Pravda N58

5809

2009 lapkritis WWW.PRAVDA.LT

Inga Norke– ––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

Reklama

3

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

inspirado/PRAVDAMETRAS

WWW.PRAVDA.LT

„Pravdai“ lapkritį suėjo penkeri ir ji nori puoštis. Peržvelk šį numerį ir suprasi, ką turiu omenyje – kaspinai, žvangantys vardai, rožinės suknelės su trimis pasijoniais ir t.t., o interviu su Statkevičiumi šiame žurnale galbūt atrodo kaip raudonos penkiametės lūpos kreivai padažytos mamos „Dior“, bet šia proga norisi atrodyti būtent taip. Kita vertus, būti penkerių yra tas pats, kas būti trejų ir septyni šimtai dvidešimt aštuonių dienų. Tik skaičiai, daugiau tai nieko nereiškia (nebent esi varškė). Bet taip, jie netiesiogiai susiję su patirtimi, kuri, kaip sakė Oscaras Wilde’as, tėra mūsų padarytas klaidas sumuojantis žodis. Gimtadienio mėnesio tema – apie virtuvę, kiek įmanoma netiesiogine prasme. Suktis virtuvėje, būtų tai žurnalo, teatro, mados ar darželio vargina net tikriausius savo srities šefus. Tačiau savo virtuvėse anksčiau ar vėliau užsisuka kiekvienas. Ypač tie, kuriems nuolat patikėtas talentas kurti. Pavyzdžiui, kadaise liaupsinti „Massive Attack“ spalį išleidžia „Splitting The Atom“ EP, ko verčiau nebūtų darę. Genialiem režisieriam nenaudėliai apsuka galvas ir jie pradeda kurti filmų trečias, ketvirtas etc. dalis. Todėl reikia laiku išvėdinti savo fantazijas. Lygiai prieš tris metus, 2006 metais, savo antrajam gimtadieniui pasidovanojome numerį pavadinimu „Gimtadienis“ (kuo esi jaunesnis, tuo labiau nori, kad kuo daugiau žmonių žinotų apie dieną, kai prie tavo amžiaus pliusuojamas dar vienas vienetas). O dabar bandome ištirti kitų kuriančiųjų virtuves ir taip išsivėdinti savąją.

„Antikristas“

Šurikas kalbina kryžminį atsuktuvą

Didysis Larsas dar sykį įrodo, kad yra ne tik geriausias emocijų, traumų, vaizduotės specialistas, bet ir dar kai kas daugiau.

Pašnekovės dažytomis smegenimis lietuviškose TV laidose turi „nuomonę“ apie viską. Kodėl nepaklausus, ką mano daiktai ir gyvūnai?

Hot Chip „Take It In“

Ir vėl kukurūzas

Jokių šansų konkurentams – kreivesnės pop muzikos pirmūnai sugrįžta su nauja daina ir albumu. Naomi Klein „Šoko doktrina“

Skaitėme vakarais po kelioliką puslapių, todėl užtrukome. Bet, broliai ir seserys, apie „shock & awe“ metodiką verta žinoti, jei norite matyti didesnį paveikslą.

Pažiūrėję dokumentinį „Food Inc.“ liūdnai konstatuojame, kad kukurūzai valdo pasaulį. Nuo kolos iki pampersų – jie yra daugelio produktų/daiktų sudedamoji dalis. Lenkiškų pavardžių aparteidas

Kalbos parazitai ir toliau tyčiojasi iš sveiko proto.

Veidaknyge.lt

Savižudybės scena filme „Šiaurė“

Pasitikrink, kas tarp lietuvių yra daugiausiai gerbėjaujami „Facebook“ tinkle.

Ji per gera, todėl tampa suicido reklama. Ir mes negalime jos kelti „aukštyn“.

5809

2009 lapkritis WWW.praVDa.lt

VYR. REDAKTORė INGA NORKE [email protected] REDAKTORIAI Kristupas Sabolius [email protected], Tomas [email protected], Elena Reimerytė [email protected] ĮVYKIAI [email protected], DAINA DUBAUSKAITĖ FOTO Rūta Jankauskaitė DIZAINAS MARULIS [email protected], karolis [email protected] REDAKCIJA ADA PAUKŠTYTĖ, ALEKSANDRA PIKTYTĖ, APOLOMINAS, ASTA OSTROVSKAJA, BALTA, BONG, CARLO MANDRAKE, Edvinas Gliebus, Emilija Visockaitė, ELLE DRIVER, JUODA, Karolina Liciūtė, VLADIMIRAS TRUDNIKOVAS RINKODAROS VADOVĖ Asta Urbonaitė [email protected] PLATINIMAS NORBERTAS SEREIKA REKLAMA [email protected] LEIDĖJAS UAB „IDĖJŲ REVOLIUCIJA“, SAVIČIAUS G. 13/2, 01127, VILNIUS SPAUDĖ UAB „SPAUDOS KONTŪRAI“ Už reklamos turinį „Pravda“ neatsako P58 Virtuvė, 2009 M. lapkritis, TIRAŽAS 30 000 EGZ., TIESA IŠEINA KAS MĖNESĮ, ISBN1822-5497 [email protected] VIRŠELIS Fotografė: Andrea H Kwang

Kolumnistai

neišvengiama – mokytojo reitingas (formulė nebus paprasta, nes tik gerai besimokantys gali būti šarlatanizmo, nebūtinai progreso, požymiu), nuo kurio priklauso atlygis, pripažinimas.

Mūsų šalies pavadinimas, kurio pagrindine pasaulio kalba nemokame ištarti, kalnuotos ekonomikos laikais dažniausiai poruojamas su giliu atodūsiu, rankų skėstelėjimu, beviltiškumu. Reikalai prasti, bet ne tokie prasti kaip bus rytoj. Saviplaika ir savineiga – du nacionaliniai bruožai – lygiomis dalimis tręšiami žiniasklaidos ir politikų. Pastarieji jau ir į dokumentinius filmus apie media konspiracijas patenka (paieškokite naujojo britų „Starstruck“). Nepaisant depresyvaus klimato, šio numerio tema „Virtuvė“ suteikia galimybę pasidalinti gamybos („gamyba“ šiuo atveju apima visus įmanomus lipdimo procesus, ji nebūtinai turi fabrikinį prieskonį) sudėtinėmis dalimis. Ir užuot gedėję yrančio, švelniai apipelijusio organizmo, pasigaminkime Lietuvą, kuri mums patiktų. Politinius skiedalus palikę už durų, imkime ir beskime pirštu į ten, kur didžiausios galimybės. Deja, ne krepšinyje ir ne ežerų turizme, o idėjose ir jų veisimuisi būtiname šiltnamyje. Po plačiu žodžiu daug kas telpa: švietimas, menas, kultūra, mokslas, verslas ir jų nesantuokiniai vaikai. Aš – humanitaras, tą gali paliudyti mano chemijos mokytoja, apie mokslinius pasiekimus nesiplėsiu, tą žymiai geriau išmano R.Maskoliūnas, o apie finansus ir fiskalinius srautus eikite kalbėtis pas G. Nausėdą. Prie esmės. Dekonstravus švietimą ir pagydžius kultūrinį bei meninį neįgalumą, sąlygotą kreivų sprendimų virtinės, Lietuva 2.0 pradėtų rodyti gyvybės ženklus, pažadu. Nuo pirmojo ir pradėkime. Nacionalinis švietimas – šimtakojis, su šimtu trūkusių achilo sausgyslių. Vaikai tradiciškai mokomi dalykų, kurių net ekstremaliose situacijose neprireiks, o kaip jiems sekasi sprendžia testai. Testais gali būti tikrinama mikrobangų krosnelė, bet ne protas. Įvertinimas negali būti tikslas, tik priemonė, bet gal užtenka „ne/įskaityta“? Kiekvienas, iškentėjęs mokyklą, žino, kad viskas priklauso nuo mokytojų. Taigi motyvacinė sistema pedagogams

Mokykla turėtų būti savęs suradimo inkubatoriumi. Dabar ji atsijoja proftechų pelus nuo universitetų grūdų. Daugiau laisvės, daugiau disciplinų, kurios potencialiai įdomios paaugliams – lengvas kino kursas, kultūros istorija, kūrybos užsiėmimai, savimonės ugdymas (ekologija ir co.), pop muzikos (plačiąja prasme) kursas, ne tik kompiuterių, bet ir video/foto klasė (tegul ir su pačia primityviausia kamera) ir taip be galo krašto. Kūrybingumas nėra humanitarinė valiuta, tai yra bendra visiems. Neatlygintini kultūriniai donorai – dar vienas būdas reanimuoti švietimą. Universitetai pamažu perkanda, kad studentai nori matyti tikrus žmones ir girdėti jų tikras istorijas, bet kodėl dalis jų negalėtų įkvėpti Skuodo vidurinės? Kultūrinė donorystė gali būti tiek savanoriškų resursų suteikimas užklasiniam darbui su mokiniais, tiek spaudiniai, technika, kanceliarija. Ką reiškia „Achemai“ nupirkti kiekvienai Lietuvos mokyklai po „Canon Ixus“? Nauji kauneckai, daruliai, krypai galės ir patį Lubį nufotografuoti atsidėkodami už investicijas. Gaila, kad lietuviškai per daug „nepaspelinsi” – anglakalbiai net „Spelling bee“ olimpiadas organizuoja, tačiau turime nacionalinius diktantus, įvairių disciplinų raumenų pasimatavimus. Tačiau kur Švietimo ministerijos, ne mobiliojo ryšio kortelių rengiami Nacionalinės Idėjos Generavimo ir panašūs konkursai? Temų ir problemų – begalybė. Bet kas nuo narko dilerio iki gėlių pardavėjo paliūdys – kūrybingumas = nauda. Kas tuos paauglius sugaudys, jie mokytis nenori, ant peties man verkia 9c auklėtoja. Reklamos agentūra „Droga5“ (agentūrų konkursai LT švietime negirdėtas dalykas. Žinant net ir minimalius biudžetus nematau, kodėl tai galėtų būti mažiau veiksminga nei sūrelio „pitchas”) Niujorko moksleivius sugalvojo motyvuoti mobiliaisiais telefonais. Pirmiausia gauni specialųjį mokyklos mobilųjį. Tada už gerą mokslą (įvertinimai plius lankomumas) gauni kreditų skambinti, rašyti, naršyti. Vėliau telefonu mokytojai platina užduotis, dalinasi kalendoriais ir pan. Galiausiai, jei blogai mokaisi – esi be ryšio. Galime ginčytis, ar čia truputį nekvepia „1984“, ar paaugliai negali turėti antro telefono, tačiau, akivaizdu, kad galimi sprendimai yra netikėčiausiose formose.

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

KRISTUPAS SABOLIUS – –––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

4

5

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

Kolumnistai

Kompiliacinis mokymąsis – tai dar vienas būdas gilinti mokinių pasiruošimą universitetui ir profesionaliai karjerai. Kuo arčiau finišo, tuo daugiau pasirenkamų dalykų. Pažangesni gali rinktis dar daugiau. Skaičius ribinis, bet jei 17os tau stuktelėjo į galvą, kad nė už ką gyvenime nenorėtum susidurti su fizika arba daile, pirmyn ir rinkis alternatyvas. Universitetai neišvengiamai diktuos tai, ką mokinys privalės išsklausyti, norėdamas laikyti egzaminus, bet iš paletės dings visi balastiniai mokslai. Be lietuvių kalbos nematau nė vieno kito gyvybiškai būtino dalyko galinių klasių moksleiviui. Jei jis ruošiasi gyvenimui Dailės Akademijos valgykloje, kodėl visus metus ar net daugiau jam nesimokyti kultūros istorijos ir pan.?

banalybę – žinojau tai, ko nežinau. Galų gale juk kūryba visuomet yra šiokia tokia avantiūra. Apsižvalgai, suvoki riziką, bet leidiesi į kelionę, kuri kartais gali tave nuvesti į aklavietę. Tai pirmoji ir turbūt geriausia to nesėkmingo teksto pastraipa:

Žinutė paprasta – būdų yra, reikia tik nuosprendžio. Kaip tampyti virvutes, kad tai įvyktų – jau nauja tema. Kitame numeryje tęsiu apie totalinį kultūros sugyvinimą, arba bent jau parašysiu, kaip namų sąlygomis pasigaminti muilo.

Baisiausia, kad viskas yra absoliučiai priešingai. Ir būtent su kažkuo absoliučiai priešingu man siejosi žodis „virtuvė“. Tai sunkiai suvokiamas dalykų atsiradimo procesas. Procesas, kuris niekada nebūna greitas. Jeigu tau skauda galvą, suknežinus smilkinį, nerasi migrenos įsikūnyjimo. Norėdamas įsisąmoninti bet kokią kilmę, turi būti kantrus. Kai dabar perrašinėju trečiąjį šio teksto variantą, suprantu, kad tai simptomiška. Tam, kad ką nors pasakyčiau apie virtuvę, turiu pats praverti į ją duris. Savo virtuvės duris. Tai Charlie Kaufmano „Adaptacijos“ receptas. Spike‘o Jonze’o filmo herojus scenaristas bando parašyti Susan Orlean knygos „Orchidėjų vagis“ ekranizaciją. Sekasi tragiškai ir, pasiekęs nevilties kulminaciją, Kaufmanas supranta, kad būtent neviltis yra išeitis. Jei negali sukurti knygos adaptacijos, visuomet turi galimybę parodyti savo negalėjimą parašyti adaptaciją. Apie tai ir pasakoja šis filmas.

[email protected]

Žmogus, kuris užsiima rašymu arba kita įkvėpimo veikla, neišvengiamai anksčiau ar vėliau pradeda pezėti. Tai akivaizdu, o kartu siaubinga. Neguodžia ir faktas, kad šitaip lemtis tyčiojasi net iš pačių talentingiausių. Vietomis Dostojevskio romanai bereikalingai persipildo tarsi vandenyje išmirkusios kempinės. Kartais Franciui Fordui Coppolai šauna į galvą susukti trečiąją „Krikštatėvio“ dalį. Būna dienų, kai Lebronas Jamesas prameta 65% savo metimų. Pirmas šito „kolumno“ variantas buvo toks beviltiškas, kad jį perrašyti pareikalavo net mano virškinimo sistema. Perskaičiau ryte ir pajutau riebalų svorį skrandyje. Tai buvo tas atvejis, kai pakeista keletos sakinių formuluotė ar sinonimikos paįvairinimas būtų rašinėlį padaręs tik dar liūdnesnį. Jeigu autorius pats tiksliai nežino, ką nori pasakyti, pasimakalavimai po sintaksę ima dvelkti agonija. Gerai, šiek tiek perlenkiu. Kai ką aš vis dėlto žinojau. Žinojau, nuo ko noriu pradėti, žinojau, kas man rūpi, žinojau, ką mintyse pažadina žodis „virtuvė“. Kitaip tariant – pasakysiu sokratišką

„Pats keisčiausias mitas apie daiktų esmę skamba šitaip: kai Dzeusui siaubingai įsiskaudo galva, jis nuėjo pas Hefaistą ir paprašė vaistų nuo migrenos. Kalvis, kuris garsėjo savo gera širdimi, pasiūlė dievui viršininkui pasilenkti, tuomet suskaldė jo kiaušą. Su kovos šauksmu ir kratydama ietį, iš galvos išsiveržė skausmo priežastis – Atėnė, neabejotinai protingiausia deivė, tik tiek, kad iš veido šiek tiek primenanti dziudo instruktorę.“

Paskutinė mano nevykusio teksto pastraipa skambėjo šitaip: „Kai kas sako, kad virtuvė – tarsi praskleisti užkulisiai: geriau juose nesilankyti, jei nori mėgautis spektakliu. Aš sakau, kad anapus dekoracijų mane apninka dar didesnė perpleksija ir nuostaba. Aš sakau, kad nepaisant, kiek ir kokių įgūdžių įvaldau, mano paties virtuvė man yra kelias į nežinojimą. Į tikėjimą, kad vieną dieną, prapjovus cukiniją, iš jos rėkdamas kovos šūkį ir kratydamas ietį išsiverš agurotis ir man paaiškins daržovių skonio paslaptį.“ Ką čia norėjau pasakyti? Turbūt tai, kad net jei virtuvėje kuriamos iliuzijos, pravertos durys jų neišsklaido, bet sustiprina. Ir kad tik iliuzijos suteikia jėgų suktis savo virtuvėse. Paskutinį sakinį perrašinėjau trisdešimt penkis kartus. [email protected]

1300 kilometrų, skiriančių Lietuvą ir Paryžių – lyg milijonas mažų žingsnių didelių skirtumų link. Maistas. „Nepajudėsiu, sirgsiu, mirsiu – bet vis tiek pavalgysiu.“ Šiuos žodžius galima laikyti paryžietiškuoju devizu, tačiau tik su viena sąlyga: ne kiekybė, o kokybė. Be to – tai tam tikras maistas. Žąsų kepenys, sodrūs padažai, ančių mėsytė, tam tikru būdu supeliję sūriai ir metro ilgio batonai. Tokių negausi niekur kitur, bet jei visa tai ne tau – tai ne tau. Besiklaupdamas prieš šį didmiestį visų pirma turi suprasti, jog skrandžio geismams ir maršams gali paskirti didžiąją atostogų išlaidų dalį. Raspail bulvaro turgus, nors ir atrodo nykiai bei pergrūstas paryžiečių su old school pintinaitėmis, tačiau dėl ekologiško maisto manijos vertinamas ypač gerai. Rudenį (kuomet Paryžius žaviausias) miestas kvepia vynu. Raudonasis po vasaros karščių (šilčiausiu sezonu madingiausia srėbti rosé) vėl grįžta į lyderio pozicijas ir sunku pamiršti „Caves Auge“ (Haussmann bv. 8) vyninę. Istoriškai romantiškas „Laperouse“ (51, quai des Grands Augustins) – restoranas besivaikantiesiems miesto meilės kvapą, bet labiausiai rekomenduočiau „Palais de Tokyo“ (Avenue du president Wilson): valgyti meną – prabangu, tačiau gomurys tampa lyg šilkinis. Rajonai. Paryžių bei jo išaugas susispietę dalinasi virš 11 milijonų žmonių, todėl nenuostabu, jog tokį organą vienai savivaldybei būtų sunku pažaboti. Šis didmiestis suskirstytas į spiraliniu žiedu besisukančius 20 rajonų (arrondissement), turinčius atskirus merus, rotušes ir visas valdymo funkcijas. Norėdamas pažinti Paryžių privalai aplankyti kiekvieną iš jų. Mat skirtumai peržengus vieno rajono ribą ir atsidūrus kitame – daugiau nei akivaizdūs.

