Simone.de.beauvoir. .palauzta.moteris.2017.lt

Simone de Beauvoir

Palaužta moteris Trys apysakos

Iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė

LI ETUVOS RAŠYTOJ Ų SĄJUNGOS L E I D Y K L A

Versta iš: Simone de Beauvoir, La femme rompue, Editions Gallimard, 1967

Cet ouvrage, publié dans le cadre du Programme d'Aide à la Publication „Oscar Milosz", bénéficie du soutien de l'Ambassade de France en Lituanie.

Liberté • Égalité • Fraternité R é p u b l iq

ue

F r a n ç a is e

Knygos leidimą remia Prancūzijos ambasada Lietuvoje (0. Milašiaus programa knygų leidybai remti).

Vertėja dėkoja Ventspilio Rašytojų ir vertėjų namams už sutektas sąlygas versti šią knygą. Tulkotâja pateicas Ventspils Rakstnieku un tulkotàju majai par sniegto iespėju veikt gramatas tulkošanu. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). ISBN 978-9986-39-954-4 © jone Ramunytė, vertimas į lietuvių kalbą, 2017 © Ieva Kuzmienė, dizainas, 2017 © Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017

Santūrumo amžius

S

ustojo mano laikrodis? Ne. Bet rodyklės, atrodo, nesisu­ ka. Geriau į jas nežiūrėti. Galvoti apie ką kita, nesvarbu

apie ką: praėjusią dieną, ramią ir įprastą, kad ir koks jaudi­ nantis būtų laukimas. Švelnus prabudimas. Andrė susirietęs lovoje, akys pri­ dengtos juosta, ranka įremta į sieną vaikišku gestu, tarytum miego suirutėje jam reikėtų pajusti pasaulio pastovumą. At­ sisėdau ant lovos krašto, uždėjau ranką jam ant peties. Jis kilstelėjo juostą, jo suglumusį veidą nutvieskė šypsena. - Jau aštuonios. Bibliotekoje

padėjau

pusryčių

padėklą;

pasiėmiau

knygą, gavau ją vakar ir pusę jau perverčiau. Kokios nuo­ bodžios visos tos giesmelės apie nebendravimą! Jei nori bendrauti, tau vis tiek pavyks. Ne su visais, žinoma, bet su dviem trim žmonėmis. Kartais aš nuslepiu nuo Andrė savo nuotaikas, nusivylimus, smulkius rūpestėlius; jis tikriau­ siai taip pat turi mažų paslapčių, bet apskritai nėra nieko, ko vienas apie kitą nežinotume. įpyliau į puodelius labai

Sa nt ūr umo amž i us

7

karštos, labai juodos kiniškos arbatos. Ją išgėrėme žiūrinė­ dami savo korespondenciją; liepos saulė sruvo į kambarį. Kiek kartų sėdėjome vienas priešais kitą prie šio mažo sta­ lelio su labai karštos, labai juodos arbatos puodeliais? Ir vėl rytoj, po metų, po dešimties... Ta akimirka turėjo prisimi­ nimo švelnumo ir pažado džiugesio. Ar mums buvo trisde­ šimt, ar šešiasdešimt? Andrė plaukai nubalo anksti: kadais koketiškai atrodė tasai sniegas, pabrėžiantis gaivią matinę jo veido spalvą. Tai vis dar koketiška. Veidas sudiržo, su­ pleišėjo kaip sena gyvulio oda, tačiau lūpų ir akių šypsena tebešvyti. Kad ir ką taikytųsi paneigti nuotraukų albumas, dabartiniame jo veide slypi jaunas atvaizdas: mano žvilgs­ nis nejaučia jo amžiaus. Ilgas gyvenimas - juokas, ašaros, pyktis, glamonės, prisipažinimai, tyla, polėkiai - ir kartais atrodo, lyg laiko nebūta. Ateitis tebesitęsia iki begalybės. Andrė pakilo. - Gero darbo, - palinkėjo. - Ir tau gero darbo. Jis neatsakė. Atliekant tokius tyrimus neišvengiami tarpsniai, kai trypčioji vietoje; jis išgyvena juos ne taip leng­ vai kaip kadaise. Atidariau langą. Slegiamas sunkios vasaros kaitros, Paryžius dvelkė asfaltu ir audra. Žvilgsniu nulydėjau Andrė. Galbūt tomis akimirkomis, kai žiūriu į jį tolstantį, jis man toks sukrečiamai akivaizdžiai apčiuopiamas; aukštas silue­ tas mažėja, kas žingsnis brėždamas savo grįžimo trasą; jis nyksta, gatvė ištuštėja, bet iš tiesų tai traukos laukas, kuris

