Pravda N57

5709

2009 spalis WWW.PRAVDA.LT

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

Reklama

3

2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

making of/PRAVDAMETRAS

Pirmoji idėja buvo nufotografuoti iš tikrųjų nuogą migloko•, elektrinio turkio spalvos fone su rausvais akiniais nuo saulės. Visai kaip viename panelėms specializuotame žurnale. Tačiau laiku susivaldėme – kopijuoti ir taip ne originalų (pieštą) Miglės kūną – atbula idėja. Tada migloko• pasiūlė kopijuoti klasikinį kūrinį. Kadaise ji pati namų sąlygomis nusifotografavo kaip mergina su perlo auskaru. Ji jau kurį laiką yra įsimylėjusi tapytoją Johannesą Vermeerą, todėl nenuostabu, kad Copy Paste numerio viršelis yra būtent jo kūrinio kopija. Įsijautusi į merginos su perlo auskaru vaidmenį, dainuojanti Miglė net sugalvojo nusiskusti arba nusibalinti antakius. Albinosiški bruožai jai – maloni egzotika. Fotosesijos metu klausėme naujausio vienos prancūzų grupės albumo. Jai pasibaigus Miglė beveik be antakių išjudėjo namo.

Nauja Alexanderio McQueeno kolekcija

Jau ir kioskai dalina lipdukus

Paryžiaus mados savaitė gali girtis geriausiu mados savaičių pasirodymu.

Dovana surinkus reikiamą kiekį – šuniukas.

Lietuvių menas Londone

Tamsėjančios miestų gatvės šalyje dėl to, kad taupoma ne ten, kur reikia.

Taupymas šviesos sąskaita

Ir Narkevičius, ir Didžiapetris, ir Navakas, ir Malašausko kuruojama paroda – visi ten šiuo metu apžiūrinėjami, vertinami ir kol kas nei vieno blogo žodžio. „Flamingo“ dosnumas

Drąsiaus Kedžio fanai

Ir jų fanų puslapis feisbuke. Nobelio taikos premija Obamai

Savo pirmąjį dvigubą (!!) albumą „What Makes You Ease“ dalina nemokamai.

Ar ne per anksti?

„Travel Channel“ apsilankymas Lietuvoje

Šunų šūdų dėžutės

Visą savaitę komanda filmavo kelionių serialą „Essential Lithuania“ ir 2 dalių laidą „Travel Today“.

Tik išleisti pinigai. Visos išmatos vis tiek atsiduria prie bendrų šiukšlių.

WWW.PRAVDA.LT 5709

2009 spalis WWW.pRaVDa.lT

VYR. REDAKTORė INGA NORKE [email protected] REDAKTORIAI Kristupas Sabolius [email protected], Tomas [email protected], Elena Reimerytė [email protected] ĮVYKIAI [email protected], DAINA DUBAUSKAITĖ FOTO Rūta Jankauskaitė DIZAINAS MARULIS [email protected], karolis [email protected] REDAKCIJA ADA PAUKŠTYTĖ, ALEKSANDRA PIKTYTĖ, APOLOMINAS, ASTA OSTROVSKAJA, BALTA, BONG, CARLO MANDRAKE, Edvinas Gliebus, Emilija Visockaitė, ELLE DRIVER, JUODA, Karolina Liciūtė, VLADIMIRAS TRUDNIKOVAS RINKODAROS VADOVĖ Asta Urbonaitė [email protected] PLATINIMAS NORBERTAS SEREIKA REKLAMA [email protected] LEIDĖJAS UAB „IDĖJŲ REVOLIUCIJA“, SAVIČIAUS G. 13/2, 01127, VILNIUS SPAUDĖ UAB „SPAUDOS KONTŪRAI“ Už reklamos turinį „Pravda“ neatsako P55 nuogybės, 2009 M. liepa, TIRAŽAS 30 000 EGZ., TIESA IŠEINA KAS MĖNESĮ, ISBN1822-5497 [email protected] VIRŠELIS Fotografė: Rūta Jankauskaitė, modelis: Migloko, stilistė: Elena Reimerytė, asistentas: Visvaldas Morkevičius

2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

Kolumnistai

į Márquezo stilių. Aš netgi laukdavau klausimo apie įtakas. Ketinau prisipažinti, kad einu iš proto dėl „Patriarcho rudens“. Norėjau pats pirštu besti į vietas, kuriose aiškiai matėsi „Šimto metų vienatvės“ plagiato užuomazgos. Tiems, kam parodydavau, tik gūžtelėdavo pečiais („aha, gal biškį ir panašu“). Kiti bandė mane guosti („vietomis tavo tekstas geresnis nei Márquezo“). Tretieji mėgino pažadinti („labiau nei Márquezą, tai man primena Aputį“). Tačiau didžioji šio įvykio pamoka aiškėjo. Jei vienuoliktokas mėgdžioja Gabrielį García Márquezą, gali būti tikras, kad jo tekste vidurinės mokyklos hormonų rasi ne mažiau nei magiškojo realizmo.

Kopijuoti pradėjau anksti. Vienuoliktoje B galėjau net apkandžioti tą, kas būtų bandęs paneigti, jog egzistuoja kažkas geresnio nei Gabrielis García Márquezas. Patys žinot – magiška magiškojo realizmo magija. Sakiniai po tris puslapius, išsišakojanti sintaksė, sapnais paskiepyta metaforika. Visa tai atrodė tikriau ir svarbiau nei tikrovė. Jei verta rašyti, galvojau tuomet, tai tik šitaip. Jei verta gyventi, tai tik rašytojo gyvenimą. Kaip tik artėjo Vilniaus miesto jaunųjų literatų konkursas, o aš skaičiau vieną mėgiamiausių jo apsakymų – „Graudų ir netikėtą pasakojimą apie tyrąją Erendirą ir jos nevidonę močiutę“. Ketinau dalyvauti prozos pienburnių spartakiadoje, todėl praktikavausi žodžių ir įvaizdžių flirte. Tekste, kurį sukūriau apdujęs Kolumbijos novelistu, apžvelgiau savo klasę, save ir man patikusią merginą iš dešimtos B. Vien markesiškas pavadinimas atrodė vertas bent jau filologo bronzos: „Pasaka apie stebuklingą sodą, keistus jo gyventojus, kuoktelėjusį katiną bei nuostabią neužmirštuolę – gražiausią iš visų gėlių“. Trylikos metų senumo detalių jau nebeatsimenu, bet prizinė vieta man tikrai atiteko. Po Vilniaus sekė respublikinis konkursas, ten reikalai klojosi ne taip sklandžiai, vos ne vos įsiropščiau į dešimtuką. Tačiau ne tai buvo didysis fiasko. Kad ir kiek žmonių komentuodavo „Stebuklingą sodą“, nė vienam  – net mane vertinusiems literatūros kritikams  – pasakos tekstas nepasirodė panašus

Tarkime, kad reminescencijos iš mano vaikystės netenkina, paimkime talentingesnių pavyzdžių. Hunteris Stocktonas Thompsonas jaunystėje dirbo „Time“ žurnale ir spausdinimo mašinėle kopijuodavo F. Scotto Fitzgeraldo „Didyjį Getsbį“ ir Hemingway’aus „Atsisveikinimą su ginklais“ – tam, kad išmoktų jų stiliaus. Dabar Thompsono vardas galėtų būti žinomas todėl, kad jis sukūrė „Meilę ir neapykantą Las Vegase“ – romaną, kuris nors ir demonstruoja amerikietiškos prozos manieras, pats tapo psichotropinės literatūros etalonu. Jorge Luis Borgesas  – kitas pietų amerikietis, kurio knygos mano akiniuose augino dioptrijas – yra parašęs pavyzdinį apsakymą „copy-paste“ tema. Jo herojus Pierre’as Menardas, XX a. prancūzų rašytojas, siekia sukurti geresnį „Don Kichotą“ tik todėl, kad identiškai pakartoja Servanteso tekstą. Ne pasiskolina geriausias jos dalis, ne atsirenka įdomiausius siužeto vingius, ne perkelia kovos su vėjo malūnais įvaizdį į Wall Streetą. Jis trokšta net ne mechaniškai perrašyti „Don Kichotą“, bet sukurti puslapius, kuriuose žodis į žodį sutaptų jis ir Servantesas. Ir, sako Borgesas, Menardo „Don Kichotas“ yra tobulesnis – nes ir identiškas tekstas yra kitoks, jeigu į jį žvelgsime iš įvykių, kurie dėjosi nuo 1602 metų, perspektyvos. Pakartojimą nulemia tai, kas, kaip, kodėl ar net po ko kartoja. Originalumą kuria imitavimo būdas. Banalią tiesą triumfuodamas įtvirtina Tarantino, karpantis ir cituojantis B kategorijos filmus tam, kad iš jų suklijuotų šedevrus. „Remake’ai“ žavesni nei originalai, todėl jie laimi kanus ir nobelius. Jei kas vis dar pasiryžęs žūti dėl originalumo, tegul pirma nustoja mylėtis. Juk seksas (geras ar blogas, koks jis bebūtų) yra tik Adomo ir Ievos po obelimi sudainuoto kūrinio koveris. Tarsi toks pat, bet iš tikrųjų visiškai kitas.

KRISTUPAS SABOLIUS – –––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

4

Reklama

07/08-06

lenda čia visi… // Flomasteriai & Markeriai, Briusly

Jis sąraše, matomai, buvo be plius vienas // Flomasteriai & Markeriai, Briusly

Kas nori dar, o kas rodo „čiurikus“ // Flomasteriai & Markeriai, Briusly

Dažnai vakarėliai – žalos sau darymo metas // Londono ūsuočių klubas, Briusly

disko reidas

09/18-20

Vyrai su tympom yra „fui“? // Hockey Punks Naked, Woo

Gaila, nesimato nuraudusių merginų už jo nugaros // HP Naked, Woo

Cenzūra – krūtinei, ne pirmos savaitės ūsams ir, be abejo, paakiams // HP Naked, Woo

Suknelė – išdavikė // Hockey Punks Naked, Woo

Aina Kunigėlytė, Justinas Vilutis, Evaldas ––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

disko reidas

disko reidas

09/25-27

Mindaugas – karalius. Šioje rubrikoje jis galėtų šviesti kas mėnesį // Opus 3 b-day, HSC

Laukia laukinis vakarėlis tau ir tavo akims? Kapų plėšikė žilstelėjo? // Banzai

Nebijok užmigti su lęšiais, o vėliau vaikščioti su išsausėjusiomis akimis. Naujos kartos mėnesiniai lęšiai „Air Optix Night & Day Aqua” yra su specialiais drėkikliais, kurie akis gaivins ir po audringiausių vakarėlių.

Naujiena!

Vilniaus gatvėse siaučia seksas // Banzai

Išbandyk pats ir laimėk kontaktinius lęšius visiems metams! Animacijos mėgėjus suklaidino vakarėlio pavadinimas // Disco Techno Laser Gun

Registracija ir detali informacija www.akyteslelytes.lt

Visų pirma, Delis yra milžiniškas scam  – išdūrinėjimo  – miestas. Kvailina visi: taksi ir rikšų vairuotojai, vietiniai gidai, viešbučių personalas (gal išskyrus top-end vieteles). Pirmą kartą atvažiavus į Delį gali susidaryti įspūdis, kad visi scam’eriai  – viena didelė ir galinga struktūra, nusiteikusi prieš tave ir tavo vakarietišką ego. Pirmas kontaktas su Indija – Delio oro uostas. Tik atskridus nereiktų išsigąsti, jei kyla staigus noras sėsti į artimiausią lėktuvą, kuris skrenda į, pavyzdžiui, gardaus maisto Kretos salą ar net tingiąją Turkiją. Pirmąsias valandas keiki visus  – ypač tuos, kurie įkalbėjo/rekomendavo čia atvažiuoti, šlykštiesi viskuo  – pradedant Delio slums’ais (lūšnynais), primenančius Glastonbury festivalį po lietaus, baigiant perdėtu indų paslaugumu. Tačiau bėgant valandoms, vėliau dienoms, tau tai pradeda patikti. Tai ir yra Delio magija. Ne paslaptis, kad dirbk-pirk-mirk robotukų armijai tapo įprasta kalbėti, kaip madinga važiuoti į rytus, į Indiją, į Delį. Tokia garbėtroškiška ir pakankamai erzinančia propaganda prieš kelis metus užsiėmė į doros kelią atsivertęs vienas dabartinio Seimo narys. Tačiau, nary, žmonės į Indiją visada važiavo, važiuoja ir važiuos, ir nebūtinai nušvisti. Pagaliau vis daugiau žmonių pradeda atsibosti all-included viešbučių apyrankės, gidai su į viršų iškeltais skėčiais, barselonos, milanai, turkijos ir nardymai. Vis daugiau vakariečių meta sau iššūkius ir kraunasi kuprines kelionei į Rytus. Pamatyti save iš šono; vieniems tai patinka, kitiems  – visai ne.

Karvės. Kaip ir visur Indijoje, jos yra eismo dalyvės. Ką bedarytų, joms privaloma suteikti pirmenybę, ir čia negalioja jokia dešinės rankos taisyklė. Sukelti eismo įvykį su karve – tragedija. Tai – absoliučiai bloga karma. Netgi matėme „žalią“ šūkį: „Plastic is drastic. Plastic is killing our cows. Avoid it.“ Kinas. Nepakartojamas patyrimas  – išbandyti ir vėliau palyginti patį prasčiausią Delio kino teatrą, į kurį įėjimas kainuoja 20 rupijų, ir brangiausią  – 250 rupijų. Užteks tam skirti pusdienį. Viename nieko tokio, jei kas nors nusičiurškia kino salės kampe, kitame kreivai žiūrima, jei ateini su flipflopais. Transportas. Dviračiai-rikšos (trumpa kelionė kainuos apie 10-20 rupijų), auto-rikšos, autobusai, metro, privatūs taksi... Metro ypatingai švarūs. Tik nenustebk pamatęs įspėjamąjį užrašą: „nevažinėti ant stogų, bauda“. Taip nutinka, kai metro perpildytas. Tuomet labai skubantys nesididžiuoja ir rizikuoja, bet pavažiuoja ant stogo. Pavojai. Paradoksalu, bet pavojingiausia ir kartu saugiausia (daug backpacker’ių) vieta Delyje – rajonas Main Bazaar. Jame pilna apsvaigusiųjų nuo hašišo ir heroino, smulkių vagysčių autobusuose. Keliaujant traukiniu bagažą patartina prirakinti geležinėmis grandinėmis. Tačiau apskritai Delyje, kaip ir visoje Indijoje, gali jaustis saugiai: indai naivūs žmonės, labai daug ir nuoširdžiai šypsosi, galbūt bandys išvilioti pinigų, bet tau pačiam nieko blogo nepadarys. Delio mados savaitė. Ji nėra tokia monstriškai baisi, kaip galėtų pasirodyti pažiūrėjus Bolivudinių filmų, raudonų jų kilimų ir pan. Aišku, čia nėra Alexanderio McQueeno pasekėjų, nei Garetho Pugho linijų bei formų, bet vis tiek DMS nustebinti tikrai gali. Ypač James Ferreira. Dar nustebins, kad rudens – žie-

–––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

Intro. Keliaujant į Indiją, Delis vienaip ar kitaip yra neišvengiamas kelionės startas. Taip pat, grubiai tariant, Delyje gali rasti visa tai, kas yra blogiausia Indijoje. Tačiau paieškojęs giliau, gali užkliūti už kai ko geresnio.

Pravdarchyvas –––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

megapolis

Darius Tolušis ir Inga Norke

8 2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

9

2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

megapolis

mos kolekcijos susideda iš miniakų ir trumpų rankovių. O dar keisčiau vieną po kitos matyti manekenes su sariais, kuo gudriau modifkuotais ar išpuoštais. Pompastic. Turgūs. Gyvenimas turguje prasideda nuo chai masala arbatos puodelio anksti ryte. Prekeiviai viską atsitempia ant savo pečių, kartais – keistomis transporto priemonėmis. Chandi Chowk  – vienas įspūdingiausių turgų Azijoje ir jį būtina aplankyti. Dydžiu jis prilygsta miestui ir yra dažnai filmuojamas Bolivudo filmuose. Ten ir rasi geriausių lauktuvių: dantų pastos miltelių, prieskonių, liežuvio valiklio (Indijoje labai populiarus prietaisas) ir t.t. Beje, privalomos lauktuvės – marškinėliai iš tantrauniverse.com, kurie kartais švelniai paflirtuoja su konfliktiniais musulmonų ir hindų santykiais. Taip pat turguose galima nusipirkti įvairiausių marškinėlių su užrašais: Ipod – Ipoo, Adidas  – Adihash, Puma  – Coma ir t.t. Tiesa, tokie pasišaipymai iš vakarietiškų brendų parduodami ne tik Delyje, bet ir visuose Rytuose. Eiti apsipirkinėti geriausia su vietiniais, tuomet viską įsigysi realiomis kainomis. Delio turčiai. Jie – Pietų Delyje. Ten - krūva vietų, kur įvažiavimas galimas tik su leidimais. Restoranai, butikai, privatūs namai su apsauga, vaizdo kameromis, daugybe tarnų. Toje miesto dalyje gyvena karininkai, didelių kompanijų savininkai, žvaigždės, politikai. Beje, politikai ir dvasiniai lyderiai yra kiečiausi bičai šalyje. Jeigu indai mokėtų suderinti savo religines pažiūras su politika, bristų iš skurdo daug sparčiau ir, pavyzdžiui, Kiniją vytųsi daug greičiau. Maistas Delyje. Netiesa, kad skaniausias maistas Indijoje – pirktas gatvėje. Daug brangaus neskanaus maisto yra backpacker’ių pamėgtame ir spalvočiausiame Main Bazaar rajone netoli New Delhi geležinkelio stoties. Atrodo, kad visi meniu ten sudaryti copy paste principu: tiek europietiški patiekalai (burgers, pasta ir t.t.), tiek kinų virtuvė (noodles, vištiena ir t.t.), tiek indų karis. Smagiausi pusryčiai  – ant bet kurios kavinės stogo, iš kur puikiai matosi Delio šurmulys.

