Kaip-tapti-pakankamai-gera-mama.pdf

KAIP TAPTI PAKANKAMAI GERA MAMA?

AR GALIME TEIGTI, KAD BESĄLYGIŠKA MAMOS MEILĖ VAIKUI YRA MITAS? Ne, nesutikčiau su šiuo teiginiu. Giliai mumyse įsišaknijęs motinystės instinktas verčiantis rūpintis savo vaikais, leidžia pirmiausiai užtikrinti žmonių kaip biologinės rūšies išlikimą. Jo poveikis yra labai galingas ir jungiantis savyje tiek daug prieštaringų aspektų, jog negalėdami ištverti jo keliamų vidinių prieštaravimų mes patys linkę apgaubti jį įvairiais mitais ir legendomis. S. Freud ir kiti psichoanalizės pradininkai atvirkščiai kalbėjo apie tai, kad motinos meilė vaikui, o ypač motinos meilė sūnui, yra pati stipriausia iš visų apskritai egzistuojančių žmogiškos meilės formų ir būtent ši meilės rūšis įgalina mamas didžiausioms aukoms ir savęs atsisakymui. Pati S. Freud mama mylėjo jį žymiai daugiau nei jo seseris ir tą nuolat pabrėždavo ir parodydavo. Gyvendami vartotojiškoje visuomenėje, įpratome prie paviršutiniško požiūrio į įvairiausius dalykus, iš dalies dėl to net ir motinišką meilę vaikams sugebame kažkokiu būdu sumažinti ir netgi „subanalinti“, o dėl to šiais laikais motinystė praranda savo tikrą ją prasmę ir tampa panaši į savotišką blizgančių spalvotų paveikslėlių su besišypsančiais raudonskruosčiais kūdikiais ir laimingomis simpatiškomis bei madingai apsirengusiomis mamomis rinkinį. Už tokį neatsargų elgesį su instinktyviomis jėgomis sumokame iš tiesų brangiai. Yra tokia garsi D.W.Winnicott frazė: „nėra tokio dalyko kaip naujagimis“. Naujagimis yra neatsiejamas nuo jį palaikančios aplinkos – globėjo, kuris gali užtikrinti jo pačių pagrindinių poreikių patenkinimą. Tas globėjas dažniausiai yra mama. Dėl nežinojimo ir nepatyrimo jaunos motinos susiduria su didžiule problema – laukdamos vaiko, jos įsivaizdavo motinystę kaip kažką labai natūralaus ir paprasto, lyg gimus kūdikiui būtų įmanoma tuojau pat, stebuklingu būdu, per vieną naktį tapti ir mama. Susiduriant su realia motinystės situacija tenka staiga ir skaudžiai suaugti bei iš naujo perkainoti vertybes, o tai netikėtai pareikalauja ir jėgų, ir laiko ir didžiulių asmeninių pastangų. Moterys ima išgyventi motinystę realiai ir suvokti kaip stipriai ji skiriasi nuo prieš tai buvusio įsivaizdavimo. Dažniausiai tai labai išgąsdina, o be to, prisideda ir suvokimas, kokios kainos iš tiesų iš tavęs pareikalaus tapimas mama savo vaikui. Nesistebiu kad dažnai puolama į kitą

kraštutinumą – kelių savaičių ar net dienų naujagimis numetamas auklei, o mama išeina į darbą ir toliau „daro karjerą“. Galima būtų tik liūdnai pasakyti, kad nors kūdikis ir gimė, tačiau mama dar ne.

KOKIAS DAŽNIAUSIAI KLAIDAS DARO NET GERANORIŠKIAUSIOS MAMOS, KAD JŲ SANTYKIAI SU VAIKAIS GALIAUSIAI TAMPA ĮTEMPTI? IR KOKIAS SUAUGĘ VAIKAI? Pernelyg sudėtingas klausimas. Manau pati didžiausia „geranoriškiausių motinų“ daroma klaida, dėl kurios vėliau kyla labai daug kančios ir problemų yra perdėtas rūpestis kitais ir pilnas savęs atsisakymas. Tai neišvengiamai sukelia nuovargį, perdegimą, o taip pat ir pyktį bei pastovius nuvertinimo ir bejėgiškumo jausmus. Visa ta įtampa ir nepasitenkinimas dėl savo apgailėtinos egzistencijos dažniausiai neišvengiamai persikelia ir į santykius su vaikais ar su sutuoktiniu. Mielos mamos, nepamirškite, jog sveika meilė vaikams prasideda tik nuo sveikos meilės sau. Neišmokusios mylėti, rūpintis, lepinti ir globoti savęs negalėsime nuoširdžiai mylėti ir rūpintis nei savo vyrais nei vaikais.

