Ozonas Nr. 3/2007 M.

Generalinis numerio rėmėjas

Akistata

Tema

Alternatyvi energetika

Koks Kuršių Nerijos likimas?

Baltijos jūra pavojuje. Bet kitoms ne geriau

Saulės energijos panaudojimas gerės

>>4p.

>>3,5p.

>>7p.

EKOLOGIŠKOS KULTŪROS GIDAS • 2007/3 • WWW.EKOLOGIJA.LT • WWW.OZONAS.LT

ozonometras KLAIPĖDOS miesto apylinkės prokuratūra pranešė, jog pareiškė įtarimus Valstybinės saugo-

mų teritorijų tarnybos direktorei Rūtai Baškytei. Ji įtariama sudariusi sąlygas neteisėtoms statyboms Kuršių Nerijoje. Prokuratūra praneša, kad aukšta Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos pareigūnė įtariama tuo, kad, būdama valstybės tarnautoja, dėl neatsargumo netinkamai atliko savo pareigas. OZONAS prisijungia prie zuokas.lt, giriančio prokuratūrą už veiksmą ir formuluotę „dėl neatsargumo netinkamai atliko savo pareigas“, kuria lyg ir rodo, jog jei tikrai nori, prokurorai gali surasti būdų, kaip bausti valdininkus, netinkamai atliekančius savo pareigas, pvz., veikimu ar neveikimu padedančius nelegalioms statyboms. Kartu liūdime, kad tai bene pirmas toks atvejis, gal net vienintelis ir dar nežinia ar sėkmingas. VYRIAUSYBĖS Strateginio planavimo komitetas patvirtino Klimato kaitos įstatymo koncepciją,

kuri pagrindžia tokio įstatymo būtinybę ir nusako pagrindines jo nuostatas. Šią koncepciją rengusi Aplinkos ministerija rėmėsi Danijos, Jungtinės Karalystės, Norvegijos, Latvijos ir kai kurių kitų Europos Sąjungos šalių patirtimi reguliuojant su pastangomis priešintis klimato kaitai susijusius santykius. Tokios veiklos sferą dabar Lietuvoje – labai fragmentiškai – reguliuoja tik atskiri teisės aktai. Tikimasi, kad įstatymas padės Lietuvai sėkmingai vykdyti savo tarptautinius įsipareigojimus mažinti į atmosferą išmetamų šiltnamio dujų kiekį ir prisidėti prie visuotinių pastangų apsaugoti klimato sistemą nuo žmogaus veiklos padarinių. Tokius įsipareigojimus Lietuva prisiėmė ratifikavusi Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvenciją ir šios Konvencijos Kioto protokolą. 2008-2012 metais, per pirmąjį Protokolo reikalavimų įgyvendinimo laikotarpį, į atmosferą išmetamą šiltnamio dujų kiekį mūsų šalis turi sumažinti 8 proc., palyginti su 1990 metais. LIETUVOS paštas atšaukė popierinį klientų aptarnavimą, įdiegęs centralizuotą paštų veiklos val-

dymo sistemą (CVVS). Savo ruožtu TEO nuo kito mėnesio klientams atsisako siųsti popierines sąskaitas, tai motyvuodamas ekologiniu sąmoningumu: „Elektroninis informacijos klientams pateikimo būdas mums yra svarbus ekologiniu požiūriu. Turėdama milžinišką klientų bazę TEO vien sąskaitoms ir vokams pagaminti kasmet sunaudoja apie 200 tonų popieriaus. Šiuo veiksmu siekiame prisidėti prie gamtos išteklių taupymo“, teigia gen. direktoriaus pavaduotojas Darius Gudačiauskas. nuotr. Eugenijaus Barzdžiaus

„Saulėtasis sodžius“ pažabos gamtos jėgas Gamtos laikrodis tiksi nenumaldomai. Skaičiuojamas ne tik žmonių ar gyvūnų laikas. Skaičiuojamas ir gamtinių išteklių, kuriuos godžiai naudoja žmonija, laikas. Ar toli ta diena, kai išseks neatsinaujinančių resursų atsargos, palaikančios galimybę greitai judėti, gyventi šiltai ir patogiai? Likusį laiką mokslininkai skaičiuoja dešimtmečiais. Alternatyvios energijos panaudojimo būdai ne tik išbandomi, bet jau senokai pritaikomi ir praktiškai. Pasaulyje egzistuoja ir atskiras terminas eco-village, kuriuo vadinamos ekologinės gyvenvietės. Jos išsiskiria tuo, kad gyvenvietės infrastruktūrai palaikyti naudojami atsinaujinantys energijos šaltiniai, siekiama tiek buitiškai, tiek morališkai kuo taikiau sugyventi su gamta. Galima paminėti „BedZED“ gyvenvietę Anglijoje, „Findhorn“ Škotijoje, „Aldinga Arts Ecovillage“ Australijoje... Tokių ir panašių gyvenviečių yra daugelyje šalių. Rėmėjai

Partneriai:

TAČIAU apskritai „žaliųjų pirkimų” rodikliai Lietuvoje apgailėtini, pasak „Baltijos aplinkos foru-

mo” ir „Europos namų”, atlikusių tyrimą, tiek šios programos žinomumo, tiek, tuo labiau, jos taikymo prasme. Klimato kaita nelėtėja. Ozono sluoksnis nestorėja. Dujotiekio Baltijos, atsiprašome, Iprito jūros dugnu tiesyba tęsiasi be trukdžių. Rusija planuoja Prano Juozapo Žemėje ir Viktorijos saloje Arkties vandenyne įsteigti 8,36 mln. hektarų gamtos draustinį. Nesusiprantame, gera tai naujiena ar bloga, nes ši valstybė, pasižyminti cinišku elgesiu su gamtos, ypač enegetiniais ištekliais, pastaruoju metu deklaruoja savo teisę juos išgauti būtent šioje ir susijusiose teritorijose, kur gali glūdėti dar nenaudotų Žemės, pvz., naftos atsargų, siekiančių ketvirtadalį pasaulio išteklių. ARKTYJE šią vasarą plūduriuojančių ledynų apimtys sumažėjo daugiau nei bet kurią kitą vasarą

nuo 1979 m., kai tokie stebėjimai buvo pradėti iš palydovų, – praneša „New York Times“, cituodamas stebėtoją William L. Chapmaną iš Ilinojaus universiteto. Be to, pasiektas rekordinis anksčiausias mėnesio laikas, kai prasideda tirpsmas. „PLANUOJAMA skelbti naujos atominės elektrinės poveikio aplinkai vertinimo pradžią. Verti-

nimo procese dalyvaus ne tik valstybės institucijos, atsakingos už visuomenės sveikatą, priešgaisrinę saugą, kultūros paveldą, savivaldybės, apskritys, bet ir visuomenės atstovai, gyventojai, bus vykdomos valstybinės ir tarpvalstybinės konsultacijos. Galutinis sprendimas dėl naujos atominės elektrinės statybų bus priimtas ne tik atsižvelgus į atsakingų (kompetetingų) institucijų išvadas, bet ir į mūsų šalies visuomenės nuomonę, o taip pat tarpvalstybinių konsultacijų rezultatus su Latvija, Baltarusija ir kitomis šalimis, kurioms būsimoji elektrinė galėtų turėti poveikį. Koordinuoti šį darbą pavesta Aplinkos ministerijai. Taip kalba pastarosios ministerijos PR (viešieji ryšiai). O jūs ar tikite, kad galite sustabdyti atominės elektrinės statybą, ar ji išvis dar gali būti kvestionuojama? NYKSTA Kuršių Marios – dienraštyje „Klaipėda“ praneša gamtos mokslų daktaras Kazys Gaigalas. Ekologinė situacija visoje Kuršių Marių priekrantėje yra neigiamai pakitusi. Dėl upinių nešmenų kasmet prarandama vis daugiau žuvininkystei naudingų plotų. „ŽURNALISTINIS tyrimas“ praneša, kad teršiama upė, kuri ligšiol laikyta švariausia Lietuvo-

je – Žeimena. Aplinkos ministerija nesnaudžia ir padidino teršėjams taršos apyvartos leidimų apimtis trigubai. BANKRUTUOJA vienintelė Lietuvoje ir pirmoji Baltijos šalyse geoterminė elektrinė, išgaunanti šilumos energiją iš žemės gelmių šalia Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos esančiame Lypkių kaime. Galva rūpestingai linguoja LR Prezidentas, pastaruoju metu reiškiantis rūpestingą rūpestingumą dėl dėmesio atsinaujinantiems ir alternatyviems energijos šaltiniams.

Atspausdintas ant ekologiško popieriaus aplinkai nekenksmingais dažais. Neskubėk išmesti, geriau pasiūlyk draugams arba atiduok perdirbti.

2 / redakcija

ozonas nr. 3 / 2007 08 08 / www.ekologija.lt

redakcija netikros – rinkos tyrimų ir kitų rinkodaros manipuliacijų) tikrovės kolonijos realiame pasaulyje. Absurdiška, kad šios manipuliacijos tirpdo ledynus ir bioįvairovę (toliau vardinkite patys). Bet dar absurdiškiau, kad poreikis švaresniems produktams, pvz., automobiliams, kurių kurui naudojamas bioetanolis, suvokiamas kaip rinkos užgaida, kuri priverčia iškirsti dar trečdalį Amazonės džiunglių, kad būtų kur auginti šiam kurui reikalingą biomasę. Tad kova (kokia? Ar kas nors matėte tai, ką būtų galima pavadinti kova?) jau pralaimėta, reziumuoja Vonnegutas. Pamirškit. Ir jei net kažkoks bankininkas per klimato kaitos mokslininkų suvažiavimą pastebi, kad realiems pokyčiams reikia keisti pačius šiandienės ekonomikos principus, tai net aršiausi žaliųjų tikėjimo fundamentalistai (nekalbant apie vyriausybes) apsiriboja išsėtiniais išpuoliais ir nenuosekliu protestų sruvenimu; kiti – tiesiog kosmetiniais gestais, „socialine reklama“ ar nerealiausiomis idėjomis, siūlančiomis, daugmaž, statytis namus iš varnalėšų. Vienas iš tokių gestų – tai ir moralizavimas bei auklėjimas. Viena iš auklėjimo doktrinų – „ir tu gali kažką pakeisti“, kaip kad daro Al Gore kampanija (ne per seniausiai paaršėjusi pasauliniais „Live Earth“ koncertais): įtikink „paprastą žmogų“, kad pokyčius lemia ar gali lemti jo kasdieniai sprendimai (įpročiai, poreikiai ar užgaidos). Visa, kas parašyta aukščiau, irgi galėjo atrodyti kaip moralizavimas ar apokaliptiniai pagraudenimai, nors nuo pat pradžių taip brėžėmės „problemą spręsti per pozityvą“. Aš tai linkęs vadinti tikrovės konstatavimu. O kadangi konstatavimu gyvas nebūsi, leiskite ir OZONUI pabandyti paformuluoti tam tikras pozicijas ar prielaidas, kaip pagaliau viskas galėtų papozityvėti. Pirmiausia – atsiprašau už pasikartojimą: Joks ekologas nėra ekologas, jei nesivienija su kitais ekologais. Miela/s drauge. Liaukis kovoti už ekologiją savo „viduje“. Tai tau ne budizmas. Kaip kokie nors tikslai šioje srityje gali būti pasiekti pavieniui, iš savo kambario ar išvis tik pritaikius tam savo „filosofiją“ (ar net ir gyvenimo būdą)? Dar daugiau – pasitelkime šiek tiek Che Guevaros: individualizmas eko-kovoje – tai greičiau jau pasityčiojimas. Tad skleisk žinią, rask panašius į save, bei būdus, kaip įtraukti į ekologizacijos organizuotumą, kad eko-balsas būtų vientisas ir nuoseklus; toks, kad nebūtų galima ignoruoti. (Apie viską neprošal išgirsti ir mums.)

3 Ekoliucija Toks žodis kaip ekologizacija iš pirmo karto gali skambėti juokingai, bet kiek galima klausytis žinių apie „vieno Britanijos kaimo“ kovą su plastikiniais maišeliais? (Pirmiausia, kas bus? Popieriniai? Argi jie nemažina miškų? Gal geriau pagerinti plastikinių surinkimą? Juk Vakaruose šiukšlių rūšiavimas nėra tokia komedija kaip Lietuvoje?) Metas išgirsti, kokių priemonių nuspręsta imtis, kokia jų visuma ir efektyvumas, ir kur, pagaliau, pats ėmi-ma-sis? TV vis rodo įdomų paradą, vadinamą G-8. Net jeigu ir G-208 ar bet koks kitas G-taškas – kur veiksmai? Juk paskutiniųjų susitikimų vienas esminių tikslų buvo sukurti planą prieš klimato kaitą. Tad nepaisant ko prireiks – revoliucijos, evoliucijos ar ekoliucijos, viskas galų gale turi įgauti kryptį. Jei menininkai, nusižiūrėję iš komikų, klausia, kodėl lėktuvai (pvz. nukritę) gaminami ne iš tos pačios medžiagos, kaip jų juodoji dėžė, tai OZONAS klausia, kodėl visi produktai negalėtų būti ekologiški? Ir nesakykite, kad tai brangiau – nes nerimta. Ekoliucija parodys. Tačiau kaip minėjome, ji neįvyks, jei antiglobalistai tik rodys plakatus, plakatai kovos prieš verslą, o verslas kovos prieš protestuotojus. Teismais ir ašarinėmis dujomis. Taigi grįžtame prie solidarumo idėjos. Pradžioje užtektų palaikyti švarias įmones, nešvariąsias baudžiant nepirkimu. Vakaruose taip buvo išgyvendinti sportbačiai, pagaminti iš vaikų darbo, tuo tarpu lietuviai dešrų kompaniją, atleidusią darbuotoją už paskelbimą apie atlyginimus vokeliuose, pamalonino abejingu: pirko toliau.

Ekologija = ekonomika. Ar ne Apskritai, žinoma, čia ypatinga šalis. Visoje Europoje ekologiškų produktų pardavimui nenumaldomai augant, čia tai kažkaip... neapsimoka. Lietuviai geriausiai žino, kas apsimoka ir kas ne, nors jų verslumo rodikliai irgi vieni mažiausių Europoje. Ekologiškas gyvenimo būdas – tai kažkas ne mums, ne apie mus, ne iš mūsų pasaulio... Tad gal gana malti, švelniai tariant, mėšlą? Pūsti arabus į akis? Kabinti vėdarus ant ausų? Saulės ar vėjo energija, žinoma, irgi „neapsimoka“, nors saulė ir vėjas nemokami, ir ši pozicija ją kontempliuojančiųjų galvose visai nesikerta su nesibaigiančiais verkšlenimais apie brangstantį benziną. Genialu. Nepaprasta. Kaip ir SMS, gauta iš nepažįstamo numerio į mobilų: Perskaicius ozonas. Nesustabdysit

oro tarsos. Tam reiketu sustabdyti naftos gamykla mazeikiuose. O su kuo tada vazinesit ? Jei bus nutraukta naftos ga mykla masinos nebevazines be kuro. Teks tada jums kulni uoti y darba pesciom. Vat taip. O kitus fabrikus gamyklas neimanoma imti, ir isjungti. Grestu katastrofa. Toks atsakymas.

Baltijos jūra – ateities kartoms

Ačiū tau, gerasis žmogau. Tiesą sakant, nebuvau susimąstęs, kad jei pasisakysime prieš malkų industriją, nebebus kuo kūrenti krosnį, kad būtų kur vaikams virti košes ir cepelinus; o jei dar pakeltume ranką prieš titnago fabrikus – kuo tada išvis tą ugnį reiktų įplieksti? Ir t.t. Tačiau ekologija ne tik moko taupyti energiją (vadinasi – ir pinigus). Ekonomiška ji ir tuo, jog yra viena pastebimiausių pastarųjų metų madų, reiškia – ir papildomų verslo nišų ar „rinkų“, pokalbių ir susirūpinimo temų, idėjų, trendų ar kaip bepavadinsi. Pamažu nelieka laidos, labiau prakutusios įmonės, tinklapio ar leidinio, kuris nesistengtų to paliesti, panaudoti, paskelbti „numerio tema“ ar pan. Kitas klausimas – kiek iš tikrųjų tų leidinių, pavyzdžiui, perėjo prie ekologiško popieriaus. Pasitikrinkite savo prenumeratas. Bet kad ir kiek realaus švarumo tai bereikštų, nepaneigsi, jog dėmesys ekologijai auga nenumaldomai.

Ekologika Ekologiniai judėjimai nepasieks jokio persilaužimo ne tik kol neras tam tikros nuoseklumo ašies, jungiančios juos tarpusavyje bei su politinių jėgų supratimu ir veiksmų planais, bet ir kol – kasdieniame lygmeny – visuomenės ar įvairaus plauko „intelektualų“ bus laikomi arba mada, arba dar viena „anastasija“. Tačiau užvis labiausiai, kaskart norisi grįžti prie logikos ligos pavadinimu „neapsimoka ta jūsų ekologija“. Siunčiu atvirą laišką-palinkėjimą ir viduriniosios klasės viduriniesiems, ir naujiesiems lietuviams, ir seno kirpimo, soviet- ar postsovietiniams direktoriams ir kt.: paklauskite savęs ar savo nekilnojamo turto konsultantų – kas labiau apsimoka – kavinė prie dvokiančios Neries ar kavinė (laivyba, turizmas, „rojaus apartamentai“ ar kas tai bebūtų) prie švarios Neries; butas su langais į automobilių spūstį ar su langais į parką su paukščiais; naftoje išmirkęs delfinas ar.. tęskite patys. Ir su atsakymu „kodėl“. O mes palaipsniui, bet uoliai kelsime klausimus, veikėjus ir darbus, kurie labiausiai priartėja prie darnaus ir apgalvoto santykio su aplinka.

Baltijos jūra po truputį miršta. Pagrindinės šios ekologinės katastrofos priežastys yra jūros užterštumas. Kaip išsaugoti Baltijos jūrą ateities kartoms?

Įsisenėjusios Baltijos jūros ligos artėja prie paskutinių savo stadijų. Apie tai primena į jūros krantus ir paplūdimius bangų vis išmetami teršalai. Dabar Baltijos dugnas yra nusėtas senais žvejų tinklais, nuo II pasaulinio karo likusiomis laivų nuolaužomis, minomis, yrančiomis pavojingo cheminio ginklo iprito pakuotėmis ir t. t. Įvairias žemės ūkio, buities ir pramonines šiukšles bei nuotekas į jūrą plukdo maždaug 200 upių. Jūros ekosistemoje per metus susikaupia iki 556 tūkst. tonų azoto, apie 55 tūkst. tonų fosforo, apie 20 tūkst. tonų sunkiųjų metalų: vario, švino ir cinko – atliekų. Šių medžiagų perteklius daro milžinišką žalą jautriai Baltijos jūros ekosistemai ir kelia grėsmę biologinei jos įvairovei. Vanduo Baltijos jūroje sėslus: su Šiaurės jūra ir Atlanto vandenynu ją jungia keli seklūs kanalai, todėl jūros

Nuotr. Mindaugo Krivicko

Jau nekalbant apie augančias išlaidas ventiliatoriams, kondicionieriams ir kitiems nelietuviškiems žodžiams. O kol pasiekiame savo darbinę priebėgą, tenka paskutiniais žodžiais išplūsti prakaito liaukas, paūksmės trūkumą betoninėje urbanistikoje – tarsi ne patys ją būtume sukūrę – ir pagaliau (dabar tau jau ne tik madinga, bet ir pažangu) patį klimato atšilimą. Man atrodo, kad tai metafora ekonominės santvarkos, kurioje gyvename ir entuziastingai žadame gyventi toliau: viską ir visur daryti atbulai; tiksliau – iš kažkokios nepalaužiamos, be-

OZONAS3/Jūra Projekto koordinatorius: Artūras Nečejauskas 8 699 37833 [email protected] Redaktorius: Linas Kranauskas 8 682 52400 [email protected] Projekto vadovas Mindaugas Diglys 8 651 66623 [email protected] Reklama, kalbos kultūra Irma Narbutaitė 8 619 64048 [email protected] Kita reklama, rėmimas, partnerystės Mindaugas Galiauskas 8 614 68145 [email protected] Akvilė Rėklaitytė 8 610 08285 [email protected] Leidėjas: Vš.į. „Kultūros idėjų institutas“ Laikinoji būstinė: Konstitucijos pr. 23C-618 Vilnius, tel./faksas (8 5) 2735919 ISSN 1822-6191

Nadeždos Romanovos nuotr.

viltiškos inercijos, nuožmiausių stereotipų („darbo valandos“, „atostoginiai“, „tokia mūsų įmonės tvarka. Geros dienos!“, „čia atliekas pilti bus pigiau“); išpūsti „rinkos ekonomikos“, konkurencijos ir vartojimo auginimo burbulus iki begalybės, o kai ji jau smaugia per visas įmanomas žinias ir laidas, padažyti šiuos burbulus „hibridinių variklių“, „eko-produktų linijos išrankesniems vartotojams“ ir panašiais skoniais. Argi ne rinkos ekonomika sukūrė poreikį išauginti „vištą“ per tris dienas? (30 iš kvadratinio metro! Juntate skonį? Paragauk kokybės...)