Jei ieškai konkrečiai, eik į „Indian Club House“ (prie Main Bazaar). Jei ieškai veganiškų patiekalų, neprasuk pro „Bananna Leaf“ (Connaught Place). Skaniausia kava – tinkle „Caffe Coffee Day“. Ypač gardu išgerti puodelį „Iced Escimo“ ant dulkino ir sauso Delio grindinio. Šokiam. Vienas įdomiausių variantų Delyje – naktinis klubas „Elevate“, įsikūręs septyniasdešimtųjų moderniajame Noida priemiestyje, suprojektuotas kaip Londono „Fabric“. Tačiau dėl muzikos, ypač klubinės, į Delį važiuoti draudžiama. Ten ji labai bloga. Vidutinės kainos. Delis gali būti ir žiauriai brangus, ir žiauriai pigus. Kambariui + maistui + transportui + kišenpinigiams dienai gali užtekti 300 rupijų, bet jeigu nori pasijausti maharadža, viskas gali kainuoti ir 30 000 rupijų. Jeigu keliauji su vidutiniu biudžetu – 1000 rupijų dienai užteks. Kainos čia panašios kaip Balkanuose. -Valiuta: apie 20 rupijų (Rs) – 1 Lt. -Rūkantiesiems patariama cigaretes pirkti oro uoste, nes gatvėje didelė tikimybė nusipirkti padirbtų ir netikrų. „Marlboro“ kainuoja apie 5-6 Lt. Mažai rūkantiems Delio gatvėse cigaretės vis dar parduodamos ir po vieną. -Legalus ir labai populiarus yra kramtomas tabakas, vadinamas gutka. Dauguma rikšų vairuotojų bei žemesnės kastos indų jį kramto. Pakelis – 2 rupijos, t.y 0,1 Lt. -Tradicinė indiška duona, vadinama chapati, kepama gatvėje – 3-5 rupijos. -Vanduo – visada privaloma tikrinti, ar jis gerai užsuktas. Būtina žinoti, kad vandens kaina užrašyta buteliuko viršuje (ji svyruoja nuo 12 iki 18 rupijų) – tada gali būti ramus, kad nepermokėjai. -Alus  – brangus. Populiariausias yra šviesus „Kingfisher“ – 50-80 rupijų. Apie pačias turistiškiausias Delio vietas – tvirtovę Red Fort, aukščiausią pasaulyje plytų minaretą Qutb Minar, naujojo Delio centre įsitvirtinusį karo memorialą pavadinimu India Gate, galerijas (National Gallery of Modern Art ir pan.) – skaityk turistiniuose giduose.

2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

megapolis

Copy paste megapolyje ir aplink. Rytų – Vakarų kopijavimas yra abipusis. Indijoje Bolivudas kopijuoja Holivudą, o JAV – Holivudas Bolivudą. Prieš 20-30 metų indiškuose filmuose vyravo meilė iš pirmo žvilgsnio ir šokis, dabartiniuose – herojus, kaip kad Holivude, kuris kartais būna stipresnis už visą kaimą. Rytuose, ypač Indijoje, kopijuojamas vakariečių aprangos kodas. Dažniausiai kopijuoja tie, kurie dirba turizmo sferoje ir dažniau susidūria su atvykėliais: „My friend, I promise to wear skinny jeans like you do.“ Pasikartosim, indai yra naivūs. Kartais netgi duoda palaikyti savo kūdikius, nufotografuoja ir savo giminei rodydami giriasi: „Čia draugai iš Europos su mūsų sūneliu.“ Norint būti „šiek tiek europietiškesniu“, indas, kuriam religija draudžia valgyti jautieną, kartais, pasislėpęs nuo tėvų, arba būdamas užsieniečių kompanijoje, būtinai jos paragaus. Tas pats galioja cigaretėms ar alkoholiui. O vaikai iš Delio lūšnynų tavęs paprašys

nupirkti ne vandens, o „Coca-Colos“, duoti ne rupiją, o dolerį. Pozityvus Vakarų copy paste. Daug kur Azijoje dideliuose prekybos centruose neberasi plastikinių maišelių, už juos reikės mokėti arba bus pasiteirauta, ar tau tikrai jų reikia. Gyvas copy-paste. Indijoje pirkome „senoviškas, anglų imperijos monetas, ištrauktas iš Gango upės“. Parsivežę jas į Europą, norėdami įsitikinti jų tikrumu, nunešėme į Londono Portobello turgų, pas britų antikvarininkus. Atsakymas: „fake“. Vakarai nuo Rytų. Tačiau europiečiai ne ką išmoningesni, kopijuoja indišką aprangą, gyvenimo būdą ir muziką. Užtektų pasižiūrėti Ezopą jutūbėje ar vaikius su dredais ir ultraspalvota išore „Baltuose drambliuose“. Kopijuojam jogos centrus, rytietiškų masažų salonus, restoranus, namų dekoravimus Budomis, „nušvitimus“ ir t.t. Taip pat akivaizdus pjovimasis lyginant „Starbucks“ ir „Cafe Coffee Day“, „American Idol“ ir „Indian Idol“, ir taip be galo.

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

10

viskas nemokamai? tai kur dėti pinigus?

Reklama

www.dalykla.lt Dalykla duoda kasdien. Tik spėk imti. Po gerą, sultingą pasiūlymą gauti kažką nemokamai. Šiais laikais! Tai gali būti pakvietimas, bilietai, knyga, pietūs, grotuvas, gėrimas, kas žino, gal ir mašina. Kasryt nuo pirmadienio iki penktadienio skelbiama dienos užduotis. Atsakymai priimami iki vidurnakčio. Nugalėtoja/s išrenkama/s kitą rytą arba po savaitgalio. Jai/jam pranešama e.paštu. Prasideda kitas dalinimas. Ir taip be galo.

Patikrink kas rytą.

Kanadietis Chadas Coombsas, buvęs simulianto Davido LaChapelle’io asistentas, „Pravdos“ skaitytojams geriausiai žinomas iš „Karo“ numerio viršelio. Taip, tai tas pats iki kraujų, mėlynių ir raudonių sudaužytas veidas (dėl to „Pravdos“ numerio viršelį net uždraudė kai kurie socialiniai tinklai) ne ką prasčiau už maestro LaChapelle mokantis simuliuoti situacijas. Šįkart jis atskleidė savo tikrą įkvėpimą – tai ikoniniai paveikslai iš seniai prabėgusių amžių, kuriuos jis su neapsakomu malonumu ir pasididžiavimu ko pi juo ja. Fotografo Chado Coombso atkirtis copy paste priešininkams: Tikiu, kad kiekvienas kūrėjas pradžioje kopijuoja tai, ką mato, kad ir su kokia medija jis bedirbtų. Kitas žingsnis yra kopijuoti tik akimirką ar mintis – tai gali būti „gabalo“ frazė ar reklamos klipo idėja. Negėda pripažinti, abu dalykus dariau ir aš pats. Manau, svarbiausia to neslėpti. Mane „veža“ tapyti paveikslai, tačiau neturiu kantrybės pats juos tapyti. Tai mane ir pastūmėjo į fotografijos pasaulį. Iki šiol esu apsėstas tapyba, tačiau ši aistra transformavosi į kitą mediją, t.y., aš perfotografuoju ikoninius paveikslus, bandydamas išlaikyti originalo pozas bei visa kita. Taip pagerbiu originalo kūrėją pačiu man nuoširdžiausiu būdu. Sakoma, kad visos idėjos pasaulyje jau yra įgyvendintos, o mes laukiame dvidešimt metų, kad vieną jų pakartotume, tikėdamiesi, kad niekas neprisimins, kas buvo anksčiau. Tačiau yra naujų būdų kartoti senus dalykus. Manau, kad kopijavimas originalo kūrėjui turėtų būti malonus faktas  – žmogus įkvėptas kažkieno darbo irgi bando kurti, nors iš pradžių ir nelabai savitai. Kopijavimas  – svarbus įrankis mokantis bei bandant atrasti save. Kol mes pripažįstame, jog kopijuojame, tol tarp kūrėjų yra sveikas santykis. Galiausiai, jei mes neįkvepiame net savo kolegų-kūrėjų, kaip mes įkvėpsime ne kūrėją-žiūrovą?

Jis Chadas Coombsas Tatuiruotės turi jų dešimtis, viena jų ant rankų pirštų, sako FOTO GRAF 2007 nukeliavo į Niujorką pas D. LaChappelle ir su jo komanda pramogavo bei fotografavo Svajonė kurti kaip Davidas LaChapelle, tačiau tapti antruoju Rishardu Avedone Kai buvo vaikas nekentė, kai jį kas fotografuodavo, dabar pats tapo savo fotosesijų veidu Savo nuotraukose jis jau pozavo kaip Hitleris, Jėzus, Dievas, Adomas, Mikelandželo angelas ir kt. Pats Chadas sako: „Jo, psichologai turėtų nemažai darbo su manimi“

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

tamsus kambarys

Chad Coombs –––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

Inga Norke 

12

13

2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

tamsus kambarys

Džiuzepė De Riberos „Šventas Jeronimas ir Angelas“

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

tamsus kambarys

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

14 2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

15

2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

tamsus kambarys

Mikelandželo „Paskutinis teismas“ Tai autoportretų serija, kurioje beveik identiškai atkartotos „Paskutinio teismo“ pozos ir pozicijos. Kai kur leidau sau interpretuoti ir modernizuoti. Tai ilgiausias iki šiol mano darytas fotografijos projektas. Jis truko vidutiniškai du šimtus valandų ir susideda iš trijų šimtų nuotraukų.

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

Rūta Jankauskaitė –––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

naujokai

Elena Reimerytė 

16 2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

17

2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

naujokai

Ji Gintarė Jai 23 Neseniai atsidariusios vintažinės savininkė 8 metus šoko tautinius šokius, kai liovėsi, iš klumpių iškart šoko į kerzus Madą atrado gyvendama Londone Iki septintos klasės gyveno Šiauliuose, penkiolikos atvažiavo į Vilnių Ant kairiosios rankos bevardžio nešioja žaižaruojantį žiedelį Baigė tarptautinį verslą ir marketingą Londone Dabar skaito knygą „Breaking The Dawn“ iš „Twilight“ serijos apie vampyrus  Kolekcionuoja kino filmus Gyvenimo filmas „Laugh And Fear In Las Vegas“ Augina tokį terjerą, kaip filme „Kaukė“ Klauso nuo „System Of A Down“ iki Nina Simone ir „Crystal Castles“ bei „Cut Copy“ Gyvenimo grupė „The Doors“ Kas yra vintage? (Atsidūsta) Tiesiogiai verčiant, vintage yra tai, kas sena. Vieni išskiria tam tikrą laikotarpį. Pavyzdžiui, iki 70-tujų. Vyksta daug diskusijų, ar galima 80-ujų ir 90-ujų daiktus vadinti vintage, ar ne. Man šis žodis stipriausiai asocijuojasi su drabužiais – naujai atrasta sena. Kelintų metų jūsų drabužiai? Oi, įvairūs. Nuo šešiasdešimtųjų metų stiliaus suknelių. Negaliu laiduoti šimtu procentu, nes ne ant kiekvieno daikto galima aptikti metus, bet etiketės kalba, kad jie pakankamai seni (šypsosi). Neseniai gavome Twiggy stiliaus suknelę su psichodeliniais raštais. Turime ir naujų drabužių. Jei pas tave ateitų Dailės akademijos studentas ir sakytų  – ką čia darai, čia visai ne vintage. Ką jam atsakytum? Išklausyčiau, kas jam yra vintage ir mes smagiai padiskutuotume šia tema. Galbūt  pasimokyčiau kažko naujo. Man įdomu mokytis (šypsosi). Su vintažu yra taip, kad kolekciniai aukštosios mados namų rūbai yra super brangūs. Yra kolekcionierių ratas, kurie rimtai medžioja tokius daiktus. Retai pasitaiko atrasti kažką panašaus paprastose vintažinėse. Tik kartą radau „Gucci“ rankinę. Gal parduosiu ją internete. Nejauti, kad tave traukia į prabangaus vintažo kolekcionavimo pusę? Man artimesnė sfera – surasti ir parduoti. Pačiai kolekcionuoti – tikrai ne... Sau nepasilieku, bet maža kas gali nutikti pamačius pribloškiantį daiktą. Pas mus vitrinoje dabar stovi sena vestuvinė suknelė – man ji nereali.

Renkiesi „brendus“? Nebūtinai, nes kokybiškas drabužis nebūtinai turi būti „brendas“. Nors nesmerkiu žmonių, kuriems tai patinka. Tačiau man gražiausia, kai žmogus yra absoliučiai laisvas – turi vardinius džinsus, tada ateina pas mus arba į kitą vintažinę ir nusiperka švarkelį, o galiausiai „Bershka“ marškinėlius. Man patinka mada žaidžiantys žmonės. Turi lietuvių dizainerių favoritų? Taip, Statkevičius ir Rainys. Žaviuosi žmonėmis, kurie savo rankomis moka padaryti kažką stebuklingo. Savo rankomis atidarei butiką. Taip, tačiau nieko nenumezgiau ir nepasiuvau. Ir piešti nemoku.

Kai nusiperki naują rūbą – kuri naują jo istoriją, o kai nusiperki seną rūbą – pratęsi jo pasakojimą savuoju. Na gerai, kodėl ir kaip tu jį sugalvojai atidaryti? Kai su mama lėktuvu skridome į Londoną, pradėjome šnekėti apie svajones ir vizijas. Vienas fantazijos vingis pasisuko į... svajonių butiką. Fantazavome, kaip jis turėtų atrodyti, kad būtų savas ir jaukus, kad žmonės norėtų ateiti, kad kiekvienas kampelis kažką pasakotų. Pradėjome viena per kitą kalbėti ir net viena kitos mintis pratęsinėti. Visa tai susirašiau į žurnalą. Tai buvo pirmas žingsnis butiko link. Kitas žingsnis – praėjome per visus Londono butikus ir prisipirkome knygų apie vintage madą. Be to, turiu senų filmų kolekciją. Kas buvo sunkiausia atidarinėjant savo parduotuvę? Surasti patalpas. Jei tai nebūtų užtrukę taip ilgai, būtume atsidarę birželį. Radome šias, Savičiaus g. 4, pasiremontavome ir atidarėme. Prieš tai čia buvo įvaizdžio namai, pabrėžtinai prabangūs, o aš norėjau paprastesnio interjero. Noriu, kad žmonės ateitų ir knistųsi, apžiūrinėtų, matuotųsi, ir tai darydami nesivaržytų.  Garbingiausioje parduotuvės vietoje stovi sena spinta su suknelėmis. Iš kur ji? Susapnavau sapną, kad čia turi stovėti būtent tokia spinta, su tokiu veidrodžiu, kojytėmis ir stalčiumi. Ilgai ieškojau ir radau. Kas atrenka drabužius? Aš pati, prisėdu prie krūvos ir renkuosi. Kiekvieną drabužį pakėlusi iš krūvos, akimirksniu įsivaizduoju jį ant žmogaus. 

18 2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

naujokai

2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

19

naujokai

20 2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

naujokai

2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

21

naujokai

naujokai

Pavadinimas. Buvo visas sąrašas prikurtų nesąmonių, kurį saugau iki šiol. Pavadinimą gerą mėnesį galvojo visi, kas tik apie tai išgirsdavo. Variantų buvo nuo „Blusa“ iki „Bardakas“. Galutinis gimė, kai vairavau mašiną. Mano filosofija, kurią noriu perteikti ir per savo parduotuvę, yra tokia: kai nusiperki naują – kuri naują jo istoriją, o kai nusiperki seną rūbą – pratęsi jo pasakojimą savuoju. Tikiu, kad rūbai gali padėti tiek išsiskirti iš minios, tiek joje pasislėpti. Mano parduotuvėje galima ką nors rasti abiem atvejam.  Ką galvoji apie žmones, kurie sako, kad dėvėti drabužiai smirda ir yra šlykštu? Jų nesmerkiu. Kiekvienas turi teisę rinktis ir renkasi pagal save. Nepriimu to asmeniškai ir nesistengiu jų perkalbėti.

Kodėl mokeisi Anglijoje? Baigusi mokyklą norėjau mokytis tik ten. Baisiai norėjosi paragauti didelio miesto. Lietuvoje niekur net nebandžiau stoti. Galiausiai pasiilgau namų, suabejojau, ar esu tokia kosmopolitiška. Dabar jaučiu, kad būdama čia imu ilgėtis Londono. 