GAL TURĖJOTE IR GALITE PATEIKTI ĮDOMIŲ ATVEJŲ IŠ SAVO DARBO PRAKTIKOS. ŽINOMA, TAS ISTORIJAS NUASMENINKIME IR, JAS TRUPUTĮ GALIMA PAKEISTI, KAD ŽMOGUS SAVĘS NEPAŽINTŲ.

Vilija, 29m. Ištekėjusi, šiuo metu augina 4 mėn. ir 2 m. dukrytes, baigusi VU prancūzų kalbą, dirbo leidykloje vertėja. Vyras – dirba vadybininku. Šeima gyvena gerai, sutaria, buitis sutvarkyta. Kreipėsi dėl to, kad jaučiasi labai blogai, visiškai nebeturi jėgų, verkia, nes gimus antrai mergaitei, labai pasikeitė pirmosios elgesys – ji nustojo būti savarankiška, nuolat kabinasi į mamą, zyzia arba guli ant lovos ir širdį draskančiu balseliu verkia „mama, mama“. Ji jaučia, kad nebegali to ištverti, kartais tiesiog aprėkia dukrą, o kartais kyla noras ją suimti į rankas ir stipriai pakratyti. Tačiau ypač vargina užeinčios mintys, kad ji gali „nebeištverti“ ir ką nors blogo padaryti savo vyresnei dukrytei, bijo, kad nesusivaldžiusi galėtų ją net nužudyti, dėl to ypač stipriai išgyvena, jaučiasi nenormali, sutrikusi, bet dažniausiai tiesiog „bloga mama“. Ir kartais galvoja, kad geriau jai būtų negyventi, nes jos ir vyrui be jos būtų tik geriau. Pirmas įspūdis: stambi, mielai jaukiai apsirengusi – šviesios kelnės, pastelinių spalvų marškiniai. Gražūs ir malonūs veido bruožai, labai šilta šypsena – be galo motiniška, švelni moteris, nežiūrint antsvorio, iš jos tiesiog spinduliuoja švelnumas, meilė ir mane aplanko aiškus suvokimas, net nejaučiu poreikio ko nors pasiklausti, - net ir aš galiu pajusti kad jos vyras be galo stipriai ją myli. Kalba maloniu, tyliu balsu. Kalbėdama visą laiką praverkia. Man darosi ne tik labai jos gaila. Psichoterapijos eiga. Vilijos būklė taip pat verčia mane stipriai nerimauti, suvokiu kad ji jaučiais labai blogai, todėl jau pirmojo susitikimo metu ilgai jai aiškinu, kad jei nepadės psichoterapinės konsultacijos, gali tekti pradėti vartoti vaistus. Kažkaip stipriai struktūruoju visą mūsų pirmąjį pokalbį, ko paprastai niekuomet nedarau, tačiau šiuo atveju tikrai daug ir ilgai aiškinu ir mokau, kad jai būtina turėti savo erdvės, ir savo asmeninio laiko, kaip būtina nustatyti ribas vaikui, nes vyresnioji dukra taip reaguoja ne dėl to, kad ji buvo prasta mama, o kaip tik priešingai dėl to, kad ji buvo labai labai gera, per daug gera mama. Juk tik geras mamas taip sunku palikti! Štai ir jos vyresnė negali susitaikyti, kad tokia pačia geriausia pasaulyje mama nuo šiol teks dalintis su mažąja sesute. Jaučiu stiprų Vilijos pasipriešinimą – ji nesutinka, sako, kad jos visa gyvenimo prasmė yra šeima ir vaikai, net jei turėtų laiko sau, nieko nenorėtų kito veikti, kaip tik kad būti su savo šeima. Vyras jai siūlo irgi išeiti, vakare jis grįžta iš darbo, nuolat bando pasiūlyti jai įvairių užsiėmimų, tačiau ji nesutinka, negali net pagalvoti, kad jos vaikus kad ir trumpam laikui galėtų pažiūrėti kas nors kitas. (Mintyse padėkoju Dievui, kad davė jai tokį supratingą sutuoktinį ir pasidžiaugiu, kad turėsiu gerą sąjungininką savo darbe, nors jis to ir nežinos. Jos vyras iš tiesų bando išgelbėti jų poros santykius ir atgauti savo žmoną ir mylimąją, tuo tarpu kai Vilija yra visa galva pasinėrusi į motinystę ir jau baigia joje visiškai nuskęsti). Jos tėvai taip juos auklėjo. Turi 8 m. jaunesnį brolį, nuo pat mažens nuolat jį globodavo. Vyresnėse klasėse svajodavo tapti vaikų namų auklėtoja, laisvalaikiu ten lankydavosi ir svajodavo, kaip galėtų įsivaikinti kokį našlaitį. Daug konfrontuoju, daug patarinėju, aiškinu – kaip turėtų atrodyti jos diena, duodu knygą kaip nebijoti auklėti vaikus, stengiuosi ją motyvuoti rūpintis ir savimi ir būtinai lankyti