Remkite „Ozoną“ – kursite švaresnę ateitį! Tapkite leidinio OZONAS rėmėju, paskirdami nedidelę savo lėšų dalį ekologiško gyvenimo būdo leidiniui OZONAS, kurio misija - užmegzti, vystyti ir palaikyti dialogą tarp visuomenės, valstybės ir verslo, siekiant ekologinio sąmoningumo ir vartojimo racionalumo strateginėje visuomenės gyvavimo eigoje.Jei Jūs esate ekologinio, t.y. švaresnio ir racionalesnio vartojimo sąmoningumo šalininkas/-ė, perveskite Jūsų pageidaujamą arba Jums priimtiną, kad ir nedidelę ar simbolišką sumą į mūsų redakcijos sąskaitą ir tuo būdu prisidėkite prie kiekvieno naujo numerio išleidimo. Pervesdami lėšas, jei pageidaujate, galite nurodyti, kaip norite, kad šios lėšos būtų panaudotos – pavedime be pavedimo paskirties „Parama“ trumpai pridėkite kokiam tikslui (autoriniams honorarams, spausdinimo išlaidoms ir kt.). Jei Jūs esate juridinis asmuo (t.y. įmonė) ir manote, kad Jūsų paslaugos arba lėšos gali būti naudin-

Aš, žinoma, netikrinau wikipedijos – galbūt šiuolaikinės technologijos jau leidžia tai padaryti ir per šešias valandas... Pavyzdžiui, eliminavus „normalaus augimo tempo“ geną. Įdomu tik, kad tas pats poreikis gyvavo ir socializmą stačiusiose santvarkose. Tad kas atsirado pirmiau – kiaušinis ar vištos, kurių protas suabsoliutino rinkos ekonomikos gydomąsias galias, o paskui jas ir pritaikė? Kurto Vonneguto „Čempionų pusryčiuose“ per Ameriką tranzuojančiam herojui vairuotojas rodo neaprėpiamus miškus, kurių vie-

gos OZONUI, o tuo pačiu Jūsų prekės ženklas arba reklama leidinyje OZONAS būtų naudingi Jūsų įmonės įvaizdžiui – susisiekite su mumis ir mes pasiūlysime Jums geriausią pasirinkimą, kokį tik išgalėsime! Kasmet, iki gegužės mėn. 1 d. paskirkite 2% pajamų mokesčio sumos naudojantis savo banko elektroninės bankininkystės paslauga arba užpildydami 2% standartinę VMI prašymo formą.

Mūsų duomenys paramai gauti: Paramos gavėjo identifikacinis numeris (įmonės kodas): 300125569

toje dabar plyti nuostabūs gamyklų ir sandėlių angarų peizažai. Visos jos elegantiškai KONKURUOJA: kas pasiūlys rinkos labiau pageidaujamą valiklį, indų ploviklį, dantų baliklį ar smegenų minkštiklį. Dabar nesunku įsivaizduoti, kaip kokį nors Amerikos Labanorą ar Čepkelių draustinį gali panaikinti vienas improvizuotas rinkos tyrimas apie galimą milijono tonų tualetinio dezodoranto poreikį. Pušų kvapo. Su kelių retų gyvūnų rūšių pėdsakais. Akivaizdu, kad šie angarai – tai virtualios (arba globalios, bet nerealios,

Mūsų skaitytojai: Visuomenė. Verslo segmentas. Mokslo, specializuotos ekologijos, gamtosaugos, biotechnologijų srities specialistai, kt.

Leidinio platinimas: Didžiosios „IKI“ prekybos tinklo parduotuvės visoje Lietuvoje. Atliekų perdirbimo įmonės.

Paramos gavėjo pavadinimas: VšĮ “Kultūros idėjų institutas”

Universitetai. Parodos, ekologiniai renginiai.

Registracijos adresas: Pašilaičių g. 12A-10, Vilnius

Kuriamas unikalus skaitymo skatinimo „O.zonų“ tinklas kavinėse ir kitose netradicinėse vietose.

Atsiskaitomosios sąskaitos numeris: LT28 7044 0600 0574 0636

Populiarinama galimybė parsisiųsti leidinį PDF formatu iš kuriamo tinklapio www.ekologija.lt

Nuotr. Aušrinės Stonkutės

Nelikus vasaros, lieka bemaž banaliausia patarlė paguodai: žiema Lietuvoje tęsiasi šešis mėnesius, o likusius du būna šalta. Ar panašiai. Vis dėlto saulėtų orų pasitaiko. Kaip tik tokie tvyro virš namų rašant šį vilties tekstą. Ką tokiais atvejais darome mes, lietuviai? Sulendame į biurus, kambarėlius bei kabinetus ir užsitraukiame žaliuzes, kad bent šiek tiek mažiau pliekstų ta prakeikta saulė, per kurią nieko nesimato monitoriuose. O kad nebūtų taip nejauku prieblandoje, įsijungiame puikiąsias elektros lempeles palubėj. Pirmą valandą dienos.. vasarą.

vanduo keičiasi tik kas 25–30 metų. Į telkinį patekę teršalai „dusina“ vandenį ir pamažu jūrą verčia pelke. Šių jūros „ligų“ metastazės ypač akivaizdžios žvejams, kurie kasmet pagauna vis mažiau menkių ir lašišų, o savo tinkluose vis dažniau randa mutavusių žuvų. Patyrę žvejai vietomis negali jūroje apsieiti be respiratorių, nes iš vandens garuojančios dujos yra nuodingos jau ne tik žuvims, bet ir žmogui. Jūreivių jau nebestebina dumblėjantis vanduo (vyksta eutrofi kacijos procesai) ir atvirame vandenyje aptinkami šiukšlynai. Europos Sąjungos tarpregioninės programos remiamas ilgalaikis projektas ,,Baltijos jūros brizas” rūpinasi Baltijos jūros švara ir išlikimu. Pagrindiniai projekto tikslai yra atkreipti visuomenės dėmesį į jūros taršos problemą ir taip stabdyti, mažinti vis didėjančią ekologinės katastrofos grėsmę. Anot projekto iniciatorių, žinių ir įsipareigojimų nebuvimas padarė Baltijos ekosistemai milžiniškos žalos, kuri turėtų rūpėti kiekvienai Baltijos šaliai ir kiekvienam žmogui. Todėl projekte didelis dėmesys skiriamas ekologiniam švietimui, darniems Baltijos jūros regiono plėtros procesams bei inovacijų diegimui.

4 / akistata

ozonas nr. 3 / 2007 08 08 / www.ekologija.lt

tema

5

Koks Kuršių Nerijos likimas?

Niūri Europos jūrų ateitis Mokslininkų teigimu, pastarieji dešimtmečiai Europos jūroms – ne pats geriausias metas. Dėl sparčios pajūrio regionų plėtros, intensyvios žvejybos ir žemės ūkio taršos pesticidais joms iškilo didelė grėsmė. Ekonominis Europos augimas ir Europos Sąjungos plėtra – taip pat svarbios didėjančio neigiamo poveikio jūroms priežastys. Tokios išvados buvo pateiktos trejus metus trukusio Europos Sąjungos projekto „Europietiškas gyvenimo būdas ir jūrų ekosistemos“ (angl. European Lifestyles and Marine Ecosystems, ELME) ataskaitoje. Šiame projekte dalyvavo daugiau kaip 100 specialistų iš 15 valstybių ir analizavo žmogaus veiklos bei Europos jūrų ryšį. Daugiausia dėmesio buvo skiriama keturiems pasaulinių vandenų regionams – Atlanto vandenyno šiaurrytinei daliai, Viduržemio, Baltijos ir Juodajai jūroms. Nustatyta, kad Atlanto vandenyno šiaurrytinėje dalyje dėl pernelyg aktyvios pramoninės žvejybos nukenčia vandens paukščių populiacijos, dėl aktyvėjančių jūrinio transporto kelių pakrantėse statoma daugiau uostų, dugnas rausiamas ir gilinamas „tiesiant“ naujus vandens kelius. Baltijos jūroje didėja tarša dėl aktyvios žvejybos, Juodojoje jūroje apskritai sutrikdyta ekosistema, be to, ji kenčia nuo dumblių gausos, o Viduržemio jūrą, kurioje iki šiol buvo didžiausia biologinė įvairovė Europoje, vis labiau žaloja ekonomikos augimas, intensyvi žvejyba ir ekosistemai pavojingų rūšių plitimas. Projekto vadovas Plimuto (Didžioji Britanija) universiteto Jūrų instituto direktorius prof. Laurence Mee BBC sakė: „Visiems tyrinėtiems regionams padaryta didelė žala. Dabar

labai svarbu suvokti, kaip žmogaus veikla keičia jūrų gyvenimą, o tai turės daug įtakos ir mūsų ateičiai.“ Mokslininkai tyrinėjo, kaip jūras veikia šie veiksniai: europiečių gyvenimo būdo pokyčiai, intensyvus žuvų auginimas gėluosiuose vandenyse, cheminė tarša ir pramoninė žvejyba. Prof. L. Mee teigimu, visi šie veiksniai tarpusavyje glaudžiai susiję. Daug įtakos turi Europos Sąjungos plėtra ir planuojamas ekonominis šio regiono augimas. Mokslininkai perspėja, kad didėjantis europiečių turtas kelia vis naujas ekologines problemas, kurias jau seniai reikia spręsti. Viena iš naujų problemų yra didėjantis pajūrio kurortų ir privačių vasarnamių ant Viduržemio jūros kranto skaičius, taip pat mėsos suvartojimo augimas, kuris lemia spartų žemės ūkio intensyvėjimą, o pesticidais ir trąšomis užteršti kanalų bei upių vandenys visus teršalus atneša į jūras. O kur dar tanklaivių ir naftos gavybos platformų avarijos… Tačiau Europoje esama vandenų, kuriuose ekologinė padėtis gerėja, pavyzdžiui, Šiaurės jūroje. Bet prof. L. Mee nėra optimistiškai nusiteikęs: „Deja, Šiaurės jūros ekosistemos gerėjimą lemia ne visai džiuginančios priežastys. Šiame regione iš tiesų mažėja pramonės įmonių, teršiančių jūrą, tačiau jos neišnyksta, o tik persikelia į Kiniją ar Indiją, kur tarša dar labiau didėja. Tai pasaulio vandenynams gali turėti labai neigiamų padarinių. Projekto „Europietiškas gyvenimo būdas ir jūros ekosistemos“ dalyviai tikisi, kad jų darbo rezultatai bus naudingi politikams ir padės tinkamai įvertinti Europos ekonomikos augimo ir žalos aplinkai santykį. Pažanga gerai, bet reikia mąstyti ir apie gamtą...

Nuotr. Milda Kozyrovičiūtė

Kur saugomi paskutinieji gyvos gamtos gabalai, likę planetoje „Žemė“? Rezervatuose, draustiniuose, biologijos pamokų kabinetuose ir nacionaliniuose parkuose. Vienas iš tokių – Lietuvos Respublikos teritorijai priskiriama Kuršių Nerijos dalis, kur ypatingai globojami kormoranai ir garbaus amžiaus nostalgiški vokiečiai. Kuršių Neriją kadaise iš skreito supylė už Eifelio bokštą aukštesnė Neringa, o dabar tai laikoma vienu charizmatiškiausių kraštovaizdžių pasaulyje. Ar bent jau Lietuvoje. O kad jis unikalus – išgirsi bet kuriame buklete. Tačiau svarbiausia, kad ir kiek ironizuotume, meilikautume, dievagotumės ar gėrėtumės, – akivaizdu, kad ši smėlio juosta yra ypač trapus ir subtilios priežiūros reikalaujantis nepakartojamas paminklas, kuriam bet koks pakitimas gali reikšti nebeatitaisomą žalą. Žinodami, kokio principingo valdymo reikalauja toks gamtos, paveldo, landšafto objektas, kartu mes sopulingai sugūžčiojame pečiais, pagalvoję apie valdymo principus, įsigalėjusius čia po šios respublikos atkūrimo. Pavyzdžiui, kadaise buvo naivu kvestionuoti pastatus, dygstančius nacionalinių parkų pašonė-

se ir viduriuose, saugomus spygliuotos vielos ir kampuotos apsaugos. O net ir nesaugomus. Iš žinių esi kone priversta/s gėrėtis pareigūnais, drįstančiais rasti šiuos daigus, o kartkartėmis ir nubausti jų savininkus 90 Lt + PVM bauda arba įspėjimu. (Ir iš tikrųjų. Juk vėliau patys pareigūnai gali būti nubausti – pažvelkite į N. Puteikio, mėginusio sustabdyti griovybas Klaipėdos senamiestyje, istoriją.) Vėliau stebime peripetijas, kaip rasti teismus, įpareigojančius nugriauti nelegalius statinius; žinoma, tokių rasti nepavyksta, kol nėra Konstitucinio teismo nutarimo. Dabar neaišku, kaip – jei pagaliau statinių nelegalumas būtų pripažintas nelegaliu – juos nugriauti iš tikrųjų, ne vien teismo bylų archyvo tikrovėj. Bet absoliučiai aišku, kad Lietuva niekad nesugalvos, kaip tokius pastatus panaudoti, pavyzdžiui, visuomenės reikmėms. Tuo metu iš nevyriausybinių organizacijų iškilusi Alternatyvi paveldo komisija nutarė kvestionuoti pačią Kuršių Nerijos tolesnio likimo/vystymo viziją. Rubrikoje „Akistata“, kuri tokius kritinius klausimus suveda su kardinaliomis reakcijomis, žvelgiame į šio judėjimo išplatintą poziciją ir Neringos savivaldybės atsakymą.

Alternatyvios kultūros paveldo komisijos protestas dėl planų paversti Kuršių neriją urbanizuotu kurortu Šis alternatyvios paveldo komisijos, kurią sudaro įvairios pilietinės asociacijos, judėjimai ir bendruomenės, neabejingos Lietuvos paveldui ir gamtai, protestas išsiųstas Lietuvos Respublikos Prezidentui, Seimo Pirmininkui, Ministrui Pirmininkui, aplinkos ministrui, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkui, UNESCO Lietuvos nacionalinės komisijos generalinei sekretorei, VSTT direktorei, KNNP direktorei. Kreipiamės į Jus, reikalaudami imtis veiksmingos atsakomybės už Kuršių Nerijos ateitį. Prieš kelerius metus kilęs skandalas dėl nelegalių statybų, darkančių unikalų kraštovaizdį, buvo vadinamas lakmuso popierėliu – nes reakcija į barbarizmą išskirtiniame objekte puikiai parodo, ar valstybė dar geba ginti nacionalines vertybes nuo privataus intereso agresijos. Tačiau ši istorija vis dar lieka be logiškos pabaigos – nėra nugriautas nė vienas skandalingas statinys. Tuo metu agresyvios urbanizacijos tendenciją yra bandoma įtvirtinti. Todėl šiandien vėl esame pasirinkimo kryžkelėje: ar išsaugoti unikalų kraštovaizdį, dėl kurio Kuršių Nerija yra įrašyta į Pasaulio paveldo objektų sąrašą – ar paversti ją vienu iš daugelio urbanizuotų kurortų. Su nerimu stebime šiuo metu vykstančią kovą dėl Kuršių Nerijos ateities, rengiant Neringos savivaldybės strateginį ir bendrąjį planus bei Kuršių Nerijos specialųjį (tvarkymo) planą. Nuostabą kelia vieši Neringos savivaldybės vadovų pareiškimai, kad Neringa bus standartinis urbanizuotas kurortas su tarptautiniu oro uostu, vandens pramogų centrais ir neribojamu žmonių srautu. Manome, kad tokios vizijos kuriamos nesuvokiant Kuršių Nerijos vertės. Šioje kovoje tarp viešojo ir privataus intereso mus stebina atsakingų valstybės institucijų neryžtingumas ar šališkumas. Todėl primename, kad: 1. LR Prezidentas, kurį gerbiame už

svarbius gamtosaugos darbus, yra ne kartą ryžtingai pareiškęs, kad Kuršių Nerija turi būti kuriama kaip Nacionalinis parkas, o ne urbanizuotas kurortas. Būtent toks požiūris atitiktų šimtametę Vakarų valstybių saugomų teritorijų patirtį ir derėtų Lietuvai, kaip Europos valstybei. 1998 m. Prezidento V. Adamkaus ir visuomenės pastangomis buvo sustabdyta tarptautinio Nidos oro uosto statyba, kuri būtų pražūtinga Kuršių Nerijos kraštovaizdžiui. 2. Konstitucinis Teismas 2006 03 14 išaiškino, kad ypatingai saugomų teritorijų saugojimas yra konstitucinė valstybės (Seimo ar Vyriausybės) priedermė, todėl ribojimai bei draudimai, kuriais siekiama užtikrinti ypač vertingų vietovių apsaugą – viešąjį interesą – gali ir TURI būti nustatomi ne tik valstybei ir savivaldybėms, bet ir kitiems tokių objektų savininkams bei naudotojams. 3. Ypatingąjį Kuršių Nerijos statusą valstybė nustatė, paskelbdama visą Kuršių Nerijos žemę išskirtine valstybės nuosavybe ir įkurdama Nacionalinį parką, kurio generalinį vystymo planą rengė kompetentingų mokslininkų kolektyvas, o 1994 m. patvirtino LR Vyriausybė. 4. Kuršių Nerija į Pasaulio paveldo sąrašą yra įtraukta kaip ypatingai Lietuvos Respublikos saugoma teritorija. Rūpintis jos priežiūra Lietuva įsipareigojo Europos ir pasaulio bendruomenei, ratifikuodama Pasaulio Kultūros ir gamtos paveldo, Europos architektūros paveldo apsaugos bei Europos kraštovaizdžio konvencijas. Pritardama 2007 04 06 vykusios tarptautinės ICOMOS konferencijos siūlymui, Alternatyvi kultūros paveldo komisija reikalauja, kad ICOMOS, kaip oficialus UNESCO ekspertas, atliktų Neringos savivaldybės rengiamų bendrojo bei strateginio planų, bei parengto Kuršių Nerijos specialiojo plano ekspertizes – nes nuo šių strateginių dokumentų pri-

klausys nacionalinės ir pasaulinės reikšmės objekto ateitis. Esame įsitikinę, kad ICOMOS turi įvertinti ir kitą Kuršių Nerijos ateičiai svarbų jau patvirtintą dokumentą – Klaipėdos bendrojo plano Smiltynės dalį. Ekspertizės metu prašome palyginti šiuo metu paruoštą Kuršių nerijos specialųjį planą su 1994 m. Vyriausybės patvirtinta Kuršių Nerijos planavimo schema (Generaliniu planu) bei anksčiau rengtais Kuršių Nerijos Generaliniais planais – manome, kad šis palyginimas padės tinkamai įvertinti naujojo projekto kokybę ir išsamumą. Alternatyvi Kultūros paveldo komisija perspėja: jei bus pakeista jau šimtmetį plėtojama strateginė Kuršių Nerijos – kaip ypatingai saugomos teritorijos – vystymosi kryptis, jei Seimas ir Vyriausybė neužtikrins šiai teritorijai apsaugos, atitinkančios tarptautines tokių teritorijų priežiūros normas, būsime priversti kreiptis į LR teismus dėl valstybės institucijų nevykdomos Konstitucinės priedermės, o taip pat į tarptautines organizacijas ir ES teismą dėl Lietuvos Respublikos nevykdomų tarptautinių įsipareigojimų. Alternatyvią kultūros paveldo komisiją sudaro: Kuršių Nerijos mylėtojų bendruomenė, LR jūrinės istorijos ir kultūros klubas „Budys“, Lietuvos pilių ir dvarų asociacija, Lietuvos Žaliųjų judėjimas, M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, Klaipėdos miestiečių iniciatyvinė grupė, Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubas „Aukuras“, Kauno istorijos draugija, Kauno centro bendruomenė, neformalus Panevėžio paveldosaugos sąjūdis, Žvėryno bendruomenė, Pilaitės bendruomenė, Vilniaus nepriklausomų bendruomenių asociacija, Visuomeninė aplinkos apsaugos komisija prie Vilniaus savivaldybės, Visuomeninė miesto plėtros komisija prie Vilniaus savivaldybės, VšĮ „Plėtros konsultacijos“, neformalus judėjimas „už Lietuvą be kabučių“.

Juodojoje jūroje sutrikdyta ekosistema

Neringos savivaldybės atsakymas Neringos savivaldybės taryba ir administracija Alternatyvios kultūros paveldo komisijos proteste išdėstytas mintis laiko nepagrįstomis ir prieštaraujančiomis realybėje egzistuojantiems faktams. Pabrėžiame, kad Neringoje nėra „bandoma įvirtinti agresyvios urbanizacijos tendencija“. Kuršių Nerija urbanizuota tik 2 procentus, visą likusią teritorijos dalį užima miškai, kopos, paplūdimiai. Niekas nesiekia šių ribų plėsti daugiau. Proteste piktinamasi, kad Kuršių Nerijoje nėra nugriautas nei vienas „skandalingųjų statinių“. Primename, kad šiuo metu vyksta teismai, kuriuose yra nagrinėjami „skandalingųjų“ pastatų detalieji planai. Be teismo sprendimo šie statiniai negali būti nugriauti. Atkreipiame dėmesį, kad visos statybos, vykstančios ir vykusios Neringoje turi leidimus, kuriuos derino visos institucijos, privalančios tai daryti. Savavališkos statybos Neringoje nevyksta. Daugeliu atveju pastatai yra renovuojami, o ne statomi nauji. Proteste teigiama, kad egzistuoja du keliai: išsaugoti unikalų kraštovaizdį arba paversti Kuršių Neriją urbanizuotu kurortu. Savivaldybės taryba mato tik vieną kelią – vienas pagrindinių jos tikslų yra rūpintis Kuršių Nerija ir jos unikaliu gamtovaizdžiu. Įgyvendindama šiuos siekius Neringos savivaldybės taryba kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę, kad Kuršių Nerijos žemė gautų išskirtinos teritorijos statusą ir būtų išskirtinė valstybės nuosavybė. Būtent Neringos žmonių išrinktos tarybos iniciatyva buvo įkurtas Kuršių Nerijos nacionalinis parkas. Daugelis pamiršta, kad taryba priėmė sprendimus ir kreipėsi į vyriausybę, siekdama šią teritoriją įtraukti į pasaulio paveldo objektų sąrašą.