Noriu, kad žmonės ateitų ir knistųsi, apžiūrinėtų, matuotųsi, ir tai darydami nesivaržytų. Kada tavo bilietas atgal į Londoną? Spalio vidury (šypsosi).

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

22 2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

Reklama

Visiškai šviežias, dar garuojantis Leono Somovo darbas „No Batteries No Toys“, pradėtas kurti dar Londone, „Pravdos“ redakcijoje atsidūrė kiek anksčiau. Išklausius neliko nieko kito, kaip tik pakalbinti patį jo kūrėją, kuris nenuilsta ir vis pateikia naujienų. Iš skaipo: Leonas: Kaip? Overall like it? Norke: Taip, rimtas darbas. Patiko tiesiog sėdėti ir klausyti. Gerokai skiriasi nuo „Updated“, lyg ir nėra mergaitiškų kūrinių. Leonas: Juk padarėme vieną saldesnį. Pats paskutinis. Iš interviu: Tai, Leonai, apie ką albumas? Albumas apie tai, kad jeigu neturi baterijų, neveiks ir žaisliukai. Vieną žaisliuką pavaizdavome ant albumo viršelio. Šiuo atveju albumas yra baterija, elementas arba tiesiog batareika. Klausydamiesi galite žaisti (juokiasi). O jei rimtai, „No Batteries No Toys“ patalpinau kūrinius, kuriais šiuo metu noriu pasidalinti ir pasidžiaugti.

Kokie privalumai kuriant be Jazzu? Privalumų nėra jokių. Tiesiog kitokie darbai. Noriu save pateikti įvairiau, neapsiribodamas vienu vardu. Su Juste esame „Silence šeimos“ nariai. Manau, kad ateityje sukursime gražių darbų. „Askan Wi“ lyg ir turkas repuoja? Kas jis? Labai iš albumo išsiskiriantis „gabalas“. Labai rasistinis klausimas! „Askan Wi“ repuoja Xuman. Jis ne turkas, o senegalietis. Su juo susipažinome šiek tiek seniau nei prieš mėnesį. Jis su draugu keliavo po Europą. Buvo užsukęs į mūsų studiją, įrašinėjome keletą gabalų jo būsimam albumui. Taip kilo mintis padaryti bendrą kūrinį. Repuoja jis wolof kalba. Tikrai labai įdomus tarimas. O kas yra Boukie? Kur susipažinote? Boukie yra mano draugas. Jo vardas Ricardo. Susipažinau Londone studijų metu. Jis groja būgnais, mokėsi tame pačiame universitete kaip ir Justė. Be to, turi labai gražų balso tembrą ir nuostabų britišką akcentą. I love it. Esam geri draugai.

–––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

muzika

Rokas Darulis –––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

Inga Norke 

24

25

2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

muzika

80% Leon Somov No Batteries No Toys Bongas vertina:

Silence Music 2009-10-17

Antras albumas su Somovu per pusmetį. Paradoksas, bet jis skamba labiau išbaigtai nei „mergaitiškas“ Updated. Dabar, kol Justė žvejoja solo albumą, Leonas prie mikrofono pakviečia Adomą Laurinaitį (soul jautrumas), Boukie (užtikrinta britiška ramybė) ir Xuman (voodoo iš Senegalo). Ir nei karto neprašauna! Juolab, kad visų trijų balsai skrupulingai apipinami ir aplipdomi elektroniniais caksėjimais ir kunkuliavimais. Less čia visada nugali more. Subtilu, elegantiška, skoninga. Kas yra Adomas? Papasakok apie jį. Adomas Laurinaitis, mano nuomone, yra geriausiai gražiausiai ir visaip kitaip dainuojantis vyras lietuvis. Gaila, bet šiuo metu gyvena Briuselyje. Tad visus darbus įrašinėjome bendraudami internetu. La-

bai retai susitinkame, bet ačiū internetui (šypsosi). Adomai, linkėjimai!!! Ar girdėsim gabalų live versijas greitu metu? Live versijas atliksime klube „Gravity“ spalio 17 dieną. Grosiu kartu su draugais muzikantais… su kuo konkrečiai, sužinosite greitai. Manau, bus geras techno vakarėlis. Su visais pagrindiniais vokalistais galėsite mūsų paklausyti gruodžio 4 dieną Ūkio banko teatro arenoje, „Silence family“ renginyje. O su Jazzu artimiausiu metu grosime Anglijoje, paskui „MTV B-day“ renginyje, spalio 23 dieną. Ar bus vaizdo klipas kuriam nors gabalui? Klipas tikrai bus. Vis dar sprendžiam kuriam kūriniui. Koks tau būtų didžiausias įvertinimas už šį darbą? Didžiausias įvertinimas man yra, kai žmonės, užsukę į „Coffee Inn“, ne tik kavos nusipirkti nori, bet ir mano „No Batteries No Toys“ (juokiasi). Jei rimtai, didžiausias įvertinimas yra natūralus jūsų dėmesys. Ačiū.

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

Jis Cristophe’as Durandas iš Paryžiaus Jam 43 Užsiėmimas „Borjois“ kompanijos kūrybinis direktorius Darbai legendinės „Paralleles“ kirpyklos Ženevoje įkūrėjas, „Icon“ mados žurnalo leidėjas, socialinių projektų Kalkutoje iniciatorius Skruostus dailino ir blakstienas juodino Nicolei Kidman, Vanessai Paradis, Lindai Evangelistai, Annai Kaminskajai, Mariai Šarapovai Tiki „parkavimo“ Dievą, kuris padeda arti namų surasti vietą mašinai pastatyti Dievina nepriekaištingą tvarką, dvokiantį „Comte“ sūrį ir susidraskyti kojas belakstant po kalnus

Edvinas Gliebus –––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

mada

Edvinas Gliebus 

26 2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

27

2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

mada

Mados pasaulis – nebe to kvapo, spalvos, skonio, koks buvo dar aną vakarą. Europą šturmuoja pasitempę dizaineriai nuo Japonijos krantų, Paryžius  – nukarūnuota mados sostinė, o modelio vaidmenyje kokybiškai šypsotis sugeba ir kablianosis kiaulės akutėmis. Tačiau šiame mieste liko bene vienintelis nepakitęs faktas – reprodukcijos, nešvarūs žaidimai vogtomis idėjomis bei akiplėšiškas noras atsidurti mados zenite! Kvepia pašvinkusia žuvimi. Nors, pasirodo, patiems Paryžiaus mados darbuotojams tai nė kiek nerūpi. Mada, kaip ir kitos meno sritys, yra kopijuojama, peikiama, garbinama... Tačiau ji  – visur. Visur? „Paryžius – jau seniai nebe mados sostinė. Nenugalima „kutiūro“ karalienė mirė. Visas pasaulis, net ir užkampiai, dabar yra persisotinę mada“ – teigia Philippe’as Bonnabelis. „Paryžiuje trūksta originalumo. Eini ir prieš save matai vartyto žurnalo mados puslapius.“ Asmeniškai man didžiausią nusivylimą sukėlė apsilankymas Luvre, kur detektyviška akis išaiškino panašumus tarp visur šmėžuojančių „Luis Vuiton“ rankinių ir Renesanso tapytojų darbų. Senukai vėl ir vėl nugali šiandieninius kūrėjus savo išradingumu. Dieną – originalai, naktį – copy Atsitiktinai vienoje „L’eclaireur“ rūbų parduotuvėje sutiktas kietas madistas ir to kietumo žinovas Philippe’as Bonnabelis teigia, jog šiomis dienomis gatves užvertę „Dior“ bei „Prada“ mados namų „žaisliukai“ su juos dėvinčiais „moneykenais“ tėra visiškai madoje nesigaudančių geltonsnapių atitikmenys. „Japonų dizaineriai, tokie kaip Rei Kawakubo (iš „Comme des Garcons“ mados namų) – mano siūlymas ne etiketės, o originalumo vergams.“ Gerai, stop. Mados sostinė  – Paryžius, tačiau nuolat girdžiu a la džiapones pavardes. Kodėl? Daugelis esą pavargo nuo garsių etikečių kaip „Prada“, „Yves Saint Laurent“, „Gucci“... Be to, pasirodo, tokios kompanijos  – gudrios išverstapilvės, besinaudojančios reprodukcijų pinklėmis, kad sugautų pilnas rieškutes „auksinių žuvelių“ su storomis piniginėmis. Niekam ne paslaptis, jog dar prieš gerus dešimt metų „Gucci“ vyrukai naktimis patys „skaptuodavo“ reprodukcijas tam, kad jų kompanijos vardas klestėtų nuo Gariūnų turgaus iki Paryžiaus „halių“ ar prabangiausių vitrinų Milano širdyje. Klausiu Christophe’o Durando, „Borjois“ kompanijos kūrybinio sektoriaus direktoriaus bei garsaus make up artisto, ar kosmetikos virtuvėje vyksta tas pats. „Žinoma. Arabų šalyse tai yra

Jis Jean’as-Philippe’as Guillemanas iš Paryžiaus Jam 35 Vieta Paryžius Užsiėmimas fotografija Gero restorano ieško tris, kartais keturias valandas Gyvena dviese 11 kvadratų bute kasdienybė. Kinija  – irgi apsukri kopijuoklė. Iš Artimųjų Rytų „Borjois“, „L’oreal“ kosmetikos reprodukcijų – nors vežimu tempk. Tačiau kartais tenka pripažinti, jog nukopijuotos prekės yra ne ką prastesnės kokybės.“ „O kas naktimis smalą verda, o dienomis verkšlena apie jų vardo reprodukcijas?“ – užklausiu. „Vardų nesakysiu.“ Apsivalymas Jean’as-Philippe’as Guillemanas  – garsus Paryžiaus fotografas, vis dar yra ištikimas „Polaroidui“. Vienas iš jo įsitikinimų yra, kad kiekvienas digital spustelėjimas  – praėjusio kadro kopija. Vyruko nuotraukos buvo nugvelbtos net paties „FHM“ Korėjoje (fotografo Steveno Maisoho), tačiau jam tai nė kiek nerūpi. „Internete mano fotografijų kaip prikakota. Niekas neklausė leidimo, bet aš ir netriukšmauju.“ – šypteli Jean’asPhilippe’as.

mada

Grįžkime prie Japonijos. Šie maži žmogeliukai žvitriomis akutėmis nesutverti apgaudinėti. „Japonas tris savaites nevalgys, tačiau turės originalią „Yves Saint Laurent“ rankinę“  – įsitikinęs Christophe’as Durandas. Reprodukcija, kopija, kompanijų logotipų vagystė – vienas didžiulis trade market’as, kuris dar tik įgauna pagreitį. Tačiau ką bendro su tuo turi japonai? Esmė ta, jog pasaulio mados taškuose (lyderiuose Tokijuje, Londone ir Paryžiuje) besisukantys dizaineriai patys yra persigėrę kopijuoklės kvapo ir patys įjunka suktis uždarame rate pavadinimu „nieko naujo“. Tačiau japonai pasirodo laiku. Tokie kaip Yohji Yamamoto, Junya Watanabe, Miyake Issei... Paryžiaus, Niujorko, Londono mados savaitėse jų vardai figūruoja pirmosiose pozicijose. Sėkmės paslaptis paprasta: japonai iš kimono šoktelėjo tiesiai į kostiumus – jie neturi mados istorijos, kuri diriguotų „reikiamas“ kryptis. Japonų mada tarsi apsivalymas. Tyrieji „Karlas Lagerfeldas – „Chanel“ mados namų kūrybos direktorius. Kodėl? Turbūt niekas nesugebėjo tiek išspausti iš juodos ir baltos spalvų bei jų derinio.“ – įsitikinusi studentė Justina Bernotaitė, „Erasmus“ dėka atsidūrusi Paryžiuje – jai pritaria ir Christophe’as, žemai lenkdamas galvą poniai Chanel.

Jis Philippe’as Bonnabelis iš Paryžiaus Jam 46 metai Užsiėmimas pardavėjas vienoje iš prestižinių „L’eclaireur“ parduotuvių Klientą „išlukštena“ dar prieš jam įžengiant į parduotuvę Dėvi tik Japonijos dizainerių drabužius bei aksesuarus Christophe’as Durandas taip pat tame nemato didelės bėdos: „Jei kuri kažką „kieto“ – tai ir bus „kieta“. Jei išgalvojai ką nors visiškai neįtikėtino – tai ir bus tavo, o tie besarmačiai, kurie vėliau seks ataušusiomis pėdomis, mažų mažiausiai tebus produktyvi pirmtako reklama.“ Atsiradus nesutramdomam interneto srautui kopijavimo bylos užvertė teismus. Iki šių dienų copy paste bylos pirmauja teismų sąrašuose Amerikoje, Kanadoje, ir, rodos, nė neketina apleisti garbingos pozicijos.

„Gabriel (Coco) Chanel, Rufusas Simonas, Alexanderis McQueenas  – apie juos yra sakoma: kopijuojamieji, o ne kopijuojantys.“  – teigia Ch. Durandas. Toliau ir vėl japoniškos pavardės: „Paulo Koversi, David Hamilton, Ruwen Afanador...“ – fotografus dėl kurių jis rankas nusikapotų, vardija Philippe’as Guillemanas. „Taip, jie garsūs. Tačiau pinigai jų negadina, gadina savęs netekimas.“  – ilgesingai prataria jis. Tuomet šokteli nuo kėdės – interviu baigtas. Jam gimė kažkokia idėja. „Visi mes tam tikra prasme esame šiek tiek kopijos – tai užprogramuota mūsų DNR genotipe“ – įsitikinusi Justina Bernotaitė. „Vienodi esame ir ta prasme, jog turime galvas ant pečių, tačiau tai, kaip jomis naudojamės, gali skirtis iš esmės. Tikriausiai faktą, jog kažkas išmąstė individualumą, jo poreikį ir saviraišką, galime laikyti įrodymu, kad nesame visiškai identiški“. Beveik neegzistuojantis karas Kopijavimo mūšiai, žinoma, vyksta visur. Tačiau Paryžiuje ypač neramu. Vis dėlto kompanijos santykius dažniausiai aiškinasi tyliai. Klientai perka ir džiaugiasi neva „L’oreal“ kosmetikos naujai išrastu blakstienų tušo teptuku. Tuo tarpu

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

28

29

2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

mada

Ji Justina Bernotaitė iš Kauno, bet Paryžiuje Jai 22 metai Užsiėmimas ISM ketvirtakursė ekonomikos studentė Paryžiuje jau antras mėnuo, bet dar neragavo prancūziško vyno

požemiuose bylinėjamasi iki „nusirenginėjimo“ ir prisiekinėjimo, jog tai yra „Borjois“ kompanijos atradimas. Ir Philippe’as, dirbantis garsių mados namų parduotuvėse, pusiau sučiauptomis lūpomis praveblena: „Kompanijos, kurioms dirbu, švarios lyg popierius, ant kurio dabar rašai.“ Netikslus žodis, sukirpimas, spalva mados pasaulyje gali kainuoti milijonus eurų, todėl dažnai yra beprasmiška ieškoti tiesos įstatymo pagalba: identiškas reprodukuotas gaminys šiek tiek ki-

tokiu sukirpimu, spalva, tekstūra nėra kopija, o iškelta byla pačiam ieškovui gali kainuoti pusę gyvenimo uždarbio dėl šmeižto ir kompanijos vardo išniekinimo. „Nors visi gerai žino „Zara“, „H&M“ ir kitas kompanijas, kurios kopijuoja iš peties, tačiau tai jos daro taip apsukriai, jog nespėjama nė susigaudyti, o kolekcijos jau būna pakitusios.“  – teigia Ch. Durandas.

Ieva Mokosi Jezuitų gimnazijoje. Batai „Effigy“ – pamačiusi juos vitrinoje nebegalėjo atsispirti. Ši mergaitė laimėjo 100 Lt vertės čekį apsipirkti „Effigy“ parduotuvėje, vien todėl, kad gerdama „Latte“ sėdėjo su šios firmos batais ir mums jie patiko.

Naglis Veiklus dviejų vaikų tėtis. Kai vaikai užmiega, varo žaisti ledo ritulio. Švarkas – išrinko tėvas, parduotuvėje šalia Laisvės alėjos fontano. Kepurė – įsigijo vieno Baltarusijos priemiesčio firminėje parduotuvėje. Batai iš Ararato (Armėnija) turgaus.

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

Justinas Vilutis ––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

Daiva Urbonavičiūtė Drabužių dizainerė, turi mados namus „Zorazza“. Šį margą paltuką sukūrė pati. Kojines įsigijo Londone, kažkur Oksfordo gatvėje.

Miglė Planuoja studijuoti grafinį dizainą, galbūt Olandijoje. Devynis metus groja violončele. Paltuką sukurė dvi kartu dirbančios Lietuvos drabužių dizainerės.

Dieną Nuo Pakabos Dieną Nuo Pakabos

Marija Laisvalaikiu fotografuojasi kūrybinėse fotosesijose. Turi vyresnę sesę ir šunį vardu Liepa. Paltukas iš „Effigy“ Tamprės iš „Effigy“ Batai iš „Effigy“

„Pravda“ ir toliau dieną ieško įdomiai bei stilingai apsirengusių miestiečių. Jei sutiksim tave dar ir su „Effigy“ drabužiu, rubrikos remėjas tau dovanos šimto litų apsipirkimo čekį firminėse „Effigy“ parduotuvėse. Į parduotuves jau pristatyta rudens kolekcija, kurioje ne tik šilti viršutiniai drabužiai, bet ir batai. „Pravda“ iš tolo pamatys ką vilki, bet prieis, kad įsitikintų.

