Pagonių Dievai. Giltinė.

PAKRUOJO „ATŽALYNO“ GIMNAZIJA

Pagonių dievai. Giltinė Referatas

Parengė: 3ckl. mok. Deimantė Kairytė

2008 Pakruojis

Krikščionybė – dabar labiausiai paplitusi religija pasaulyje, tačiau į Lietuvą ji pradėjo skverbtis tik nuo X amžiaus, o iki tol čia vyravo pagoniškas tikėjimas. Gamta, jos jėgos, jos reiškiniai bei dangaus kūnai buvo sudvasinti, dauguma iš jų įgijo dievybių statusą. Pagonys gerbė ugnį, nes ji buvo panaši į saulę, vandenį, nes jis teikė gyvybę, žemę, nes ji maitino ir į ją tekdavo grįžti mirus. Ypač svarbią vietą žmonių gyvenimuose turėjo gamta, nes tik visiškoje darnoje su ja galima jaustis laimingiems. Visa tai buvo šventi dalykai. Pagonys garbino labai daug dievų. Gilias šaknis tautosakoje turi giltinė, kurios vardo paminėjimas net ir mūsų laikais ne vienam sukelia šiurpulį. Giltinė – mirties deivė, numarinanti žmones. Tai viena seniausių dievybių, kurios atsirado dar gimininės santvarkos laikais. Jos vardas kilęs iš žodžių „gelti“, „geluonis“, „geltonis“. Giltinė žudo geldama liežuviu. Kaip ir daugelyje religijų, taip ir pagonybėje, daugelis dievų tarpusavyje susieti giminystės ryšiais. Giltinė – Laimos sesuo. Šios deives yra kontrastingos: jei Laima siejama su nauja gyvybe, tai Giltinė – su mirtimi, jei Laima vaizduojama balta, tai Giltinė juoda... Jų abiejų veikla susieta su žmogumi bei su viso gyvojo pasaulio pradžia ir pabaiga. Pagrindinė Giltinės užduotis buvo stebėti, kada žmogui ateina laikas mirti, o atėjus tai akimirkai, pasiimti iš šio pasaulio. Mirties deivė vaizduojama kaip pati mirtis, kurios prisilietimas atima gyvastį. Iš pačių pradžių Giltinė buvo vaizduojama kaip pelėda, kuri savo siaubingu balsu pranešdavo apie mirtį, gaisrą ar kokią kitą nelaimę( be to pelėda visada buvo laikoma tamsos, nakties paukštė. Ji viešpatavo tamsiuoju paros metu ir tvarkė žmonių nakties nuotykius). Po kiek laiko Giltinė pradėta vaizduoti kaip aukšta, liesa moteris, turinti mėlyną veidą, baltus plaukus, antakius ir blakstienas (nors dažniausiai veido bruožai nematomi arba vietoje veido vaizduojama kaukolė), ilgas rankas, ilgą ir pilną nuodų liežuvį, kuriuo įgeldama ji marindavo žmones ir gyvūnus, o nuodų gaudavo iš žemėje palaidotų lavonų. Giltinė, nors ir pavojingas padaras, yra labai drovi, savo veidą bei galūnes nuo aplinkinių ji slepia. Pats veidas, kiek pavyksta jį įžiūrėti, atrodo kaip juoduma, iš kurio kartais šviečia pora nemalonių žiburiukų, turinčių simbolizuoti akis. Savo baisią išvaizdą ji pridengdavo ne juodu, kaip vaizduojama dabar, o baltu apsiaustu. Kartais dar Giltinė būdavo vaizduojama kaip paprasta, sena moteris. Senovės lietuvių mitologijoje Giltinė buvo dar vaizduojama kaip tyli, labai liesa moteris baltais drabužiais, folklore minima, kad kadaise ji buvusi tokia pat graži, kaip ir Laima, bet vienąkart pakliuvusi bėdon (pagal vienus šaltinius – uždaryta karste) ir per tą laiką labai pasikeitusi. Apskritai mirties deivė vaizduota labai įvairiai, o jos dabar pateikiamas pavidalas – aukštas žmogaus skeletas su dalgiu rankose, savo suvargusį kūną

