Ozonas Nr. 9/2008 M. (13)

PAGRINDINIS NUMERIO PARTNERIS

Atliekų tvarkyme auksas nežiba 1-5 psl.

ISSN 1822-6191

Ekologiškų automobilių Lietuva laukia su 6 drąsiu psl. nerangumu

Ekologiškos kultūros gidas / Ecological Initiatives Guide

Nepažįstamas mokslas – žmogaus ekologija 12-13 psl.

www.ozonas.lt

www.ekologija.lt

GENERALINIS LEIDINIO RĖMĖJAS

2008/9 (13)

POLICIJA GRIEBĖSI JĖGOS PRIEŠ „VIVA SOL“ EKO-ŪKININKUS

Atliekų tvarkymo sektoriuje vis dar trūksta tvarkos

Nuotr. Gintaro Vitulskio

Jau penkerius metus rugsėjo 25 – 26 d. Druskininkuose rengiamas diskusijų forumas „Atliekų tvarkymas“ vėl kviečia suinteresuotas puses pasidalinti patirtimi, apžvelgti nuveiktus darbus, pastebėti daromas klaidas ir nužymėti būtinas veiklos trajektorijas. Įtakingiausias šios srities renginys šalyje, anot jo rengėjų, artimiausiais metais tik plės savo veiklos lauką. Jie tikina, kad forumą greitai bus galima vadinti ir svarbiausiu aplinkosauginiu renginiu Lietuvoje. O kol kas jubiliejinio diskusijų forumo išvakarėse apie jo augimą ir perspektyvas kalbėjome su renginio idėjine lydere ir sumanytoja bei UAB „Ekokonsultacijos“ direktore Lina Šleinotaite-Budriene. Kristina Kučinskaitė [email protected] Atliekų tvarkymo forumas rengiamas jau penkti metai. Ar galima įvardinti konkrečius pozityvius poslinkius, kuriuos jis būtų inicijavęs atliekų tvarkymo sektoriuje? Sunku vertinti, reikėtų klausti forumo dalyvių. Mes, renginio organizatoriai, kartu su partneriais kasmet tikimės to paties – tapti vieta, kurioje susitiktų suinteresuotos šalys: produktų gamintojai, importuotojai, jų organizacijos, savivaldybės, atliekų tvarkytojai, vartotojai, jų gynimo organizacijos, valsPartneriai:

tybinės institucijos, politikai, nevyriausybinės organizacijos, mokslininkai, konsultantai – ir bent dvi dienas atvirų diskusijų metu ieškotų sprendimų, kaip padėti apsaugoti aplinką nuo atliekų, padėti kurti aplinkosauginiu požiūriu efektyvias ir ekonomiškai pagrįstas bei vartotojui prieinamas atliekų surinkimo ir tvarkymo sistemas. Įrodyta, kad pavykusios atliekų tvarkymo sistemos yra partnerystės ir bendradarbiavimo rezultatas tarp gyventojo-vartotojo, savivaldybės, gamintojų-importuotojų. Tačiau tai įmanoma tik tada, jei visos šalys bent akimirką nustoja galvoti apie siaurus asmeninius interesus

ir nukreipia jėgas į bendrą tikslą. Kai siekiama ir kuriama kartu, nauda taip pat dalinamasi kartu. Tokia yra partnerystės galia. Visada vertiname forumo diskusijas, kuriose nuo pozicijų ir argumentų pristatymo pereinama prie bendros vizijos aptarimo, numatant kiekvienos iš šalių indėlį, pastangas ir bendradarbiavimo perspektyvas. Pozityviausias mano pastebėtas poslinkis atliekų tvarkymo sektoriuje – drąsa įvardinti problemas ir jas analizuoti. Nepripažįstant problemų, jas pagražinant ar slepiant – jų spręsti neįmanoma. Vis tik ryškūs poslinkiai atliekų sektoriuje tebėra lėti, inertiški,

fragmentiški. Vis dar nepakankamai ieškoma į ateitį orientuotų inovatyvių sprendimų. Su kokiomis problemomis susiduriate rengdami forumą, kaip pavyksta laviruoti tarp skirtingų interesų grupių, išlikti objektyviems? Pradžia buvo sunki, pilna įtarimų ir trukdymų. Pats renginys turi idėją, stiprų vertybinį užtaisą ir laiko, patikrintą organizatorių bei partnerių komandą. Tai – svarbiausia siekiant objektyvumo ir skaidrumo. Renginys yra pats save išsilaikantis. Mokestis už jį įvestas tam, kad pinigai „iš išorės“ neturėtų jokios įtakos diskusijų temoms ir turiniui. Per visus metus pastabos, kurių sulaukiame po renginio, visada susijusios su per aštriomis diskusijomis, nepakankamu laiko kiekiu, bet ne su kažkieno interesų protegavimu. Kaip renginio turinio vadovė visada susiduriu su sunkumais Lietuvoje ieškodama plačiai mąstančių, objektyvių ekspertų, kurie sugebėNukelta į 2 psl. Atspausdintas ant ekologiško popieriaus aplinkai nekenksmingais dažais. Neskubėk išmesti, geriau pasiūlyk draugams arba atiduok perdirbti.

„Lietuva tokia šalis, kur gyvena…” agresyvūs policininkai. Prieš metus Vilniaus policininkai „pakavo” dviratininkus, dabar – ekologiškus ūkininkus. Sekmadieninis incidentas prie „Cafe de Paris“ jau plačiai nuaidėjo žiniasklaidoje ir pasiekė seimo tribūnas. Kaip pasakoja įvykio liudininkas, „Viva Sol” asociacijos pirmininkas, rugsėjo 7 dieną (sekmadienį), jau antri metai iš eilės, vyko sūrių gamintojų ir valgytojų asociacijos „Viva Sol“ degustacijos ir mugė. Vienas iš renginio dalyvių, ekologiškų daržovių augintojas iš Biržų, gatvėje, tačiau kavinės teritorijoje, pardavinėjo likusias nuo užsakymų savo užaugintas daržoves. Pačioje renginio pabaigoje, 13 val. prie jo prisistatė du policijos pareigūnai ir pareikalavo leidimo prekybai viešoje vietoje. Akivaizdu, kad tokio leidimo ūkininkas neturėjo ir nukreipė pareigūnus pas renginio organizatorių. Prisistačius asociacijos „Viva Sol“ pirmininkui ir prašius paaiškinti, kokių pretenzijų turi policijos pareigūnai, vienas iš pareigūnų prisistatė respublikos prezidentu Valdu Adamkumi, ir šaipydamasis vis toliau reikalavo leidimo iš ūkininko. Pareigūnai, paėmę jo asmens dokumentus, pareiškė, kad jį sulaiko, ir liepė jam sėsti į policijos mašiną, kad vyktų į komisariatą. Grupė gamintojų ir kiti renginyje dalyvavę žmonės pareiškė protestą dėl nesuprantamo policijos elgesio ir pageidavo kartu vykti į policijos komisariatą, kadangi tai bendras renginys, ir ne vienas ūkininkas gali duoti paaiškinimus. Policijos pareigūnai jėga bandė įsodinti ūkininką į automobilį, tačiau dalyviams pastojus kelią, policijos pareigūnai pasikvietė dar vieną ekipažą į pagalbą ir jėga du dalyvius įsodino į skirtingus automobilius. Areštinėje suimtieji buvo laikyti tris valandas. Ūkininkas kaltinamas pažeidęs prekybos viešoje vietoje taisykles pakviestas į Vilniaus trečiajį policijos komisariatą rugsėjo 10 dienai, asociacijos primininkui pareikšti kaltinimai nepaklusimu policijos pareigūnui ir pakviestas į Vilniaus m. 3 apylinkės teismą šių metų rugsėjo 24 dieną. „Koridoriuje pamatęs mane sulaikiusį pareigūną, paprašiau patikslinti, ar jis tikrai Valdas Adamkus, ir tik primygtinai reikalaujant prisistatė, kad yra vyresnysis patrulis Biškovskij (jei gerai nugirdau..)”, sako nukentėjęs. Man atrodo, aš tą „Byškovskij” pažįstu – tai prototipinis A.Burgess personažas„Bukas” iš„Prisukamo apelsino”. Ekoblogas.info – Ramūnas Janavičius ATLIEKŲ TVARKYMAS – numerio tema, forumas ir diskusijos Šio mėnesio numerio (neišsemiama) tema – atliekų tvarkymas, perdirbimas, rūšiavimas, naujausi „užstato sistemos“ iššūkiai ir t.t. – labiausiai susijusi su rugsėjo pabaigos renginiu Druskininkuose – OZONAS yra oficialus forumo „Atliekų tvarkymas“ leidinys. Štai kodėl leidinio pradžioje stačia galva neriame į šio sektoriaus problemas ir įvairiausiai su juo susijusių ekspertų, oficialių asmenų ir kitų mąstytojų pasvarstymus, o pabaigoje, rubrikoje „Rūšiuok Rūšiuok“, pridedame ir subjektyvesnį (Vytenio Dapkevičias iš Ekoblogo) atkirtį. Informuokite, ką manote jūs.

2 / redakcija

Ozonas 2008/9 (13) www.ekologija.lt

Atliekų tvarkymo sektoriuje problemų netrūksta

Diskusijų forume siekiama bendrų sprendimų Atkelta iš 1 psl.

tų perteikti įvairių suinteresuotų šalių pozicijas, bei galėtų nešališkai pateikti atliekų tvarkymo sistemų vertinimus. Juk nekviesi užsienio ekspertų vertinti mūsų šalyje vykstančių procesų. Kokios problemos atliekų tvarky-

Remkite „Ozoną“ – kursite švaresnę ateitį! Tapkite leidinio OZONAS rėmėju, paskyrę nedidelę savo lėšų dalį ekologiško gyvenimo būdo leidiniui, kurio misija – užmegzti, vystyti ir palaikyti dialogą tarp visuomenės, valstybės ir verslo, siekiant visuomenės ekologinio są-

OZONAS 13 / atliekų tvarkymas Redaktorius Linas Kranauskas, 8 682 52 400, [email protected] Rubrikų redaktorė Kristina Kučinskaitė, 8 671 35 049, [email protected] Koordinatorius Artūras Nečejauskas, 8 699 37 833, [email protected] Projektų vadovė Lauryna Tarvydienė, 8 618 83324, [email protected] Projekto vadovas Mindaugas Galiauskas, 8 614 68 145, [email protected] „EkoDaiktas”, Miglė Anušauskaitė, [email protected] „Ekostatyba” Raminta Vyzienė, [email protected] Vertimai ir tarptautiniai ryšiai , Skirmantė Gough, 8 654 22427 [email protected] Kalbos kultūra ir stilius, „Rūšiuok Rūšiuok“, Akvilė Rėklaitytė, [email protected] Maketas, Vilija Diglienė, 8 652 07523 Leidėjas VšĮ Kultūros idėjų institutas Tiražas 10 000 egz. Korespondencijai Pašilaičių g. 12A-10, Vilnius Buveinė Konstitucijos pr. 23C-618, Vilnius, tel./faks. (8 5) 273 5919, [email protected] Internete www.ozonas.lt ISSN 1822-6191 Leidinys leidžiamas nuo 2006 metų.

Lina Šleinotaitė-Budrienė, UAB „Ekokonsultacijos” direktorė, viena iš kasmetinės konferencijos - diskusijų forumo „Atliekų tvarkymas 2008” iniciatorių.

mo srityje šiuo metu yra aštriausios? Kodėl būtent jos? Renginio organizatoriai specialiai nesirenka ir neaktualizuoja problemų. Jas padiktuoja gyvenimo realijos. Atliekų tvarkymo sektoriuje problemų yra labai daug, be to, kiekvienam iš rinkos dalyvių jo problema visada atrodo

svarbiausia. Rinkdamiesi prioritetines temas, problemas diskusijų forumui siekiame, kad būtų aprėptos sritys, kurios dar neturi konkrečios politikos ar sprendimų, arba sritys, kuriose ir politika, ir sprendimai galioja, tačiau neduoda rezultatų. Be to, žiūrime, kad būtų įtrauktos temos, kurioms stinga

profesionaliai ir objektyviai pateiktos informacijos bei diskusijų, patirties analizės, arba problemos, kurios siejasi su kuo daugiau suinteresuotų šalių. Šiemet aštriausiai bus diskutuojama užstato sistemos įvedimo vienkartinei pakuotei, biodegraduojančių atliekų surinkimo ir tvarkymo klausimais.

Svarbi ir diskusija apie socialinės atsakomybės reiškinio plitimą šalyje. Kad ir kaip gaila, visą penkmetį atliekų tvarkymo sektoriuje suinteresuotų šalių problematiką sąlygojo komplikuotas Europos Sąjungos užduočių įgyvendinimas, nepakankamas ES lėšų įsisavinimas... Tai juk tėra išoriniai

moningumo ir racionalios vartojimo strategijos. Jei Jūs esate ekologinio, t. y. švaresnio ir racionalesnio, vartojimo šalininkas/-ė ir galite OZONUI skirti šiek tiek lėšų sparčiau vystyti savo veiklą – perveskite Jums priimtiną, kad ir nedidelę ar simbolišką, sumą į mūsų redakcijos sąskaitą ir taip prisidėkite prie kiekvieno naujo numerio išleidimo bei jo kokybės gerinimo. Pervesdami lėšas, jei pageidaujate, galite nurodyti, kaip norite, kad šios lėšos būtų panau-

dotos. Pervesdami paramą prie pavedimo paskirties „Parama“ trumpai pridėkite, kokiam tikslui ji skirta (autoriniams honorarams, spausdinimo išlaidoms ar kt.).

pasiūlysime Jums geriausią pasirinkimą, kokį tik galėsime! Iki kiekvienų metų gegužės mėn. 1 d. paskirkite 2 % pajamų mokesčio sumos naudodamiesi savo banko elektroninės bankininkystės paslauga arba užpildydami 2 % standartinę VMI prašymo formą. Nuoširdžiai dėkojame paskyrusiesiems 2 % pajamų mokesčio sumos už praėjusius metus – už Jūsų skirtas lėšas apmokėjome didesnę autorinių straipsnių dalį.

Mūsų duomenys paramai gauti:

TAIP PAT kitose vietose: Vilniuje • „The Body Shop“ „Akropolyje“, Ozo g. 25 • Vilniaus m. savivaldybė, Konstitucijos pr. 3 • VšĮ Kultūros idėjų institutas, Konstitucijos pr. 23C-618 • Šiaurės miestelio technologijų parkas J. Galvydžio g. 5/ Žygio g. 96 • IKI parduotuvėse: „Jasinskio“, J.Jasinskio g. 16; „Žvėryno žiedas“, Sėlių g. 54/Žalioji g. 2 „Šeškinė“, Šeškinės g. 32 • „Vintage“ baldų salonas, Užupio g. 9-40, Angelo skveras • „Weleda“, Užupio g. 4

Jei Jūs esate juridinis asmuo (t. y. įmonė) ir manote, kad Jūsų paslaugos arba lėšos gali būti naudingos OZONUI, o kartu ir Jūsų prekės ženklas arba reklama leidinyje OZONAS būtų naudingi Jūsų įmonės įvaizdžiui, – susisiekite su mumis, ir mes

Paramos gavėjo identifikacinis numeris (įmonės kodas) 300125569 Paramos gavėjo pavadinimas VšĮ Kultūros idėjų institutas Registracijos adresas Pašilaičių g. 12A-10, Vilnius Atsiskaitomosios sąskaitos numeris LT28 7044 0600 0574 0636

Kaune • IKI parduotuvėse: „Kalniečiai“, P.Lukšio g. 60 „Lituanica“, Jonavos g. 3 • „The Body Shop“ „Akropolyje“, Karaliaus Mindaugo pr. 49 Klaipėdoje • IKI parduotuvėse: „Bigas“, Taikos pr. 139 „Universitetas“, Herkaus Manto g. 84 • „The Body Shop“ „Akropolyje“, Taikos pr. 61 • Klaipėdos ekologinis klubas „Žvejonė“, Taikos pr. 42-3 • Baras „Senamiestis“, Bažnyčių 4/Daržų 10. • I. Simonaitytės viešoji biblioteka, Herkaus Manto g. 25.

Šiauliuose • IKI parduotuvėje „Dainai“, Gardino g. 2 • „The Body Shop“ „Saulės mieste“, Tilžės g. 109 Panevėžyje • IKI parduotuvėje „Basanavičiaus“, Ukmergės g. 18 BEI ekologiniuose renginiuose, konferen-

cijose, įvykiuose, pasimatymuose, pas ekologiškus draugus ir kt.

tema / 3

Ozonas 2008/9 (13) www.ekologija.lt

veiksniai. Derėtų pripažinti, kad vykdydami Europos direktyvas, užduotis, rengdami ataskaitas, neturime laiko kurti savo šalies atliekų tvarkymo nacionalinės politikos, kuri ne tik būtų pajėgi pasiekti ES reikalaujamą lygį, bet apgindama valstybinius interesus ir siekius būtų pritaikyta Lietuvos ekonominėms, energetinėms sąlygoms, Lietuvos gyventojui-vartotojui bei Lietuvos pramonės ir atliekų tvarkymo pajėgumų situacijai. Žaviuosi šalimis, kurios kuria atliekų tvarkymo sistemas, jas analizuoja, tobulina, o ataskaitų teikimą Europos Sąjungai laiko reikšmingu, bet antraeiliu dalyku. Minėjote, kad forumas galėtų tapti pagrindiniu metiniu aplinkosauginiu renginiu Lietuvoje. Kodėl to reikia ir kokį temų spektrą tada aprėptų renginys? Juk dabar jame kaip pagrindiniai figūruoja atliekų tvarkymo klausimai. Bendradarbiavimui, diskusijoms, naujoms idėjoms reikia arenos, reikia metinio renginio, prieinamo ne vien aplinkos apsaugos sistemos žmonėms, bet visoms suinteresuotoms šalims. Reikia renginio, objektyviai atspindinčio realijas. Tokio mūsų šalyje nėra. Kiti renginiai arba yra informacinio pobūdžio arba turi lobistinių tikslų. Tokiuose renginiuose jautiesi kaip surežisuotame spektaklyje, kurio pabaiga aiški, jam dar neprasidėjus. Mes niekada nežinome, kaip baigsis viena ar kita diskusija, nors jos yra moderuojamos. Mes siekiame informatyvaus, dinamiško, impulsyvaus ir atviro renginio. Jau pernai forumas peraugo atliekų tvarkymo srities ribas. Laikas pradėti renginio tematikai taikyti „produktų būvio ciklą“. Tai yra įtraukti prevencijos, švaresnės gamybos, tvaraus vartojimo, aplinkos apsaugos ekonomikos temas. Neatmetama galimybė plėsti tematiką vandenų, atmosferos apsaugos, alternatyvios energetikos,visuomenės švietimo srityse. Viskas priklauso nuo to, ar rasime stiprių partnerių su panašiomis idėjomis. Tačiau dėl per didelės plėtros nenorime prarasti ir renginio jaukumo. Kalbant apie aplinkosaugą, susiduriama su daugybe mitų, fobijų, neaiškumų, nors „žaliojo mąstymo“ virusas pasklidęs jau senokai. Ką galima kaltinti dėl stabilumo ir skaidrumo stygiaus aplinkosaugoje? Nėra tų Jūsų minimų mitų, fobijų ir neaiškumų. Netgi viskas, sakyčiau,

kiniams kaip „green washing“, korupcija ir stambių interesų nesiskaitymu su aplinkos apsaugos reikalavimais. Jau nekalbant apie tai, kad nėra inovatyvių, aplinkos ir mūsų gyvenimo kokybę garantuojančių idėjų. Apie tai nemažai kalbėsime konferencijoje. Kad ir kaip keista, daugiausia palankių aplinkai iniciatyvų, idėjų, judėjimų kyla ne iš valstybinės aplinkos apsaugos sistemos, o iš sąmoningų vartotojų, kitų pažangiai mąstančių piliečių ar kompanijų. Jų dėka yra tokie reiškiniai kaip „Ozonas“, Užupio ekologinių produktų turgus, socialiai atsakingų įmonių rinkimai, atsakingos verslo zonos idėja, į rinką įvestų ekologinių produktų bei augantį jų vartotojų kiekį, kitų įvairių akcijų ir projektų mokyklose ir darželiuose, jungimąsi prie tarptautinių iniciatyvų ir tinklų. Didelę paskatą šiems procesams duoda entuziastai – stiprios asmenybės. Aplinkos apsaugos sritis yra idėjinė, istorija rodo, kad joje lemiamą vaidmenį vaidina stiprios asmenybės, dažnai neįvertintos, tačiau tyliai dirbančios kasdieninį darbą. Pažįstu daug atsidavusių aplinkosaugai žmonių: mokytojų, savivaldybės ekologų, atskirų įmonių ekologų, universitetų dėstytojų, mokslininkų, aplinkos apsaugos inspektorių, alternatyvios energetikos idėjų skleidėjų, tarptautinių organizacijų ekspertų, pavienių entuziastų. Laukime, kol susiformuos kritinė masė ir pradės veikti kryptingai. Tikiu EKO LIETUVOS idėja ir manau, kad tai vienintelis mūsų šalies pozicionavimo pasaulyje variantas. Kol blaškysimės, ieškodami naujo šalies veido, visiškai prarasime savo esmę. Tada beliks tik išnykti.

