Evolution Of Script And Manuscript Book

Raštas ir rankraštinė knyga antikinėje visuomenėje

Parengė Eglė Vidutytė, BIIB2 II grupė 2007

Fonetinio rašto raida Europoje Antikos laikais (1) Fonetinis raštas – tai paskutinis rašto raidos etapas, susijęs su raidėmis, atsiradusiomis tada, kai kalbą imta skirstyti ne tik į žodžius, skiemenis, šaknis, bet ir į atskirus garsus. • Pirmieji rašto paminklai Graikijos teritorijoje yra iš Kretos, arba Egėjaus, kultūros klestėjimo epochos (XXI-XVI a. pr. Kr.). Tai hieroglifinio-piktografinio, vėliau – linijinio rašto įrašai. • Graikų alfabetinis raštas susidarė IX-VIII a. pr. Kr., panaudojus finikiečių abėcėlę. V a. pr. Kr. graikų abėcėlėje atsiranda balsės. IV a. pr. Kr. Graikai galutinai pereina prie rašymo iš kairės į dešinę. Iš graikų alfabeto susiformavo dabartiniai lotynų ir arabų alfabetai, nors jie iš išorės visiškai nepanašūs, visi jie išaugo iš vieno kamieno, o bėgant laikui nuolatos keitėsi ir tobulėjo. • Papildytas ir pritaikytas indoeuropiečių kalboms graikų abėcėlė smarkiai paplito Europoje, tarp etruskų tautos Italijoje, bei romėnų, kurie papildė abėcėlę iki 26 raidžių. Taip atsirado lotyniškas alfabetas.

Fonetinio rašto raida Europoje Antikos laikais (2) Finikiečių Graikų (archaljinis)

Rytų graikų

Vakarų graikų

Graikų (klasikinis)

Italikų

Etruskų

M. Azijos

Lotynų

Koptų

Bizantijos

Gotų

Kirilica

Anglų, italų, prancūzų, vokiečių, lietuvių abėcėlės – lot. rašto modifikacijos

Antikinės knygos teminė struktūra • Antikinis pasaulis daug davė žmonijos kultūrai: iš antikinės literatūros kildinami beveik visi literatūros žanrai, antikiniais laikais klestėjo mokslas (matematika, astronomija, medicina, geografija, istorija), Romos teisės dogmos buvo daugelio Europos teisynų pagrindas. Antikinėje knygoje buvo jaučiamas visuomeninio gyvenimo pulsas. Knyga dažnai buvo aštrus politinės kovos įrankis. Visa tai atsispindi ir antikinėje knygos teminėje struktūroje. • Molinės šukės ,,ostrakonai” buvo naudojami ūkiniams susirašinėjimui, retai naudodavo literatūriniams tekstams. • Vaškinės lentelės buvo naudojamos užrašams, juodraščiams, pratimams mokykloje, dažnai laiškų rašymui. • Pergamentiniuose ritiniuose rašomi liturginiai, teisiniai ir karinio, literatūrinio pobūdžio tekstai. Daugiausia parašyta grožinės literatūros: komedijų, tragedijų, poemų, epų. Pergamento knygutės su klasikų Homero, Vergilijaus, Cicerono, Livijaus veikalais buvo vartojamos mokyklose. • Aleksandrijos biblioteka turėjo klasifikacijos sistemą: grožinė literatūra, mokslai, įvairenybės. Paminėti kelis autorius ir jų darbus.

Rašomosios medžiagos rūšys (1) Prieš patenkant į Graikiją papirusui, graikai naudojo įvairias rašomąsias medžiagas: • Ostrakonai - molinės šukės, Graikijoje dažniausiai naudojamos ūkiniam susirašinėjimui. • Palmės lapai ir liepos medžio lunkas - Graikijoje palmės lapus kaip rašomąją medžiagą vartojo tik iš bėdos, kai po ranka nieko kito nebūdavo. Dažniau buvo naudojamas lunkas, ant kurio vėliau buvo rašoma ir Italijoje. • Švino ritiniai – buvo ploni ir lengvai sulankstomi. Naudojami maldoms, kerėjimams surašyti. Žinomiausias tekstas švino ritinyje: Hezioto epas ,,Darbai ir dienos”. • Yra minimos ir linijinės knygos. Paprotys rašyti ant drobės žinomas jau iš senovės Egipto.

