Maironis-lietuvių-pamokai.docx

Maironis eilėraštyje „Trakų pilis“ kuria Lietuvos praeities ir dabarties priešpriešą. Eilėraštis prasideda dabartinės pilies aprašymu, sakoma, kokia ji apleista, apaugusi pelėsiais, tačiau nepamirštama paminėti, kad ji kartu ir garbinga, taip norint sustiprinti pilies vertę ir pabrėžti, kad pilis praeityje buvo garsi, visos Lietuvos pasididžiavimas, ir, nors jos valdovai jau seniai mirę, ji vis dar tebestovi. Eilėraščio nuotaika liūdna, nes poetas aprašo, kaip su laiku griūva kadaise didinga buvusi pilis, ir kaip tokia Trakų pilies lemtis graudina daugelio širdis. Toliau eilėraštyje dar labiau siekiama išryškinti praeities didingumą, Maironis prisimena didįjį Lietuvos kunigaikštį Vytautą, kuris su savo pulkais jojo į pergalę ir garsino Lietuvos vardą. Kalbant apie praeitį naudojama daug retorinių sušukimų, lyg būtų norima prišaukti tuos laikus, kai Trakų pilis buvo garsi, kai matė milžinų kovas ir didįjį Vytautą. Tačiau pradėjus kalbėti apie dabartį, daugelis sakinių baigiama klaustuku, poetas kreipiasi į pilį kaip į gyvą asmenį ir su ilgesiu klausia, kur jos galia, kur ta senovė, brangi atminimais. Ketvirtame eilėraščio posmelyje yra grįžtama į dabartį, Maironis toliau kalba apie apleistą Trakų pilį, kurioje yra stojusi tyla: „Nutilusios sienos, apleistos visų; Be sargo, ginklų, be žmogaus!”. Poetas klausia, ar dar kada nors sugrįš tie didingi laikai, kurie buvo tokie brangūs, ar juos minėsime tik kaip savo jaunystę. Paskutiniame posme pasikeičia eilėraščio vaizdas, poetas kalba jau ne stovėdamas greta pilies, o pasakodamas savo prisiminimus apie ją. Autorius parodo savo meilę Lietuvai ir jos istorijai sakydamas: “Kada tik keliu važiavau pro Trakus; Man verkė iš skausmo širdis; Gaili ašarėlė beplovė skruostus; Ir mėlynas temdė akis!” Pabaigoje lyrinis subjektas kalba apie neramią savo dvasią ir tamsią naktį, tuo norėdamas pasakyti, kad jau prarado viltį, kad Trakų pilis gali tapti kažkuo daugiau nei tik prisiminimas.