Nuotr. Arno Usevičiaus

The waste management sector is still overflowing with problems

per daug stabilu ir aišku – visi dirba taip, kaip yra nutarta arba taip, kaip supranta savo darbą. Aplinkos apsaugos valstybinė sistema užimta daugiausia Europos Sąjungos direktyvų, tikslų, uždavinių įgyvendinimu, kontrole, monitoringu, leidimų išdavimu, nelegalių statybų tramdymu. Keista, tačiau valstybinės aplinkos apsaugos sistemos efektyvumas vis dar skaičiuojamas pastatytų infrastruktūros

objektų, atliekų konteinerių skaičiumi, inspektorių išrašytų baudų skaičiumi ar į biudžetą išieškotų pinigų kiekiu. Visuomenei pateikiamos informacijos apie prioritetus, pagrindinius aplinkos kokybės tikslus, pasiektą pažangą, svarbiausias mūsų šaliai partnerystės ir bendradarbiavimo iniciatyvas, siekiant geresnės aplinkos kokybės ar palankios terpės ekologinėms idėjoms Lietuvoje vis dar pasi-

gendama. Visos oficialios ataskaitos sausos, „tylios“ ir „teisingos“. Nevyriausybinės organizacijos, kurios turėtų būti sistemos „sanitarai“, atstovaujantys visuomenės interesus, veikia fragmentiškai. Pastaruoju metu, tiesą sakant, visai retai begirdime jų poziciją, siekius, tikslus. Pastebimas ryškus nevyriausybinių organizacijų aplinkos apsaugos srityje sumažėjimas. Ši situacija palanki tokiems reiš-

For five years now, in Druskininkai, a discussion forum has been organised to invite field experts to share their experience, and to review all the work that has been done, trying to resolve the past mistakes and plan new strategies for the future - all to solve the refuse problems. It is thought that soon this event will be the most important environmental gathering in the whole of Lithuania. Today on the eve of the next “Atliekų tvarkymas” (Waste management) we had a chat with the leader and founder of the event Lina Šleinotaite-Budriene. The discussion showed the clear problems of the waste management and ecological issues that are often greatly damaged by the imposed bureaucracy and fake planning. The plans and bureaucracy seem to work to stop rather than improve the development in the waste management sector. A lot of words have been expressed in the encouragement for the partnership between the state, the citizens and the business, but it does not mean that this partnership is at all developed.

Žinojimas privalo tapti veiksmu Kristina KUČINSKAITĖ [email protected] Įmonių socialinė atsakomybė tampa šiuolaikiško ir sėkmingo verslo sinonimu. Tačiau dėmesys socialinėms veikloms, darniai raidai, aplinkosauginėms programoms tiek įmonės viduje tiek jos išorėje, negali būti vien reklaminis triukas. Gaila, dažnai vis dar susiduriama su įtarumu arba pasyvumu, kai į verslo sektorių kreipiamasi norint paskatinti jį būti socialesnį. Save „žaliosiomis“ pasiskelbiančios įmonės neretai „žalios“ yra tik pavadinimu. Bet nereikia pamiršti, kad tiek atidūs vartotojai, tiek partnerystės siekiančios aplinkosauginės iniciatyvinės grupės tą ilgainiui pastebi. Diskusijų forume „Atliekų tvarkymas“, Druskininkuose, ruošiamasi aštriai dis-

kusijai įmonių socialinės atsakomybės klausimais: kiek tai yra pelninga verslininkui, ar Lietuvoje yra „žaliasis“ vartotojas, kokie greenwasing‘o pavojai. Tad net jei į įmonių socialinę atsakomybę kol kas žvelgiama vien kaip į būdą pelno rodikliams kelti, galima tikėtis, kad ir mūsų šalyje laikui bėgant tai taps savaime suprantama verslo sąlyga.

Tik pirmieji žingsniai

Eilinį kartą mūsų šalis žengia tik pirmuosius žingsnius pozityvių pokyčių kryptimi. Nors gal nederėtų kalbėti apie pirmuosius žingsnius, kai yra įmonių (kartais gana nemažų), kurios jau ne pirmus metus stengiasi plėtoti socialiai atsakingą veiklą. Tačiau kai apie verslą kalbame kaip apie visumą, galima kalbėti apie tuos pirmuosius žingsnius.

Įmonių socialinės atsakomybės (ĮSA) diskusijos moderatorių forume mėnraščio ,,Ozonas“ bei „Ekologiškos kultūros asociacijos“ (EKA) atstovė Lauryna Tarvydienė, pastebi, kad Lietuvoje tik pradedama plačiau diskutuoti verslo etikos bei socialiai atsakingo verslo temomis: „Keliami klausimai: kam to reikia, kokia nauda? Tuo tarpu vakarų šalyse jau senokai akcentuojamas kitas klausimas – KAIP tai padaryti? Šių metų kovo mėnesį kompanijos „Sprinter tyrimai“ atliktų gyventojų tyrimų duomenimis, net 43 proc. apklaustųjų nurodo, kad socialiai atsakinga veikla atkreipia vartotojų dėmesį į tokia veikla užsiimančią bendrovę. O balandį Marketingo specialistų asociacija išsiaiškino, kad daugiau nei du trečdaliai respondentų mano, jog ĮSA gerina pre-

kės ženklo reputaciją. Iš to drįstu daryti prielaidą, kad ir Lietuvoje artėjame prie kritinės masės ribos, už kurios socialiai atsakinga veikla ims plėtotis nauju pagreičiu bei kryptimis“. Vartotojų savimonės augimas optimistiškai nuteikia siekiančiuosius verslo humaniškumo. Kaip pavyzdį galima pateikti didžiulio atgarsio visuomenėje sulaukiančias socialines iniciatyvas. Verslo ar valdžios institucijų partnerystė su tokiomis iniciatyvomis prisideda prie palankios vartotojų nuomonės formavimosi.

Idėjinis pagrindas – būtinas

Vilniuje reguliariai vykstantis Užupio turgelis jau spėjo tapti tikru socialiniu ir kultūriniu fenomenu. Nuo ekologiškų produktų pardavimo pereita ir prie kul-

tūrinių, socialinių akcijų. Ir žiemą savo veikiantis turgelis nestokoja idėjų. Šiuo metu planuojamas Lietuvoje pagamintų ekologiškų transporto priemonių konkursas, muzikos festivalis, kuriame būtų muzikuojama instrumentais, pagamintais iš atliekų. Vienas idėjos iniciatorių, Užupio informacijos ministras Vytautas Ratkevičius, pasakojo, kad buvo maloniai nustebintas, kad vos pradėjus kurti turgelį miesto savivaldybės nariai buvo nepaprastai geranoriški. Tiesa, prisimindamas pradžią, V.Ratkevičius negali tokių pat pagyrų žerti verslininkams. „Kai kurie verslininkai, plėtojantys ekologiškus verslus, ekologijos specialistai nenorėjo prisidėti prie mūsų veiklos. Pamenu, viena asociacija, paprašyta tik informacijos, teiNukelta į 5 psl.

4 / interviu

Ozonas 2008/9 (13) www.ekologija.lt

Keičiant pasaulį būtinas pozityvus mąstymas Visas mus kamuojančias problemas dažniausiai sugebame vertinti tik per neigiamą prizmę, tai yra, visi mokame ieškoti kaltininkų, pirštais badyti katastrofiškas pasekmes, verkšlenti dėl savęs. Pozityvi prieiga ir pastanga atsakingai ir sistemiškai imtis grėsmingų, sunkiai suvokiamos apimties problemų sprendimo – retas atvejis. Apskritai gyvendami mažoje šalyje esame linkę manyti, kad dėl visų nelaimių, tokių kaip klimato kaita, išteklių išeikvojimas, atmosferos tarša, kaltos vien šalys gigantės. Manome, kad esame pernelyg maži ir dėl to neprisidedame prie varganos planetos padėties. Todėl visas bėdas, kurias pavyksta sugaudyti globaliame informacijos tinkle, linksniuojame teoriniu lygmeniu, o praktiškai gyvename ekstensyvų, vien į savo šalies (o dar dažniau – į asmenines) reikmes orientuotą gyvenimą. Kristina Kučinskaitė [email protected] Druskininkuose vykstančiame diskusijų forume „Atliekų tvarkymas“ galima susitikti su žmonėmis, kurie ne verkšlena, o tiki, kad vis dar įmanomas pozityvus gamtos ir technologijų visuomenės sugyvenimas, ir dirba visame pasaulyje, kad darnios raidos koncepcija taptų kasdienybe. Vienas jų – Švedijoje įsikūrusios, visame pasaulyje atstovybes turinčios ne pelno siekiančios organizacijos „Natural step“ vykdantysis direktorius David Cook. „Natural step“ veikia jau dvidešimt metų. Tai darnios raidos per verslo integraciją siekianti, tyrimų, ugdymo bei konsultacinė organizacija, užsiimanti sistemišku, mokslu paremtu organizacijų vystymu. Jos veiklų sąraše – vyriausybinės institucijos, mokslo įstaigos, vienos šalies ir tarptautinės kompanijos. „Ozono“ skaitytojams – pokalbis su pozityviai kaitą vertinančios organizacijos vadovu. – Pernelyg didelė mūsų gyvenimo struktūros elementų fragmentacija – viena pagrindinių bėdų šiuolaikiniame pasaulyje. „Natural step“ organizacija akcentuoja sistemos, kurioje gyvename, pažinimo būtinybę. Kuo tas pažinimas gali būti naudingas ieškant geresnių sprendimų verslui? Kodėl nepakanka būti vien specifinės srities žinovu? – Šiandien tikrai negana būti vien savo srities žinovu. Mūsų pasaulis šiuo metu yra slegiamas labai sudėtingų problemų. „Natural step“ organizacija įkurta kaip priemonė, padedanti atpažinti tas problemas. Visi geba samprotauti apie pasekmes, bet kur kas svarbiau – išanalizuoti problemas, kad būtų galima ieškoti sprendimų. Mūsų bėdos yra kompleksinio pobūdžio, tad, norint jas pažinti, būtinas geras

David Cook

sistemos pažinimas, t. y. pirmiausia reikia pažinti visumą, o tik po to gilintis į atskiras jos dalis. Kai žmonės pradeda dalintis pažinimu, išmoksta žvelgti plačiau, jų suvokimas apie pasaulį ir jame vykstančius procesus irgi pakinta. Pavyzdžiu galime imti mokslo sektorių. Tradiciškai manoma, kad tai – tik išrinktiesiems prieinama pažinimo erdvė. Mes stengiamės mokslo pasaulį padaryti artimą visiems. Negana kažkam daryti tai, kas įprasta. Pasaulį keičia ne mokslas, ne ekspertai, specialistai, o visi mes. „Natural step“ tikslas ir yra suartinti visus, kurie yra suinteresuoti, bet dar ne visai suvokia veikimo kartu būtinybę. – Kokiais pagrindiniais argumentais būtų galima grįsti darnios raidos ir aplinkosauginius projektus, kad jais susidomėtų verslo ir politikos sektoriai? – Labai daug dirbame su verslo sektoriumi, stengiamės, kad šio sektoriaus atstovai žvelgtų plačiau. Matome, kaip situacija po truputį gerėja. O dėl rezultatyvios prieigos... Darnios raidos principais grįstame pasaulyje reikalingas sėkmingas verslas. Toks verslas reikalingas ir kuriant tą pasaulį. Tad tikrai nereikia negatyvaus tono bendraujant su verslininkais, būtina pozityvi prieiga. Verslininkas turi pamatyti visas tas fantastiškas galimybes, kurias galėtų realizuoti panaudojęs savo paties kuriamas atliekas. Juk ir energijos sąnaudų sumažėtų įdarbinus energiją, gaunamą iš atliekų. Taip pat galima samprotauti ir apie greitai prabangos dalyku tapsiantį vandenį. Su politikais kiek sudėtingiau. Palankios aplinkosauginės politikos sistemos nebuvimas nėra vien Lietuvos problema, tai aktualu daugumai šalių. Mūsų pastangomis jau porą metų situacija gerėja. Labai svarbu, kad į aktyvią diskusiją įsitrauktų kuo daugiau visuomenės sluoksnių. Tai geras akstinas politikams imtis veiklos.

– Grįžtant prie verslo: kaip įmanoma išvystyti „teisingą“ kapitalistinę sistemą, kai (tai – jokia paslaptis) ji iš esmės yra orientuota į augimą ir vartojimą. O mąstant apie pasaulio ateitį akivaizdu – turime kuo greičiau atsisakyti perdėto vartotojiškumo, tai reiškia – ir tradicinio kapitalizmo. – Visiškai sutinku. Su tuo kasdien ir dirbame. Verslui būtina pagalba, kuri, kaip jau minėjau, turi būti teikiama per pozityvią prieigą,. Aišku ir tai, kad ateities pasaulio vizija neįsivaizduojama be kapitalistinės veiklos. Negalima kalbėti apie darnią raidą, subalansuotą gyvenimą ir tuo pat metu atmesti verslą. Bendraujant su verslininkais reikia kalbėti taip „lyg rūpėtų pasaulis“, tiesa, tai labai geros knygos pavadinimas („Capitalism as if the world matters“ aut.).

Verslininkai juk tokie pat žmonės kaip ir visi – su savo šeimomis, bėdomis, ligomis. Į juos reikia žiūrėti ne kaip į kažkokios nepajudinamos, abejingos sistemos sraigtelius, bet kaip į asmenybes. Tada galima rasti bendrą kalbą. O kalba turi būti apie ekonomikos vystymąsi. Pastebėkite, kad vartoju vystymosi terminą, kuris labai skiriasi nuo augimo termino, kurį pavartojote, apibūdindama negatyvią kapitalizmo pusę. Skirtumą tarp šių dviejų terminų gerai iliustruoja sniego kamuolio ir vaiko pavyzdys. Sniego kamuolys gali tik augti. Vaikas ne tik auga, bet ir vystosi, užaugęs jis vystosi toliau. Štai to ir reikia dabartinei ekonominei sistemai. Eksponentinis augimas, kuriame ji užstrigusi, – pasmerktas katastrofai. Daiktų ir paslaugų pagaminama tiek, kad esame visiškai jais perkrauti. Ryšys tarp augimo ir vartotojiškumo – akivaizdus. Mums būtini pokyčiai. Gerai, kad kalbame apie fairtrade, ekologišką produkciją, bet reikia kur kas daugiau. Būtina, kad reformų poreikį suprastų ir tokios šalys kaip Indija, Kinija, kurios šiuo metu yra augimo gigantės. – „Natural step“ jau pakankamai ilgai mėgina pakeisti versle ir politikoje vyraujančius mąstymo ir veiklos metodus. Ar jau galima pastebėti kažkokius pozityvius organizacijos veiklos rezultatus. – Žinoma, galima. Šiuo metu pradėjome dirbti su chemijos pramonės gigantais „Rohm and Haas“, jie siekia visiškai reorganizuoti savo veiklos metodus. Galima paminėti ir didžiulį prekybos tinklą „IKEA“, kuris šiuo metu vykdo daug daugiau aplinkosauginių programų. Tačiau tai – tik keli žymesni pavyzdžiai. Pagrindinis pasiekimas – dialogo tarp žmonių, verslininkų ir politikų mezgimasis. Ryšys yra svarbiausias dalykas, kai siekiama keisti pasaulį. Negalima imti ir tiesiog įvardyti kažkokius statiškus konkrečius momentus, mūsų veikla ir tai, ko siekiame, yra nuolatinis procesas, vystymasis. Mes – viltingi entuziastai, ir manau, kad dirbant kartu galima tikrai daug padaryti.

– Švediją labai dažnai laikome pavyzdžiu, kai kalbame apie aplinkosaugą ir darnią raidą. Kaip manote, ko Lietuva ir turbūt daugelis kitų šalių galėtų pasimokyti iš Jūsų šalies vystydamos aplinkosauginę kultūrą? – Aš pats nesu švedas, tik kurį laiką čia gyvenu. Tačiau Švedija tikrai unikali šalis. Turbūt svarbiausias dalykas yra tai, kad patys švedai turi ypatingą pasaulio, kuriame gyvena, suvokimą. Dėl to aplinkosauginė kultūra šalyje yra labai aukšto lygio. Resursai naudojami protingai, racionaliai „įdarbintos“ naujausios technologijos, puiki integruota transporto sistema, intensyviai naudojamas alternatyvus kuras. Paprastas, konkretus pavyzdys – rūšiavimas. Atrodo, kad kiekvienas namas turi visą rūšiavimo sistemą. Ir, turiu pastebėti, ji tikrai veikia! Mažai šaliai kai kuriuos infrastruktūros dalykus gal būtų sunku greitai pritaikyti, bet visada galima pradėti nuo mažesnių žingsnelių. – Jūsų organizacija turi atstovybių visame pasaulyje, o pasaulis, kaip žinome, yra tokia struktūra, kur balansas tarp kraštutinumų atrodo neįmanomas. Siekti į aplinkosauginės būklės gerėjimą orientuotų pokyčių išsivysčiusiose šalyse – vienas dalykas. Bet kokia situacija šalyse, kuriose skurdas ir darbo jėgos išnaudojimas yra norma, o kalbos apie aukštą gyvenimo kokybę ar aplinkosauginę politiką tėra utopinės svajonės? Ar „Natural step“ įsivaizduoja, pagal kokius scenarijus turėtų vystytis tokios šalys? – Tiesą sakant, šioje srityje kol kas dirbome mažiau nei norėtume. O juk tose šalyse visos aplinkosauginės problemos tos pačios, kartais net intensyvesnės, pvz. Indijoje. Visada stengiamės veikti iš vidaus, tai reiškia, kad visur ieškome vietinių žmonių, kurie būtų aktyvūs, rūpintųsi savo šalimi. Probleminėse šalyse darome tą patį. Visada stengiamės likti pozityvūs. Bet dideli pokyčiai vyksta lėtai.

To change the world you have to be positive

As Lithuania is a small country it is very often that we come across this misconception that we are not responsible for the problems of the world. Instead we tend to think that it is those giant states that created the mess and they have to sort it out, while we in the meantime, just keep on moaning. We have collected such a great deal of troubling information that we do not know what to do with it, so what do we do, we just keep on complaining. David Cook, the managing director of the Natural Step, non profit organisation suggests a contrary reac-

tion, as it is only through being positive and constructive, we can achieve greater things and sort those heavy problems of today out. Changing our attitude, suggests David Cook, will not only solve the environmental problems but also the education issues that are seen through the lack of expertise in more than one sector. In fact being an expert in one area is not enough, you have to be aware of all the other problems that are around you, before you can try solving anything. We should aim big but start from one step at the time.

tema / 5

Ozonas 2008/9 (13) www.ekologija.lt

Rūšiuoti ar... Parduoti?

Kristina KUČINSKAITĖ [email protected]

Lietuviai dar tik pradeda priprasti prie elementaraus rūšiavimo pradžiamokslio. O Aplinkos ministerija tuo nesitenkina ir jau kurį laiką žada patobulinti esamą situaciją įvesdama užstato už vienkartines gėrimų pakuotes sistemą. Visai nekeista, kad šis pasiūlymas sukėlė tikrai aršius debatus tarp visų suinteresuotų pusių. Vieni teigia, kad užstato sistema stebuklingai išvalys užterštas šalikeles, pagerins atliekų surinkimo kokybę, paskatins daugkartinių pakuočių naudojimą ir bus puiki proga į atliekų tvarkymo verslą įsitraukti naujiems veikėjams. Kiti mano, kad po tariama užstato sistemos nauda slypi visa virtinė neigiamų pasekmių, kurios skaudžiai atsilieps smulkiems bei vidutiniams verslininkams ir, žinoma, vartotojams. Ši tema, kaip viena pagrindinių, akcentuojama ir diskusijų forume „Atliekų tvarkymas“. Faktas, kad atliekų rūšiavimo srityje mūsų šalis vis dar turi siekti gana tolimų aukštumą. Svarbiausia rasti optimalų ir visas puses tenkinantį būdą tai padaryti.