Kiaušinio formos krosnis „Piet“

cavalliusdesign.se, ten greitu metu paskelbs ir kainą Kai šildymo sezonas tavo varganų kaulų negelbsti, tokia krosnelė gali net labai juos nudžiuginti. Be to, nei dūmų, nei suodžių, ir kamino nereikia. Dega etanolis. Saugus ir išmoningas dizainas, todėl nebaisu pristumti arti baldų, sienų ar kojų.

02 Burtų lazdelė – nuotolinio valdymo pultelis

49,95£, thewandcompany.com Stebuklas! Mosteli burtų lazdele ir tau paklūsta televizorius, persijungia kanalai, reguliuojasi garsas. Įdomiausia yra tai, kad pats gali užprogramuoti lazdelę, t.y. kuris judesys kokią funkciją atlieka. Universalu, tinka visiems televizoriams ir kartu stebuklinga.

03 Morenginiai žiedai

15€, charlesandmarie.com Kaip tortą puošia kremas, taip tave pasaldins morenginis žiedas. Užsimauni ir lauki – gal kas bandys palaižyti?

04 LED lempa – Got milk?

13€  charlesandmarie.com Apsišviesk gyvenimą stikline pieno. Receptas: sumeti baterijas į tokios LED lempos dugną ir turi stiklinę šviesos. Tešviečia pienas! Nori išjungti? Apversk stiklinę aukštyn kojom.

05 LEGO sausainių pjaustyklė

9.99$, shop.lego.com Skirta tiems, kas daug laiko praleisdavo su LEGO. Kam gražu yra LEGO, kam smagu yra LEGO, LEGO, LEGO, tie gali ir išsikepti LEGO! Su „Lego“ pjaustykle pervažiuoji per išminkytą tešlą ir kepi konstruktoriškus sausainiukus.

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

01

Pravdarchyvas – –––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

Karolina Liciūtė 

32

33

2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

06 USB uodų baidytuvas

5,69$, uxsight.com Ar žinojai, kad nešiojamo kompiuterio USB jungtis gali išgelbėti nuo uodų? Tereikia įjungti USB uodų baidytuvą ir jis ima skleisti uodus baidantį garsą. Uodai skuodžia tolyn, o tu drąsiai su kompiuteriu keliauji gilyn į mišką.

07 Šaukštelis – svarstyklės 

24,99$, thinkgeek.com Arbatinis šaukštelis, pilnas šaukštelis, šaukštelis su kaupu, trečdalis šaukštelio – tai matavimo vienetai, keliantys problemų pradedantiesiems virėjams. Su šaukšteliu–svarstyklėmis 0,1 g tikslumu galima žinoti, kiek pasisėmei.

08 Vonios veidrodis su valytuvu

100£, suck.uk.com Pirmas darbas išlipus iš vonios  – pasižiūrėti į save veidrodyje. Pirmas stresas, sekantis po to – aprasojęs veidrodis. Na, jei vonios veidrodis turi valytuvą, streso išvengiama. Rezultatas  – ilgas ir laimingas gyvenimas be streso.

09 Pjūklas tortui

5,99$, popdeluxe.net   Atėjus gimimo dienos kulminacijai, išsitrauki didžiulį pjūklą ir pjaustai tortą. Tikrai žinai, kad niekas nedrįs priekaištauti, kad jam atiteko mažesnis gabalėlis. Visi žino, torto pjūklas dalina teisingai.

10 Kavos – futbolo stalelis

599.95$, hammacher.com Du viename. Patogus baldas pasidėti puodeliui kavos ar pavargusioms kojoms. Tačiau taip pat (kad svečiai netaptų nuobodomis) jis gali tapti azartiško žaidimo lauku. Prisiekiu, yra žmonių, kurie padarytų bet ką dėl tokio stalelio.

Vilniaus dokumentinių filmų festivalis „Vieno žmogaus kaimas“, 21.00 // „Skalvija“, Vilnius George Rousse instaliacija // „Kablys“, Vilnius Tarptautinis Kauno kino festivalis „Berlynas kviečia” // kino teatras „Pasaka“, Vilnius „Sirenos“: spektaklis „Mental Finland“, 19.00 // Lietuvos nacionalis dramos teatras, Vilnius „Tabor Mutabor“ DJ AK EastBlok Music, Berlin, 22.00 // „91 Pub“, Kaunas Paroda „Žmogus+transžmog us+postžmogus+robotas “ // „Arkos galerija“, Vilnius Atsakyk į klausimą Dalykla.lt – pasiimk dovaną // Dalykla.lt, internetas Festivalis „Auksinė kaukė Vilniuje“, spektaklis „Audra“, 19:00 // teatro arena, Vilnius Tyrimo „Miestas kaip žaidimo aikštelė: Vilniaus pavyzdys“ pristatymas ir diskusija, 19.00 // Vilnius COOP, Vilnius Spektaklis „Poliklinika“, 19.00 // Menų spaustuvė, Vilnius MTV B-DAY, 18.00 // „Siemens“ arena, Vilnius Tiesioginė „Metropolitan operos“ transliacija „Aida“, 20.00 // „Forum Cinemas Vingis“, Vilnius

Lietuviškas kinas „Artimos šviesos“ // Kino teatrai

„GeraiGerai & Miss Sheep” koncertas, 20.00 // „Tamsta“, Vilnius Naktinis baidarių turas Nerimi, 20.00 // Baltas tiltas, Vilnius Festivalio „Gaida“ baigiamasis koncertas, 19:00 // Kongresų rūmai, Vilnius Helovynas: Alan Fitzpatrick, 22.00 // „Kiwi“, Klaipėda

Lankome kapines // Visa Lietuva Paroda „Pramonė ir modernizmas Baltijos jūros regione 1945-1990 m. // Energetikos muziejus, Vilnius ARTscape: Vengrija // galerija „Vartai“, Vilnius Filmas „Kelionė į vandenyno gelmes 3D“ // Kino teatrai Lomo ir 8mm paroda // „Skalvijos“ galerija, Vilnius Atsakyk į klausimą Dalykla.lt – pasiimk dovaną // Dalykla.lt, internetas Freestyle Motocross Show 2009, 20.00 // „Siemens“ arena, Vilnius Filmas „Šalti apkabinimai“ // Kino teatrai, Lietuva Spektaklis „Publika“, 19.00 // Teatro arena, Vilnius „Marillion“ koncertas, 19:00 // Kongresų rūmai, Vilnius

27 28 29 30 31 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

10/1109

Kauno bienalė: aistringoji Lietuvos tekstilė // Mykolo Žilinsko dailės galerija, Kaunas

X Baltijos meno trienalė „Miesto legendos“ // ŠMC, Vilnius

KALENDORIUS

12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26

„Nouvelle Vague“ koncertas, apšildo migloko•, 19.00 // „New York“, Vilnius

Tai pradėkim nuo to, apie ką kalbant mažiau reikia galvoti. Mantas Lesauskas: Galvoti reikia visada. Gerai, tuomet pradėkim galvoti. Kaip yra su ta daiktų kūryba, ar dar yra kur plėstis? Ar viskas jau pagaminta? Nauris: Žiūrint kur norima plėstis – ar į plotį, ar į gylį? Jei į plotį, tuomet kalbame apie formą. Juk visi žinome pagrindines formas – kubas, cilindras ir t.t. Nieko naujo neišrasi. Tačiau galima kalbėti per tekstūrą, grafiką, spalvą – tada atsiranda daugiau galimybių. Daugiausia galimybių (galima sakyti, neišsemiamas kosmosas galimybių) – kai renkamės plėstis į gylį, t.y., į idėją. Reikia sugebėti įžvelgti, ko reikia dabar. Nuolatiniam progrese reikia vis kitokių daiktų. Jei visuomenė degraduoja – tuomet atsiranda ir kiti poreikiai.

Jis Mantas Lesauskas Veikla daiktų kūrėjas Šiuo metu dar ir dėsto dizainą Jo hitai padanginiai krėslai „MilleGomme“ prie ŠMC, medinės sėdimosios vietos „Eurofurniture“ per „Satta Outside“ ant Smiltynės kranto, ramentais paremtas stalviršis pavadinimu „Jis irgi stalas“, tualetinio popieriaus laikiklis „Block“ Atsisakė aipodo, nes nenori prisirišti prie daiktų Kai dirba dirbtuvėse klausosi radijo kanalo „Klasika“ Paskutinis kurtas daiktas – stalas draugei Siūlo į copy paste temą pažvelgti iš toliau, ne tik pasauliniame kontekste, bet ir laike – tuomet tame nemato nieko blogo Nevengia savo kūriamų daiktų gaminti savomis rankomis Namai lesauskas.lt Mantas: Taip, kartais atrodo, kad viskas yra sukurta, tačiau tada pamatai kokią nors inovaciją. Ir tai dažniausiai būna netgi ne technologinio progreso rezultatas, o idėjos. Šiuo metu daiktų

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

Trys daiktų kūrėjai – Nauris, Darius ir Mantas – trys valandos pokalbio apsuptiem šimtų unikalių objektų „Daiktų viešbutyje“. Pasirodo, daiktus kopipeistinti nėra taip paprasta – su tuo sutinka visi trys kūrėjai. Tačiau apie copy paste patyrimus kiekvienas turi savo nuomone. Pradedant bedžionavimu įsikuriant loftuose iki akiplėšiškų kopijų ar ir teigiamų įžvalgų, kai kažkas atkartojama vienas prie vieno.

Pravdarchyvas, Darius Petrulaitis, Mantas Lesauskas ––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

mėnesio tiesa

Inga Norke 

36 2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

37

2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

mėnesio tiesa

kūrėjai yra įsisukę vienoje įvaizdžių skalėje – jie naudoja iš vienų sferų pasiskolintus simbolius ir įkelia juos į kitą sferą. Pavyzdžių pilna aplinkui (primerkta akimi nužvelgia „Daiktų viešbutį“). Tai yra patrauklu, nes nauja. Be to, gali viską perkurti padarydamas daiktus ekologiškus. Dizaine dabar svarbu daryti nebe gražiai, (anksčiau Lietuvoje tai buvo populiaru) kai dizainas suvokiamas kaip dekoravimas, o patraukliai, pigiai, suprantamai ir kartais linksmai.

kurioje kitoje kūrybinėje veikloje, atsiranda toks specialybinis vakuumas kaip autorinės teisės.

Darius: Taip, daiktai kartojasi. Tačiau madingi daiktai negali kartotis. Pavyzdžiui, mano šviestuvai-pelėdos – tokio daikto negalėjai padaryti anksčiau, nes jis būtų niekam nereikalingas ir atrodytų absurdiškai. Tačiau dabar šakutė, kuri tik smeigia dešrelę, yra niekam neįdomi. Daiktų dizaine svarbiausia yra tai, kad tavo kūrinys, jo medžiagos ir stilistika atitiktų laikotarpį ir jo poreikius.

Nauri, ar per tiek kūrybos metų teko pamatyti savo kurtų daiktų kopijų? Nauris: Aišku. Ir ne kartą. Mūsų daiktai netiražuojami arba tiražuojami mažais kiekiais. Tai autoriniai darbai ir tarsi skulptūros. Esame matę mūsų kurtų daiktų kopijų. Jais prekiauja kompanijos, esančios toli nuo Lietuvos. Tačiau irgi nedideliais kiekiais, todėl triukšmo kol kas nekeliame. Tai nebūtų labai prasminga.

Ar kūrėjai dėl absoliutaus persisotinimo pradeda vieni kitus kopipeistinti? Nauris: Aš vis dar tikiu, kad idėjos nukopijuoti neįmanoma. Galima nukopijuoti formą, spalvą, medžiagas. Tačiau padaryti daiktą vienas prie vieno retai kada pavyksta. Kai matau savo kurtų daiktų kopijas (analogus), akivaizdu, kad nėra iki galo įsigilinta, panaudotos kitos medžiagos. Taip daiktas netenka pusės savo žavesio. Mantas: Muzikantai mėgsta sakyti, kad visa muzika jau sugrota, belieka susirinkti pinigus. Tačiau šią copy paste temą pakreipčiau į kitą lygmenį. Juk mes visą kultūrą kuriame copy paste principu. Jei tu kažkada sugalvojai, kad galima sėdėti ne ant kėdės, o ant baro kėdės – tai jau yra copy paste, tačiau toks mąstymas apima žymiai platesnį diapazoną. Kopijuoti nebūtinai yra blogai. Ypač jei tavo sukurtą dizaino inovaciją koks nors meistrelis savo kaimo sodyboje nuodugniai nusikopijuoja ir tai jam palengvina buitį – tai iš esmės ir yra dizaino tikslas. Tad kiek atsitraukus ir pažvelgus iš toliau copy paste yra teigiamas dalykas. Mano suvokimu, jis ugdo progresą. Be abejonės, dizaine, kaip ir bet

Tad atskiri kūrėjai dėl to pralaimi. Mantas: Faktas. Kuo siauriau žiūri į tą problemą, tarkime Vilniaus kontekste, tuo ji atrodo bjauresnė. Paprasčiausiai iškyla žmogiški jausmai. Jei pakeli galvą ir žiūri į tai ne tik pasauliniame kontekste, bet ir laiko perspektyvoje – tai yra geras dalykas. Aišku, jei yra sklaida.

Ar yra kas nors gero kopipeistinime? Nauris: Be abejo. Besimokydami studentai lipdo Dovydo galvas, perpaišo žymius paveikslus – taip mokomasi. O mokytis gali ir visą gyvenimą. Tačiau iš to daryti verslą – gėda. Darius: To moko ir akademijoje – atlik analogų analizę ir padaryk geriau. Ar išgryninę kokią idėją prieš įgyvendindami ją pasigūglinate, gal tokia jau yra įgyvendinta? Nauris: Taip. Pradžioje visuomet būna tyrimas. Dažnai turiu mintį ir dar net nebūnu sugalvojęs jai formos. Tarkime, skraidanti lova. Tuomet ieškau analogų, gal išvis tokių nėra. Jeigu yra, gilinuosi, kokiu principu įgyvendinta ši idėja, kuo mano bus kitokia ir pan. Pavyzdžiui, skraidanti lova – tikrai nieko originalaus, pasirodo. Darius: Tiesą pasakius, gūglinu iki kūrybos pradžios, t.y. visuomet domiuosi, kas vyksta, kokios tendencijos. Tačiau būna ir taip, kad sugalvoji ir netyčia randi, kad toks daiktas jau sukurtas. Tada nusikeiki ir toliau galvoji, ką čia sukūrus.

mėnesio tiesa

Jis Darius Petrulaitis Veikla daiktų kūrimas, fotografija, grafinis dizainas Šiuo metu daug fotografuoja Jo hitai pelėdos-šviestuvai, pjaustymo lentelė „Cut It Sharp“, Tačiau jau bręsta noras sukurti kokį nors daiktą Tapinienės auklėtinis Paskutinis pagamintas daiktas yra paveikslas, kuris kabinamas ant laukinių durų ir vietoj akių – akutė Nemoka ranka piešti grakščių linijų Namai petrulaitis.lt Matyt, idėjos iš tikrųjų sklando ore. Tam tikru metu žmonėms reikia tam tikrų dalykų. Pavyzdžiui, mačiau labai panašią pjaustymo lentelę kaip mano „Cut it sharp“. Ta su liniuote. Tik mano matytoje prie krašto buvo pritaisyta tikra liniuotė. Nemanau, kad tai geras sprendimas, nes po ja ilgainiui palįs visokie maisto likučiai ir bus blogai. Tačiau faktas, kad nesitarę labai panašiu metu vokietis ir aš sukūrėme pjaustymo lentelę su matuokliu. Mantas: Taip. Šiame pasaulyje dėl nieko negali būti tikras. Tavo sąmonėje, o gal pasąmonėje sėda vaizdiniai, kuriuos matai. Sprendimų dizaine ieškome gana panašiais būdais. Prie to prisideda ir dėstymo metodikos. Be to, juk žmonės yra panašūs. Vien eskizuojant kėdę priimami panašūs sprendimai tiek Australijoje, tiek čia, Lietuvoje. Bendras simbolių kratinys komplikuoja šią temą – sunku pasakyti, kur yra tikras copy paste, o kur panašiu keliu eita ir prieita prie vienodo sprendimo.

Globalizacijos akivaizdoje suvienodėjęs kūrėjų braižas tampa didžiule problema. Mantas: Taip. Todėl vis bandome ieškoti tautinio identiteto. Nors aš to taip nevadinčiau, nes daiktų dizaine etno motyvų pateikimas vis dėlto dažnai būna paviršinis. Demonstratyviai rodome, kad ieškome to identiteto, tačiau retai gilinamės į simbolių prasmę. O jums nebūna taip, kad pamatote daiktą ir pagalvojate – velnias, aš turėjau šitą sukurti? Nauris: Būna, aišku. Netgi čia yra toks vienas. Jį pamatęs labai nervuojuosi, kad ne aš sukūriau. Va, va (rodo į tolimą „Daiktų viešbučio“ kampą), tas segtukas iš skardos. Man patinka, kai daiktai yra paprasti iki negalėjimo, bet vis tiek stebina. Šis segtukas – keli lenkimai ir viskas. O prisimink drabužių segtuką – minimum trys atskiros detalės. Tokiam mažam daiktui per daug sąnaudų ir energijos. Todėl paprastumas dažnai yra genialus. O senų daiktų perkūrimas iš naujo – ką manote apie tai?