slepiantis po juodu rūbu(suknele, apsiaustu su gaubtu ar laidotuvių šydu), į Lietuvą atėjo tik su krikščionybe. Daugelyje tautų ši mirties nešėja turi daug atitikmenų. Įvairiose tautose pilna visokiausių mirties dievų, kuriuos galima tapatinti su Mirtimi. Indijoje jos vaidmenį atlieka Mirties Valdovas Yama, turintis keletą formų, kurių viena – mažas vaikais. Japonijoje tokių padarų yra keletas, jų labai įdomūs ir sudėtingi vardai. Senovės graikai manė, kad mirtis neišvengiama, tad jai atstovaujantis padaras negalėjo būti visiškai blogas. Mirtis šioje šalyje vaizduojamas vyro pavidalu ir yra miego dievo dvynys. Atrodo, Graikijoje gyveno ir šiuolaikinės Giltinės protėvis Charonas, savo skeleto kūną papuošęs apsiaustu ir mirusįjį valtimi gabenęs per Stikso upę, kuri atskirdavo mirusiųjų ir gyvųjų pasaulius. Mirusiems ant akių giminaičiai padėdavo pinigų, kadangi užsirūstinęs Charonas, negavęs užmokesčio, galėjo jų negabenti amžinybėn. Biblijoje Mirties Angelas tapatinamas su Šėtonu, tad, skirtingai nei kai kuriose kitose senose religijose, sukelia baimę, o ne nusiraminimą. Šis mirties angelas buvo tikrai blogas: laisvalaikiu jis naikindavo žmoniją pasitelkęs marą. Naujajame Testamente Mirtis vaizduojama kaip metafora, įasmeninimas ar netgi kaip tikra būtybė. Ten taip pat teigiama, kad ją valdo „vargšas‘‘ už visas nelaimes atsakingas Šėtonas. Giltinė nepasirodydavo netikėtai, jos buvimą dažnai parodydavo kokie nors ženklai – staugiantys šunys, kurie, kaip ir graikų mitologijoje buvo laikomi mirties gyvuliais. Lietuvių tikėjime baltas šuo, atbėgantis iš kapinių, praneša apie būsimą mirtį. Giltinė paprastai nebūdavo viena, o turėdavo visą pulką deivių - pagalbininkių (Magyla, Karė, Marė, Šiltinė, su didžiausiu būriu ligų, netgi deivė Dievaitė, kuri susargdindavusi maru). Mirties vaidmuo įvairių individų sąmonėje skiriasi. Vienų nuomone, ji iš tiesų sukelia aukos mirtį, tad ją pasistengus galima papirkti ar apgauti, siekiant sau susiteikti dar keletą gyvenimo akimirkų. Pasak kitų, ji – tik vedlys, lydintis mirusiojo sielą į kitą pasaulį, o pati mirties kontroliuoti negali. Taigi, iš vienos pusės Giltinės galia neribota: jos valdžioje buvo daugelis dalykų, kurie atnešdavę žmogui mirtį. Jei jau ateidavo toks metas, ji atsistodavo prie sergančiojo lovos galvūgaly ar kojūgaly. Nuo giltinės skirtos lemties nepabėgsi. (“Giltinės puodu neužvoši”), ją susitikti linkima priešui (“Kad tave giltinė pagriebtų”) ir nedaug ką telaimėsi, bandydamas pergudrauti šia būtybę. Pasakojama, kaip giltinė, norėdama padėti išbristi iš vargo vienam labai neturtingam žmogeliui, išdavė savo paslaptį: ligoniui, kuriam lemta mirti, ji stovinti lovos galvūgalyje, kuris pasveiks – prie kojų. Tai žinodamas, kadangi giltinė jam rodžiusis, jis tapo garsiu vaistininku ir turėjo gražaus pelno. Bet, suviliotas pažadėtų pinigų, žmogus panoro išgelbėti nuo mirties vieną turtingą ligonį; jis pabandė apgauti giltinę: pritaisė pasukamą lovą ir vis pasukdavo ligonį kojūgaliu. Giltinė tai greitai pastebėjo, supyko ir ligonį vis vien numarino, mirė, aišku, ir tas žmogus, norėjęs apgauti giltinę. Antra vertus, šios deivės vykdomų funkcijų ratas gana siauras – būti mirties