Pavyzdžiui, 17–asis garsėja „Puces de Clingnancourt“ sendaikčių turgumi bei antique parduotuvėmis. Madistus sužavės „Depot Vente du Passy“ „rūbinė“ 17–ajame. 3–iasis, dar kitaip žinomas kaip Marais, pilnas homoseksualų, įmantrių knygynų ir žurnalynų, prabangos ir žydų, pardavinėjančių falafelius. 19–ajame daugiausia kultūrinių renginių, tačiau tai ir pats nesaugiausias arrondissementas, perpildytas įvairiausių kultūrų. Kiek žemiau jo – dešimtasis, kuris truputį primena Vilniaus Užupį. Išsidėstęs abipus tiltuoto St. Martino kanalo, kažkada buvęs nusikalstamas, dabar aptekęs menininkų, prietrankų, gerų restoranų, keistų barų ir antiturizmu sergančių paryžiečių. 7–ajame slepiasi pasaulio garsenybė – Eifelio bokštas. Tik keli žingsniai nuo jo pietvakarių link – parkelis– ramybės oazė nuo blykstėmis apsišarvavusių turistų. 1 ir 2 rajonai sudaro miesto centrą. Iš per metus Paryžiuje apsilankančių 28 milijonų trumpalaikių atvykėlių (2–oji vieta pasaulio mastu), dauguma savo atostogas praleidžia būtent čia. Žmonės. Sužavėti paryžietį dažniausiai turi tik kelias sekundes. Kaip? Pirma gudrybė – maistas ir pokalbis apie jį. Visi jie mandagūs, tačiau tikras mintis įspėsi pastebėjęs, į ką prancūzas žiūri. Jei dairosi aplinkui – keisk pokalbio temą arba tark „sudie“. Miestas, iškankintas idėjų brainstormo, pertreniravo savo vaikus. Transportas. Paryžiaus metro kvapas nėra itin gurmaniškas, tačiau akis paganyti yra kur: tarp perone šmirinėjančių ir pinigų prašančių valkatų, tiesiogine šia žodžio prasme apsikakojusių narkomanų, įsispraudusios solidžios moterys su perlų auskarais, YSL rankinėmis, ir nesuskaičiuojamai kostiumuoti džentelmenai „želatininiais“ plaukais. Paryžiuje turėti mašiną ir ja didžiuotis – nepraktiška net ir didžiausiam mados bei prabangos pižonui.

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

megapolis

Pravdarchyvas –––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

Edvinas Gliebus 

6

7

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

megapolis

Vietos. Nenusimink, nors šis megapolis ir nemėgsta varguolių, tačiau visuomet rasi puikių renginių mažiausia kaina ar net nemokamai. Tiesiog užsuk į www.billetreduc.com. Taikantiems kur prabangiau: neik į „Moulin Rouge“. Į balą išmesi krūvą pinigų (vien prie įėjimo paklosi 90 eurų) ir visą vakarą spoksosi į nubrozdintas šokėjos kojas. Kas dėl garsiojo malūno – jis ne ką ištaigingiau suręstas nei kaimo išvietė. Prancūzai primygtinai tikina: kabaretas iš proto varo tik „Crazy Horse“, „La Reine Blanche“ ir „La petit music-hall Cabaret“. Silpnų nervų skaitytojams nepatariu užsukti į Eliziejaus Laukų, Faubourg Saint–Honor gatvių   parduotuves: gariūniška rankinė, šalis ar skrybėlaitė firminėje vitrinoje šypsosis ne mažiau nei už tūkstantį eurų. Tačiau teisybė tokia: šiose ypatingose vietose, kuomet turistai sulenda į kavines ir viešbučių apartamentus, išvysi tikrus paryžiečius: moteriškaites aksominėmis pirštinaitėmis, skrybėliuotus–kostiumuotus ponus ir jų vaikus už parankių. Jei nori išvysti tikrąjį Paryžių, pamiršk Louvre‘ą, Montmartre‘ą, Paryžiaus Katedrą, Liuksemburgo parką ar Versalio rūmus. Pere Lachaise kapinės lyg atskiras parkas – milžiniškas mirusiųjų kalnas Paryžiuje, kuriame ne kartą teko ir pačiam pasiklysti. Literatūros smaližiams siūlau aplankyti ne tik Oscaro Wilde’o kapą (kuris yra išniekintas pederastijos inkvizitoriaus titulais, o paminklas numargintas tūkstančiais suvaikėjusių bobučių lūpų anstpaudų), bet ir prasukti pro Balzaco, Modigliani, Editos Piaf amžinuosius namus. Paryžius lyg ant delno – tik iš Belleville parko, kuris kvepia nostalgiškomis praėjusio laiko rūdimis. Turistų ir jaunimo pamėgtas centrinis Tuilleries parkas nusėtas padvėsusių ar tarp besimyluojančių porelių bešmirinėjančių žiurkių, įsidrąsinusių traškučius rankiotis kelių žingsnių atstumu. Mano pamėgta vieta – Monceau parkas su iškeltagalviais buržujais, su kuriais visuomet yra apie ką pašnekėti. Niekada neatsisakau pakilti į Montparnasse bokštą ir pasimėgauti paukščių gyvenimu. Trendas, linksmybės, t.t. Paryžiuje kiekvienas klubas yra geras ir blogas. Tu priklausai nuo pasirinkimo. Funky stiliaus „Batofar“ naktinis klubas dabar čiuožia lyg su banglente ant populiarumo purslų, o garsusis „Le Queen“, pasak paryžiečių, jau lyg atgyvenusio kutiūro skiautė. Jei ieškai trendy vietos – žingsniuok link publikos numylėto „Barrio Latino“ klubo. Undergroundo mėgė-

jams – klubas „The Wagg“. Tačiau, mano nuomone, bei su džiazo žinovų pritarimu (plojame visi), šis megapolis pulsuote pulsuoja būtent šio muzikos stiliaus dėka. „New Morning“, „Le Caveau De La Huchette“ – pradinukams, „Le Bilboquet“, „La Petit Journal Montparnasse“ – įgudusiems, „Duc Des Lombards“ – gurmanams. Vasarą Paryžius kupinas kolektyvinės jėgos: „Open Air“ kino festivalis kiekvieną vakarą Villette parke nemokamai, nuostabios vakarinės muzikos ir vaizdo instaliacijos Paryžiaus Katedroje bei prasto prancūziško alaus gurkšnojimas jaunuolių būryje po Pont Neuf (Naujuoju Tiltu) ar Vert Galant „peninsuloje“ šalia Paryžiaus Katedros „salos“. Jei esi „auksinio jaunimo“ gyvensenos šalininkas, trenant bangos madų prižvejosi Madeleine bulvare, o restorano ieškok 16– ajame Paryžiaus rajone. Bastille rajone lankykis tuo atveju, jei mėgsti alkoholį ir vakarėlius iki paryčių. Kita. Paryžius lygiai tiek negailestingas, kiek ir gražus. Vienos žvaigždės viešbučio kambarėlis miesto centre atsieis ne mažiau nei 50 eurų, o už 4 žvaigždutes pareikalaus ne mažiau nei 800 eurų. Išeitis – couchsurfing.com Internetas šiame didmiestyje prieinamas kiekvienam: didžiausiuose parkuose (pvz., Monceau ir Tuilleries) wi-fi pasigausi nemokamai. Kas dar nemokamai… jei dar nesi senas, t.y. pagal asmens dokumentą esi jaunesnis nei 25–erių, į visus pagrindinius miesto muziejus pateksi nemokamai. Paryžius – prabangos ir skurdo karalystė. Makdonaldų ir ekologiškų parduotuvių vešėjimo dirva, meilės ir atmetimo zenitas. Šis megapolis prieštaringas, tačiau sakrališkai nepaaiškinama jo siela vilioja kiekvieną. Arba beveik kiekvieną. Vieniems jis pasaulio bamba, kitiems – kultūros tėvas, tretiems – pasipūtėlių lizdas. Tačiau visada atsiras tų, kurie tyliai tyliai po nosimi niūniuos: Je t’aime, Paris.

Rūta Jankauskaitė ––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––– Elena Reimerytė 

Reklama

9

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

tamsus kambarys

Nuo šių metų „Mados infekcijos“ Rūta dirba su aikštinga ir ne visada patogiom darbo sąlygom pasižyminčia „Pravda“. Todėl mes jaučiamės sąžiningai galintys puikią ir perspektyvią fotografę nominuoti naujokų kategorijoje. Taigi, pristatau jums savo geriausią draugę, kolegę, Sanšą Pansą ir miniatiūrinį Timą Walkerį viename – Rūtą Jankauskaitę. Koks yra pirmas tavo sukurto vaizdo atsiradimo žurnale etapas? Vaizdas galvoje. Apie viską mąstau vaizdais. Būsimą nuotrauką irgi galiu sugalvoti. Pavyzdžiui, Jazzu fotosesijoje pirmiausia buvo jos vizija, kad ji pozuoja tarp po vakarėlio iškritusių draugų. Paskui tu fantazavai apie tą fotosesiją. Turėjau jau dviejų žmonių galvoje susikurtų vaizdų pasakojimus. Tada sukūriau savąjį. Išpildymas išėjo dar kitoks. Įdomiausi ir yra skirtumai bei panašumai tarp pirminės tavo galvoje išsiskleidusios vizijos ir galutinio produkto. Jeigu vaizdas yra geresnis už idėją, vadinasi, ji buvo per silpna. Skamba savotiškai, bet pats geriausias atvejis būna tada, kai tavo išpildyta idėja nusileidžia susikurtai galvoje vizijai ir tu supranti jų skirtumus. Tada supranti, ko dar reikia mokytis.

Ji Rūta Jankauskaitė Veikla fotografė Nenaudoja „Skype“ Oskarui Koršunovui patinka jos kaubojiški botai Metė VDA studijas vos po pirmo kurso Žinoma kaip iširusios grupės „Sheezzanova“ vokalistė Fotoblogas driversinger.tk Nemoka šokti ir niekada niekur nešoka, nebent scenoje Turi sesę Eglę ir katiną Simoną be uodegos Per „Satta Outside“ festivalį fotografas Rokas Darulis jai šakute sumaitino kiaulės koją. Nuo tada ji tikrai nebevalgo mėsos.

Čia nėra panašu į norą susitaupyti pinigų kalėdinėms dovanoms ir nespėti to padaryti? Ne, tu taip mokaisi. Nesugebėti įgyvendinti savo idėjos nėra blogas ženklas. Gal dar esi jai per silp­ nas  – trūksta techninių žinių, neturi patirties, aparatūros ar komandos.

tamsus kambarys

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

10

11

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

tamsus kambarys

Padovanok idėjų dykumoje gyvenantiems žmonėms savo idėją, kurios dar negali išpildyti. Idėjos susijusios su skraidymu. Virš miesto gat­ vių pakabintomis manekenėmis, kaskadininkais ir akrobatais. Viena iš idėjų, kurios dar negaliu išpildyti  – didžiulis baseinas, kurio šone stiklas per kurį fotografuočiau. Tačiau tokio baseino dar neradau, o povandeninės fotografijos aparatūra kainuoja žagsėti verčiančius pinigus. Kadangi nesu akvanautų būrelio narė, šitos įrangos man pakaktų vienam kartui, taigi, viskas įgauna dar didesnę kainą. Gerai, gimė idėja, kas įvyksta, kol ji nukeliauja į žurnalą? Pirmiausia nukeliauja į žurnalistės pašto dėžutę (pirštais šukuoja plaukus). Tada labai žemiškas momentas  – idėjos įgyvendinimas. Tai procesas, primenantis helio balionų rišimą prie žemės. Per fotosesijas viskas būtinai turi vykti ne pagal planą. Jei neįvyksta, tai vis tiek vėliau atsitinka kažkas labai blogo. Nebeišgyvenu. Kažkada reaguodavau jautriai ir alpdavau iš nerimo, dabar užaugo oda. Niekas nėra kaltas – mano mėgstamiausia frazė. Tai viskas sumauta ir griūva. Juokauju. Fotosesijos be biudžeto, su drabužiais iš mūsų spintų, su vairuojančiais giminaičiais, giminėmis  – manekenėmis, pirmosios komunijos suknelėmis ir iš medikų kabinetų vogtomis kaukolėmis. Liūdėjau ir pavydėjau šiltose studijose kažkur senamiestyje sėdintiems ketvirtą dešimtį skaičiuojantiems vyrams. Ir staiga po Asmik Grigorian fotosesijos (kuri buvo devinto aukšto nesėkmių košmaras su laiminga pabaiga) suprantu, kad nebepavydžiu jiems. Kad mūsų indie fotosesijos yra grožis ir jėga. Kad tai nenugalima – kai nieko neturi, nieko ir neprarandi ir esi visiškai nuo nieko nepriklausomas, nes iš nieko kuri viską. Vasarą Nidoje sugedo mano fotoaparatas, teko pirkti išsimokėtinai, išgyventi, ar man padės, ar išsimokėsiu, ar iš viso gausiu tą naują fotoaparatą. Kažkada dėl tokios bėdos būčiau numirusi, dabar net neturėdama fotoaparato nesutrikau – dzin, pasiskolinsiu iš ko nors. Dabar krizė, niekas niekam nieko neturi, fotografams reikia atsisakyti asistentų, grimerių ir t.t. Liūdna jiems. O man vienodai. Ar daug fotošopo naudoji? Kraupiai daug nenaudoju. Tikrai žinau, kas yra kraupiai daug. Galėtume kartu pavartyti visus tuos gliancinius žurnalus iš spaudos kiosko ir parodyčiau, kas yra labai daug fotošopo. Aš pakeliu kontrastus, pakeičiu spalvas. Spalvos man labai rūpi. Daugelis pastebi, kad jos yra „vėsios“, su aliuziją į juostą. Daugiau beveik nieko ir nedarau. Tiesa, jei reikia, pakoreaguoju odą. Tačiau kai būna gera grimerė net ir to nereikia daryti.

Galima sakyti, kad fotošopas iš grimerių vagia duoną? Taip. Jei neturi grimerės, makiažą gali nusipiešti. Visi tie buteliukai šiandien brangiai kainuoja. Yra žurnalų, kurie visiškai negrimuoja modelių. Neapsimoka, taupo pinigus. Patys modeliai man tai pasakojo. Tačiau ir nuo fotografo estetikos pojūčio daug kas priklauso. Man, pavyzdžiui, netikra numuilinta oda nepatinka. Gražesnė su tikru geru grimu – tai aukšta klasė. Rankų darbas yra prabanga. Fotošopinis retušas neabejotinai verčia žmogų „univermago“ manekenu. Jei herojų fotografuoji pasakojimui, jis yra gyva asmenybė. Retušavimas  – labai subtilus momentas. Jei fotografuoji madą, kai esmė yra kostiumai – tai dera ir jo gali būti net labai labai daug. Ar moki fotografuoti su juosta? Moku, mano tėtis fotografuodavo su juosta. Jis fizikas, todėl turėjo tikrai kietai įrengtą tamsų kambarį. Matydavau tuos procesus ir jie man atrodė labai savi. Vėliau studijuodama VDA buvau išmokyta ryškinti juostas. Kartą rimtai apsinuodijau ryškalais. Mačiau nykštukus, bet tokius panašesnius į gnomus arba trolius. Jie bėgiojo po mano lovą, o aš bijojau iš jos išlipti. Fotografuoti juosta yra prabanga. Aš dar mokausi, todėl tai kainuotų nežmoniškus pinigus. Manai, kad ateis diena, kai madą fotografuosi su juosta? Norėčiau turėti tokias galimybes, t.y. dirbti tik su juosta. Vieno kadro išryškinimas – penki litai. Tiesa, visai neseniai pajutau ilgesį juostai, nes Dailės akademijoje mane kuriam laikui uždusino su tom juostų procedūrom. Tai buvo toks muštras, kad ryškinant man neberūpėjo jokios koncepcijos, jokios idėjos – tik techniškai išryškintas popieriukas. Pabėgau iš akademijos ir metus sėdėjau prie kompo retušuodama tuos pačius kadrus. Norėjau daryti viską, ko nemokė akademijoje. Po daug laiko nusivežiau tėvo juostinį fotoaparatą į Nidą, tada pajutau, kad tai malonu. Ar renki nuomones apie savo fotografiją? Nėra blogų reakcijų – visos geros. Gal kažkam šlykštu, kas man yra gražu. Pavyzdžiui, savižudžių fotosesija, kurioje iš galvos mergaitei bėga blizgučių kraujas ir ji pamėlusiomis lūpomis guli drėgnoje pievoje. Buvo tokių, kuriems tai atrodė šventvagiška. Tokia reakcija mane irgi patenkina. Blogiausia, kai visi žiovauja ir jiems viskas yra nuobodu.

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

tamsus kambarys

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

12 2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

13

tamsus kambarys

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

tamsus kambarys

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

14 2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

15

tamsus kambarys

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

tamsus kambarys

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

16 2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

17

tamsus kambarys

18

Virtuvė be dujų

19

Faktai, kvepiantys svylančia planeta: 2 laipsniai. Tai riba kiek Žemės eko sistemos gali atlaiktyti ir adaptuotis. Jei temperatūra pakils daugiau – tuomet didžiąją dalį sausumų užkariautų vanduo ar išnyktų daugybė gyvūnų. Tiesa, jei šiltnamio dujų koncentraciją iki 2050–ųjų išlaikysime tokią pat kaip 2000–aisiais metais – temperatūra išaugs net 3 laipsniais. 2040. Jei niekas nesikeis, tuomet jau šiais metais Arktis pasitiks pirmąją vasarą be sniego. Tai, kad šiltuoju metų laiku Arktis kiek aptirpsta, normalu, nes jau rugsėjį aplinkiniai vandenys vėl užšąla. Tačiau 2040–ieji bus pirmieji, kai vasarą sniego ir ledo Arktyje paprasčiausiai neliks. 80%. Europos Sąjunga tikisi, jog iki 2050–ų metų jos įsipareigojimas mažinti klimato taršą padidės nuo žadamų 20 %. Tiesa, jei Kopenhagoje viskas eisis kaip sviestu patepta, iki 2020–ųjų metų savo taršą būsime sumažinę jau 30 procentų. 5 planetos. Vartojimui didėjant, netrukus mums reikės penkis kartus daugiau resursų, negu planeta mums gali pasiūlyti šiandien. O tai reikštų visas 5 planetas. Koralų rifai nyktų, o kartu su jais ir ištisa ekosistema. Siaustų sausros bei miškų gaisrai, cunamiai, potvyniai, atsirastų daugiau ligų, maliarija išplistų į kitus kontinentus. 5 metai. Per tiek laiko prekyba taršos leidimais turėtų viršyti naftos rinką. Iš esmės šalys ir įmonės viena kitai pardavinėtų savo neišnaudotus taršos kiekius ir taip uždirbtų papildomų pinigų.