psichoterapiją, susirasti padėjėją, auklę, savo hobį ir t.t. Viskas lyg atsitrenkia į kokią sieną, tačiau aš taip pat nenusiteikusi pasiduoti. Jau antrojo susitikimo metu Vilija atrodo kiek geriau, tačiau pasakoja, kad vis dar labai sunku, kad ypač sunku ryte, kuomet pagalvoja, kad jos laukia tokia pati diena, ta pati rutina, ta pati smėlio dėžė, tie patys darbai, namai ir t.t. Vėl verkia. Aš kalbu apie tai, kad ji jaučiasi kaip kalėjime ir kad santykiai su vaikais ir atsakomybė už juos yra ta našta, kuri taip slegia. Ji vėl priešinasi, juk viskas buvo gerai, kol nebuvo antro vaiko, pastojo planuotai, jautėsi puikiai, šeima ir yra jos gyvenimo tikslas. Aš: kad jos rūpestis vaikais yra perdėtas, kad matyt jai taip lengviau nematyti kažkokios tuštumos savo gyvenime. Ji save apleido, nieko sau neleidžia, kaip jos santykiai su vyru? Ji ima papasakoja, kad pradžioje jie užmiega trise, su mažąja, bet vėliau, nuo pusės nakties ateina ir vyresnė mergaitė, o vyras tuomet kraustosi į kitą kambarį. (Vargšas vyras, patyliukais galvoju, juk jis turėtų būti labai alkanas jos dėmesio, meilės ir fizinio artumo). Garsiai tik įvardiju tai, kad jiems abiems turėtų būti labai sunku. Staiga ji pradeda verkti, sako, kad jaučiasi labai pasiilgusi savo vyro. Manau, kad šis suvokimas ir buvo tam tikras „lūžis“ terapijoje. Per šias ašaras ir skausmą sugrįžo į gyvenimą Vilija, kaip mylinti žmona ir savo vyro gyvenimo partnerė ir tai padėjo jai bent truputėlį iškelti galvą virš vandens ir neuždusti. Vėliau mes dar ne kartą kalbėjomės apie daug ką, toliau daviau skaityti knygas. Vilija yra jautrus ir išsilavinęs žmogus, ji puikiai sugebėjo pasinaudoti psichoterapijos teikiama pagalba. Susirado auklę ir paprašė daugiau savo tėvų pagalbos, pradėjo išeiti iš namų, griežtai nenusileisti savo vyresnėlei, sakyti jai „ne“, nustatyti ribas ir dienos ritmą. Nors viskas gyvenime keitėsi iš lėto, Vilijos dvasinė būsena gana greitai ėmė gerėti ir vaistų gerti jai neprireikė.

AR ĮMANOMA APIBŪDINTI, KAS YRA GERA MAMA? „Gera mama“ tai tikrai vienas iš stipriausiai įsišaknijusių stereotipų mūsų visuomenėje. Ir, mano galva, vienas iš pridarančių mums daugiausiai žalos. Jis man primena kuomet į klausimą kaip jautiesi, atsakoma – „normaliai“. Juk nėra tokio jausmo – „normaliai“ ir nėra tokios mamos kuri sugebėtų būti vien tik „gera mama“ ar jausti savo vaikams vien tik taip vadinamus „gerus jausmus“. Mama savo vaikui (kaip, beje, ir vaikas savo mamai) jaučia galybę visokiausių jausmų ir jų niuansų žmonių santykiuose niekuomet niekas nebūna nei paprasta nei sudėtinga. Ką tik gimęs vaikas iš tiesų visai neprimena angelo su sparneliais ar veidelio iš atviruko – jis gimsta raudonas, susiraukšlėjęs ir suglamžytas, rėkia, šlapinasi, tuštinasi, nemiega naktimis, bet reikalauja dėmesio, reikalauja būti paimtas ir priglaustas ir t.t. Ir be to, visa tai verčia daryti tuojau