8

SIMONE

DE B E A U V O I R

parves jį atgal pas mane kaip į savo tikrąją vietą - tas įsitiki­ nimas jaudina mane dar labiau negu pats Andrė. Ilgai stovėjau balkone. Iš septintojo aukšto matau dide­ lę dalį Paryžiaus, balandžių skrydį virš čerpių stogų ir tuos neva gėlių vazonus, kurie yra kaminai. Raudoni ar geltoni kranai - penki, devyni, dešimt, suskaičiavau dešimt - brai­ žo dangų geležinėmis rankomis; dešinėje žvilgsnis įsiremia į aukštą sieną, išvarpytą mažų skylučių: naujas pastatas; matau ir prizmės pavidalo bokštus, šviežiai pastatytus dan­ goraižius. Nuo kada skiriamoji Edgaro Kine bulvaro juosta virto stovėjimo aikštele? To vaizdo šviežumas krinta man į akis: tačiau neprisimenu mačiusi jį kitokį. Kad galėčiau ša­ limais matyti du atspaudus: anksčiau, dabar - ir stebėtis jų skirtumais. Bet ne. Pasaulis kuriasi mano akyse kaip amžina dabartis; aš taip greit priprantu prie jo veido, ir man neatro­ do, kad jis keičiasi. Kartotekos, baltas popierius ant stalo kviečia prie darbo; tačiau žodžiai, šokantys galvoje, trukdo susikaupti. „Šįvakar Filipas bus čia." Beveik mėnesį nebuvęs. Užėjau į kambarį, kur dar mėtosi knygos, popieriai, senas pilkas megztinis, violetinė pižama - į tą kambarį, kurio nesiryžtu pertvarkyti, nes man stinga laiko, pinigų, nes nenoriu patikėti, kad Fi­ lipas man nebepriklauso. Grįžau į biblioteką, kurioje taip kvepia didelė puokštė rožių, šviežių ir naivių kaip salotos. Stebėjausi, kad šis butas kada nors galėjo man atrodyti tuš­ čias. Nieko netrūko. Žvilgsnį glosto ryškios ir švelnios ant sofos pažirusių pagalvėlių spalvos; lenkiškos lėlės, slovakų

Sa nt ūr umo a mž i u s 9

plėšikai, portugališki gaidžiai tvarkingai užima savo vietą. „Filipas bus čia..." Jaučiuosi sutrikusi. Liūdna, nors verk. Bet džiaugsmo nekantrą nėra lengva įveikti. Nusprendžiau išeiti pakvėpuoti vasaros aromatais. Aukštas negras žaliai mėlynu lietpalčiu ir pilka fetrine skrybėle atsainiai šlavė šaligatvį; jo pirmtakas buvo sienos spalvos alžyrietis. Edgaro Kine bulvare įsiliejau į triukšmin­ gą moterų spūstį. Kadangi rytais beveik niekur nebeišeinu, turgus man atrodo egzotiškas (kiek turgų rytais po tokia galybe dangaus). Maža senučiukė kietai suveržtais ant pa­ kaušio plaukais trepeno nuo prekystalio prie prekystalio, saujoje spausdama tuščią pintinę. Kadaise seniai man ne­ rūpėjo; laikiau juos numirėliais, kurių kojos dar vaikšto; dabar juos matau: vyrus, moteris, vos šiek tiek vyresnius už mane. Senutę buvau pastebėjusi tą dieną, kai ji prašė mėsininko atliekų savo katėms. „Jos katėms! - tarė tas, kai ji išėjo. - Ji neturi katės. Virs savo sultinius!" Mėsininkui tai atrodė juokinga. Ką tik, kol didysis negras visko dar ne­ nubraukė į griovelį, ji rinko atliekas po prekystaliais. Išgy­ venti iš šimto aštuoniasdešimt frankų per mėnesį... ir tokių daugiau kaip milijonas, o dar trys milijonai - neką mažiau nuskriaustų. Pirkau vaisių, gėlių, slampinėjau. Būti pensininke... tai skamba taip, lyg būtum atstumtas - šitas žodis mane sting­ dė. Baugino atsivėręs laisvas laikas. Aš klydau. Laikas man kiek platokas per pečius, bet aš prisitaikiau. 0 kaip malonu gyventi be instrukcijų, suvaržymų! Vis dėlto kartais sutrin­