Prisukti kraneliai Viskas priklauso nuo valios ir susitarimų.

Prieš Kopenhagos susitikimą vienos šalys paskelbė, kiek prisuks savo dujų kranelius, o kitos kol kas tyli. Kol kas konkrečios tik ES ir Brazilija, tačiau bandome spėlioti, kiek kitos šalys ir regionai bandys sumažinti savo taršą:

Brazilija - 40% JAV - 15% Rusija - 30% Japonija - 25% Kinija - 10% ES - 30%

Lietuvos klimato kaitos virtuvės šefui Gediminui uždavėme 3 klausimus apie tai, kaip Lietuva gali sukiotis prie pasaulinio atšilimo viryklės.

O gal tiksliau virtuvė, kurioje šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis mažinamas iki minimumo. Gruodžio 7–18 dienomis Kopenhagoje užvirs Jungtinių Tautų diskusijų apie klimato kaitą puodas. Galutinis tikslas – išvirti šaltesnę sriubą. Nes gali būti, kad mes patys tapsime savo verdamo patiekalo dalimi kartu su tirpstančiais ledynais, Amazonės miškais ir po vandeniu skęstančiomis Maldyvų salomis. Atėjo laikas nuspręsti, kaip su klimato kaita kovosime po 2012-ųjų metų.

K: Kiek sumažinti savo klimato taršą turėsime mes? A: Išardžius sovietinę ekonomiką ir kolūkius mūsų tarša gerokai sumažėjo. Kadangi esame Europos Sąjungos nariai, kartu su visais europiečiais savo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį turėsime mažinti 20 proc. iki 2020-ų metų ne tik pramonėje, kur mums pasisekė, bet ir žemės ūkyje, transporto, atlie-

kų sektoriuose. Tiesa, jei Kopenhagoje valstybių vadovai draugiškai dalinsis užvirtą košę, tuomet įsipareigojimas išaugs iki 30 proc. K: Ar turėsime padėti susidoroti su tarša kitoms šalims? A: Tiesą sakant, Europos Sąjunga inicijuoja naujo fondo sukūrimą, kurio lėšos būtų skiriamos besivystančioms šalims, kad jos vietoj gamtą teršiančių jėgainių ir fabrikų diegtų žaliąsias technologijas, išnaudotų saulės energiją ar naudotų biokurą. Tiesa, Lietuva dėl savo kukloko biudžeto prie šios iniciatyvos prisidėtų labai nedaug, bet mėginame siūlyti savo mokslininkų kuriamas žaliąsias technologijas. K: Galbūt iš taršos mažinimo galima išspausti ir daugiau naudos? A: Žinoma, be švarios aplinkos ir lėtėjančio pasaulinio atšilimo galima ir... prekiauti tarša. Tarkime, įmonė ar valstybė turi leidimų vienam teršalų kiekiui, tačiau jos sumažina savo taršą ir turi atliekamų leidimų. Tuomet jos gali tokius likučius pardavinėti kitoms įmonėms arba valstybėms. Ir gamta laiminga, ir įmonės uždirba, o valstybės sugeneruotus pinigus gali toliau investuoti į kovą su klimato kaita.

Kompotas.lt galbūt tai geriausia nauja iniciatyva 2009

Tekstas  Modeliai: Barbora FOTOGRAFIJA Bernotaitė, –––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––– Martyna (Major Image Group) Vaizdas ir stilius: Sjoukje Maria Makiažas: Aurimas Juodiškis –––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

Naujokai

Mantas Velykis, Indrė Klimaitė, Inga Norke–––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

20 2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

21

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

Naujokai

Pažvelgus į Indrę ir jos „valgyklų“ projektą kompotas.lt, dar kartą supranti, kad veikti visada yra ką, tik atsipalaiduok ir leisk sau pastebėti, ko trūksta, kas užmiršta, kas veža. Hagoje gyvenanti menininkė ir grafikos dizainerė Indrė Klimaitė pastebėjo, kad valgyklų subkultūra vertinama prieštaringai (kačių kotletai, plaukuoti pyragėliai ir pan.) bei nyksta (konkuruoja su greito maisto langeliais, kurių receptūra užsienietiška ir dar mistiškesnė nei valgyklų). O juk valgyklos  – praeities tradicija, kultūros vertybė bei pralaidi laiko kapsulė, ne tik riebaluotas prisiminimas iš vaikystės/jaunystės. Valgyklos – ano laikotarpio dalis, kurios dėl savo autentiškumo jau niekada negalės atsirasti „iš naujo“. Galima valgyklas pavadinti mažomis laiko mašinomis, teleportuojančiomis į XX amžių. Tvarka jose paprasta ir lengvai atpažįstama nuo senų laikų, kai visi valgė vienodai: kriauklė rankoms plauti, keisti ir dažnai senovę menantys interjerai, padėklas pietums neštis (daugumoje valgyklų – savitarna), lankytojų antplūdis pietų metu, užsakymus priimanti ir dažnai kalbi bufetininkė ar virėja, meniu puošmena – kompotas, langelis nešvariems indams, veidrodis prie išėjimo. Be bendrųjų bruožų, kiekviena valgykla savita: vienoje skiautinis kilimas ant sienos, kitoje išskirtinis aptarnavimas ne moksleiviams, trečioje porcijos „su kaupu“, specialus užtvaras eilei, važiuojantis takelis, ant kurio galima krauti savo nešvarius indus; vienur vazoninių gėlių kvapas maišosi su šviežios bulvių košės aromatu, kitur dienos patiekalo kvapas ima viršų, vienur dienos pietūs kainuoja du litus ir tris centus, kitur siekia net dešimt litų.

Valgyklos ir mada O ar tai gali būti šiuolaikiška ir patrauklu? Modelio, fotografės ir projekto autorės Indrės komanda iškeliavo į vieną Kauno valgyklų, kurioje surengė eksperimentą, bandydama rasti ir užfiksuoti, koks galėtų būti valgyklų stilius. Eksperimento metu buvo ieškoma įkvėpimo virėjų aprangoje, elgsenoje ir net valgyklų interjere.

Valgyklų dosjė, įspūdžiai, nuotraukos ir adresai www.kompotas.lt Projekto kompotas.lt making of: Kol buvo surašinėjamos, fotografuojamos ir tyrinėjamos Vilniaus bei Kauno valgyklos, projekto autoriai spėjo išgerti daugiau kaip 110 stiklinių kompoto, o tai yra beveik du kibirai saldaus ir gaivaus gėrimo. Jei sudėtume visų kalbintų virėjų darbo stažą, gautume beveik 300 metų patirties viešojo maitinimo srityje. Visiškas rekordas – 7 aplankytos valgyklos per vieną dieną. Vienas ir tas pats žmogus jose ne tik ragavo kompotą, bet ir valgė karštus patiekalus. Viso projekto metu jis nespėjo sunaudoti nė pusės pakuotės tablečių virškinimui skatinti. Taip pat nepriaugo nė vieno kilogramo valgydamas valgyklose 2 savaites be pertraukų.

22 2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

Naujokai

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

23

Naujokai

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

Naujokai

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

24 2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

25

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

Naujokai

Kalba Vilniaus muzikos ir teatro akademijos valgyklos virėja (kalba netaisyta): Kaip manote, be ko vis tik negalima gaminti maisto? Manau, plyta gal. O ar reikia tam kokio nors įgimto talento? Talentas... nepasakyčiau. Yra technikos ir galima visko išmokti. O kaip manote, visos virėjos vienodai gamina? Vienodai cepelinus padarytų? Jeigu eina pagal vienodą receptą  – tai taip. Gal tik pagal praktiką kas nors yra kaip nors pakeitęs. Kokio patiekalo pas jus lieka dažniausiai? Na, tokių nevalgomų gal nėra. Nes jei matai, kad pirmą, antrą kartą nevalgo, tai paprasčiausiai nustoji gaminti. Suprantate, liaudis yra beveik ta pati, gal tik kartais kur prapuola, kitur pavalgo, bet grįžta. Tai ar tu paskaninsi tą patiekalą, ar ką, vis tiek jo nepirks. O jūs pati su maistu mėgstate eksperimentuoti? Nelabai. Galim pabandyt, bet žmogui nepatinka, kai tu jam tai perši. Iš esmės aš pamėginu kažką naujai, bet nevadinu to eksperimentais: ar vištą saldesnę su abrikosais padarom ar kažką. O galima sakyti, kad virėjos darbas kūrybiškas? Tai aišku. Tik čia, valgykloje, gal ramiai mes kuriame. Kaip jūs gaminate? Kiekvienas patiekalas turi savo kalkuliaciją. Jei gaminam 10 porcijų, daugini iš 10 ir matai, kiek ko reikia įdėti. Kiekvienas patiekalas yra sveria-

mas, bet tu žmogui neįrodysi. Nesupranta žmonės, kad yra kalkuliacijos, kad yra sveriama. Visi patiekalai yra vienodi. Kaip manote, kas yra svarbu jūsų profesijai? Manau, kaip ir kiekvienai profesijai, sąžiningumas bei darbštumas. Jei jau atsistoji prie kasos, tai ir bendrauti su žmonėm reikia. Kiek maždaug žmonių ateina per dieną? Šito niekad nežinau. Niekad neskaičiuoju. Kiek­ vieną dieną yra labai įvairiai. O būna pas jus, tarkim, cepelinų diena? Būna, būna, tų patiekalų, kurie yra populiarūs. Šiandien yra Kijevo kotleto diena. Cepelinai  – antradieniais. Jau tada aplinkiniai maždaug žino. Būna cepelinai virtų bulvių su mėsa, varške ar grybais  – penktadienį. Kijevo kotletas populiarus, tai būna trečiadieniais. Balandėliai būna ketvirtadieniais. O visi kiti patiekalai, ten karbonadai, maltiniai kiekvieną dieną būna skirtingi. Žiūrim pagal tai, kokias mėsas atveža, darom, kad nesikartotų į savaitę du kartus. Kiek porcijų cepelinų padarote? Čia irgi žiūrim, kiek yra liaudies. Ar prieš algas, ar kaip. Dabar, pavyzdžiui, žmonių sumažėjo. Dabar darom daugiau pigesnių, mažiau jautienos. Va, ir rytoj darysim mažiau patiekalų, kadangi penktadienis. Jus liečia krizė? Visus ji liečia. Nes žmonėm ir algų dabar gal nebemoka. Mes kainas žiūrim, ką galima, tai piginam. Bet žiūrim, kad neitume į minusą iš to mažinimo. Mokesčiai padidėjo, algas reikia išmokėti.

Man tai yra esminis Rokenrolo rubrikos interviu iki šiol. Christine, draugų vadinama Chris, kartu su visais savo vyrais, įskaitant „The Beatles“ ketveriukę, Micką Jaggerį ir likusius „The Stones“, Bobą Dylaną ir kitas mažesnes roko legendas, apibrėžė, kas yra rokenrolas. Mane jau senokai kankina klausimas, ar rokenrolas – tuščiaviduris. Chris yra žmogus, kuris apie tai žino labai daug. Užkulisiai ir roko virtuvė  – vieta, kurioje ji šeimininkavo ir varinėdavo techninius darbuotojus, mėtydavo per tvorą grupses, su legendomis rūkė žolę ir dainavo Harė Krišnos dainas su Yoko ir Johnu, kai viename iš skrydžių lėktuvą pakirto stiprios turbulencijos. Tačiau ji niekad nebuvo populiari ar žinoma, tik visad per žingsnį nuo tų, kuriems statomi paminklai. Pasak jos, rokenrolas turi šerdį. Chris pasakoja apie visą stabų ir legendų gyvenimą labai paprastai: „tais laikais rokenrolo pasaulis buvo nedidelis. Pavyzdžiui, Claptonas į jį pateko tik dėl to, kad pažinojo George (Harrisoną).“ Chris į visą tai įkrito vos įžengusi į trečiąją dešim-

tį, kai susipažino su „The Beatles“ spaudos atstovu. Kaip dramatiškai tai beskambėtų, dėl naujojo darbo ji paliko Vakarų pakrantę JAV ir išvyko į Londoną kišenėje turėdama tik šešiasdešimt svarų. O dabar ji man pasakoja svarbiausią skyrių iš muzikos istorijos, kuriame ji dalyvavo. Aš netgi susipainiojau tarp visų romanų, kas su kuo, kurių bitlų žmonos perėjo pas kitus muzikantus ir pan., bet buvo labai įdomu visa tai girdėti iš pirmų lūpų, nors jaučiau, kad vienas jų kraščiukas yra kiek užspaustas. Let it be. Skaitom. Skaitant tavo prisiminimus nekyla abejonių, kad tau malonu visa tai pasakoti. Tačiau ar būtų kas nors kitaip, jei tam rokenrole taip ir būtum pasenusi, be vaikų ir šeimos? Jei nebūčiau sustojusi ir ištekėjusi, manau, kad savo gyvenimo būdo nebūčiau nė už ką keitusi, būčiau likusi tame versle. Sunku pasakyti, kaip tai būtų mane paveikę. Manau, kad kūdikio atsiradimas buvo mano brandos pradžia. O jis gimė tik kai man suėjo trisdešimt devyneri. Pavėluota branda.

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

Rokenrolas

Ethan Russell, Jim Marshall, Ed Erbeck ––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

Inga Norke 

26

27

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

Rokenrolas

Ar niekada nesijautei nesaugi kaip moteris dirbdama tokį darbą? Geras klausimas. Manau, kad tuo metu jaučiausi labai nesaugi. Pasitikėdavau savimi vien būdama tarp tų žmonių, su kuriais dirbdavau. Nuolat stengdavausi juos patenkinti. Dabar suprantu, kad kai kuriais atvejais buvau pametusi save. Tačiau aš nieko nesigailiu, nepagalvok. Išgyvenau auksinius laikus ir daug sužinojau apie save. Daugiausiai dirbai su vyrais, ne šiaip vyrais, o didžiausiomis roko legendomis. Ką jie tau padėjo suprasti pie vyrus? Tiesą pasakius, vyrai, su kuriais dirbau, buvo geri ir garbingi žmonės. Tuo metu mums visiems buvo dvidešimt  – trisdešimt metų. Manau, daugiausia sužinojau apie populiarumą ir kaip jis veikia žmones  – po tam tikro laiko tokie žmonės gali turėti viską, ko tik užsimano, ir, deja, rėkauti ką tik nori. Spaudoje mačiau antraščių: „Ji miegojo su Bobu Dylanu ir Micku Jaggeriu“. Kaip tu pati dėl to jautiesi? Aš sukausi tam rate, šalia tu žmonių, dirbau su jais. Manau, natūralu turėti santykių su vyrais, kurie yra šalia. Taip nutinka daugeliui, ne tik man. Buvome jauni ir gyvenimas puikus. Mano dabartinė šeima tai supranta. O sūnus Willas sako: „Dieve, mama, tu juk tada buvai visai vaikas.“ Tavo knyga apie gyvenimą su bitlais, stounsais ir pan. galėtų išsirutulioti į filmo scenarijų. Nepagalvojai? Kas norėtum, kad suvaidintų tave? Būtų puiku, jei iš to išeitų filmas. Nežinau… Galbūt Kate Hudson, tačiau ji jau nusifilmavo „Almost Famous“. O kaip tu manai? Galbūt kažkas iš lietuvių. Pameni, kai pirmą kartą sutikai bitlus? Tai yra viena nuostabiausių dienų mano gyvenime. Sėdėjau Dereko Tayloro (to, kuris priėmė mane į šį verslą) biure , ėjo mano trečioji diena Londone ir staiga Derekas sako: „panašu, kad girdžiu Paulo balsą.“ Pamenu, mano širdis tada beveik sustojo. Po kelių akimirkų Paulas McCartney užėjo į kabinetą. Mus supažindino. Aš vis dar sunkiai kvėpavau. Tačiau bitlas buvo labai šnekus ir situacija savaime tapo mažiau įtempta. Tuomet vestibiulyje prasilenkiau su Johnu ir Yoko. Jie tik pasisveikino. Tačiau man, bitlų fanei, tai buvo tikras išbandymas. Jie jau buvo gerai žinomi, kai juos sutikai? Persikrausčiau į Londoną 1968 metų gegužę. Tada jie jau buvo puikiai žinomi visame pasaulyje, o man buvo tik dvidešimt ir aš juos dievinau.

Ji Chris O’Dell Dabar jai 62 Jos sūnui 23 Jo krikšto tėvas Ringo Starras Viena pirmųjų roko muzikantų (Dylano, „The Beatles“, „The Roll­ ing Stones“, „Santana“, „Queen“, Phil Collins ir t.t.) turų planuotoja, o neoficialiai ji darė viską – nuo pietų iki skambučių atsakinėjimo, vežimų į oro uostus ir kokaino uostymo kartu Teko daryti ir daugiau nelegalių dalykų. Kartą ji pirko narkotikų Keithui Richardsui (jo paprašyta, žinoma) Buvo studijoje, kai „The Beatles“ įrašinėjo „The White Album“, „Abbey Road“, „Let It Be“, jos balsas girdisi „Hey Jude“ priedainyje Grupsė? Chris taip nemano Ji sėdėjo Ringo Starro virtuvėje, kai George’as Harrisonas pasakė: „Žinai, Ringo, aš myliu tavo žmoną“, o Ringo atsakė: „Geriau tu nei tas, kurio mes nepažįstame“ Romanai su Ringo Starru, Micku Jaggeriu ir Bobu Dylanu buvo darbo dalis Tiesa, kalbėdama apie Dylaną, ji kalba apie abipusę meilę. Dėl Chris jis netgi nutolo nuo savo žmonos Saros Šiais metais panelė O’Dell susikaupė ir išleido knygą „My Hard Days and Long Nights with The Beatles, The Stones, Bob Dylan, Eric Clapton and the Women They Loved“

Rokenrolas

Į Londoną krausteisi, nes gavai darbą. Kokios buvo tavo pirmosios pareigos? Pirmąją savaitę dariau nedaug. Laukiau, kol Derekas man ras tikro darbo. Iš pradžių, pamenu, iš spaudos karpiau visas naujienas apie „The Beatles“ ir klijavau į tokį sąsiuvinį. Kur Londone gyvenai? Kada ten buvai paskutinį kartą? Gyvenau labai daug kur, tačiau daugiausiai tarp Shephards Bush, Chelsea ir South Kensington rajonų  – vakarinėje miesto dalyje. Tuo metu Londonas buvo geriausia vieta gyventi. The Kings Road buvo pilna jaunų maištingų žmonių, nepakartojamų madų. Aštuntąjį dešimt­ metį blaškiausi tarp Los Andželo ir Londono, kol likau LA su Pattie Boyd ir George’u Harrisonu. Vėliau su Pattie ir Ericu. Tada vėl grįžau į Londoną. Devintojo dešimtmečio pradžioje ištekėjau. Tai truko iki dešimtmečio pabaigos. Paskutinį kartą Londone lankiausi 2007 m. Lankiau Pattie. Matomai nebuvai ir mados nuošalėje. Kai gyvenau Londone, prekinausi „Biba“. Taip pat „Selfridges“ – puiki parduotuvė. Man patiko puoštis. Taip, turėjau tokią priklausomybę – šopintis. Tam ir leidau savo uždirbamus pinigus. Tačiau šiandien sunkiai randu, kas man patikų. Ypač nerandu batų. Buvai studijoje, kai bitlai įrašinėjo savo legendinę muziką, kurios žmonės iki šiol negali atsiklausyti. Būdama ten turėjai kokias nors pareigas? Aš rūpinausi laiku – tiek studijos, tiek grupės. Tačiau kai jau jie įrašinėdavo, aš tik klausydavausi ir šokdavau. Neblogas darbas, ar ne (juokiasi)? Ilgą laiką gyvenai su George’u ir Pattie, tačiau kuris momentas buvo kertinis, kai nebesijautei žmogumi iš pašalės, žmogumi, kuriam sekasi būti šalia tokių talentų? Manau, kad niekada sau neleidau pamiršti, kad mano darbas yra unikalus ir kad dalyvauju nepakartojamame muzikos istorijos etape. Tačiau tie žmonės, su kuriais dirbau, laikui bėgant tapo mano draugais. Pirmą kartą rimtai pasijutau muzikinės istorijos dalimi, kai mašinėle spausdinau George’o Harrisono sukurto gabalo žodžius. Ar perėjai visą tą idealistinę „Imagine“ viziją? Ar visad jautei žemę po kojomis? Viduje išgyvenau, tačiau iš išorės tai buvo sunku pastebėti. Visad buvau šalta, rami ir neišsibarsčiusi. Kai dirbau muzikinio turo vadybininke, visad turėjau galvoti ir organizuoti, kas vyks po to.