Rašomosios medžiagos rūšys (2) Antikinės knygos svarbiausios rašomosios medžiagos: • Medinė lentelė, iš kurios vėliau atsirado vaškuota lentelė. Kad vaškas ir kartu tekstas nenusitrintų, lentelė viduryje išskaptuojama, paliekami tik siauri rėmeliai, o lentelės įdubimas užpilamas geltonu arba, kad aiškiau matytųsi tekstas, juodai dažytu vašku. Ant lentelių rašė metaliniu grifeliu – stiliumi, kurio vienas galas buvo smailas, kitas – bukas. Bukuoju galu nebereikalingą tekstą nutrindavo. Vienos lentelės neužtekdavo, todėl vienodo formato lentelėse buvo išgręžiamos skylutės, ir dvi ar daugiau lentelių surišamos į vieną knygą, kodeksą. Vaškinių lentelių kodekso reikšmė knygos istorijoje ta, kad jis suteikė knygai visiškai naują, dabartinę jo formą. Iš vaškinių knygelių kodekso atsirado pergamento kodeksas, o iš šio dabartinė knyga. • Papirusas į Graikiją pateko VII a. pr. Kr. ir iki III a.pr.Kr. išliko svarbiausia antikinio pasaulio rašomoji medžiaga.

• Pergamentas – tai tam tikru būdu išdirbta jaunų gyvulių oda rašymui. Buvo gaminamas iš avių, ožkų arba veršių odos. Gamybos procesas ilgas ir brangus, tačiau už papirusą pranašesnis: pasižymi patvarumu, jį galima lengvai pjaustyti, lankstyti, jo paviršius lygesnis ir šviesesnis. Jame buvo galiam rašyti iš abiejų pusių. Jau III a. kodeksas išstumia ritinį. Rašymo priemonės • Tiek ant pergamento, tiek ant papiruso rašoma nusmailinta švendrės lazdele – kalamu. Jo galas buvo ne tik nusmailinamas, bet dar ir perskeliamas, kad rašytų ploniau. • IV a. pr. Kr. atsirado paukščio plunksna bei metalinės plunksnos, gaminamos iš brangių metalų, tačiau jos neturėjo elastingumo ir draskė papirusą. • Antikinis rašalas buvo gaminamas iš suodžių, vandens ir klijų mišinio. Buvo žinomas juodas, rusvas, raudonas, purpurinis rašalas.

Knygos forma Iš Egipto antikinis pasaulis perėmė pagrindinę knygos formą – papiruso ritinį. ritinį Iš papiruso lapų (jų paprastai buvo ne daugiau kaip 20) suklijuotas ritinys buvo graikiškai vadinamas tomos, o lotyniškai scapus. Antikiniai ritiniai nebuvo ilgi: retai ilgesni nei 10 metrų. Toks normalaus dydžio ritinys sudarydavo 5-6 cm. skersmens cilindrą, kurį patogu buvo laikyti rankoje. Tekstas ritinyje buvo išdėstomas stulpeliais. Knygai – ritiniui būdinga tai, kad knygos antraštė buvo įrašoma ritinio pabaigoje. Prie ritinio buvo pritvirtinama pergamento juostelė su užrašyta joje sutrumpinta antrašte, titulus. Kad ritinius būtų lengviau išvynioti ir suvynioti, prie jų būdavo pritvirtinamos lazdelės. Pergamentas irgi buvo naudojamas knygoms ritiniams gaminti. Pergamento reikšmė – sudarė sąlygas pereiti prie patogesnės knygos tipo – pergamentinio kodekso. Kodekso gamyba gana primityvi: pergamentas sukarpomas į vienodus stačiakampius lapus. Po to lapai sulankstomi pusiau ir susiuvami po keturis lapus į sąsiuvinį. Iš tokių sąsiuvinių buvo sudaromi stori kodeksai.