Dabartinė sistema neefektyvi

Vienkartinės gėrimų pakuotės, ypač

Atkelta iš 3 psl.

kėsi patarti jos ieškotis internete. Jie juk už tai pinigus gauna!“ – piktinosi V.Ratkevičius. Užupio turgelio globėjas pastebėjo, kad pagrindinis jų iniciatyvą remiančių verslininkų bruožas – ekologiškomis idėjomis paremtas gyvenimo būdas: „Visi, kurie gyvena tokį gyvenimo būdą, – prisideda. Turgelis juk nėra produktų pardavimas – tai aplinkosauginės pasaulėžiūros diegimas visuomenei“. L.Tarvydienė, dalydamasi partnerystės su verslininkais paieškų patirtimi, taip pat akcentavo sunkumus, su kuriais tenka susidurti dėl to, kad verslininkai vis dar nenoriai gilinasi į egzistuojančias socialines, aplinkosaugines problemas. „Iš asmeninės kaip „Ozono“ atstovės patirties ieškant bendraminčių, galiu teigti, jog Lietuvoje socialinė įmonės veikla vis dar suvokiama kaip labdara ar filantropija. Tai – vienas rinkodaros būdų, o ne lygiavertė partnerystė bei sisteminio bendradarbiavimo užmezgimas su socialiniais partneriais bei kitais naudos gavėjais. Dažniausiai Lietuvos verslininkus tapti socialiai atsakinga įmone skatina užsienio partneriai/motininės įmonės, tuo tarpu vakarų šalyse pagrindinis veiksnys skatinantis verslininkų atsakingumą – vartotojų/visuomenės spaudimas“, – teigia L.Tarvydienė.

Nesąžiningieji neišsisuks

Nors mūsų šalis dar tik mokosi ĮSA principų, kartu su jais mokomasi ir nesąžiningai žaisti humaniškos ekonomikos vardu. Užsienyje plačiai paplitęs greenwashing‘as ten sulaukia ir aktyvios konfrontacijos. Vartotojų smegenų plovimu užsiimančios kompanijos

plastikinės, turbūt viena populiariausių atliekų rūšių, „puošiančių“ mūsų aplinką. Pakartotino naudojimo stiklinės gėrimų pakuotės, kurioms jau pora metų taikoma užstato sistema, – tikrai kur kas rečiau pakliūva į akiratį. Jei vartotojas pats neatsiima jam priklausančių centų – tuo, radę ne vietoje numestą talpą, visada pasirūpina benamiai. Vienkartinių gėrimų pakuočių rūšiavimu vartotojai turi rūpintis iš pilietinių paskatų. O su pilietinėmis paskatomis mūsų šalyje, deja, reikalai dažniausiai prasti. Tai atspindi ir neįvykdomos ES atliekų tvarkymo užduotys. Sekant kitų Europos šalių (Danijos, Estijos, Švedijos, Vokietijos, Suomijos) patirtimi, manoma, kad užstato sistemos įvedimas pagerintų vienkartinių gėrimų pakuočių tvarkymą. Užstato sistema galėtų būti taikoma stiklinėms, plastikinėms ir metalinėms alaus, alkoholinių kokteilių, sidro, gaiviųjų gėrimų, vandens bei sulčių pakuotėms. Planuojama, kad vienkartines gėrimų pakuotes gyventojai galėtų palikti prekybos centruose. Produkcija, kurios pakuotės keičiamos, taip pat turėtų būti išskiriama specialiais ženklais. Kad sistema galėtų funkcionuoti, reikia pakoreguoti esamus įstatymus, sukurti visą pakuočių surinkimo inf-

anksčiau ar vėliau išaiškinamos. Tuo užsiima specialios kontrolės institucijos, nevyriausybinės organizacijos, inicijuojančios įmonių veiklos tyrimus, žiniasklaida, atsakingi vartotojai. „Galima teigti, kad, neturint stiprių nevyriausybinių organizacijų, nepriklausomų tyrimų laboratorijų bei centrų, iškreipto socialinio atsakingumo prevencija galėtų tapti atsakingas vartotojas, kurio švietimu bei „auginimu” turi rūpintis tiek valstybė, tiek privatus atsakingasis verslo sektorius, suinteresuotas, kad vartotojas taptų kompetentingas įvertinti jų paslaugų ir investicijų lygį. Turime siekti, kad ir Lietuvoje būtų įgyvendinama greenwashig’o kontrolė. Taip išvengtume ĮSA vertės devalvacijos bei iškreipto taikymo. Dėl to išloštų tiek įmonės, tiek valstybė, tiek eilinis vartotojas“, – stiprią savimone turinčiu vartotoju tiki L.Tarvydienė. Aplinkosaugos, ĮSA, darnios raidos sąvokomis informacinėje erdvėje šiuo metu manipuliuojama gana intensyviai. Vis tik mūsų šalyje vis dar trūksta asmenybių, kurios inicijuotų spartesnį progreso judėjimą, taip pat trūksta ir gilesnio idėjinio užtaiso. Kodėl Užupio turgelis yra išskirtinis reiškinys? „Todėl, kad trūksta iniciatyvių, idėjinių žmonių“, – atsako V.Ratkevičius. Kodėl po skambiais pavadinimais slepiasi pasenę veiklos metodai? Todėl, kad žinių pakanka, bet trūksta drąsaus praktiško jų panaudojimo. Dialogas tarp verslininkų, vartotojų, kontroliuojančių institucijų, nevyriausybinių organizacijų yra būtinas siekiant vystymosi. Forumo metu sudaroma galimybė diskutuoti, tad belieka tikėtis, kad ji paskatins verslininkus dar kartą permąstyti ateities perspektyvas.

Comprehension must turn into action

The social responsibility of a company is a synonym for a modern and successful company. However, paying attention towards social activities, sustainability, caring about environment inside and out of the company, mustn’t be just an advertising trick, to work, it must be as true and honest as it seems. Unfortunately, these days, when the business sector is spoken to about these matters we more often come across a lot of suspicion and inactivity than

honest interest in it. Often the companies that promote their green business are simply so on paper, and even that is not recycled. The green customer does exist in Lithuania; but there are even more dangers of the greenwashing about. So even if the companies social responsibility is regarded as a profitable advertising technique, we can hope that in the near future, being green will become a simple business standard.

rastruktūrą. Aplinkos ministerija kaip anksčiausią datą, kada sistema įsigalėtų, numato 2010–2011 metus. Iki tol vis dar reikia atlikti užstato sistemos poveikio aplinkai ir ekonomikai vertinimus. Už šią atliekų tvarkymo inovaciją pasisako dalis atliekų tvarkytojų ir prekybininkų.

Netinkamos vertybės

Prieš depozitinės sistemos įvedimą pasisako dauguma gamintojų-importuotojų organizacijų, taip pat konteinerinį atliekų surinkimą koordinuojantys atliekų tvarkytojai. Pakuočių atliekų tvarkymą organizuojančios organizacijos „Žaliasis taškas“ direktorius Arūnas Makauskas primena, kad pati brangiausia šiukšliadėžė vartotojui yra prekybos centras: „įvedus užstato sistemą labiausiai nukentės vartotojas, jis mokės už sistemos įvedimą ir funkcionavimą. Gamintojas nukentės tik tiek, kiek tai atsilieps produkcijos realizavimui, – prekybininkai, aišku, reikalaus specialiai žymėti pakuotes, jiems norėsis kontroliuojamų gaminių“. Jei gamintojai turės įvesti atitinkamą pakuočių žymėjimą, baiminamasi, kad tai gali paveikti produktų kainas, o tai tiesiogiai atsilieptų eilinio vartotojo kišenei. Kaip argumentas prieš užstato siste-

mos įvedimą pateikiamas netinkama linkme kreipiamas visuomenės sąmoningumo vystymas. Baiminamasi, kad žmonės rūpinsis rūšiuoti tik tas atliekas, iš kurių atrinkimo galima „gauti naudos“. Užstato sistema apims tik vienkartines gėrimų pakuotes, daugybė kitų pakuočių (tokių kaip kosmetikos, maisto produktų ir t. t.) tebebus metamos į konteinerius. „Tie, kurie mano, kad depozitinė sistema pakeis konteinerinę sistemą – klysta. Didžioji dalis produktų pakuočių vis tik keliaus į konteinerius“, – sakė A. Makauskas. Apžvelgiant užstato sistemą jau įsidiegusių šalių praktiką pastebėta, kad ten ženkliai padidėjo kitų atliekų tvarkymo kainos. Baiminamasi,

kad taip nenutiktų ir Lietuvoje. Anot A. Makausko, racionalus esamos problemos sprendimas įmanomas tik tuo atveju, jei visos penkios suinteresuotos pusės – vartotojai, atliekų surinkėjai, savivaldybės, gamintojai bei jų organizacijos ir Aplinkos ministerija su kitomis valstybinėmis institucijomis – sugebės rasti kalbą diskusijos metu. O visų suinteresuotų šalių tikslas yra vienas ir tas pats – surinkti kuo didesnius pakuotės kiekius, juos perdirbti arba utilizuoti išgaunant energijos, kad kuo mažesni jos kiekiai pakliūtų į vis didesne problema tampančius sąvartynus.

6 / ekotransportas

Ozonas 2008/9 (13) www.ekologija.lt

„Žali“ automobiliai Lietuvoje – tik pinigingųjų užgaida

Savo naftos išteklių beveik neturinčioje šalyje alternatyviais energijos šaltiniais varomi automobiliai ne itin populiarūs. Ir neatrodo, kad artimiausiu metu jie čia paplis, nes valstybinės skatinimo politikos beveik nėra. Deja, mūsuose įprasti trumparegiški veiklos metodai. Panašu, kad net ir kylančios kuro kainos nėra pakankamas įrodymas, jog reikia ieškoti kitų būdų išlikti motorizuotiems. Apie aplinkos taršą jau daug prisakyta, tačiau neatrodo, kad kas nors imtųsi keisti automobilį į viešąjį transportą, dviratį ar vaikščiojimą pėsčiomis dėl to, kad plaučiuose cirkuliuotų grynesnis oras. ti, motoroleris turi vos ne žmonėms akyse stovėti, kad jį pirktų. Italijoje, Graikijoje motorolerių yra labai daug. Italijoje, jei žmogus perka ne įprastą motorolerį, o elektra varomą, jam valstybė kompensuoja 800 eurų. Pas mus kompensuoja už nusipirktą kompiuterį, o ne už tai, kad pirkai ekologišką motorolerį. Pasaulyje paklausa yra didžiulė. Mes, užsisakę elektra varomą motorolerį, jo turėjome laukti net du mėnesius“, – pasakojo A. Štalis. Lietuvoje tikimasi, kad privačios įmonės ar patys žmonės parodys iniciatyvą ir pirks ekologiškas transporto priemones. Londone miesto valdžia skatina naudoti ekologiškas transporto priemones atleisdama savininkus nuo tam tikrų mokesčių – transporto priemonės mokesčio, už įvažiavimą į senamiestį. Verslininkas tikėjosi, jog, Valdui Adamkui tapus Prezidentu, bus daugiau dėmesio skiriama ekologijai, bet taip neatsitiko. Valstybinėms institucijoms ekologija mažai rūpi, nėra skatinančių iniciatyvų.

Skaičiuos teršalų kiekį

Kada metalo laužas keliuose užleis vietą naujiems sprendimams?

Rimas Grigonis

Elektromobilių – vienetai

Tiesa, grėsmingai kylančios degalų kainos lėmė aktyvesnį Lietuvos vairuotojų domėjimąsi ekologiškesniais automobiliais bei didėjančius jų pardavimus. Kai kurie pardavėjai teigia tokių automobilių šiemet jau pardavę bene dvigubai daugiau nei pernai. „Hansa lizingas“ pirmasis Baltijos šalyse pradėjo skatinti ekologiškesnių automobilių pardavimą, taikydamas palankesnes finansavimo sąlygas. Šiuo metu Lietuvoje „žaliausiais“ automobiliais pripažinti „Honda Civic 1.3i-DSI Hybrid“, „Toyota Prius 1.5 Hybrid“, „Citroen C1 1.0i“, „Peugeot 107 1.0i“, „Toyota Aygo 1.0“ bei ekologišku biokuru E85 varomi „Ford Focus Kombi 1.8i Flexifuel“, „Ford Focus C-Max 1.8i Flexifuel“, „Saab 9-3 Combi 2.0 Bio Power“, „Saab 9-5 Combi 2.0t Bio Power“ bei „Saab 9-5 Combi 2.3t Bio Power“ automobiliai. Tačiau jie dėl savo kainos yra įperkami tikrai ne kiekvienam.

Kita vertus, prieš tai išvardinti automobiliai yra ekologiški tik iš dalies, nes jie vis vien naudoja senkantį iškastinį kurą. Aplinkai beveik nekenksmingų automobilių Lietuvos keliuose rieda dar labai mažai. Transporto registravimo įmonės „Regitra“ duomenimis, Lietuvoje šiuo metu yra užregistruoti vos 8 elektra varomi automobiliai. O vandeniliu varomų automobilių nėra nė vieno.

Nėra kroviklių

Koks Lietuvos gyventojų pažiūros į ekologiškus automobilius, geriausiai parodo verslininkų veiksmai. Jei televizijos ekranuose ir laikraščių puslapiuose nerėkia reklamos apie itin greitus, tylius, ekologiškus ir stilingus elektromobilius, tai reiškia, kad nėra ir paklausos. Ekologiškomis transporto priemonėmis prekiaujantis verslininkas bendrovės „Arūšta“ direktorius Arūnas Štalis pasakojo, kad kol kas elektra varomų automobilių nepardavinėja, bet tokią galimybę turi. „Galime pasiūlyti elektra varomą ir daugiau kaip 300 tūkstančių eurų

Nuotr. http://tti.tamu.edu

kainuojantį išskirtinį automobilį, bet apie tai informacijos į interneto puslapį net nebandėme dėti. Kas gali pirkti automobilį, kuris, nuvažiavęs 200 kilometrų, turi stovėti 8 valandas ir būti kraunamas?“, – retoriškai klausė A. Štalis. Pasak verslininko, galbūt ateitis ir nepriklauso elektra varomoms transporto priemonėms, bet galėtų būti joms palankesnė. „Turėtų būti sukurtas normalus įkrovimas. Bet kokį elektra varomą automobilį, kuris gali nuvažiuoti 100 ar 200 kilometrų vienu atsikvėpimu, galima įkrauti per 3 minutes, tačiau reikia tinkamo kroviklio. Jei benzino kolonėlėse tokių dalykų būtų, manau, kad elektra varomi automobiliai greitai paplistų“, – įsitikinęs A. Štalis.

Domisi motoroleriais

„Arūšta“ pardavinėja ir elektra varomus motorolerius, kuriais lietuviai domisi gerokai labiau nei automobiliais. „Pardavimai banguoja. Po parodų žmonių susidomėjimas kyla, po to – vėl užsimiršta. Galima saky-

Lietuvoje nepavyko rasti jokios valstybinės institucijos, kuri išskirtinai rūpintųsi ekologiško transporto plėtra šalyje. „Gal prie rūpinimosi ekologiškomis transporto priemonėmis būtų galima priskirti Lietuvos biokuro gamintojų ir tiekėjų asociaciją, kuri nori biokurą naudoti vietoje benzino ar dyzelio. Bet tai nėra visiškai ekologiškas kuras. Juk jis irgi yra degimo produktas, išskiriantis į aplinką anglies dvideginį“, – sakė Šiaulių universiteto Gamtos fakulteto dekanas Alfredas Lankauskas. Kol kas Lietuvoje pasitenkinama mažiau aplinką teršiančių automobilių propagavimu. Susisiekimo ministerijos Transporto aplinkos ir pavojingų krovinių vežimo skyriaus specialistas Vytautas Gužys teigė, jog ruošiama direktyva, kuri nurodys, valstybinėms įstaigoms pirkti tik tokius automobilius, kurių per visą eksploatacijos laikotarpį išmetamų teršalų kiekis būtų pats mažiausias. Anot V.Gužio, mažiausiai teršiantys automobiliai nustatomi taip: paskaičiuojama, kiek kainuoja teršalų kilogramas eksploatacijos laikotarpiu, ir ši kaina pridedama prie automobilio kainos rinkoje. Kol kas ši direktyva, skatinanti pirkti kuo „žalesnius“ automobilius, nėra įsigaliojusi. „Galbūt paklius tarp jų ir elektromobiliai. Bet pirmiausia reikia suskaičiuoti, kiek buvo išskirta teršalų, gaminant reikiamą kiekį elektros energijos tam elektromobiliui varyti. Pas mus viskas suvalgoma, kas pasaulyje valgoma. Nereikia dviračio išradinėti. Kai kitur atsiras elektra ar vandeniliu varomų automobilių, jų bus ir pas

mus“, – mano V. Gužys.

Gamins vandenilį

Kol laukiama, kol kitos valstybės pradės diktuoti ekologiškų automobilių madas, Lietuvoje daugėja žmonių, kurie bando būti pionieriais. Šiaulių universiteto mokslininkas A. Lankauskas su kolegomis yra sukūręs vandeniliu varomą automobilį. Lietuvai, neturinčiai jokių gamtinių išteklių, tokių automobilių atsiradimas būtų puiki alternatyva, norint tapti mažiau priklausomai nuo naftos tiekėjų. Tačiau pats kūrėjas pripažįsta, kad Lietuvoje kol kas beveik nėra perspektyvų važinėti vandeniliu varomais automobiliais. „Tačiau manau, kad realybė privers tuo domėtis. Aš domiuosi vandeniline energetika ir tikiu jos ateitimi. Kiti energijos šaltiniai, kaip nafta, jei ir nepasibaigs, tai labai pabrangs. Atsiradus ekonominiam interesui, kils ir noras tobulinti vandeniliu varomus automobilius“, – mano A. Lankauskas. Anot mokslininko, kol kas Lietuvoje žmogus, įsigijęs vandeniliu varomą automobilį, teoriškai juo naudotis galėtų, bet praktiškai – ne. „Lietuvoje nėra degalinių, kurios vietoj benzino pardavinėtų vandenilį. Kalifornijoje kuriamas degalinių tinklas, statomos vandenilio saugyklos. Čia jau galima pagalvoti apie vandeniliu varomų automobilių plėtrą, o Lietuvoje kol kas tikrai dar ne. Savo sukurtam automobiliui vandenilio pirkdavau iš Švedijos“, – pasakojo A. Lankauskas. Atsivežti vandenilio iš Švedijos galėtų ir paprastas vairuotojas, bet jam važinėti vandeniliu varomu automobiliu būtų bemaž keturis kartus brangiau nei benzinu. Vandenilis dar yra pakankamai brangus. Nėra masinio jo naudojimo, todėl nėra ir masinės gamybos. „Dabar montuojame įrangą, kuri, tikimės, padės atrasti naujų būdų, kaip pigiau pagaminti vandenilį. Pasaulyje tokie tyrimai jau vyksta, ir mes bandysime įkišti savo trigrašį“, – optimizmu tryško A. Lankauskas.