Kaip įklimpai į narkotikus (atsiprašau už tokį tiesmuką klausimą)? Alkoholiui turėjau potraukį dar mokydamasi mokykloje. Kai devyniolikos išvažiavau į Los Andželą, ten mane pasitiko kalnai žolės. Tačiau marihuana man nepatiko, geriau alkoholis. Tada susipažinau su amfetaminu. Patiko. Tačiau nieko rimto, kol aštuntąjį dešimtmetį po savo nosimi nepamačiau kokaino kalno. Laikui bėgant jis tapo vienu geriausių mano draugų. Tuo metu jis buvo ir populiarus, ir prieinamas. Alkoholis suteikdavo pasitikėjimo savimi, kokainas – energijos. Abu kartu varydavo mane iš proto. Ar buvai šalia bitlų, kai jie svarstė, ką daryti toliau, kai nušovė Johną? Ne, tuo metu jau gyvenau Vokietijoje. Tačiau žinau, kad tik tada jie suprato, jog egzistuoja ir rea­ lybė bei pamišę žmonės. Manau, maždaug nuo to laiko žvaigždėm prireikė apsauginių. Kaip pradėjai dirbti su Micku Jaggeriu? Ar tiesa, kad su juo leisdavai 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę? Su Micku susipažinau Londone. Tuo metu dar dirbau su bitlais. 1971 m. pradėjau dirbti su stounsais. Taip, tikrai buvau jiems (ne tik Mickui, bet ir Keithui) pasiekiama 24/7. Jie dėl bet kokios smulkmenos galėdavo man skambinti vidury nakties. Pavyzdžiui, jiems prireikia kokio nors telefono numerio ir privalau jį gauti. Tačiau man patiko dirbti su jais. Labai. Ar tau teko susidurti su grupsėmis? Aplink muzikantus sukiojasi daugybė gerbėjų. Daugiausia jų – moterys. Su kai kuriomis netgi rasdavau bendrą šneką. Tačiau aišku, jos būdavo ten, nes norėdavo suartėti su grupės vyrais. Mažai į tai kišausi. Ar niekad neteko sutikti Germaine Greer  – žymios aršios feministės ir buvusios grupsės. Teko ją kalbinti, minėjo Jaggerį. Niekada nesu jos sutikusi. Nė nežinojau, kad ji buvus grupsė. Tik kad feministė. Tiesą pasakius, jei bandytum pažinti kiekvieną grupsę, panašu, kad didžioji jų dalis būtų savimi pasitikinčios nepriklausomos moterys. Skaičiau „Delfyje“ (toks naujienų portalas Lietuvoje), kad seksas su Jaggeriu buvo tavo darbo dalis. Netiesa. Mes suartėjome tik 1972–ųjų metų vasaros turo metu, nors jam dirbau dar gerokai prieš tai. Šiandien tokius santykius vadintume „draugai dėl naudos“. Tokie buvo ir mūsų su Micku santykiai. Taip, aš neturėjau asmeninio gyvenimo dirbdama su „The Rolling Stones“,

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

28

29

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

Rokenrolas

„Taip, aš neturėjau asmeninio gyvenimo dirbdama su „The Rolling Stones“, nes dirbau visą parą arba bent visad turėjau būti parengtyje“

nes dirbau visą parą arba bent visad turėjau būti parengtyje. Tačiau tai buvo mano pasirinkimas. O kaip su Bobu Dylanu? Man labai patiko dirbti su Bobu Dylanu. Tačiau jo asmenybė mišri. Jis gali sėdėti ir kalbėti su tavimi, žiūrėti tiesiai į akis ir atrodo, kad jis yra visiškai įsitraukęs į pokalbį. Po kokios valandos jis gali net nepastebėti tavęs, lyg nepažinotų. Kuris tavo gyvenimo periodas tau buvo sudėtingiausias? Be abejonės, kai rimtai įnikau į alkoholį ir narkotikus. Vienas toks buvo po „The Rolling Stones“ turo. Kitas, kai gyvenau Vokietijoje. Buvau gilioje neviltyje. Kokios buvo tavo paskutinės dienos muzikos versle? Gyvenau Vokietijoje, tada supratau, kad grupės, su kuriomis dirbau, buvo gerokai už mane jaunesnės. Be to, apie jas iki tol dažniausiai nieko nebūdavau girdėjusi. Pamenu, kai vienas muzikantų paprašė paskolinti rankšluostį, o aš pasiūliau jam eiti ir įsigyti savo. Taip niekad nebūčiau pasakiusi nei bitlam, nei Mickui, nei Dylanui. Tada ir supratau, kad viskas, užtenka. Tai buvo devintojo dešimtmečio pradžia. Grįžau į Didžiąją Britaniją ir ištekėjau, pagimdžiau vaiką. Tik tada visiškai atsikračiau savo priklausomybių.

Ar supranti, kad tu ir žmonės aplink tave apibūdinote sąvoką „rokenrolas”? Nemanau, kad aš prie to kaip nors prisidėjau, tačiau žmonės aplink mane  – taip, jie apibrėžė „rokenrolą“. O kaip tavo sūnus? Nenori eiti mamos pėdomis? Jam patinka muzika, jis groja gitara, tačiau puikiai supranta, kad šiais laikais viskas yra sudėtingiau. Jis turi dvigubą pilietybę  – JAV ir Didžiosios Britanijos. Važiavo į Londoną, tačiau skundėsi, kad jam ten sunku rasti darbo. Jis ne tokio klajokliško būdo kaip buvau aš. Ar dar bendrauji su kuo nors iš tų auksinių laikų? Su Pattie Boyd. Ji vis dar yra mano geriausia draugė. Kartais susirašome su Barbara, Ringo Starro žmona. Tačiau dabar mano gyvenimas kur kas ramesnis. Kaip jautiesi šiandien? Ramybėje. Gyvenu Arizonoje, dievinu dykumos tylą. Turiu nuostabų vyrą, sūnų ir septynerių metų įsūnį. Man pasisekė. Rimtai. Ačiū už pokalbį, Christine. Didelė garbė tave kalbinti. Ačiū tau.

Simas. Kai jį sutikome, nešėsi rankoje supynes su virve. Sakė, kad prisirišo prie vieno iš Vilnelės tiltų ir suposi. Kepurę nusinėrė pats iš močiutės siūlų. Dažai ant veido – be jokios progos. Tiesiog pajuto, kad tą dieną taip reikia. Yra tikrai nagingas vyrukas – turi vieną ilgą nagą.

Ieva, svajoja būti aukštosios virtuvės šefe. Akiniai su išstumtais stiklais. Kepurė ir pirštinės iš Nemenčinės padėvėtų drabužių turgaus. Batai iš Maskvos.

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

Justinas Viliutis –––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

Skomantas, kūrybininkas. Kojinės iš kojinių dėžės. Tai speciali dėžė nuo sprogmenų. Kartą viena gamykla visiems išdalino tokias dėžes ir dabar visas Vilnius turi po vieną. Treningo kelnes pasiuvo žmona, pagal „Humanoje“ įsigyto 70–ųjų metų treningo sukirpimą – atšvietė, kitaip sakant.

Viktorija, svajoja tapti mados žurnaliste. Kepurė iš Gedimino prospekte vykusių miesto dienų. Krepšys iš vaikiškų drabužėlių parduotuvės, atrado sesutės dėka. Batai iš Paryžiaus.

Dieną Nuo Pakabos Dieną Nuo Pakabos

Goda – stilinga „Pravdos“ draugė. Ryški net ir tuomet, kai šalta!

Kepurė „Effigy“ Šalikas „Effigy“ Vėriniai „Effigy“ Karoliai „Effigy“

Šaltasis sezonas neįsivaizduojamas be tokių aksesuarų kaip kepurės, šalikai, pirštinės iki alkūnių, rankų movos. O šiemet populiarus „svogūno“ rengimosi tipas: 2 kepurės viena ant kitos, 3 skirtingų spalvų ir faktūrų šalikai, suvynioti arba susukti, tarpusavyje perpinti. Parduotuvėse „Effigy“ šiuo metu rasite ne tik šaltajam sezonui būtinų paltų ar megztinių, bet ir ryškių, blizgių, jaukių, megztų aksesuarų.

Konfeti sistema Crystal Pinatas 135 $, confettisystem.com

Lyg muziejinė instaliacija, tokia konfeti sistema pastiprins bet kokią šventę. Ji susideda iš paprasčiausių medžiagų, dvelkia nostalgija, tobulai užpildo įmantriausią erdvę. Savo muziką „Crystal Pinatas“ konfeti iliustruoja net grupė „Yeah Yeah Yeahs“.

02 Dantytas puodelis Teeth Mug 24 $, mollaspace.com

Kad kiekvienas kavos gurkšnis primintų apie jos poveikį dantų spalvai. Stenkis išlaikyti puodelį ir savo dantukus baltus. Nieko čia groteskiško, tik higiena.

03 Akiniai nuo saulės Martin Margiela 390 €, colette.fr

Atsiradus tokiam aksesuarui reikėtų kiek pakoreguoti gerb. lietuvių kalbą. Visgi tai ne akiniai nuo saulės, o akinys. Vienas akinys nuo saulės apsaugo ir akis, ir pusę veido.

06 Lęšiai Biofinity 19,79 Lt, manolesiai.lt

Įsidedi lęšius ir gali juos pamiršti visam mėnesiui. Skamba kaip fantazija? „Biofinity“ lęšiai yra ypač pralaidūs orui ir turi savyje tiek vandens, jog galėsi lęšius akyse laikyti neišimtus visą mėnesį. Net ir miegodamas. Daugiau jokių raudonų ir išsausėjusių akių po vakarėlio, kai pamiršai juos išsiimti!

05 Ornamentiškas šakotuvas WirePod 330 $, zwello.com

Jei lig šiol negalėjai pakęsti laidų raizgyno namuose, galėtum nuomonę dabar ir pakeisti. Dizaineris Joris Larmann pasistengė ir jo ornamentiškas šakotuvas trūkumus paverčia privalumais. Erzinanti laidų raizgalynė dabar gali tapti tiesiog meno kūriniu, kitaip tariant – „art do I“.

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

01

Pravdarchyvas –––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

Karolina Liciūtė ir kita femme

32

33

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

04 Krepšys su kolonėlėmis Retro Boombox 29,99 £, kitschulike.com

Tai nėra šiaip krepšys, savo dizainu imituojantis senovinį muzikos grotuvą. Tai krepšys, kuris iš tiesų turi kolonėles ir groja, kai prie jo prijungi MP3 grotuvą. Ar girdite, tai ne tik krepšys – jis dar ir groja!

07 Sąsagos Vintage lighter cuff links 40 $, etsy.com

Dvigubai praktiškas rankogalių papuošimas. Pirmas privalumas (be to, kad gerai atrodo) – susega, tačiau tai ne taip įdomu, kaip antras privalumas – jis iš tiesų veikia. Įsipili žiebtuvėlių dujų ir žinai, kad nepristigsi ugnies, Džeimsai Bondai.

08 Priemonės Eucerin DermoPurifYer 20 – 45 Lt, www.eucerin.lt

Spuogai gali sukelti tikrą tragediją, nes jie visad atsiranda ne laiku arba apskritai nepalieka normalaus veido, tampi spuogiumi. „Eucerin“ pristato valančių ir puoselėjančių odą priemonių liniją „DermoPurifYer“, kuri ne tik padės išvalyti veidą nuo nešvarumų ir riebalų, bet ir saugos odą nuo kitos galimos spuogų apgulties.

09 Kaklaraištis ir naudojimo instrukcija Howtie 23,08 $, store.artlebedev.com

Jei nuo kaklaraiščio ryšėjimo tave baido nuolat pamirštama jo užrišimo technika, gali suklykti iš džiaugsmo, nes tavo kančios baigėsi. Naudojimo instrukcija visada šalia, rišk pats ir šviesk visuomenę šiuo klausimu.

10 Pagalvės užvalkalas Beautyzzz 47 $, beautyzzz.com

Labai moteriškas fetišas – pagalvė nuo kurios gražėjama. Naktį į ją gali trinti savo veidą ir plaukus kiek tik nori. Pagalvė drėkina odą, minština plaukus, atsibundi be reljefinių išvedžiojimų ant skruostų ir jau gaiviu veidu.

Tarptautinė studentų diena „Žalioji gatvė“ // Vilniaus g., Kaunas „Kanų liūtų“ geriausių reklamų peržiūra, 22:00 // Kino teatrai

Pasaulinė AIDS diena. Švęsk saugiai // Visas pasaulis LUNI paskaita, 18:30 // ŠMC skaitykla, Vilnius Opera „Verteris“, 19:00 // Kongresų rūmai, Vilnius

Filmas „Pasaulis yra didelis ir išsigelbėjimas slypi už kampo“ // Kino teatras „Pasaka“

Elektroninės muzikos koncertas „Silence family“, 20:00 // „Teatro arena“, Vilnius

5–asis „Pravdos“ gimtadienis, 20:00 // „Tamsta“, Vilnius

Klubo „Exit“ gimtadienis // „Exit“, Kaunas

Oro linijos „Star1“ pradeda skrydžius Vilnius – Milanas // Vilnius - Milanas

Lietuviškų muzikos naujokų „Suicide DJs“ ir migloko turas su „Pravda“ // Baltarusija

II–asis atviras Baltijos šalių Blokart vėjamačių čempionatas // Neringa

Minimal Mondays, 21:00 // klubas „Satta“, Vilnius

Despotin’ Soundsystem + min_for, 21:00 // klubas „Satta“, Vilnius

A. Smilgevičiūtės ir „Skylės“ koncertas, 19:00 // Šv. Kot­ rynos bažnyčia, Vilnius

Miuziklas „Svynis Todas“, 19:00 // Kongresų rūmai, Vilnius

Grupės „AIR“ koncertas, 19:00 // „Teatro arena“, Vilnius

Eimunto Nekrošiaus premjera „Idiotas“, 17:00 // Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Vilnius Paroda „Šaltojo karo metų modernizmas“ // Nacionalinė dailės galerija, Vilnius „Gus Gus“ koncertas „Pacha“ gimtadienyje // „Pacha“, Vilnius

Solinis „Avaspo“ koncertas, 21:00 // baras „Pogo“, Vilnius „Gravity“ gimtadienis su „Fischerspooner“ // „Gravity“, Vilnius Festivalis „Satta inside“ // klubas „Satta“, Vilnius Miuziklas „Thriller – live“, 20:00 // „Pramogų arena“, Vilnius

OKT spektaklis „Hamletas“, 19:00 // „Teatro arena“, Vilnius

Pasirūpink nemokamomis dovanomis Dalykla.lt // www.dalykla.lt

Klounų šou „Aga-boom“, 19:00 // „Teatro arena“, Vilnius

Gyčio Ivanausko teatras „Premjera“, 18:00 // Šiaulių kultūros centras, Šiauliai

11/1209

Maisto šventė „Šiaurės skonis“, 13:00 // Prekybos ir pramogų centras „Ozas“, Vilnius

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15

KALENDORIUS

16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30

Filmas „Antikristas“, 21:00 // Kino teatras „Forum Cinemas Kaunas“

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

mėnesio tiesa

Visvaldas Morkevičius, Rūta Jankauskaitė –––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

Elena Reimerytė

36

37

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

mėnesio tiesa

sierius Gintaras Varnas Juozui pasakė: „tavo kostiumai aktoriams pakužda kaip vaidinti.“ Operos primadona Asmik Grigorian rolę repetuodavo su korsetu. Paradoksalu, nes šį intro tekstą rašau vos grįžusi iš kūrėjo didžiojo pristatymo. Kuris istorinis laikotarpis kuriant teatro kostiumus įkvepia labiausiai? To niekada negalėčiau pasakyti, nes man visi laikotarpiai yra savotiškai idomūs. Jokio skirtumo ar aštuntasis ar penktasis dešimtmetis, ar septynioliktas ar šešioliktas amžiai. Jeigu spektakliui reikia tam tikro laikotarpio, įsigilini ir ieškai. Antrą kartą gilintis jau nebereikia. Juolab kad kai studijavau jau buvo kostiumų istorijos paskaita. Parodykite sijoną ir pasakysiu kurio jis laikotarpio. Tai mano specialybė. Kai kuri Renesansą – įsigilini į to laikotarpio medžiagas, tekstūras. Kai tenka Barokas – vėl visokiausios pudros, perukai, gėlės ir siuvinėjimas. „Bohemos“ heroję fotografavome kvepalų parduotuvėje. Būtent šeštojo dešimtmečio kostiumų istorijoje yra labai daug informacijos. Tai bene vienintelis dešimtmetis iš XX amžiaus, kuriame buvo toks didelis kiekis prabangos, grožio, o kartu ir nepatogumo. Jam savo sudėtingumu prilygsta tik Barokas. Šeštasis dešimtmetis, pokaris, žmonės nustekenti ir visiems žiauriai nusibodęs kvadratinis kareiviškas siluetas. Ir tais metais atsiranda „Dior New Look“, nežmoniškai suveržta talija, smailiausi batai, aštriausi kulniukai, nežmoniški pravedimai, išpešioti antakiai, išplatinimai į viršų, plaukų vėlimas, šinjonai, kuodai ir taip toliau. Tai vienas glamūriškiausių istorijos momentų, kai moterys be lūpdažio, kvepalų, pirštinaičių, skrybėlės ir korseto negalėjo išeiti į gatvę. Šiais laikais ima juokas, kai reikia pastovėti ant aukštakulnių ir visi burbuliuoja. Todėl visi vaikšto su uggsais ir taip toliau. Nėr nieko baisiau, mano akimis mergina su uggsais eina kaip šuo arba meška. Pats gražiausias laikotarpis yra šeštasis dešimtmetis. Tai patys neturtingiausi ir smarkiausiai prabangą imituojantis metai. Tai beveik visada tinka ir Lietuvai.