Neringos savivaldybės taryba bei administracija kaip ir Alternatyvios kultūros paveldo komisija yra neabejinga Lietuvos paveldui ir gamtai. Jos siekis rūpintis Kuršių Nerijos gamta išryškėja ir 2004 metų sprendime Nr. T – 293 „Dėl Neringos savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrojo plano rengimo tikslų“ taryba nusprendė „rengti Bendrąjį planą vadovaujantis darnaus vystymosi principais, derinant Savivaldybės ir Kuršių Nerijos nacionalinio parko – UNESCO Pasaulio vietoves – raidos interesus“. Taip pat „saugoti, racionaliai naudoti ir atkurti gamtos išteklius, gamtos ir kultūros paveldo vertybes. Išryškinti ir plačiau panaudoti kultūrinį ir gamtinį savitumą, ypatingą dėmesį skiriant tradiciniams šio krašto verslams“. Alternatyvios kultūros paveldo komisijai nuostabą keliantys vieši Neringos savivaldybės vadovų pareiškimai, kuriuose teigiama, kad Neringa bus standartinis urbanizuotas kurortas“ yra „iš piršto laužti“. Nei savivaldybės taryba nei vadovybė nėra pasakiusi, kad Neringa bus „standartinis kurortas“. Atvirkščiai, nuolat teigiame, kad Neringa yra išskirtinis kurortas, kurio statusą diktuoja unikali Kuršių nerijos gamta, bei jos siūlomi ištekliai. Siekdami prailginti vasaros sezoną, planuojame įkurti vieną nedidelį vandens pramogų centrą, kuriame būtų išnaudota tai, ką siūlo Nerijos gamta: tyras oras, jūros vanduo, karšti mineraliniai vandenys. Šiam tikslui įgyvendinti ketiname užsakyti specialius planus, kurie bus rengiami konsultuojantis su atitinkamomis institucijomis. Neringa yra orientuota į kultūrinį turizmą, dėl to mūsų tikslas nėra pritraukti neribojamų žmonių srautų. Mes orientuoti ne i kiekybę, o į ko-

kybę. Vykstančių kultūros renginių išskirtinis bruožas – aukštas meninis lygis, išliekamoji vertė. Neringoje turizmas orientuotas į intelektualesnį, didesnes pajamas turintį, natūralią gamtą mylintį žmogų. Norime atkreipti dėmesį, kad Neringoje nėra tarptautinio oro uosto. Tai pakilimo nusileidimo takas, o ne oro uostas. Takas nutiestas 1967 metais, vėliau renovuotas. Šis pakilimo ir nusileidimo takas yra vietinės reikšmės, skirtas mažiems lėktuvams, parasparniams, malūnsparniams nutūpti. Taip pat takas būtų naudojamas įvairiais nelaimės atvejais. Pavyzdžiui, kilus nelaimei Naftos platformoje D - 6. Nors visa Neringos savivaldybės administruojama teritorija yra saugoma, neturime pamiršti ir čia gyvenančio žmogaus. Būtent prieš kelis šimtus metų Nerijoje įsikūrę žmonės sustabdė smėlio slinkimą, suformavo apsauginius kopagūbrius ir taip išsaugojo Kuršių Neriją, surado tinkamas vietas gyvenvietėms. Kuršių Nerija yra tikslingos žmogaus veiklos pavyzdys, saugant šio krašto kraštovaizdį. Suvokdami Kuršių Nerijos vertę nuolatos dedame visas įmanomas pastangas puoselėjant jos gamtą. Neprieštarautume, jei būtų atliktas Neringos savivaldybės rengiamų bendrojo bei strateginio planų ir parengto Kuršių Nerijos nacionalinio parko specialiojo plano ekspertizės. Šiame procese dalyvautume ir mes patys. Pabrėžiame, kad šias ekspertizes turi atlikti užsienio specialistai. Proteste Alternatyvios kultūros paveldo komisija pateikė netikrus faktus. Norėdami išvengti tokių nesusipratimų ateityje, kviečiame šios komisijos atstovus apsilankyti Kuršių Nerijoje ir patiems susipažinti su esama situacija.

Britų Aplinkos, žūklės ir vandens kultūros mokslinio centro (angl. UK’s Centre for Environment, Fisheries and Aquaculture Science, Cefas) mokslininkų grupė nustatė, kad per pastaruosius 50 metų Juodojoje jūroje mažiausiai perpus sumažėjo plėšriųjų žuvų išteklių, ir dėl to radikaliai pasikeitė šios jūros ekosistema. Septintojo dešimtmečio pradžioje sparčiai nyko delfinų (19501960 m. jie aktyviai medžioti), didelių plėšriųjų žuvų – skumbrių ir tunų – ištekliai. Todėl padidėjo smulkių žuvų – kilkių ir ančiuvių – populiacijos. Žvejai su tuo susitaikė ir pradėjo žvejoti smulkią žuvį. Tačiau pastarąjį dešimtmetį jūroje neliko ir jos. Kartu pastebėta, kad Juodojoje jūroje atsirado labai daug medūzų, mokslininkams žinomų lotynišku „Mnemiopsis leidyi“ pavadinimu. Anksčiau Juodojoje jūroje šių medūzų apskritai nebuvo. Mokslininkai mano, kad jos galėjo į jūros vandenis patekti iš žvejybinių laivų balastinių cisternų. 2005 m. Europos aplinkos apsaugos agentūra savo ataskaitoje pažymėjo, kad kartais šios medūzos jau sudaro 90 proc. visų Juodosios jūros organizmų gyvosios masės. Kodėl taip yra? Anksčiau manyta, kad medūzos tiesiog išstūmė žuvį. Tačiau britų tyrinėtojai priėjo išvadą, jog dėl žuvies išnykimo kaltę turi prisiimti žmogus, o medūzos tiesiog užpildė atsilaisvinusią ekologinę nišą. Jūrų vandenų mitybos grandinės pagrindą sudaro planktonas – įvairūs smulkučiai organizmai, plaukiojantys netoli vandens paviršiaus. Mitybos grandinė tokia: plankto-

nu minta ir mažos žuveles, ir medūzos, o smulkesnes žuvis medžioja didesnės plėšriosios žuvys, skumbrės ar tunai, ir vandens žinduoliai, pavyzdžiui, delfi nai. „Jeigu dėl stambiųjų žuvų išgaudymo išbalansuojama jautri ekosistemos pusiausvyra, neišvengiami didžiuliai pokyčiai“, – sakė mokslininkų grupės vadovas Georgi Daskalovas. Sutrikus pusiausvyrai, atsirado daugiau planktono ir medūzų. Jo nuomone, be pražūtingos žuvininkystės pramonės atstovų veiklos medūzos negalėjo taip smarkiai išplisti, o tuo labiau išstumti iš ekosistemos žuvies. „Žuvys prisitaikiusios gyventi tokioje aplinkoje, kurioje nėra labai daug planktono, o medūzoms aktyviam dauginimuisi kaip tik reikia daugiau planktono“, – aiškina G. Daskalovas. Pastaruoju metu, atsidūrus akivaizdžios grėsmės akivaizdoje, besaikė žvejyba pristabdyta, tačiau, G. Daskalovo nuomone, norint atkurti darnią ekosistemą, to nepakanka. Tai, kas įvyko Juodojoje jūroje – iškalbingas pavyzdys, kur gali nuvesti plėšrūniškas ir besaikis jūros išteklių naudojimas. G. Daskalovas sakė: „Būtina suvokti, kad pramoninė žvejyba ne tik mažina natūralius žuvų išteklius, bet ir keičia visą ekosistemą. Žinant, kad pasauliniu mastu žuvų ištekliai sparčiai mažėja, dėl užterštumo traukiasi jų paplitimo teritorijos, riekia stengtis atkurti jūrų ekosistemas, nes greitai gali būti per vėlu.“ Su tyrimo duomenimis išsamiau galima susipažinti žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.

6 / interviu

ozonas nr. 3 / 2007 08 08 / www.ekologija.lt

alternatyvi energetika

„Saulėtasis sodžius“ pažabos gamtos jėgas pastatams apšildyti

7

Kuriami trijų dimensijų saulės elementai

Habil. dr. prof. Vilius Židonis ne vienerius metus puoselėja idėją mūsų šalyje sukurti ekologišką gyvenvietę. Specialiame sklype Slengiuose, šalia Klaipėdos, jau keleri metai kyla gyvenamieji pastatai. Laukiama, kol bus patvirtintas detalusis planas, leisiantis pradėti gyvenvietės centro statybą. Ten visi visuomeniniai pastatai, gyvenamieji namai ir kiti objektai bus apšildomi naudojant alternatyvios energijos šaltinius.

Džordžijos universitete kuriami saulės elementai su specialia erdvine paviršių geometrija teikia vilties, kad jie bus veiksmingesni, mažesni bei paprastesni pagaminti negu įprastiniai silicio saulės elementai. Naujieji 3D saulės elementai sugeba „sugauti“ visus Saulės šviesos fotonus, pakliūnančius į juos, naudodami ypatingą savo paviršiaus struktūrą, kuri primena tankiai išdėstytus dangoraižius miesto kvartale – čia pakliuvusi šviesa jau nebegali ištrūkti, todėl toks paviršius, kitaip negu silicio plokštelė, prak-

tiškai nebeatspindi šviesos. „Mūsų tikslas buvo pagauti visus fotonus, pakliuvusius į saulės elementą, ir juos paversti elektra, – sakė vyresnysis Džordžijos universiteto Elektrooptinių sistemų laboratorijos inžinierius Judas Ready. – Sugaudami daugiau šviesos, galime sukurti veiksmingesnes sistemas, o tai reiškia ir mažesnį svorį, ir mažesnį jų užimamą plotą. Tai labai svarbu kosmoso tyrinėjimams. Be to, tokių saulės elementų nebereikia orientuoti į šviesos šaltinį, jie gali veikti ir pagaudami tik išsklaidytą šviesą“. „Dangoraižiai“, esantys elementų paviršiuje ir pagaminti iš anglies nanovamzdelių, yra vos 100 mikronų aukščio, atstumas tarp jų – 10 mikrometrų. Jie sulaiko ir absorbuoja šviesą, krentančią skirtingais kampais. Įprastiniuose saulės elementuose jų fotoelektrinė danga turi būti pakankamai stora, kad pagautų fotonus, kurie išmuša elektronus ir taip sukuria elektros srovę, tačiau ji turi būti ir ne per stora,

leidžianti elektronams greitai ją palikti, nes kitaip padidėja tikimybė elektronams rekombinuoti su teigiamo krūvio „skylutėmis“; tuomet srovė sumažėja. 3D saulės elementuose, kurie absorbuoja beveik visus fotonus, galima formuoti plonesnes fotoelektrines dangas ir taip padidinti jų veiksmingumą. Mokslininkai, kurdami šiuos saulės elementus, panaudojo jau žinomas technologijas: fotoelementų pagrindas buvo silicio plokšteles, ant kurių fotolitografijos būdu buvo formuojami metalo takeliai, o po to ant jų garų depozicijos technologija užauginami anglies nanovamzdeliai, kurie buvo padengti kadmio teluridu (CdTe) ir kadmio sulfidu (CdS) – jie tapo p-tipo ir ntipo fotoelektriniais sluoksniais. Kol kas sukurti tik tokių elementų prototipai, tačiau jau mąstoma, kaip optimizuoti „dangoraižių“ masyvą, kad jis dar veiksmingiau pagautų šviesą, bei atpiginti technologinius procesus, kad tokie saulės elementai taptų konkurencingi rinkoje. WWW.MOKSLASPLIUS.LT

Vatikanui apšviesti bus naudojama saulės energija

„Saulėtojo sodžiaus“ plano centre – erdvė, kurioje statomi pastatai bus apšildomi naudojant vien tik ekologiškus metodus. Vilniaus Gedimino technikos universitetas gaudo saulės energiją Basanavičiaus gatvėje

Habil. dr. prof. Vilius Židonis šalia prancūziško šilumos siurblio elemento, apšildymui surenkančio paprasčiausią lauko orą. KRISTINA KUČINSKAITE [email protected]

– Prieš kiek laiko atsirado „Saulėtasis sodžius“? Kas jo gyventojai? – Apie tokį projektą svajojau visą gyvenimą. O realiai jį įgyvendinti pradėjau gal prieš penkerius metus. Labai daug laiko reikia dokumentams sutvarkyti. Gal net daugiau nei eksperimentams bei jų rezultatams realizuoti. Gyventojai suvažiuoja iš įvairių vietovių. Dauguma namų dar net nepradėti statyti. Įskaitant specialiuosius statinius jų turėtų būti apie 150. Dabar jau gyvenamų yra apie dešimt. – „Saulėtasis Sodžius“ – ekologinė gyvenvietė. Kiek tos ekologijos yra ar bus žmonių gyvenime? – Čia ir yra pagrindinis klausimas. Tos ekologijos gali būti daug. Būčiau laimingas, jei niekas jokios krosnies nekūrentų gyvenvietėje. Savo namuose krosnies net nemontuojame. Bet negali žmogui įpiršti to, ko dar neparodei gyvai. Jeigu mes naudotume saulės energiją tiek tiesioginiu, tiek netiesioginiu būdu – tuomet nereikėtų nei malkų, nei dujų, nei skystojo kuro. Būtų sutaupomas didžiulis energijos kiekis visoje valstybėje. Taigi tai turi būti valstybės vyrų tikslas ir garbės reikalas, ir atspindys to, ką jie suvokia. Reikėtų padaryti kuo daugiau demonstracinių objektų, kad žmonės galėtų pamatyti ir įsitikinti jų efektyvumu. Kitas etapas: turi būti natūralių pramoninių pavyzdžių, kurie būtų sumontuoti butuose. Dabar tik kai kurie gyventojai sodžiuje naudoja alternatyviąją energiją. Kiekvienas sklypelis yra privati valda ir „priversti“ naudoti naujoves galima tikai geru pavyzdžiu. Taigi čia turi rimtai įsikišti pati valstybė. Yra tekę girdėti, kad daugelyje valstybių tokie darbai dotuojami apmokant pusę, trečdalį, ar net visą instalia-

vimo kainą. Lietuvoje, manau, reikėtų skirti penkerių ar dešimties metų dotavimo laikotarpį. Bet nustatyti tam tikrą laikotarpį, o ne amžinai. Jei būtų dotuojami šilumos siurbliai, tuomet per kokius penkerius metus jų atsirastų tiek, kad visi aplinkui susižavėję tęstų tą darbą ir be dotacijų. Tuo turėtų rūpintis vyriausybė ar ūkio ministerija. – Savo namuose bandote kelis šilumos siurblių modelius, kokie jie yra? – Prieš keletą metų pradėjom eksperimentuoti su šilumos siurbliais, kurie apšildo namą nenaudojant jokio įprastinio kuro. Dabar mėginami keturi variantai – švediškasis, kurį naudojame jau 3 žiemas, ir prancūziškas, čekiškas bei amerikietiškas, kurie prijungti tik šį pavasarį. Laukiame šaltų dienų, tada galėsime nustatyti visų variantų efektyvumą. Tai yra – kiek galima gauti šiluminės energijos, sunaudojant minimalų elektros energijos kiekį. Švediškasis variantas ima pirminę šilumą iš grunto. Yra padaryta trasa – iškasta 1,3 m gylio tranšėja, ten paklotas vamzdis, užpildytas neužšąlančiuo skysčiu, ir siurblys, varinėjantis tą skystį. Nepaisant to, kad lauke -5, -10 ar daugiau laipsnių, įrenginys vis tiek sugeba dar labiau atšaldyti gruntą ir paimti šilumą, kurios pakanka visam namui apšildyti. Toks variantas sutrumpintai vadinamas „žemė – vanduo“, nes jis ima šilumą iš žemės ir atiduoda ją vandeniui, o vanduo radiatoriuose arba po grindimis šildo namą. Antrasis variantas – prancūziškasis. Jis pirminę šilumą ima iš paprasčiausio lauko oro. Pastatyti oro siurbliai siurbia orą, kad ir kokios temperatūros jis būtų, jį atšaldo, ir iš to oro srauto paima šilumą. Šiluma teikiama įrenginiui, kuriame šyla vanduo, o tas vanduo šildo namą. Šita sistema vadinama „oras – vanduo“. Panašiu principu veikia ir čekiškasis variantas. Jis jau taip

pat prijungtas. Šis modelis šildo arba šaldo namą. Jei šalta – šiluma paimama, o jei karšta – šilumos perteklius išmetamas laukan. Yra dar ir amerikiečių variantas. Jau minėti modeliai ima šilumą iš grunto ar oro ir šildo vandenį, o šio modelio esmė ta, kad šiluma imama iš lauko bei atvėsusio šildomų patalpų oro, tas oras pašildomas ir pučiamas į patalpas. Kažkas panašaus, kaip parduotuvėse esančios oro užtvaros. Su tokiais keturiais variantais mes šiuo metu eksperimentuojame. Tačiau tie variantai nėra paskutiniai. Jų bus ir daugiau. Tarkime, kad lauke yra +5 laipsniai. Tą orą ataušinus iki +2, +3 perteklinė šiluma atiduodama namui. O jei lauke -5, -10, tuomet tokių siurblių efektyvumas sumažėja. Kaip tada? Tada mes tuos siurblius tobuliname... Statome saulės kolektorius, kurie pašildo siurbiamą orą ir į siurblius patenka jau ne - 5 ar -10 laipsnių oras, o šiltesnis. Oras pašildomas penkiais ar dešimčia laipsnių, todėl taip didinamas efektyvumas. Dar nežinau, kiek tiksliai tas efektyvumas didėja. Žinau tik, kiek šilumos duoda mūsų kolektoriai iš vieno kvadratinio metro, ar kitokio ploto. O kiek tai duoda efektyvumo sistemai – dar reikia nustatyti. – Paminėjote ne vieną modelį. Bet ar kas nors gyvenvietėje, pastatytuose namuose jau yra pritaikyta ir naudojama? – Taip, yra. Nežinau tiksliai kiek, bet naudojama. Šitoje gyvenvietėje taip ir turėtų būti, kad visi gyventojai naudotų. Visas tas minėtas sklypas sudarytas iš keleto dalių. Dalis sodžiaus gyventojų savo sklypuose stato namus ir šildo tuo, kuo nori. Juos prikalbinti naudoti ekologišką šilumą galima tik parodžius jau veikiantį pavyzdį arba suteikiant valstybės kompensaciją už tai, kad jie pirmieji ryžtųsi tokį projektą įgyvendinti. Kiti laukia, kol bus statomi kultūriniai objektai: klojimo teatras, mokyklėlė ir darželis, senelių namai, sporto kompleksas... Tie objektai bus šildomi naudojant anksčiau minėtus šildytuvų modelius. Bus ir želdiniai, ir tvenkiniai. Taip pat tame plote bus ir keletas eksperimentinių gyvenamųjų namų. Juose bus jau įrengta šildymo sistema. Galima tikėtis, kad jau po keleto metų ši „Saulėtojo sodžiaus“ dalis bus visiškai ekologiška. Jei niekas nepamaišys – čia galėsime padaryti absoliučiai nepriklausomą ekologišką variantą, kuris bus kaip pavyzdys aplinkiniams, ir galbūt valdžios nariams, kuriems galėsime sakyti: „va, jeigu jūs padėtumėte – Lietuva galėtų vystyti ekologišką dvasią“. – Kaip manote, per kiek laiko pavyks

įgyvendinti projektą? – Viskas priklauso nuo daugelio aplinkybių. Girdime, kad iš Europos Sąjungos ateina didelės lėšos, bet nematome, kur jos dedamos. Kai aš bandau su projektais kreiptis į specialistus ar į firmas, kurios užsiima finansavimo tvarkymu, man sakoma, kad to ir to negalima... Taip ir lieki žmogus nesuprastas. Galiu pateikti pavyzdį. Įsivaizduokite, kad turime namą apie 150-200 kvadratinių metrų. Tokie dabar yra madingi. Tad jam apšildyti, priklausomai nuo statybos kokybės, reikėtų 12-15 kw galios šildytuvo – nesvarbu, kokiu kuru „kūrenamo“: elektra, dujomis, šiaudais, malkomis ar kitkuo. Jei įvertinsime tai, kad mediena baigiasi ir brangsta vos ne kasdien, durpes gamtosauga kažin ar beleis ilgai naudoti, dujas pikta ranka gali užsukti – tai suprasim, kad įprastiniai kuro šaltiniai nėra amžini. Nesu girdėjęs tolesnių prognozių nei 50-čiai metų, o tai – tik vieno žmogaus gyvenimas. Todėl reikia galvoti, kuo galima pakeisti tradicinius metodus. Elektra? Tačiau jei pastatytume tokios galios šildytuvus kiekviename name – žmonės neišsimokėtų, nes tai labai brangu. Tad reikia statyti šilumos siurblį, varomą ta pačia elektra, nes jį naudojant kiekviena elektros kilovatvalandė atneša apie 4 kilovatvalandes šilumos. Pritaikykime savo pavyzdžiui: jei reikia 12 kw šildytuvo ir mes norime sumažinti elektros sąnaudas, tada reikia dalinti iš keturių. Vadinasi vietoj 12 kw elektros mums reikėtų apie 3 kw, kad gautume 12 kw šilumos. Ir jokių dūmų, jokių teršalų. Tiesiog įjungi elektrinį siurblį, kuris sukasi ir duoda šilumą. Yra dar vienas dalykas, kuris apverčia viską aukštyn kojomis. Kiekvienas namas yra įprastinis energijos vartotojas. Naudojant šilumos siurblį 12 kw/h šilumos gaunama sunaudojus tik 3 kw/h elektros energijos. Tokiu atveju būstas tampa ne energijos naudotoju, o energijos tiekėju. Vienas namas laisvai gali duoti apie 10 kw galios perteklinės energijos. Tada 100 namų – jau 1000 kw. O tai jau – 1 Mw. Pavyzdžiui, Kauno hidroelektrinė duoda apie 100 Mw. Vadinasi, įrengus šildymo sistemas su šilumos siurbliais dešimtyje tūkstančių namų būtų papildomai gaunama tiek energijos, kiek jos gali tiekti Kauno HES. – Jei perspektyva tokia, kaip atrodo – vien teigiama – kodėl tai dar nėra įdiegiama praktiškai? Tai labai brangu? – Ne. Tiesiog niekas neskuba tuo užsiimti. Pavyzdžiui, per 60 savo darbo metų šioje srityje dirbu jau 20 m. Ir kas mane palaikė? Viskas padaryta iš entuziazmo. Panaši ir kitų mokslininkų dalia.