10

SIMONE

DE B E A U V O I R

ku. Prisimenu savo pirmąją tarnybą, pirmąją klasę, nukri­ tusius lapus, čežančius man po kojomis provincijos rudenį. Atsistatydinimo diena, nuo kurios mane skyrė laiko tarpas, dusyk ar maždaug tiek ilgesnis už visą mano nugyventą gy­ venimą, tada man atrodė tokia pat nereali kaip pati mirtis. Ir štai jau metai, kaip ji atėjo. įveikiau aš ir kitas ribas, bet ne tokias ženklias. Šioji stangri kaip geležinė užuolaida. Grįžau namo ir sėdau prie stalo: be darbo net šis džiugus rytas būtų man atrodęs prėskas. Apie pirmą baigiau darbą ir padengiau stalą virtuvėje: visiškai kaip močiutės virtuvė Mili; kaip norėčiau vėl išvysti Mili - kaimišką stalą, suolus, varinius indus, lubas su išsikišusiomis sijomis; tik vietoj špižinės plytos - dujinė plytelė ir šaldytuvas. (Kelintais metais Prancūzijoje pasirodė šaldytuvai? Savąjį pirkau prieš de­ šimt metų, bet tada tai jau buvo paplitusi prekė. Nuo kada? Prieš karą? Išsyk po jo? Štai dar vienas tų dalykų, kurių aš nebeprisimenu.) Andrė grįžo vėlai, buvo mane įspėjęs: išėjęs iš laborato­ rijos dar buvo susirinkime, kuriame jie aptarinėjo smogia­ mąją jėgą. Paklausiau: - Ar viskas gerai praėjo? - Parengėme naują manifestą. Bet aš nepuoselėju iliu­ zijų. Jis sulauks ne didesnio atgarsio už kitus. Prancūzams į viską nusispjaut, j smogiamąją jėgą, atominę bombą, ap­ skritai į viską. Kartais man kyla noras išsinešdinti kur nors kitur: į Kubą, į Malį. Ne, rimtai, aš apie tai svajoju. Ten gal dar gali būti naudingas.

Sa n t ūr umo a mž i u s

11

- Tu nebegalėtum dirbti. - Nedidelė bėda. Padėjau ant stalo salotas, kumpį, sūrį, vaisius. - Tu toks nusiminęs? Ne pirmą kartą jūs sukate ratu. -N e . - Taigi? - Tu nenori suprasti. Jis man dažnai kartoja, kad dabar visos naujos idėjos kyla jo bendradarbiams, kad jis išradimams per senas; aš juo netikiu. - 0, žinau, kas tavo galvoje, - pasakiau. - Aš tuo netikiu. - Be reikalo. Paskutinei mano idėjai - penkiolika metų. Penkiolika metų. Joks bevaisis laiko tarpas, kurį jis iš­ gyveno, taip ilgai netruko. Bet tame taške, kurį jis pasiekė, matyt, reikia pertraukos, kad prasidėtų antras kvėpavimas. Prisiminiau Valeri eiles:

Kiekvienas tylos atomas Brandaus vaisiaus šansas.

Iš to lėto nėštumo periodo rasis netikėti vaisiai. Jis, tas nuotykis, kuriame aš aistringai dalyvavau, nesibaigė: dve­ jonė, nesėkmė, trypčiojimo vietoje kartėlis, paskui - brėkš­ tanti šviesa, viltis, patvirtinta hipotezė; po ištisų nerimas­ tingo pakantumo savaičių ir mėnesių - sėkmės svaigulys. Ne kažką išmanau apie Andrė darbą, bet tvirtas mano tikėjimas stiprino jo savikliovą. Ji tebėra nepaliesta. Kodėl nebegaliu