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

38

39

2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

mėnesio tiesa

Nauris: Redizainas man labai patinka. Yra daugybė senų, bet gerų bei kokybiškų daiktų, kuriuos galima prikelti antram gyvenimui. Nereikia net sakyti, kad tai ne tik inovatyvu, bet dar ir ekologiška. Daiktą patobulinus, perdažius, perklijavus, pakeitus jo funkciją – tai jau ne kopija. Tai koveris geriausiu atveju. O iš tiesų – adaptacija. Muliažas yra labai blogai ir to visiškai nevertinu. Paimi seną gražų telefoną, pasidarai kopiją naujomis, dažnai pigesnėmis medžiagomis ir tiražuoji. Tokio dizaino vertė yra mažiausia. Tai dizaino genocidas. Mantas: Turi pats sau atsakyti, kodėl nori simuluoti praeitį. Suprantu, kai žmonės apsistato senais daiktais (galbūt norisi literatūrinės dvasios, nostalgija ar pan.), tačiau kai kokiame nors daugiabutyje žmonės įsirengia interjerą, pavyzdžiui, Egipto stilistika, tai jau kažkaip nebeskaidru. Netgi esu girdėjęs tokį terminą – skandinaviškas provansas. Toks pavadinimsa daug pasako. Man norėtųsi, kad žmonės skaidriai žiūrėtų į daiktą bei jo funkciją ir nemeluotų patys sau. Tačiau yra tokių, kurie nusipirkę komodą už tris šimtus litų galvoja, kad tai barokinis daiktas, nors iš tiesų tai gryniausias plastikas. Toks naivumas gyvenime nepadeda. Darius: Į senų daiktų perdarymą naujomis medžiagomis, manau, reiktų pažiūrėti neigiamai. Nebent, pavyzdžiui, „Braun“ iš naujo į gamybą paleidžia kokį savo klasikinį mikserį  – tai sveikintina. Tačiau jei Jonas perdaro tai, ką Petras buvo sukūręs prieš penkiasdešimt metų, ir tik iš pigių paskatų, tai bevertis dalykas. Taip yra ir su muzika: kalnas perdainuotų ir pergrotų gabalų – kam to reikia? Visai neseniai buvo populiarus tas vadinamas neobarokas. Iš esmės tai yra tai, kas jau buvo. Tačiau padaryta kitaip – perleista per dabartines technologijas, medžiagas, formas, poreikius, supaprastinta. Iš esmės tai yra popsas. Juk dabar jo nebėra. Neobarokas suvartotas, nebemalonu į jį net žiūrėti. Pastebėjau, kad daiktų kūrėjai dažnai daiktui suteikia kitokią funkciją – tai šiuolaikinio dizaino mada, įtaka? Pavyzdžiui, Manto Lesausko stalas, paremtas keturiais ramentais. Nauris: Ten tikri ramentai, kuriems pritaikoma kita funkcija – laikyti stalviršį. Tai yra redizainas kurį vertinu. Tačiau, jei ramentas būtų nulipdytas iš gipso, tiksliau paimtas tik ramento išorinis dizainas  – tai jau formalumas. Pirmu atveju nesunaudoji daug energijos gamybai. Antru atveju lipdai ta formalų ramentą, nors prigaminta tikrų, ir dar pridedi jį kaip stalo koją – visiška šyza. Per daug pastangų išreikšti elementariai idėjai.

Jis Nauris Kalinauskas Pradėjęs darbu reklamos srityje, pripažinimo pasiekė baldų projektavime 2000-aisiais įkūrė dizaino studiją „Contraforma“ Jo darbai pripažinti ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje Naurio hitai lentyna „Quad“, stalai „Mild“ ir „Stardust“, minkštasuolių sistema „Logo“, 0,9 kg sverianti kėdė „Mutabor“ ir t.t. Kai susitikome ruošėsi dizaino savaitei Estijoje Savo rankom daiktų negamina, tuo užsiima gamybinės bazės Mėlynas pirštas bylojo apie pastangas padėti lietuviškajam dizainui. Jį prispaudė važinėjantis dizaineriškų daiktų kioskas pavadinimu „Design spot“ Namai contraforma.com Kuriant interjerą itin dažnas beždžioniavimas iš žurnalų  – ką patartumėte tokiems žmonėms? Nauris: Tai nervina. Reikia atsiversti ne žurnalą, o dizaino enciklopediją. Ten aiškiai viskas sudėliota. Interjero žurnaluose jau sudėtos kopijos, o kai darai kopijos kopiją gaunasi išvis bet kas. Reikia turėti idėją, parinktis paruoš dizaineris, tada drauge dėliosite, o ne atkurinėsite vaizdą iš paveiksliuko. Juose neatsispindi esmė – dažniausiai tai būna gera fotografija, geras apšvietimas ir t.t. Darius: Žurnalai nėra blogai. Tik pagalvok, ko tau reikia. Jei išsivalęs dantis šepetuką dedi ant kriauklės, reikia tam tikro sprendimo. Jei pamai-

2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

mėnesio tiesa

Loftai – irgi bedžioniavimas? Visiškas. Kad gyventum lofte, reikia pastangų. Industrial tipo gyvenimas – ne kiekvienam. Būtų smagu, kad žmonės tai matytų aiškiau – dirbtinai komunos nesikuria. Jei tavo kaimynai bus faini, nebūtinai tu irgi toks tapsi.

šęs arbatą šaukštelį kabini ant sienos, reikia vėl kažkokio sprendimo – tarkime, šaukštas turi turėti skylutę. Mantas: Svarbiausia  – atsikratyti šleifo ir gyventi toje erdvėje. Atsiradus poreikiui, daiktai atsiranda patys. Kuriant interjerą nereikia visko išmesti ir iš naujo susipirkti. Aišku, jei nudažai sieną raudonai, ji savaime diktuoja nemažai pakeitimų. Tačiau prieš pradedant svarbu žinoti, kad kurti namų interjerą yra jautrus darbas. Pirmiausia turi būti patogu. Buvo mada kurti fusion stiliumi, bet žmogus juk ne apibrėžtyje gyvena, jis gyvena namuose. Vienu metu žmonės buvo pasidarę iš namų kosminius laivus, kitu metu užsistatę barais (nes tiesiog buvo privaloma turėti barą), sovietmečiu virtuvės būdavo mažos (nes buvo vykdoma politika, jog žmonės turi valgyti ne namie), dabar virtuvės erdvios ir didelės (bet neaišku, ar vėliau mums patiks tos iki negalėjimo išdidintos bendros erdvės namuose). Lygiai tas pats yra su loftų mada  – pažįstu žmonių, kurie ten jau nebenori gyventi.

Batsiuvys be batų? Ar daiktų neperteklius skatina kurti? Nauris: Kažkuria prasme taip. Mano namuose labai mažai daiktų. Netgi sakyčiau, kad jų trūksta. Geram daiktui įsigyti reikia laiko ir pinigų – reikia gerai apgalvoti, ko nori. Geras daiktas dažniausiai daug ir kainuoja. Mantas: Taip, galima sakyti, kad be batų. Tačiau aš visuomet stengiuosi padaryti taip, kad daiktai man netrukdytų. Taip pat stengiuosi nenorėti daiktų ir nesusirgti gadgetizmu. Nors įdėmiai seku visas inovacijas dizaine, neužsižaisti yra mano siekis. Žmogus, kuris kuria daiktus, neturėtų ilgą laiką tenkintis vienu daiktu. Mantai, ką artimiausiu metu kursi? Galbūt po šiandien nesukursiu daugiau nei vieno daikto. Taip, taip gali įvykti. Taip, yra spaudimas, tačiau jei nejausiu poreikio, ir nekursiu. Inercijos kurti manyje nėra. Jei gyvenime nematysiu problemų, kurias norėsis spręsti daiktų pagalba, tai ir nebekursiu daugiau nieko. Be to, prieš kurdamas turi savęs paklausti, ar pasauliui reikia, pavyzdžiui, dar vienos kėdės? Ar ji nebus mažiau patogi nei milijonas kitų?

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

40

Reklama

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

Rūta Jankauskaitė –––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

mėnesio tiesa

Elena Reimerytė 

42 2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

43

2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

mėnesio tiesa

Kūrybos žmonės, kurių darbai gimsta cirkuliuojant kraujui ne vien smegenyse, bet ir širdyje, atiduodami kūrinį pasauliui jį jaučia it savo kūno dalį. Po to nutinka visko. Todėl vienas iš būdų atpažinti, ar su tavimi bendraujantis menininkas yra tikras – uždegti pokalbio žiežirbą apie idėjų kopijavimą. Kalbėdama su teatro režisiere Dalia Ibelhauptaite tikėjausi uždegtos kavinės servetėlės, bet gavau emociją, prilygstančią degančiai naftos platformai jūros viduryje. Ar dažna Jums ir Jūsų draugams pokalbių tema ,,Idėjų kopijavimas“? Dalia Ibelhauptaitė: Šitos pokalbių temos, žinok, labai dažnos. Labai? D.: Manau, kad taip. Jei rimtai  – tai skaudi tema. Kažką kurdamas menininkas į tai įdeda daug energijos ir laiko. Įdomūs dalykai neatsiranda iš niekur. Nors dažnai nutinka ir taip, kad idėjos tiesiog būna panašios. Kartais jos net pasirodo skirtingose pasaulio vietose tuo pačiu metu. Tačiau kai pamatai tiesioginę savo darbo kopiją tame pačiame mieste po kelių mėnesių, o šalia jos – nė žodžio apie tave, tada, aišku, būna truputį liūdna. Iš tikrųjų visiškai originalių siužetų, originalių idėjų ar temų nebeliko. Dažnai skiriasi tik interpretacijos. Vis dėlto nors jų ir labai mažai, kūryboje juk kiekvienas perleisdamas tai per save pamato kažką naujo. Kurdami atspindime savo pasaulį ir laikotarpį. Tai sukuria individualų požiūrį ir tampa asmeniška. Kai kitas nukopijuoja – tai tampa it įsibrovimu į tavo vidų, tavo dalies vagyste. Bet tik išorinės dalies, nes sielos nepavogsi. Labai liūdna. D.: Taip, labai liūdna. Bet supranti, kuo esi jaunesnis, tuo labiau tau skauda. Su metais išmokau į daugelį dalykų žiūrėti iš kitos pusės  – galbūt ramiau. Jei kažkas nukopijuoja tavo darbą, gal tai visų pirma yra komplimentas tau pačiam, gal reiškia, kad esi lyderis? Tu sugalvojai kažką tokio, kuo kiti nori pasinaudoti. Juk jei blogai sugalvoji  – niekas nekopijuoja. Iš kitos pusės, aš neabejoju tuo, kad tikras daiktas visada skirsis nuo kopijos. Suprantantys žmonės tai žino ir mato. O kurie nesupranta, šiaip ar taip nieko nesupranta. Tačiau toks požiūris gali būti taikomas tik tam tikrais atvejais (pakelia oranžinę stiklinę sučių). Yra buvę ne vienas ir ne du tokie atvejai su mūsų spektakliui sukurtais Juozo Statkevičiaus kostiumais. Kostiumai nėra „šiaip suknelės“. Kostiumai yra personažai. Tam, kad tie kostiumai atsirastų tokie, kokie jie yra, su kostiumų dailininku Juozu Statkevičiumi dirbdami praleidžiame labai daug naktų. Mes su juo kalbame apie herojus, kas jie

tokie, kaip jie keičiasi, transformuojasi, o vėliau Juozas, pasitelkęs savo fantaziją, tai įgyvendina. Pavyzdžiui, „Pajacuose“ turėjome Kolumbinos suknelę ir specialų peruką, kurio visą konstrukciją ir mechanizmą sugalvojo pats Juozas. Perukas buvo ne iš plaukų, o iš figuratyvių medžiagų. Po gerų metų sėdžiu ir vartau Operos ir baleto teatro lankstinuką ir nesuprantu  – jame matau lyg tą patį kostiumą su minėtu peruku, ir net tą pačią solistę. Sutrikau ir galvoju „pala pala, mes Pajacų“ operhauze lyg ir nerodome...“ Pasižiūriu įdėmiau ir išsiaiškinu, kad ta suknelė lankstinuke yra kito kostiumų dailininko, o pati opera vadinasi „Dalia“. Yra buvę ir dar kitaip. Kartą mūsų Arlekino kostiumą paskolino trumpametražiam filmui. Be mano, kaip spektaklio autorės, žinios. Sėdžiu lėktuve, atsiverčiu „Lithuania In The World“ žurnalą ir ką aš matau: filmo premjeros reklama ir nuotrauka, kurioje... mūsų absoliučiai vienetinis Arlekino kostiumas, tokį net nukopijuoti mažai kas galėtų. Pasirodo, ,,pasiskolino“, bet nė pusės žodžio neužsiminta nei iš kur, nei kieno. O kostiumų dailininkas paminėtas visai kitas. Ačiū Dievui, problemą išsprendėme gražiuoju. Ir kaip pavyksta ištverti tokias istorijas, juk siutina? D.: Ir siutina, ir teisiškai tai yra visiškai nelegalu. Juk jeigu kažką imi, tai arba turi susitarti ir gauti leidimą, arba mokėti pinigus. Lietuvoje autorinių teisių situacija labai prasta. Apie dailę ir muziką jau net nekalbu, ne mano sritis, bet manau, kad ten dar daugiau tokių nutikimų. Tačiau užsienyje irgi viskas kopijuojama  – paprasti, neva, firminiai rankinukai, akiniai, visi kiti daiktai. Idėjų kopijavimas yra visur. Ne tik mene, bet ir versle, madoje. Tačiau meno žmonėms tai tikrai skaudžiausia. Riba tarp kopijavimo ir vagystės yra labai plona. Bet dar sunkiau nustatyti ribas, kai atsiranda konfliktas tarp kopijavimo ir tiesiog meninės įtakos. Iš tikrųjų mums daro įtaką daugelis dalykų. Juk negimstame iš nieko. Kuo daugiau esi matęs paveikslų, kino filmų, nuotraukų, skaitęs knygų, girdėjęs muzikos – viskas tavyje susikompletuoja ir sugula į pasąmonę. Ir kai kažką kuri, vargu, ar gali visiškai atsiriboti nuo to, kas tūno tavyje. Tačiau, pavyzdžiui, man svarbiausia viską perleisti per save ir rasti savo požiūrį. Gali būti, kad kažkur iššoka tai, kas vėliau gali asocijuotis su kažkieno kito idėja. Bet šiuo atveju tai nėra tiesioginė kopija. Tai inspiracija. Apskritai, opera yra daugiau interpretacinis menas, nes visada dirbi su kito žmogaus sukurta muzika ir žodžiais.

2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

mėnesio tiesa

Man patinka kuriant personažus apžiūrėti to laikotarpio nuotraukas ir paveikslus. Kai statėme „Bohemą“, nutariau perkelti veiksmo vietą į penktą dešimtmetį, nes vidinė „Bohemos” personažų būsena ir gyvenimo aplinkybės labai atitiko pokario žmonių būsena. Mes vartėme ketvirto – penkto dešimtmečių nuotraukų albumus iš Paryžiaus. Tada tampi prizme ir pateiki savo fantazijos variantą. Tačiau žinau, kad yra žmonių, kurie viską tiesiogiai nusikopijuoja nuo kitų žmonių pastatytų spektaklių. Tai jau visai kitas dalykas. Čia jau kriminalas... Pavyzdžiui, sėdime ir žiūrime į vieną krūmą (rodo ranka į Salomėjos Nėries gimnazijos vejoje augantį krūmą). Jeigu piešime tą krūmą, abi jį nupiešime kitaip. Krūmas tas pats, tačiau piešiniai bus skirtingi. Tai jokiu būdu nebus kopija. Tačiau jeigu aš paimsiu jūsų paveikslą, užsidėsiu ant jo kalkės lakštą ir... (Pokalbį pertraukia atsipūtęs veikėjas iš gatvės, sustoja prie pat lauko kavinės tvoros, pasiremia ant kuoliuko ir kreipiasi į Dalią): Ar dar prisimenate mane, Dalia? D.: Prisimenu! Atklydėlis: Žiūrėjau per... m... televizoriu kaip tu kritikuoji... Tik neatsimenu... Šokėjus, jo? D.: Ne, žinok, šokėjų dar nekritikuoju. Atklydėlis: Kažką tu ten labai sudirbai, kiek atsimenu. D.: Solistus. Atklydėlis: Aaaa, turbūt. D.: Žinai, man lengva sudirbti – rytoj išskrendu. Atklydėlis: Aaa, tai aišku, o šiaip kaip sekasi? (Išjungiu diktofoną. Vyriškis išgirdęs, kad Daliai sekasi, patraukia toliau savais keliais.) D.: Neturiu žalio supratimo kas čia buvo! Papasakosiu lietuviško „Wild West“ pavyzdį. Būtent dėl kūrybinio ir intelektualinio produkto apsaugojimo. Sukūrėme spektaklį „Bohema“. Mintis statyti „Bohemą“ nėra originali. Todėl, kad nuo kūrinio parašymo ji buvo statyta visais laikais. Yra šiuolaikinės „Bohemos“, yra septyniasdešimtųjų „Bohemos“, yra devyniolikto amžiaus „Bohemos“... Kur tik ji nebuvo perkelta. Bet taip, kaip mes ją sukūrėme, su būtent tais žmonėmis, būtent ta idėja, būtent tais kostiumais ir būtent tomis dekoracijomis yra originalus produktas, t.y. to kūrinio ir to laikotarpio interpretacija. Su mumis dirba būrys fotografų, kurie fotografuoja spektaklį. Susitariame su fotografu ir visiškai normalu, kad spektaklio nuotraukos yra

jo autorinis darbas, kuris gali būti naudojamas parodose. Bet fotografas to autorinio darbo negali naudoti komerciniais tikslais. Dėl to, kad toje nuotraukoje yra nufotografuotas kito žmogaus darbas ir yra trečio žmogaus autorinio darbo – aktorystės – išraiška.