Čia yra perspektyva. Tam aš ir profesorius – atiduodu „suvirškintą“ medžiagą. Paskambina mokytojai ar studentai, klausia ar galima pažiūrėti, aš viską aprodau. Esu paruošęs 22 mokslų daktarus. Buvo keletas magistrantų, kuriems specialiai buvo sukonstruoti stendai. Magistrantai tuos stendus naudojo tyrimo darbams, už kurių rezultatus jiems buvo suteiktos magistrų kvalifi kacijos. Kuo galiu, tuo padedu. – Kaip manote, ką reikėtų daryti, kad gyvenvietės ir miestai Lietuvoje kuo labiau priartėtų prie ekologiško modelio, patirdami kuo mažiau nuostolių? – Reikia judėti įvairiomis kryptimis. Reikia įvertinti gyventojų galimybes naudoti kitokią energiją. Jei žmogus kūrena malkomis ir neskaičiuoja savo darbo sąnaudų – tai yra gana pigus variantas. Tačiau naujoviški siurbliai kainuoja brangiai. Paprasti žmonės tiek pinigų neturi. Valstybė pasitarnautų sau jei dotuotų siurblių įsigijimą. Valstybė turi būti tuo suinteresuota. Kitas dalykas, ekologiją apsprendžia ne tik tai, ką gamini, bet ir tai, ko negamini. Dabar sunku rasti namą be kamino, jie gamina dūmus, o esant žemam slėgiui gali susiformuoti smogas. Todėl galbūt reikėtų imti taršos mokestį. Tai irgi būtų skatinimas, vengiant mokesčio, ieškoti alternatyvų. Visada žmogus žiūri į tai, kiek kas kainuoja ir ką kiekvienas iš jų gali sau leisti. Žiūri ir renkasi tai, kas pigiau. – Kada, Jūsų nuomone, senkant pasaulio resursams pagaliau bus prieita prie alternatyvios energijos išteklių naudojimo? – Manau, viskas vyks palaipsniui, bet palyginti greitai. Pasaulio masteliu daug dėmesio skiriama vandenilio panaudojimo galimybėms tirti. Atrandami nauji energijos gavimo būdai, kuriamos naujos medžiagos, leidžiančios pigiau generuoti alternatyviąją energiją. Norint tuos procesus paspartinti, reikia labiau globoti mokslininkus, nepalyginamai efektyviau juos skatinanti. Lietuvoje irgi yra žmonių užsiimančių tokia, daugiau švietėjiška veikla. Artėjant energijos krizei visi sukrus. Yra dokumentų, kuriuose nurodoma, kad Lietuva ir kitos valstybės artimiausiais metais apie 10 procentų visos savo sunaudojamos energijos turi išgauti alternatyviu būdu. Kitos išsivysčiusios šalys tą kartelę dabar kelia iki 20 procentų. Tokių demonstracinių parabolinių veidrodžių ir saulės kolektorių laikui bėgant atsiras kur kas daugiau. Jie ir kiti alternatyviai energijai panaudoti skirti prietaisai bus eksponuojami specialioje aikštelėje.

Nanogeneratorius gali kurti elektros energiją pasinaudodamas jį supančios aplinkos virpesiais Mokslininkai pademonstravo nanometrinio dydžio gener ator iau s prototipą, galintį energiją, reikalingą elektrai generuoti, „pasiimti“ iš aplinkos – ultragarso bangų, mechaninių virpesių, net iš virpesių, kuriuos sukelia kraujo tekėjimas žmogaus kūne. Jo pagrindinis elementas – vertikaliai išdėstytų cinko oksido nanostrypelių masyvas, o veikimo principas pagrįstas unikaliomis cinko oksido pjezoelektrinėmis ir puslaidininkinėmis savybėmis. Cinko oksido nanovamzdeliai gali svyruoti ir retkarčiais prisiliesti prie specialaus elektrodo, esančio viršuje, nelygaus paviršiaus. Jame yra duobutės, kuriose nanovamzdelių galai gali svyruoti. Dėl savo pjezoelektrinių savybių cinko ok-

sido strypeliai, kai yra veikiami net ir labai menkų išorinių jėgų, palinksta ir įgyja elektros krūvį, kurį gali atiduoti, susilietę su viršutiniu elektrodu. Šis veikimo principas gana paprastas, bet didžiausia problema yra tinkamai „sumontuoti“ tokį įrenginį. Vienas jo kūrėjų Džordžijos technologijos instituto profesorius Zhong Lin Wang mano, jog kurdami nanoprietaisus mokslininkai dar nemąsto, kaip sukurti jiems maitinimo šaltinius, o toks nanogeneratorius tam puikiai tiktų. Nors kol kas jis gali sukurti tik nanoamperų stiprumo srovę, tačiau skaičiavimai rodo, kad optimizavus jo parametrus, jis gali generuoti apie 4 vatų galią vienam kubiniam centimetrui, o to pakaktų įvairiems sensoriams, medicininiams implantams, ryšių ir gynybos pramonėms, mikroprietaisams ar nanorobotams. Straipsnis apie šį nanogeneratorių spausdinamas 2007 m. balandžio 6 d. žurnalo „Science“ numeryje.

Somenath Mitra, NIJT profesoriaus žodžiais, šie elementai ateityje galės būti paprasčiausiai atspausdinami ant lankstaus plastikinio paviršiaus naudojant rašalinį spausdintuvą, uždedami ant stogo ar kitos saulėtos plokštumos, sujungiami į elektros grandinę; ir bus galima didžiuotis nebrangia nuosava nedidele elektros jėgaine. Prof. S. Mitra nuomone, tai labai daug žadanti technologija, nes kiti būdai gauti „žaliosios“ energijos reikalauja didelių investicijų ar specialių sąlygų (vėjuoto rajono, didelio žemės ploto, užtvankos), ir nėra tiesiogiai prieinami daugeliui vartotojų, silicio saulės elementų gamybos technologija vis dar brangi. O saulės elementų gaminimas organinių polimerų pagrindu yra gana paprastas, ir galbūt ateis diena, kad norint apsirūpinti elektros energija, pakaks nusidažyti namo sieną specialiais nanodažais. WWW.MOKSLASPLIUS.LT

žius susitinka su maldininkais blogu oru, gali tilpti 10 tūkst. piligrimų. Tokia Vatikano iniciatyva turėtų paskatinti italus aktyviau naudoti atsinaujinančiuosius energijos šaltinius, nes šioje šalyje jie kol kas nėra labai populiarūs. Benediktas XVI kviečia krikščionis atsakingiau žvelgti į gamtinius energijos išteklius ir naudoti atsinaujinančiųjų energijos šaltinių pagamintą elektrą. Jis jau kritikavo „nesubalansuotą energijos naudojimą“. Pernai Romos Popiežius buvo pareiškęs, kad planetos ekologijai daroma žala pirmiausia sunkina gyvenimą skurdžiausiai gyvenantiems žmonėms. WWW.MOKSLASPLIUS.LT

Sukurti 40 proc. efektyvumo saulės elementai

WWW.MOKSLASPLIUS.LT

Saulės elementus bus galima atsispausdinti ir patiems Juokas – jei ko nors neturi, nusipiešk – gali virsti tikrove – Niudžersio technologijos instituto mokslininkai (New Jersey Institute of Technology /NIJT/, JAV) sukūrė technologiją nebrangiems organiniams saulės elementams gaminti. Ši nauja technologija aprašoma 2007 m. liepos 21 d. žurnale „Journal of Materials Chemistry“, straipsnis vadinasi „Fullerene single wall carbon nanotube complex for polymer bulk heterojunction photovoltaic cells“ (Vienasienių anglies nanovamzelių su fulerenu panaudojimas polimeriniams saulės elementams su heterojungtimi). Mokslininkai pasinaudojo unikaliomis anglies nanovamzdelių savybėmis: dalis jų, susuktų į nedidelius kamuoliukus, veikiant šviesai emituoja elektronus, kuriuos kiti nanovamzdeliai, veikiantys tarsi laidininkai, gali pagauti ir nukreipti viena kryptimi, taip sukurdami elektros srovę.

Benediktas XVI taps pirmuoju pontifi ku, kurio popiežiavimo metu bus naudojama saulės energija Vatikanui apšviesti. Jau kitais metais Šventojo Petro bazilikos Pauliaus VI audiencijų salės stogas bus pakeistas nauju, kuris iš saulės energijos sugebės ge-

neruoti elektros energiją. 4 800 stogo dangos skydų bus pakeisti saulės elementais. Šis projektas Vatikanui kainuos 2,5 mln. eurų. Pagal vyriausiojo Vatikano inžinieriaus Piero Carlo Cuscianna skaičiavimus, naujasis stogas pagamins tiek elektros energijos, kad jos užteks ne tik salei apšviesti, bet ir šildyti, taip pat jos kondicionavimo sistemų darbui. Kai salė bus nenaudojama, sukuriama energija pateks į bendrą Vatikano aprūpinimo elektros energija sistemą ir bus naudojama kitoms reikmėms. Pauliaus VI audiencijų salė, kurią suprojektavo Pieras Luigi Nervi, buvo atidaryta 1971 m. Šioje pagrindinėje Vatikano salėje, kurioje popie-

„Spectrolab, Inc.“, korporacijos „Boeing“ padalinys, paskelbė sukūręs 40,7 proc. efektyvumo saulės elementus. Šiuo metu tai geriausias rezultatas pasaulyje.

Šiems elementams sukurti buvo naudojama jau įsisavinta technologija, naudojama ir kosminių stočių saulės elementams gaminti, todėl šios bendrovės teigimu, naujieji elementai galės būti pradėti gaminti netrukus, jų gamybos kaina išliks panaši, o gamybos pajėgumus bus galima gerokai padidinti. „Gauti rezultatai nuteikia ypač optimistiškai, nes panaudojome naujas metamorfines puslaidininkines medžiagas, kurios gerai tinka skirtingoms Saulės spektro dalis paversti elektros energija“, – sakė dr. Richard R. King, naujųjų Saulės elementų kūrėjų grupės vadovas.

Naujuose saulės elementuose yra trijų skirtingų draustinių juostų puslaidininkiai, todėl gaunamas šviesos srautas suskaidomas į tris dalis, kurias veiksmingai absorbuoja kiekvieno tipo puslaidininkiai. „Spectrolab“ skaičiavimais, teorinis saulės elementų, turinčių puslaidininkius su daugiau negu trimis draustinėmis juostomis, veiksmingumas gali siekti net 58 proc. Šiuo metu „Spectrolab“ sukurti elementai išmėginami Australijos dykumoje, kur įmonė yra įrengusi 33 kW jėgainę su saulės šviesos koncentratoriais. WWW.MOKSLASPLIUS.LT

8 / ekotransportas

ozonas nr. 3 / 2007 08 08 / www.ekologija.lt

Nuotr. Gina Beinoravičiūtė

Oro užterštumas, automobiliai ir dviračiai Žiniasklaidoje vos ne kas dieną pranešama, o Aplinkos apsaugos agentūroje jau visą savaitę skelbiama apie padidėjusį užterštumo lygį didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Geležinio Vilko, Žirmūnų ir Kalvarijų gatvės, Savanorių prospektas, didelė dalis Senamiesčio ir Naujamiestis – tai labiausiai užterštos vietos Vilniuje. Didėja rizika susirgti kvėpavimo takų ligomis, alergija ir vėžiniais susirgimais. Geležinio Vilko gatvėje ir Savanorių prospekte, arti didžiųjų automagistralių, vidutinė metinė kietųjų dalelių (KD10) koncentracija viršija vidutinę metinę Europos ribi-

Kritinė Masė Budapešte, Vengrija.

nę vertę – 40 mikrogramų teršalų kubiniame metre. Vilniaus oras užterštas labiau nei Stogholmo, nors mažiau negu Londono, Helsinkio ar Prahos. Didžiausi Lietuvos teršėjai – energetika, transportas ir pramonė. Medikai pataria gyventojams piko metu mieste dėvėti kaukes – tą ir praktikuoju jau senokai, kai važiuoju dviračiu mieste. Kartais tikrai pamanau, kad reikėtų ir vaikščioti su respiratoriais mieste – tai būtų ne tik geriau sau, bet ir parodytume vairuotojams, kad jie smirda :). Kietosios dalelės – tai ore esančių dalelių ir skysčio lašelių (aerozolių) mišinys, kurio sudėtyje gali būti įvairų komponentų – rūgščių, sulfatų, nitratų, organinių junginių, metalų, dirvožemio dalelių, dulkių, suodžiių ir kt. Didžiausią žalą žmonių sveikatai gali padaryti smulkiausia kietųjų dalelių frakcija (KD10) – 10 mikronų ir mažesnio aerodinaminio skersmens – kurios dėl smulkumo nesulaikomos viršutiniuose kvėpavimo takuose ir prasiskverbia į žmogaus organizmą. Automobilių išmetami teršalai absorbuojasi ant nevalytų gatvių dulkių, o tai sudaro nuodingą industrinį miesto kokteilį. Europos Sąjungoje planuojama iki 2020 m. penktadaliu

Nuotr. ekoblogas.info.lt

sumažinti automobilių išmetamo anglies dvideginio kiekį. Nuo 2012 m. bus įvestos privalomos leistinos taršos normos visiems ES rinkoje pasirodysiantiems naujiems automobiliams – ne daugiau kaip 120 g anglies dvideginio (CO2) šimtui kilometrų. Nuo 2005-ųjų naujiems automobiliams galioja „Euro 4“ emisijos standartų normos: kietųjų dalelių (PM) kiekis dyzelinių lengvųjų automobilių išmetamosiose dujose neturi viršyti 0,025 g/km; azoto oksidai (NOx) – 0,25 g/km, benzininių – 0,8 g/km; angliavandeniliai (HC) benzininiuose automobiliuose neturi viršyti 0,10 g/ km. Dar griežtesni „Euro 5” standartai turėtų įsigalioti iki 2010 m. Lietuva, kaip ir daugelis kitų naujųjų ES šalių, tampa senų automobilių sąvartynu, o nuo jų keliamo triukšmo ir smarvės kenčiame mes patys ir mūsų vaikai. Man juokingas mėginamas seime prastūminėti PVM mokesčių naujiems automobiliams lengvatos įstatymą, kuris galios tik įmonėms, o ne atskiriems gyventojams, kurie kaip išprotėję šeimai perkasi po 2 automobilius ar net daugiau. Abejoju, ar tai paskatins keisti senus automobilius – įmonių vadovai dar jų įsigis daugiau „papigiai“. Taip galvodami niekur nenueisime. Štai, pvz., JAV hibridiniams automobiliams (benzinu + elektra varomiems) valstybė suteikia įsigijimo lengvatas. Yra sukurta technologija, leidžianti nesunkiai pakeisti dyzelinį variklį taip, kad galimą būtų pilti panaudotą aliejų (pvz., likusį po fri bulvyčių:)) – tai vadinamieji „Fraibridai“ (Frybrid). Racionaliausias sprendimas mano galvą būtų minėtą PVM mokesčių lengvatą taikyti įsigyjant dviračius (arba sugrąžinti iki 27 % kainos, kaip kad perkant kompiuterį). Tikiu, kad ateis laikas, kai benzininis/dyzelinis automobilis taps nesveiko gyvenimo įvaizdžiu, koks dabar yra rūkymas. Ir važinėtis tokiu morališkai pasenusiu įtaisu bus draudžiama, kaip kad dabar yra draudžiama rūkyti viešose patalpose.

Dviračių revoliucija Paryžiuje prasidėjo dviračių revoliucija – už nedidelį mokestį galima išsinuomoti pilkšvą dviratį. Iš viso įrengta 750 automatizuotų nuomos punktų su daugiau nei 10 600 dviračių. Iki metų pabaigos jų kiekis turi išaugti iki 20 600. Pastaroji programa vadinasi „Vélib“ (t.y. „vélo“ – dviratis, ir „liberté“ – laisvė).„Tai yra tikra miesto kultūros revoliucija“ – sako Paryžiaus miesto meras, praeitą sekmadienį atidaręs 15 dviračių „stotelių“. „Ilgą laiką automobiliai buvo tapatinami su judėjimo laisve ir lankstumu. Mes norime parodyti žmonėms, kad dviračiai daugeliu atvejų patenkina šį poreikį labiau ir šiuolaikiškiau.“ Žmonės gali išsinuomoti dviračius internetu arba prie stotelės atsiskaitę kreditine kortele. Vienai dienai nuoma kainuoja 1 eurą, savaitei – 5 eurus, o metinis nuomos bilietas – 29 eurus. Viršijus 30 min. taikomas papildomas mokestis. Dviračius nupirko lauko reklamos įmonė „J. C. Decaux“, kuri taip pat prižiūri nuomos punktus. Savo ruožtu dviračių stotelės bus panaudojamos kaip reklamos stendai. Miesto savivaldybė gauna dalį nuo nuomos mokesčių ir tikisi, kad turės milijoninį pelną. Tai iš ties apgalvota ir paprasta priemonė miesto užterštumui mažinti bei kamščių problemai spręsti. Patys esame liudininkai „oranžinių dviračių“ fiasko, nors galbūt tai turėjo ir teigiamą psichologinį poveikį – dviračių Vilniuje tikrai daugėja. Per pastaruosius šešis metus dviračių kiekis Paryžiuje išaugo 50 %. Kritinės masės principas pasiteisino – KUO DAUGIAU DVIRAČIŲ GATVĖSE, TUO YRA SAUGIAU VAŽINĖTI. Vairuotojai yra tiesiog privers-

ti įprasti prie dviratininkų. Planuojama panašias dviračių nuomos programas įgyvendinti kituose miestuose: Berlyne, Stokholme ir kt. Barselonoje nuo kovo mėnesio jau taip pat veikia dviračių nuomos programa „Bicing“.

Dyzelio tarša „užkemša“ kraujagysles „Kiekvienas sergantis lėtine plaučių ar širdies liga turėtų vengti būti lauke, kai užterštumo lygis aukštas”, įspėja Britanijos Širdies Fondas. O žurnale „Genome Biology“ neseniai paskelbtas mokslinis straipsnis įrodo, kad dyzelinių variklių išmetamose dujose esančios dalelės (angl. diesel exhaust particles (DEP)) kartu su cholesterolio dalelėmis pasižymi didesniu kraujagysles pažeidžiančiu poviekiu, nei veikdamos atskirai. Tyrėjai matavo žmogaus kraujagyslių viduje esančių ląstelių (endotelio) daugelio genų raiškos (ekspresijos) pokyčius, jas paveikus DEP ir mažo tankio lipoproteinų (MTL) cholesteroliu – vadinamuoju „bloguoju“ cholesteroliu, kuris sukelia aterosklerozę (kraujagyslių užsikimšimą). Abi medžiagos yra žalingų molekulių, vadinamų laisvųjų radikalų (LR) šaltinis, kurių perteklius sukelia kraujagyslių endotelio pažeidimą, skatina uždegimą ir įtakoja aterosklerozę. Tyrėjas dr. André Nel teigia, kad dyzelio dūmų dalelių ir cholesterolio sukeltas pažeidimas kur kas pranoksta tą žalą, nei jie veiktų pavieniui. Taigi per tradicinę Kritinę masę nepamirškite respiratorių ir venkite dyzelinių transporto priemonių. EKOBLOGAS.INFO

ekotransportas

9

Aliejus vietoj dyzelino?