12

SIMONE

DE B E A U V O I R

jo jam įteigti? Sunku patikėti, kad niekada nebepamatysiu jo akyse nušvintant karštligiško atradimo džiaugsmo. Pasakiau: - Niekas nesako, kad tu neįgausi antrojo kvėpavimo. - Ne. Kai tau tiek metų, esama mąstymo įpročių, kurie stabdo išradimus. Ir kasmet aš darausi vis didesnis neišma­ nėlis. - Pakalbėsime apie tai po dešimties metų. 0 gal didžiau­ sią savo atradimą padarysi sulaukęs septyniasdešimties. - Tai tik tavo optimizmas: patikėk manim, ne. - Tai tik tavo pesimizmas! Mes nusijuokėme. Bet ko čia juoktis? Andrė pralaimėji­ mo politika nepagrįsta, bent sykį jam stinga tvirtybės. Taip, Froidas savo laiškuose rašė, kad tam tikro amžiaus žmogus nieko nebesukuria, ir tai labai liūdna. Bet tada jis buvo kur kas vyresnis už Andrė. Nesvarbu: mane ne mažiau liūdina tas nepagrįstas niaurumas. Jei Andrė jam pasiduoda, va­ dinasi, tai jau tikra krizė. Mane tai stebina, bet akivaizdu, kad jis nesusitaiko, jog peržengė šešias dešimtis. Aš dar do­ miuosi daugybe dalykų - jis nebe. Kadaise jį domino viskas; dabar didžiausia istorija nusitempti jį į filmą, parodą, pas draugus. - Kaip gaila, kad tu nebemėgsti vaikščioti, - tariau. - Die­ nos tokios gražios! Ką tik mąsčiau, kad norėčiau grįžti į Mili ir Fontenblo miškus. - Tu nuostabi, - šypsosi jis man. - Išmaišei visą Europą, o norėtum vėl išvysti Paryžiaus apylinkes!

Sa nt ūr umo a mž i u s

13

- Kodėl ne? Šampo bažnyčia ne mažiau graži dėl to, kad esu užkopusi į Akropolį. - Tebūnie. Vos po keturių penkių dienų užsidarys labora­ torija, pažadu tau ilgą išvyką automobiliu. Būtų laiko ne vienai išvykai, nes iki rugpjūčio pradžios liekame Paryžiuje. Bet ar jis panorės? Paklausiau: - Ryt sekmadienis. Ar tu ne laisvas? - Deja, ne! Puikiai žinai, vakare ta spaudos konferencija apie apartheidą. Jie man įbruko šūsnį dokumentų, kurių dar neperžiūrėjau. Politiniai ispanų kaliniai, portugalų suimtieji, persekio­ jami iraniečiai, Kongo, Angolos, Kamerūno sukilėliai, Ve­ nesuelos, Peru, Kolumbijos partizanai - jis visad pasiryžęs jiems padėti, kiek leidžia jėgos. Posėdžiai, manifestai, mitin­ gai, proklamacijos, delegacijos - niekas jo nebaido. - Tu per daug dirbi. - Kodėl per daug? 0 ką dar daryti? Ką daryti, kai pasaulis nublanksta? Telieka stumti laiką. Prieš dešimt metų aš taip pat išgyvenau sunkų laikotarpį. Bjaurėjausi savo kūnu, Filipas subrendo, po mano knygos apie Ruso sėkmės jaučiausi ištuštėjusi. Senėjimas mane bai­ siai slėgė. 0 paskui ėmiausi studijos apie Monteskjė, man pavyko su Filipo agrežė', pavyko priversti jį imtis disertaci­ jos. Man patikėjo paskaitas Sorbonoje, kurios mane domino

* Mokslo laipsnis Prancūzijoje, leidžiantis dėstyti licėjuje, universiteto gamtos mokslų ir humanitariniuose fakultetuose. 14