Kuo daugiau esi matęs paveikslų, kino filmų, nuotraukų, skaitęs knygų, girdėjęs muzikos – viskas tavyje susikompletuoja ir susigula į pasąmonę. Ir kai kažką kuri, vargu, ar gali visiškai atsiriboti nuo to, kas tūno tavyje. Tačiau, pavyzdžiui, man svarbiausia viską perleisti per save ir rasti savo požiūrį. Gali būti, kad kažkur iššoka tai, kas vėliau gali asocijuotis su kažkieno kito idėja. Taigi, skambina man vieno restoranų tinklo vadovas. Jis nori paimti nuotraukas ir pavaizduo­ ti „Bohemą“ ant savo stalo įrankių, meniu, servetėlių, sienų. Įsivaizduokite, ant padėklo (kuris dengia stalą, kad jo neaptaškytum) matai „Bohemos“ artistus iš pirmo veiksmo, pastatai alaus bokalą ir ant padėkliuko matai „Bohemos“ spektaklio trečia veiksmą, atsiverti meniu ir matai visas iliustracijas iš spektaklio, ant sienos irgi kabo kažkas iš „Bohemos“ ir galiausiai, tau atneša servetėles, su kuriomis tu valaisi burną, o ten… Asmik Grigorian. Aš jau toliau nefantazuosiu… bet nueini į tualetą ir tualetinis popierius irgi su spektaklio ištraukomis... Apie tualetinį popierių nesakė. Tai tiesiog mano testinė mintis, bet tokių nesąmonių galima prisifantazuoti iki nukritimo. Kelias valandas aiškinau ir niekaip negalėjau tam žmogui paaiškinti, kad taip daryti negalima. Tai būtų vagystė ir autorinių teisių pažeidimas. Jis to nesuprato ir žiauriai supyko. Tačiau sumanytas projektas neįvyko. Tai štai Lietuvos „Wild West“. Tas restoranas būtų kovęsis iki paskutinio, bet iš fotografo negavo aukštos kokybės nuotraukų. Šis įvykis su restoranu yra pavyzdys ir simbolis visos idėjų vogimo ir kopijavimo situacijos Lietuvoje. Ginčo su restorano valdytoju metu jis man sako (didinga ekspresija): Bet mes jus kaip tik įvertiname!

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

44

Nuo šiol skaityk mus  ir mobiliajame telefone. wap.alfa.lt

Reklama

Nekomformistiškas, radikalus, skylėtu megztiniu, tiesiai žvelgiantis į akis – Kristianas Smedsas turi viską, ko reikia menininkui, kuris atsisako konjunktūros ir ryžtasi išgarinti publiką scenos pirtyje. Jis kuria drąsiai ir prisiima atsakomybę, pats rašo pjeses ir perkomponuoja Dostojevskį, atskleidžia paslėptas ir nemalonias tikroves, bet grakščiai, energingai, o kartais ir labai juokingai, kad net norisi padėkoti. Laukdami jo naujausio spetaklio gastrolių „Sirenose“, susitikome internete – jis kaip tik turėjo išeiginę Helsinkyje, aš – dar vieną darbo dieną Vilniuje. Kristupas Sabolius 13:15 Sveikas, Kristianai. Kristian Smeds 13:15 Sveikas. Kristupas Sabolius 13:15 Ar jau galim? Kristian Smeds 13:15 Dėl manęs, nors ir dabar. Kristupas Sabolius 13:16 Ką gi, puiku. Kaip sekasi?

Kristian Smeds 13:16 Sunkus metas, daug darbo. Šiandien turiu vienintelę laisvą dieną. Kristupas Sabolius 13:17 Ką dabar veiki? Kristian Smeds 13:20 Taip susiklostė, kad šį rudenį esu užsiėmęs su aštuoniais spektakliais. Helsinkyje rodysime „Mental Finland“ – įpusėjome dešimties spektaklių seriją. Kitą savaitę keliaujame į Berlyną, „Nord Wind“ festivalį. Po to  – „Liūdnos dainos“ Lietuvoje ir t.t. Ruduo visada toks... gana užimtas. Kristupas Sabolius 13:21 Esu matęs du tavo spektaklius („Liūdnas dainas“ ir „Vyšnių sodą“), abu jie unikalūs ir laužantys tradicinį teatro suvokimą. Ir nors spektakliai labai skirtingi, pastebėjau kai ką bendra  – tai betarpiško ryšio, tiesioginio kontakto su žiūrovais paieška. Ar publikos įsitraukimas į veiksmą tavo teatre yra esminis dalykas? Kristian Smeds 13:23 Taip, man santykis tarp scenos ir žiūrovų yra įdomiausioji šio reikalo dalis. Ir dažniausiai skatinu aktorius ieškoti tiesioginio kontakto su publika. Tačiau egzistuoja daugybė komunikacijos su žiūrovais lygmenų.

v– ––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

Skype’o pokalbis su Kristianu Smedsu

Pravdarchyvas ––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

mėnesio tiesa

Kristupas Sabolius 

46 2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

47

2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

mėnesio tiesa

Kristupas Sabolius 13.23 Pavyzdžiui? Kristian Smeds 13:26 Mano personažai yra aistringos būtybės. Jiems labai svarbu pasidalinti savuoju pasauliu su publika. Kažkuria prasme žiūrovai tampa jų varžovais, antagonistais. Nenoriu, kad žiūrovas paskendęs mintyse ramiai sau sėdėtų savo kėdėje. Aš stengiuosi, kad jis užimtų kokią nors poziciją. Ir raginu savo aktorius panaudoti visas įmanomas priemones, kad auditorija prisiimtų kokią nors poziciją – tiek emocine, tiek intelektine prasme. Kristupas Sabolius 13:28 Kaip tai įmanoma? Apskritai  – kokio tipo režisierius esi? Renkiesi kolektyvinį darbą ir improvizaciją ir žiūri, koks iš to išeis rezultatas, ar jau ateini su savo vizija ir mėgini kitų pagalba įgyvendinti idėjas? Kristian Smeds 13:31 Sakyčiau taip  – abu variantai. Dažniausiai turiu stiprią pradinę idėją ir konkrečius pasiūlymus. Pagrindinis rėmas yra mano, tačiau jis gana atviras. Tuomet viską užpildome kartu – su aktoriais ir kitais kūrėjais. Kristupas Sabolius 13:35 Klausiu šito todėl, kad neseniai matytas „Vyšnių sodas“, kurį režisavai kolektyviniuose soduose pakeliui į Nemenčinę, man pasirodė kažkuo netikėtai spontaniškas. Aš manau, kad tai viena šviežiausių teatrinio gyvenimo patirčių Lietuvoje. Ar šio spektaklio rezultatas labai skyrėsi nuo pradinės idėjos? Kristian Smeds 13:39 Esminė idėja išplaukė iš pačios vietos. Tai nulėmė ir spontaniškumą – susirinkome Audronio Liugos sode ir dvi savaites skaitėme Čechovą, paskui tęsėme darbą dar vieną savaitę. Procesas tebėra gyvas. Kristupas Sabolius 13:40 Tikiuosi, jis ir nesustos. Kristian Smeds 13:40 Tai pjesės skaitymo sesija, kuri virsta pusiau hepeningu, pusiau teatru. Kristupas Sabolius 13:40 Parodėte tik vieną spektaklį labai ribotam žmonių skaičiui. Tie, kas nematė, būtų laimingi, jei galėtų pamatyti. Kristian Smeds 13:41 Tikiuosi, kad tai pavyks. Kristupas Sabolius 13:42 Dažnai vieši Lietuvoje. Kas traukia į šią keistą šalį? Kristian Smeds 13:45 Lietuva yra teatro ir meno šalis. Teatras yra mano profesija ir mano meilė. Be abejo, kad aš dažnai lankausi Lietuvoje. Galima sakyti, kad prieš daugelį metų būtent teatras ir tapo atspirties tašku. Prieš daugelį metų.

Jis Kristianas Smedsas Veikla vienas garsiausių suomių teatro režisierių Lietuva šalis, kurioje jis nuolat būna ir dirba Spektakliai Lietuvoje „Liūdnos dainos iš Europos širdies“, „Vyšnių sodas“ Smeds Ensemble maža klajojanti jo trupė, kuri nuolat dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose projektuose Pasirinkimas kartą apsisprendęs, Smedsas niekada nekeičia aktorių ir bendradarbių. Pavyzdžiui, kai statant „Vyšnių sodą“ mirė Laimonas Noreika, jo vietos neužėmė niekas kitas Mental Finland naujausias jo projektas – juodoji komedija apie Europą ir Suomiją įsivaizduojamame 2069 metų kontekste Data ir vieta spektaklis bus matomas „Sirenose“, spalio 16 d., 19.00 val., LNDT Kristupas Sabolius 13:47 Ir ką dabar apie ją galvoji? Kristian Smeds 13:48 Pradžioje domėjausi Lietuva bendresne prasme. Dabar turiu į ją asmenišką santykį. Juk sutikau čia daug įdomių menininkų. Kristupas Sabolius 13:48 Ar mentaliteto požiūriu ji smarkiai skiriasi nuo Suomijos?

2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

mėnesio tiesa

Kristian Smeds 13:48 Man sunkoka spręsti. Nežinau. Kristupas Sabolius 13:50 Šiaip ar taip Suomijos mentalitetą turėtumei neblogai išmanyti. Netrukus gastroliuosi Lietuvoje su „Mental Finland“. Jei gerai suprantu, tai spektaklis apie nacionalinių mentalitetų susikirtimą. Suomiai priešinasi Briuseliui? Kristian Smeds 13:52 Aš sakyčiau, kad tai pjesė apie laisvę. Ir apie Europą. Pjesėje nėra jokio pasakojimo, tai greičiau apie kelias temas besisukančios veiksmų serijos. Kristupas Sabolius 13:53 Hm, tuomet nesusilaikysiu nepaklausęs banalybės  – ką tau reiškia laisvė? Kristian Smeds 13:56 Laisvės temą mėginau nagrinėti iš skirtingų kampų. Laisvė nacionaline prasme, laisvė individualia prasme, laisvė menine prasme ir t.t. Spektaklis jokiu būdu NESKELBIA jokių aiškių nuomonių ar tiesų. Veikiau kelia klausimus. Kristupas Sabolius 13:58 Esama filosofų, kurie skiria „laisvę nuo“ ir „laisvę vardan kažko“. Turiu omeny, kad laisvė yra ir atsakomybės prisiėmimas. Ko vardan būtų tavo laisvė? Kristian Smeds 14:00 Aš užsiimu teatru. Tai ir yra mano „laisvė vardan“. Aš darau dalykus kartu su žmonėmis vardan kitų žmonių. Bent jau man teatras yra sudarytas iš laisvės. Kristupas Sabolius 14:01 Nori pasakyti, kad teatras visuomet išlaisvina? Kristian Smeds 14:01 Žinoma, ne. Blogas teatras yra blogas teatras. Tai beveik kankynė.

iššūkių  – ypač dėl virtualaus pasaulio, realybių serijos, „youtube’ų“, „myspace’ų“ ir t.t. ekspansijos. Ir manau, kad tai geras dalykas. Mes, teatro kūrėjai, turime kas dieną persvartyti ir pervertinti savo darbo pagrindus. Kristupas Sabolius 14:13 Šį mėnesį savo žurnale kalbame apie „copy-paste“ kultūrą. Kaip manai, kuo paremtas originalumas? Ir ar jis egzistuoja? Kristian Smeds 14:15 „Copy-paste“ irgi yra vienas iššūkių, neabejotinai. Aš netikiu, kad originalumas egzistuoja. Menas yra tiesiog ilga per amžius trunkanti skirtingų žmonių skirtingų veiksmų grandinė. Šie veiksmai yra daugiau ar mažiau susiję. Joks žmogus neateina iš niekur. Kristupas Sabolius 14:16 Dažnai lygini savo teatrą su viešąja patirtimi. Ką tai galėtų reikšti? Kristian Smeds 14:22 Paprasčiausiai: įkaitinta vieta. Suomijoje pirtis yra socialinė terapija par excellence. Scena taip pat yra pirtis, o aš esu didžiakrūtė moteris iš penkto ar šešto dešimtmečio suomių filmų, kuri, nieko nebijodama, prausia žmones, kuri stovi vidury didžiausios kaitros ir nedvejodama iš naujo jiems sužadina jausmus ir prasmes. O po to mes visi einame pasiplaukioti avanto (t.y. lede iškirstoje eketėje). Lygiai kaip žmonės prakaituoja prityje, taip ir mano teatre dažnai pasakomi dalykai, kurių kitų atveju neištartum – bent jau ne tokiu būdu. Aš noriu parodyti dalykus, kurie kitu atveju išliktų paslėpti. Tikiuosi, kad mano pastatymai atlieka apvalančią funkciją ne tik mano aktoriams, bet ir mano publikai. Kristupas Sabolius 14:23 Skamba, kaip visiška priešingybė nuoboduliui. Kristian Smeds 14:23 Tikiuosi.

Kristupas Sabolius 14:02 Tuomet ko tu nekenti teatre?

Kristupas Sabolius 14:23 Na, ir paskutinis klausimas. Ką dabar skaitai ir klausai?

Kristian Smeds 14:05 Aš nejaučiu teatrui neapykantos. Bet nuobodus teatras yra labai nuobodus. Tikras žmonių (tiek kūrėjų, tiek žiūrovų) laiko, energijos ir meilės švaistymas.

Kristian Smeds 14:26 Skaitau keletą naujų suomių romanų, kurie pasirodė šį rudenį. O klausausi Joose Keskitalo, naujojo suomiško folko. Gali ir tu paklausyti čia: http://www.youtube. com/watch?v=80XmwWVzobs&feature=related

Kristupas Sabolius 14:07 Tačiau atrodo, kad šiais laikais tai ne toks jau retas atvejis. Turiu galvoje, kad televizijos, interneto ir kino epochoje teatro laukia daug iššūkių. Tarkime, kaip netapti nuobodžiam? Kristian Smeds 14:13 Aš manau, kad teatras (o taip pat ir vaidyba) iš tikro susiduria su daugybę

Kristupas Sabolius 14:28 Ačiū, Kristianai, tikrai smagiai paplepėjom. Tikiuosi, pasimatysim per „Mental Finland“ gastroles Vilniuje. Kristian Smeds 14:29 Ir aš. Iki pasimatymo. Kristupas Sabolius 14:29 Iki.

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

48

Reklama

Ignas anksčiau pats nevengdavo išvažiuoti į nightdriving’ą. O dabar dar ir sukūrė filmą „Artimos šviesos“, įkvėptas naktinio važinėjimosi po miestą ne tik savo vintažiniu mersedesu, bet ir riedučiais: „Pamenu, kažkada kažką tempėm, tada susipažinome su kažkokia mergina, kuriai reikėjo pagalbos…“ Bet apie viską, labiausiai apie filmą, iš eilės. Ignai, kuo šiuo metu užsiimi? Bandau rašyti naują scenarijų. Kiek laiko užtrunka parašyti scenarijų pilnam metrui? Nuo savaitės iki poros metų. „Artimų šviesų“ scenarijų parašiau per devynias dienas. Aišku, po to taisymai ir vėl taisymai. Vėliau reikia duoti jam „pagulėti“. Tačiau man nepatinka, kai procesai užsitęsia. Taip yra ir su naujuoju filmu „Artimos šviesos“  – viskas užsitempė. Man psichologiškai labai sunku – atrodo, kad viskas paseno ir nebeįdomu.

Matau, jaudiniesi prieš lietuviškąją premjerą. Taip, netgi labiau nei prieš pasaulinę premjerą festivalyje „Karlovy Vary“. Lietuvoje žmogus į lietuvišką kiną ateina su įtampa bei nuostata, kad vis tiek bus šūdas. Tai trukdo žiūrėti filmą. Kaip sekėsi „Karlovy Vary“ festivalyje per pasaulinę „Artimų šviesų“ premjerą? Labai gerai. Buvau nustebintas, kad mus taip šiltai priėmė. Po filmo sulaukėme daug gerų atsiliepimų. Ypač aktoriams festivalis paliko įspūdį  – gatvėse juos gerbėjai net už rankų gaudė. Aš ir pats pirmą kartą buvau tokiam dideliam kino festivalyje. Tai papasakok, kaip vyko aktorių atranka filmui? Dėl Dainiaus (Gavenonio) man nekilo abejonių. Jau rašydamas žinojau, kad jis vaidins Tadą. Su Jonu (Antanėliu) susitikome atsitiktinai – filmuodami reklaminį klipą. O Julija atsirado dvi savaitės iki filmavimo pradžios. Kiek laiko vyko filmavimas? Dvidešimt aštuonias dienas. Aišku, su pertraukomis, nes filmuodavome tik naktį. Praeitas ruduo, kai vyko filmavimas, buvo labai šaltas. Paskui prasidėjo šlapdriba.