Šiandienos kryptis – „hibridai“

DONATAS KARANAUSKAS

MINDAUGAS GALIAUSIAS

Visai nesenai aliejaus panaudojimo vietoj dyzelinio kuro idėją Lietuvoje ėmėsi įgyvendinti UAB ,,Biomotorai“. Firma specializuojasi automobilių su dyzeliniu varikliu perdirbimu į varomus augaliniu aliejumi. Pasak įmonės vadovo D. Karanausko, yra žinoma daug perdirbimo būdų, tačiau išanalizavusi juos įmonė atsirinko pačias geriausias įrangas ir sistemas. Šiuo metu Vokietija yra lyderė tarp dyzelinių variklių konvertavimo įrangų gamintojų. UAB ,,Biomotorai“ tapo oficialiu daugiausiai įrangų pasaulyje sumontavusios Vokietijos kompanijos „ATG“ atstovu Lietuvoje. Pastaraisiais metais nuolat kylant dyzelinio kuro kainoms atsirado susidomėjimas pigesnių degalų paieškomis. Pasirodo, kad viena iš alternatyvų tradiciniam kurui gali būti paprasčiausias augalinis aliejus, kuris yra ne tik nebrangus, bet ir ekologiškas dyzelinio kuro pakaitalas. Toks kuras neteršia aplinkos, jame nėra sieros komponentų, jis neturi toksinių medžiagų, o svarbiausia, kad variklio galia išlieka nepakitusi. Labiausiai savo charakteristika į dyzeliną panašus yra rapsų aliejus, tačiau kurui tinka beveik visos augalinio aliejaus rūšys. Svarbu, kad aliejus neturėtų jokių mechaninių priemaišų ir nebūtų užterštas vandeniu. Aliejų galima pirkti įprastose parduotuvėse arba didesnį kiekį užsakyti UAB „Biomotorai“. Netgi naudotas augalinis kepimo aliejus gali sėkmingai tapti kuru, tačiau jį rekomenduojama filtruoti iki 1 mikrono. Neišfiltravus smulkios maisto dalelės gali užkimšti purkštukus ar sugadinti kuro siurblį. Taip pat naudotame aliejuje gali būti druskos, kuri paspartina variklio dėvėjimąsi. Tačiau tinkamai naudojamas augalinis aliejus ne tik 50 proc. sumažina perdirbtų dyzelinių variklių eksploatacijos kašus, bet ir dėl daug geresnių sutepimo savybių prailgina variklio tarnavimo laiką. Sutepimui pagerinti į dyzeliną dedami sieros elementai, o augalinis aliejus yra natūralios kilmės lubrikantas. Įmonės vadovas patvirtina, kad „dyzeliniai varikliai puikiai veikia naudojant augalinį aliejų, nes jo klampumas yra daug didesnis nei dyzelino“. Aliejų reikia pakaitinti iki 70-80 Co, kol suskystės ir klampumas susilygins su dyzelino klampumu. Pačiame variklyje nedaroma jokių pakeitimų, tačiau reikia sumontuoti specialią įrangą: papildomą kuro baką, aliejaus šilumokaitį, degalų perjungimo mechanizmą, elektroninį valdymo pultą. Įranga yra prijungiama prie kuro padavimo sistemos. Šaltas variklis pradžioje turi būti užkuriamas naudojant dyzelinį kurą, o jam užkaitus iki 70 Co per aliejaus šilumokaitį tekantis karštas variklio aušinimo skystis sušildo aliejų iki reikiamos temperatūros. Tuomet valdymo pulto pagalba perjungiama degalų rūšis ir automobilis važiuoja naudodamas aliejų. Likus keletui kilometrų iki kelionės pabaigos būtina perjungti į dyzelino rėžimą, kad atvėsusiame variklyje neliktų aliejus. Užgesinus variklį apie paliktą netinkamą rėžimą perspėja garsinis signalas. Perdirbti galima praktiškai visus mechanizmus, naudojančius dyzelinį kurą. Tokį kuro panaudojimo būdą galima pritaikyti ne tik lengvuosiuose automobiliuose, bet ir sunkvežimiuose, laivuose, elektros generatoriuose ir t.t. Lietuvoje didžiausią panaudojimo perspektyvą turi transporto įmonės, autobusų parkai, statybų ir kelių remonto darbams naudojančios techniką įmonės. Daugumai automobilių sumontuoti įrangą trunka vieną dieną, tai jau galima padaryti specializuotuose UAB „Biomotorai“ autoservisuose. Turint dviejų bakų sistemą vartotojai gali žymiai padidinti pravažiuojamą atstumą, o tai ypač aktualu komercinės paskirties ir kelioniniam transportui. Šiuo metu tiesiog savartynuose šalinamos tonos panaudoto aliejaus, o juk tūkstančiai jų galėtų būti išfiltruotos ir panaudotos antrą kartą. UAB „Biomotorai“ Tel.: (8 5) 2620092, 8 606 75w851 El. p. [email protected] www.biomotorai.lt

[email protected]

Bespėliojant, kada ir ar baigsis nafta, pamažu visi pradeda suvokti, kad jau dabar reikia vaduotis iš šios žalingos priklausomybės. Net jei nafta ir nesibaigs, globalinis atšilimas privers permąstyti naudojimosi transportu įpročius. Kodėl gi nepradėjus dabar? Iš šiuo metu vystomų technologijų, vieninteliai hibridiniai automobiliai kol kas sugebėjo masiškai prasibrau-

ti iki eilinių vartotojų. Jų pardavimai nuo pat pasirodymo Japonijoje 1997-aisiais metais skaičiuojami šimtais tūkstančių ir nuolat auga. Jungtinėse Amerikos valstijose „hibridai“ sudaro apie du procentus visų automobilių pardavimų, o patys „hibridai“ buvo paversti stiliaus ikona, ypač dėka Holivudo žvaigždžių. Žinoma, vien rinkodaros specialistų pastangų nepakaktų norint parduoti tokį kiekį automobilių, tad kur slypi „hibridų“ patrauklumas? Visų pirma, žymiai mažesnėje aplinkos taršoje. Tai pasiekiama naudojant mišrią – elektros ir įprastinio (benzininio) variklio sukuriamą – energiją. Pats veikimo principas yra maždaug toks: kai automobilis juda lėtai

(pavyzdžiui, transporto spūstyse), t.y. degina daugiausiai kuro, naudojamas elektrinis variklis, o pasiekus didesnį greitį, kai kuro sunaudojama mažiau, įjungiamas įprastas benzininis motoras. Elektros variklis naudoja paties automobilio sukuriamą energiją, saugomą baterijose, taip pat skleidžia mažiau triukšmo. Tiesa, šios papildomos technologijos kilsteli hibridinio automobilio kainą, tačiau yra apskaičiuota, kad per maždaug penkerius metus pridėtinės išlaidos turėtų atsipirkti, ypač jei nafta ir toliau nenustos brangti. Didesnės kainos problemą sėkmingai sprendžia daugelio valstybių vyriausybės, klasifikuodamos automobilius pagal taršą ir pritaikydamos

įvairias lengvatas perkantiems „hibridus“, bet šiuo klausimu Lietuvoje nieko konkretaus nepasiekta, nors pasiūlymų ir buvo. Panašu, kad pati visuomenė ir vėl turi įkvėpti pokyčių, o ne atvirkščiai. Hibridiniai automobiliai taip pat yra ir toliau tobulinami: jau kuriami ir „hibridai“, naudojantys elektros ir dyzelinį variklį. Naudojant biodyzeliną aplinkos taršą būtų galima dar labiau sumažinti. Vis dėlto tai esmės nekeičia – žmogus, naudodamasis automobiliu, ir toliau teršia aplinką. Tačiau „hibridai“ būtent dabar ir netolimojoje ateityje yra geriausia išeitis, leidžianti sumažinti visiems mums reikalingo oro teršimą ir pristabdyti bekaistančią aplinką.

10 / ekoproduktai

ozonas nr. 3 / 2007 08 08 / www.ekologija.lt

Gyvulininkystė labiau kenkia aplinkai nei visas transportas kartu sudėjus

PARENGĖ WWW.ANIMALRIGHTS.LT

Jau vien šiais metais 20 milijonų žmonių visame pasaulyje mirs iš bado. Daugiau kaip pusė jų – vaikai. 18000 vaikų kasdien miršta dėl alkio ir blogos mitybos (vienas vaikas miršta kas 2,3 sekundės). 100 milijonų žmonių galėtų būti papildomai išmaitinti panaudojus atlaisvintą (nuo pašarų gyvuliams gaminimo) dirbamą dirvožemį, jei amerikiečiai sumažintų savo mėsos suvartojimą vos 10 %. 80 % kukurūzų ir 95 % avižų, užaugintų JAV, yra sušeriama naminiams gyvuliams. 56 % visos JAV dirbamos žemės skirta jautienos gaminimui, o tam, kad būtų gautas 1 kilogramas mėsos, reikia 16 kilogramų sojų pupelių ir grūdų, kurie galėtų būti panaudoti pamaitinti alkstantiems. Nuotr. Ievos Štuikytės

Per praėjusius 20 metų apytikriai 1 milijonas rūšių išnyko iš pasaulio tropinių miškų. Nuo 1960-ųjų iki 1985-ųjų galo 40% centrinės Amerikos drėgnos atogrąžų girios buvo sunaikinta tam, kad būtų sukurtos ganyklos galvijams. Viename akre ( apie 0.4 ha ) žemės galima pagaminti 9091 kg bulvių. Viename akre žemės galima pagaminti tik 75 kg jautienos. Norint užauginti svarą (0,45 kg) pomidorų arba žaliųjų saltoų, reikia sunaudoti 23 galonų vandens (87 l). Norint gauti svarą vištienos, reikia 815 galonų (3085 l) bandens, o svarą jautienos - net 5214 galonų (19737 l)! Pagal John’o Robbins’o tyrimo duomenis, nevalgydamas jautienos, išsaugosi daugiau vandens negu jei nesipraustum po dušu 6 mėnesius. Pagaminti 1 kg duonos reikia 1 kg grūdų. Pagaminti 1 kg jautienos sunaudojama iki 20 kg grūdų. 75% grūdų siunčiamų į trečiasias pasaulio šalis yra sunaudojami galvijų produkcijai. Šalys, kurios maitinasi daugiausia

gyvūlinės kilmės produktais, taip pat yra šalys,kuriose didžiausiais tempais plinta vėžys, širdies ligos, diabetas, osteoporozė (sisteminė kaulų liga) ir taip toliau. 80% Amerikos žemės ūkio departamento vištienos inspektorių nebevalgo vištienos. 50% žmonių, kurie reguliariai valgo mėsa, miršta nuo širdies ligų. Tik 4 % žmonių, kurie nevalgo jokių gyvulinės kilmės produktų, miršta nuo širdies ligų. Tik 1 iš 10 šimpanzių jauniklių išgyvena kelionę nuo džiunglių iki zoologijos sodo. 1 milijardas gyvūnų yra kiekvienais metais nužudoma dėl eksperimentų. Vienam spąstais sugautam gyvūnui (kailinių gamybai) tenka 2 kiti gyvūnai (šunys, katės, elniai ir kt), kurie atsitiktinai patenka į spąstus bei miršta. 90% visų maisto auginimui skirtų pesticidų yra atrandama mėsos ir pieno produktuose. Atliekant vėžio tyrimus JAV, paaiškėjo, kad 99% žindančių moterų, vartojančių mėsą, turėjo DDT

(t.y. pirmojo šiuolaikinio neorganinio pesticido pėdsakų, kuris žinomas kaip sukeliantis vėžį) savo krūtų piene. Tik 8% žindančių moterų, besimaitinančių vegetariškai, savo piene turėjo DDT. Kad karvė duotų daugiau pieno yra naudojami įvairūs chemikalai bei naudojama genoterapija - tešmuo kartais tampa toks sunkus, kad karvės kartais nesugeba išlaikyti savo svorio. Vienos labiausiai atšilimą sukeliančios dujos yra metanas, jo pagrindinis šaltinis - gyvulininkystė. Metano reikšmė klimato atšilimui yra didesnė už visų šiltnamio efektą sukeliančių dujų reikšmę kartu paėmus, neįskaitant CO2 emisijų. Palyginus su CO2, metanas 21 kartą stipriau sukelia šiltnamio efektą. Anot straipsnio, publikuoto „Jungtinių Tautų Maisto ir Žemės Ūkio organizacijos“ (“Food And Agriculture Organization Of The UNITED NATIONS”), naminių gyvulių sektorius išskiria daugiau dujų, sukeliančių šiltnamio efektą, negu transportas, ir yra pagrindinė pasaulinio atšilimo priežastis. Jis taip pat yra vienas didžiausių žemės irimo ir vandens taršos šaltinių.

Daug sunkių pasaulio aplinkos problemų, įskaitant globalinį atšilimą, dirbamosios žemės sluoksnio netekimą, drėgnųjų atogrąžų miškų, rūšių nykimą, galėtų būti išspręstos sumažinus ar iš viso atsisakius mėsos vartojimo. Medžiai, o ypač sengirės bei tropiniai miškai, yra būtini planetos išlikimui. Jų nykimas yra viena svarbiausių pasaulinio atšilimo ir dirbamojo dirvos sluoksnio irimo priežasčių. Mėsos vartojimas yra pagrindinis veiksnys, naikinantis šiuos miškus. Per pastaruosius dešimtmečius apie 100 milijonų hektarų JAV miškų buvo iškirsti tam, kad atsirastų žemės pasėliams, kad patenkinti visuomenės, kur mėsa yra bazinis maistas, poreikius. 5 m² tropinių atogrąžų miškų sunaudojama 0,5 kg jautienos pagaminti. Iki šiol JAV neteko jau keliantį nerimą skaičių - 75 % - dirbamojo žemės sluoksnio. 85 % šios netekties yra tiesiogiai susiję su naminių gyvulių auginimu. Tam, kad vištos dėtų kuo didesnį kiekį kiaušinių, dirbtinė šviesa laikoma įjungta 17 valandų per parą. Kiekviena višta per metus vidutiniškai padeda po 300 kiaušinių. Kai tik vištos „produkcija“ sumažėja, ji paskerdžiama. Daugelis vištų gyvena apie 5-6 metus. Dauguma maistui skirtų gyvulių skerdžiami košeriniu būdu. Koše-

riniam skerdimui būdingas gyvulio, ypač karvės ar kiaulės, pakabinimas už kojų. Gyvulio kaklas perpjaunamas be jokio nuskausminimo, jis taip kaba, kol mirtinai nukraujuoja.

ekoproduktai

11

Genetiškai modifikuoti organizmai Generalinė apžvalga

Kasdien mėsą valgančios moterys 3,8 karto labiau rizikuoja susirgti krūties vėžiu negu tos, kurios ją vartoja mažiau nei kartą per savaitę.

Genų inžinerija – laisvė fantazijai ir žinių stygius

Jei kiekvienas žmogus valgys maistą, kur mėsa užima centrinę vietą, visų žinomų pasaulio naftos atsargų užteks 13 metų. Jei žmonės nustotų valgę mėsą, jų užtektų 260 metų. Kiekvieną dieną kas sekundę sunaikinamas vieno futbolo lauko didumo tropinių atogrąžų miškų plotas tam, kad būtų pagaminti 257 mėsainiai. Nevalgydami jautienos ir kitų gyvulių mėsos Jūs: išsaugote po didžiulį kiekį vandens: nuo 11500 L iki 19000 L kiekvienam 0,5 kg atsisakytos jautienos; išvengiate mūsų upių ir upelių taršos veiksmingiau nei kokiomis kitomis pastangomis rūšiuojant atliekas; sumažinate dirbamojo dirvožemio sluoksnio irimą; neprisidedate prie tropinių atogrąžų miškų nykimo; išvengiate anglies dioksido susidarymo. (Vidutinis automobilis per dieną išskiria 3 kg CO2. Atogrąžų miško išvalymo, skirto pagaminti vienam mėsainiui jautienos, metu susidaro 75 kg CO2. Suvalgius 0,5 kg mėsainių padaroma tokia pati žala, kaip tris savaites važinėjant automobiliu); sumažinate metano dujų susidarymą; sumažinate laukinės gamtos arealų nykimą; padedate išsaugoti nykstančias rūšis.

Nuotr. Gina Beinoravičiūtė VYTAUTAS VALINSKAS [email protected]

1: Nuo senovinės selekcijos iki genetinių „stebuklų“ GMO – dar neseniai tik kažkur vakarų pasaulyje skambėjęs trumpinys – jau pasiekė ir Lietuvą. Pasiekė su tokia banga, jog iš karto sukėlė ginčų – reikia to Lietuvai ar nereikia. Vis dėlto kol kas laimi negatyvi reakcija, ir Lietuva atsiribojo nuo bandymų jos teritorijoje

Genų inžinerija – tai vieno arba keleto genų perkėlimas iš vieno organizmo į kitą. Taip sukuriami transgeniniai organizmai su svetimais genais. Dažniausiai tokie organizmai yra vadinami genetiškai modifikuotais (GM). Taigi pagrindinis skirtumas nuo selekcijos yra tas, jog šiuo atveju iš principo performuojama rūšies genetika – įterpiamos visiškai negiminingų rūšių savybės ir padaroma tai, kas neįmanoma jokiais selekcijos metodais. Genų inžinerija leidžia peržengti rūšies ribas ir perkelti genus į negiminingus ir evoliuciškai nutolusius organizmus. Į GM augalus gali būti įsodinami tiek virusų ir bakterijų, tiek gyvūnų genai. Ne taip seniai, tik 1953 m., mokslininkams James Watson ir Francis Crick pasisekė nustatyti DNR sandarą. 1973 m. Syanley Cohen ir Herbert Boyer, pritaikę genų inžineriją, į augalų bei gyvūnų genus sugebėjo įterpti žarnyno lazdelę E. Coli (Escherichia coli). Taigi 1973 metus galima laikyti biotechnologijos, o taip pat ir genų inžinerijos mokslo atsiradimo pradžia. Įvertinus tai, kad genotipas yra tokia sudėtinga sistema, kurią galima lyginti su mikrovisata, tie metai iki mūsų dienų tėra genų mokslo kūdikystė. Mokslui reikia atlikti dar labai daug tyrimų, kol bus sukauptas pakankamas žinių ir įgūdžių kiekis tvarkyti šiai milžiniškai mikrovisatai. Įsivaizduokite, jog senovės graikai ar net astronomai po Galilėjaus atradimų praėjus 40 metų turėjo teisę perstumdyti žvaigždžių ir planetų judėjimo trajektorijas vien tam, kad pas juos būtų šiltesnė ar šaltesnė vasara. Įdomu, ar būtų tokia visata išgyvenus iki šių dienų.

priveisti įvairių genetiškai modifikuotų augalų. Nors visuomenė aktyviai dalyvauja išsakydama savo nuomonę, tačiau retas iš besiginčijančių galėtų nuosekliai ir argumentuotai paaiškinti, kas yra tie GMO produktai ir kuo jie geri ar blogi. Ląstelės branduolyje yra sutelkta informacija apie organizmą genų pavidalu. Genas – tai tam tikra deoksiribonukleino rūgšties (DNR) grandinės dalis. Iš spirale susukto DNR siūlo ir baltymų yra sudaryta chromosoma – struktūri-

nis genetinės medžiagos vienetas. Genuose užkoduota informacija apie įvairias organizmo savybes ir funkcijas, pavyzdžiui, plaukų spalvą, kūno sudėjimą bei paveldimas ligas. Stebėdami skirtingas tos pačios rūšies augalų ir gyvūnų savybes žmonės sumąstė, kad, poruojant geriausias savybes turinčius individus, jų palikuonys turėtų jas dar labiau išryškinti. Taip gimė selekcijos idėja – sukryžminant tos pačios rūšies, bet skirtingų savy-

bių augalus arba gyvūnus, išvedamos naujos veislės, turinčios pageidaujamų savybių, išreikštų nepalyginamai stipriau. Aišku, jog selekcijos atveju genotipas keičiamas tik tos rūšies viduje – iš esmės genai yra tie patys, tik pasiekiamos skirtingos jų kombinacijos. Ir galimų naujų savybių kiekis yra ribotas – kokios savybės ta rūšis apskritai neturėjo, jokiais selekciniais metodais jos ir negalima suteikti.

Kaip vyksta genetinės modifikacijos?

produktais nedidelę dalį pinigų. „Informuotoji grupė“, kurią sudaro pastovūs vartotojai, ir „pagrindinė grupė“, kurios atstovai neperka daug ekologiško maisto, tačiau perka daug, palyginus su įprastu maistu. Susidomėjimas ekologiško maisto produktais yra didelis, tačiau jam išleidžiamos sumos yra vis dar žemo lygio. Mažmenininkai, siūlantys ekologiškus produktus, pastebėjo, kad šis verslas pelningas. Pagrindinis tikslas – užtikrinti maisto kokybę. Tam, kad ekologiško maisto rinka neprarastų populiarumo, ji turi likti absoliučiai „švari“. Turi būti išvengta net mažiausių nesklandumų. Ateityje vartotojai, pirkdami tokį produktą, turėtų net neabejoti jo ekologiškumu.

varta 2006 metais užaugo 49 %: nuo 250 milijonų iki 760 mln. čekijos kronų. Po tokių rezultatų Čekijos ekologiško maisto parduotuvės tapo greičiausiai augančiomis Europoje per praeitus metus“, – praneša 2007 metų statistiką Čekijos ekologiško maisto rinkos tyrimų organizacija. Šie skaičiai yra didžiausi Centrinėje ir Rytų Europoje. Rinkos akcijų daugiausia turėjo didieji prekybos centrai ir vaistinės (67 %), sveiko ir ekologiško maisto parduotuvės užima 28 %, apie 3 % sudaro nepriklausomos pagrindinės maisto prekių parduotuvės ir apie 2 % ekologiškų produktų buvo parduota tiesiogiai į fermų ir ūkininkų parduotuves. Čekijos ekologiško maisto parduotuvių savininkai tikisi greitai plėstis ir per ateinančius 5 metus pakelti vidurkį dar 35 % – iki 2011 metų apyvarta turėtų pasiekti 115 milijonų eurų. Čekijos ekologiško maisto rinkos tyrimų organizacija atliko analizę, domėdamasi, kas perka ekologišką maistą. Rezultatai rodo, kad 2006 metais

tik 3-4 % gyventojų ekologišką maistą pirko reguliariai, 25 % žinojo, koks tai maistas, ir pirko nereguliariai. Tipiškas pirkėjas buvo moteris nuo 25 iki 44 metų, gyvenanti dideliame mieste, išsilavinusi, gaunanti vidutinį atlyginimą. Daugiau nei 40 % čekų priimtinesnis čekiškos kilmės ekologiškas maistas. Tyrimai rodo, kad po 3 metų šalyje ekologiškų ūkių stagnacijos skaičius išaugo net 16 %. Pagrindinė šio augimo priežastis – išaugęs mokestis už ekologišką ūkininkystę sudarytoje programoje 2007-2013 metams bei didžiulę ekologiškų produktų paklausą šalies viduje ir užsienyje. Čekijoje ekologiškas pienas ir jautiena buvo paklausiausi gyvulininkystės prekyboje.