Šiame straipsnyje užgesinu šviesą toje istorijos sodo pusėje, kur kabo brangiausi šalies audeklai, virš bažnyčių skrenda balti karveliai ir ponios į orą purškia kvepalų miglą. Nereikia. Pasakoju apie tuo pačiu adresu gyvenantį kitą kūrėją. Šis kostiumų dailininkas mūsų akims nupiešia scenos herojų, kaip kad skaitydami knygą mes aprengiame ir nurengiame Veroniką. Teatro reži-

„Užburtosios fleitos“ suknelę fotografavome soliariume. Labai tiko, nes šviesa atsimušė į sagas ir blizgėjo kaip tūkstančiai žvynų iš aukso. Matote, kokia iliuzija teatre? Visada apgaulė, ant scenos atrodo nežmoniškas blizgesys, prašmatnumai ir taip toliau, o iš tikrųjų tai tik elementarios perlamutrinės sagutės. Taip, tai ir yra teatro specifika. Ir ne visi dailininkai žino, kad sagutės scenoje gali atrodyti žymiai geriau nei žvynai ar bet kas kita. Kūrėjai pučiasi, kad pasirinks geras medžiagas, brangias siuvimo

mėnesio tiesa

Kostiumų herojus: Asmik Grigorian, Grimas: Emilija Šidlauskaitė–––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

38

39

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

mėnesio tiesa

mašinas ir tada jų kostiumai bus gražūs  – nieko panašaus. Ne įrankiuose esmė. Čia kaip pelėda pasakėčioje  – jei pelėda turi akinius, tai jau būtinai mokės skaityti. Daug jaunų žmonių dabar važiuoja į užsienį, bando mokytis. Aš labai tuo džiaugiuosi, nes jie turi galimybę važinėti ir pagaliau gali sau tai leisti, atsidarė keliai ir mes esame laisvi. Tačiau manau, kad tai ne tie įrankiai. Visi alpsta  – „O... St. Martins mokykla Londone...“ Mokykla egzistuoja jau keletą dešimtmečių, o ją baigė tik du dizaineriai – McQueenas ir Galliano. O kiek nuplaukė pasroviui? Į gerą mokyklą papulti nepakanka, turi turėti supratimą ir jausmą. Turi jausti teatrą, sceną. Žinoti, ką publika perskaitys matydama kostiumus. Jie žiūri į sagas ir nesupranta, kad tai sagos – galvoja, kad nežmoniškas blizgesys. Teatras – iliuzija, kurią reikia sukurti. Dėl sagučių suknelėje kilo diskusija, pajudinta ji skleidė beprotišką barškesį. Jis įmitavo heroję varžiusių grandinių žvangesį? Taip, ir imitavo grandinių žvangesį. Pavyzdžiui, Varno spektaklyje „Rigoletas“ buvo šokėjos, kurių sijonus apsiuvome tikrų perlų gijomis – tikra secesija. Gijos kabojo nuo apyrankių ligi pat sijonų ir labai barškėjo. O spektaklyje buvo vieta su labai tyliu pragrojimu. Dėl to teko brangius karolius pakeisti plastikiniais, kurie nebarška. Buvo žiauriai gaila, nes tai buvo gražūs tikri perlai. Žmonės tikrai būtų įvertinę, bet duoklė buvo atiduota muzikai. O Dalytė (Ibelhauptaitė) šiuolaikiškai išsprendė sagučių suknelės situaciją ir paliko. Rinkevičiui irgi turiu už tai padėkoti. Prie suknelės prisiūta apie trisdešimt tūkstančių sagų  – didžiulis kiekis energijos. Įsivaizduokite, ką reiškia kiekvieną jų prisiūti ir kiek žmonių tai darė. Į darbą įdėta energija akumuliavo ir tuomet visi buvo pakerėti jos grožio. Nusilenkė Mocarto muzikai ir paliko suknelę scenoje. Manau, tai didžiulis įvertinimas ir aktoriam tai tikrai padėjo. Asmik jautėsi kaip iš Egipto laikų  – su visu rūbo svoriu ir nežmoniška prabanga. Žiūrovas žiūrėdamas į šią suknelę pamatė prabangą iš neatmenamų laikų. O iš tikrųjų tai tik elementarios sagutės. Štai kas yra teatras. Trečiasis fotografuotas kostiumas buvo iš „Svynio Todo“. Tai Viktorijos laikai, kuomet madingos buvo tamsiai rudos, tamsiai mėlynos ir juodos spalvos. Nebuvo elektros, tik žibalinės lempos ir prieblanda. Visi nuolat apsitaškydavo drabužius. Vyravo sunkūs, sudėtingi interjerai. Iš to laikotarpio ištraukus patį kostiumą nieko nepapasakosi, prie jo turi būti ir scenografija. Galima šiame spektaklyje pastebėti daug metalinių konstrukcijų.

Pramoninis amžius. Visi drabužiai, net choristų, yra pakankamai tamsūs ir niūrūs. Tačiau Asmik herojė yra jau prasigyvenusi moteris. Kai pradėjo kepti pyragėlius iš žmogienos, leido sau turėti juodą suknelę. Be to, jai stovint ant scenos turi matytis, kaip ji kepdama pyragėlius išsimiltuoja. Šilkinė tafta buvo labai madinga, nes ji suteikia žvilgesio, prabangos įspūdį. Jeigu kostiumas būdavo nušiuręs, bet iš taftos, jį nešiodavo ir nešiodavo. Tokių valyklų kaip dabar nebuvo. Niekas drabužių tiek neplaudavo. Žmonės tiesiog stengdavosi juos švariai nešioti. Kostiumo idėja tokia: ji nešiojo iš kitų ponių atitekusius sijonus, korsetus ir nepaisant to, kad yra vargdienė, atrodė stilinga. Jai ne sarmata dėvėti svetimą drabužį. Kaip pas mus dabar, kai visi bijo „antrų rankų“ parduotuvių: „Oi, čia senų, čia numirusių žmonių...“ Bet palikimo niekas nebijo pasiimti, nors jie dažnai irgi būna senų žmonių… kažkaip sutinka... bet su drabužiais – ne. Manau, kad tai labai senamadiška. Daug žmonių gali rengtis labai stilingai „antrų rankų“ parduotuvėse, o po sezono sau ramiai viską išmesti, veltui neleisti pinigų ir atrodyti kaip sezono žvaigždės. Viską juk galima perdaryti, jaunimas drąsiai gali rengtis ten, jeigu tik turi skonį ir supratimą. Asmik herojė turėjo supratimą. Kai kurias drabužių medžiagas tiesėme ant teatro laiptų ir visi savaitę per jas vaikščiojome, laipiojome ir trynėme. Paskui jas virėm ir deginom. Kaip buvo atrasta tokia technika? Labai paprastai, techniką atrandi kiekvieną kartą iš naujo. Medžiagos visur vienodos. Visur, kur nueini, viskas vienoda. Visuose biuruose, visuose bankuose  – vienodos sienos, vienodos lubos. Įsivaizduokite, Kongresų rūmai – jie juk tokie tarybiniai... Sukurti Viktorijos laikų atmosferą gali tik žmonėmis, šukuosenomis. Daugelį nustebino kostiumų, dekoracijų, apšvietimo ir Dalios režisūros jėga, nustelbusi tarybinio pastato atmosferą. Nelengva, bet mums pavyko. Kodėl Jūs kuriate teatrui? Man labai patinka. Klausiate dėl to, kad couture’as brangu, o šitas nebrangu? Daug žmonių juk galvoja, kad geriau daryti dalykus, kurie brangūs, prabangūs, o teatras Lietuvoje – pakankamai liūdna tema. Gal geriau pasiūčiau tris sukneles ponioms ir ramiai sau gyvenčiau. Bet... kas negali nusipirkti tos suknelės, gali nusipirkti kvepalų, kas negali kvepalų, gali už keturiasdešimt litų nusipirkti bilietą į teatrą. „Aš neturiu Statkevičiaus suknelės, bet mačiau spektaklyje jo kostiumus ir man patiko.“ Mano kūryba prieinama visiems.

mėnesio tiesa

Kurti teatrui man labai patinka, nes madoje irgi būna rutinos ir kitų neįdomių dalykų. Jei kiekvieną kartą skaičiuosi peltakių centimetrus, ar bus gražu, ar mažos kilputės, ar tokios rankovės, ar šį sezoną taip, ar kitaip... Atėjęs į teatrą gali pasitaškyti fantazija, išsinagrinėti viską. Po to gali ir kokias renesansines rankoves įkelti į madą. Kiti sako: „o, mados tendencijos.“ Tendencijas kuriu aš. Todėl, kad aš jas išsistudijuoju. Pamatai medžiagą ir įdedi apykaklę iš Renesanso, o rankoves iš Baroko. Tai Jums mokykla? Didžiulė mokykla (energingai pritaria). Tai net ne mokykla, tai supermokykla. Tai, kas buvo seniau, nebebus padaryta iš naujo. Šis žurnalo numeris vadinasi „Virtuvė“. Tai jūsų virtuvė? Taip, aišku. Ar Jums kuriant norisi nuo visų užsidaryti? Man reikia bendraminčių. Kuriant turi būti idėjų generatoriumi. Turi viską apgalvoti  – tos pačios suknelės gatvėje atrodys vienaip, scenoje jau kitaip. Tai yra taikomasis menas, todėl tai gali būti šedevrai ir tuo pat metu atrodyti lyg niekas. Didysis pilotažas ir meistrystė, kai nesimato įdėto darbo. Viskas, rodos, padaryta lengva ranka. Daugybės jaunų žmonių kūriniai būna sunkūs, visko primalta. Mažai žmonių, kuriems svarbus kruopštumas. Jie neieško kruopštumo. Kodėl man taip patinka teatras? Todėl, kad vėl visi atradinėja dviratį iš naujo, užuot pasižiūrėję, į tai kas buvo ir pasinaudoję patirtimi. Neišrasi renesansinės suknios iš naujo. Juk tokių medžiagų nėra. Tu tik gali talentingai Renesansą imituoti. Pavyksta, jei teisingai padarai – sutrini medžiagas, kepi, verdi visokiose mikrobanginėse krosnelėse ir dažai. Būna, sėdžiu vienas, kaip šiandien. Rytoj ateis krūva žmonių. Čia namo neišeini penktą valandą vakaro. Namo išeini penktą valandą ryto, vos pavelki kojas, bet širdis dainuoja. Dabar mažai tokių bepročių. Niekas taip nebedirba, visi klausia – kiek mokėsit? O aš, pavyzdžiui, klausiu – o ką Jūs mokate daryti? Pasikeitė laikai. Nebeliko entuziastų, tik greitas maistas. Nebeliko  – ooo, davai, padarom. Kai atvažiavau į Paryžių, manęs paklausė: „ką tu moki daryti?“ Aš atsakiau, kad moku siūti, siuvinėti, dažyti – viską moku. Man nereikia klausti. Aš viską žinau. Žinau kaip pasidaryti dažus, kokios turi būti proporcijos. Mus to mokė. Bet man neįdomu, kaip yra šiandien. Man tik keista, kad jau dvidešimt metų dirbu šį darbą, o lyderių kaip neatsiranda, taip neatsiranda. Visko yra – bevizis režimas į Paryžių, gali važiuoti, žiūrėti, mokytis.

Mums bekalbant skamba muzika (Laid Back „Sunshine Reggae“, kuri po kelių dienų nuskambės didžiąjame kolekcijos pristatyme kaip finaline daina). Kaip ją pasirenkate? Man muzika labai svarbi. Pasirodymų muziką visad kūriau pas Andrių iš „Happyendless“. Kas praėjusių metų pristatyme sugalvojo parinkti paskutinę dainą  – Billy Idol „Eyes Without a Face”? Aš. Tai aišku, kad aš (pakelia raudoną pakvietimą į renginį, kur prie muzikos parašytas Andrius K. ir Juozas Statkevičius). Tiesiog aš per metus susirenku muziką, kuri man reikalinga. Kuri bus madinga, įdomi ir atitiks atmosferą. O Andrius viską „susiuva“. Čia daugiau, čia mažiau, čia pridėkime aidą, čia nuimkime, čia pagreitinkime, čia sulėtinkime. Tai jo sritis. Kaip aš galiu pasiūti drabužį, taip jis gali susiūti muziką. Labai jį gerbiu kaip žmogų, kuris moka įsiklausyti ir dar viską papildyti. Andrių galiu pavadinti genijumi. Nebėra dvidešimtmečių, kurios susisodintų drauges ir pasakotų, kad aukštosios mados pasirodymas turi kvepėti kvepalais? Man viena Jūsų draugių tai pasakojo. Tai priklauso nuo noro. Jeigu nenorėsi, gyvenime nieko nepamatysi. Bet jeigu nori, pajausi visus kvapus ir nevalgęs gyvensi, dirbsi, padarysi taip, kad vieną gražią dieną viskas pas tave ateis. Dabar dirbu su penkiais spektakliais: ir Kaune, ir su Tuminu, ir su Varnu, viskas dabar vyksta. Bratislavoje „Faustas“. Turiu atsisakyti kai kurių projektų, žmonės sako: „Juozas brangus...“ Bet mes su pagalbininkais padarome taip, kad paskui sako: „mes apie tokį išpildymą net pasvajoti negalėjome, visiškai pagal temą.“ O kiti sako  – „mes ieškosime pigiau.“ Pigiau – reiškia blogiau. Aš taip sakau ne todėl, kad dirbu dėl pinigų, bet vieną gražią dieną supranti, kad tu dirbi, dirbi, darbų yra šimtą kartų daugiau nei pinigų, o man tai yra savotiškas karas su malūnais. Jau seniai galėjau kokiam Holivude kurti filmam kostiumus ir negalvoti, kaip susimokėti nuomą, „Sodrą“, mokesčius ir t.t. O Lietuvoje dar ir kūryba nesidžiaugiama. Nėra pagarbos kūrybai. Nėra pagarbos jokiam intelektualiam produktui. Ne. „Ai, nu, teatro kostiumai, cha cha, gerai.“ Visas džiaugsmas. Įvertinimo nėra. Nors aš to nereikalauju. Tikrai ne dėl to kuriu kostiumus. Vieną kartą niekas neapdovanoja, antrą… bet ką aš galiu pasakyti? Du kartus pasirodžiau Paryžiuje ir du kartus buvau apdovanotas. Lietuvoje aš dvidešimt metų ir kaip nieko, taip nieko. Kaip tai nieko? Na, o kas?

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

40

41

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

mėnesio tiesa

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

mėnesio tiesa

Visi žino „kas“. Visi žino, bet nei kokiam Kristoforui, nei Scenos Kryžiui nenominuoja. Ir taip geras, užtenka jam, ir taip milijonierius. Jie taip galvoja.

dirbau Paryžiuje. Bet tik ilgainiui ji tokia tapo. Čia bardakas, o ant scenos viskas blizga. Negali viskas būti sudėliota lentynėlėse. Tada ir galvoje lentynėlės. Ir nėra to palioto, nėra mastelio.

Darbo metu valgote čia, ar einate kitur? Einu visur. Bet kartais man patinka valgyti ir čia. Pavyzdžiui, mes visus gimtadienius švenčiame studijoje. Kartais būna tiek darbo, kad niekas nevalgo nuo ryto iki vakaro. Visaip ir įvairiai. Mūsų ateljė primena tokią, kokioje

Žinote, kartais aš tuos spektaklius darau tik dėl savęs, dėl savo egoizmo. Visiškai. Man patinka, man įdomu ir man nusispjauti, ar kam patiks. Aš darau taip, kaip man atrodo, nes įvertinimo seniai nebesitikiu sulaukti. Kuriu kaip tikras egoistas.

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

42

Reklama

Amerikoje yra kelios rūšys žurnalų: tie, kurie priklauso didelėms medijos kompanijoms, turi didelius vestibiulius ir daug sekretorių, ir tie nepriklausomi, kuriuose šiukšles išnešti tenka praktikantams. Pirmieji turi daug pinigų ir mažai kūrybinės laisvės. Antruosiuose gali daryti ką nori, jei tik sugalvoji, kaip tai padaryti už dyką. „Nylonas“ – prie pastarųjų. Aš į „Nyloną“, įsikūrusį  išsipusčiusiame Niujorko SoHo, pakliuvau prieš 2 metus. Pirmus praktikavau, vėliau teko valgyti etato duoną. Ko čia prisižiūrėjau jums ir papasakosiu. Mūsų nedidelis 10metis žurnalas turi šiokį tokį kulto statusą vidurio Amerikoje. Gauname gražiai iškarpytų gerbėjų laiškų. Man visada įdomu, kaip visa tai pavyko mūsų redaktoriui  – vyresniam nei vidutinio amžiaus Kalifornijos vaikinui, kuris dažo plaukus baltai, o džinsus nešioja nusmukusius žemiau nei derėtų. Manau, paslaptis glūdi geroje ir jaunoje (t.y. entuziastingoje) komandoje ir kūrybinio proceso laisvėje. Per 10 metų žurnalas plėtėsi, įsigalėjo (su tuo kartu prarasdamas dalį indie žavesio, bet čia, matyt, nieko nepadarysi): dabar turime savo įrašų kompaniją (suvilioti yra Patrickas Wolfas ir prancūzaitės „Plastiscines“), „Nyloną“ savaip leidžia Meksika, Korėja ir Japonija (pastarųjų variantas  – super), egzistuoja „Nylono“ „Nike’sai“, marškinėliai, muzikinis turas, pagalvės… Maždaug kartą per mėnesį visi kūrybiniai darbuotojai (rašytojai, madistai, videomanai, internetinės naršeklės, grožio puoselėtoja, ma-

Ji Lina Plioplytė Iš Lietuvos Gyvena Niujorke Dirba žurnale „Nylon“ Mėgstamiausia spalva karališka mėlyna, violetinės ir aukso mišinys ją irgi veža. Mėgstamiausia picos sudėtis sūringa su daug pomidorų, brokolių, geldelių ir svogūnų Mėsos nevalgo nuo šešiolikos Paros laikas ankstus rytas – arba be miego, arba pabudus Žodžiai, kuriuos naudoja įvardinti patinkančius dalykus šakės, piazda, da shit, that’s tight, aaaaawesome

Lina Plioplytė –––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––– ir

Lina pasakoja apie darbą dideliame žurnale „Nylon“ ir jo virtuvę:

FOTOGRAFIJA ––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

mėnesio tiesa

Tekstas 

44 2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

45

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

mėnesio tiesa

ketuotojai ir dizaineriai) susėda kartu su redak­ toriumi, kad aptartų naujo numerio temas. Kasmet rugpjūtis  – džinsų mėnuo, birželio  – liepos numeris (mano mėgstamiausias)  – dedikuotas muzikai, spalis  – It merginoms,  lapkritis – Amerikai, ir panašiai. Dėl to vieną mėnesį kaupiame informaciją apie vieną specifinį daiktą ar sąvoką. Dauguma suklijuoja juos tą mėnesį įkvėpusius drabužius ir veidus ant įkvėpimo lentos. Tada prasideda lipdymas. Sugalvojamas viršelis, kurį (galbūt per dažnai) fotografuoja pats redaktorius. Viršelio politika paprasta  – arba itin nailoninė mergina: nuo Olsen dvynių iki „Gossip Girl“ panelių, arba kas nors netikėto ir šokiruojančio – nuo Paris Hilton, kuomet visi žurnalo gerbėjai kraipė ausim, iki hipsteriškai permainytos Megan Fox. Visus žurnalų viršelius juk kamuoja tas pats parazitas – kaip padaryti, kad mūsiškio pirktų daugiau? Industrinė paslaptis: viršeliai su Lindsay Lohan kažkodėl visada išparduodami. Industrinė paslaptis numeris 2: kažkodėl „juodaodžiai“ viršeliai neišparduodami tuo pačiu kiekiu kaip pasidabinusieji baltaisiais.