pat, juk jam negali paaiškinti, kad esi pavargusi, išsekusi, kad dabar pati norėtum valandėlę pažiūrėti mėgstamą filmą ar būti apkabinta ir priglausta... Tuo metu mama, kuri yra nusiteikusi vien tik „geroms emocijoms“, netikėtai gali pradėti jausti, kad kūdikis ją varginą, slegia, sekina, siutina ar „laiko prikaustęs lyg grandine prie savęs“ ir kad viso to jai jau tiesiog yra per daug. Tačiau jei jos galvoje styro tvirtai įleidęs šaknis „geros mamos“ stereotipas – tuomet ji ima slėpti ir neigti tuos savo išgyvenimus, kuriuos laiko netinkamais t.y. taip vadinamas „neigiamas emocijas“ – pyktį, susierzinimą, nusivylimą, liūdesį, skausmą ir kt. Bijo jausti tai ką jaučia, o ką jau kalbėti apie pasidalinimą tais jausmais su vyru ar artimaisiais, juk jų akyse ji taip trokšta atrodyti „gera mama“. Dažniausiai to pasekoje moteris ima vis blogiau ir blogiau jaustis: nenormali, nesveika, sutrikusi, sugniužusi, netikusi ir kt. Ačiū Dievui, jei netoliese yra brandesnių moterų, kurios gali padėti jai pasijusti suprasta ir patikinti, kad taip jaustis auginant mažus vaikus yra visiškai sveika ir natūralu.

GALBŪT MAMOS TURI STENGTIS „AUGTI“ VISĄ GYVENIMĄ: JUK VIENOKIA TURI BŪTI, KAI AUGINI MAŽYLĮ, PAAUGLĮ, KAI VAIKAS SUAUGA IR SUKURIA SAVO ŠEIMĄ? Taip, tikrai, kadangi laikausi tokios nuomonės, kad gimus kūdikiui mamos sieloje tik gimsta motinystės būsena, tai vadinasi, kad mama taip pat auga ir keičiasi su savo vaiku ir tai yra labai svarbus ir teikiantis daug džiaugsmo procesas. Iš tiesų mes augame su savo vaikais ir su kiekvienu nauju vaiku gimstame iš naujo bei toliau keičiamės ir bręstame. D.W.Winnicott, viena ryškiausių figūrų psichoanalizėje, kai kurie autoriai jį vertina labiau net už S. Freud, ir meiliai pravardžiuoja „žmonijos madona“, taip pat gerai žinomas dar ir dėl to, kad pasakęs apie tai, kad neįmanoma būti vien tik gera arba kitaip sakant „idealia mama“ ir pasiūlė kitą, taip vadinamą „pakankamai geros mamos“ koncepciją. Nors ir ji šiais laikais yra kritikuojama, kaip per ne lyg pervertinanti motinos pasiaukojimo savo vaikams aspektą. Ką gi reiškia būti „pakankamai gera mama“? Pirmiausia tai reiškia

adekvačiai suvokti ir atskirti savo vidinius poreikius bei rūpintis jų patenkinimu, nes tik tuomet gali atskirti kokie yra autentiški, tikrieji tavo vaiko poreikiai ir suskubti užtikrinti būtent jų patenkinimą. Motinystės būsena yra iš tiesų labai nelengva ir sudėtinga, tam tikra prasme, ypač ankstyvuoju periodu, ji primena savotišką psichozės formą. Tam kad galėtų reikštis autentiška ir spontaniška besivystančio kūdikio savastis motinai iškyla labai sudėtingas uždavinys – ji turi ne tik jį apglėbti savo rūpesčiu, švelnumu ir dėmesiu, tačiau tuo pat metu ir palikti mažyliui pakankamai erdvės ieškoti ir atrasti bei laisvai reikšti save. O tai padaryti galime tik patraukdamos į šalį savąjį „Aš“. Aš sąmoningai vartoju žodį „psichozė“ norėdama atkreipti dėmesį į tai, kad mes patys dažniausiai nesuvokiame kiek daug šis procesas kainuoja pačioms motinoms. Tai instinktyvus potraukis ir jėga verčianti motiną atsisakyti savo tikrosios savasties, savo poreikių (ne tik miego, maisto ir poilsio, bet ir žymiai subtilesnių ir sudėtingesnių dalykų: karjeros, statuso, įvaizdžio, socialinės rolės ir kt.), užmiršti save ir visą savo dėmesį ir laiką aukoti naujagimiui. Už tai visuomet sumokama ištirpimo, nesaugumo, liūdesio, gedėjimo jausmais, kurie dažniausiai taip ir lieka giliai paslėpti, o daugeliu atveju ima reikštis įvairiais taip vadinamos „pogimdyminės depresijos“ simptomais. Pačios motinos sunkiai tai pastebi ir dar sunkiau pripažįsta, kad taip jaučiasi. Juk tai taip nesiderina su įprastinėm mūsų mąstymo nuostatom. Pakankamai gera mama žvelgdama į savo naujagimio veidą ir klausydamasi jo mintyse dėlioja pagrindinį klausimą: „kas gi tu esi? Koks tu esi iš tiesų? Ko tu dabar nori?“ taip po truputėlį ji mokosi „kūdikio kalbos“ – suprasti neverbalinę signalinę sistemą, kuri leidžia jai pajausti, ko reikia jos vaikui būtent šią akimirką ir kaip užtikrinti to poreikio patenkinimą. „Ideali mama“ šiuo atveju – tai stereotipiškai „gera mama“ jau iš anksto „žino“ ir koks jos vaikas ir ko jis nori, todėl ji neleidžia užgimti psichologinei laisvai ir autentiškai kūdikio savasčiai ir jos vystymąsi ištinka paralyžius. Mes negalime būti neklystantys idealai. Visi tėvai ir visos mamos daro klaidas, tačiau pakankamai geri tėvai skiriasi nuo idealių tuo, ką jie daro su savo klaidomis ir ar sugeba jas įsisąmoninti ir panaudoti tolimesniam augimui.