Eco cars in Lithuania only a toy for the rich ? In a country with almost no natural resources, for some reason, alternative energy vehicles are not very popular yet and what is worse it doesn’t seem like this situation will change in the foreseeable future . There is no encouragement from the state, to try and improve this situation either, and sadly those usual short-sighted methods, seem to be more acceptable and even the jumpy oil prices won’t change that. There are no ideas going around whether we should even consider this eco-move towards cleaner and greener forms of transportation and there is no point talking about the damage to the environment, it all has been said before. It does not appear like many of us will swap the convenience of the petrol car for public transportation, bicycle or even a simple walk all for the sake of the environment and cleaner air. While this mentality and attitude will stay in this country, there is no salvation coming our way, as it is no one else but ourselves that can change that.

ekotransportas / 7

Ozonas 2008/9 (13) www.ekologija.lt

Nuotr. Auders

Jei į pasaulio užkampį Išsiruošėte dviračiu... Raminta Vyzienė [email protected] Vasara baigėsi. Gaila nepatirtų akimirkų, nepamatytų šypsnių, nesutiktų žmonių, tačiau džiugiau už tai, kas patirta, pamatyta, sutikta. Sveikinu visus, kurie keliavo, ypač tuos, kurie keliavo kaip nors ypatingai, kuriuos kelionės privertė akimirkai sustoti ir susimąstyti, apie tai, kas esame ir kodėl esame. Džiaugiuosi už visus ko nors išmokusius ir išmokiusius kitus. O tiems, kurie dar tik ruošiasi atostogauti, sakau: jei norite nustebinti aplinkinius egzotiška kelione, užsisakykite skrydį į Mėnulį – yra tikimybė, kad vienas kitas iš nuostabos pakels antakį. Kelionės į išpuoselėtus didmiesčius ar pasaulio pakraštyje esančius užkampius, kurių pavadinimą tardami rizikuojate nusilaužti liežuvį, jau seniai nieko nebestebina. Na, nebent į tą užkampį išsiruošėte... dviračiu! Dar pavasarį įvairiose dviračių turizmui skirtose svetainėse buvo pateikta nemažai nuorodų į įvairius žygius dviračiu tiek užsienyje, tiek Lietuvoje. Štai svetainėje www.dviratis.lt pateiktų kelionių organizatoriai buvo pasiryžę per dvi savaites apkeliauti visas keturias Lietuvos etnografines sritis: Aukštaitiją, Dzūkiją, Suvalkiją, Žemaitiją. Kitiems kilo mintis apvažiuoti Lietuvos sienas, kurių bendras

ilgis – daugiau nei 1700 km, dar kiti siūlė dviejų dienų pilietinę akciją – gamtosauginį žygį po Kuršių Neriją. Nusprendusieji išmainyti patogius penkių žvaigždučių viešbučius į ne tokias komfortabilias palapines, galėjo rinktis vieną iš keleto panašių žygių, tarp jų jau tradiciniu tapusį žygį po Šešupės kraštą, penktą kartą organizuojamą Šakių rajono savivaldybės ir Šešupės euroregiono turizmo informacijos centro. Šiemet maršrutas driekėsi per Šakių ir Goldap (Lenkija) miestus, kirtus Lenkijos-Rusijos sieną, rytine Kaliningrado srities dalimi suko Lietuvos link. Puikius gamtinius, pažintinius ir kultūrinius išteklius turintį Šešupės kraštą pasiryžo aplankyti spalvinga beveik 30 žmonių grupė, kurios sudėtis kelionės metu šiek tiek kito: vieni dėl painios vizų išdavimo tvarkos keliavo tik iki Lenkijos, kiti prisijungė jau Lenkijoje, dar kitų žygis baigėsi Rambyno regioniniame parke, vos kirtus Lietuvos sieną. Keliautojų profesijos, gyvenamosios vietos, amžius svyravo „nuo... iki“. Jauniausioji žygio dalyvė, 4 metukų Patricija, keliavo prie tėčio dviračio pritvirtintoje geltonoje „karietoje“, itin traukusioje aplinkinių žvilgsnius. Mergaitė su savo transportu gal tuziną kartų pozavo susidomėjusiems, nuostabos neslepiantiems praeiviams. Tris atžalas auginantis Patricijos tėtis juokavo, kad skirtingai nuo

kitų dviejų vaikų, Patricija yra „atskira respublika“, galbūt dėl to ji iš pažiūros nesunkiai įveikė tokio amžiaus vaikui sudėtingą kelionę ir ilgą sėdėjimą vienoje vietoje. Žygis prasidėjo Šakiuose ir tęsėsi kalnuotojo Pavištyčio kaimo link, pakeliui aplankant Kudirkos Naumiestyje esantį asmeninį Antano Spranaičio Širvintos muziejų. Nemažas Mažosios Lietuvos Širvintos miestas kažkada driekėsi anapus Lietuvos sienos, ant kito Šešupės bei Širvintos upių santakos kranto. Žiūrint į boluojančius laukus, sunku patikėti, kad vos prieš 60 metų čia stovėjo įstabi bažnyčia, primenanti garsiąją Kiolno katedrą, šurmuliavo didžiulė prekyvietė, o akmenuotas gatves mindė žmonės. Miestas buvo gerokai apgriautas per karą, tačiau dar labiau nukentėjo pokario metais: likusios griuvėsių plytos pasirodė patraukli statybinė medžiaga ne tik aplinkinių kaimų ir miestelių, bet ir Marijampolės, Vilkaviškio gyventojams. Paklaustas, kodėl savo namo rūsyje įrengė buvusio vokiečių miesto muziejų, A.Spranaitis prisipažino, kad kadaise ir pats prisidėjo prie šio miesto išardymo, ir dabar nori atiduoti jam duoklę, be to, su šiuo miestu jį sieja įvairūs saitai, mat artima geografinė padėtis lėmė, kad žmonės artimai bendravo, eidavo vieni pas kitus mokytis, dirbti, apsipirkti, Nukelta į 8 psl.

8 / ekotransportas Atkelta iš 7 psl.

Širvintos gyventojai buvo pramokę lietuviškai, perėmę kai kuriuos lietuvių papročius. Muziejaus savininkas pasakojo, kad ir dabar su juo susiekia vokiečiai, ieškantys savo namų liekanų, kapų, dingusių giminaičių ar tiesiog vedini vaikystės prisiminimų. Painūs istorijos keliai... O dviratininkus keliai toliau nuvedė į prie Vištyčio ežero esančią stovyklavietę „Pušelė“, nustebinusią idealiai sutvarkyta aplinka ir gėlių gausa. Susidomėjusiems sufleruojame kainas: už nediduką namelį gali tekti pakloti nuo 50 Lt, brangiausi apartamentai parai kainuoja – 450 Lt. Palapinės pastatymas atsieina 10 Lt, tačiau dar teks susimokėti už automobilio įvažiavimą (kaina priklauso nuo jo matmenų). Jei jūs atkeliausite ekologiškai, pvz. dviračiu, galite pernelyg nesidžiaugti, nes vis tiek teks atseikėti 8 Lt įėjimo mokestį žmogui. Dar yra asmens mokestis įvažiuojantiems automobiliu, nameliuose gyvenančių poilsiautojų asmens mokestis, mokestis už šunį, už dušą ir visa krūva kitų mokesčių, kurių net nemėginkite susumuoti patys – pasimesite. Verčiau išsitraukite piniginę, ir personalas jums maloniai paskaičiuos viešnagės kainą. Tiesa, jei naktį miegoti trukdys trankios muzikos garsai, neskubėkite piktintis ir ieškoti nesupratingų kaimynų – gali būti, kad garsai sklinda iš kitame ežero krante (už 7 kilometrų) esančios Rusijos valdų. Taip šįkart nutiko ir dviratininkams. Kitą dieną, pasinaudojus Šengeno erdvės privalumu, Lietuvos-Lenkijos sieną dviratininkai kirto Wizainy kaime, ties trijų valstybių susikirtimo žyma. Jokių dokumentų pildymo, jokių patikrinimų, tik malonus pareigūno pamojavimas ir palinkėjimas „Gero kelio!“. Gaila, bet apie Lenkijos ir Rusijos sienos kirtimą to negalime pasakyti: trys valandos laukimo, neaiškių lapelių ir deklaracijų pildymas įrašant dviračių vertes, skaičiuojant pinigėlius ir įvežamų daiktų kiekius. Rusų pareigūnai buvo labai malonūs. Pamatę ištysusius veidus ir bejėgiškas laikysenas, puolė padėti pildyti deklaracijas. Be jų pagalbos, keliautojai, matyt, taip ir nebūtų susigaudę formalumų vingrybėse. Tiesa, galima tyliai pašnabždėti į ausį, kad visus formalumus labai lengvai įveikia 10 zlotų banknotas – už tris pakelius geros gumos gali nusipirkti aukso raktelį, atveriantį sunkias duris į nepažintą kraštą. Gaila, kad gali, gaila, kad taip pigiai, gaila, kad to reikia. Pagaliau keliautojai riedėjo išmuštais asfalto keliais. Pro suvargusius kaimelius, charakteringus mėlynomis langinėmis padabintus namus ir boluojančius laukus dviratininkai atvyko į Čistyje Prudy kaimą (Tolminkiemis), kuriame kunigavo ir yra pa-

laidotas Kristijonas Donelaitis. Vėliau maršrutas vingiavo per Jasnaja Poliana (Trakėnus), Dobrovolsk (Pilkalnį) ir Nesterov (Stalupėnus) miestus iki nakvynės vietos Krasnoznamensko rajone (kaimo turizmo sodyboje „Leskovo“). Važiuojant pro mažai urbanizuotas vietoves beveik nebuvo matyti dirbamų laukų, dviratininkus savo mūkimu sveikino tik palaidos, vangiai besiganančios karvės ir skalijantys šunys. Vos ne kiekviename miestelyje keliautojus palydėdavo rūstus ir išdidus Lenino žvilgsnis – jauteisi, lyg būtum dideliame Grūto parke. O kai Krasnoznamenske (Lazdynėliuose) savivaldybės specialistė aprodė svarbiausius miestelio objektus: muziejų, nežinomo kario paminklą ir Antrojo pasaulinio karo laikų tanką, tas jausmas tik sustiprėjo. Praeities šmėkla neapleido visą kelionę: tuščios miestelio kavinukės, kuriose vienintelis galimas šiltas maistas – arbata plastikiniuose puodeliuose, violetinės spalvos kaulai vitrinose, balti milicijos moskvičiai ir nepatiklūs žvilgsniai, bylojantys: „Kokio velnio čia keliaujate? Ir dar dviračiais!“ Pasak Leskovo sodybos šeimininkų, Kaliningrado srityje keliauti dviračiais yra nepopuliaru – žmonės neįpratę rūpintis nei savo sveikata, nei ekologija, todėl toks keliavimo būdas atsimenamas tik išvydus pro šalį riedančius svetimšalius. Aplankę Niemaną (Ragainė) ir Sovietską (Tilžę), vakarop žygio dalyviai kirto Lietuvos sieną. Vos išvydus tolumoje besisukančias vėjo jėgaines, apėmė jausmas, kad laiko mašina grįžti iš praeities į dabartį. Čia pro šalį ūžė nebe tokios pavargusios mašinos, geltonavo javai ir niekas nesistebėjo dviračiais keliaujančių keistuolių minia. Grįžus į Lietuvą keliai keleliai vedė pro Rambyno regioninį parką, Martyno Jankaus muziejų-spaustuvę, Mažosios Lietuvos paveikslų sodą po atviru dangumi, Gelgaudiškio, Ilguvos dvarus. Keliautojai aplankė žalumoje skendinčius Plokščių, Kriūkų ir kitus miestelius. Lydimi mirgančių laukų ir šiltų pasakojimų, dviratininkai galėjo artimiau pažinti savo krašto gamtą, kultūrą, žmones, palyginti ją su kaimyninių šalių gyvenimo būdu, rasti bendraminčių. Tai įtraukia, pasakytų daugelis, gal todėl dažnas į šį ar panašius dviračių žygius keliauja nebe pirmą kartą. „Kartą paragavęs, negali sustot“, – patikino kūno kultūros mokytoja Reda iš Šakių. „Šis žygis man yra trečias, tai įaugo į kraują, tiesiog tapo labai keista būtinybe. Tokio žygio privalumai – tai žmonės, jų bendravimas, supratimas ir tiesiog artumas, šiluma. Mus vienijo bendras tikslas – minti pedalus“, – pridūrė mokytoja. Tai, kad keliaudami dviračiu žmonės labiau suartėja tarpusavy ir su aplinka, tvirtino ir kiti keliautojai. „Užsėdęs ant dviračio pajunti glaudų

Ozonas 2008/9 (13) www.ekologija.lt

ryšį su dangum, su žeme, su saule, vėju, kalnu ir pakalne, o dviratis, ką ir bekalbėti, tampa geriausiu draugu. Gali net pasiryžti jo garbei odes rašyti“, – pusiau rimtai pusiau juokais kalbėjo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Stasė iš Šakių. Ji taip pat akcentavo savęs išbandymo galimybę ir netikėtumus, kurie keliaujant dviračiu labai tikėtini: „Pagrindinis privalumas – keliaudamas dviračiais visada gali laukti netikėtumų: kažkam suges dviratis, kažkas pasiklys, gali net sprandą nusisukti, jei labai pasistengsi“, – juokavo Stasė. Inžinieriumi-konstruktoriumi dirbantis Evaldas iš Vilniaus įsitikinęs, kad keliaudamas dviračiu pamatai daugiau nei keliaudamas kita transporto priemone. „Dviračiui gal prilygtų arklys, bet nebandžiau tokio keliavimo būdo“, – šypsojosi jis. Dažnai laisvalaikį ant dviračio praleidžiantis vyras šiemet jau spėjo sudalyvauti penkiuose didesniuose ar mažesniuose žygiuose, juose iš viso praleisdo per 20 dienų. Paklausti, ko reikia geram dviračių žygiui, visi kaip susitarę tvirtino: gero dviračio ir geros kompanijos. „Ir šiek tiek pinigų“, – pridūrė Reda. Tai irgi nenuginčijamas argumentas. Tad jei kelionei į Mėnulį dar nesusitaupėte, rekomenduoju pakeliauti dviračiu. Juk priešaky laukia daug vasarų. Ir gerų bei ekologiškų atostogų!

Apie rūšiavimą iš kito galo Raminta Vyzienė [email protected] O dabar pasakysiu baisiai šventvagišką mintį... geriau tyliai pakuždėsiu į ausį. Rūšiavimas savaime dar nėra ekologija. Kai ant kiekvieno stulpo kabo plakatai „Rūšiuokime!“, o iš už kiekvieno kampo šaukiama „Rūšiuokime!“, lengva patikėti, kad tai mus išgelbės. Paklaustas, ar elgiasi socialiai atsakingai, vos ne kiekvienas jaučia pareigą pasiaiškinti, kad rūšiuoja atliekas arba bando, bandė ir

bandys tai daryti. Man liežuvis neapsiverstų sakyti, kad šios pastangos nieko vertos, tačiau tam, kad rūšiavimas turėtų apčiuopiamą naudą, būtina visa veikianti sistema – t.y. rūšiavimas, surinkimas, perdirbimas/atliekų pavertimas energija. Yra daugybė užsienio pavyzdžių, kaip ši sistema puikiai veikia, tačiau Lietuvoje... Perpildyti rūšiavimo konteineriai arba tokių konteinerių nebuvimas, išrūšiuotų atliekų vertimas į vieną šiukšliavežį, galų gale vienos atliekų surinkimu ir tvarkymu besiverčiančios įmonės atstovo tarp

kitko pasakyta mintis: „A popieriaus? Ne, mes jo nesurinkinėjame. Neapsimoka. Jei skambina klientai, duodame artimiausio konkurento numerį, kartais paima. Kaina už toną popieriaus labai maža ir perdirbėjų superkami kiekiai tokie nedideli, kad labiau apsimoka eksportuoti popieriaus atliekas į Kiniją“ verčia suklusti, ar tikrai Lietuvoje sistema veikia. Norisi tikėti, kad viskam savas laikas. O kol tai įvyks, tiems, kuriems ne vis vien, noriu priminti, kad kur kas geriau už atliekų tvarkymą yra jų prevencija. Pafantazuokime. Įsivaiz-

duokite, jog ateinate į parduotuvę, o ten (panašiai, kaip informuojama apie rūkymo žalą ant cigarečių pakelio) kabo didžiulis užrašas: 1. Gerbiami pirkėjai, prieš ateidami į prekybos centrą, sudarykite pirkinių sąrašą – taip ne tik išvengsite papildomų išlaidų nesvarbiems pirkiniams, bet ir tų daiktų vėlesnio atsidūrimo sąvartyne. 2. Pirkite produktus su minimaliu įpakavimu, arba tuos, kurių pakuotės greičiau suyra. Nebent jums patinka mokėti už tai, kas iškart atsidurs šiukš-

lių kibire, o dažną šiukšlių nešimą jūs laikote sporto šaka. 3. Prekybos centras – tai būtinų daiktų įsigijimo vieta. Pirkimas nesumažins jūsų širdies skausmo, tai nėra pramoga nei jums, nei jūsų vaikams! Kur kas geresnės pramogos yra pasivaikščiojimas, šokiai ar sportas. Nerealu? Na, kažin, ar artimiausiu metu pamatysime tai ant maximos durų, bet savo galvoje tokį priminimą galime nešiotis visada. Pirkėjų pasirinkimas yra didžiulis spaudimas gamintojams.

ekodaiktas / 9

Ozonas 2008/9 (13) www.ekologija.lt

EkoDaiktas

Butelių atidarytuvas iš dviračio grandinės

Kuris daiktas labiau „kvepia ekologija“: butelis ar dviratis? Žinoma, dviratis: jis važiuoja neteršdamas miesto dujomis. Juo galima vikriai laviruoti tarp automobilių ir erzinti transporto kamščiuose užstrigusius vairuotojus. Dviratis sustiprina tavo kūną ir atgaivina (?) sielą. O butelis... jame talpinamas skystis tave apsunkina, o jei padaugini – dažnai verčia elgtis kvailai. Pavyzdžiui, sudaužyti tą patį butelį ir pažerti pievoje šukes, kurios spindi saulės šviesoje kaip krištolas, bet, tiesa, nesuyra bent 900 metų. Deja, dviratis – ne popierinis, todėl jam suirti taip pat prireikia laiko. Tad mėtydamas dviračio dalis kur papuola, nesate geresnis už girtą chuliganą.

Mezginiai iš bambuko pluošto Atvirai kalbant, labiausiai „užkabina“ šios kompanijos pavadinimas. „Sworn virgins“ galima būtų išversti kaip „prisiekę nekaltybės saugotojai (-os)“. Ir tai kelia pasitikėjimą. Atrodo, jog šie žmonės pasiryžę paaukoti viską, kad mes (klientai, pirkėjai) gautume kokybišką produktą. O produktas yra mezginiai. „Prisiekę ne-

Žibalinę lempą pasidaryk pats Ruduo neva yra metas, kai visi turi marias laiko. Vakare susirinkę prie židinio turėtume plėšyti plunksnas ir pasakoti istorijas. Arba vangiai vartyti pernykščius laikraščius gliaudydami riešutus. Arba – klausytis Harlemo džiazo žibalinės lempos šviesoje. Ir vis dėlto laiko mes kažkodėl neturime.

Laimei, yra žmonių, kurie dviračių dalis surenka ir pagamina iš jų ką nors naudingo. Viena JAV kompanija kas mėnesį surenka po toną nebenaudojamų dviračių grandinių. Kam? Ogi kad pagamintų iš jų... butelių atidarytuvus. Išsitraukęs tokį žaismingą atidarytuvą parodysi kompanijai, su kuria prie upės ragauji gėrimus, kad čia atvažiavai ne mašina, o dviračiu. Dviračiu, kuris net atitarnavęs savo „nenueis veltui“. O tuščią tarą pasidžiaugus gamtovaizdžiu reikia atiduoti „butelių žmonėms“ – jie jos tikrai nedaužys, kad pasigėrėtų apgaulingais kristalais... Butelių atidarytuvas iš dviračio grandinės – 10 $. www.ecoist.com kaltybės saugotojai (-os)“, matyt, per dienų dienas sūpuojasi minkštakrėsliuose ir mezga, mezga, mezga, kartais vangiai persimesdami pora žodžių ar tiesiog pora žvilgsnių. „Sworn virgins“ skelbiasi esą visiškai „tyri“, t. y. nenaudojantys jokių nenatūralių medžiagų. Jų interneto svetainėje rašoma, jog viskas yra kažkokiu būdu numegzta iš bambuko pluošto, kuris neva yra tvirtas ir švelnus. Tikriausiai tuo dera tikėti, nes šios mezgėjų kompanijos paslaugomis akivaizdžiai naudojasi daugybė dizainerių (žr. parduotuvių sąrašą). Dar šioje interneto svetainėje yra pora pagiriamųjų žodžių ekologijai bei pora pagiriamųjų žodžių saviems produktams. Taupiems (kurie nenori mokėti šimto dolerių už kažkokį megztinį), skeptikams (kurie abejoja, ar viskas tikrai taip gražu ir ekologiška), patriotams (kurie bijo paremti JAV ekonomiką, pirkdami toje šalyje pagamintus daiktus) ir pagyrūnams („Mano močiutė gražiau numegztų!“) siūlome: nusipirkite (arba dar geriau – nusivykite) siūlų ir pirmyn į mados pasaulį savarankiškai! O jei esate drąsūs kaip reta bei mėgstate iššūkius – galite pamėginti ir Lietuvoje paieškoti medžių žievių, iš kurių būtų galima išmegzti stilingą šiltą ir švelnų megztuką...