Modbury – pirmasis Europoje miestas uždraudęs plastikinius maišelius parduotuvėse

atsisakyta naudoti plastikinius maišelius. Tokio reikalavimo laikosi visos 43 mieste esančios parduotuvės. Iš pradžių projektą buvo numatyta tęsti 6 mėnesius, tačiau po sėkmingo įgyvendinimo prekybininkai pamatė, kad kelio atgal nėra. Modbury parduotuvės pirkėjams vietoje įprastų plastikinių maišelių pasiūlė naudoti specialius, pagamintus iš perdirbtos medvilnės (pagaminta 2000 vnt.), kurie naudingi pasirodė ne tik gyventojams, bet ir sudomino kolekcionierius. Gyventojai įpročio naudoti plastikinius maišelius atsisakyti netruko, o laikui bėgant gatvėse žmonių, vaikščiojančių su plastikiniais maišeliais, elgesys pradėtas laikyti beveik „asocialiu“. Po tokio sėkmingo projekto įgyvendinimo, pagalbos panašius projektus parengti paprašė dar 60 įvairių Europos miestų.

Didžiosios Britanijos miestas Modbury – pirmasis Europoje, kuriame

PARENGĖ JOLITA VITKAUSKAITĖ

Tikroji genetinė inžinerija apima metodikas, kuriomis iš organizmo paimama genetinė medžiaga, iškerpama ir naujai sujungiama norima genų atkarpa, sudarant naujas jų kombinacijas, po to padidinamas rekombinuotos DNR kopijų skaičius ir galiausiai šios kopijos perkeliamos į kitus organizmus. NUKELTA Į 12P.

ekoproduktai Didžiosios Britanijos mokyklose vaikams tiekiamas maistas iš ekologiškų produktų Didžiosios Britanijos švietimo ministras Alan Johnson paskelbė programą šalies mokyklų maisto kokybei gerinti. Programoje, kurią parengė Žemės asociacija (Soil asociation), numatomi specialūs mokyklų virėjų apmokymai bei pateikiama vizija, kaip padėti mažiems vietiniams ekologiniams ūkiams, kurie pagal programą mokykloms tiektų maisto žaliavas. Asociacijos parengtos programos „Food for life“ tikslas – pagerinti maisto kokybę mokyklose, neatsižvelgiant į vaiko kilmę bei socialinį sluoksnį, kuriam jis priklauso. Mokyklose tiekiami priešpiečiai turi atitikti maistingumo kriterijus, nustatytus Caroline Walker trust fondo ir School Meals Review ekspertų grupės. Pagal programą 75 % viso tiekiamo maisto turi būti gaminami iš neapdorotų medžiagų, mažiausiai 50 %

maisto sudedamųjų dalių patiekiama iš vietinio regiono ir mažiausiai 30 % – iš sertifi kuotų organinių resursų. Į programą įtraukiamas klasės vaikų mokymas ir švietimas apie maistą iš organinių produktų, jo gaminimą, maistingumą ir reikšmę sveikatai. Be to, numatoma, kad vaikai per savo mokymosi metus bent kartą turėtų aplankyti ūkį, kuriame auginami ekologiški produktai. Asociacija, vykdanti programą „Food for life“, jau dirba su daugiau nei 500 mokyklų ir 10 vietinių ūkių. Asociacijos padaryta apklausa parodė, kad per dieną vienam moksleiviui pradinėse mokyklose maistui yra skiriama 0,75 eurocentai. Nuo 2005 metų ši suma padidėjo tik 6 eurocentais. Apklausos duomenimis, mokyklose valgo nuo 44-49 % visų besimokančių vaikų, kai kuriose mokyklose skaičius dar mažesnis. Tyrimai rodo, kad tose mokyklose, kuriose pradėtas gaminti maistas iš ekologiškų produktų – vaikų, valgančių mokyklose, skaičius padidėjo iki 63 %.

Europos Parlamentas balsuoja už ekologiškus produktus be genetiškai modifikuotų organizmų Nevyriausybinės aplinkosaugos organizacijos (NGO – non-governmental organizations) pritaria Europos Parlamentui, kuris atmeta pasiūlymą į ekologišką maistą įtraukti genetiškai modifikuotus organizmus. Europos parlamento atstovai skelbia, kad žmogus turi teisę į genetiškai modifikuotą maistą, tačiau į ekologiškų produktų sudėtį draudžiama dėti net 0,1 % genetiškai modifikuotų elementų.

Kaip Italijoje gyventojai „pratinami“ prie ekologiško maisto Tyrimai rodo, kad vienas iš trijų Italijos vaikų turi rimtų viršsvorio problemų. Nepaslaptis, kad visuomeninis maitinimas vaidina svarbią reikšmę vaikų gyvenime. Specialistai supranta, kad dažnai vykdomas proce-

sas pakeisti maisto žaliavas ir maisto ruošimą, neneša didelių rezultatų. Paskutiniu metu rimtai susirūpinta maisto, tiekiamo mokyklose, kokybe. Pakeisti mitybą siekiama reklamuojant ekologišką sezoninį maistą, daržoves, vaisius, ir mokant vaikus (ir, žinoma, jų tėvelius) išsaugoti regiono tradicijas, pristatant Italijos ir užsienio kultūrų maistą. Pavyzdžiui, Lecco provincijoje kiekvieną dieną mokyklose patiekiama nemažai organinių produktų, tokių kaip ryžiai, makaronai, jogurtas, vaisiai, sultys, sezoninės daržovės. Dukart per mėnesį mokyklų valgiaraštis yra sudarytas tik iš ekologiškų produktų. Bereguarde provincijoje tiekiami dribsniai, makaronai, aliejus, sūris. Novi Ligure vyksta teminės dienos, pavyzdžiui, moliūgų arba organinių vaisių diena. Ladispoli regione gyventojus stengiamasi supažindinti su Italijos gastronomine kultūra. Lomagna miesto mokyklose organizuojami tėvų pietūs, kuriais siekiama populiarinti ekologišką maistą ir parodyti jo reikšmę žmogaus sveikatai. Grosseto tėveliai kviečiami pavalgyti kartu

su vaikais. Prober asociacija organizuoja ekologiško maisto muges. Italijos valdžia taip pat daro perversmus, susijusius su organinio maisto kiekio padidinimu mokyklose. „Biobank“ organizacija, kaupianti statistiką apie organinę rinką Italijoje, 1996 metais suskaičiavo 69 ekologiškas mokyklų kavines, 2006 metais tokių kavinių, tiekiančių ekologišką maistą, jau buvo 658.

Pasaulyje vis labiau plinta ekologinė ūkininkystė Ekologiniai ūkiai įvairiose šalyse užima 31 milijoną hektarų žemės. Pagal ekologinių ūkių užimamą plotą, pirmauja Argentina (3,1 mln. h), Jungtinės Amerikos Valstijos (1,6 mln. h.), Kinija (2,4 mln. h), Australija (11,8 mln. h). Okeanijoje yra apie 39 % viso pasaulio organinių ūkių, Europoje 23 %, Lotynų Ametikoje apie 19 %. Didžiausa perspektyva ir augimo tendencijos yra Jungtinėse Amerikos Vals-

tijose, Italijoje ir Lenkijoje. Pagal Tarptautinio prekybos centro agentūros atliktus tyrimus, pasaulyje yra beveik 62 milijonai hektarų, kurie yra sertifikuoti ir atitinka reikalavimus ekologiškai produkcijai auginti. Daugiausiai produktų suvartojama Šiaurės Amerikoje ir Europoje. 2006 ekologinės prekybos rinka išsiplėtė iki 30 milijardų eurų. Nuo 1 iki 9 mėnesio šeimos padidino išlaidas ekologiškam maistui 17 %, palyginti su tuo pačiu periodu prieš metus, vidutiniškai 2 iš 13 nupirktų produktų buvo ekologiški. Per devynis 2006 metų mėnesius ekologiškas maistas sudarė 2,7 % visos maisto produktų rinkos. Ekologiškų produktų asortimentas smarkiai išsiplėtė visose tirtose 29 produktų grupėse. Patys populiariausi yra švieži vaisiai, daržovės, bulvės, kiaušiniai. Pusryčių maisto asortimentas nuolat įvairėja medaus, džemo ir dribsnių pasirinkimu. Nustatytos trys skirtingos ekologiškų produktų vartotojų grupės: „bandomojo pirkimo“ pirkėjai, tokiems produktams išleidžiantys palyginus su įprastais

Čekijoje ekologiško maisto prekybos centrų 2011 m. bus net 4 kartus daugiau! „Čekijos ekologiško maisto apy-

12 / ekoproduktai

ozonas nr. 3 / 2007 08 08 / www.ekologija.lt

ATKELTA IŠ 11P.

Genai gali būti keičiami tarp tokių rūšių, kurios niekada negalėtų to atlikti natūraliai gamtoje. Kol kas tikrai aiški GMO gamybos problema – kontrolės procese organizmui suteikiamos visiškai nereikalingos savybės. Genų įterpimas yra atsitiktinis procesas. Priklausomai nuo to, kur įterpiama svetima genetinė medžiaga, suformuotas GMO gali įgyti visai skirtingų savybių. Intarpas šeimyniniame gene gali nutraukti jo funkcionavimą ar, pavyzdžiui, įsiterpę stiprūs promotoriai gali sukelti nenormaliai didelę šeimininko genų ekspresiją. Rezultatas, švelniai tariant, yra visiškai neprognozuojamas ir pamatomas tik naujam organizmui vystantis ir augant. Manipuliacijos genais gali sukelti genų pažaidų mutacijas, t.y., tokius DNR nukleotidų sekos pakitimus, kurie gali sąlygoti pokyčius baltymo sudėtyje ir funkcijose. Dėl jų gali pakisti ląstelės metabolizmas bei sutrikti viso organizmo veikla. Štai todėl iš mokslinių genų inžinerijos laboratorijų į eksperimentinius ūkius patenka tik nedidelė GMO dalis – kiti tiesiog neišgyvena arba virsta akivaizdžiais mutantais. Aiškus ir mokslininkų bei juos finansuojančių šaltinių džiaugsmas, kai iš tūkstančių bandymų užsimezga pakankamai gyvybingas ir atsparus individas, netgi pajėgiantis daugintis. Tačiau kokias sumines naujas savybes jis turi ir kokią įtaką aplinkai gali daryti – joks genetikos specialistas negalėtų nusakyti. Tam reikalingi tolesni GMO eksperimentiniai tyrimai. Deja, po tiek sudėtingų procesų ir daugybės laiko, pastangų ir, svarbiausia, finansinių investicijų naivu tikėtis, jog GMO entuziastai būtų linkę atidžiai ir kruopščiai tirti naujo organizmo savybes, ieškodami ne tik teigiamų, bet ir neigiamų jų savybių. Kruopščių, objektyvių ir ilgalaikių tyrimų labai bijosi GMO remiančios korporacijos. Tiesa, jais užsiimančių entuziastų atsiranda, bet apie jų likimą – žemiau.

2: GMO oficialiai – pasaulio išsigelbėjimas. Ar tikrai?

Nuotr. Gina Beinoravičiūtė

Siekiant palankaus visuomenės požiūrio genų inžinerijai vystyti, reikėjo sugalvoti rimtų ir „visuomeninių“ priežasčių šios technologijos rėmimui. Tam pasirinktos trečio pasaulio neturtingos valstybės ir statistika, kuri iš tikro yra iškalbinga, nors ir nesigilinanti į skaičių priežastis ar pasekmes: kasdien visame pasaulyje apie 24 000 žmonių miršta iš bado. 3/4 jų sudaro vaikai. Dar 800 mln. žmonių kenčia nuo bado ir prastos mitybos. Tad didžiosios biotechnologinės kompanijos skelbia, kad GMO kompensuos maisto stygių pasaulyje ir padės tašką badui. „Nuogąstavimai, kad ateities kartos badaus, jų nepamaitins. O maisto biotechnologija – pamaitins!“ – vienas iš „Monsanto“ kompanijos 1998 m. vykdytos akcijos šūkių. Tačiau maisto stygius ir badas kyla ne dėl to, kad pasaulyje yra pagaminama per mažai maisto. Problema glūdi įsigalėjusioje tarptautinės prekybos ir ekonominių santykių politikoje. Apie tai vis bando pasakyti žalieji ir kitos visuomeninės organizacijos, tačiau jų balsas pranyksta rinkos ekonomikos vandenyno keliamų bangų aiduose. O GMO ir iš jų gaminamas maistas tik paaštrina maisto problemą, nes besivystančių šalių žemės ūkis tampa vis labiau priklausomas nuo didžiųjų biotechnologinių firmų. Be to, išsivysčiusių šalių gyventojams atsisakant GMO, trečiojo pasaulio šalys yra tiesiog užverčiamos prasta, nekokybiška ir nesaugia GM produkcija. GMO. Kokie jie turėtų būti entuziastų svajonėse ir gamintojų tiksluose MEDICINA – įvairių ligų gydymui jau pradėti taikyti genų terapijos metodai; atliekami organų ksenotransplantaciniai eksperimentai. MAISTO PRAMONĖ – siekiama pagerinti maisto kokybę. Pavyzdžiui, didinami vitamino A, E kiekiai maiste; mėginama pagerinti baltymų kokybę augaliniuose produktuose. „Išauginti“ mikroorganizmai, labiau tinkami sintetinamų fermentų gamybai. Ypač populiarus tarp genetikų maistinis augalas – pomidorai. Jais eksperimentuojama

ekoproduktai

13 tus gamina kompetentingi institutai, kontroliuojami įvairių instancijų, o valstybė suteikia leidimus naudoti GM produktus, viskas gerai. Juk genetikai nedaro nieko tokio, kas natūraliai nevyksta gamtoje: visi gyvi organizmai – nuo bakterijos iki žmogaus – yra natūralios mutacijos arba kitaip – evoliucijos rezultatas. Pro pirštus praleidžiamas tas faktas, kad natūraliomis sąlygomis keičiasi arba mutuoja tik tas pats genų rinkinys, o inžinerija sugeba įterpti visiškai tai rūšiai nebūdingus genus. Tad šia prasme tai nėra adekvatūs procesai. Nesigilinama ir į tai, kad evoliucijoje vienodai arba bent jau panašiu tempu vystosi visos rūšys, tuo metu genetikai modifikuoja tik jiems parankius organizmus. Tad ekosistema šiaip ar taip yra iškreipiama.

nuo siekimo pavėlinti sunokimą iki šaltų vandenų žuvų genų įskiepijimo, kad taptų atsparūs šalčiui ir būtų lengviau transportuojami (naujausi šios psichozės pavyzdžiai – sukurti citrinų ir rožių kvapo pomidorai). ŽEMDIRBYSTĖ – čia genų inžinerija taikoma plačiausiai. Išvestos įvairios augalų veislės, atliekami tyrimai, kurių tikslas padidinti augalinių kultūrų derlių, atsparumą vabzdžiams, supaprastinti priežiūrą. FARMACIJA – GM mikroorganizmai gamina insuliną (gamina genetiškai modifi kuota bakterija, į kurios DNR grandinę įterptas žmogaus insulino genas), įvairius hormonus. APLINKOSAUGA – kuriami įvairūs mikroorganizmų štamai, galintys valyti nafta užterštas vietoves; bandoma kovoti prieš invazines rūšis. Gražių pažadų rezultatas – GMO populiarėja Žemės ūkyje ir maisto pramonėje GMO įgauna vis didesnį pagreitį. Per 6 metus pasauliniai GMO pasėlių plotai padidėjo 30 kartų. JAV, Argentina, Kanada ir Kinija augina daugiausiai GM augalų. Biotechnologinės kompanijos teigia, kad GM maistas yra pigesnis, lengviau pagaminamas ir kokybiškesnis. Be to, pasak jų, genetiškai modifi kuotos kultūros yra „substanciškai ekvivalenčios“. „Substancinio ekvivalentiškumo” sąvoka pradėta vartoti 1990 m., kai biotechnologinės kompanijos pageidavo oficialaus patvirtinimo, kad GM maistas yra tiek pat saugus, kiek ir natūralus. Aišku, tai neatitinka tikrovės, pavyzdžiui, GM sojos, atsparios herbicidui glifosatui, cheminė sudėtis, be abejo, skiriasi nuo įprastos sojos. Tačiau GM soja yra laikoma substanciškai ekvivalentiška įprastai sojai – neva esami genetiniai ir biocheminiai skirtumai yra toksikologiškai nereikšmingi. Nepriklausomi GMO organizmų tyrimai su neigiamais rezultatais NAUJŲ TOKSINŲ ATSIRADIMAS. GMO gali padidinti natūralių toksinų kiekį maiste arba net sukurti naujus. Pvz., biotechnologinėmis priemonėmis galima pagaminti įvairių amino rūgščių, kurias žmonės plačiai vartoja kaip maisto papildus. Viena amino rūgštis – L-triptofanas – taip buvo gaminama daugelį metų. 1980 m. kompanija „Showa Deuko“ nusprendė pasitelkti genų inžineriją gamybai suaktyvinti. Genetiškai modifi kuotas bakterijos bacillus štamas gamino didesnį kiekį L-triptofano nei įprasta. Teisiškai šiam naujam produktui nereikėjo naujo įvertinimo, nes pasikeitė tik gaminimo būdas, bet ne pats produktas. Per keletą mėnesių vartodami ši papildą 37 žmonės mirė ir 1 500 sunkiai susirgo. Ši medžiaga sukėlė EMS (eozinofi linės miaglijos) sindromą, kuris pasireiškia raumenų skausmais, širdies darbo sutrikimu, paralyžiumi ir net mirtimi. DR. A. PUSZTAI IR GM BULVĖS. Sumaištis dėl GM maisto saugumo kilo D. Britanijoje po to, kai dr. Arpad Pusztai atliko užsakomuosius tyrimus su genetiškai modifi kuotomis bulvėmis (į jas buvo įkeltas augalinės kilmės baltymas lektinas, kuris didina atsparumą kenkėjams). Jaunų žiurkių, kurios maitintos šiomis bulvėmis, kepenys buvo stipriai pažeistos, o visa imuninė sistema labai nusilpo. Mokslininkas trumpu TV interviu pateikė visuomenei šių eksperimentų faktus. Jis buvo atleistas iš darbo, nebegalėjo naudotis savo eksperimentų duomenų banku, jam buvo uždrausta teikti bet kokią su minėtais eksperimentais susijusią informaciją. Tik po pusmečio, subūrus tarptautinę mokslinę komisiją, dr. A. Pusztai buvo „reabilituotas”. PAVELDIMUMO TYRIMAI. Neurofiziologijos instituto mokslinė bendradarbė Irina Jermakova atliko eksperimentus su žiurkėmis, bet jų užbaigti nepavyko – nutraukė finansavimą. Mokslininkė, tyrimams išleidusi visas savo asmenines santaupas, tyrinėjo žiurkių fiziologinę būklę ir jauniklių mirtingumą, įprastą pašarą papildant paprastos arba genetiškai modifi kuotos (GM) sojos miltais. Grupėje „GM soja“ daugiau nei pusė žiurkiukų iš pirmos kartos mirė per pirmąsias 3 savaites, likę gyvi buvo 1,5-2 kartus mažesni,

GMO poveikis žmogui

Nuotr. Gina Beinoravičiūtė

nei žiurkiukai iš kontrolinės grupės. Jie buvo nusilpę ir neišsivystę. Rimti patologiniai pakitimai aptikti GM soja šertų žiurkių kepenyse (jos buvo kaip rėtis) ir patinų sėklidėse (jos pamėlynavo). Širdies, smegenų, liaukų, kitų organų nespėta ištirti – eksperimentai sustabdyti institutui patyrus milžinišką spaudimą iš GM gamintojų. Kadangi žiurkių organizmo sandara ir biochemija labai panaši į žmogaus, šie tyrimų rezultatai pakankamai kraupūs. ATSPARUMAS ANTIBIOTIKAMS. Šiuo metu pastebimas padidėjęs infekcinių ligų sukėlėjų atsparumas antibiotikams. Patogeninės bakterijos labai greitai kinta ir prisitaiko prie antibiotikų. Tai primena genetinių organizmų gamyboje naudojamus genus žymenis, atsparius antibiotikams. Mat egzistuoja teorinė galimybė antibiotikams atspariems genams patekti į kitų gyvų organizmų (pvz., bakterijų) genotipą. ALERGIJOS. GM produktuose gali atsirasti naujų, nebūdingų baltymų. Tad tokių GM maisto produktų vartojimas gali sukelti alergijų protrūkį. Todėl GM maistas ir maisto priedai turi būti atitinkamai žymimi, kad galima būtų nustatyti alergijas sukeliančias medžiagas. Kol kas jie nėra žymimi. HERBICIDŲ POVEIKIS. Pasaulio sveikatos organizacija (WHO) paskelbė, kad naudojant glifosatą prieš nuimant derlių, chemikalo lieka produktuose, o pašaruose aptinkami likučiai patenka į kiaušinius, mėsą ir pieną. Tyrimai rodo, kad šis chemikalas sukėlė tirtų laboratorinių gyvūnų DNR pažaidas, pakenkė reprodukcinėms sistemoms, paskatino vėžinių ligų vystymąsi. Tačiau biotechnologinės kompanijos reikalauja didesnių leistinų herbicidų koncentracijų GM maiste, o „Monsanto” jau gavo leidimą JAV ir Europos mastu didžiausią leistiną herbicidų koncentraciją GM sojos pupelėse viršyti net 3 kartus.