KODĖL JAUSMAI MOTINAI TOKIE AMBIVALENTIŠKI? ČIA PATEIKSIU VIENOS PAŽĮSTAMOS PASAKOJIMĄ, KAD BŪTŲ AIŠKESNIS KLAUSIMAS. Pagrindinė emocija, kuria švaistėsi mama buvo pyktis, dažnai pasiekdavęs neįtikėtinas formas. Nuo nuolatinio nepasitenkinimo, provokacijų konfliktams, mamos labilumo kentėjo visa šeima. Nepaisant to, kad buvo išsilavinusi moteris ir pripažinio savo problemą, su tuo tvarkytis neketino. Svajojau kuo greičiau baigti mokyklą ir išvažiuoti iš tėvų namų. Išvykusi mokytis į užsienį išties atsigavau. Atrodo, net pačios aštrūs kampai sušvelnėjo: retai kada buvau prastai nusiteikusi, lengvai adaptavausi kitoje šalyje. Grįžus į Lietuvą, ilgą laiką neradau tinkamo darbo. Tačiau net neleisdavau sau pagalvoti, kad laikinam galiu apsistoti pas tėvus, o finanasiškai buvau visiškoje duobėje. Tačiau kai kas mamos elgesyje po išvažiavimo iš tėvų namų pasikeitė – ji pradėjo rodyti šiltesnius jausmus. Tai tiesiog glumino ir tebeglumina. Bandžiau pati pagerinti mūsų santykius, tačiau netikėtai sau pačiai pastebiu, kad mamos skambučiai dažniau erzina, o ypač nuolatinis klausimas: Kada aplankysiu tėvus?.. Juk žino, kad tenka daug keliauti darbo reikalais. Kai aplankau, viskas tragikomiškai grįžta į senas vėžias. Pakanka kitokio požiūrio į visišką smulkmeną, kad ją sunervinčiau ir vėl viskas baigtųsi konfliktu. Tačiau po keleto dienų pradedu jausti gailestį, kad mama sensta, kaltę, kad iš tikrųjų pas tėvus užlėkiau, kaip jie sako, lyg į gaisrą“ ir uždaras ratas sukasi. Paauglystėje buvo viskas aišku: aš jos nekenčiau. Dabar nebesupratu, ką jai jaučiu: gal čia tokia savotiška dukros meilė, o gal tai tik kaltės jausmas, bet iš kur jis? Suprantu tiek, kad atsiskyrimas man tikrai buvo į naudą. Mano komentaras būtų toks: kartais taip jau nutinka, kad drovimasi rodyti švelnius meilės ir prisirišimo jausmus. Dažnai tai būna žmonės kuriems patiems tos šilumos ir švelnumo mažai teko patirti ir atvirumą bei nuoširdumą jie suvokia kaip savotišką silpnumą ir bereikalingą „išskydimą“. Deja, turėčiau pasakyti, kad tai netgi labai „lietuviškas“ charakterio bruožas. Nieko keisto, kad šiltus jausmus reikšti per didelį atstumą yra kažkiek saugiau ir jie gali labiau sau leisti atsiverti. Jei vaikystėje tėvai muša