Medžiaginiai maišeliai „Kas gali būti gražiau už plastikinį maišelį vėjyje?..“. Na, gal... medžiaginis maišelis rankoje? Taigi dar kartą apie maišelius ir rankines. Šįsyk – paprastai: kad gamtovaizdžio nedarkytų netrūnijančio plastiko kalnai, kad nereikėtų vargti, derinant rankinę prie batelių, kad nebūtum vaikščiojanti reklama didiesiems prekybos centrams (už kurią pats kasdien dar ir susimoki). Tikrai stilingi ir tikrai nebrangūs medžiaginiai maišeliai. Margi kaip genys, kiekvienai dienai ir beveik bet kokiai nuotaikai. Arabeskomis išmargintų tamsiaspalvių maišelių kolekcija – elegantiškiems miestiečiams. Krepšiai su Londono, Los Andželo ir Paryžiaus planais – didmiestyje pasiklydusiems kaimiečiams. Pastelinių spalvų ežiai ir pingvinai – tiems, kuriems norisi jaukumo (arba stiliaus jausmo). Dėklai nešiojamiems kompiuteriams – dirbantiesiems. „Recycle or we will eat your pants“

(„atiduok perdirbti, antraip surysime tavo kelnes“), – sako madingai negrabiai nupiešti katinai ant juodo maišelio pirkiniams. Tokia gali būti ir tavo žinia pasauliui. Taigi dar kartą – atsisakom plastiko! Medžiaginiai maišeliai – 7.95 $. www.ecoist.com Maišeliai, rankinės, piniginės ir pan. – nuo 7.50 $. www.cutxpaste.com

Kūno energija: prausiklis ir dušo želė

„Sworn virgins“ mezginiai www.swornvirgins.com

Pasaulyje yra daug įvairių energijos rūšių: yra atominė energija, elektros energija, saulės energija, vėjo, vandens, bangų mūšos... O štai „The Body Shop“ pristato visišką naujieną – kūno energiją. Ir ne bet kokią – absoliučią, nuolatinę, sąžiningą, darnią „Total energy“ produktų seriją. Gražiose brandaus rudens derliaus spalvos perdirbtose plastikinėse pakuotėse sudėti natūralios gamtos įkvėpti eliksyrai, žadinantys kiekvieną kūną visais pagrindiniais pojūčiais: gaivinančiu ir žadinančiu kvapu, malonia šviežio klevų medaus spalva, vandenyje gaiviai purslojančiu garsu, odą masažuojančiu ir drėkinančiu švelnumu. Nusiprausus „Total energy“ šveičiamuoju kūno prausikliu ar drėkinamąja kūno želė, jausitės gaivūs ir energingi visą dieną. Bet svarbiausia – būsite naudingi savo planetai: visi augaliniai produktų ingredientai yra gauti pagal Bendruomenių verslo programą, remiančią ekologiškų bergamočių, gvaraninių paulinijų, ekologiško medaus bei kitų gėrybių augintojus Italijoje, Zambijoje ir kituose kraštuose. Kiekvienas „The Body Shop“ produktas padeda vietinėms bendruomenėms išlaikyti

tradicinį ūkininkavimą, tausoja natūralią gamtą, žmonėms garantuoja darbą ir sąžiningą užmokestį. Taigi ne tik elektra, vėjas ar saulės spinduliai verčia Žemės rutulį suktis. Yra dar ir kūno energija, kuri kiekvieną dieną gali būti naudinga kitam, gali saugoti ir dalintis. Ir kurios turime visi – tereikia pažadinti. „The Body

Einame į darbus, važiuojame į kaimus (kasti bulvių ir su visa gimine žiūrėti šeštadieninio realybės šou balsavimo), o rudens tamsą perskrodžia nebent švytintis šaldytuvo durų plyšys. Kartais pasitaiko laisva minutėlė, bet negi sėdėsi be darbo – rankos taip ir niežti ką nors meistrauti. Tai kodėl gi nesumeistravus žibalinės lempos? Talpa žibalui – sena elektros lemputė

(„reuse, recycle...“). Dagtis – bato raištelis. Dar reikės butelio kamščio, lipnios juostos ir, aišku, žibalo. Pagaminę tokį išradingą dalyką galėsite pelnytai didžiuotis bei apdovanoti save (ir šeimą) valandėle poilsio blankioje žibalinės lempos šviesoje, į langus besidaužant naktiniams drugiams. O jei senelius apims nostalgija ir jie pradės porinti savo jaunystės nuotykius – visai pasisekė...

Kaip pasigaminti žibalinę lempą, smulkiai ir aiškiai (su nuotraukomis) aprašė vienas „pasidaryk pats“ tinklalapis. Šią technologiją aprašęs žmogus didžiuojasi „nuvainikavęs“ dizainerį Sergio Silva, kuris tokias lempas pardavinėja už 650 $. O netingintiems – žiupsnis rudeninės (ūkiškos) romantikos už dyką. Žibalinę lempą pasidaryk pats. Instrukcija: www.instructables.com

Shop“ serija „Total energy“ būtent šią – kūno – energiją ir kviečia pabusti. „The Body Shop“, „Total energy“ šveičiamasis tonizuojantis kūno prausiklis, 44 Lt „Total energy“ pažadinanti drėkinamoji kūno želė, 55 Lt

Danija – metų šalis parodoje „BioFach 2009“

Skirmantė Gough [email protected]

* 6.5 % iš viso parduodamo maisto yra ekologiškas * Ekologiško maisto prekyba Danijoje 2007 išaugo net 33 % Galbūt tai undinėlė Kopenhagoje; gal – 7000 kilometrų pajūrio Jutlan-

dijoje; o gal net keli šimtai salų – Danija, šalis tarp Šiaurės ir Baltijos jūrų, turi daug ką pasiūlyti. Daugybė daniškų produktų įvairiais būdais nukeliauja į Vokietijos ekologiško maisto pirkėjų vežimėlius. Danija – pasaulyje pirmaujanti šalis ne tik dėl ypač išvystytos vėjo energetikos, bet dabar ir dėl gausiausių ekologiško maisto vartotojų. Kai tarptautiniai ekologiško maisto prekiautojai susitiks jubiliejinį

dvidešimtąjį kartą Niurnberge 2009 m. vasario 19-22 dienomis, lankytojai ir parodos dalyviai bus pasveikinti šviežiu skandinavišku vėjeliu ir daugybe skirtingų skandinaviškų salų: Danija yra ateinančių 2009-ųjų metų šalis. Pasaulyje garsiausiose parodose „BioFach“ (ekologiški maisto produktai) ir „Vivaness“ (naturali kosmetika) tikimasi sulaukti daugiau kaip 2900 dalyvių ir dar daugiau, apie 46000, lankytojų.

Denmark is Country of the Year at BioFach 2009

* 6.5 % of all food sold is from organic production * Sales of Danish organic products grew by 33 % in 2007 Be it the mermaid in Copenhagen, 7,000 km of coastline in Jutland or several hundred islands, Denmark, the country between the North Sea and the Baltic Sea, has a lot to offer – also regarding organic products. Many a product of Danish origin finds its way into German organic food customers’ trolleys. Denmark is not only the pioneer and trailblazer in terms of wind energy, but

the Danes are also the leaders when it comes to organic product consumption. When the international organic market meets for the twentieth anniversary of BioFach in Nürnberg from 19-22 February 2009, exhibitors and trade visitors will be greeted by a fresh breeze of Scandinavian flair in the exhibition halls: Denmark is Country of the Year in 2009. At the world’s leading fairs, BioFach for organic products, and Vivaness for natural personal care and wellness, around 2,900 exhibitors and once again more than 46,000 trade visitors are expected.

10 / ekoproduktai. Rubriką remia „Meniu.lt“

Ozonas 2008/9 (13) www.ekologija.lt

Pašalinis vaistažolių poveikis – didėjanti problema

Nuo neatmenamų laikų žmonės augalus naudojo ne tik kaip prieskonius, puošybos elementus, bet ir kaip išsigelbėjimą nuo ligų. Tačiau prieš tūkstančius, šimtus metų žmonės buvo ir sąlyginai sveikesni (pasak japonų – sveiki, tai ne iki galo ištirti). Šventai klausė gydytojų, galų gale neieškojo savyje ligų, tad ir vaistinius augalus vartojo tik būtinais atvejais. Šiuo metu savo sveikatą taisome cheminiais preparatais, nusivylę jais ir gydytojais, patys griebiamės gydytojų vaidmens – diagnozuojame sau ligas ir patys jas bandome gydyti liaudiškais metodais. riama su tokiomis problemomis, kaip geros kokybės augalinės žaliavos gavimas (yra žinoma, kad iš Indijos atvežti augalai yra stipriai „apnuodyti“ sunkiaisiais metalais) bei gautos žaliavos autentiškumas. Preparatus gaminant masiškai susiduriama su pirminio augalų apdorojimo ir konkretaus produkto išskyrimo iš augalo metodų trūkumu, gerų kokybės tikrinimo parametrų nebuvimu. Šiuo metu jau gana garsiai kalbama apie vaistinių augalų klinikinių tyrimų svarbą, bioanalizę, farmakologinius ir toksikologinius augalų savybių įvertinimus bei toksikologinių augalų savybių tyrimus su gyvūnais.

Kontražvilgsnis į vaistažoles

Nuotr. Elenos Agafonovaitės Kad ir kaip nekaltai atrodo žolelių preparatai – prieš jas vartojant geriau pasitarti su specialistais.

Ieva Šlajutė [email protected]

Kas yra kas?

Augaliniai vaistiniai preparatai šiuo metu yra viena labiausiai populiarėjančių farmacijos šakų išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Remiantis CAM (Papildoma ir Alternatyvi medicina, angl. Complementary and Alternative Medicine) duomenimis, augalinių vaistinių preparatų kasmet parduodama už 27 milijardus JAV dolerių. Tačiau nepaisant šių skaičių, įrodančių platų vaistažolių vartojimą, tik 40 proc. apklaustų pacientų atskleidžia, jog gydosi vaistinėse parduodamais augaliniais preparatais. Pagrindinė tokio vaistinių augalų grįžimo į madą priežastis yra tikėjimas, kad natūralūs preparatai yra visiškai nekenksmingi. Visgi Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenų bazėje pateikiami net 8985 vaistų, kuriuose yra ir augalinių vaistinių preparatų, sukeliami pašaliniai poveikiai. Be to, didžiulė problema yra ribotos žinios apie vaistinių augalų sintetinamus produktus ir jų poveikį žmogaus organizmui. Verta paminėti tai, kad ieškant šiam straipsniui literatūros, „Google“ paieškos sistema rado daugiau nei milijoną puslapių apie vaistinės paskirties augalų preparatus bei jų reklamą, o paieškos sistemoje „PubMed“ (Nacionalinė medicinos biblioteka, angl. National Library of Medicine) buvo pateiktas tik 31 rimtas

mokslinis straipsnis apie augalinius vaistinius preparatus... Pagal LR farmacijos įstatymą yra skiriamos dvi augalinių preparatų grupės. Tai: • augalinis vaistinis preparatas, kuris apibrėžiamas kaip „vaistinis preparatas, kurio veiklioji(-iosios) medžiaga(-os) yra arba augalinė(ės) medžiaga(-os), arba augalinis(iai) ruošinys(-iai), arba tokios(-ių) augalinės(-ių) medžiagos(-ų) ir tokio(ių) augalinio(-ių) ruošinio(-ių) mišinys; • tradicinis augalinis preparatas – augalinis vaistinis preparatas, kuris atitinka sveikatos apsaugos ministro nustatytus kriterijus ir jam gali būti taikoma supaprastinta tradicinių augalinių vaistinių preparatų registravimo procedūra. Labai dažnai augaliniai vaistiniai preparatai, pvz. Ginkgo Biloba, ežiuolė, nakvišų aliejus, yra priskiriami dar vienai pagal Lietuvos higienos normą priimtai grupei – maisto papildams, kuriems priklauso ir vitaminai bei mineralinės medžiagos. Pagal Lietuvoje galiojantį Maisto įstatymą bei higienos normas, ženklinant bei reklamuojant maisto papildus, draudžiama nurodyti ar užsiminti apie gydomąsias ar nuo ligų saugančias jų savybes. Vis dėlto, nors tai ir draudžiama, įkvepiančių sveikatingumo teiginių galima rasti daugelyje maisto papildų etikečių (pvz., mažina depresiją, migreną ir lėtinį nuovargį, mažina širdies smū-

gio tikimybę, trombozės išsivystymą ir kt.).

Žolelės kaltos

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, per pusę metų į Lietuvą įvežama 128 938 kg maisto papildų. Daugiausia jų atkeliauja iš JAV, Baltarusijos, Kanados Rusijos, Kinijos, Izraelio. Nemažai problemų kelia tai, kad maisto papildų sudėtinių dalių ir maisto priedų – konservantų, dažiklių ir kitų medžiagų – leistinos normos JAV ir ES skiriasi. ES reikalavimai kur kas griežtesni. Pavyzdžiui, buvo nustatyta, kad maisto papildo „Memortop” sudėtyje yra genetiškai modifikuotų sojų produktų, tačiau šie ingredientai nei lydinčiuose dokumentuose, nei ženklinimo etiketėse nebuvo nurodyti, nes JAV tokio reikalavimo nėra. Pastaruoju metu vis dažniau pasirodo straipsnių, kuriuose skelbiama apie liūdnai pasibaigusius žmonių gyvenimus dėl apsinuodijimo vaistažolių preparatais. Apsinuodijimo kontrolės centras 1996 metais paskelbė gavęs 400 000 apsinuodijimo vaistažolėmis ir homeopatiniais preparatais atvejų. Straipsniais ir pateikiamais skaičiais bandoma įrodyti, kad augalai nėra nekalti gamtos kūriniai, ir kartu stengiamasi informuoti žmones, kad vaistažoles reikia vartoti labai atsargiai ir tik pasitarus su gydytojais. Kodėl? Pirmiausia, pramoniniu būdu gaminant vaistažolių preparatus susidu-

Farmacijos gigantai nuolat rėksmingai reklamuoja vaistinius augalinius preparatus, kurie geba stebuklingai gydyti „nuo visų ligų“. Savo ruožtu šiame straipsnyje trumpai apžvelgsime medicininėje literatūroje rastus neigiamus populiariausių ir daugiausiai akcentuojamų vaistinių augalinių preparatų – ženšenio, ežiuolės, Ginkgo Biloba ir jiems populiarumu nusileidžiančios jonažolės – poveikius bei atvejus, kada jų tikrai negalima vartoti. Sąrašų mėgėjams galima pasiūlyti 1997 m. augalų tyrimus atlikusių mokslininkų paskelbtą nuodingųjų augalų tryliktuką. Šiuos augalus buvo pasiūlyta išbraukti iš vaistinių augalinių preparatų sąrašo dėl stipraus toksinio poveikio. Iš paminėtų augalų Lietuvoje auga agurklė (lot. Borago), pasižyminti kepenis pažeidžiančiu ir vėžį sukeliančiu poveikiu. Kancerogeniniu poveikiu garsūs balinis ajeras (lot. Acorus calamus) ir šalpusnis (lot. Tussilago fanfara). Vaistinė taukė (lot. Symphytum officinale) – pažeidžia kepenis, taip pat sukelia vėžį. Kepenis pažeidžia ir vaistinis berutis. Labai retai Lietuvoje aptinkamas pseudoaldosteronizmą (medžiagų apykaitos sutrikimas) sukeliantis saldymedis (lot. Glycyrrhiza glabra).

Ženšenis

Visiems gerai žinomas vaistas nuo „visų ligų“ – ženšenis. Jis skiriamas kaip pagalbinė priemonė anemijai, aterosklerozei, depresijai, diabetui, edemai, opoms gydyti ir nuovargiui šalinti. Tačiau jo kontraindikacijų sąrašas yra žymiai ilgesnis. Jo neturėtų vartoti žmonės sergantys astma, inkstų ligomis, II ir aukštesnių stadijų hipertenzija, bronchitu, aritmijomis, esant stipriam uždegimui bei infekcinėms ligoms, kenčiant dėl lėtinių virškinamojo trakto ligų, nemigos, nerimo sutrikimų, nėštumo metu.

Ežiuolė

Paprašę vaistinėje ko nors imunitetui stiprinti, turbūt visuomet gausime vienintelį pasiūlymą –ežiuolės ekstraktą. Senieji Amerikos gyventojai ežiuolę naudojo kaip kraujo„valytoją“, kuris neu-

tralizuoja kraujyje esančius nuodus. Taip pat sėkmingai ją taikė bičių įgėlimams, žaizdoms ir slogai gydyti. Ir tik pastaruoju metu ežiuolė vartojama kaip imuninę sistemą stimuliuojantis ir peršalimo ligų profilaktikai tinkantis preparatas. Tai keista, nes tiesioginėmis baktericidinėmis ir bakteriostatinėmis savybėmis ežiuolė nepasižymi. Ežiuolė dėl imuninę sistemą keičiančio poveikio tikrai nerekomenduojama žmonėms, sergantiems tuberkulioze, išsėtine skleroze, poliartritu, bronchine astma, leukemija, I tipo cukriniu diabetu, žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV) ir kitomis autoimuninėmis ligomis, taip pat vartojant antibiotikus. Be to, ilgalaikis ežiuolės vartojimas sukelia kepenų pažeidimus.

Ginkgo Biloba

Atminčiai gerinti turbūt ne vienas pirkome Ginkgo Biloba. Teigiama, kad šis augalas pagerina nusilpusią atmintį vyresnio amžiaus žmonėms. Įdomu, kad iki šiol taip ir nėra aišku, per kokius neurofiziologinius, biocheminius mechanizmus mūsų atmintis veikia. O štai vaistai, gerinantys atmintį, jau yra.. M. LeBars su kolegomis atlikęs tyrimus su 2020 pacientų įrodė, kad Ginkgo Biloba pagerina Alzhaimerio liga sergančių asmenų kognityvines funkcijas lyginant su placebo„preparatu“. Bet minimo augalo sėklos sukelia labai rimtų neurologinių pakenkimų ir stiprių alerginių reakcijų, dėl ko Ginkgo Biloba nevartojamas medicininiais tikslais. Be to, iš lapų pagamintas ekstraktas sukelia kraujavimus priekinėje akies kameroje (spontanines hyphemas). Kartu vartojant paracetamolį, susidaro kraujosrūvos po kietuoju smegenų dangalu (subduralinė hematomas). Ginkolidas B, aktyvus Ginkgo Biloba komponentas, slopina trombocitus aktyvuojantį faktorių, kuris būtinas normaliam kraujo krešėjimui, tad jo negali vartoti žmonės, naudojantys antikoaguliantus bei segantys kraujo krešėjimo ligomis.