Nuo viršelio iki paskutinio puslapio žurnalą pripildom nuotraukų, kvepalų iliustracijų, Peaches Geldof gyvenimo pastabų, ikoninių moterų apsirengimo ypatumų, geresnių indie muzikinių albumų, filmų ir daugybe naujų kelnių, siuvimų, spyglių, naujų ant–banginių batų ir kitų reikalingų daiktų. Fotosesijos dažnai rengiamos biure, čia turime šiokią tokią studiją. Kartais meno skyrius ima žaisti ir fotosesijoms prikarpo palmių, popierinių lėlių, priberia blizgučių. Po to rašiniai ir vaizdas keliauja pas dizainerius. Jie turi mėnesines meno temas, todėl kartais jų raidės būna suvertos iš karoliukų, kartais puslapiai atrodo kaip fanzinai. Rašytojai biure  – didžiausi egocentrikai, nes jie mat trinasi su Holivudo žvaigždėmis ir rokeriais. Pamanyk. Madistų kampelis man patinka labiausiai, nes jie atrodo geriausiai. „Nylono“ stilius  – visada toks pat. Jei nori mums patikti, užteks „Doc Martensų“ ar „Converse“, gerai paplėšytų džinsų ir grupių marškinėlių (arba, jei nori ne tik patikti, bet ir nustebinti, dėvėk Jeremy Scotto ar Henry Hollando kūrybą). Kas nors neoninio, rokeriško, su kailiu ar blizgučiais irgi bus įvertinta. Tik nepersistenk – čia tau ne „Dazed and Confused“.

mėnesio tiesa

Vienas svarbiausių žurnalo kampelių, kiekvienas žurnalistikos studentas patvirtins, yra interneto puslapis. Čia telpa viskas, kas nesuspėjo į spausdintą versiją, taip pat visi žurnalo straipsnių užkulisiai, papildomos nuotraukos, naujausi gandai. Internetas  – vienintelis būdas tiesiogiai bendrauti su žurnalo auditorija. „Twitterio“ draugų skaičius  – rimtas padėjėjas reklaminiuose susitikimuose. Vieną savaitę per mėnesį, kuomet reikia pabaigti, suredaguoti visus rašomus straipsnius ir deadline’as ima šnopuoti į nugarą, ofise visi tampa tylesni nei įprastai. Net nekalbu apie nevalgomus pietus. Tipiška niujorkiečio pietų pertrauka ir taip trunka apie 20 minučiu, o ir tokių kartais nebūna. Įtemptos savaitės metu dizaineriai kasdien namo išeina po vidurnakčio, rašytojai į kolegų prašymus ir pletkus atsikerta vienu žodžiu, o daugelio G-chato ir Aim pokalbių temos eilutėje atsiranda raudonas užrašas work only, please. Man yra tekę biure ir nakvoti, ant visai patogios sofos redaktoriaus kabinete, beje. Bet tai tik tarp mūsų.

Aš dirbu žurnalo vaizdiniame skyriuje, t.y. lakstau su kamera. Per tą kamerą teko pamatyti keletą mano mėgstamiausių žmonių: Karlą Lagerfeldą ir Thurston Moore, Juliette Lewis ir Diane Von Furstenberg, daug manekenių (Freja Beja yra vieni kaulai, Jessicos Stam oda – probleminė,  o Natalia Vodianova  – stulbinanti), dar daugiau besikalančių indie žvaigždučių (MGMT kalbinome prieš pat jiems išgarmant į šlovės pragarą, o su „Virgins“ ir Patricku Wolfu iš arčiau susipažinau jų turo metu). Yra speciali įžymybių grupė, kuri priklauso „Nylono“ šeimai. Su jų gyvenimo ypatumais susidurti tenka dažniau. Fiksuoju visus „Mark The Cobrasnake“ mados faux pas, tvarkausi su nuolat vėluojančia ir kiekvieną vyrą akimis šaudančia Peaches Geldof ir paplaukėle Cory Kennedy. Vienas redaktoriaus draugelių Jaredas Leto interviu metu buvo itin malonus ir į namus Los Andžele kvietė. Cha. Visgi savo šarmą į kairę ir į dešinę liejantis Lenny Kravitzas gautų didžiausio priekabiautojo titulą, bet to iš jo visi ir tikisi.

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

46 2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

Reklama

„Pravda“ paprašė Eglės parašyti dienoraštį – koks išeis toks, svarbu, kad ji kalbėtų apie dalykus, kurie dažnam nėra įprasti, o gal net išvis nesuprantami. Modelio darbe vadinamo liukso labai mažai. Ji sutiko, tik įspėjo, kad mokykloje rašinėliai nebuvo jos stiprioji vieta. Gal tai ir tiesa. Tačiau šis eksperimentas yra ne apie jos gebėjimus rašyti, bet apie mados virtuvės apstatymą ir įrankius iš arčiau. Tiksliau iš tiek, kiek leidžia Eglės žodžiai. Tvirbutaite, prie lentos, garsiai skaitykite savo rašinėlį.

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

Išties „Pravdai“ ne tiek įdomu, kiek Eglė kilometrų ir kokiais podiumais yra praėjusi, nei ar ji ką nors valgo, nei kokios jos apimtys, net ir ne tai, ar jos dantys balinti. Eglė, dirbdama su dideliais mados talentais, mados virtuvę mato iš labai arti, jos tobulos linijos ir neeilinis grožis tik pagardina toje virtuvėje gaminamus patiekalus.

Major Image Group ––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

mėnesio tiesa

Eglė Tvirbutaitė ir Inga Norke 

48 2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

49

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

mėnesio tiesa

Niujorkas. Bruklino parkas. Spalis. Šiandien fotografuojame DKNY reklamą. Dar nėra septynių ryto, o mes jau Bruklino parke valgome pusryčius – dribsnius, jogurtus su vaisiais, omletus. Omletus mums kepa vietoje. Šį kartą DKNY užmojai nemaži  – aštuoni modeliai (beveik visas merginas pažįstu iš anksčiau), stilistė su trimis asistentais, keletas už drabužių tvarkymą atsakingų žmonių, plaukų stilistas su trimis asistentais, makiažo specialistas su trimis asistentais, žmogus iš modelių atrankos, fotografas su keturiais asistentais, meno direktorius, keletas žmonių, atsakingų už gėlių išdėliojimą (vazoninėmis gėlėmis buvo bandoma užkamšyti parką taip, kad jis atrodytų natūraliai žydintis) ir žmogus, vietoje gaminantis mums maistą. Na, ir dar keletas. Netgi nežinau, ką jie ten daro. Po pusryčių stilistai puola tvarkyti manekenių, rengiamės fotosesijai skirtus drabužius – vasarines suknutes. Dieną prieš fotosesiją vyko rūbų matavimas, juos pataisė taip, kad suknutė kristų idealiai – nieko prilaikyti, prisegti, sumažinti nebereikia. Pasisekė, kad šiandien Niujorke gana šilta ir saulėta… nors pakankamai vėsu, kad įtikinamai suvaidinčiau mane kamuojančią vasaros kaitrą. O tenka. Nufotografuoti pirmą nuotrauką užtrunka… keturias valandas. Akivaizdu, kad fotografas su meno vadovu iki šiandien nebuvo visiškai aptaręs fotosesijos idėjos. Jis vis desperatiškai keičia šviesas, dekoracijas, neapsisprendžia, ar nori statiško vaizdo, ar judesio. Lengva įtampa, asistentai po parką bėgioja su vazonais, dirbtine žole, viską kloja ant asfalto bei bando padaryti sodą… o gal parką, tik vasarinį variantą. Mums, modeliams, reikia tik stovėti ir pozuoti. Po to tenka vaikščioti po tą „sodą“. Galiausiai net stumdytis. Žinoma, galų gale visi bendrai sutaria, kad stovėjimo ir pozavimo variantas geriausias. Fotosesijos metu niekas aplinkui nebuvo užtverta. Visi galėjo eiti ir žiūrėti. Bet per daug smalsuolių nebuvo. Žmonės Niujorke prie tokių „įvykių“ pripratę. Likusią dienos dalį, kai padaroma pirmoji nuotrauka, kuri pagaliau tenkina meno vadovą, vyksta kova su šviesa. Reklaminėje nuotraukoje turi būti dienos šviesa. Jos liko nei daug, nei mažai  – tik penkios valandos. Šalta. Per penkiaminutes pertraukas susispiečiame prie šildytuvo ir paskui vėl keturiasdešimt minučių prieš objektyvą. Vėl šalta. O reikia dar šešių nuotraukų. Paskutiniąją fotografavo įjungę visas įmanomas šviesas. Baigiame septintą vakare. Dar šalčiau. Prieš eidama miegoti vis dėlto išgeriu dvi „Tylenol“ tabletes.

Ji Eglė Tvirbutaitė Gyvena Niujorke Manekenės karjerą pradėjo prieš ketverius metus Šiuo metu ji yra vienas geriausių modelių ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje Dirba su Christian Dior, Givenchy, Christian Lacroix, Alexander McQueen, Sonia Rykiel, Nina Ricci, Miu Miu, Balenciaga, Viktor & Rolf, Marc Jacobs, DKNY – ir tai tik dalis, ta, kuri labai patinka ir „Pravdai“ Kompanijų United Colours of Benetton, The Cue, GF Ferre, French Connection, TopShop ir kt. veidas

Rio de Žaneiras. Spalis. Mados ir muzikos įvykis „Fashion Rocks“ yra organizuojamas kiekvienais metais vis kitame mieste. Šįkart tai yra Rio. Ten dabar plius 28 laipsniai Celsijaus. Ir aš ten. Lygiai trim dienom. Šiemet ten taip pat sukiojasi „Versace“, P Diddy, Marcas Jacobsas, Grace Jones, „Calvin Klein“, Mariah Carrey, brazilų dizaineriai. Visi mandri, visi turtingi ir visi madingi. Vien modelių dirba apie septyniasdešimt. Aišku, pusė jų  – brazilės. Normalios, niekuo neišsiskiriančios tos brazilų manekenės. Vis dėlto pažįstamų buvo daug  – bene visos, kurios atskrido, buvo man jau iš anksčiau pažįstami modeliai. Su jomis nuolat susitinkame per įvairius didesnius mados šou.

mėnesio tiesa

Vietoje su kolegėmis susirenkame per pietus, kiekvieną greitai padažo ir sušukuoja. Iškart po to viską surepetuojame. Iki renginio pradžios lieka laiko, tad tyliai sėdime ir nuobodžiaujame. Aišku, renginys vėluoja, tai ir nuobodžiauti tenka ilgiau. Kai nuobodu, modeliai dažniausiai plepa ir valgo. Tačiau aš labiausiai noriu, kad viskas greičiau baigtųsi ir galėčiau grįžti į viešbutį.

Pirmiausia podiumu praeinu su brazilų dizainerio Alexandre Herchovitch kolekcijos rūbu. Tik nulipusi nuo podiumo esu pasodinama į kėdę – naujam makiažui ir šukuosenai. Užkulisiuose jaučiama įtampa. Po keturiasdešimt minučių jau einu pristatydama Marco Jacobso kolekciją. Pasisekė, kad mane jai ruošia profesionalai. Kitoms merginoms tenka vietiniai brazilai, kurie neįstengia susidoroti su stresine situacija. Vienai mano

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

50

51

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

mėnesio tiesa

draugei su žnyplėm nudegina skalpą. Riksmai. Tai nėra normalu, tačiau nemokančių dirbti pasitaiko visur. Man neseniai buvo nusvilinę ausį. Ant podiumo dainuoja triko apsitempusi Grace Jones. Pirmą kartą ją stebiu dainuojančią gyvai. Įspūdinga. Po pasirodymų tenka laukti, kol mus išvežios po viešbučius. Mariah Carrey užsimanė automobilio prie durų. Tai reiškia, kad tuo metu ir šalia durų, ir kelyje privalo būti laisva. Kitą dieną turiu kelias laisvas valandas, tad nueinu į brazilišką braziliško įdegio paplūdimį, tačiau netrukus tenka grįžti į viešbutį. Važiuojam į oro uostą, o iš ten kiekviena manekenė savo kryptimi. Aš – atgal į Niujorką. Diena, kai beveik nedirbu. Spalis Šiandien nieko ypatingo neveiksiu. Atsikeliu devintą, bet tik dėl to, kad ryte vyksta kelios atrankos. Tačiau prieš išbėgdama iš namų dar spėju paskaityti naujienas čia ir iš Lietuvos. Į atrankas tradiciškai užsitempiu siaurus džinsus ir megztuką – ryškina figūrą. Nesidažau. Tik paslėpiu kaip visada juoduojančius paakius. Po atrankų jaukioje Niujorko kavinukėje netoli namų susitinku su drauge Kelli. Plepame ir pasakojame viena kitai savo kelių dienų nutikimus. Užsikalbame ir pagauname save vaikštinėjančias Centriniame parke (didžiausias parkas Manhetene). Nors ir trečiadienis, daugybė žmonių negali aplenkti šio parko: vaikai, bėgiojantys sveikuoliai, turistai, neturintys ką veikti senukai, jauni žmonės su kamuoliais, riedutininkai, dviratininkai – tik žiūrėk, kaip čia su visais sėkmingai prasilenkti. Po parko – kavos pertraukėlė. Take away kava ne visad skaniausia, bet šįkart einame į „Starbucks“. Vakare patenku į galerijos atidarymą – tai buvo mados fotografijų paroda. Susitinku keletą pažįstamų. Tokiuose renginiuose bendravimas dažniausiai būna familiarus, bet kol kas tai manęs neerzina. Grįžusi namo paskambinu į savo agentūrą, kad sužinočiau savo rytdienos dienotvarkę. Paryžiaus mados savaitė. Spalis. Mados savaitės visur daugiau mažiau vienodos savo tempu bei darbo principais. Pavyzdžiui, į Milaną atvažiuoju tik į šou (Milanas maneke-

nėms dėkingas, nes gauni vairuotoją ir netenka visur bandyti spėti naudojantis viešuoju transportu), daugiau nebespėju. Geriausiu atveju vakarienei susitinku su kokia sena gera drauge, kuri ten gyvena. Paryžiuje nepakanka laiko net ir tam. Antroji savaitės diena. „Balenciaga“. Keliuosi ypatingai anksti, penktą ryto. Šou vietoje reikia būti pusę šešių ryto. Aš ir vėl mažai miegojusi, nes vakarą prieš tai užtruko rūbų matavimas ir namo grįžau tik po antros valandos nakties. Žmonės, siuvantys ir tvarkantys šių mados namų drabužius, prieš pasirodymą nemiega po kelias paras – taiso, ruošia, siuva iki paskutinės minutės, kad viskas būtų kaip įmanoma idealiau. „Balenciaga“ šou  – Hotel Crion. Pasiruošimas jam vyksta visu pajėgumu. Užėjus į salę neatrodo, kad dar nėra net šešių ryto  – visi pluša ir skuba lyg būtų vidurdienis. Pirmiausia man padaro šukuoseną – nieko ypatingo. Makiažas kiek įdomesnis  – išbalina antakius, paslepia paraudimus ir pamėlusius paakius, pati Pat McGarth padaro kiekvienai merginai makiažą. Jau repetuojame su batais ir muzika. Pirmasis šou skirtas spaudai ir prasideda kelios minutės po dešimtos. Vėluoja, nes visi laukiame kažkokio svarbaus asmens. Antrasis šou prasideda vidurdienį. Jis skirtas pirkėjams. Po savo pasirodymo skubiai nusivalau makiažą ir iš naujo nudažau antakius bei išskubu į atrankas bei kitų mados namų rūbų matavimus. Žinoma, į visas atrankas nespėju, per daug merginų, didelės eilės. Antrasis kolekcijos pristatymas šiandien  – Bruno Pieters (jis yra ir „Hugo Boss“ dizaineris). Šou itin gražus, nors mažesnis nei „Balenciaga“. Pristatymas vyksta Musee del Homee, pro langą matosi Eifelio bokštas. Po šio pasirodymo mano darbo diena nesibaigia, skubu į „Victor & Rolf“ rūbų matavimą. Jų kolekcija kaip visada nuostabi, įsimintina, išradinga ir netikėta. Matuojuosi man jau iš anksto parinktą rožinę kokteilinę suknelę. Tenka ją šiek tiek pasiaurinti. Kol siuvėjai atsigeria kavos prieš ilgą darbo naktį, aš sunkiai keldama kojas šlepsiu viešbučio link, tačiau esu laiminga – du nuostabūs šou, daugybė įdomių besišypsančių veidų ir Paryžius.