savo vaikus tai vaikui visą gyvenimą artimas ryšys gali tapti neatsiejamas nuo tam tikros žodinės arba fizinės agresijos. Paradoksaliu būdu pyktis ir konfliktai gali tapti liguistu būdu užmegzti ir palaikyti santykius su žmonėmis – jie tiesiog kitaip nesugeba išbūti artimame ryšyje, tik nuolat kontroliuodami, kritikuodami, pykdami patys ir provokuodami kitų panašias reakcijas. Tokiu būdu pats jų santykių formavimo būdas sunaikina galimybę tam santykiui egzistuoti ir labai dažnai jie lieka vieniši ir pamesti savo artimiausių žmonių. Tačiau jei toks žmogus yra mūsų tėvas ar mama, atsiskyrimas yra taip pat sudėtingas ir patiriami kaltės jausmai dėl to, kad jautiesi nebesugebantis ilgiau ištverti savo tėvų yra labai natūralūs ir suprantami.

KAI SANTYKIAI SU MAMA IŠTIES SKAUDINA, AR VERTA JUOS PALAIKYTI, AR VISGI GERIAU ATSIRIBOTI? Mano galva paneigti ir atsiriboti nuo savo mamos pilnai yra sunkiai įmanoma. Jeigu tie santykiai ima labai skaudinti, ir sekinti patarčiau nusistatyti juose tam tikras ribas: bendrauti tada, kai jaučiate, kad galite tai ištverti ir kuomet tai darosi nebepakeliama, leisti sau pailsėti ir atsikvėpti. Viename tyrime skaičiau, kad dukros ir mamos santykis paprastai yra sudėtingesnis nei sūnaus ir mamos, nes mama su tos pačios lyties atstove nesąmoningai konkuruoja. Kadangi skaičiau užsienio kalba ir nesu specialistė, gal jūs galėsite papildyti, pakomentuoti arba tiesiog nesutikti. Trumpai pacituosiu: Neseniai pagimdžiusios mamos su dukromis kur kas rečiau siekė konstruktyvaus bendravimo, mažiau rodė švelnumą ir dažniau – nepasitenkinimą.

Pvz., jei verkdavo

sūnus, mama greitai interpretuodavo: jis alkanas, šlapias, kažką skauda... Jei pravirkdavo dukra, mamų reakcija būdavo kitokia: Ko ji nori iš manęs? Negana to, mamos mergaites trumpiau nei berniukus žindydavo ir apskritai anksčiau nustodavo natūraliai maitinti. . Konkurencija tarp tėvų dėl vaiko meilės arba tarp vaikų dėl tėvų meilės egzistuoja kiekvienoje šeimoje. Be abejo, kad ji stipresnė tarp vienos lyties šeimos narių – tarp mama konkuruoja labiau su dukra nei su sūnumi, o dukros ir sūnūs vieni su kitais konkuruoja

silpniau nei tarpusavyje. Tačiau nereikia pamiršti jog šios konkurencijos pasekmes nulemia bendra emocinė atmosfera šeimoje ir meilės bei prisirišimo jausmų buvimas. Sveikose šeimose meilės ir šilumos yra gerokai daugiau ir todėl įdrėskimus ir žaizdas, kurias palieka konkurenciniai susirėmimai visuomet užgydo meilės prisipažinimai, atsiprašymai ir noras atleisit ir padarytą žalą atlyginti. Visai kitaip tie patys jausmai išgyvenami kuomet šeimoje yra patėvis ar pamotė – tuomet dažniausiai viršų ima pyktis ir nuolatinės kovos ir konfliktai, o pasitikėjimo ir meilės, kurie galėtų juos sušvelninti dažniausiai labai trūksta...