Jonažolė

Paprastoji jonažolė (lot. Hypericum perforatum) – geltonai žydintis augalas, pavadintas baptisto Švento Jono vardu ir nuo senų laikų naudotas psichikos sutrikimams gydyti. Jonažolė sintetina 10 įvairių cheminių junginių, iš kurių svarbiausiu laikomas hipericinas, kuris ir padeda depresijos kamuojamiems žmonėms. Sakoma, kad jonažolė gelbsti nuo lengvos ir vidutinės depresijos. Mūsų psichinius procesus, tokius kaip miegas, nuotaika, seksualumas, apetitas, kontroliuoja serotoninas. Depresija taip pat yra susijusi su serotoninio kiekio sumažejimu smegenyse. Vieni iš depresijai gydyti skirtų vaistų veikia būtent per serotonino sistemą. Šie vaistai blokuoja serotonino rezorbciją ir taip padidina jo kiekį smegenyse, dėl ko pagerėja žmogaus psichinė savijauta. Tai – vadinamieji serotonino rezorbcijos inhibitoriai (SSRI). Kadangi vienas iš hipericido

Rubriką remia „Meniu.lt“. ekoproduktai / 11

Ozonas 2008/9 (13) www.ekologija.lt

Atliekų rūšiavimas – problemos ir perspektyvos (II) Vytenis Dapkevičius [email protected] Ekoblogas.info Prieš kurį laiką rašiau apie problemas, kurias įžvelgiau „spalvotųjų” antrinių žaliavų konteinerių operatorių darbe. Tačiau norėjosi ką nors siūlyti, ne vien tik konstatuoti, jog situacija ne visada džiuginanti. Pagaliau ir tam

poveikių yra serotonino reazorbcijos blokavimas, jonažolės negali vartoti žmonės, vartojantys SSRI grupei priklausančius vaistus nuo depresijos, dėl gresiančio serotonino sindromo, kuris yra ypač gyvybei grėsmingas klinikinių simptomų ir požymių kompleksas. Tačiau mokslininkai Cottas ir Mulleris nurodo, kad hipericidas in vitro sistemoje (laboratiriniuose eksperimentuose) labai silpnai slopina serotonino rezorbciją ir jokio poveikio depresijai neturi. Moterys, vartojančios geriamuosius kontraceptikus, turėtų būti įspėtos, kad jonažolė dėl tam tikrų kepenų fermentų sužadinimo susilpnina vartojamų kontraceptikų veikimą. Dėl įrodyto kliniškai svarbaus jonažolės poveikio minėtiems fermentams į šios vaistažolės daržą įridenamas didžiulis akmuo. Tai reiškia, kad jonažolei būdinga kliniškai reikšminga sąveika mažinant įvairių vaistų poveikį. Pavyzdžiui, jonažolė sumažina ciklosporino koncentraciją kraujo plazmoje, dėl to prasideda persodintų organų atmetimas.

Būtina gydytojo konsultacija Apibendrinant šią trumpą apžvalgą galima pasakyti, kad, išgėrus kelis puodelius šalpusnio arbatos žiemą gydantis nuo pakilusios temperatūros ir kosulio, tikrai nieko blogo nenutiks. Toksinis žolelių, kaip ir visų vaistų, poveikis pasireiškia ilgą laiką ir dažnai vartojant jų preparatus. Todėl labiausiai nukenčia lėtinėmis ligomis sergantys pagyvenę žmonės, kurie nepraneša gydytojui, kad be paskirtų vaistų patys gydosi alternatyviais metodais ir neretai taip dar labiau pablogina savo sveikatą. Kad ir kaip dažnai skundžiamasi „nieko neišmanančiais“ gydytojais, derėtų nepamiršti, kad jie mažiausiai šešerius metus mokosi, kol gauna teisę tapti gydytojais. Tad prieš beatodairiškai čiumpant magiškus augalinės kilmės tvarinius, kurie, žadama, pakeis figūrą, išspręs odos problemas, apdovanos kompiuterio atmintimi ir olimpiečio imunitetu – vertėtų bent trumpam stabtelėti šeimos gydytojo kabinete. Gal nuo popieriais apkrauto stalo pačiu laiku pakils griežtas perspėjimas, kad reklaminis lankstinukas ar visažiniai kaimynai šįkart nežada nieko gero. Šaltiniai 1. Herbal remedies for psoriasis: what are our patiens taking?, Tace Steele, MD; Cindy J. Rogers, MD; Sharon E. Jacob, MD. Dermatol Nurs. 2007; 19 (5): 448-463. 2. Alternative Therapy – Focus on herbal products, Michelle W. McCarthy, PharmD, Universtity of Virginia Medical center, Pediatr Pharm 4(5), 1998. 3. Herbal Drugs. Areport of the seminar on „Herbal Drugs: present status and future prospects”, 2001. 4. Adverse Effects to Herbal Medicines: An Increasing Problem?, Drug Ther Perspect 11(12):14-16.

atėjo metas. Pienininkai, aludariai ir kokakolininkai (atiprašau – gaiviųjų gėrimų gamintojai) visai neseniai turėjo teikti siūlymus Aplinkos ministerijai, kaip išvengti vieno efektyviausių pakuočių tvarkymo būdo – užstato. Mat AM susirūpino, kad kitaip negalima įvykdyti Europos reikalavimų dėl pakuočių perdirbimo. Tačiau iš valdžios

konkrečių sprendimų dar negirdėti. Kalbama apie datą – „ne anksčiau“ kaip 2010 ar 2011 metai, – o datos „ne vėliau kaip“ negirdėti. Džiugina bent tai, kad pagaliau atsirado bent koks, nors ir labai abstraktus, užstato už pakuotes projektas. Pabandžiau apsvarstyti užstato sistemos privalumus: 1. Gaunamos aukščiausios koky-

bės itin kruopščiai išrūšiuotos antrinės žaliavos. 2. Garantija, jog didžioji dalis pakuočių tikrai bus perdirbama. 3. Gerokai sunkiau imituoti antrinių žaliavų perdirbimą – t. y. nupirkti pažymą apie jų perdirbimą, kai realiai viskas išvežama į sąvartyną. 4. Supirktos pakuotės gali būti optimaliai transportuojamos - t. y.

supresuotos užims keliasdešimt kartų mažiau vietos nei surinktos iš konteinerių. Vežamos tik tada, kai bus galima pilnai pakrauti transportą. 5. Reali galimybė naudoti ne vienkartines, bet daugkartines pakuotes. Tauta bandoma gąsdinti ekonomikos baubu. Daugiausiai mojuojama infNukelta į 13 psl.

12 / mokslas

Ozonas 2008/9 (13) www.ekologija.lt

Per pastaruosius trejus metus Lietuvoje jau kelintą kartą besilankanti švedė Emelie Kärre nepasirinko prestižinio diplomatės kelio kaip jos mama, kadenciją bebaigianti Švedijos ambasadorė Lietuvoje Malin Kärre. Užuot bandžiusi keisti pasaulį apsiginklavusi tradicinių socialinių mokslų žiniomis, Emelie pasirinko mažai kam net ir Švedijoje žinomas žmogaus ekologijos („human ecology“) studijas Lundo universitete. Kol Lietuvoje ekologijos mokslai priklauso išimtinai gamtos mokslų sričiai, žmogaus ekologijos studijos bando suartinti ekologijos ir socialinius mokslus. Apie tai, kas paskatino Emelie pakrypti į „žaliąjį“ mokslą, koks socialinių mokslų ir ekologijos santykis bei kokius žmonių mąstymo apie aplinką tyrimus Emelie atliko Nairobyje, Kenijoje, vieną gražią rugpjūčio popietę kalbėjomės Vilniaus senamiestyje. Audronė Margenytė [email protected] – Kas yra žmogaus ekologijos studijos, ir kas tave paskatino jas pasirinkti? – Pagrindinis žmogaus ekologijos studijų tikslas – tyrinėti žmogaus ir aplinkos ryšį, kaip žmogus ir aplinka sąveikauja skirtingose kultūrose. Mano pasirinktoje studijų programoje koncentruojamasi į aplinkos, kultūros ir vystymosi studijas. Taigi man teko studijuoti tiek grynąją žmogaus ekologiją, tiek aplinkos, kultūros bei vystymosi procesų sąryšį. Garsiausi žmogaus ekologijos tyrinėtojai yra antropologai, tokie kaip Claude Levis Strauss. Jie, tyrinėdami tradicines gentis, aiškiausiai pamato žmogaus ir gamtos sąveiką. Žmogaus ekologijos studijos nėra švedų išradimas, jos atsirado JAV, ten jos labiausiai ir išvystytos. Įdomu, kad žmogaus ekologiją galima studijuoti net Siera Leonėje. Visada domėjausi aplinka, tačiau taip pat buvau socialiai aktyvi – domėjausi žmonių mąstysena, elgesiu. Kai sužinojau, kad Lundo universitete galima studijuoti žmogaus ekologiją, pagalvojau, kad tai labai įdomu. Švedijoje studijuoti šį dalyką galima tik Lunde ir Gioteborge. – O ką tu galėtum dirbti, baigusi šias studijas? – Neturiu jokio supratimo!.. (juokiasi) Kalbant rimtai, žmogaus ekologijos studijos Švedijoje trunka du metus, tai magistro pakopos studijos. Žmonės į jas ateina jau turėdami kitų disciplinų patirtį ir žinias. Aš pati į žmogaus ekologijos studijas atėjau iš socialinių mokslų srities. Baigusieji šias studijas gali tapti

Nuotr. Emelie Kärre Nairobio lūšnynas

ekologijos žurnalistais, mokytojais, dirbti savivaldybėse arba nevyriausybinėse organizacijose, dirbti žmogaus geografijos srityje, atlikti tyrimus. Žinoma, galima sakyti, kad žmogaus ekologijos studijos tikrai nėra aiškus ir trumpas kelias į svarbias pozicijas ar pelningus darbus, tai greičiau labai sunkus darbas. Tačiau šiuo metu (bent jau Švedijoje) didėja žmogaus ekologijos specialistų paklausa, pavyzdžiui, savivaldybėse kuriamos aplinkosaugos koordinatorių pozicijos. Problema ta, kad daugelis organizacijų nė nenutuokia, kad tai, ko jie ieško, yra būtent žmogaus ekologijos specialistai. Vietoj to jie ieško biologų, ekologų mokslininkų, ir darbo skelbimuose reikalauja, kad tie biologai ar ekologai turėtų socialinių mokslų žinių ir būtų pilietiškai aktyvūs... Iš tikro darbdaviai ieško žmonių su tarpdisciplininėmis žiniomis, bet nežino, kaip tai aprašyti, nes net ir Švedijoje apie žmogaus ekologus dar nėra plačiai žinoma. – Kodėl norint įtakoti ekologinę situaciją pasaulyje nepakanka vien ekologijos kaip gamtos mokslo studijų? – Akivaizdu, kad žmogus veikia aplinką žymiai didesniu mastu, nei buvo manoma anksčiau – klimato pokyčiai yra vienas dramatiškiausių pavyzdžių. Svarbu suvokti, kad net jei daugiau nei pusė pasaulio populiacijos šiuo metu neturi tiesioginio kontakto su gamta, nes gyvena didmiesčiuose, vis tiek esame itin priklausomi nuo jos. Ateityje bus vis svarbiau suvokti tą ryšį ir jo svarbą, t. y. kad gamtos būklė liečia mus kiekvieną asmeniškai. Vienas man dėstantis profesorius, Alf Hornborg, nuolat kartoja, kad gamtos suvokimas yra neatsikiria-

Nuotr. Hossein Yosef-Lavi Emelie Kärre portretas

Nepažįstamas mokslas – žmogaus ekologija mas nuo kiekvieno iš mūsų kontakto su gamta. Tai reiškia, kad nuo to, kaip mes matome gamtą, priklauso mūsų elgesys su ja, ir atvirkščiai. Jeigu aiškiai suvoksime, kaip labai esame priklausomi nuo gamtos, nustosime blogai su ja elgtis. Galbūt tai yra labai idealistinis požiūris, tačiau kartu jis ir labai realus. Žmonės šiuo metu mąsto, kad labiausiai yra priklausomi nuo ekonominės sistemos. Tačiau labiau už bet kurią kitą sistemą mes esame priklausomi nuo ekosistemos. Ekonomika – tai finansai, daiktų mainai, vartojimas. Tačiau visi daiktai ateina ne iš kur kitur, o iš gamtos! Žmogaus ekologija siekia žmonėms tai parodyti, paaiškinti tą ryšį.

– Lietuvoje dažnai atsigręžiame į Šiaurės šalis kaip ekologiškų šalių pavyzdžius. Ar galima teigti, kad vienos tautos turi tam tikrą „žaliąjį geną“, o kitos - ne? Jei taip, kokie veiksniai tai lemia? – Kai kurios šalys reklamuoja save kaip ekologiškas, tačiau, deja, ne visada jos tokios būna. Nemanau, kad egzistuoja tautų „žaliasis genas“. Ne tautos, o tam tikri žmonės ar žmonių grupės būna labiau susirūpinę gamta. Kai atlikau tyrimą Kenijoje, lankiausi pas bendruomenes, gyvenančias lūšnynuose. Nairobio valdžios institucijos teigė, kad ten gyvenantys žmonės neturi jokio išsilavinimo, nieko nesupranta apie visuomenės ar aplinkos problemas. Visgi, kai aš ėmiau interviu iš ten gyvenančių žmonių, jie iš tikro galėjo puikiai paaiškinti ryšius tarp žmogaus ir gamtos, jie suprato, kad tai, kad jie gyvena apsupti šiukšlių, buvo susiję su jų bedarbyste ir skurdu. Vakarų pasaulyje mūsų maistu bei šiukšlėmis rūpinasi kažkas kitas, nematomas. Švedijoje tik keturi procentai gyventojų dirba žemės ūkyje, bet net ir tie patys žemdirbiai neturi daug kontaktų su tikrąja gamta – jie turi robotus, mašinas, kurios už juos atlieka visą darbą. O juk su gamta, su aplinka susiduri akis į akį tik kai nėra jokių mašinų. Žmonės Nairobio lūšnynuose labai aiškiai suvokia, kad jei jie patys nesutvarkys šiukšlių, turės gyventi ant jų. Nairobyje už šiukšlių išvežimą savivaldybei reikia mokėti tam tikrą mokestį. Žmonės lūšnynuose, savaime aišku, pinigų neturi. Šis pavyzdys labai aiškiai parodo, kaip arti viena kitos aplinkosaugos ir visuomenės problemos. Neturtingieji Kenijoje yra priversti matyti aiškų jų gyvensenos ir aplinkos ryšį, tačiau ir visi tie, kurie nesusiduria su skurdu, turėtų pagaliau išvysti savo veiksmų padarinius gamtai. – Gal galėtumei plačiau papasakoti apie savo patirtį Kenijoje, kur 2007

atlikai mokslinį žmonių elgsenos ir mąstymo apie aplinką tyrimą? – Į Keniją važiavau atlikti tyrimo savo magistriniam darbui, mano tyrimą finansavo SIDA – Švedijos tarptautinio vystymosi ir bendradarbiavimo agentūra. Kenija – įdomi šalis, kurioje labai aiškūs skirtumai tarp tradicinių kaimo bendruomenių ir Nairobio, modernaus miesto gyventojų. Kenija kaip Afrikos šalis yra labai veikiama vakariečių išgalvoto „vystymosi“ proceso. Bet nesileisiu į diskusiją apie Pasaulio banko paskolų bei įvairių pagalbos programų poveikį besivystančioms šalims. Buvo įdomu Kenijoje tyrinėti skirtį tarp tradicinio/modernaus pasaulio suvokimo. Antropologai dažnai teigia, kad ne Vakarų pasaulio visuomenės kitaip mąsto apie aplinką, nei mes, vakariečiai, darantys aiškią skirtį tarp gamtos ir kultūros, proto ir kūno. Ne vakarų visuomenės nemąsto šiomis dualistinėmis kategorijomis. Man buvo įdomu stebėti, ar moderniame Nairobio mieste galioja dualistinis vakarietiškas mąstymas apie gamtą. Nairobyje atlikau kokybinius interviu su žmonėmis iš ivairių miesto rajonų bei skirtingų socialinių grupių. Klausiau jų, kaip jie apibrėžia gamtą, aplinką, miestą, kaimą, kokie jų religiniai įsitikinimai, ar jie mato ryšį tarp savo veiksmų ir gamtos, ar jaučiasi atsakingi už aplinką. Tyrimo metu paaiškėjo, kad Nairobio valdžia mąsto ir veikia modernistiniu būdu – pagal vakarietišką modelį. Tačiau valdžios vykdoma politika, jų indikuojamos aplinkosaugos problemos visiškai neatitinka paprastų Nairobio gyventojų nuomonių. Tai rodo milžinišką atotrūkį tarp valdžios ir žmonių suvokimo apie aplinką ir elegesio su ja. Pavyzdžiui, valdžios sprendimas, kad gyventojai turi mokėti už šiukšlių išvežimą, yra modernistinio mąstymo išdava. Logika tokia: jei neturi pinigų, turi gyventi tarp šiukšlių. Savaime aišku, kad toks mąstymas, politika nepadeda spręsti ekologinių problemų,

pasaulis / 13

Ozonas 2008/9 (13) www.ekologija.lt

todėl žmonės, gyvenantys lūšnynuose, patys savarankiškai imasi veiksmų – jie sodina medžius, skelbia šiukšlių rinkimo dienas. Jaunimo klubai antradieniais turi šokių pamokas, o savaitgaliais eina sodinti medžių arba rinkti šiukšlių. Nairobyje kalbėjausi su nacionalinės aplinkos apsaugos valdymo organizacijos atstovu, jis nuolat minėjo „darnaus vystymosi“ sąvoką (angl. sustainable development). Tuo tarpu lūšnynų žmonės nė karto nepaminėjo šios sąvokos, jie jos nė nežino, tačiau kai kalba apie savo santykį su aplinka, jie kalba būtent apie tolygaus vystymosi siekį. – Taigi net ir ekologijoje yra galios dimensija? – Būtent. Viena iš pagrindinių žmogaus ekologijos teorijų yra pasaulio sistemos teorija, pagal kurią pasaulis skirstomas į centrą ir periferiją. Tai teorija apie išnaudojimą ir negatyvų vystymąsi, kai centras, kuris apibrėžiamas kaip Vakarų pasaulis, išnaudoja periferijos, pavyzdžiui Afrikos, natūralius išteklius. Tokiu būdu, Vakarų pasaulis lemia negatyvius vystymosi Afrikoje procesus, pažeisdamas Afrikos šalių aplinką bei gamtos resursus. Ir visa tai tebevyksta iki šiol. Afrikoje pigiai perkame kavos pupeles ir atsivežame jas šokoladui gaminti. Jį vėliau vežame atgal brangiai parduoti Afrikos žmonėms. Tai graudžiai juokinga. Pasaulio sistemos teorijoje analizuoti vykstančius procesus padeda trikampė schema, kurios viename gale yra gamta (aplinka), kituose – žmogus arba individas ir visuomenė. Taip galima analizuoti egzistuojančias galios struktūras bei ryšius tarp gamtos ir žmogaus, gamtos ir visuomenės, individo ir visuomenės. – O kaip dėl kapitalizmo? Ar vartotojiškoje visuomenėje ekologinis mąstymas ir elgesys apskritai įmanomi, ar pasireiškia vien madų vaikymusi – „ekologiškų“ daiktų pirkimu, tačiau čia ir sustoja? – Manau, kad ekologiškas gyvenimo būdas įmanomas net ir kapitalistinėje sistemoje, ir tikiuosi, kad ši ekologinė mada išliks. Labai sunku kardinaliai pakeisti žmonių mąstymą. Jei egzistuoja nors maži dalykai, kurie leidžia žmonėms įtraukti bent kiek ekologijos į savo elgesį, – aš esu už juos. Aišku, ekologiškų daiktų vartojimas aplinkos problemų neišspręs. Reikalingas visiškai naujo tipo mąstymas. Šiuo metu pasaulyje egzistuojantis mąstymas, nukreiptas į vartojimą ir daiktus, nėra tolygaus vystymosi mąstymas jokia prasme. Skurstantys žmonės nėra kvaili ir anksčiau ar vėliau jie pasipriešins. Galbūt jie neturi išsilavinimo, tačiau labai gerai mato sąveikas tarp skurdo, aplinkos problemų ir moka mąstyti. Kardinalūs pokyčiai žmonių mąstyme dažniausiai įvyksta po didelių katastrofų. Tačiau žmonės jau dabar kenčia pakankamai, kad pagaliau nuspręstumėm keistis. Žmogaus ekologijos įžvalgos gali būti labai naudingos kiekviename žingsnyje. Aš nesiekiu kelti revoliucijų, (turi būti kažkiek pragmatiškas net ir būdamas idealistas), o stengiuosi keisti sistemą iš vidaus. Tai geresnė išeitis, nei vien kalbėti apie revoliuciją ir niekad nebūti išgirs-

Atkelta iš 11 psl.

liacijos vėzdu. Na, supraskit, jei jūs įvesit užstatą, tada ir taip didelė infliacija pasidarys dar didesnė. Drįsčiau abejoti, ar keliasdešimt centų, kurie butų užšaldomi iki kol pakuotė bus priduota, turėtų namų ūkiui juntamos ekonominės įtakos. Dar keisčiau atrodo tai, jog yra gąsdinama gerokai pabrangsiančia rūšiavimo sistema. Perkėlus į supirkimo automatus tai, kas vertingiausia – PET butelius, skardines – konteinerių likutis neturės ypatingos vertės ir galės būti lengvai perdir-

tam. Mėgstu keliauti, tačiau suvokiu, kad turiu mažinti savo keliones lėktuvais dėl didelės anglies dvideginio emisijos. Šią vasarą įkalbėjau savo mamą atostogoms į Italiją keliauti traukiniu. Ir kelionė tikrai buvo puiki! Keliaudamos iš Malmės į Veroną traukiniu puikiai praleidome laiką, galėjome stebėti kraštovaizdį, bendrauti su pakeleiviais. – Kaip politika yra susijusi su ekologija ir ekologišku žmonių elgesiu? Ar

tuo pat metu dažnai iškyla ir valdančiųjų sluoksniuose. Jei šios grupės ir jų idėjos susitinka, visuomenėse įvyksta esminis pokytis. Vienas pavyzdžių, kur valdžios mąstymas susitiko su visuomeniniu mąstymu, gali būti Wangari Mathaai ir žaliosios juostos judėjimas Kenijoje. Žemė ir medžiai yra vienos svarbiausių vertybių Kenijoje. Žmonės supranta, kad jei pasodini medį, tai yra gerai tiek aplinkai, tiek individui asmeniškai. Kenijoje vyksta dykumėjimas, tad žmonės, dir-

vyriausybei. Organizacija, kuriai dirbu, – Švedijos aplinkos apsaugos bendruomenė („The Swedish Society for Nature Conservation“) – vienija šimtą aštuoniasdešimt tūkstančių žmonių visoje Švedijoje, todėl ji labai galinga. Mes tikrai galime įtakoti valdžios sprendimus. – Jau ne pirmą kartą lankaisi Lietuvoje. Ar per pastaruosius kelerius metus pastebėjai teigiamų pokyčių lietuvių elgsenoje ir mąstyme apie aplinką?