Ką nori veikti artimiausią savaitgalį: gerai apsipirkti, paslidinėti ar tapti modeliu? Milane gali nuveikti viską kartu ir dar liks laiko gerai itališkai kavai. Šią svajonių vietą jau nuo lapkričio 21 d. su Star1 Airlines gali pasiekti tiesioginiu skrydžiu. www.star1.aero

Olga mane pasitiko prie vieno iš nuosavų Mokyklos gatvės namų. „Tu čia niekad nebuvai?“ – paklausė. Net neįsivaizduoju, kas tai per namas – labai pilkas, labai didelis, labai niūrus. „Čia korėjiečių mokyklos Zen centras.“ Negalvojau, kad Olga iš tų. Bet ji ir nėra iš tų. Tai dar vienas eksperimentas, į kurį ji panardino ir savo kūną, ir protą. Šiuo metu Olga ieško teisingo išėjimo iš etapo, kuriame liks jos režisuotas spektaklis „Publika“ ir suvaidintas pagrindinis vaidmuo filme „Kutenimai“. Ką čia veiki? Maniau, kad šiuo adresu gyveni. Pastaruoju metu čia būnu kasdien. Man čia ramu. Skaitau knygas, medituoju, retai, bet kartais lieku nakvoti. Tik čia per šalta. Man apskritai Lietuvoje pusę metų būna pernelyg šalta – būtent tiek laiko niekur nenoriu lįsti iš namų. Tavimi Zen centro įkūrėjai pasitiki, turi raktą. Na, manau, čia visiems mano ketinimai buvo aiškūs. Gal tie ketinimai buvo nuoširdūs... Manai, manimi neverta pasitikėti? Esu mokslinis tipas, man patinka tyrinėti, ir kuo kruopščiau. Aš nuolat noriu mokytis, bet štai po režisūros bakalauro įstojau į magistrą. Mečiau. Pajaučiau vidinį konfliktą. Dabar mano stotelė čia, šiame name. Noriu čia ne tik geriau pažinti save, bet ir leisti laiką produktyviai, t.y. praktikuodama kitokį – ZEN – gyvenimo būdą, ir studijuodama čia esančią gana specifinę literatūrą ieškau ir kitokio požiūrio, kitokio santykio su mane supančia aplinka, bei temų (ne visai religinių) galimiem projektam. Vėliau norėčiau kur nors išvažiuoti. Padirbti labai konkretų fizinį darbą. Toks darbas man nėra naujiena, bet noriu atgaivinti jį lydintį jausmą, šiuo metu būtent jo man trūksta. Kai ką, atrodo, labai aiškiai prisimeni, bet emocinė atmintis apgauna, padailina, paspalvina. Mielai išvažiuočiau padirbėti į vynuogynus kur nors Prancūzijoje arba į bulvienuojus kur nors Lietuvoje. Mane domintų ten gyvenančių žmonių istorijos. Ir kuo tikresnės, netgi, sakyčiau, aplipusios žeme. Dievinu žmonių istorijas. Jos yra įdomesnės nei pats teatras. Kaip patekai į filmą „Kutenimai“? Kokia to istorija? Mane pakvietė Romualdas Lavrynovičius (pirmosios „Pravda viena minutė“ laimėtojas). Sako: „nieko nėra, net scenarijaus nėra, bet reikia daryti.“ Su Romu, kitu pagrindiniu filmo veikėju Jan bei kitais turinčiais ką papasakoti žmonėmis

rinkdavomės keisčiausiose vietose apie mėnesį, kalbėdavomės, galiausiai Romas visai filmo kūrybinei komandai išnuomavo butą Basanavičiaus gatvėje. Pabaigėme scenarijų. Aš vis dėlto nesijaučiu jo autorė, nes visas idėjas filtravo Romas. Kita vertus, jis atsirado iš bendro workshopo. O kada nusikirpai plaukus? Filme man primeni Cameron Diaz. Šiandien žiūrėdama į tave matau visai kitą veidą. Po filmo. Aš juos filmui tyčia nudažiau baltai ir susisukau garbanėlėmis. Mergaitė, kurią vaidinu, yra mano priešingybė. Todėl man reikėjo kardinalaus išorinio pasikeitimo. Žiūrėdama į veidrodį nebeatpažindavau savęs. Esi dirbusi ir lietuviškoje teatro aplinkoje, ir britiškoje. Tai labai skirtingos aplinkos. Čia mes  – perfekcionistai. O ten kiekvienam norinčiam yra duota laisvė iš naujo išradinėti dviratį su tikėjimu, kad galbūt tai gali išsivystyti į kažką savito ir įdomaus. Čia į tokius dalykus žiūrima kreivai. Laukiame, kol kas nors tūkstančius kartų suklys Londone ar Paryžiuje ir pagaliau padarys gerai. Mes tuomet, aišku, viską kruopščiai išsistudijuosime ir patys jau neleisime sau klysti. Tai, aišku, puiku, tačiau lietuviškame teatre man dažnai trūksta kūrybos paleidimo laisvu bėgiu, „improvizo“, ekspromto. Pastebiu, kad mano aplinkoje dažnai yra kovojama su laiku, kai žūtbūt reikia sukurti projektą, priduoti, gauti rėmimą. Nebelieka atsipalaidavimo ir susikaupimo kuriant vieną vaidmenį, spektaklį, koncepciją. Mano pažįstami teatralai nuolat dirba vos ne prie penkių skirtingų projektų. Aš negaliu taip. Man Lietuvoje trūksta performanso. Tačiau tavyje matau tą užtaisą. Benas Šarka yra vaikščiojantis performansas. Jis nuolat generuoja idėjas, spinduliuoja, visuomet kūryboje. Žaviuosi Sophie Calle. Ji yra gyvenimo sabotažininkė. Pavyzdžiui, ji įsidarbindavo kambarių tvarkytoja ir slapčia fotografuodavo žmonių daiktus, užrašų knygutes, vėliau iš to darydavo meną arba performansus. Taip pat ji dešimt metų rinko dovanas jų neišpakuodama ir galiausiai iš to padarė parodą. Mes, lietuviai, daugiau linkę mąstyti ir filosofuoti nei veikti. Ir aš juk esu lygiai tokia pati, todėl man reikėtų gerokai pasistengti, jei norėčiau tapti gera performansiste.

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

Mėnesio tiesa

Rūta Jankauskaitė –––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

Inga Norke 

52

53

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

Mėnesio tiesa

Pasijonis, 336 Lt, Ieva Ševiakovaitė ir Jolanta Rimkutė, megzta suknelė, 2428 Lt, Vida Insodienė, baltas paltas, 857 Lt, Egidijus Rainys, žabo apykaklė, 142 Lt, Irina Isajeva. Iš Nacionalinės dizaino ir mados galerijos.

Ji Olga Generalova Jai 27 Rimo Tumino kurso bakalaurė Oskaras Koršunovas ją vadina viena teatro perspektyvų Spektaklio „Publika“ režisierė (rodomas OKT) Filmo „Kutenimai“ pagrindinė herojė (filmo premjera lapkričio 20 dieną) Plaukus absoliučiai trumpai nusikirpo iškart kai nusifilmavo filme Linkusi gilintis į vieną dalyką stačia galva, dėl to netgi kartais sustreikuoja sveikata Rūkyti pradėjo per grupės „Foje“ paskutinį koncertą, iš liūdesio. Neberūko. Patinka su savo šunimi vaikščioti po miegamuosius rajonus Nesijaučia kur nors pritapusi

Ar galėtum kurti viena? Teatre – ne. Aš išvis nesu režisierė, kuri tik duoda komandas. Pasiduodu talentingų žmonių įtakai. Matau daug talentų ir tik noriu leisti jiems atsiskleisti. Gal tai ir nėra geras režisieriaus bruožas, bet nemanau, kad esu vien režisierė. O galbūt išvis esu ne režisierė.

gastropravda

Į kulinarinį šou „Šiaurės skonio beieškant“ atvažiuojantis švedas maisto kultūros ekspertas ir kulinarijos teoretikas Richardas Tellströmas sutiko duoti išankstinį interviu. Jam neegzistuoja maisto produktas, kurio jis nekęstų. Jis niekada nebuvo apsinuodijęs maistu, nes ypač atsargiai renkasi, ką dedasi į burną. Apie maistą jis gali kalbėti valandų valandas ir išvedinėti įvairiausias teorijas, kadaise pats dirbo ir padavėju, ir virėju. Lietuvoje jis dalinsis savo įžvalgomis apie Šiaurės skonį, maisto derinimą, šiauriečių virtuvę bei kultūrą joje. Labas į Šiaurę. Kur šiuo metu esi? Švedijoje. Universitete, tuoj skaitysiu paskaitą. Ką šiandien valgei? Sūrio, paprikos ir dešrelę – tai buvo mano pusryčiai. Jau laukiu priešpiečių. Ar galėtum žodžiais nupasakoti savo mėgstamiausią skonį? Jis panašus į raugintų/fermentuotų produktų skonį – žuvis, alyvuogės, vynas ir t.t. Tai skonis, kuris skatina ieškoti poskonių. O ar ką nors žinai apie lietuvišką virtuvę? Žinau jūsų duonos, mėsos produktus. Žinoma, ir jūsų sūdytus bei konservuotus grybus. O kaip apibūdintum Šiaurės šalių virtuvę? Tai nuostabus visų pagrindinių skonių mišinys, einantis kartu su tradicija produktus fermentuoti dėl dar sodresnio skonio. Ar yra trendų maisto gaminime? Aišku. Maistas  – lyg kultūros fenomeno dalis, kaip knygos, filmai, drabužiai ir t.t. Šiuo metu ekologiškas maistas yra „ant bangos“. Tačiau nepamirštami ir senieji gaminimo metodai, patiekiami labai madingai. Pavyzdžiui, molekulinė virtuvė. Man visad nuostabu, kad virėjai dažniausiai nėra stori ir net neturi mažo viršsvorio. Darbas virtuvėje yra labai sunkus. Stovi apie dešimt valandų per dieną. Todėl virėjai, kurių darbas apsiriboja virtuve, greitai pasensta. Dažnai jie tiesiog pakeičia profesiją, dažniausiai po trisdešimt penkerių. O kodėl tuomet populiaru manyti, kad geriausi virėjai – vyrai? Viešas maisto gaminimas – tarsi vyrų darbas. Pavyzdžiui, barbekiu kieme. O moterys gamina visą

savaitę. Moterys gamina namuose ir viešajame sektoriuje. Šilto maisto virtuvė (virėjas – vyras) palyginus su šalto maisto virtuve (moteris) yra aukštesnio lygio. Tačiau net kiečiausi pasaulio vyrai virėjai prisipažįsta, kad daugiausiai įkvėpimo maisto gaminimui sėmėsi iš savo mamų ar močiučių. Situacija verčia žmones dažniau gaminti namuose. Koks būtų tavo pasiūlymas šiandienos dienos patiekalui? Sumaišyk trintą ropę, trintas bulves ir trintas morkas su nedideliu kiekiu sriubos (sultinio), pridėk įvairiausių prieskonių. Kartu patiek aštrią dešrelę, sūdytą ėriuką ar kiaulienos gabalėlį. Žinoma, nepamiršk ruginės duonos, sviesto ir sūrio ant viršaus. Alus prie šio maisto labai tinka. Tai patiekalas, kuris Švedijoje populiarus jau daug šimtų metų. Iki šiol jį gali užsisakyti pačiuose įvairiausiose restoranuose  – tiek paprastesniam, tiek madingesniam. Nebrangu. Kulinarinis šou „Šiaurės skonio beieškant“ Richardo Tellströmo paskaita + Šiaurės virtuvės įžymybės Michaelio Björklundo patiekalai 2009 m. lapkričio 26 d. 18:00 val. Vilniuje, viešbučio „Reval Hotel Lietuva“ restorane „Riverside“ Bilietų iki lapkričio 20 d. teirautis [email protected]

Pravdarchyvas ––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

Zanė Bakšejeva 

54

Reklama

Tikra šiaurietiška maisto fiesta Lapkričio 28 d., šeštadienis, 13:00 val. Prekybos ir pramogų centras 3 virėjai mėgėjai gamins šiaurietiškus patiekalus ir kovos dėl geriausiojo vardo Žaidimai ir konkursai vaikams - ateities virtuvės žvaigždėms Maisto degustacija ir profesionalų patarimai Būgnų improvizacijos virtuvės tema Prizai ir siurprizai visiems susirinkusiems! Specialus svečias – suomių virėjas Michael Björklund www.norden.lt/skonis

Organizatorius

Rėmėjai

albumai MĖNESIO ALBUMAS

Kings Of Convenience Declaration Of Dependence Domino 2009-10-20

82%

Barškina sau Erlendas Oye su draugeliu Eirik Glambek Bøe gitaromis ir vargo nemato. Ir nusispjaut jam ar jis patogumo karalius, ar balčiausias iš gyvų. Vienodai liūdnai romantiškas ir melancholiškai lyriškas. Lyg nematytų krizės žiniose (gerai jiems Norvegijoj). Ko gero šis gykas net maldaujamas musės nepritrėkštų, o nuo minties apie „Kovos klubą“ turbūt nualptų. Todėl ir deklaruoja savo priklausomybę. Nuo švelnumo, šilumos, pozityvumo, ramybės. Brandžiausias (2 metus įrašinėtas) dueto albumas puikus tiek vakarui, tiek rytui. Jo besiklausant norisi būti geresniu. Gražiausia to žodžio prasme.

Redshape The Dance Paradox

82%

Delsin 2009-10-12

Po keliolikos sėkmingų EP ir singlų kaukėtasis Berlyno prodiuseris pristato debiutinį ilgagrojį. Paradoksas, bet baugus ir tamsus albumas – labai „šokamas“. Apibūdindamas Detroito, Berlyno ir siaubo filmų mišinį autorius pristato savo filosofiją, kad pirmiausiai kuria meną ir tik vėliau pritaiko jį šokių aikštelei. Įskiepyti meną į eilinį šokių hitą būtų kur kas sunkiau. Nėra abejonių, kad paslaptingumo suteikianti kaukė jau padėjo pranokti tikrąjį (spėjamą) autoriaus vardą, tačiau tai juk nesumenkina jo nuopelnų.

El Perro del Mar Love Is Not Pop Control Group 2009-10-20

81%

Jūros šuniuku pasivadinusi švedukė Sarah Assbring pasižymi tokiu trapiai gležnu balsu, jog, rodos, kiek grubesnės rankos jį kaip mat pažeistų. Tad galim džiaugtis, kad trečią (nors ir tik mini) albumą Sarah patikėjo švedų dueto Studio garso skulptoriui Rasmus Hägg. Todėl Lykke Li būdingas infantilumas čia įprasminamas šiltu liūdesiu, o vidinė tamsa pateikiama su charakteringu AIR lengvumu. Melancholiškas ir delikatus darbas skamba nenuobodžiai ir išsaugo mistišką, intymią atmosferą. Šaunuolė mergaitė! Paimk iš lentynos bandelę.

Jurga +37º (Goal Of Science) M.P.3 2009-10-01

70%

Nuoširdžiai? OK. Juk mes „Pravda“... (patys sau faini). Fuck menas. Let’s go pop! Nereikia mums nei Björk (nes vis tiek neprilygs), nei Tori Amos (nes nebeįdomu)... O štai mergaitė, paminėta aukščiau – geras pavyzdys. Jau Instrukcija buvo pakankamai „nučiuožus“. Pastarajam darbe taip pat lakstoma po pievas. Jurga pati tikriausiai puikiai žino, kad geriau skamba žemesniuose registruose (Rykliai ir Vilkolakiai geriausias patvirtinimas, arba tas pats Nebijok). Drugys vykusiai išvystytas, tik mums nepatinka Adiemus choras. Dar geri pirmas ir paskutinis (Soft Explosion kartu su hidden) numeriai. Likusiems – skip. Akmenų į langus laukiame 3 psl. nurodytu adresu.

–––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

GIDAS

Pravdarchyvas –––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

Andrzej Bong 

56

57

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

GIDAS

Jori Hulkkonen Man From Earth

80%

Turbo Recordings 2009-11-02

Niūrus garso takas nesukurtam filmui. Kasmetinių Pop Ambient kompiliacijų dalyvis vis labiau tolsta nuo įprasto ambient (chill out prasme) ir vis labiau artėja prie moderniosios klasikos.

78%

True Panther Sound 2009-09-22

77%

40%

Pradox vs. Bassid Exfoliator EP

73%

Arkona Creation 2009-10

Du olandai sielos broliai sujungia pajėgas bendram EP. Rezultatas  – trys funky psy–trance gabalai po lietuviško leiblo vėliava. Spalvotas džiaugsmas rastamanų ausims.

Gaila Massive Attack pavadinimo šiam įrašui. Jei pagrindiniu koziriu renkiesi paprastumą – privalai turėt žudančias melodijas. Neduokdie kitąmet sulaukt tokio pilnametražio.

„Redaktoriai“ seka The Killers pėdomis. Labai elektroninis trečias albumas juos paverčia beveik Pet Shop berniukais. Tik nuotaikos čia labiau himniškos, minorinės ir ... nuobodžios.

55%

Antras bandymas atskleidžia, kad žmogui–orkestrui James Chapmanui baigėsi geros idėjos. Skamba linksmai, bet viduj tuščia. Kaip olialia matrioška.

Circus Company 2009-10-04

Kitchenware Records 2009-10-12

Maps Turning the Mind Mute 2009-09-28

Beveik visą savo antrą albumą Čilėje gimęs Matias įrašo burna (kaip koks Dub FX). Nenusakomam techno/world muzikos mišiniui pagaminti kartais prireikia net 60 vokalinių sluoksnių.

Editors In This Light and On This Evening

81%

Išsėtine skleroze baigiantis susirgti W.C. Hartas galėtų Chrisui atmerkti akis ir parodyt, kaip užvelka tikras psichodelinis rokas. Palaima No Age ir Deerhunter lo-fi gerbėjams.

Kompakt 2009-10-26

Massive Attack Splitting the Atom EP

Circulatory System Everything is Music to the Ear Cloud Recordings 2009-09-08

Kuomet ištrunki iš sektos gniaužtų ir paragauji narkotikų, bet kokie The Beatles (su visais Spiritualized ir Pytais Doherčiais iš paskos) gali pasirodyti didžiausia naujiena. Vargšas Christopheris.

Matias Aguayo Ay Ay Ay

79%

Anticipate Recordings 2009-10-12

Suomis, per 15 metų išleidęs 9 albumus, netapo ultramadingas (taigi negali ir „išeit iš mados“). 10–tas labiau primena ne albumą, o kūrinių kolekciją. Bet anokia tai kliūtis šokiams.

Girls Album

Klimek Movies Is Magic

63%

Karen O and The Kids Where the Wild Things Are

DGC / Interscope 2009-09-29

Karen O ir draugų (ne tik iš Yeah Yeah Yeahs) garso takelis Spike Jonze vaikiškos knygos adaptacijai. Smagumėlis tiems, kas mėgsta multikus ir akustinius YYYs.