KAIP BENDRAUTI SU PERNELYG BESIKIŠANČIA Į SUAUGUSIO VAIKO GYVENIMĄ MAMA? KAIP „NESKAUSMINGAI“ NUBRĖŽTI RIBĄ (IR KAIP SUPRASTI, KAD TA RIBA PERŽENGTA)? Mes paprastai turime įgimtą sveiką savo vientisumo ir asmeninių ribų jausmą, todėl jei kitas žmogus ima jų nepasyti ir jas žeisit, tai tuojau pat pajuntame – imame reaguoti pykčiu ir ginamės arba atvirkščiai – mus užvaldo skausmo ir pažeidimo jausmai. Jei imame taip nuolat jaustis su bet kokiu žmogumi (įskaitant ir pačius artimiausius), tai reiškia tik viena – kad santykis tapo mus griaunantis. Vadinasi mes galime išlaikyti tokį santykį tik savo pačių energijos sąskaita – kol mūsų užteks, tol šis santykis galės egzistuoti, o kai baigsis visi mūsų vidiniai rezervai greičiausiai pradėsime sirgti – atsiras nuovargis, išsekimas, noras pabėgti, atsiriboti, liūdesys, depresija, nepaaiškinami pykčio priepuoliai, panikos atakos ar kiti simptomai. Todėl verta negaišti laiko ir investuoti į sveikų ribų atstatymą – apsibrėžti kas yra mums šiuose santykiuose priimtina, o ko mes daugiau tiesiog nebepakęsime. To padaryti be pykčio ir skausmo ir kaltės praktiškai yra neįmanoma. Ribų nustatymas ir dar daugiau – sugebėjimas jas išlaikyti visuomet susijęs su tam tikra sveikos agresijos doze, kurią teks išeikvoti jei pasiryšime iš esmės pakeisti nusistovėjusią liguistą santykių pusiausvyrą. Panašiai elgiasi geras sarginis šuo, kuris urzgia, šiepia dantis ir kandžiojasi – tuo jis aiškiai pademonstruoja, kad peržengei jo

teritorijos ribą ir toliau nebegalėsi žengti nė žingsnio be didelių nuostolių. Jei norime išlaikyti gerą psichinę sveikatą visi turime nors truputėlį to išmokti. Be abejo, jei į mūsų gyvenimą ima brautis mama, tą padaryti bus gerokai sunkiau, tačiau juk visiems kažkada tenka suaugti ir tapti atskirais, nepriklausomais vienas nuo kito žmonėmis, ir, deja, dažniausiai mamoms ir tėčiams šis procesas būna skausmingesnis nei jų bręstantiems vaikams...

TAIP PAT SMALSU SUŽINOTI, KODĖL PAPRASTAI RIBĄ SUGEBA IŠLAIKYTI TĖVAS, O MAMOMS TAI KUR KAS SUDĖTINGIAU? Nelabai žinau ką šiuo atveju pakomentuoti, tačiau mano galva taip greičiausiai nutinka dėl to, kad iš esmės santykiai su mama yra gerokai intymesni ir artimesni nei su tėčiais. Juk iki tam tikro amžiaus naujagimis dar nesuvokia savęs kaip atskiro psichinio darinio – jis ir mama yra kaip vienas organizmas, viena psichikos sistema, kuri tik palaipsniui, vaikui bręstant ima atsidalinti į dvi visiškai atskiras savarankiškas savastis. Todėl labai dažnai net ir suaugus tam tikros ribos tarp mūsų ir mūsų mamų dar lieka išplaukusios, ir galiausiai, būna tokių mamų, kurios taip įsijaučia į vaikų auginimą ir jų gyvenimus, kad jau seniai pamiršta gyventi savo gyvenimą. Jos mėgsta kartoti: tiek jums paaukoju, gyvenau tik dėl jūsų, tuomet jau joms, o ne jų vaikams atsiskyrimas reiškia tikrą dvasinę mirtį ir jos visokiais būdais stengiasi išlaikyti kuo arčiau savęs net ir visai suaugusius savo vaikus. Jos tiesiog įprato gyventi per juos. Jos gyvena jais ir jų siela maitinasi tuo, kas vyksta ne jų pačių, bet jų vaikų gyvenimuose.