Nuotr. Paul Mbatha Nairobio lūšnynų ir moderniojo Nairobio skirtis yra akivaizdi.

diktatoriškos politinės sistemos gali gyventi darnoje su aplinka? – Niekad nesakyčiau, kad diktatūra yra gera politinė sistema, tačiau sunku pasakyti, kad demokratinės sistemos yra labiau ekologiškos. Ryšį matau nebent tarp tam tikrų politinių ideologijų ir ekologijos. Pavyzdžiui, komunizme ekologijos nė su žiburiu nerasi, tačiau ir konservatizme ar liberalizme, mėlynajame mąstyme, žalios spalvos nėra. Manau, kad žaliąjį mąstymą reikia ir galima inkorporuoti į bet kurį politinį mąstymą. Mano pažiūros yra raudonai žalios. Esu žalioji su trupučiu kairiųjų pažiūrų. Esu už pokyčius ir man tinka bet kuri politinė mintis, pasisakanti už pokyčius (tad šia prasme, tikriausiai, konservatizmas man netiktų). Tačiau nepaisant politinių minčių įvairovės bet kuriuo paros metu pasisakau už demokratiją.

nizacijoms, socialiniams darbuotojams ir aktyvistams susitikti, pristatyti savo organizacijų veiklą, rasti idėjų bendradarbiavimui, aptarti savo socialinį ar aplinkosauginį darbą. Šiame renginyje dalyvauja labai įvairios organizacijos: dirbančios su aplinkosauga, žmogaus teisėmis, moterų teisėmis, migracija, kairieji judėjimai ir kt. Ne kiekviena organizacija gali dalyvauti Pasauliniame socialiniame forume dėl išlaidų, tad organizuojami regioniniai forumai – yra amerikietiškasis, Azijos, Afrikos socialiniai forumai. Šiais metais Europos socialinis forumas vyks Malmėje. Prognozuojama, kad dalyvaus dvidešimt tūkstančių žmonių, du šimtai renginių – seminarų, diskusijų. Rugsėjo 20 d. Malmėje įvyks didelis visų dalyvių paradas – demonstracija. Pagrindinė forumo tema-šūkis „Kitoks pasaulis yra įmanomas“. Forumas nesiekia sukurti deklaracijos ar peticijos, tačiau kartais forumų metu gimsta svarbūs neplanuoti sprendimai, pvz. praeitame forume buvo nutarta organizuoti demonstracijas prieš JAV karą Irake, kai tas karas prasidėjo. Visos demonstracijos pasaulyje buvo suplanuotos būtent Pasaulio socialiniame forume. Šiais metais norima suaktyvinti Šiaurės ir Rytų Europos šalių dalyvavimą, nes praeituose forumuose šių šalių dalyvavimas buvo gana nežymus. Labai kviečiu ir Lietuvos organizacijas, aktyvius žmones dalyvauti šiame renginyje. – Kokie būtų tavo kasdieniniai ekopatarimai? – Žalias mąstymas ir ekologija neprieštarauja gero gyvenimo idėjai, tai ir yra prielaida geram gyvenimui. Žinau, tai skamba labai banaliai, tačiau gamta NEBUS visada. Ypač mes, jauni žmonės, turime pakeisti savo elgesį. Kiekvienas galime padaryti kažkiek, nors ir mažai, – kiekvieną kartą perkant rūbus galvoti, ar tikrai jų reikia, ar žmonės, gaminę juos, gavo tinkamą atlyginimą, ir panašiai. Šiuo metu Švedijoje vienas žmogus vidutiniškai nuperka 24 kg rūbų per metus. 1994 m. tebuvo 15 kg. Mes savo organizacijoje organizuojame drabužių keitimosi vakarėlius. Jūs irgi tai galite daryti – tai labai linksma ir ekologiška. Po tokių vakarėlių turi pilną spintą „naujų“ rūbų – be jokių išlaidų ir žalos gamtai!

– Prieš pusantrų metų Lietuvos parduotuvėse ekologinių produktų nė su žiburiu nebūtum radęs, o dabar jau galima aptikti atskiras lentynas su ekologiškais maisto produktais. Nežinau, kas paskatino prekybos centrus pradėti prekiauti ekologiškais produktais, bet tai bent vienas pozityvus dalykas. Lietuvos ir Baltijos šalių gamta yra itin vertinama Švedijoje. Mano viršininkas, sužinojęs kad vykstu į Lietuvą, sakė: „Aš tau pavydžiu, Lietuvos gamta tokia graži ir įvairi“. Daug Švedijos žmonių nori čia apsilankyti būtent dėl gamtos. Tad jei Lietuvos valdžia reklamuotų Lietuvą kaip ekologinio turizmo šalį, jūs galėtumėte daug pasiekti tiek aplinkosaugos, tiek šalies populiarinimo srityse.

– Tad kur aptinkamas ekologinis žmogus, kur prasideda ekologinis mąstymas: „iš apačios“ – nuo vietinių bendruomenių, ar „iš viršaus“ – politikų mąstymo? – Kiek rodo mano asmeniniai stebėjimai, dideli dalykai visuomenėje prasideda keliose vietose iš karto. Dažnai idėjos atsiranda grass root lygmenyje, tačiau

bantys žemę, stengiasi šį procesą stabdyti sodindami medžius. Wangari Mathaii, judėjimo lyderė, kurį laiką buvo net Kenijos vyriausybės ministrė bei gavo Nobelio taikos premiją. Aš pati Švedijoje dirbu klimato koordinatore vienoje nevyriausybinėje organizacijoje ir matau, kaip paprasti žmonės, norėdami prisidėti prie aplinkosaugos, pavyzdžiui, sumažinti anglies dvideginio emisijas, negali to padaryti dėl to, kad visuomenė ir sistema juda kita kryptimi. Todėl svarbu veikti jau egzistuojančią sistemą ir žmones joje, kreipti visuomenę ir sistemą į žaliąja pusę. Kol bus galima daryti sprendimus renkantis normalias daržoves ir organines, kol normalios daržovės bus norma, tol žmonės jas ir pirks. Jei vietoj vienos turėsime dešimt organinių, žmonės ims pirkti organines. Verslininkai turi priežasčių toliau elgtis kaip elgęsi, siūlyti žmonėms neekologiškas prekes. Tačiau, pavyzdžiui, Švedijoje galima gauti apie 3 tūkst. litų kompensaciją iš vyriausybės, jei perkamas ekologiškas automobilis. Tad vyriausybė skatina visuomenę galvoti ekologiškai. Po šio sprendimo ekologiškų automobilių pardavimas žymiai išaugo. Itin svarbus veikėjas yra nevyriausybinės organizacijos, galinčios perduoti paprastų žmonių nuomonę

– Rugsėjo 17–21d. Švedijoje, Malmėje, vyksta penktasis Europos socialinis forumas. Žadi ten dalyvauti kaip savanorė. Kas tai per renginys ir kokią reikšmę jis turi ekologinio mąstymo skatinimui? – Europos socialinis forumas yra regioninis Pasaulinio socialinio forumo renginys. Pasaulio socialinis forumas buvo pradėtas rengti 2001 m. kaip atsakas į Pasaulio ekonominį forumą. Tai laikas ir erdvė įvairioms visuomeninėms orga-

Emelie Kärre has visited Lithuania on numerous occasions during the last three years, but unlike her mother Malin Kärre, the ambassador for Sweden, she did not choose to save the world with the convenient knowledge of social science and instead chose the very little known - human ecology studies in Lundo university. While in Lithuania eco-sciences are a very small part of the natural science department, the human ecology studies are trying to place the ecology and social sciences closer to each other. Who encouraged Emelie to turn toward such a green science? What is the relationship between the social science and ecology? What research did Emelie do about the human perspective of their environment in Nairobi, Kenya? This and much more was told on a beautiful August afternoon in Vilnius...

bamas tik į techninę plastmasę. Tačiau investavus į supirkimo automatus būtų išvengta daug ne itin malonaus rankų darbo – rūšiuoti konteinerių turinį. Be to, kokybiniai ir kiekybiniai viso proceso rezultatai būtų nepalyginamai geresni. Tūlas verslininkas pasakytų, jog šiandien investuoti į įrenginius apsimoka. Būtų keista, jei ši taisyklė negaliotų antrinių žaliavų verslui. Tad kodėl taip priešinasi savo darbo automatizavimui ir efektyvumo didinimui tie, kurie šiandien užsiima pakuočių surinkimu ir perdirbimu?

Matau tik du galimus motyvus: 1. Dabartinė pakuotės mokesčio sistema, kai gamintojas sumoka tam tikrą mokestį, o, perdirbus pakuotę, pinigai grąžinami, yra pakankamai sunkai kontroliuojama. Nustatyti, kada šia veikla užsiimanti įmonė iš tiesų perdirbo pakuotę, o kada ją išmetė, bet parašė pažymą apie perdirbimą, labai sunku. Įvedus užstato sistemą pavojus iškiltų ne perdirbimo, o pažymų rašymo kompanijoms. 2. Jei iš bendro pakuočių atliekų srauto ištrauktos vertingiausios žalia-

vos – PET buteliai ir aliuminio skardinės – būtų perduotos į supirkėjų rankas, beveik bevertės žaliavos liktų plastiko, popieriaus ar stiklo konteineriuose. Todėl rūpinantis, kad pakuočių rūšiavimas nepabrangtų, ar nevertėtų Aplinkos ministerijos klausimą formuluoti šiek tiek kitaip: vietoj „kaip ir iki kada atidėti pakuotės užstatą“ pagalvoti „kaip įvedant užstatą superkamų pakuočių verslo neatiduoti prekybos centrams, bet palikti tiems, kurie ir dabar surenka antrines žaliavas iš gy-

ventojų“? Užduotis nelengva, bet įmanoma. Gal galima įpareigoti prekybos centrus privalomai įsileisti į savo teritorijas supirkimo automatus, priklausančius toms kompanijoms, kurios tame rajone surenka „spalvotojų” konteinerių turinį. Tiesa, taip išnyktų prekybininkų lobizmas užstato klausimu. Įdomu, ar gali Lietuvos valdžia ką nors nuspręsti be jo? Tada liktų tik pirmoji priežastis. Ir pagal tai, kas priešinasi naujajai sistemai, nesunkiai būtų galima identifikuoti „pažymų rašymo” kompanijas. Vagie – kepurė dega!

Žmogaus ekologijos studijos Lundo universitete: Humecol.lu.se Europos socialinio forumo tinklalapis: Esf2008.org

The little known science of human ecology

14 / veikla

Kristina KUČINSKAITĖ [email protected] Rugpjūčio pradžioje vykęs projektas „Ekologija. Amatai. Refleksija” („E.A.R.“) suvienijo jaunimo komandas iš Lietuvos, Ispanijos, Vengrijos ir Graikijos. Anot vieno iš projekto iniciatorių Martyno Savickio, projektas padėjo permąstyti ir suprasti Pamario krašto gamtos, kultūros ir verslo padėtį, vietos gyventojų amatus ir jų mintis, kas turėtų vykti šiame krašte. Aptariant lokalias problemas, bandyta į jas pažvelgti iš globalios perspektyvos – tokie iššūkiai nėra nauji pasaulyje, ir skirtingos šalys juos sprendžia įvairiai. Būtent apie tai ir buvo siekiama diskutuoti su skirtingų šalių jaunimu, į debatus įtraukiant ir vietinę bendruomenę. Baigiantis „E. A. R“, kai buvo išgirstos visos pusės, išbandytos visos veiklos, paprašiau komandų lyderių, kad išsakytų „Ozonui“ savo nuomonę apie Kintų problemą. Ioanna Kalograiaki – Graikijos komandos lyderė: „Kintai tikrai yra vieta, kurią verta aplankyti ir pamatyti. Svarbiausias miestelio patrauklumo veiksnys – nuostabios apylinkės. Gyventojai supranta, jog įspūdinga gamta yra pagrindinis veiksnys, leidžiantis plėtoti turizmo sektorių. Tai jie ir mėgina daryti puoselėdami harmoningus santykius su supančia aplinka. Dalyvaudami projekte turėjome galimybę susipažinti su taip vadinama „Kintų problema“. Jau atvykdami žinojome, kad ji susijusi su naftos bendrovės pageidavimu statyti gręžinį miestelio teritorijoje, bet nežinojome visų detalių. Tad būdami čia susipažinome su naftos bendrovės atstovu, kuris teigė, kad moksliškai įrodyta, jog naftos gręžinys Kintuose nedarys jokios žalos aplinkai ir gyventojams. Tiesa, visada lieka teorinė galimybė, kad nutekėjus naftai gali būti užteršti gruntiniai vandenys. Tą pačią dieną susipažinome ir su bendruomenės atstovais, kurie nesutinka su gręžinio statyba. Nemažai kalbėjau su savo kolegomis apie šią konfrontaciją. Manome, kad kintiečiai turi visas teises priešintis gręžinio statybai. Žmonės mums pasakojo, kaip sunkiai jie kovojo visus šiuos metus. Kaip kompanija jau ne kartą juos buvo užspietusi į kampą... Manau, kad bendruomenė turėtų laikytis ir nepasiduoti, kad ir kaip sunku būtų. Juo labiau, kad naftos gręžinys sudarkytų vientisą architektūrinį ir gamtinį ansamblį. Tai tikrai nepadėtų plėtoti turizmą regione. Šalies valdžia, ES aplinkosauginės institucijos turėtų paremti kintiečius, kad jėgos susilygintų. Kaip suprantu, dabar bendruomenė net teisininką vargiai išgali nusisamdyti teismams, į kuriuos yra įveliama. Naf-

Ozonas 2008/9 (13) www.ekologija.lt

tos bendrovė gyventojams žada darbo vietas gręžinyje, bet kaip paaiškėjo pokalbio su bendruomenės nariais metu – tai tuščios kalbos. Dabartinėje stotyje nedirba nė vienas vietinis gyventojas – tai nieko keisto, nes darbui reikalingi specialistai. Remdamasi savo regiono patirtimi galiu pasakyti, kad bendruomenė turėtų nepasiduoti kovoje dėl aplinkos ir savo pačių gerovės. Už 100 kilometrų nuo mano gimtojo miesto yra mažas kaimelis, kuris jau 15 metų kovoja su auksakasybos įmone. Nuostabiais paplūdimiais garsi vietovė, kurioje pagrindinis vietinių gyventojų uždarbis gaunamas iš turizmo paslaugų, sunkiai kovoja su tarptautine gigantiška kompanija. Jau šitiek metų jie atsilaikė, ir vis dar laikosi. Tad kovoti tikrai verta. Tą patariame ir kintiečiams. “ Gabor Csikos – Vengrijos komandos lyderis: „Mūsų komanda į Kintus atvyko turėdama du tikslus. Pirmiausia, susipažinti su vietinius gyventojus kamuojančia problema, surinkti informaciją apie ją ir pasidaryti atitinkamas išvadas. Apsilankymas naftos gręžinyje mums leido suprasti, kad tai – stambus verslas ir dideli pinigai. Suprantame, jog naujas gręžinys yra investicija, kurios naftos bendrovei reikia, kad būtų išlaikytas esamas pelno lygis. O susitikimo su Kintų bendruomenės nariais metu mums buvo atskleisti oficialūs ir neoficialūs metodai, kuriuos kompanija naudojo siekdama savo tikslo. Ne kartą teko matyti panašių pavyzdžių praeityje. Visi žinome, kas nutiko mūsų kaimynystėje Rumunijoje Verespatak gyvenvietėje, kur auksakasybos įmonė užsimojo nupirkti visus namus kaimelyje. Ji planavo visus juos nugriauti vien dėl to, kad po jais slypėjo aukso klodas... Kompromisas dėl naftos gręžinio vietos galėtų būti problemos sprendimas. Tačiau, kaip supratome, naftos bendrovė nori įsikurti būtent miestelio centre ir niekur kitur. Antras mūsų vizito tikslas – geriau susipažinti su gyvenimu kaimo vietovėse. Menų ir amatų diena, lankymasis apylinkėse, pelkėje, nepamirštamas garso eksperimentas mūsų tikrai nenuvylė. Manome, kad iš „E. A. R“ gavome viską, ko tikėjomės.“ Cesar Merino – Ispanijos grupės lyderis: „Kintuose regėjome tik vieną iš galybės pavyzdžių, kaip šiuolaikiniame pasaulyje juda pinigų srautai ir interesai. Klausimas, kas svarbiau: piliečių nuomonė ar kapitalas? Atrodo, atsakymas bus aiškus, kai baigsis ta keista kova tarp miestelio bendruomenės ir naftos kompanijos. Akivaizdu, kad Kintai įsikūrę puikioje gamtinėje terpėje, kuri tikrai tinka kaimo turizmo sektoriui plėtoti. Kad tuo

Tarptautinio projekto nariai palaikė kintiečius Jau penkeri metai Pamario krašto Kintų miestelio bendruomenės nariai atmintinai moka visus įstatymus ir nuolat mina įvairių institucijų slenksčius. Kaip bendruomenės pirmininko pavaduotoja Dalia Barkauskienė pasakojo, išmokta gyventi budriai – raštus įvairioms įstaigoms tenka rašyti ir per didžiąsias šventes, ir naktimis. Tai daryti tenka tada, kai reikia operatyviai reaguoti į naftininkų žingsnius. Dėl ko visas tas vargas? Istorija paprasta kaip pasaulis – nesutampa paprastų žmonių ir stambaus kapitalo įmonės interesai. Kintiečiai siekia turistinio miestelio statuso Kintams, o naftos bendrovė norėtų išsikasti gręžinį tiesiog šalia vienintelės miestelio prieigos į Kuršių marias. Abi pusės turi po šūsnį svarių argumentų. Atrodo, sunku pasirinkti, kurią poziciją palaikyti. Vis tik pati dar prieš važiuodama į Kintuose rengiamą tarptautinį projektą „E.A. R“, jau žinojau, kurią pusę palaikau. Šis miestelis – ganėtinai retas pavyzdys to, kaip žmonės sugeba pakankamai ilgai atsilaikyti prieš stambią kompaniją. Juo labiau, kad ji, anot bendruomenės narių, ne visada naudoja skaidrius įtikinėjimo metodus... įsitikintume, neprireikė daug laiko. Tad savaime aišku, jog naftos kompanija, siekdama savo tikslų, negali sugriauti esamos miestelio ir aplinkos darnos įterpdama į kraštovaizdį naftos gręžinį. Vietinei bendruomenei reikia nuolatinio pastiprinimo ir palaikymo iš oficialiųjų institucijų, tiek vietinės, tiek tarptautinės reikšmės organizacijų. Manau, kad net ir „Greenpeace“ rastų sau veiklos šioje situacijoje. Aš asmeniškai norėčiau čia sugrįžti po kelerių metų – įdomu sužinoti, kuo baigsis ši gana nelygių jėgų dvikova. “ Martynas Savickis – Lietuva: „Surengti stovyklą Kintuose paskatino aršios kovos ir debatai, kurie jau ne vienerius metus vyksta tarp Kintų bendruomenės ir mūsų šalies naftininkų dėl to, kiek ir kur steigti naftos gręžinių bei ieškoti „juodojo aukso“. Besilankant jautriausiuose regiono taškuose, daly-

vaujant amatų dienose bei tiesiogiai bendraujant su vietos žmonėmis pavyko betarpiškai susipažinti su vietine specifika ir užmegzti diskusiją. Susitikime su bendruomenės lyderiais ir vizito Sakučių gręžinyje metu buvo išgirsti abiejų pusių argumentai. Akivaizdu, kad ginčo esmė yra tolesnė šio krašto vystymosi kryptis – ekologinio turizmo ar naftos verslovės centras. Nėra abejonių, kad unikali ir ypatingai graži šio krašto gamta, trapią ekosistemą saugantys rezervatai bei krašto istorija, kaip ir vietinės bendruomenės siekis išgyventi bei natūraliai tęsti krašto tradicijas, yra sunkiai suderinami su trumpalaikiais verslininkų siekiais. Būtent todėl buvo svarbus užsienio svečių įnašas. Jų paruošti pranešimai supažindino su kiekvienos šalies kultūriniu kontekstu, aplinkosauginėmis problemomis ir jų sprendimo būdais tiek trapiuose gamtos rezervatuose, tiek tankiai urbanizuotose vietovėse.