69%

o šiu su d. 0  alti ” -2 “Š ž 16 ą io film su vo . rič u pk on yk ų at it La kup m  l apkabinimai pa 10

Pravdarchyvas –––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––– Aleksandra Piktytė, Zanė Bakšejeva 

Reklama

59

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

GIDAS

KINAS Antikristas

(Antichrist, rež. Lars von Trier, 2009)

100%

Cituojant „Nužudyti Bilą (1dalis)“ citavusią blogą knygą: „first things first“. „Antikristas“ yra absoliučiai genialus filmas. Tiesa pasakius, niekada Larso labai nemylėjau, tačiau šį filmą galima lyginti tik su didžiaisiais kino istorijos šedevrais. Pavyzdžiui, Tarkovskio „Aukojimu“. „Antikristas“ pasakoja istoriją apie vaiką praradusią porą, kurioje psichoanalitikas vyras nusprendžia, kad sielvartaujančią žmoną gali gydyti geriau nei jos psichiatras. Šios pastangos baigiasi buitinio smurto scenomis stambiu planu. „Antikristas“ yra skirtas didžiosioms opozicijoms: technologijai ir magijai, proto aklumui ir jausmų absoliutumui, skausmui ir malonumui. Neiti negalima.

Max Manus

(Max Manus, rež. Joachim Rønning, Espen Sandberg, 2008)

80%

Holivudas atsikraustė į šiaurę, o Frodas su Semu prisirinko britiškų sprog­ menų ir išėjo gadinti nervų naciams okupantams. „Max Manus“ – didžiulis bendras Norvegijos, Danijos ir Vokietijos epas apie Antrojo pasaulinio karo sabotažo operacijas nacių okupuotoje Norvegijoje. Nors šis filmas iš esmės yra geras ir gražiai padarytas (PR‘as jį vadina geriausiu visų laikų norvegišku filmu), bet temos atžvilgiu „Negarbingi šunsnukiai“ apie Antrąjį pasaulinį pasakė viską, ką buvo galima pasakyti.

Bronsonas

(Bronson, rež. Nicolas Winding Refn, 2009)

75%

Šis filmas pasakoja apie smurtingiausio Britanijos kalinio populiarumo paieškas. Nuteistas 7 metams jis kalėjime išbuvo 30. Ir didžiąją dalį izoliatoriuje. Žiūrint globaliau, jis buvo tiesiog labai geras ir originalus performanso menininkas. „Bronsonas“ nėra skirtas asmenybės maišto prieš sistemą temai. Nicolas Winding Refnas šiame filme sujungė Kubriko „Prisukamą apelsiną“ su Bertolucci „Konformistu“, todėl galiu garantuoti, kad išsirinkus šį filmą „Scanoramos“ programoje bent jau tikrai neužmigsite.

Atšalusios sielos

(Cold Souls, rež. Sophie Barthes, 2009)

78%

Tai egzistencinė futuristinė tragikomedija apie sielų  – tiesiogine to žodžio prasme – kontrabandą. Prancūzų kilmės režisierė S. Barthes kartu su sutuoktiniu ukrainiečių operatoriumi Andriju Parekhu sukūrė vieną originaliausių filmų šiemet. Juos įkvėpė psichoterapeutas Carlas Gustavas Jungas, ukrainiečių rašytojas Nikolajus Gogolis, ispanų kino legenda Luisas Bunuelis ir amerikiečių režisierius Woody Allenas. Patiks tiems, kam patiko „Jausmų galia“ arba „Būti Džonu Malkovičiumi“. „Atšalusios sielos“ bus rodomos „Viasat kino komedijų festivalyje 2009“ (lapkričio 27 – gruodžio 5 dienomis). Lankantiems festivalį taip pat siūlome pamatyti „O po to tebūnie tyla“, „Pagaminta Vengrijoje“ ir „Visi bilietai parduoti“.

Pravdarchyvas –––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––– Aleksandra Piktytė 

Reklama

61

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

GIDAS

menas Nepataisoma romantika

80%

Romualdas Rakauskas yra vienas svarbių lietuvių fotomenininkų, Lietuvos fotomeno istorijos dalis, kaip Antanas Sutkus ar Aleksandras Macijauskas. Prospekto galerijoje Lietuvos fotomenininkų sąjunga pristato pirmąjį ir paskutinįjį Romualdo Rakausko darbų ciklus „Švelnumas“ ir „Užuovėja“. Neaišku, kodėl būtent šiuos, nes „Švelnumas“ šiaip jau nėra labai originalus – galima lengvai sumaišyti su kitų lietuvių fotografijos mokyklos autorių darbais, o „Užuovėja“, nors ir su išimtimis, šiandien aktualiai neatrodo. Šiaip ar taip – gera vintažinės fotografijos paroda. Romualdas Rakauskas: Švelnumas/Užuovėja Prospekto galerija 2009 10 21 – 11 31

Izoliacija

70%

Vokiečių menininkė Carola Bark lapkritį Pamėnkalnio galerijoje pristatys specialiai šiai erdvei sukurtą instaliaciją. Menininkė dirba visiškai minimaliomis priemonėmis (įvairių spalvų izoliacine juosta) ir kuria švarias, lygių linijų architektūrines instaliacijas. Carolos Bark darbai kaip „new black“  – nevisai „new“ ir nevisai „black“. Kita vertus, tokiam emocionaliai perkrautam Lietuvos kontekste tiesių linijų minimalistiniai ir vokiškai tikslūs darbai, atrodo, yra tai, ko reikia. Carola Bark

Pamėnkalnio galerija 2009 11 04 – 11 27

Reikaliukai Briugėje

70%

Artscape‘o parodoje, skirtoje Belgijos menui, „Vartų“ galerija pristato Hans Op de Beeck šešių video darbų ciklą „Aplinkybės“. Šis menininkas pasitelkdamas įvairias medijas kuria teatralizuotus fikcinius siužetus, analizuojančius socialines praktikas ir gyvenimo tragikomiškumą. Lapkričio Artscape‘as  – visiškai egzistenciškai nervinantis projektas (lyg lapkritis Lietuvoje jau savaime nesukeltų egzistencinio nerimo). Prie Hans Op de Beeck video dar prisideda ir lietuviškosios parodos dalies  – Monikos Bielskytės instaliacijos „A Place To Wash the Heart“ – budistinės filosofijos. ARTscape BELGIJA (Hans Op de Beeck/ Monika Bielskytė) Galerija „Vartai“ 2009 11 16 – 12 12

Pravdarchyvas ––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––– Emilija Visockaitė, Aušra Kaziliūnaitė 

Reklama

sonyericsson.com/hopperinvasion

63

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

GIDAS

KNYGOS Pokalbiai su Sigitu Parulskiu Parengė Laimantas Jonušys

90 %

Tas pats gerai pažįstamas Parulskis. Vienas iš retų lietuvių profesionalų rašytojų ir dar retesnių nenusibostančių kalbėtojų. Apšnekama biografija (vaikystė kaime, glėbiai knygų, VU, armija), kūryba, literatūriniai autoritetai. Ir, žinoma, amžinos (parulskiškos) temos – Dievas, vienatvė, moterys, neblizganti žmogaus prigimtis. Gregoris House‘as ir Sigitas Parulskis lietuviams intensyviai diegia žavėjimąsi kiaulišku elgesiu, bjauriu pesimizmu, ciniška šneka ir nežabotu intelektu. Asmeninės Parulskio nuotraukos, kad ir koks išvaizdus jis bebūtų, reikalą šiek tiek supopsina. Kita vertus, Parulskis niekada popso nesibaidė: „Aš ne intelektualas, man patinka žiūrėti televizorių.“

Joel Bakan Korporacija: patologiškas pelno ir galios siekimas

80 %

Ši knyga, drįstanti ne vien kalbėti apie korporacijų vykdomą ekonominę politiką, bet ir besibraunanti į tiesos karalystę, kurioje dar įmanoma kelti klausimą, ar šių organizacijų veikla atitinka žmogiškosios moralės bei etikos standartus, Lietuvos skaitytojus pasiekė gana keistu metu  – kai nemaža dalis šalies gyventojų yra tapę ar gali tapti bedarbiais. O Nobelio ekonomikos premija, atspindinti naujausias šios srities tendencijas pasaulio mastu, skiriama Elinor Ostrom ir Oliveriui Williamsonui, savo atliktose ekonomikos valdymo analizėse greta kitų dalykų originaliai kalbantiems apie bendrąją nuosavybę. Rengdamas knygą teisės profesorius panaudojo interviu su laisvosios rinkos kritikais bei entuziastais. Knyga puikiai argumentuota, joje pateikiami konkretūs pavyzdžiai. Autorius kaip reikiant įsisiautėja kritikuodamas patį korporacijos mechanizmą ir iš jo sekančius procesus, tačiau tik knygos pabaigoje bando samprotauti apie alternatyvą dabartinei korporacijų sistemai. Deja, pastarieji samprotavimai atrodo per daug fragmentiški bei neįtikinantys.

W. Somerset Maugham Skustuvo ašmenys

75 %

Brangiausiai mokamas savo laiko rašytojas Maughamas neslėpė, kad jam sunku ką nors išgalvoti. Visi veikėjai turi prototipus, o kai autorius tikrąją istoriją primiršta, taip ir pasako. Turtingų tėvelių dukrelė Izabelė pasirenka tvarkingą gyvenimą, o ne meilę. Jos dėdė, žavus geraširdis užkietėjęs snobas Eliotas, pasirenka vietą visuomenės grietinėlėje. O veiksmo katalizatorius, bet gana schematizuotas Laris tos vietos išsižada ir drąsiai ieško gyvenimo prasmės. 3–iojo dešimtmečio Amerika, lėbaujantis Paryžius ir Rytų filosofija iki bitnikų. Maloniai oldskūlinis romanas.

Asta Ostrovskaja –––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

kvartalas

Juoda 

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

64

65

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

kvartalas

Meldžiu nesmerkti ir neniekinti žmonių, kurie vilki švelniu ir prašmatniu rūbu, mėgaujasi prabangiu valgiu bei gėrimu; kiekvienas verčiau tegu teisia ir niekina pats save. (Iš Pranciškaus Asyžiečio regulos) Vietinis bomžinis elgeta su kepuraite „Don’t stop“ iki alkūnių panyra šiukšlių konteineryje. Norint persmeigti senamiestį automobiliu, reikėtų pradėti nuo Trakų gatvės. Tada gilyn per klaidžiojančią sielą Umiatovskių rūmuose, per beirutišką pilvo šokį, per tuščią Latino šokių salę, su kofeinu ir bandelėmis iki pat 800 metų senumo Vilniaus pranciškonybę liudijančio parko. Akmenimis grįstas trijų šimtų žingsnių ilgio skersgatvis jungia Trakų ir Šv. Mikalojaus gatves. Dešinėje – koplyčia ir buvusios kapinės. Kairėje – „Dolce Vita“ ir baikerių siuvykla. Dešinėje – bažnyčia ir konventualų vienuolynas. Kairėje  – vis dar Valinskas ir plūstančios šiukšlės. Dešinėje  – katalikų pasaulio leidykla, kairėje  – nostalgijos šlapimu tvoskiantys kiemai, tokie, kokių Vilniuje jau beveik nelikę. Nr. 1A Švč. Mergelės Marijos Dievo Motinos ėmimo į dangų bažnyčia. Senajame Smėlynės priemiestyje, Jogailos, Vytauto, vietininko Hanulo, o gal garsiųjų Goštautų pastangomis yra iškilusi bene gražiausia bažnyčia. Dabar pro senutėlius gotikinius krištolo skliautus saulė lūžta ir tykšta į medinius suolus. Oras kaip sąžinė skamba atsimušdamas nuo akmeninių grindų ir pildo galingą seną erdvę. Kartą Seimo narys parodė rūpestį Nemirovskio tapytų freskų likimui. „Gal ir gerai, kad kol kas remontui lėšų neužtenka, nuauksintų, iščiustytų“, – giedrai šnibžda neturtėlis vienuolis. Jiems galima padovanoti seną raudoną mamos kilimą, kad kojos parapijiečiams nešaltų. Tokių vilnonių ir gerai žinomų čia jau kelios dešimtys. Nr. 1 Mažųjų brolių konventualų vienuolynas. Sako, tada, kai didysis Algirdas prieš Maskvą išžygiavo, pagonys miestiečiai atėjo prie šito vienuolyno, septynis brolius sukapojo, o kitus septynis pririšo prie kryžių ir paleido Nerimi, šaukdami: „Nuo saulėlydžio atėjote, į saulėlydį ir grįžkite. Kam mūsų dievus naikinote...“ Čia bene aštuonis šimtus metų klusnume, be nuosavybės, asketiškai ir skaistybėje gyvena pranciškonai, rūpinasi miestiečių švietimu ir jų sielų ganymu. Jie dėvi juodus abitus, susijuosę baltomis virvėmis, per dieną kalba mažiausiai

76 „Tėve mūsų“. O jeigu kankina demonai, pranciškonai ir juos gali išvaryti. Egzorcizmai yra atliekami neviešojoje vietoje, be smalsuolių, be jokio mokesčio, be dovanėlių arba kitų dėkingumo įrodymų. Dabar čia dar yra Mokslo ir technikos rūmai. Nr. 2 Edwardo menas iš odos ir kailių. Jau penkiolika metų jie oda nuo galvos iki kojų apsiuva dažną baikerį, rokerį ar scenos juokdarį. Gal keistoki, bet rūbai pasiūti kruopščiai, iš meilės ir labai tvarkingai. Tarp pirštų slysta plonesnis už šilką zomšinis švarkas. Naujam sezonui Meškėla Nemarusis čia siuvasi juodą paltą iš kvadratukų su papurusia lamos apykakle už 5 000 Lt. O triskart pasaulio dziudo čempionas iš Maskvos nukovė dar geresnį už 10 000 Lt. Ant lubų prikalta styro pitono nuodyra, iš sieninių nuotraukų moja cirko premjeras. Nr. 6 „Amatų gildijos“ žmonės žiedžia, lipdo, pina, veria, drožia, kala ir lanksto. Ateini ir žiūri į kojinį žiedimo ratą. Išmoksti puodžiaus amato, kad nusilipdytumei sau laimę, avinuką ar koklinę krosnį. Nr. 3/6 Katalikų pasaulio knygynas. „Tatuiruotės laikų pabaigai“ – mistikos ir meditacijų pilna dailininko Kvašio ir tėvo joanito Elijo draugystės išraiška. „Dabar Elijas gal kažkur Kazachstane, ar kur…“,  – smunkančius akinius pasitaiso ponia knygų pardavėja, nekantriai purto kupetą žilų plaukų pasakodama apie lenkų turistus, kurie net į šitą užkampį sugeba užklysti ir, matai, dar pyksta, kad jie lenkiškų knygų nesiūlo. „Pirkite Ratzingerį, dabar nukainotas, toks apšiuręs buvo, tai kiek nupiginome“,  – pataria. „Man patiko, nors ir nesivaiko populiarumo.“  – priduria. Dar yra draugo verstas II ir VII Platono laiškai, knygiūkštė apie eutanaziją už 5 Lt ir baisinga galybė įvairaus dydžio jėzų, rožančių ir žurnalo „Ateitis“ senų nemokamų numerių. Dar gatvėje dabar yra: Užrašas ant sienos „Dievuli padaryk, kad lietuviai suvoktų vienybės grožį, jėgą ir naudą. Ir kad berniukai tik po savo piešiniais taguotų...“ Hipiškas Kristus, nupieštas ant kitos sienos. Eilinė neaiški neiškaus maisto kavinė, kuri keičia pavadinimą bent kartą per metus. Šauni vietelė, kurioje pietums kartais siūlo įdarytų baklažanų. Viena paslaptinga skulptūra viename sename kieme.

PRAŽANGA

„Pravdos“ virtuvėje per penkis metus ir svilo, ir netgi degė. Visą lapkritį švęsdami savo penktąjį brošiūrkos/laikraščio/brukalo/žydų produkto (ko tik apie šį leidinį nesame girdėję) gimtadienį pirmą kartą be gėdos kilstelėję lūpų kraštus prisimename savo didžiausias klaidas, pražangas ir neapsižiūrėjimus.

4 vieta atitenka 2006 m. rugsėjo numerio „Muzika“ viršeliui. Tiesiog blogiausias viršelis geriausiai temai.

3 vieta. Atradimas Kalvarijų turguje, kur, pasirodo, kadaise „Pravda“ būdavo pardavinėjama prie sendaikčių po vieną litą. „Kažkas perka“, – sakė pardavinėjanti močiutė. Absoliutus fiasko leidėjams, kurie net iki šiol nepasimokė iš tikrų verslininkų. „Pravda“ – vis dar nemokama.

2 vieta. 2006 metų gruodžio mėnesio numeris „Nuodėmė“. Vyr. redaktorius išvažiuoja į Turiną, tuo pačiu metu žurnalą palieka pirmasis jo dizaineris Tomas. Taigi „Pravda“ prieš pat Kalėdas guli kompiuterio diske lyg neaprengta eglutė. Tuomet visi sugalvoja draugiškai ją parengti: trys dizaineriai, žurnalą klijuojantys iš skirtingų miestų, keturi redaktoriai, tiek pat patariančiųjų. Rezultatas – žurnalas išleistas su keliais baltais puslapiais, absurdiškai sukeistais tekstų pavadinimais, o kai kas netgi be pavadinimu.

1 vieta – pirmoji „Pravda viena minutė“. Sausakimšame „Lietuvos“ kino teatre (1200 žiūrovų) vyksta apdovanojimų ceremonija. Ant scenos lipa tas pats vyr. redaktorius. Jo kolegė balerinos suknele pristatinėja nominantus. Vyr. redaktorius žengia neatsargų žingsnį atgal ir aukštielninkas drebiasi nuo scenos. Šiek tiek apdujęs mėgina užsiropšti atgal. Publika susidomi jo fizine ir psichologine būkle. Ant scenos pakyla kiti vertinimo komisijos nariai. Rimas Šapauskas savo kūnu paslepia ir parkritusį žmogų, ir į dalis suplėšytas jo kelnes. Akylesni fotografai fiksuoja apatinius vyr. redaktoriaus rūbus.

Pravda penketukas–––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

2009 lapkritis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

ir

66

Reklama

penktasis gimtadienis su Alina Orlova, migloko•, GeraiGerai & Miss Sheep, Golden Parazyth, Flamingo, Suicide Djs, Bekešo vilkai, Baltic Balkan DJ, ir kitais. Bilietus jau dabar pirk

Lapkričio 20 d., 20:00, draugai ir priešai renkasi blogiausiame

gimtadienyje šiemet. Muzikos klube

Vakarėlį gerina:

Reklama