3: UŽ ir PRIEŠ POZICIJA „PRIEŠ“ Absoliuti dauguma GMO skeptikų laikosi nuomonės, jog už visų GMO šalininkų nugarų stovi galingų chemijos ir maisto pramonės korporacijų pinigai, su kuriais daug nepakovosi. Prisiminkite, kokios reakcijos susilaukė dr.

Arpad Pusztai. Irinos Jermakovos atveju GM produktų lobistai kreipėsi į instituto prezidiumą, reikalaudami nutraukti tyrimus. Kadangi... „dabar toks didelis transgeninių produktų srautas į rinką, nieko jau negalima padaryti ir nereikia gąsdinti žmonių“. GMO kompanijos atsisako teikti GM medžiagą nepriklausomiems tyrimams arba reikalauja visiškos vykdomų eksperimentų kontrolės. Kartais ūkininkai iš kompanijos pirkdami genetiškai modifi kuotas sėklas pasirašo sutartį, kurioje numatytas draudimas jas duoti moksliniams tyrimams. POZICIJA „UŽ“ O ką šiuo klausimu sako GMO šalininkai? Pasirodo, jie taip pat įsitikinę finansiniu ir kitokiu spaudimu, nukreiptu prieš GMO. Rusijos maisto instituto direktoriaus, akademiko V. Tutieljano požiūriu, daugiausia neigiamų diskusijų apie GMO kyla prieš rinkimus. Tai, anot jo, labai patogi priemonė pritraukti žmonių mases – sveikatos problemos rūpi absoliučiai daugumai. Be to, „tai yra milžiniški pinigai. Pesticidus gaminančios firmos kovoja su genų inžinerija, nes pastarosios pasiekimai leistų sumažinti chemikalų naudojimą“. Verta pažymėti, jog didelė oficialaus mokslinio pasaulio dalis labai neigiamai žiūri į įvairių gamtosauginių organizacijų, žaliųjų judėjimų lozungus apie žalą nesiremiant jokiais aiškesniais faktais. Galima paminėti Genetinio saugumo asociaciją („GSA“) ir jos „kovą“ prieš modifi kuotas bulves, atsparias kolorado vabalams, kurie sunaikina net iki 40 % viso bulvių derliaus. Į GSA kalbas apie grėsmę sveikatai sureagavo Bioinžinerijos centras, pasiūlęs 10 tūkstančių dolerių premiją tam, kas įrodys šiuos teiginius. Jos niekas nepasiėmė iki šiol. Tačiau su kokiu malonumu šiuos asociacijos nuogąstavimus cituoja chemijos pramonės gigantai – juk atsisakius GM bulvių visi vėl ims pirkti cheminius preparatus prieš kolorado vabalus. Ir netgi Bioinžinerijos mokslininkai nutylėjo vieną nedidelę smulkmeną – šios bulvės yra vienmetės ir sėklai jų panaudoti nepavyks. Vadinasi, žemdirbiai taps tiesiogiai priklausomi nuo GM bulvių gamintojų.

GMO poveikis laukinei gamtai POZICIJA „PRIEŠ“ Žalieji jau dešimtmetį kelia klausimus, kaip GM augalai paveiks naudingus vabzdžius; kokią įtaką turės padidėjęs naudojamų herbicidų kiekis; kas bus, jei GM augalas ar gyvūnas pateks į natūralią gamtą; kaip apsaugoti įprastus augalus nuo GM augalų, jei bitės perneša žiedadulkes? Aplinkosaugininkai bei biologai ieško atsakymo, tačiau neabejojama, kad patekę į aplinką GMO sukels negrįžtamų pokyčių laukinėje gamtoje.

Kaip GMO gali išplisti natūralioje gamtoje? GMO, kuris pradėtas auginti komerciniam naudojimui, nesiėmus papildomų apsaugos priemonių, gali plisti ir į kitas teritorijas. Tam, pvz., pasitarnauja bitės, pernešančios GM augalų žiedadulkes ant įprastų augalų. Genetinis užterštumas vis dažnesnis, nes apsauginės GM augalų zonos kai kuriose šalyse siekia kelis šimtus metrų, o bitės gali įveikti net ir penkių kilometrų atstumą. Be to, GM augalai, giminingi vietinėms rūšims, gali būti daug atsparesni nepalankioms aplinkoms sąlygoms, todėl, atsitiktinei GM augalo sėklai išdygus palaukėje, augalas gali ir toliau plisti. Dar vienas galimas GMO plitimo būdas – horizontalusis genų pernešimas. Jis vyksta per virusus ir transpozonus, kurie naudojami genų inžinerijoje. Patys būdami nepavojingi, jie gali kryžmintis su natūraliai gamtoje egzistuojančiais virusais ir jiems perduoti turimą genetinę informaciją. Tokiu būdu gali susidaryti genų kombinacijos ir atsirasti nauji ypač pavojingi virusai.

Grėsmė bioįvairovei Itin daug diskutuojama apie GM gyvūnų ir augalų, neplanuotai patekusių į natūralią gamtą, keliamą žalą bioįvairovei. Iki šiol žinomas ne vienas pavyzdys, kai introdukuotas augalas ar gyvūnas neplanuotai ėmė plisti gamtoje ir sukėlė daug problemų.

Bt toksinai Maždaug 12-15 proc. GM augalų pasėlių sudaro augalai (daugiausia kukurūzai ir medvilnė), gaminantys Bt tok-

siną. Bt toksinas naudojamas kovai su žemės ūkio kenkėjais vabzdžiais. Tai yra insekticidas, pagamintas iš Bacillus thurigiensis bakterijų ir naudojamas ekologinėje žemdirbystėje. Poveikis aplinkai naudojant Bt toksiną laikytas nedideliu, nes vabzdžiai nesuspėja įgyti atsparumo, medžiaga greitai suyra (maždaug per parą) veikiant saulei ir lietui. 1999 m. eksperimentai Kornelio universitete (JAV) parodė, kad Bt kukurūzų žiedadulkės yra kenksmingos monarcho drugelių lervoms. Tyrimai atskleidė, kad GM augalai yra žalingi daugeliui gerųjų vabzdžių, dirvožeminėms bakterijoms, bitėms ir net paukščiams.

Atsparumas herbicidams GM herbicidams atsparūs augalai apima ¾ visų pasaulyje kultivuojamų GM augalų. Biotechnologinės firmos skelbia, kad pagrindinis herbicidams atsparių GM augalų privalumas – mažesnės herbicidų sąnaudos, tačiau tyrimai rodo ką kita: sunaudojama 3 kartus daugiau herbicidų nei įprasta. Mat augindami GM kultūras ūkininkai nesibaimina, kad per didelis herbicidų kiekis gali šiems augalams pakenkti, ir chemikalais naikina piktžoles. Tad tikėtina, jog dalis chemijos gigantų nustos garsiai šaukti apie GM žalą. Dėl padidėjusio chemikalų kiekio dirvoje žūsta mikroorganizmai, grybai, smulkūs gyvūnai, be kurių laukas tampa negyva „Sachara“, palaikoma dirbtinių trąšų bei pesticidų pagalba. Taip pat abejojama, ar ilgainiui piktžolės neįgys atsparumo herbicidams. Tada ūkininkai atsidurtų dar didesnėje bėdoje (jau pastebėta, kad kai kurios piktžolės tapo neišnaikinamos naudojant net ir labai didelius „Roundup“ kiekius). Šiuo metu pasaulyje plačiausiai naudojamas herbicidas „Monsanto Roundup“ (glifosatas) – universali priemonė kovoti su piktžolėmis. 1998 m. visame pasaulyje buvo sunaudota apie 112 000 tonų glifosato. 71 proc. visų GM augalų, augintų 1998 m., buvo atsparūs glifosatui. POZICIJA „UŽ“ GMO entuziastai nelinkę taip smulkiai gilintis į problemą. Laikomasi paprastos nuomonės – jeigu GM produk-

POZICIJA „UŽ“ Pagrindinis GM produktų šalininkų argumentas yra tas faktas, kad GMO jau seniai naudojami kai kuriose srityse ir neatnešė jokio neigiamo poveikio. Pirma, tai farmacijos pramonė. Insulinas ir daugelis vitaminų yra genetiškai modifikuoti vaistai. Jie taip stipriai paplito po pasaulį, jog niekas net nesusimąsto apie galimą pavojų. Skirtingai nei sintetiniai vaistai, GM medikamentai veikia identiškai kaip ir natūralūs gamtiniai bioreguliatoriai arba aktyviniai biologiniai komponentai, natūraliai pagaminami mūsų pačių organizmo. Kiek GM preparatų rūšių jau naudojama? Lietuvoje tikrai naudojamas insulinas, vakcina prieš hepatitą B, kai kurie vitaminai. Pasaulyje priskaičiuojama apie 120 skirtingų GM preparatų pavadinimų ir dar bent 350 rūšių užregistruoti klinikiniams bandymams. Taigi šia prasme dauguma mūsų jau seniai esame gavę tam tikrą dozę GMO. Be to, teigiama, kad GMO reikalauja mažesnės priežiūros ir kartu mažesnio chemikalų kiekio, tad jie neabejotinai yra sveikesni už paprastus (turima galvoje neekologiškus) produktus. Esą vienintelė išeitis išvengti nuodingų chemikalų – auginti naujos kartos tobulesnius augalus.

Vietoje epilogo Sustabdyti GMO plitimą galima tik įrodžius jo žalą, tad vienintelis logiškas sprendimas – reikalauti viešų, plačių ir ilgalaikių tyrimų. Tokios pozicijos laikosi mokslininkai, neremiantys nei vienos pusės. Tačiau kartu jie pataria atsargiai žiūrėti ir į tokių produktų vartojimą. Su savimi galime daryti ką norime, bet jokiu būdu negalima taip elgtis su vaikais – tad mažyliams ir jaunoms mamoms jokiais atvejais nepatartina vartoti GM maisto. Ypač pas mus, Lietuvoje, to tikrai galima išvengti. Atsiriboti nuo GMO uždarant sienas – gana neefektyvus ir laikinas sprendimas – šie produktai vienaip ar kitaip vis tiek pasieks mūsų rinkas. Tad visiems, už kieno nugarų nestovi dideli pinigai ir kuriems ne vis vien, ką valgome mes ir mūsų vaikai, reiktų imti bendradarbiauti su geranoriškai nusiteikusiais mokslininkais, ūkininkais. Rinkti informaciją, ją sisteminti, skatinti valstybinius ir tarpvalstybinius tyrimus, burtis į tarptautines organizacijas. Pirmas žingsnis jau padarytas – įkurta lietuviška GMO svetainė. Deja, kol kas joje trūksta rimtos informacijos – apsiribojama tais pačiais lozungais, apie kuriuos mes jau rašėme. Efekto tai nedaro. Reputacijai tik kenkia. Nesijaučia bendrų pastangų su žaliųjų judėjimu ir, pagaliau, turi atsirasti dialogas su mokslininkais, remiančiais GMO. Jiems taip pat svarbūs tokie tyrimai, nesvarbu, jog tikslas priešingas. Tačiau mokslininkas nėra aklas – jeigu neigiami rezultatai būtų akivaizdūs, visi dabartiniai entuziastai imtų į GMO žiūrėti kitaip. Tačiau tam reikia nuveikti milžiniškus darbus, o jei niekas nepradės to daryti, GMO paplis taip, jog nebus galimybių to sukontroliuoti. Tad vienintelė išeitis – jungtis į dideles visuomenines organizacijas ir imtis konkrečių veiksmų, metus tuščius lozungus ir ginčus interneto komentaruose... PLAČIAU ŽR. WWW.TECHNOLOGIJOS.LT

14 / darni raida

ozonas nr. 3 / 2007 08 08 / www.ekologija.lt

atliekos

15

Net kasdieniai leidiniai ir kanalai akivaizdžiai rodo, kokį fiasko patiria Aplinkos ministerija, jos socialinė reklama ir savivaldybių veiksmai, mėginant įvesti šiukšlių rūšiavimą Lietuvoje. Mūsų rajone nėra jokių diferencijuotų konteinerių, o jūsų? Ar jau apmokestino jus papildomai? O gavote instrukciją, kaip ir ką išvis rūšiuoti? Tačiau kol kas siūlome blogą arba anti-vedamąjį, kas vyksta kituose Europos kraštuose.. SKIRMANTĖ GOUGH ANDALŪZIJA (ISPANIJA) [email protected]

Atsakingas verslas – būdas išvengti grėsmės ar pasinaudoti naujomis galimybėmis? RASA LAMANAUSKAITĖ [email protected]

Sparti ekonominė globalizacija, augantys socialiniai skirtumai ir ekologinės kataklizmos – šiandien jau nieko nebestebinantys visame pasaulyje vykstantys pokyčiai. Kinta mus supanti aplinka – nyksta gamtos turtai, teršiamas vanduo, žemė ir oras, milžinišku greičiu eikvojama energija. Deja, kol šie pokyčiai nepaliečia kiekvieno iš mūsų atskirai, tol šios problemos neatrodo labai aktualios. Pastaruoju metu vis didėjanti oro tarša miestuose, automobilių spūstys, daugeliui iš mūsų atrodo savaime suprantamas procesas, kuris yra neišvengiamas augant šalies ekonomikai. Juk augimo laikotarpiu su juo susidūrė tokios išsivysčiusios valstybės kaip JAV, Didžioji Britanija, Vokietija, Prancūzija. Paradoksalu, ekonomika lyg ir auga, gyvenimas gerėja, bet nuo to niekas laimingesnis ir sveikesnis netampa. Atvirkščiai, vis didėjantis neatsakingas ir besaikis vartojimas skatina naujų ligų atsiradimą, pasaulyje mažėja gėlo vandens atsargos, o tarša pradeda viršyti visas nustatytas leistinas normas. Vakarų valstybėse įvairių sričių mokslininkai, visuomeninių organizacijų atstovai jau skambina varpais

apie vykstantį globalinį atšilimą ir jį lydinčią grėsmę pasauliui bei žmonijai. O tuo metu politikai, užuot sprendę iškilusią problemą, ieško atpirkimo ožių, kuriais dažniausiai tampa verslo atstovai. Verslas yra didžiausias gamtos ir energetinių išteklių naudotojas bei pagrindinis darbdavys. Ne paslaptis, jog dėl šių priežasčių jis yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių ekonominių, socialinių bei ekologinių sričių procesų kaitą. Pamažu pats verslas pereina į naują evoliucijos etapą, kurio eigoje keičiasi nusistovėjusi tvarka bei įpročiai. Globalių rinkų pasirodymas, augantis įmonių skaičius, naujos technologijos, kurios palengvina įmonių įėjimą į naujas rinkas, skatina verslą ieškoti naujų konkuravimo priemonių. Tradicinei pelno siekiančiai organizacijai jau nebepakanka rūpintis tik savo tikslų įgyvendinimu. Norėdama išlikti konkurencinėje kovoje, ji turi ieškoti naujų veiklos krypčių bei būdų, kurių pagalba galėtų reaguoti ir atsakyti į visuomenės poreikius. Tokiems įmonių veiklos pokyčiams didžiausią įtaką daro augantis akcininkų, analitikų, darbo sąjungų, darbuotojų, visuomeninių organizacijų bei žiniasklaidos spaudimas, kompanijoms būti kuo skaidresnėms ir atsakingesnėms tiek gamtos,

tiek visuomenės atžvilgiu. Dažnai įmones ieškoti būdų ir priemonių tapti atsakingomis priverčia aplinkybės, kurios kelią realią grėsmę verslui. Pavyzdys – baimė prarasti klientų, darbuotojų pasitikėjimą ir gerą vardą ar patirti finansinių nuostolių dėl išaugusių baudų už žmogaus teisių ir/arba gamtosaugos pažeidimus. Pastaroji tendencija ypač ryškiai pastebima tarptautinėse kompanijose, kurios vykdydamos veiklą globalinėje aplinkoje yra priverstos atsižvelgti į pasaulio visuomenės interesus. Bene ryškiausias pavyzdys – prieš dešimtmetį plačiai per pasaulį nuskambėjusi „Nike“ pamoka. Įmonei teko pajausti skaudžią visuomenės rykštę dėl išnaudojamos darbo jėgos Azijos šalyse. Nurijusi karčią piliulę, „Nike“ suskubo taisyti savo klaidų ir tapo viena iš atsakingo verslo sekėjų. Tačiau iki šių dienų įmonė yra stebima pro visuomenės padidinamąjį stiklą. Įmonių socialinė ir ekologinė atsakomybė nebūtinai turi tapti papildoma našta, siekiant apsidrausti ar išvengti grėsmės. Tinkamai išnaudotos atsakingo verslo teikiamos galimybės ir praktinis jų įgyvendinimas gali būti pagrindinis įmonės veiklos sėkmės garantas. Čia vertėtų paminėti didžiausią pasaulyje kilimų

gamybos įmonę „Interface“. Pasak Darnaus vystymosi specialistų asociacijos (Didžioji Britanija) narės Indrės Kleinaitės, „Interface“ trečdaliu sumažino neigiamą poveikį aplinkai ir iki 2020 m. siekia tapti visiškai aplinkai nekenksminga kompanija, nes kitaip, pasak vadovo, įmonė neturės ateities“. Savanoriškas ir sistemingas atsakingos veiklos vykdymas leido įmonei pasiekti puikių finansinių rezultatų bei gerokai prisidėti prie darnios plėtros vystymo. Nepaisant geros praktikos pavyzdžių, ko gero, daugeliui įmonių bėgimas nuo grėsmės vis dar yra vienas iš pagrindinių socialiai atsakingo verslo variklių. Tas pats variklis pamažu pradeda veikti ir mūsų šalies įmonėse. Pastaruoju metu nuvilniję „Iki“ parduotuvių tinklo darbuotojų streikai, paaštrėjęs žiniasklaidos dėmesys gamtosaugos problemoms – tai vieni pirmųjų, tiesa, labai nedrąsūs, mūsų visuomenės žingsniai, siekiant atkreipti verslo atstovų dėmesį į socialines bei ekologines problemas. Į Lietuvos verslo erdves socialiai atsakingas verslas dar tik skinasi kelią. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, mūsų šalies įmonės pradeda keisti požiūrį į socialinę atsakomybę. Pasirodė pirmosios Lietuvos įmonės, Pasaulinio susitarimo narės, socialinės atsakomybės ataskaitos. Tačiau net tos

įmonės, kurios prisijungdamos prie Pasaulinio susitarimo viešai deklaravo atsakingo verslo principų laikymąsi, menkai suvokia šios veiklos esmę. Remiantis Jungtinių Tautų (JT) vystymo programos atliktais tyrimais, dauguma Lietuvos įmonių, kurios nurodė sistemingai įgyvendinančios ir integruojančios socialinę atsakomybę į savo verslą, yra gana glaudžiai susijusios su užsieniu. Tai leidžia manyti, kad atsakingo verslo principus įmones verčia prisiimti jų motininės užsienio organizacijos bei užsienio partneriai. Be to, Lietuvos įmonėms vis didesnį spaudimą daro finansų institucijos (Europos finansinių įmonių grupė SEB), kurios vertindamos įmonių rizikos laipsnį, pradeda reikalauti nefinansinių įmonės veiklos ataskaitų (apimančių ir socialiai atsakingą veiklą). Vis dėlto verslo socialinė atsakomybė nėra vien tik mėginimas ištaisyti klaidas ar apsisaugoti nuo galimos grėsmės. Novatoriškai mąstančioms ir nebijančioms iššūkių įmonėms atsakinga veikla atveria naujų galimybių ir didesnį konkurencinį pranašumą. Įmonės, siekiančios užsitikrinti ilgalaikes perspektyvas veiklos plėtojimui, negali likti abejingos jas supančiai aplinkai. Juk verslas tiek pat priklauso nuo gamtinių išteklių ir visuomenės, kiek pastarieji veiksniai priklauso nuo verslo procesų. Tam, kad įmonė galėtų sėkmingai ilgą laiką plėtoti savo veiklą, jai reikalingi tiek materialūs, tiek ir žmogiškieji ištekliai. Mokslas, sveikatos apsauga, lygios galimybės – yra būtini užtikrinti produktyviai darbo jėgai. O tausojantis, racionalus gamtinių bei energetinių resursų naudojimas daro verslą produktyvesnį. Viešai pateikiama informacija apie įmonės veiklą formuoja didesnį visuomenės pasitikėjimą verslu, kuria patrauklaus ir patikimo darbdavio įvaizdį, užmezga santykius su vietinėmis bendruomenėmis. Socialiai atsakinga įmonė gali tikėtis, kad joje norės dirbti geriausi darbuotojai, kad jai pavyks geriau sutarti su partneriais, atitikti aukštus užsienio pirkėjų keliamus standartus. Atsakingo verslo vystymas tampa būtinybe ir nauju iššūkiu įmonėms.