SENSTANTIEMS TĖVAMS PRIREIKIA VAIKŲ PAGALBOS. DAŽNAI TUOMET VAIKAMS REIKIA SUSIKURTI SAVO GYVENIMĄ? KAIP IŠMINTINGAI ABIEMS PUSĖMS IŠGYVENTI ŠĮ LAIKOTARPĮ. PATEIKIU IR VIENĄ KONKREČIĄ SITUACIJĄ. Su mama niekada nebuvau artima, santykiai buvo gana šalti, korektiški lyg politikoje ir įtempti. Išėjus į pensiją, ji ėmė iš manęs reikalauti nemažai dėmesio, o pasiligojusi - tiek, kiek duoti jo negaliu. Pasiūliau prisidėti finansiškai - pasamdyti slaugę, tačiau tokią idėją mama kategorirškai atmetė: Juk ne tam augino vaikus! Iš tikrųjų ji nori persikraustyti pas mane, tačiau to nenoriu nei aš, nei vyras. Keliskart mamai tiesmukiškai išdrožiau: Egoistė. Tokiomis situacijomis ji man primena, kiek dėl manęs padarė, gąsdina mano pačios senatve. Nežinau, kaip galima mylėti tokias „sunkias“ mamas. Gyvenu už kelių šimtų kilometrų, dar didelė tikimybė, turiui aibes savų problemų ir visi jos išreikšti ir nebylūs priekaištavimai alina, siutina, lyg mano gyvenimas jai būtų nesvarbus. Kita vertus, nežinau, ar teisingai pasielgiau atsisakydama priimti ją gyventi pas mus (juk ji – mano mama, kad ir kokia bebūtų) ir šios mintys nebepaleidžia manęs net dienai. Kaip į tai lengviau reaguoti? Tenka nuolat išgirsti panašių situacijų. Dažniausiai tokiais atvejais konsultaciją pradedu nuo to, kad imu pasakoti pasaką: Kartą varna susisuko lizdą kitame ežero krante ir nusprendė persinešti į jį tris savo varniukus. Neša varna pirmąjį varniuką per ežerą ir staiga jo klausia: - Va, tu dabar mažas, bejėgis ir aš tave turiu nešti per ežerą, o kai tu užaugsi, o aš pasensiu, būsiu jau sena, ir mano plunksnos nusišers ir nebegalėsiu pati skraidyti, ar tu mane taip nešiosi per ežerą? Varniukas pasižiūri žemyn – baisu, apačioje vanduo, mama atrodo tokia galinga ir stipri, o jis toks mažas ir bejėgis, taigi ir atsako: - Nešiosiu, mama, nešiosiu!

- Netiesą sakai, vaike, - Atkirto varna. Ėmė ji staiga ir paleido varniuką iš snapo, o šis įkrito į ežerą ir nuskendo. Neša ji tuomet sekantį vaiką ir vėl to paties klausia. Sekantis vaikas taip pat atsako ir dėl to vėl prigeria ežere. Nešasi tuomet jau paskutinįjį ir jo to paties klausia. Varniukas pamąsto, pamąsto valandėlę ir jai atsako: - Nenešiosiu, mama, nes aš tuomet jau turėsiu savo varniukus ir man juos reikės nešti per ežerą. - Teisybė, - Atsakė varna ir nusinešė šitą varniuką į savo naują lizdą anapus ežero.

Man rodosi, šioje pasakoje daug gyvenimiškos išminties. Nors mes galime susidurti su tam tikru spaudimu iš tėvų pusės ir reikalavimu jais nuolat rūpintis, esą privalome jiems grąžinti skolą, nes juk jie mus išaugino, reikia suprasti vieną svarbiausią dalyką: savo tėvų skolą mes grąžinti privalome ne jiems patiems, bet jau savo vaikams. Tėvais, kai ir visais artimais ir brangiais mums žmonėmis mes privalome rūpintis, tačiau ne tiek, kad nuolat temptume juos ant savo kupros, nes ten yra mūsų vaikų vieta, o ne senstančių tėvų.

VIS DAUGĖJA PORŲ, KURIOS APSKRITAI BEVEIK NEBEPALAIKO JOKIO RYŠIO SU TĖVAIS? KAIP JŪS TAI VERTINATE? Manau kad tai nėra geras ženklas. Užsienyje, ypač JAV populiari sistema, kuomet pasenusiems tėvams pasamdomos „auklės“ ir slaugės, o daugiau pasiturintys žmonės juos linkę išvežti į pensionatus arba taip vadinamus „mirties namus“. Deja, laikausi tokios nuomonės, kad jei santykiai su tėvais yra grįsti abipuse meile ir pasitikėjimu, senstantis žmogus turėtų gyventi savo šeimoje. Senstančius tėvus globoti ir prižiūrėti turime mes, jų vaikai ir anūkai bei padėti jiems išlaikyti žmogiškąjį orumą. Garbingai senstantys ir išlaikantys orumą žmonės niekuomet nelips ant sprando savo vaikams ir nesistengs jų perdėtai išnaudoti. Atvirkščiai, jie dar turi atlikti paskutinę pareigą savo vaikams –

išmokyti juos kilniai priimti senatvės negalią ir savo baigtinumą ir mirtį. Augantiems vaikams ypač naudinga yra bendrauti su tokiais seneliais ir mokytis juos globoti bei slaugyti, o mainais iš jų gauti gyvenimo išminties pamokas. Nieko gero nematau atsiribojime ir nebendravime – nuo to mūsų visuomenėje tik daugėja depresijos, vienatvės, šalčio ir atstūmimo bei abejingumo vienas kitam.

Agnė Kirvaitienė gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė Vilniaus psichoterapijos centras J. Basanavičiaus g. 6-13, Vilnius tel.: +370 688 42222 email.: [email protected] http://psichoterapijoscentras.lt/