Vertybes Renesanso Literaturoje [mokslobaze.lt].docx

Vertybės Renesanso literatūroje Renesansas – Europos, kartu ir Lietuvos, kultūros istorijos epocha. Tai laikotarpis, kurio metu įvyko ne tik kultūrinis perversmas, tačiau ir religinis. Pasikeitė žmonių pasaulėžiūra, vertybės, gyvenimas. Šios epochos metu Lietuvoje pradedamos leisti lietuviškos knygos. Jono Radvano herojiniame epe „Radviliada” ir Mikalojaus Daukšos „Postilėje” yra labai aiškiai pastebimos to meto vertybės, pavyzdžiui: tėvynė, žmogus, mokslas, kalba, papročiai. J. Radvanas „Radviliadoje” ypatingai pabrėžė Lietuvai nusipelniusį Mikalojų Radvilą Rudąjį. Renesanso laikotarpiu, visame pasaulyje, žmogus buvo didžiausia vertybė. Buvo tikima, kad likimas priklauso, nuo pačio žmogaus, o idealas yra tvirta, stipri asmenybė, kuri visko savo gyvenime pasiekia savo jėgomis. . J. Radvanas puikiai parodė savo požiūrį į tuometinius kilminguosius – žmogus, gimęs kilnioje šeimoje, privalo stengtis dirbti pats, būti stiprus, užsitarnauti garbę savo poelgiais, elgsena ir darbais, nesinaudodamas savo tėvų garbe. Rašytojas pagrindinį veikėją, Tėvynės gynėją, didiką patriotą – Radvilą Rudajį, pavaizdavo, kaip to laikotarpio idealą, sektiną asmenybę. Radvila Rudasis stengėsi „būti geru iš vidaus, o ne išore tokiu atrodyt”. Radvila Rudasis niekada nesiskundė, negalvojo apie nepatogumus, netinginiavo, dirbo senate, buvo dosnus, principingas ir nepaperkamas. Tokius žmones kaip jis, visi žmonės labai gerbė ne tik tuo metu, tačiau gerbia ir šiais laikais. Didžiulė pagarba šiam Lietuvos patriotui, galima pastebėti epizode, kai kariai ruošėsis Ulos mūšiui. J. Radvanas rašė: „Šitokiais žodžiais žvaliai narsuoliai į Radvilą kreipias:/ „Didis lietuvių šalies karvedy! Tavo laimė neleidžia/ mums nusivilti: esi apsauga veiksminga saviesiems.” Tai parodo, kad lietuviai Radvilą Rudajį vertino, ir žmonės, kaip jis – visko siekantys savo jėgomis, jiems buvo didžiulė vertybė. Jonas Radvanas „Radviliadoje” aiškiai atskleidė, kad tuo metu Lietuvoje ir visame pasaulyje didžiulė vertybė buvo – stiprus ir tvirtas žmogus. Mikalojaus Daukšos „Postilės” prakalboje, kalba ir papročiai vaizduojami, kaip didžiausios tų laikų vertybės. XV – XVI a. kaip visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje, labai svarbus buvo iššsilavinimas ir mokslas. Tačiau juk kiekvienai šaliai buvo noras, kad mokslas butų gimtaja, valstybine kalba. Renesanso epochos metu, Lietuvoje buvo paplitusi lenkų kalba ir ji sparčiai plito. Lietuvių kalbai buvo grėsmė išnykti. Tačiau M. Daukšos prakalba, laikoma netgi lietuvių kalbos gynimo manifestu, skatino žmones nepamiršti savo gimtosios kalbos, mokytis skaityti, taisyklingai kalbėti, gerbti bei vertinti. M. Daukša rašė: „Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją, - sunaikinsi vienybę ir gerovę”. Šitaip, lyg ir grąsindamas, lyg ir geranoriškai skatindamas, Daukša siekė išlaikyti kalbą kaip didžiausią žmonijos vertybę. Jis taip pat negalėjo neparašyti apie papročius, atkeliavusius iš senesnių laikų, jų tėvų, protėvių. Rašytojas ragino nepamiršti ir neprarasti papročių, nes praradus papročius ir gimtąją kalbą, gali žlugti visa valstybė, jos niekas nebežinos ir ji išnyks. Ypač įsimintini yra šie M. Daukšos žodžiai: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šiu trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?” Taigi, „Postilės” prakalboje labiausiai išskiriamos vertybės – kalba ir papročiai. Renesanso epochos metu, pagal J. Radvaną ir M. Daukšą, Lietuvoje svarbiausios vertybės buvo stiprus žmogus, siekantis visko savo jėgomis, mokslas, kalba bei papročiai. Žinoma, buvo ir daugiau vertybių, tokių kaip religija, menas ir pan., kurias galima pastebėti pavyzdžiui M. Mažvydo „Katekizme”. Lietuvoje vertybės buvo panašios, kaip ir visame pasaulyje ir jos puikiai pastebimos Renesanso laikų literatūroje.