Rats

Rats – angliškai "žiurkės" Rats – žemaitiškai "ratas" Kiekvieną svetainę internete, manau, galima palyginti su dideliu pelės ratu realybėje. Skirtumas tik toks, kad tas ratas nėra pritvirtinas, jis gali riedėti. Rato konstrukcijas reikia daryti tvirtas ir tiesias, kad ratas nesulūžtų ir būtų galima valdyti jo riedėjimo kryptingumą. Internete tuos ratus (svetaines) konstruoja, tobulina, prižiūri programuotojai. Net ir realiai sukonstravus milžinišką ratą ir į juos sugrūdus visus vienos svetainės vartotojus, įvykiai vyktų tie patys, kaip ir internete: vieni bandytų kartu su tuo ratu kažkur riedėti, kiti išliptų, treti – bandytų su kitais tartis, ką čia daryti ir t.t. iki įvykių įvairovės begalybės. Lygiai taip pat, manau, nelabai suklysiu sugretindamas abu tuos dalykus su fizikos dėsniais. Taip, tie patys fizikos dėsniai ir virtualiame, ir realiame gyvenime. Parinkau iliustraciją ir sužymėjau skaičiais taškus: kažkuriame iš jų esame bet kuris tame rate (svetainėje).

Prisiregistravimas svetainėje (kaip ir realiame gyvenime įlipimas į ratą) – įmanomas taškuose 4, 5, 6, o po to jau – pagal norą ir galimybes kiekvienam. Kaip ir realiame gyvenime, vieni einame bei bėgame greičiau, kiti lėčiau. Galima stengtis skubėti, galima tingėti. Administratoriai būna tarp taškų 8 ir 9: kartais užtenka iš lėto žingsniuoti nuo vieno rato skersinio ant kito (8), kartais tenka paprakaituoti, lipant iki 9-to taško kad svetainė judėtų į priekį, kad ratas nesustotų. www.kurybingas.com rate niekas per prievartą nelaikomas, kaip matote, išlipti, iššokti galima pro betkur, betkada :) Tiems, kuriems kyla klausimas "o kam reikia to riedėjimo?" – riedėdami sutinkame pakeliui įdomių kūrybingų asmenybių, kurias pakviečiame į tą ratą keliauti kartu. Tik laikas parodys, ar tas ratas nenustos riedėti. Dangus nenugrius, jei ratas sustos, jame galima susėsti :) Bet tokiu atveju, mūsų nepamatys ir į ratą neįlips visada laukiamos minėtos įdomios asmenybės, kurios yra kažkur, kurias sutiktume riedėdami...

Kaip ir realiame rate, yra sėdinčių, tinginčių, keliaujančių link pirmo taško. Ir kuo jų daugiau, patys suprantate – tuo sunkiau 8-9 taškuose besidarbuojantiems judinti ratą pirmyn. Tai ne tik administratoriai, tai ir visi aktyvistai, publikuojantys kūrybą, dalyvaujantys diskusijose, patariantys. Tada esame tiesiog priversti pažadinti "miegančias gražuoles", arba mandagiai iškelti iš rato ir palikt miegoti, kad patys galėtume judėti toliau... Iliustracijoje neatsitiktinai nesimato viršaus ir realiai konstruojant būtų neįmanoma tiksliai apskaičiuoti, kokio dydžio tas ratas: tai priklauso nuo kiekvieno vartotojo dydžio. Neaišku, kada pradės trūkti vietos VISIEMS... Išeitys dvi: atsisveikinti su kai kuriais arba didinti ratą. Retorinis klausimas: galima 1 taške stipriai įsikibti į skersinį ir ratui riedant sulaukti, kol per viršų pasieksi tašką 9, bet nematant rato viršaus ir neįsivaizduojant dydžio sunku apskaičiuoti jėgas, kurių prireiks išsilaikyti – ar nepritrūksi, ar nenukrisi iš viršaus ir stipriai nesusitrenksi? :) Pastebėjimai, pasvarstymai: – Dauguma ne visada nusprendžia teisingai. Ar visas ratas nenuriedės į griovį, turi rūpintis vairuotojai. Vėl gi: nebūtinai administratoriai, tai kiekvienas iš mūsų, kuris duos gerą patarimą, kaip to pavojaus išvengti... – Jei didžioji dauguma žmonių stovėtų vietoje, niekas negalėtų išjudinti rato riedėjimui. – Hakeriai – akmenys mūsų kelyje. Nuo akmenų dydžio ir mūsų svorio bei pastangų priklauso tai, ar mes tą akmenį įspaudžiame į žemę, ar akmuo apverčia ratą... Tame rate nė vienas iš mūsų nenori būti bandomąja pelyte, kaip iliustracijoje. Nesinori, kad tą ratą vartytų, stumdytų kažkokios išorinės jėgos, būtųme kažkieno eksperimentų aukos, todėl būkime kaip žiurkės – protingesni, labiau prisitaikę išlikti, vieningesni.