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

Įsibėgėji, giliai įkvėpi ir užgesini šviesas. O įjungi tik tada, kai pritrūksti oro – to realiame gyvenime kartoti nepatartina, tačiau tokia scena naujausiame Igno Miškinio filme „Artimos šviesos“ atrodo įspūdingai.

Tremora – ––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

mėnesio tiesa

Inga Norke 

50 2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

51

2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

mėnesio tiesa

Oras keitė scenarijų? Gal greičiau jo nuotaiką, personažų būsenas. Rašydamas įsivaizdavau sausrą, vasaros vidurį, o išėjo priešingai – šlapdriba. Tačiau pati idėja nesikeitė. Ką naujo sužinojai apie naktinį Vilnių filmuodamas „Artimas šviesas“? Absoliučiai nieko. Ruošdamasis filmo filmavimui pats išvažinėjau visą naktinį Vilnių, išfotografavau visas aikšteles. Be to, esu naktinis  – riedučiais ir mašina išvažinėjęs naktinį miestą dar gerokai iki scenarijaus kūrimo pradžios. Naktį viskas kitaip. Tos pačios degalinės naktį yra vieta, kur ne tik gali užsipilti benzino, jos tampa ritualo dalimi, socialine erdve. Dainių, aišku, girsi kaip aktorių. O kaip sekėsi Jonui? Jis juk naujokas kine. Manau, kad jam tai buvo neeilinis patyrimas. Jonas praėjo visą kelią – nuo sąžiningo scenarijaus skaitymo iki ilgų ilgų repeticijų. Perskaitęs scenarijų jis netgi suabejojo, ar pavyks suvaidinti, nes jis tai buvo patyręs gyvenime. Buvo dvejonių ir man, nes pagalvojau, kad jis bandys išvengti to jausmo, jei jam ta situacija kelia nemalonius prisiminimus. Tačiau vėliau po ilgų diskusijų ir bandymų Jonas metė visus darbus ir visiškai atsidavė filmavimui. Nuo kurios vietos pradėjote filmuoti? Neprisiminsiu dabar. Tačiau tai, ką matote filmo pradžioje, yra filmuota netgi ne Lietuvoje. Tas butas yra Vokietijoje. Manau, Jonas yra labai kinematografiško veido bei sudėjimo. Taip. Filmo garso režiesierius Saulius Urabanavičius (bet ne Samas) sakydavo „nesuprantu, į ką jis man panašus – vieną dieną į tą, kitą į tą…“ …man asmeniškai jis panašus į amerikiečių aktorių ir režisierių Vincentą Gallo. Taip taip… Tačiau aš nesistengiau, kad jis būtų į ką nors panašus. Man patinka eksperimentai. Kiekviename filme (aišku, ne daug dar esu jų sukūręs) stengiuosi įvesti kokį nors naują veidą kine. Kai susipažinome su tuo pačiu Gavenoniu, jis iki to nebuvo vaidinęs kine. Tačiau po ilgų pokalbių ir bandymų Dainius vis dėlto suvaidino „Diringe“. Simpatijų du pagrindiniai aktoriai susilauks ir Lietuvoje. Net neabejoju. Na, žinai, Gavenonis man yra pasakęs: „Žinai, man kartais taip gaila to Tado.“ Sugalvojus kurti filmą apie nightdriving’ą nekilo idėja pagūglinti, ar panašių filmų jau nėra sukurta? Pradėjęs rašyti scenarijų stengiuosi neieškoti jokios medžiagos. Prieš tai  – taip. Jau pateikiant paraišką rėmimui, į google įvedžiau „night driving“. Tuo metu, beje, jau ieškojome mašinos filmavimui. Pamenu, norėjau „Audi“.

Jis Ignas Miškinis Veikla režisierius ir scenaristas Jo sąskaitoje du ilgo metro filmai: „Diringas“ ir „Artimos šviesos“ Trumpo metro „Lengvai ir saldžiai“ pirmas komerciškai sėkmingas ir tuo pačiu puikiai kino kritikų įvertintas lietuviškas filmas Nors „Artimų šviesų“ premjera Lietuvoje tik spalio 23 dieną, tačiau filmas jau dabar yra sulaukęs „Sidabrinės gervės“ apdovanojimo kaip geriausias metų filmas Ignas pripažįsta, kad yra egoistas Tačiau įvedęs į gūglą pamačiau „VW Golf“ reklamą pavadinimu „Night Driving“. Vis dėlto dėl techninių parametrų golfas man netiko. Tad galiausiai pasirinkome „BMW“. Ar tu būdamas režisierius ir žiūrėdamas kitų kūrėjų filmus pastebi įtakas (taratininkas, vontrierininkas, gairičininkas)? Lietuvoje vienu metu buvo stengtasi kurti kaip Šarūnas Bartas. Tą tikrai galima buvo pastebėti. Vis norėjosi žmonėm to meniškumo kine. Ne paslaptis, visiems patinka Guy Ritchie ir Tarantino. Pamatę lietuvišką filmą sako, kad tai šūdas – nei Ritchie, nei Tarantino. Tada Vėlyvis padaro filmą, įkvėptą užsieniečių kūrėjų. Tačiau irgi blogai – neva kažkoks tarantinas ar riči kopija. Tačiau kine kopipeistinti yra sunku. Taip, tą patį scenarijų davus skirtingoms komandoms išeitų absoliučiai skirtingi filmai. Tuo net neabejoju. Nors temos kine sukasi tos pačios, tačiau svarbiausia pagauti akimirką. Pagauni  – puiku. Ne – bandai dar. Arba nebebandai (juokiasi). Tačiau ryškiausios kopijos yra kelios: yra tie, kas tarantinščina, bet jiems patinka ir Guy Ritchie; taip pat yra tie, kurie seka Rytus (tai Kim Ki Duką ir Wong Kar-vai‘jų) ir galiausiai  – tarkovščina. Tokios būtų kritinės grupės, jei reikėtų apibendrinti kino įtakas: gilus kaip Tarkovskis,

2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

mėnesio tiesa

greitas kaip Tarantinas, egzotiškas kaip Kim Ki Dukas. Lietuvoje ryškiausias yra Šarūnas Bartas. Puipa, aišku, įsižeistų. Nebūna taip, kad pamatai filmą ir pagalvoji, kad tu jį norėtum būti sukūręs? Taip, būna. Išgirstu kokį nerealų gabalą ir noriu, kad jis būtų mano (pasigirsta savininkiškumo tonas). Apskritai jaučiuosi toks laisvas ir nepriklausomas, tačiau dažnai pagaunu save savininkiškumo spąstuose ir suprantu, kad esu pastoviose varžybose. Lietuva – maža šalis. Būna, kad kažką sukuri, paskui kažką panašaus pamatai ir susinervini. Nereikia net kopijos. Būna, kad pamatai savo aktorių… ne savo (juokiasi iš savęs)… aktorių… tiesiog aktorių, kuris vaidino tavo filme ir paskui pamatai jį kitame, tada perbėga toks pavydas nepavydas. Tavo Cicėno ir Gavenonio pora iš „Diringo“ pasirodė ir kitame filme… Būtent, kai sužinojau, kad Navasaitis paėmė Cicėną su Gavenoniu, mane užvaldė tas nesveikas pavydas. Na, toks „be ryšio„ pavydas. Kai Dainius man pasakė, kad vaidins pas Navasaitį, vis bandžiau išklausti, apie ką filmas. Bet jis nepasakojo. Vėliau tik bendrais bruožais nupasakojo. Sakiau „palauk, bet juk tai panašu į „Artimas šviesas“ – du bičai, viena moteris…“ Tačiau pažiūrėjęs filmą nusiraminau. Tai skirtingi filmai.

O būna, kad tavo kino darbus tyčia bando sugretinti su kieno nors kito? Taip. Būna paskambina ir sako: „o, tai jūs „Diringą“ pastatėte tada, kai perskaitėte Beigbederio knygą.“ Na, ta knyga išėjo vėliau nei buvo parašytas scenarijus. O filmas buvo statytas gal ir panašiu metu. Tada sako: „…bet vis tiek…?“ Kas vis tiek? Pasakau, kad skaičiau „Generation P“ ir baigiasi pokalbis. Vis dažniau kine pasitaiko senųjų filmų perfilmavimas. Yra kūrėjų, kurie žavisi penkiasdešimtųjų kinu, bet jie nekuria penkiasdešimtųjų kino. Tačiau būna, kad kopijuoja stilistiką. Dabar išvis labai madingas vintažas. Sakyčiau, netgi beprotiškas suaktyvėjimas. Teko bendrauti su režisūros studentais. Juos „veža“ sovietinė tematika, nors tikrai ne visi tą savo akimis matė ar bent jau gerai prisimena. Apskritai vintažas stipriai įsitvirtino madoje, interjere (pavyzdžiui, kažkada užėjęs į „Jaltą“ Žvėryne pasijaučiau kaip su tėvais Nidoje prieš daug metų), tame pačiame kine. Aš pats su tokia mašina važinėju… Kaip tik norėjau klausti, iš kur tas nerealus vintažinis mersas? Aš jau seniai juo važinėju. Tačiau tik dabar pasijaučiau madingas (juokiasi).

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

52

Reklama

albumai MĖNESIO ALBUMAS

Wild Beasts Two Dancers Domino 2009-09-07

90%

Stulbinančio grožio albumas. Ir tai praėjus vos vieneriems metams nuo debiutinio darbo „Limbo, Panto!“ Wild Beasts – kaip Foals, tik dar gražiau. Ir nereikia pratintis. Britų kvarteto muzika tapo labiau melancholiška ir melodinga. Laukiniai gyvuliai toliau seka indie pasakas, tik dabar jos dar įdomesnės ir jomis norisi tikėti. Pagrindinis vokalistas Hayden Thrope su pavydėtinu lengvumu nardo tarp Bryan Ferry ir Billy Idol vokalinių dažnių (patikrinkit „Hooting & Howling“) ir laisvai galėtų pasimatuoti falcetais su Antony Hegarty. O kas, jei grupėje dainuoja trys iš keturių narių? (Naujausiame single „All the King’s Men“ dainuoja bosistas).

The xx xx

Young Turks 2009-08-17

87%

Nedrąsūs lyg darželinukai. Švelnūs kaip pagalvės. Pašnibždomis lyg kuklintusi kėsintis į tavo dėmesį. Taip iš savo miegamojo išneria The XX. Visai be būgnų (juos atstoja semplerio pliauškėjimai), o gitara su bosu solo nesavanaudiškai groja tik paeiliui, lyg bijodami sukelti per daug triukšmo kartu. Garsiausia – tik apgaulinga įžanga. Ketveriukės darbas skamba kaip porelės dialogas. Tobulai derantys Romy ir Oliverio vokalai sukuria intymią atmosferą, kaip koks tamsos princas Tricky su diva Martina (prieš 10 metų), iš kurių atėmė gitaras. Sakote panašu į Lali Puna? Nė velnio. Jie galėtų būti Joy Division, tik dar neišskleidė spyglių.

Fuckpony Let The Love Flow BPitch Control 2009-10-26

81%

Jay Haze  – iškyli figūra šokių muzikoje. Po kelių projetų (miksas „Fabric“) jis netikėtai grįžta į BPCTRL su pilnu Fuckpony albumu. Puikiai išmanantis amerikietišką techno muziką Džėjus neapsistoja ties senomis tradicijomis. Su moterims būdinga gracija jis balansuoja tarp house griežtumo ir pop lengvumo. Minkštas bytas, dinamiški bosai ir sultingos melodijos – lyg afteris įsimylėjusioms poroms po audringo vakarėlio. Unisex elektronika su rodykle, labiau krypstančia į moteriškąją pusę. Elektronika su širdim. Nesibaigiantis šeštadienis. Ir diskotekos parketas.

Muse The Resistance Helium 3 2009-09-14

69%

Šlovės link jojant tokiais veržliais žirgais, kokius pasibalnoję Muse, kažkuriuo momentu būtina apsispręsti ir aukoti tą sunkiai apčiuopiamą populiarumo elementą plačiausių masių patenkinimo vardan. Atakuojantysis Bellamy trejetukas iš paskutiniųjų stengiasi joti abiem arkliukais, bet kryžkelės išsišakojimas vis platėja. Akivaizdu, kad išsižergus (net iki špagato) ilgai nepajosi, nes galima patrūkti ir kai kas gali išplyšti. Tad palaukim dar 2-3 metus ir įsitikinsim, ar tikrai Wembliai ir „Queen“ karūnos jiems yra svarbiau. Vis tik genialumo mūzai netrūksta.

–––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

GIDAS

Pravdarchyvas –––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

Andrzej Bong 

54

55

2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

GIDAS

Daniel Meteo Working Class

73%

Shitkatapult 2009-10-02

O grynakraujė čilietė Alejandra Iglesias beveik pamiršo tėvynę. Besiklausydamas jos 4-to albumo net nesuabejotum, kad ji gimė Berlyne. Ekstremaliai delikatus ir asmeninis minimal darbas.

74%

Morr Music 2009-05-18

72%

68%

Dixon Temporary Secretary

70%

Innervisions 2009-10-13

Romantiškasis svajotojų duetas šį albumą pristatys ir Vilniuje. Nors jokių stebuklų čia nėra  – darbas taps garso takeliu ne vienam meilės aktui. Ypač kūriniai „Love“ ir „Tropical Disease“.

Sulipdydamas šią miksajuostę Diksonas paneigia gandus, kad blogų ir podkastų laikais didžėjų kokteiliai prarado skonį. Įsiklausę atskirs pelus nuo grūdų.

73%

The Big Pink A Brief History of Love 4AD 2009-09-14

Pusiau čilietis, pusiau šveicaras Lucienas Nicoletis leidžia albumą-vasaros prisiminimą. Tribal techno ir Lotynų Amerikos ritmų fanai bus aštuntam danguj. Kol Ricardo Villalobos tyli.

67%

Tai vienas sėkmingiausių H.Wat­ anabe projektų pavadintas sūnaus garbei. Japonas išlanksto šviesiausią iš įsivaizduojamų house/ambient/trance origamių. Pavydės ir Chicane, ir Way Out West.

EMI 2009-10-05

Cadenza 2009-10-12

Kaito Trust

Kompakt 2009-09-28

Ramusis švedas Henrikas Jonssonas seka idm pasakas paaugusiems. Iš miško gilumos jam sekasi visai gerai. Turėtų suklusti ausys pripratusios prie ISAN ar Boards of Canada bangų.

Luciano Tribute ToThe Sun

82%

Paryžiaus leidyklos 10-metį žymintis 2gubas rinkinys su blues ir jazz atspalviais atskleidžia DE ir FR minimalistų skirtumus. Pirmais smuikais čia griežia dOP ir mums jau pažįstami Nôze.

City Centre Offices 2009-08-08

AIR Love 2

Various Artists Snuggle & Slap

Circus Company 2009-10-24

Punk senukai iš Naujosios Zelandijos groja nuo 1978-ųjų. Tik šiandien jie su folkloriniais ir psichodeliniais motyvais. Dude Lebowski tai pavadintų tinkama muzika strike’ams.

Porn Sword Tobacco Everything Is Music To The Ear

77%

Wagon Repair 2009-10-05

Gerbiamas Vokietijos pilietis įrašė albumą „darbininkų liaudžiai“. Danieliui atsibodo vaikytis madų ir jis tepa sumuštinius iš old school techno, giliai mirkydamas juos Detroito padaže.

The Clean Mister Pop

Dinky Anemik

Kitas didelis dalykas. Ir pagrįstai! Patyrusių multiinstrumentalistų duetas mala indie su elektro roku ir ant viršaus dar šiek tiek pašugeizina.

