Kubizmas

•

•

•

•

•

•

•

KUBIZMAS - 20 a. pradžios modernistinės dailės (daugiausia tapybos) kryptis. Nors kubistų paveikslai gali atrodyti abstraktūs ir geometriški, juose vaizduojami realūs objektai. Būdingiausi kubizmo vaizdavimo bruožai – realių daiktų atsisakymas, keleto žiūrėjimo taškų įvedimas. Tenkinamasi prigesusiomis spalvomis: ruda, pilka, žalia ir gelsva. Kubistinės formos perkeliamos į erdvę. Atsiranda tokia pat skulptūra. Kubistai radikaliai paneigė europietiškąją meninės kūrybos kaip gamtos mėgdžiojimo tradiciją, atsisakė geometrinės perspektyvos, taikė kelis žiūrėjimo taškus, gilinosi į daiktų struktūrą, siekdami trimatį tūrį pavaizduoti dvimate forma. Jie taip „iškloti” drobėje, kad kiekvienos formos skirtingos pusės gali būti matomos vienu metu įvairiais kampais. Kubizmas – tai viena iš labiausiai komplikuotų ir rafinuotų modernistinės dailės srovių. Manoma, kad kubizmas padarė perversmą dailėje, bei jos estetikoje. Jis atsirado ir išsivystė pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Prancūzijoje, o vėliau išplito ir po kitus kraštus. Įtaką jiems darė Afrikos, Okeanijos, Pirėnų pusiasalio genčių primityvusis menas. Po Sezano mirties buvo organizuota keletas jo darbų parodų, ir kažkada nesuprastas menininkas staiga tapo pasaulio garsenybe, įkvėpė jaunus dailininkus. Jo mokymu apie bet kokios formos geometrinę prigimtį netruko pasinaudoti ir toliau jį vystė kubizmo pradininkai. Kubizmo pradininkas ir žymiausias atstovai – Pablas Pikasas (Pablo Picasso) Žoržas Brakas (Georges Braque), Chunas Grisas (Juan Gris). Nuo šio judėjimo prasideda radikali modernizmo išraiška. Skiriami 3 pagrindiniai tarpsniai: 1. 1906-09 m. – prekubistinis (arba vad. sezaninis) laikotarpis. Ankstyvieji darbai apibendrintų, ritmiškų formų, supaprastintos ir išryškintos plastinės sąrangos. Pirmuosius darbus dar palyginti nesunku suprasti, nes galima suvokti kampuotų plokštumų prasmę. 2. Po to prasideda analitinis – grynojo kubizmo periodas, kuris apima 1910-14 m. Dabar dailininkai ieško ne tiek charakteringų žmogaus, reiškinių bruožų, kiek jų „pirminių elementų”, struktūros. Antro tarpsnio kūriniams (daugiausia natiurmortams) būdinga dinamiška, simultaninė skirtingų vaizduojamojo objekto rakursų ekspozicija, kuria paveikslo plokštumoje siekta perteikti erdvinio kūno konstrukciją. Vadovautasi intelektualiniu suvokimu. Viskas skaidoma geometrinėmis plokštumomis. Tokiam tikslui tinka ne gyvi ir sudėtingi žmonės, o žymiai paprastesni buities daiktai. Paveikslus užplūsta geometrizuoti smuikai, gitaros, ąsočiai. 3. Žiūrovas, rinkdamas vienon vieton šiuos elementus, privalo sukurti pilną naujo daikto, dailininko sukurtos naujos realybės vaizdą. Į pirmą vietą iškilus vidinei daiktų struktūrai, vis mažiau reikšmės teikiama įprastiniam koloritui ir formai. Daugelis analitinio kubizmo eksperimentų artimi abstrakčiajai dailei. Analitinis kubizmas padėjo įsitvirtinti abstrakcionizmui ir suformavo naują, geometrinę kubizmo atšaką. 1913-14 m. – vyrauja sintetinis kubizmas. Vėlyvojo tarpsnio paveikslai dekoratyvūs, vientisesnės formos, įvairesnių spalvinių derinių, išraiškingų faktūrinių efektų. Tuo metu vaizdinę analizę nustelbė daiktinių pavidalų sintetinimo uždaviniai. Susidomėta medžiagiškumo išraiška; paplito koliažo technika. Ch.Griso, Ž.Brako, P.Pikaso paveiksluose pradėjo atsirasti laikraščių, drabužių skiaučių, afišų gabaliukų, banknotų ir kitų realijų. Kartu su nutapytais daiktais jos sudarė savotiškai gyvą natiurmortą. Greta tapybos plėtota skulptūra, sukomponuota asambliažų. Nuo geometrinių plokštumų iki realių daiktų montažo – toks kubizmo tapybos kelias. Kita vertus, ar ne geriau žengti dar vieną žingsnį ir vietoj nutapytos daiktų esmės rodyti pačius daiktus arba bent jų dalis. Taip koliažas, pradėjo daiktų agresiją dailėje, kuri baigėsi naujos srovės – pop meno atsiradimu.