Vertingi buvo Vengrijos upių nukreipimo, ežerų formavimo pavyzdžiai, juose įvykusių ekologinių katastrofų atvejai ir jų sukeltos ilgalaikės pasekmės. Panašios temos vyravo ir Graikijos, šiemet ypač kentėjusios nuo nesibaigiančių gaisrų, sukeltų verslo plėtros „entuziastų”, pranešimuose. Barselonos ir „ekologiškiausio” Asturias regiono miesto pavyzdys parodė, kokios problemos svarbiausios miestuose ir kaip jos gali būti sprendžiamos. “ Net jei pagal visus mokslinius tyrimus naftos gręžinys Kintuose nedarytų jokios žalos aplinkai – bendruomenė turi teisę nesutikti su jo statyba. Tokia išvada visiems projekto nariams atrodo teisinga ir palaikytina. Tokia ji turbūt atrodo daugeliui, juk gyvename demokratinėje respublikoje. Tik klausimas – kodėl karas tarp naftininkų ir kintiečių vis dar tęsiasi?..

Rubriką remia UAB „Žalvaris“. perdirbimas / 15

Ozonas 2008/9 (13) www.ekologija.lt

Mažvydas Matukas Druskininkuose rugsėjo 25-26 d. vyksiančiame viename svarbiausių ekologinių renginių Lietuvoje diskusijų forume „Atliekų tvarkymas 2008“ viena pagrindinių temų – įmonių socialinė atsakomybė. Ši tema kasdien vis aktualesnė tiek atliekų tvarkymo įmonėms, tiek stambioms bendrovėms, tiek paprastam vartotojui. Socialinės atsakomybės svarbą aiškinamės su Mariumi Kalėda, Nacionalinės atliekų tvarkytojų konfederacijos (NATK) prezidentu.

Socialiai atsakingas verslas – aukščiausia ilgalaikė vertybė

Kas yra įmonių socialinė atsakomybė? Kaip Jūs ją suprantate? Įmonių Socialinės Atsakomybės (ĮSA) apibrėžimų yra daug. Europos Sąjungos dokumentuose „Įmonių Socialinės Atsakomybės“ terminas apibrėžiamas kaip koncepcija (teorija ir praktika), kuomet įmonės savanoriškai integruoja socialinius ir aplinkosauginius veiksnius į verslo praktiką ir santykius su suinteresuotomis šalimis. ĮSA strategija apima keturis pagrindinius komponentus – produktus/paslaugas, darbuotojus, aplinkos apsaugą bei santykius su visuomene. Siekiant darnaus ilgalaikio visuomenės ir aplinkos vystymosi, būtina verslą įtraukti į opiausių problemų sprendimą. Tai koncepcija, kuri remiasi ekologine darna, socialiniu teisingumu, žmogaus teisėmis, demokratija, gerove, sąmoningumu ir panašiomis vertybėmis. Įmonių socialinė atsakomybė yra ne standartais, įstatymų nuostatomis, o vertybėmis paremta iniciatyva, tai – aukščiau įstatymo normų vykdoma veikla. Man socialinė atsakomybė asocijuojasi su įmonės pagarba visų pirmiausia sau, darbuotojams, jų šeimoms nariams, tiekėjams, klientams, bendruomenei, aplinkai ir valstybei. Kaip įmonės ją vykdo Lietuvoje? Kuo skiriasi atliekų tvarkymo sektorius? Lietuvoje socialinės atsakomybės idėja plinta greitai. Apie 40 stambių įmonių, taip pat ir tarptautinių, veikiančių Lietuvoje, yra prisijungę prie Jungtinių Tautų pristatyto „Global Compact“ tinklo, tačiau manau, kad Lietuvai svarbu, kad ši idėja plistų tarp smulkių ir vidutinių įmonių, apimtų kuo daugiau verslo ir paslaugų sektorių. Mano pastebėjimu, Lietuvoje dar vis daug veiksmų, neatitinkančių turinio. Daug įmonių skelbiasi „žaliomis“, produktus vadina „žaliausias“ rinkoje, nesant realaus pagrindo. Nėra viešųjų institutų, ekspertų nuomonių šiais klausimais, vartotojas klaidinamas, o tai toliau sudaro sąlygas plisti „žaliajam smegenų plovimui“ (greenwashing).

Marius Kalėda

Atliekų tvarkymo įmonės yra ne tik verslo įmonės, tačiau pačios savaime yra šalies „sanitarai“. Rūpinimasis aplinkos apsauga bei aplinkosauginių reikalavimų laikymasis yra atliekų tvarkymo įmonių kasdienybė. Pažangios atliekų tvarkymo įmonės seniai suvokė, kad būtina ne tik investuoti į naujausias technologijas, tvarkyti teritorijas, statyti nuotekų valymo įrenginius, tačiau būtina kalbėti apie ilgalaikes vertybes, diegti kokybės ir aplinkos vadybos sistemas. Kita grupė įmonių apsiriboja būtiniausiomis priemonėmis, siekiant tik išvengti kontroliuojančių institucijų nuobaudų. Mano nuomone, išankstinės ir galbūt atrodančios nebūtinos

Įmonių socialinė atsakomybė Atsakomybę už mūsų ateitį dalinasi verslas, vyriausybės ir visuomenė, tačiau šiame laikmetyje, kuomet verslas yra įgijęs daugiausia galios, verslo socialinė atsakomybė yra nukreipti savo išteklius ir sugebėjimus link darnios simbiozės tarp ekonomikos, ekologijos ir visuomenės atkūrimo. Darnaus vystymosi koncepcija įpareigoja ir privatų sektorių keisti įprastą elgesį. Įmonių socialinė atsakomybė (ĮSA) yra darnaus vystymosi principų praktinis taikymas savo veikloje. Įmonių socialinės atsakomybės koncepcija yra plataus spektro procesas, apimantis visą produkto/paslaugos gamybos/ kūrimo ciklą ir su tuo susijusios aplinkosauginius, socialinius, finansinius bei etinius aspektus. Taip pat ĮSA galima vertinti kaip etiškumo, tvarumo ir atsakingumo principų taikymą verslo procesuose: • Etiškumo - vizija, tikslai, vertybės, organizacinė struktūra, elgesys ir kultūra. • Tvarumas – verslo procesai, tiekimo grandinė, gamyba, produkto dizainas ir platinimas. • Atsakingumas – santykiai su įvairiomis suinteresuotomis grupėmis: valdžia, darbuotojais, klientais, tiekėjais ir visuomene. Oficialiuose dokumentuose Europos Komisija naudoja Įmonių socialinės atsakomybės (ĮSA) terminą ir apibrėžia jį kaip koncepciją kuomet įmonės savanoriškai integruoja socialinius ir aplinkosauginius veiksnius į verslo praktiką ir savo santykius su suinteresuotomis grupėmis. Pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos inf.

investicijos, ateityje duos garantuotus dividendus. Kokių socialinės atsakomybės priemonių imasi Nacionalinė atliekų tvarkytojų konfederacija, jos narės? Mūsų konfederacijos narės – keturios asociacijos, vienijančios apie 200 didžiausių Lietuvos atliekų tvarkymo ir perdirbimo įmonių. Jos yra įdiegusios ar diegia aplinkos ir kokybės vadybos sistemas, nuolat kelia darbuotojų kvalifikaciją aplinkos apsaugos srityje, inicijuoja ir finansuoja visuomenės švietimo projektus, teikia pasiūlymus teisinės bazės tobulinimui, nuolat ieško naujų idėjų partnerystei su gamintojų ir importuotojų organizacijomis, savivaldybėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis, kurių išdavoje būtų reali nauda visuomenei ir aplinkai. Vienas iš mūsų konfederacijos svarbių tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningam verslui, artimai bendradarbiaujant su VMI prie Finansų ministerijos, tobulinant įstatyminę bazę, kuri užkirstų kelią PVM grobstymui ir kitai nesąžiningai finansinei veiklai. Taip pat siekiame, kad valstybinės institucijos netoleruotų nelegaliai veikiančių atliekų tvarkytojų, tame tarpe metalo laužo, kitų antrinių žaliavų supirktuvių, eksploatuoti netinkamų transporto priemonių demontavimo aikštelių. Kaip patariate atliekų tvarkymo įmonėms diegti socialinės atsakomybės projektus? Nuo ko reikėtų pradėti? Prieš socialinės atsakomybės strategijos formavimą įmonėje labai svarbu įsivertinti savo įmonės situaciją: išanalizuoti vidinius procesus, resursus, darbuotojų kompetenciją, organizacijos vertybes, išorinius veiksnius, puikiai

suvokti konkurencinę aplinką ir Lietuvos vartotojų „ekologinį“ išprusimą. Kadangi strategija turi būti ilgalaikė, be konsultantų čia neapsieinama, tačiau strategija turi būti reali, pamatuota ir savalaikė. Vienareikšmiškai socialinės atsakomybės diegimo konsultantų tikrai nerekomenduočiau ieškoti viešųjų ryšių bendrovių tarpe, nes jos dažniausia apsiribos marketinginiais ir įvaizdžio ar komunikacijos veiksmų pasiūlymais. Gera strategija ir veiksmų planas gali gimti tik įmonės vadovybės, darbuotojų, aplinkosaugos, personalo, ryšių su visuomene ir kitų ekspertų bendro ir glaudaus darbo rezultate. Įmonės darbuotojų įtraukimas yra pagrindinis elementas. Kokios išlaidos patiriamos vystant socialinės atsakomybės idėją ir kokia gaunama nauda? Kodėl įmonėms iš viso tai turi rūpėti? Daug kas priklauso nuo to, ar reikalingi konsultantai, ar visos idėjos gimsta ir yra realizuojamos pažangaus įmonės vadovo ir pačios organizacijos. Pagrindinės išlaidos yra susijusios su konsultantų samdymu ar su įmonės personalo darbuotojų skiriamu laiku priemonių įgyvendinimui. Paradoksalu, tačiau socialiai atsakingos įmonės dažnai daug sutaupo, nes aplinkos apsauga yra integruojama į kasdieninius veiksmus – be reikalo nespausdinama dokumentacija, įvedamos elektroninės sąskaitos-faktūros, vietoje įprasto popieriaus perkamas ekologiškas. Kalbant apie ĮSA naudą, pritariu asociacijos „Investuotojų Forumas“ vykdomosios direktorės Rūtos Skyrienės nuomonei, kad įmonių socialinė atsakomybė yra konkurencingumo didinimas dviem kryptimis: rinkos plėtra

ir rizikos valdymu. Būdami socialiai atsakingi, plečiate partnerių, klientų ratą, produktų rinkas, o jei nieko nedarote, o skirtingai nei konkurentai, tampate labiau pažeidžiami. Atsakingo verslo nauda skaičiuojama vienareikšmiškai ilgalaikėje perspektyvoje, todėl dažnai sunkiai suvokiama „vienadieniai“ mąstantiems verslininkams. Dažnai pastariesiems suprantamos tik fragmentiškos reklaminės kampanijos, pavienės akcijos ar labdaros projektai ir su tuo susijusi greita grąža ar suformuotas įvaizdis. ĮSA nauda suvokiama kaip nauda, neatsiejama nuo organizacijos vidinių vertybių kaitos, darbuotojų tobulėjimo. Atsakingas verslas padeda mažinti atliekų, energijos kiekius, diferencijuoti verslą, kurti inovacinius projektus, išlaikyti geriausius darbuotojus, atverti naujas rinkas, sumažinti riziką. Ar valstybės institucijos turi skatinti įmonių socialinę atsakomybę? Kaip? Pats ĮSA apibrėžimas sako, kad tai yra verslo savanoriškas įsipareigojimas prisiimti daugiau atsakomybės prieš aplinką, visuomenę, nei reikalauja įstatymai. Valstybinėms institucijoms linkėčiau pasirūpinti įstatymų laikymosi kontrole, tačiau valstybės tarnautojų supratimas apie įmonių socialinę atsakomybę yra būtinas. Taip pat sveikintina Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Jungtinių Tautų organizacijos Lietuvoje padalinio iniciatyva skleisti informaciją apie ĮSA gerą praktiką, įmonių patirtį, rezultatus, naudą pačioms įmonėms, visuomenei bei aplinkos kokybei. Dėkojame už pokalbį.

16 / Rūšiuok Rūšiuok

Ozonas 2008/9 (13) www.ekologija.lt

Menas iš šiukšlių?

Skirmantė Gough [email protected]

Robert Bradford – gerai žinomas menininkas Jungtinėje Karalystėje, jis savo skulptūras kuria iš nereikalingų daiktų, kitaip vadinamų šiukšlėmis. Tik 1997 metais pradėjęs dirbti kaip skulptorius Robertas sulaukė milžiniško populiarumo, visi jo darbai nuolat dalyvauja parodose Londone, Paryžiuje ir kituose miestuose. Menininkas ne tik bando paversti šiukšles įdomiais meno kūriniais, bet ir naudoja savo kaip buvusio psichoterapeuto patirtį, bando demonstruoti emocijas ir skelbti socialiai svarbias žinutes. Savo kūriniams jis naudoja visą savo gyvenimo patirtį ir jausmus, o kas lieka – išdalijama šeimoje. Mums pavyko susisiekti su Robertu iškart po jo garsiosios Big Beno skulptūros pasirodymo. Ar kada nors menas galėtų būti 100% ekologiškas? Aš nematau priežasties, dėl ko taip negalėtų būti. Nors ekologija nėra pagrindinė priežastis, dėl kurios mano menas yra toks, koks yra. Aš pradėjau konstruoti šias skulptūras dėl to, kad man patiko idėja, o ne šiukšlių rūšiavimas, bet faktas, kad mano menas yra pozityvus ir ekologiškas, tik paverčia mano kūrinius dar geresniais. Ar manote, kad jūsų kūriniai skatina žmones rūšiuoti šiukšles? Man patinka tai, kad visi mano kūriniai turi savo istoriją, jie yra susidėvėję, kiekviena skulptūros dalis turi savo pradžią, savo asmenybę bei charakterį, tą

bei dailiu kūriniu, tada jame yra mažiau siaubo. Ką kuriate dabar? Kuriu keletą šunų – „taksiuką“ ir medžioklinį šunį, taip pat darau minėtajį angelą iš žaislų. Šiandien ėjau apsipirkti į sendaikčių turgų, kad galėčiau pradėti kurti naujas skulptūras.

žmogiškąjį jausmą. Man labai patinka mintis, kad visi mano kūrinių elementai turėjo ankstesnį gyvenimą. Daug žmonių pasižiūri į mano darbus ir sako, kad jie gražūs, bet pažiūrėję iš arčiau jie supranta, kad visi tie daiktai naudojami yra ir jų namuose, ir jie pradeda galvoti, kad ir patys sugebėtų sukurti kažką panašaus. Dauguma žmonių, pamatę žaislus ant grindų, mato tiesiog žaislus, bet jie yra daugiau nei žaislai. Kas jus labiausiai įkvepia? Mano darbai visada kalba apie tai, ką reiškia būti žmogumi, aš tikiuosi, kad jie pasakoja apie gyvenimą. Į savo darbus aš sudedu daugybę emocijų, taip pat idėjų, daugybė mano kūrinių yra įkvėpti mano buvusio darbo, kaip psichoterapeutas bandau atsižvelgti į kultūrą ir Jeigu jums reikėtų kitiems žmonėms bendruomenę. pasiūlyti pradėti kurti meninius projektus iš panaudotų daiktų kaip jūs Kada sugalvojote savo skulptūras tai padarytumėte? kurti iš jau panaudotų daiktų? Pradėkite žvelgti į aplinkinius daiktus Aš dairiausi po parką Surrey grafystėje kitaip ir matykite grožį bei naudą. Teir pamačiau arklio skulptūrą. Iš tolo ji reikia gerai apsidairyti. Aplinkui dauatrodė labai gražiai, bet priėjęs pama- gybė galimybių naujiems daiktams čiau, kad visa skulptūra sukonstruota iš pagaminti ar transformuoti. šiukšlių ir yra gan šlykšti. Man patiko ta transformacijos idėja. Vis dėlto daugu- Kur šiuo metu yra garsioji Big Beno ma žmonių tiesiog negali pereiti nuo skulptūra? šiukšlės prie meno idėjos. Keletui valandų ji buvo nuvežta į pietinę Temzės pusę, kur buvo fotografuoAr jūs rūšiuojate šiukšles? jama su tikruoju Big Benu fone, vėliau Taip, jau pradėjome. Šiuo metu renovuo- ji buvo išardyta ir nuvešta į Coca Cojame seną namą, tad vyksta intensyvus los mokymo centrą išpilstymo fabrirūšiavimas: popierius, kartonas, elektros ke Edmontone. Šiuo metu Coca Cola prietaisai, metalas – rūšiuojame viską. labai stengiasi Jungtinėje Karalystėje Mano žmona itin aktyvi šioje srityje, mes sukurti šį naują „žalią“ įvaizdį, stato abu „ištikimai“ rūšiuojame. mokomuosius centrus ir pan.

Ar jūsų vaikai „skolinasi“ jūsų žaislus? Nors jie abu jau paaugliai ir tai jiems neturėtų būti įdomu, tačiau kai grįžtu iš sendaikčių turgaus,iš kur kilę visi mano kūriniai, jie vis patikrina, ką gero ir įdomaus aš parsinešiau, pavyzdžiui, ar veikia tas automobilis ir pan. Jiems tie žaislai pasidaro nebeįdomūs jau po kelių dienų, tada aš juos susigrąžinu ir galiu dirbti toliau.

Kuri skulptūra yra jūsų mėgstamiausia? Man patinka mano didžiosios figūros. Žaislinis kareivis kartu yra rimtas ir juokingas. Visos žmogiškosios figūros – žaislinis berniukas, žaislinė mergaitė ir žaislinis kareivis – visa serija man labai patinka. Aš taip pat dievinu šunis. Šunys patinka visiems, todėl juos gaminu nuolat, ateityje ketinu jų kurti dar daugiau. Ko galėtume tikėtis ateinančiuose jūsų projektuose? Šiuo metu daugiausia kuriu žmogiškas figūras ir šunis, dabar gaminu angelą iš žaislų, taip pat nuolat gaminu ginklus. Naujausias mano ginklas buvo Paryžiaus kalašnikovas. Ar kalašnikovas – tai žinia prieš karą? Aš bandau paimti daiktą, kuris nužudė milijonus žmonių, ir paversti jį juokingu

Robertui Bradfordui atstovauja ir nuotraukomis dalijasi MAUGER MODERN ART www.maugermodern.com