73%

Pravdarchyvas –––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––– NVladimiras Trudnikovas 

Reklama

57

2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

GIDAS

teatras Siurrealistinis „Pinokis“ suaugusiems Išradingas žodžių, judesių, kaukių, šviesų ir šešėlių, garso efektų ir gyvos muzikos lydynys. Italų spektaklis „Pinokis“ yra siurrealistinė pasaka suaugusiems, viliojanti vienas už kitą iškalbingesniais teatriniais „piešiniais“, kurie medinuko virsmo žmogumi kelią paverčia vaizdinga odisėja. Dramatiškose gyvenimo ir mirties lenktynėse dalyvauja cirkas, muzikinė drama, groteskas ir visagalė ironija. Teatro Del Carretto (Italija), Carlo Collodi Pinokis, rež. Maria Grazia Cipriani 10 13, 19.00 Teatro arenoje

Išgyventi globalizaciją Įsivaizduokime: 2069-ieji, ES karinės pajėgos nuo žemės paviršiaus nušlavė nacionalinio charakterio ir papročių likučius. Išlikti sugebėjo tik viena tauta – suomiai. Jie apsigyveno jūromis dreifuojančiame konteineryje, aprūpintame viskuo, kas būtina: elniais, sauna, karaoke, alkoholiu. Tačiau europiečiams aptikus paslaptingąjį konteinerį, suomiška utopija baigiasi. Tokią netolimos ateities viziją matome garsaus suomių režisieriaus Kristiano Smedso (skaitykit interviu su kūrėju ankstesniuose šio numerio puslapiuose) spektaklyje, ironiškai ir provokuojančiai apjungiančiame dramą, šiuolaikinį šokį ir medijų meną. Bendras suomių, belgų ir lietuvių projektas  – juodo humoro komedija, analizuojanti Europos dvasinę būseną, „globalizuotą“ jos realybę. Spektaklis yra Nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ ir tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ dalis. Smedso Ansamblis (Suomija), Mental Finland Rež. Kristian Smeds 10 16, 19 00, LNDT www.sirenos.lt

Geriausi Rusijos spektakliai, ir dar pirmą kartą Lietuvoje Spalio 15 – 20 dienomis Vilniuje bus pristatyti prestižinį „Auksinės kaukės“ apdovanojimą pelnę ar jam nominuoti Rusijos spektakliai: graudžiai juokingos „Šukšino istorijos“, kuriose pagrindinius vaidmenis atlieka Rusijos teatro ir kino žvaigždės Čulpan Chamatova ir Jevgenijus Mironovas (režisierius Alvis Hermanis), rusiško teatro dvasią puoselėjanti „Benykstanti giminė“ (režisierius Sergejus Ženovačius) ir „nepadoriai“ aistringa „Audra“ (režisierius Levas Erenburgas). Pastarajame spektaklyje plačios sielos herojai savo karštus jausmus skandina degtinėje ir Volgos upę imituojančiame baseine. Režisieriaus išmonės dėka žiūrovai kvatojasi visą spektaklį, tačiau, kad šiam spalvingam ir margam balaganui gresia katastrofa – aišku iš karto. „Audrai“ labai tinka posakis apie „penkis pūdus meilės“, tik čia kalba eina ne apie romantiškas svajas, o apie tikrą kančią. A. Puškino dramos teatras, Magnitogorskas, Aleksandras Ostrovskis Audra, Rež. Levas Erenbergas 10 20, 19 00 Teatro arenoje, www.tiketa.lt, www.rusudrama.lt

Pravdarchyvas –––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––– Vladimiras Trudnikovas 

Reklama

59

2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

GIDAS

teatras SIRENOS – UŽSIENIO PROGRAMA

Terorizmo svajonė? Koks yra revoliucijos mechanizmas?  Lenkų režisierius Janas Klata apie bet kokio perversmo, taip pat ir kultūrinio, pavojus perspėja pasitelkdamas žaismingą ironiją ir net liaudiško farso priemones. „Kodėl mums vis dar reikalinga svajonė apie revoliuciją, terorą, didžiuosius pokyčius? Ką su šiuo mitu galima nuveikti šiandien?“ Juk politika – tai vulgaraus kabareto scena, tad ir žiūrovų pritarimo siekti galima pabrėžtinai neskoningai. Taigi, Dantono kompanija šoka baletą, o Robespjero grupuotė, nepasiteisinus jokioms teisinėms priemonėms, čiumpa į rankas burzgiančius motorinius pjūklus. Priešininkai vienas kitą talžo ne tiek dėl nesutampančių pasaulėžiūrų ar idealų, kiek dėl teisės valdyti avių bandą. Šioje nuožmioje kovoje išliejamas vos vienas lašelis kraujo: kai Dantonas skutimosi peiliuku kovoja su gyvaplaukiais ant blauzdos. Vroclavo Teatr Polski, Stanisława Przybyszewska Dantono Byla, Rež. Jan Klata 10 24, 19.00 Teatro arenoje, www.sirenos.lt

Krystiano Lupos Marilyn Monroe Andy Warholas yra pasakęs, kad jo filmų subjektas ir herojus buvo asmenybė. Ne kieno nors istorija ar gyvenimas, tačiau jo arba jos asmenybė, kad ir kaip sunku ar net neįmanoma būtų ją išreikšti. Taigi, kai tavo kūrinio objektas – žmogus, verčiau jau jį stebėk, o ne kalbėk apie jį. Trijose fantazijose apie tris asmenybes (George’ą Gurdjieffą, Marilyn Monroe, Simone Weil) šiuo keliu ir einama. Tai – ne pasakojimai, veikiau situacijos, kuriose atsiskleidžia asmenybė. Situacijos, galinčios tapti asmenybės ir aktoriaus, pasiryžusio leistis į asmenišką ar net itin intymų nuotykį, susidūrimo tašku, žyminčiu fantastišką ir pavojingą mėginimą apsikeisti energija. Asmenybė nėra vien kieno nors charakteris ar būdas. Tai ir radikaliausia to asmens svajonė, neišsipildžiusi, tačiau vis dėlto įmanoma, jos versija. Galiausiai, asmenybė tai ir savitaiga bei saviapgaulė; arba mitas, sprogstantis, kai atsiduria tarp kitų. Visos trys asmenybės turi vieną bendrą bruožą – siekia peržengti nusistovėjusias ribas. Net jei jas gretinti ir sudėtinga, nusidėjimo vizija vis dėlto tėra viena – toji, per amžius žmogiška. Turbūt ne per drąsu būtų pasakyti, jog be Krystiano Lupos naujasis Lenkijos teatras nė neegzistuotų – tai faktas. Lupa ne tik sukūrė savo individualią teatrinę kalbą, tačiau savo rankomis užaugino bent dvi jaunų režisierių kartas. Varšuvos Dramos Teatras, Persona. Marilyn Rež. Krystian Lupa 10 29, 19.00, LNDT, www.sirenos.lt

Pravdarchyvas –––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––– Aleksandra Piktytė 

Reklama

61

2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

GIDAS

KINAS Kriminaliniai meilužiai

(Les amants criminels, rež. Francois Ozon, 1999)

80%

Šis Francois Ozono filmas  – tai Boni ir Klaidas jaunystėje su Joniuko ir Gretutės elementais. Du moksleiviai užbado trečią, o bandydami atsikratyti kūnu miške suranda trobelę ir nutaria „pamiegoti lovelėje“ ir „pavalgyti iš dubenėlio“. Deja, normalūs žmonės miške vieni negyvena (nors gal žmogėdros gėjai miške irgi negyvena, bet tam ir yra pasakos). „Kriminaliniuose meilužiuose“, kaip ir visose romantizmo epochos istorijose, visiems viskas baigiasi blogai arba dar blogiau, nes laimingos pabaigos yra nuobodu.

Aida

(Aida, Giuseppe Verdi, Metropolitan opera, 2009)

70%

Čia, žinoma, ne „Pravdos“ muzikos skyrelis, bet tiek to. „Forum cinemas“ pradėjo agresyvią potencialių LNOB teatro lankytojų vogimo kampaniją rodydamas labai gerų operų HD transliacijas iš Metropolitan operos teatro su pačiais geriausiais atlikėjais (šiuo konkrečiu atveju su Urmana, mielieji snobai). Asmeniškai man beveik visos senosios operos šiandien atrodo gerokai nebeaktualios ir ypatingai tokio popsinio kompozitoriaus kaip Giuseppe Verdi mintinai net ir agromiestiečiams žinoma „Aida“. Bet geriau popsinė „Aida“ negu LTV. P.S. Žinoma, įdomu, ar šis operinis projektas taps didžiąja teatro sklaidos revoliucija, ar ne.

Šalti apkabinimai

(Los abrazos rotos, rež. Pedro Almodovar, 2009)

75%

Puikiai vizualiai padarytas filmas su visais Almodovarui būtinais atributais: painiu, emocionaliu siužetu, gera muzika ir spalvotais interjerais. „Šalti apkabinimai“ yra filmas apie filmo darymą. Jame apakęs režisierius mintimis grįžta į tuos laikus, kai matė – t.y. filmavo ir gyveno. (Taip, siužetas skamba lyg tai būtų visiškas šlamštas, bet Almodovaras kažkaip sugeba išsisukti, nors šį kartą tik per plauką). Žodžiu, 2 valandos visai žiūrimo filmo.

NE KINE:

32 trumpi filmai apie Gleną Guldą (32 short films about Glenn Gould, rež. Francois Girard, 1993)

90%

Kai Vojadžeriai išskrido iš Žemės, vienas iš dalykų, kuriuos jie išsivežė ateiviams linksminti, buvo Bacho preliudas atliekamas Glenno Gouldo. Šis pianistas  – savo ekscentriškumu ir genialumu legendinė dvidešimto amžiaus muzikos figūra. Jis savo gyvenimu McLuhan‘iškai įkūnijo Šaltojo karo technologijos progreso filosofiją. Nuo 31-enų metų jis nusprendė daugiau niekada nebegroti gyvai ir visą likusį gyvenimą praleido studijoje kurdamas vienus geriausių įrašų muzikos istorijoje. (Taip, taip, Metropolitan operų transliacijų projektas yra ir jo idėjų tąsa.)

Pravdarchyvas –––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––– Aleksandra Piktytė 

Reklama

63

2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

GIDAS

menas Rudeniniai rankdarbiai 

75%

Visi vizualaus meno kritikai pasižymi prigimtiniu skeptiškumu tekstilei kaip meno formai (iš anksto deklaruojuosi, kad viskas būtų aišku). Šių metų bienalė prisižiūrėjo daug madų. Pavyzdžiui, daryti visokius interaktyvius dalykus, atviras kūrybines dirbtuves ir pan. Atsibodo, norim gero meno ant baltų sienų ir nenorim, kad kas nors ramiai jį apžiūrinėjant išlįstų iš už kampo ir pradėtų klausinėti, ar norim pamegzti. Ne, nenorim, kad ir kaip tai būtų edukatyvu. Kita vertus, nueiti/nuvažiuoti į „Textilę“ vis tiek būtina, nes tai yra pagrindinė ir didžiausia Kauno meninė pramoga.   Kauno meno bienalė Textile Didesnė dalis Kauno parodinių erdvių 2009 10 01 – 11 30 

Nelabai saugus menas

65%

Spalis „Artscape“ programoje yra skirtas Vengrijos menui. Politiškiems, socialiems ir absurdiškiems Csaba Nemes bei visa tai parodijuojantiems Evaldo Janso darbams. (Jiedu yra tiesiog ideali pora.) Ir nors video šiaip jau yra užknisantis formatas, jų žiūrėjimas parodose suėda daug laiko, tačiau šios porelės filmų peržiūra neprailgs. Nieko nėra juokingiau nei Evaldas Jansas, savo naujame filme „Garso takelis“ nuogas renkantis akmenukus lietuviškos upės pakrantėse su stalkerišku juodu šunimi, Alinai Orlovai balsu pritariant. ARTscape:Vengrija Galerija Vartai 2009 10 08 – 11 06

Blynai

65%

Gerokai pamirštame stalinizmo šedevre „Kablyje“ VEKS‘as pristato Georges Rousseso instaliaciją. Tai prancūzų menininkas jaučiantis nepasotinamą potraukį skrituliams  – instaliacijoms, iškreipiančioms erdvę taip, kad fotografijose jos atrodo lyg apvalūs šešėliai kabantys erdvėje. „Kablyje“ menininkas sukonstravo dvi blynines instaliacijas, kurių esmė ir prasmė yra ta, kad iš tam tikro taško jos atrodo apvalios, o šiaip yra visiškai neapvalios. Nelabai daug tos prasmės, ar ne? Bet tai reta galimybė pabūti „Kablyje“. Georges Rousse instaliacija Geležinkeliečių rūmai („Kablys“) 2009 09 28 – 10 25

P.S. rugsėjo „Pravdos“ numeryje įsivėlė klaida NDG parodos „Šaltojo karo metų modernizmas: Menas ir dizainas suskilusiame pasaulyje 1945– 1970“ vertinime. Ji ne 70 % verta, o viso 100 %.

Pravdarchyvas – ––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––– Emilija Visockaitė 

Reklama

65

2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

GIDAS

KNYGOS Stewart Home Kultūros antpuolis: utopinės srovės nuo letrizmo iki „klasių kovos“

55 %

Kitos šio autoriaus knygos intriguoja daug labiau, bet žiūrim, ką turim. Letristai, situacionistai, fluxus, pašto menas, pankai, neoizmas – tai „trumpa visų laikų nenuoramų privirtos košės apžvalga“, kurią Home‘as parašė 1987 m. (retos literatūros sąrašas, faktų ir pavardžių kiekiai dėl to atrodo dar įspūdingiau). Iš labai subjektyvios pozicijos dėliojama andergraundinio meno istorija, radikalių neoficialiosios kultūros judėjimų kilmė ir tarpusavio ryšiai. Lietuviškieji aktyvistai man visada kvepia nesuprastų menininkų sindromu ir neturėjimu ką veikti. Vargiai ši brošiūrkė ką nors įkvėps kapitalistinės kultūros antpuoliui. Šiais žaliųjų, antiglobalistų, antiamerikonistų, nacionalistų ir pacifistų laikais sunkiai tikėtina, kad daug kam rūpėtų kovoti su vargše nupiepusia, VEKS‘o nustekenta lietuvių kultūra. Juk yra ir rimtesnių problemų, kai pagalvoji.

Sophie van der Stap Mergaitė su devyniais perukais

30 %

Jei dar nepakankamai bijote ligų ir gydytojų, štai jums autobiografinis skaitalas apie 21 metų olandės kovą (?) su vėžiu. Kai pasirodo Jurgos Ivanauskaitės knygos, kai kas mėgsta parėkauti apie pelno iš mirties siekį. Juokinga, jei tai lygintume su šia popsine gražuolės rašliava ir dešimčia puikių jos nuotraukų viršeliuose. Ką skaudaus Sophie beišgyveno, viskas nublanksta prieš svaičiojimus apie tai, kokia ji negraži be plaukų (plikagalvių laikais!). Akistata su mirtimi šioje knygoje nublizginta ir sterili. Panelė Sophie gyvena linksmai, turi daug draugų, mylinčią šeimą, o vyrai varvina dėl jos seilę. Galų gale ji netgi pasveiksta. Dabar ji turi prabangų asmeninį interneto puslapį, knyga verčiama į „daugelį kalbų“ ir dar filmas pagal ją kuriamas. Tai turėtų suteikti vilties vėžininkams ir paskatinti juos džiaugtis gyvenimu? Žinai, mergaite, ne visi yra tokie seksualūs, populiarūs ir pinigingi kaip tamsta. Ir ne tokie netalentingi. Solidarumas – puiku, bet nepainiokime to su literatūra.

Paul Bowles Na ir tegul

70 %

Geriausia knygos vieta – originalus epigrafas iš „Makbeto“: „BANKAS: Šiąnakt palis. 1-asis ŽUDIKAS: Na ir tegul. (Puola Banką.)“. 1952 m. išleistas tamsus, šaltas romanas tęsia žymiausio P. Bowleso kūrinio „Dangaus prieglobstis“ egzistencialistinę tematiką. Amerikietis iškeičia nuobodybę tėvynėje į nežinomybę Maroke. Atšiaurus kraštovaizdis, nepaliaujamas lietus, svetima kultūra, prostitutės, narkotikai ir neaiškūs tipeliai. Stiprų atmosferos pojūtį silpnina tokiai rimtai knygai nebūtina detektyvinė linija. Daug geresnis sumanymas – Merso iš Camus „Svetimo“ primenantis herojus: asmuo be asmenybės, bejausmis menkysta, kurio delnuose nėra likimo linijų.

Seniai galvojome, kad scenos pradinukams padėti reikia ne tik dėmesiu popieriuje, nominacijomis ir rinkimais, bet ir suteikti šansą lipti ant scenos šlovės išvakarėse. Tai bene ir „Pravdos“ privilegija (tik, pripažįstam, iki šiol maksimaliai neišnaudota). Juk su „Suicide DJs“ draugavome gerokai iki tol, kol jie sugrojo pirmąjį koncertą, o „Freaks On Floor“ žurnale kalbinom dar tada, kai fraipėje jie turėjo vos keliasdešimt gerbėjų. Taigi, spalio antrą dieną nedrąsiai pabandėme sumaišyti gyvos muzikos vakarėlį „Gravity“ su šių metų derliumi: šokiniai „The Sneekers“, ro-

kenroliniai „Colours of Bubbles“, svaigieji „Miss Sheep ir Gerai Gerai“. Taip, startiniu vakarėliu abejojome net mes, bet, pasirodo, tai buvo labai jaukus, bene kamerinis vakaras legendiniame bunkeryje. Aplink naujokus sukiojosi „Metal On Metal“ vyrai ir pavydėjo jaunystės ir greičio, keli kviestiniai prodiuseriai ir pirmieji gerbėjai. O elektroninė „Miss Sheep ir Gerai Gerai“ muzika, svyruojanti tarp trip-hopo ir electro galutinai įtikino  – rimti konkurentai į Metų naujoką 2009 muzikoje bet kam. Dabar ruoškimės „Pravdos“ penktajam gimtadieniui jau lapkričio 18 dieną.

Justinas Vilutis – ––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––

naujokai

kita femme fatale 

66 2009 spalis 30 000 WWW.PRAVDA.LT

Reklama

Reklama