įrankiu. Jos veiksmai neklasifikuojami moralinėmis, teisinėmis ar panašiomis normomis; giltinė žmogui – nei teisėja, nei teisintoja, tik nebyli neišvengiamo veiksmo atlikėja. Na, šiaip ar taip, viską išsiaiškinti galima tik susidūrus su šia būtybe akis į akį... Tautosakoje išlikę gana daug papročių susijusių su Mirties deive. Apie Giltinę yra labai daug sakmių, pasakų ir istorijų, kurias visas išvardinti būtų sunku, tačiau iš jų ir susideda visas lietuvių pagonybės įdomumas. Žmonės visuomet jos bijojo ir ieškodavo būdų, kaip jos išvengti. Liaudies padavimuose dažnai minima, kaip žmogus, norėdamas nutolinti besiartinančią mirtį, įvairių gudrybių pagalba stengdavosi ją apgauti. Vilniaus universitete dėstęs XIX a. lenkų istorikas J.Lelevelis pateikia liaudies tikėjimą, kad giltinė savo geluonimi iš lavonų nuodus išnešiodavusi po žmones, todėl laidojant žmogų, į karstą dėdavę žirkles tam jos geluoniui nukirpti ir taip apsaugoti kitus nuo būsimų nelaimių. Vėlinių metu senovėje kai kuriose vietose Giltinė būdavo paminima, kepant tam tikrus paplotėlius, vėliau išdalinamus elgetoms, kad šie melstųsi už išėjusiuosius Anapilin. Gana keistas ir žiaurokas lietuvių paprotys, išliko net iki XX a. pradžios. Jo metu kūma, kuri ateidavusi pas kūdikį su dovanomis, atsisėsdavo ant namo slenksčio. Ją pasitikdavo pribuvėja, kuri paėmusi dovanas, kviesdavo į vidų. Vežant naujagimį krikštyti, kūmai išeidavo pro duris, sustodavo prie lango, o pribuvėja paruoštą vaiką apnešdavo aplink židinį ir pro atidarytą langą perduodavo kūmams. Tada kūmai sugaudavo juodą vištą ir juodą gaidį, padėdavo ant lango slenksčio ir kirviu nukirsdavo jiems galvas, taip kad jos kristų vienoje slenksčio pusėje, o kūnai kitoje. Paskui moterys vištą ir gaidį išskrosdavo, ir paukščių žarnomis apraizgydavo lopšį. Visa tai būdavo daroma tam, kad Giltinė nesutiktų išnešamo kūdikio ir jo nenumarintų... Tad buvo žinoma gan įvairių būdų apsisaugoti nuo blogio. Taigi Senovės lietuviai turėjo daug dievu ir deivių, kurie buvo atsakingi už įvairias funkcijas. Nors mūsų kraštą ir pasiekė krikščionybė, kuri čia įsitvirtino, tačiau keletas tradicijų išliko dar ilgą laiką ir dalis rašytiniuose šaltiniuose likusių siekia net mūsų dienas.

Literatūros sąrašas Knyga 1. Giltinė. Mitologijos enciklopedija, 2 tomas. Vilnius. Vaga. 1999. 280 p. 2. P. Dundulienė, "Pagonybė Lietuvoje" 3. P. A. Vyšniauskaitė "Laidotuvių papročiai Lietuvoje" Iš interneto, interneto svetainės 4. http://lt.wikipedia.org/wiki/Giltin%C4%97 5. http://www.giljotina.lt/archyvas.php?cid=5005 6. http://blogas.lt/agiesha/436958/teta-giltine.html