Lietuva keitėsi ilgai ir nuobodžiai, kol pagaliau tapo „beveik“ tokia kaip ir visos kitos Europos šalys. Lietuvos ekonomika vystėsi netgi greičiau, nei tikėjosi Europos Sąjunga. O kartu su tuo išsivystymu atsirado ir tai, ko visai nereikėjo: dailūs produktų pakeliai, keisčiausių ir kartais net baisių formų plastikiniai buteliai, gražios etiketės ir visos kitos nesąmonės, kurios patogiai egzistuoja Vakarų pasaulyje. Tose šalyse jau daugiau nei dvidešimt metų kalbama apie buitinių atliekų perteklių ir gamtinių išteklių limitus. Tačiau visa tai pernelyg negąsdino mūsų beveik pusbrolių vakariečių, kol galiausiai jie pradėjo jausti aplinkos pasikeitimus. 2003 metais anglai, prancūzai ir ispanai prabudo iš gilaus „mums nesvarbu“ miego. Pagaliau jie pradėjo kažką daryti ne tik popieriuje. Baigėsi kalbos ir susitikimai, prasidėjo veiksmai. Vokiečiai juos kuo maloniausiai mokė, nes jie daugelį metų rūšiuoja butelius ne tik pagal medžiagą, iš kurios jie pagaminti, o ir pagal spalvą. Dabar ir mes savo gimtoje žemėje girdime pamokas apie teršiamą aplinką ir gamtinius išteklius, jų trūkumą. Kiekvienas turėtume susimąstyti, ar mes tikrai tokie kvaili ir tikrai nieko nežinome. Galbūt Lietuvoje ant kiekvieno stogo dar nedygsta saulės baterijos, bet tai dar nesako, kad mes nieko neišmanome, juk jos taip greitai dar nedygsta ir kitose Europos šalyse. Tokios naujos technologijos kaip saulės baterijos ar vėjo malūnai yra paprasčiausiai brangios. Kas tik netingi, dabar pliurpia apie ekologiją ir jos svarbą, gerdami limonadą ar alų. Deja, niekas nesako, ar ta nauja „būkime draugiški aplinkai” banga yra nuoširdi ir daugelio pripažinta idėja, ar tiesiog naujausia mada. Mūsų mamos ir močiutės žinojo apie atliekų panaudojimą daugiau nei madingiausi dabartiniai strategai. Tos moteriškės mokėjo sunaudoti viską, ir jų šiukšliadėžės nebuvo pilnos „Maximos” ar kito prekybos centro pakuočių. Turbūt tos pačios šiukšliadėžės buvo pustuštės, ir tai visiškai suprantama – šiukšliavežės atvykdavo tik kartą per savaitę. Jos neišmesdavo seno ir nesunaudojamo muilo gabaliukų – šie buvo renkami gal pusmetį ir po to visi kartu suklijuojami. Tačiau ne aplinkos gerumui visa tai buvo atliekama, o kaip būtinybė – juk trūko visko. Dabar Lietuva, kaip ir dauguma kitų

Europos šalių, kenčia nuo kitos ligos – pertekliaus. Mes turime tiek daug visko, kad net nežinome, ką su tais visais naujais daiktais daryti. Kramtomos gumos popieriukai voliojasi ant šaligatvių, alaus skardinės ir buteliai puošia žalius tėvynės miškus. Kam dabar rūpės ekologija, kai už grąžintą butelį jau ne visur pinigėlių gausi. Dar nėra tokio šiukšlių konteinerio, kuris įmetus stiklinį butelį pasakys: „Dėkui už aplinkos saugojimą, štai jūsų dvidešimt centų“. Tuo pačiu metu politikai ir šiaip visų galų žinovai vėl kalba ir moko mus apie aplinkos apsaugą ir ekologiją, o mes tikime ir plaukiame pasroviui. Parduotuvės ir vėl pilnos smėlio spalvos drabužių – nes tai natūrali spalva, o storapadžiai batai, ypač iš kamščio, ir vėl madingi nes jie juk tokie nepatogiai gražūs. Tuo pačiu metu prancūzai kemša net brangaus vyno butelius plastikiniais kamščiais – dėl kamščio trūkumo. Net vadinamos pasaulinės žvaigždės, įskaitant Madonna ir Angelina Jolie, dabar gelbėja pasaulį. Dalina savo sunkiai uždirbtus pinigus pasaulį saugančioms organizacijoms, netgi vaikus įsivaikina ir gerą pavyzdį rodo. Kodėl gi ne? Žinoma, gelbėti pasaulį yra labai malonu ir vis dėlto madinga. Juk negalime atsilikti, tik kažkodėl šiukšlių konteineriai Lietuvos kiemuose dainuoja visai kitą dainelę. Galbūt ir Lietuvos merijoms derėtu „ištėkšti“ 5 000 JAV dolerių, New York ir Montreal merijų pavyzdžiu, kad padailintų miestus maloniomis saulės baterijų pagrindu veikiančiomis šiukšliadėžėmis, kurios suspaudžia šiukšles. Tos nepigios šiukšliadėžės buvo giriamos už įvaizdį, estetiškai patrauklų aplinkiniams ir už „pigumą“, mat iš tokių šiukšliadėžių šiukšles reikia rinkti penkis kartus rečiau. Man irgi patinka gelbėti pasaulį, aš irgi rūšiuoju butelius, popierius ir skardines. Galbūt aš tingi, bet, deja, aš neseku prancūzaičių mados ir tų pakartotinai vartojamų atliekų neplaunu ir nešvaistau svarbiausio gamtos ištekliaus – vandens. Pamenu, praėjusiais metais, kai gyvenau Prancūzijoje, su vyru restauravome namą ir lupome senus sienų apmušalus. Prie mūsų namo buvo speciali popieriui skirta šiukšliadėžė, į kurią tuos visus senus apmušalus ir sudėjome. Po poros dienų į duris jau beldėsi vietinė aplinkos apsaugos atstovė, kuri labai gražia prancūzų kalba pareiškė, kad sienų apmušalai yra netinkamas popierius mesti į šias šiukšlių dėžes! Ji mūsų neapdovanojo bauda, bet užtat aprūpino knyge-

le, aiškinančia, ką galima dėti į kokią šiukšlių dėžę. Nereikia galvoti, kad Prancūzijoje jau viskas taip ir veikia. Pakartotinio vartojimo sistema, nors ir nenauja, dar nelabai gerai įsisavinta. Įstatymų apie pakartotinį vartojimą ten, kaip Belgijoje ar Vokietijoje, nėra. Nors prancūzai madingi ir nenori atsilikti, aš nemanau, kad tos elegantiškos damos, dėvinčios madingus purvo spalvos drabužius, Eliziejaus laukuose galvoja apie gamtą, jos naudą ir svarbumą. Jos tikriausiai net nežino, kaip karvė ar ožka atrodo, tačiau atlieka savo vaidmenį ir lengvai vaikšto Paryžiaus gatvėmis pitono odos bateliais. Šiukšlės Prancūzijoje, kaip ir daugumoje Europos šalių, renkamos tik kartą per savaitę. O tai tokiuose miestuose kaip Paryžius ar Lyonas nelabai veiksminga. Specialių konteinerių popieriui, plastikui ir stiklui didmiesčiuose rasti irgi sunku... Negi pastatysi didžiulį plastikinių butelių konteinerį Luvro soduose? Prancūzų pakartotinio vartojimo standartai, palyginus su kitomis pasaulio šalimis, gana aukšti. Ir nors jie „kabo“ toli už vokiečių nugaros, tai dar nereiškia, kad prancūzai nesistengia. Tarkim, pasižiūrėjus į statistiką, nors Prancūzija ir yra viena iš didžiųjų pasaulio šiukšlių „gamintojų“ (33 974 000 tonų 2005 metais), stiklo perdirbimo duomenys vis dėlto malonūs (net 55 procentai nuo 1998 metų ir vis didėja!). Deja, prancūzai nėra labai organizuoti, tad duomenų rinkimo pavyzdžių rodyti negali. Anglai šiuo klausimu daug tvarkingesni, jie renka duomenis ne tik apie nacionalinį perdirbimo reitingą, bet taip pat skaičiuoja ir kiekvienos grafystės perdirbimo duomenis. Anglijoje neegzistuoja gražiai apkalbėtos prancūziškos „decheterie“ (perdirbimo centrai), kurios švaresnės ir turbūt tvarkingesnės nei visa Prancūzija kartu sudėjus, tačiau Anglijoje išrūšiuotos šiukšlės surenkamos šiukšliavežių pagal šiukšlių maišų spalvą. Kiekviena grafystė dabar rungtyniauja, kuri yra švaresnė ir draugiškesnė aplinkai. Ekseterio grafystėje 2006 metais vyko net buitinių atliekų perdirbimo varžybos „Perdirbk ir laimėk“. Geriausias perdirbėjas ir laimėtojas gavo po naują aplinkai draugišką automobilį ir prižadėjo toliau rūšiuoti šiukšles. Deja, yra ir kitokių istorijų. Visai neseniai Anglijoje, televizijos programoje vadinamoje „Big Brother” pasirodė kažkokia sena ir jau nebežinoma žvaigždė Pete Burns. Jis trynėsi

po „Big Brother” apartamentus, dėvėdamas gorilos kailius. Tai sukėlė visuotinį pasibaisėjimą, juk anglai – gyvūnų mylėtojų tauta! Gorilų kailiai Anglijoje yra nelegalūs, išskyrus asmenims su specialiais leidimais. Būdami labdaringa liaudis, Jungtinės Karalystės gyventojai žino daugiau nei įsivaizduoja apie perdirbimą. Jau beveik šimtą metų britai neša senus ir nusibodusius drabužius ir kitą nereikalingą šlamštą į „Charity Shops” (labdaros parduotuves), kur dėvėti drabužiai ir kiti daiktai perparduodami už mažą kainą, siekiant paremti benamius, alkanus, žaliuosius, gyvūnų teisių gynėjus, aklus, kurčius ir visus kitus, kuriems reikia pagalbos. Jie drąsiai komentuoja ir kritikuoja savo merijų veiksmus ir bando, stengiasi saugoti aplinką bei perdirbti geriau nei jų ilgaamžiai priešai prancūzai, o statistika tai įrodo. 2005 metais Jungtinės Karalystės aliuminio perdirbimo reitingai buvo net 28 procentai. Žinoma, iki perdirbimo ekspertės Vokietijos (100 procentų) Anglijai dar toli, tačiau tai daug geriau už prancūzų 19 procentų. Prancūzija „pirmauja“ atominių atliekų generavimo srityje būdama net trečioje vietoje visame pasaulyje, užtai anglai tik penkti. Oficialiai taip pat žinoma, kad Anglijoje yra daug daugiau įmonių parduodančių nežalingus aplinkai produktus, o Prancūzijoje į visa tai dar žvelgiama atsargiai ir nenoriai. O kur Ispanija? Ispanai su savo „laid-back“ tradicijomis ir su „rytoj“ požiūriu gerais reitingais girtis negali. Pagyvenus tarp ispanų viskas pasidaro labai aišku. Jie myli vaikus, bet skuba juos prilupti, jie katalikai, bet duomenys rodo, kad Ispanijos viešnamiai uždirba daugiau nei visų kitų Europos šalių, tad jei jiems aplinka ir rūpi, jie to nerodo. Kaip ir prancūzai, ispanai nėra labai gerai organizuoti, patys nelabai supranta savo biurokratiją ir, tiesą sakant, nenori suprasti. Jiems paprasčiau suorganizuoti fiestą nei švaros dieną. Apsidairius važiuojant Ispanijos greitkeliais viskas pasidaro labai aišku. Vokietija, Belgija, Olandija ir Šveicarija yra perdirbimo pirmūnės, ir atrodo, kad dar tokiomis ir liks ateinančius dešimt metų. Šveicarijos buitinių atliekų perdirbimo reitingas nuo 1998 metų yra net 52 procentai ir gerėja, Olandija jau viršija 60 procentų, Belgijoje Flandrijos dalis viršija 71 procentą, o Vokietija jau senai pralenkė kitas šalis su perdirbimo reitingais – tokiais aukštais, kad turbūt tuoj pasieks 100 procentų buitinių atliekų perdirbimo srityje. 2005 metais Vokietija perdirbo daugiau nei 90 procentų stiklo, 100 procentų

aliuminio ir virš 90 procentų plieno. Ar verta minėti šalis „atsilikėles“ perdirbimo srityje? Manau, kad ne. Rodos, kol kas Graikijos reitingai Europoje vieni iš prasčiausių, ir jie tokie ir liks su tinginišku mentalitetu. Lietuva dar nepasirodė nei „juoduose“, nei „baltuose“ sarašuose, tačiau tai dar nereiškia, kad mums derėtų sekti graikų pavyzdžiu. Ir vis dėlto kur yra ta plonytė linija tarp mados ir tikro nuoširdaus aplinkos saugojimo? Juk būti draugišku aplinkai nėra taip sunku. Tik nereikia eiti iš proto, šiuo metu tai yra mados reikalas, ir, jei viskas bus gerai, ši mada gal nenusidėvės taip greitai ir nebus pavėluoto „comeback“ po 20 metų, kai jau bus per vėlu. Visas šitas aplinkos saugojimo reikalas yra paprastas ir nuo jo priklauso žmonijos ateitis. Kontroversija egzistuoja visur, ir seniai visiems aišku, kad vėjo malūnai pasaulio neišgelbės. Reikia galvoti ir veikti logiškai, o ne beprotiškai, kaip kad madingos anglės bandė pirkdamos aplinkai draugiškas rankines, kurios buvo importuotos iš Kinijos, turbūt siūtos penkiamečių rankomis. Mes jau visi žinome, kad prieš metant stiklinį butelį į šiukšlių dėžę reikia susimąstyti – ar jau taip sunku pasivaikščioti iki specialaus buteliams skirto konteinerio. Deja, mūsų savivaldybės dar neaprūpino kiekvienos vietovės, rajono ar kiemo šiuo patogumu. Nereikia jaudintis – taip yra ne tik Lietuvoje, Prancūzijoje iki tokių konteinerių paprastai reikia važiuoti apie 20 kilometrų, o Ispanijoje jie beveik netuštinami po pusmetį. Keisti paprastus įpročius nėra taip lengva, bet turbūt lengviau, nei balansuoti ant kamščio platformų. Vokiečiai ir belgai jau sugebėjo pakeisti savo ekologinius įpročius, bet ne todėl, kad norėjo, o tiesiog neturėjo kitos išeities. Kai Belgijoje buvo įvesti gamtą ginantys įstatymai, policininkai tikrindavo visas buitines šiukšlių dėžes, ar jose nėra perdirbamų medžiagų, ir dalino baudas į kairę ir į dešinę. Įpročiai pasikeitė greitai ne iš noro, bet iš baimės. Kitose šalyse, deja, nors perdirbamų medžiagų konteineriai ir pasirodė, visas reikalas liko ir kol kas tik liks mada. Mada vieną dieną gali ir pasibaigti, o tada reikės nuoširdžiai susimąstyti, ar dar norisi gelbėti pasaulį mūsų pačių naudai. Per tą laiką saulės baterijos atpigs, vėjo malūnai puoš visus galimus laukus ir galbūt net maisto produktų pakuotės supaprastės. Deja, iki to laiko tiems, kurie nori saugoti aplinką ir perdirbti buitines atliekas, reikės daryti tai patiems.

16 / atliekos / rūšiuok rūšiuok

ozonas nr. 3 / 2007 08 08 / www.ekologija.lt

Rūšiavimas: kur mesti? Pas mus – „pradedančiuosius” – kol kas dažniausiai stovi tik 3 tipų rūšiavimui skirti konteineriai: popieriui, plastikui ir stiklui, tačiau pasistengus, į juos galima išmesti didžiąją dalį antrinių žaliavų. Jei kieme ir nestovi diferencijuoti konteineriai, atliekas vis tiek galime rūšiuoti. Ir savaitgalį, važiuojant pas močiutę į kaimą, užsukti į kiemą kitam rajone,

kur tokie konteineriai yra. Padarius gerą darbą net diena bus malonesnė. Į popieriui skirtą konteinerį meskite švarų popierių: laikraščius, žurnalus, pakavimo popierių, kartonines dėžes, kartonines gėrimų pakuotes (pieno, sulčių ir pan. „tetrapakus”). Nemeskite: tapetų, servetėlių, popierinių nosinių, pakelių nuo traškučių, kal-

kinio ir riebalais sutepto popieriaus (pvz., dėžutės nuo picos). Į stiklo konteinerius meskite: butelius, stiklainius, kitus stiklo indus, įvairaus stiklo duženas, metalo atliekas (žiūrėti žemiau). Nemeskite: porceliano duženų, elektros lempučių, dažais ar tepalais užterštos taros, ampulių, stiklinių vaistų buteliukų,

keramikos šukių, veidrodžių, automobilių langų stiklų, lempų ir dujinių lempų, stiklo lakštų, armuoto stiklo, kristalų. Į plastikui skirtą konteinerį meskite: plastikinius PET butelius (nuo limonado, mineralinio vandens, alaus, aliejaus), indelius nuo padažų, majonezo, indų ploviklio, šampūno, polietileno plėvelę, kitas plastikines pakuotes, žaislus, indus, kitus plastikinius gaminius. Prieš mesdami į konteinerį PET butelius, nusukite kamštelius, nuimkite žiedelį, nes jie pagaminti iš kitos rūšies plastiko. Pasistenkite, kad pakuotės būtų kuo švaresnės. Tas pats galioja ir metalo

pakuotėms.

Nemeskite: tepalo bakelių, taros nuo dažų ar antifrizo, riebalais užterštų jogurto, margarino, grietinės indelių. Paskutiniu metu plastikai vis labiau keičia stiklą, metalą, medieną. Todėl, jei nepatingėsim ir skirsim daugiau dėmesio, galima žymiai sumažinti atliekų kiekius sąvartynuose, kuriuose plastiko pakuotės išsilaiko 200 metų, o irdamas išskiria daug nuodingų junginių. Tereikia praplauti nešvarius maišelius (pvz., jogurto), kitas pakuotes ir išmesti į jiems skirtą konteinerį. Metalo pakuočių nėra tiek daug, todėl specialių konteinerių joms dažniausiai nėra. Metalo atliekas meskite į stiklui skirtą konteinerį. Meskite: konservų dėžutes, skardines nuo gėrimų, aliuminio lėkšteles ir kepimo skardines, metalinius dangtelius, dėžutes ir visas kitas metalinės pakuotės atliekas. Nemeskite: aerozolinių flakonų, taros nuo pavojingų cheminių medžiagų, dažais užterštų dėžučių. EKOBLOGAS.INFO PARENGTA PAGAL „ŽALIASIS TAŠKAS“ BROŠIŪRĄ

Rūšiuok ir atiduok perdirbti Spalvotųjų ir juodųjų metalų ir jų lydinių laužo, pavojingų atliekų (naudotų akumuliatorių, tepalo, kuro, oro filtrų, naudotų tepalų ir kitų), antrinių žaliavų (metalinės, plastikinės ir stiklinės pakuotės), galvaninių elementų, EEĮ (elektros ir elektronikos įrangos) atliekų surinkimassupirkimas, rūšiavimas, perdirbimas ir eksportas. Palemono g. 1, Kaunas, tel. (8 37) 490260, faksas (8 37) 373478, el.p. [email protected], svetainė: www.zalvaris.lt Popieriaus, polietileno, plėvelės atliekų, makulatūros, polietileno, plastiko atliekų supirkimas. „Tikritus“, UAB, Metalo g. 19B, Vilnius, tel. (8 5) 2040257, faksas (8 5) 2040258, el. p. [email protected], svetainė: www.tikritus.lt Stiklinės, plastikinės, PET (polietileno tereftalato), kombinuotos, metalinės, popierinės ir kartotinės bei kitos pakuotės atliekų tvarkymas. „Žaliasis taškas“, VšĮ, Žalgirio g. 131, Vilnius, tel. (8 5) 2331152, faksas (8 5) 2336435, el. p. [email protected], svetainė: www.zaliasistaskas.lt Elektronikos laužo surinkimas ir perdirbimas, elektronikos detalių, kabelių, laidų, automobilių, automobilių katalizatorių, panaudotų galvaninių elementų supirkimas. „EMP recycling“, UAB, Galinės k., Vilniaus r., tel. (8 800) 10108, el. p. [email protected], svetainė: www.emp.lt Filialai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Marijampolėje, Panevėžyje Statybinio laužo, buitinių atliekų surinkimas, įvairių gamybinių atliekų tvarkymas, maisto atliekų, surinkimas, tvarkymas, pavojingų atliekų surinkimas, tvarkymas. „Švarus miestas“, UAB, Liepkalnio g. 172, Vilnius, tel./faksas (8 5) 2700402, el. p. svarusmiestas@svarusmiestas. lt, svetainė: www.svarusmiestas.lt Komunalinių atliekų, antrinių žaliavų surinkimas bei rūšiavimas, pakuotės atliekų tvarkymas, statybos, maisto, pramoninių atliekų surinkimas ir perdirbimas. „Ecoservice“, UAB, Gariūnų g. 71, Vilnius, tel. (8 5) 2649251, faksas (8 5) 2649259, el. p. [email protected], svetainė: www.ecoservice.lt, Filialai Klaipėdoje, Šilutėje Išeikvotų akumuliatorių surinkimas, supirkimas, perdirbimas. „Bateris“, UAB, Kauno g. 32, Vilnius, tel. (8 5) 2163571, faksas (8 5) 2339591, el. p. [email protected], svetainė: www. bateris.lt Plastiko, popieriaus, metalo, stiklo ir kt. surinkimas ir perdirbimas. „Ateities ekologija“, UAB, Pramonės pr. 23, Kaunas, tel. (8 37) 407236, el. p. [email protected], svetainė: www.ateitiesekologija.lt Atliekų tvarkymo ir perdirbimo paslaugos, perdirbimo įrangos montavimas, automobilių, kompiuterių, kartono, metalo, popieriaus, medžio, stiklo ir kitų atliekų surinkimas, biurų aprūpinimas tinkamais atliekų konteineriais, atliekų konteineriai statybos aikštelėms. „Kuusakoski“, UAB, Minijos g. 162, Klaipėda, tel. (8 46) 397040, svetainė: www.kuusakoski.com, Filialai visoje Lietuvoje. Gyvūninės kilmės produktų (ŠGP), kuriuose yra maisto atliekų, surinkimas iš viešojo maitinimo įstaigų. ŠGP apskaitos žurnalų pildymas, mėnesinių ataskaitų teikimas teritorinei Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai. „Horeca sprendimai“, UAB, A. Goštauto g. 11-507, Vilnius, tel. 8 671 99377, (8 5) 2620092, el. p. [email protected], svetainė: www.horecasprendimai.lt