Knygų platinimas antikinėje visuomenėje (1) Pradžioje visame antikiniame pasaulyje buvo paplitęs paprotys skaityti literatūros kūrinius klausytojams. Vėliau, kylant knygų reikalavimui visuomenėje, prasidėjo knygų prekyba. Jos pradžia - Peloponeso karo metai (431—404 pr. Kr.). Tada pirmą kartą paminėta sąvoka bibliopola – knygų pirklys ir biblioteka – taip iš pradžių buvo vadinami knygynai. Knygų prekybos augimo didėjimas pasireiškė IV-III a. pr. Kr. Tuo metu susikūrė dokumentų gausa pasižyminti Aleksandrijos biblioteka, Pergamo ir Romos didžiosios bibliotekos. Vėliau knygų prekyba pasidarė organizuota (I a. pr. Kr. veikė keletas knygynų). Tarp autoriaus ir skaitytojo atsirado tarpinė grandis – leidėjas, kuris tais laikais vadinosi knygų platintoju – prekybininku. Pirmasis didelio formato knygų leidėjas buvo Titas Pomponijus Atikas. Vėliau jis išgarsėjo ir kaip pirmojo antikiniame pasaulyje iliustruoto leidinio leidėjas. Tai garsaus mokslininko ir rašytojo Marko Terencijaus Varono „Portretai“.

Knygų platinimas antikinėje visuomenėje (2) • Romos imperijos epochoje buvo sukurta plati knygų rinka. Dėka apsukrių leidėjų knygos paplito ir provincijoje. Knygynų atsirado ir Galijos miestuose. • Deja, knygos autoriaus teisės nebuvo įstatymais saugomos. Kiekvienas leidėjas ar net privatus asmuo, nusipirkęs vieną egzempliorių, galėjo daryti iš jo tiek nuorašų, kiek panorėdavo ir platinti juos toliau. • Tačiau knygų leidimas buvo organizuojamas techniškai ir iš esmės primena dabartinį knygos išleidimo procesą. Pirmiausia radęs savo kūriniui leidėją, autorius atiduodavo jam rankraštį. Tekstas buvo redaguojamas pačio autoriaus arba redagavimo specialisto. Suredaguotas tekstas buvo atiduodamas multiplikuoti. • Leidėjai dažniausiai buvo kartu ir knygų pirkliai, o knygynas dažniausiai buvo vienose patalpose su leidykla. Knygos kaina pirmiausia priklausė nuo jos dydžio, apipavidalinimo kokybės, rašomosios medžiagos, leidinio paklausa, t.y. jau vartoti leidiniai, jeigu nebuvo reti, buvo pardavinėjami pigiau, negu tik ką išleisti.

Periodinės spaudos užuomazgos Pagrindiniai Antikinės periodikos bruožai:

• Literatūrinę bei politinę polemiką platino brošiūrose. • Vyriausybiniai pranešimai ir kitos naujienos buvo užrašomi grifeliu arba teptuku ant sienos masinėse žmonių susirinkimo vietose. • Egzistavo kilmingųjų raštininkai, kurie užrašinėjo visas miesto naujienas ir siuntinėjo jas savo ponams. Iš tokių pranešimų išaugo pirmasis Romos oficiozas, Julijaus Cezario pradėta leisti ,,Senato kronika” (59 m. pr. Kr). Joje buvo rašomos ištraukos iš senato posėdžių protokolų. • Vėliau paplito kasdieniniai pranešimai „Romėnų viešųjų dienos įvykių kronika“. Juose buvo pranešama apie karo veiksmus, teismo procesus, šventes, gaisrus, gladiatorių rungtynes. Šias žinias perduodavo raštingi vergai. • Tokių leidinių atsiradimą paskatino noras gauti operatyvias naujienas.

Datų chronologija • IX -VIII a. pr. Kr. – Graikai perėmė naudoti finikiečių abėcėlę. • VII a. pr. Kr – Graikiją pasiekė papirusas. • VII-VI a. pr. Kr. – Pirmųjų graikiškų mitų užrašymas.

• VI a. pr. Kr. – Atėnuose parašytas pirmasis literatūrinis kūrinys: Homero „Iliada ir Odisėja“. • V a. pr. Kr. – Graikijoje imta naudoti nauja knygos forma – ritinys. • 450-360 m. pr. Kr. – Parašytas seniausio graikiškos knygos Timotėjo iš Mileto poemos „Persai“ fragmentas. • 431-404 m. pr. Kr. – Knygų prekybos užuomazgos Graikijoje.

• IV a. pr. Kr. pab. – Parašytas seniausias graikų literatūros ritinys, išlikęs iki mūsų dienų. • IV-III a. pr. Kr. – Knygų prekybos suklestėjimas Graikijoje.

Sąvokos: Liber –lunkas Caudex – medis Tetration – sąsiuvinis

Eglė Vidutytė Library and information science student Vilnius University [email protected] October 24, 2007