Liucės Brazgienės Paveikslas.docx

Liucės Brazgienės paveikslas

LIUCĖ PRIEŠ VESTUVES Liucė nuo pat pradžių nemėgo Brazgio, nenorėjo už jo tekėti, tačiau dėdė, kuris stipriai ją mylėjo, norėjo Liucę kuo greičiau išleisti už vyro,nes nujautė ir suprato, jog jos buvimas klebonijoje kelia daug keblumų ir pavojų. Dėdė Brazgį laikė tinkamiausiu vyru Liucei, todėl dažnai kamantinėdavo ją ir klausinėdavo: „Ko tu iš jo nori? <...> Šiaipjau vyras rimtas, išsilavinęs. Su žmonėmis moka apsieiti, bus neblogas gydytojas. Žodžiu, tai žmogus su ateičia. Aš padėsiu įsikurti. Ko tau dar reikia?...“ Dėdė, deja,nesuprato, jog Liuciją Brazgio paprasčiausiai nemylėjo, ir turbūt niekada nemylės. Jau iš pirmo pasimatymo ją sudomino Vasaris – su kuriuo būdama ji jautė dvasinį ryšį bei potraukį, tačiau Vasaris paprasčiausiai negalėjo sau leisti būti su moterimi – tai keltų pavojų jo pašaukimui, tad Liucei teko tekėti už Brazgio. Į vestuves ji atvyko be baltos suknelės, meliono ar vainikėlio, buvo apsirengusi paprastu juodu kostimu su juoda kepuraite. Tai stebino vestuvių dalyvius, ypatingai moteris. Nepadėjo ir tai, jog iš jaunosios akių neišriedėjo nė viena ašara: „Smalsuoliam atrodė, tarsi ji neatsisveikintų su savo mergyste, tarsi ji nepriiminėtų sakramento, o atlikinėtų tik kokį paprastą, kasdienį reikalą.“ Ir išties – Liucei ši šventė nebuvo niekuo ypatinga, ir ji nesistengė kitiem meluoti ir jų įtikinėti, tai buvo aišku ir pačiam jaunikiui, kuris jau anksčiau iš Liucės buvo išgirdęs: „-Nemyliu, bet tekėsiu!..“

LIUCĖ PO VESTUVIŲ Antroje romano „Altorių šešėly“ dalyje Liucė - ištekėjusi moteris, kiti į ją jau kreipiasi „ponia“. Su Liudu ji pirmą kartą susitinka kapelionui Laibiui jį lydint į Brazgių namus, kur Liucija juos priema viena. Pamačius Liudą, jos veidas pradeda švytėti džiaugsmu ir čia įsitikiname, jog ponia Brazgienė dar tikrai neprarado savo vėjavaikiškumo bei drąsos. Ji kreipiasi į kunigą Laibį ir supažindina jį su Liudo ir jos santykių istorija: “ - Kunige daktare, - kreipėsi ji į kapelioną, - žinok tamsta, kad kun. Vasaris - mano jaunų dienų simpatija ir pirmoji meilė, kuri tebetveria lig šiol. Aš jį vadindavau Pavasarėliu, o jis mane Liuce. Aš jį norėjau kartą pabučiuoti, bet jis pabėgo. Žinau, kad paskui pats to gailėjosi. Apskritai, jis visą laiką nuo manęs bėgo. Štai dabar tamsta žinai padėtį ir prašau tai turėti galvoj.“ Liucė yra tiesmukiška, nesubtili, siekia išprovokuoti Vasarį, o kartu ir atvirai, nesivaržydama prisipažįsta, jog visdar tebejaučia meilę Vasariui. Tai parodo, jog jos ir Brazgio santykiai nepasikeitė nuo pirmosios romano dalies, kurioje galime suprasti, jog Liucė išteka ne iš meilės („Ji sutiko tekėti geriau už daktaro negu už kurio kito, nes jis jai buvo geras, ji prie jo priprato, o meilės ji daugiau jau nebelaukė.“). Liucija stengiasi būti gera žmona savo vyrui, tačiau ji,kaip ir Vasaris, yra jausmo žmogus, todėl net ir susituokusi vadovaujasi jausmais ir linksta Vasario pusės link. Panašiai jaučiasi ir Liudas, kuris po pokalbio su kapelionu Laibiu nusprendžia „duoti jausmams daugiau laisvės ir pasižiūrėti į buvusią kaimynę smalsesne akimi“. Ši jam pasirodo pražydusi nauju grožiu – truputi papilnėjusi, švelnesnė ir skaistesnė, negu buvo anksčiau, o ir jos kūno formos, bruožai galutinai susiharmonizavo. Liucė tapo moteriškesnė, jautresnė, dar labiau viską suprantanti.

LIUCĖS IR LIUDO SANTYKIŲ PABAIGA Liucė stipriai veikia Vasarį, verčia jį prisimenti gražius momentus iš savo klierikavimo metų bei suvokti, jog Liucija – savotiška jo sielos draugė, su kuria Liudas galėjo būti savimi, nesivaržyti. Liucė taip pat buvo ir didelė Liudo, kaip poeto, remėja. Pasako jos, ji visuomet manydavo, kad „iš Pavasarėlio bus žmogus, <...>. Dėl to aš jam taip simpatizuodavau, kad tu net pavydėdavai...“. Tačiau Liucija supranta, jog Liudui įkvėpimo kurti davė visai ne jos atminimas, o nauja simpatija – Baronienė („Bet prisipažink, kokia ten gražuolė tuose Kalnynuose taip sužavėjo tamstą?“). Tai Liucės visai nesukrečia – dabar jai labiau rūpi jos vaikelio gerbūvis, ji visai nesitiki, kad Vasaris ja domėsis ir rašys jai eiles. Ši kūrinio vieta pažymi savotišką Liucės ir Vasario jausmų bei santykių pabaigą . Liucė – jau besilaukianti mama,kuri, nors ir neištekėjo iš meilės, savo vyrui jaučia šiltus jausmus ir yra pasirengusi pradėti naują gyvenimo etapą, o kartu ir palikti savo jausmus Vasariui praeityje. Vasaris suprato Liuciją, o ir pats numanė, kad jo ir Liucės santykiai yra baigti: „Jis jautė, kad dabar užverčia vieną brangų savo jaunystės lapą, kuriame buvo įrašyti jo pirmieji drovūs, skaistūs ir svajingi susižavėjimai moterim - toki realūs, bet nė karto nenusileidę ligi kasdieniškumo prozos“.

VYTUKO GIMIMAS Liucija Brazgienė dabar jau visai pasikeitusi, Liudui ji priminė pirmykštę Liucę - ji vėl buvo tiesi ir liekna, jos veidas spindėjo jaunyste ir skaistumu, o akyse švietė džiaugsmas ir laimė. Tam daug įtakos turėjo sūnaus Vytuko gimimas, kuris pagyvino motinos gyvenimą, suteikė jai pilnatvės jausmą. Pasikeitė ir Liucės bei Brazgio santykiai - jei anksčiau jie neturėjo nieko bendro, nejautė vienas kitam stiprių jausmų, tai dabar juos sieja bendras tikslas – išauginti sūnų bei jį mylėti. Tai vertė Liuciją kitaip pažiūrėti į savo vyrą bei suvokti, jog jis geras žmogus. Atėjus krikštynų metui, Liucė nekantravo parodyti sūnaus Liudui, kuris sutiko būti Vytuko krikštatėvis. Vasaris netryško noru prisiimti šios atsakomybės, tačiau tai darė dėl Liucės, kuri jam vis dar rūpėjo ir kurią jis vis dar laikė savo sielos drauge. Vytuko krikštynų pietūs Vasariui priminė Klevišky rengtą puotą, kurios metu Liucė negalėjo nuo Liudo atitraukti žvilgsnio. Nesunku buvo suvokti, jog dabar viskas labai pasikeitę – Liucė jau visai nebe ta pati mergaitė, kuri dar prieš porą metų Liudui siūlė kavos. Dabar ji – motina, o šie pietūs jau galutinai įrodė, jog visi santykiai tarp jų dabar baigti: „<…> bet nė vieno koketiško žvilgsnio ji Vasariui nepasiuntė. Dabar jos visa siela buvo pas Vytuką“.

KARO IŠVAKARĖSE Liucijos vyras Brazgys yra išsiunčiamas į karą – tai stipriai paveikia Liucę, kuri nenorėjo paleisti savo vyro į frontą, suprasdama didelę riziką netekti vyro, Vytukui tėvo ir stabilios ateities. Liucė apsigyvena pas savo dėdę, o Vasaris atvyksta su ja paskutinį kartą pasimatyti. Jiedu sumano pasivaikščioti po Aušrakalnį, kuris abiems sukelia nemažai atsiminimų. Belipant į kalną, Liucė nusitveria Liudo ranką, šis prisilietimas sužadina jų širdyse atsiminimus bei džiaugsmingą praeitį, kai jie abu buvo viso labo tik paaugliai ir galėjo niekuo nesirūpinti, leisti savo jausmams juos užvaldyti. Tačiau Liucė ir Liudas vengė kalbėtis apie šiuos atsiminimus ir džiaugėsi savo laiku kartu, kurio liko vis mažiau. Išgirdę atbėgančius karius, jie grįžo namo ir atsisveikino. Liudas su užuojauta spaudžia Liucei

ranką,suprasdamas, jog jos laukia sunkus gyvenimo etapas – vaiko auginimas karo metu, nuolatinis jaudulys, nežinant, ar jos vyras saugus.