SIMONE

DE B E A U V O I R

dar labiau negu mano khâgne'. Susitaikiau su savo kūnu. At­ rodė, kad aš prisikėliau. O šiandien, jei Andrė ne taip skau­ džiai suvoktų savo amžių, aš lengvai pamirščiau savąjį. Jis vėl išėjo, o aš dar ilgai stovėjau balkone. Žiūrėjau, kaip dangaus mėlynės fone sukinėjasi oranžiškai raudonas kranas. Nusekiau akimis juodą vabzdį, brėžiantį žydrynėje plačią putotą ledinę vagą. Mane jaudina amžina pasaulio jaunystė. Tai, ką mėgau, pranyko. Man buvo duota daug ko kito. Vakar žingsniavau Raspajo bulvaru; dangus buvo tam­ siai raudonas, man atrodė, kad einu per nepažįstamą plane­ tą, kurios žolė violetinė, žemė mėlyna; medžiai gožė raus­ vą neonų iškabų švytėjimą. Šešiasdešimtmetis Andersenas svaigo, perkeliavęs Švediją mažiau kaip per parą, o juk jo jaunystės laikais tokia kelionė trukdavo savaitę. Man pažįs­ tamas toks susižavėjimas: Maskva - trys su puse valandos nuo Paryžiaus! Taksi nuvežė mane Į Monsuri parką, kur turėjau susitik­ ti su Maitina. Įėjus į sodą kvapą užgniaužė nupjautos žolės kvapas: kalnų ganyklų, kuriomis aš, nešina kuprine ant pe­ čių, žingsniavau su Andrė, kvapas, toks jaudinantis - mano vaikystės pievų kvapas. Aidai, atspindžiai, atliepiantys vieni kitus iki begalybės: pajutau ilgos praeities saldybę. Neturė­ jau kada tos praeities sau pasakotis, bet dažnai netikėtai re­ giu ją, persišviečiančią dabarties akimirkų gelmėje; ji teikia dabarčiai savo spalvą, šviesą - taip uolos ar smėlis atsispin* Antri paruošiamieji meno skyriaus Aukštojoje pedagoginėje mokyk­ loje metai. Sa nt ūr umo a mž i u s

15

di jūros spalvų žaisme. Kadaise aš puoselėjau planus, paža­ dus; dabar mano emocijas, malonumus sušvelnina mirusių dienų šešėlis. - Laba diena. Kavinės restorano terasoje Martiną gėrė citrinos sultis. Vešlūs juodi plaukai, mėlynos akys, trumpa suknutė oran­ žiniais ir geltonais dryžiais su trupučiu violetinės spalvos: daili jauna moteris. Keturiasdešimtmetė. Būdama trisde­ šimties šypsojausi, kai Andrė tėvas pavadino „dailia jauna moterim" vieną keturiasdešimtmetę; tie patys žodžiai top­ telėjo man apie Martiną. Dabar beveik visi man atrodo jau­ ni. Ji nusišypsojo: - Atnešėte man knygą? - Žinoma. Ji permetė akimis dedikaciją. - Ačiū, - padėkojo susijaudinusi. Ir pridūrė: - Taip ne­ kantrauju ją perskaityti. Bet mokslo metų pabaigoje toks krūvis. Reikės palaukti Liepos vienuoliktosios. - Norėčiau išgirsti jūsų nuomonę. Labai pasikliauju jos vertinimu, nes mudvi beveik visada sutariame. Jausčiausi visiškai to paties lygmens su ja, jei ji nebūtų išsaugojusi man šiek tiek senos mokinio pagarbos dėstytojui, nors ji pati dėstytoja, ištekėjusi moteris, motina. - Šiandien sunku dėstyti literatūrą. Be jūsų knygos tikrai neišsiversčiau. - Ji droviai paklausė: - Jūs patenkinta šia knyga? Nusišypsojau jai:

16

SIMONE

DE B E A U V O I R

- Atvirai kalbant, taip. Jos akyse glūdėjo klausimas, bet ji nedrįso jo suformu­ luoti. Užbėgau jai už akių. Jos tyla skatina mane kalbėti la­ biau negu daugelis neapgalvotų klausimų: - Žinote, ką aš norėjau padaryti: remiantis sentencija apie kritinius straipsnius, pasirodžiusius po karo, pasiūlyti naują metodą, kuris leistų įsigilinti į autoriaus kūrinį labiau, negu kada nors tai buvo daroma. Viliuosi, kad man pavyko. Tai buvo daugiau nei viltis: įsitikinimas. Jis šildė man šir­ dį. Graži diena - ir aš mylėjau tuos medžius, tas vejas, alėjas, kur taip dažnai vaikštinėdavau su bičiuliais, draugais. Kai kurie jų jau mirę arba gyvenimas atskyrė mus vienus nuo kitų. Laimė, priešingai negu Andrė, kuris su niekuo nebe­ susitinka, aš palaikau ryšius su mokiniais ir jaunais kolego­ mis; jie man labiau prie širdies kaip mano amžiaus moterys. Jų smalsumas pakursto manąjį; jie vadina mane į savo ateitį, anapus mano kapo. Martiną delnu paglostė knygą. - Vis dėlto užmesiu akį šiandien pat vakare. Kas nors ją skaitė? - Tik Andrė. Bet literatūra jo netraukia. Daugiau niekas jo nevilioja. Be to, jis pesimistas, ir mano, ir savo atžvilgiu. Nieko man nesakydamas, jis iš esmės įsi­ tikinęs, kad tai, ką nuo šiol parašysiu, ničnieko nebepridės prie mano reputacijos. Manęs tai nejaudina - žinau, kad jis klysta. Ką tik parašiau savo geriausią knygą, o kitas tomas bus žingsnis dar toliau į priekį.

Sa nt ūr umo a mž i u s

17

- O jūsų sūnus? - Daviau jam pluoštą korektūrų. Jis pasakys savo nuomo­ nę: šį vakarą grįžta. Šnektelėjome apie Filipą, jo disertaciją, apie literatūrą. Kaip ir aš, ji mėgsta žodžius ir žmones, kurie moka jais nau­ dotis. Tik leidžiasi užgožiama amato ir šeimos. Ji pavėžėjo mane namo savo mažučiu Austinu. - Ar greitai grįšite į Paryžių? - Nemanau. Iš Nansi vyksiu tiesiai į Joną poilsiauti. - Šiek tiek dirbate per atostogas? - Norėčiau. Bet visad trūksta laiko. Neturiu jūsų ener­ gijos. Čia svarbu ne energija, pagalvojau atsisveikindama su ja: negalėčiau gyventi nerašydama. Kodėl? Ir kodėl įnirtingai stengiausi iš Filipo padaryti intelektualą - juk Andrė būtų jam leidęs pasukti kitais keliais? Vaikystėje, paauglystėje knygos gelbėjo mane nuo nevilties, ir tai įtikino, kad kultū­ ra - viena didžiausių vertybių, tad niekaip negaliu kritiškai pasverti šio įsitikinimo. Virtuvėje triūsė Mari Žana, ruošė vakarienę: valgiarašty­ je - Filipo mėgstami patiekalai. Patikrinau, ar viskas gerai klostosi, perskaičiau laikraščius, išsprendžiau keletą sudė­ tingų kryžiažodžių - tai truko tris ketvirčius valandos; kar­ tais man smagu ilgam palinkti prie langelių, kuriuose virtu­ aliai slypi žodžiai; kad jie pasirodytų, kaip ryškalą naudoju savo smegenis; manau, išplėšiu juos iš popieriaus, kuriame jie tūno pasislėpę.

18

SIMONE

DE B E A U V O I R

Užpildžiusi paskutinį langelį, išsirinkau spintoje gra­ žiausią suknelę su pilka ir rausva kaklaskare. Kai buvau penkiasdešimties, mano tualetai man visad atrodė arba per daug niūrūs, arba per linksmi; dabar žinau, kas man leidžiama, kas draudžiama, ir rengiuosi be problemų. To intymaus, kone švelnaus ryšio, kuris kadaise mane sais­ tė su drabužiais, nebėra. Vis dėlto patenkinta nužvelgiau savo siluetą. Tai Filipas vieną dieną man tarė: „Bet klau­ syk, tu suapvalėjai." (Regis, jis visiškai nepastebėjo, kad aš atgavau savo linijas.) Griebiausi dietos, nusipirkau svars­ tykles. Kadaise neįsivaizdavau, kad kada nors rūpinsiuos savo svoriu. Ir štai! Kuo mažiau atpažįstu savo kūną, tuo la­ biau jaučiuosi privalanti juo rūpintis. Jis man patikėtas, ir aš rūpinuosi juo irzlokai ir pasiaukojamai kaip senu drau­ gu - šiek tiek nelaimingu, šiek tiek suvargusiu, - kuriam manęs reikia. Andrė parnešė butelį šampano, pastačiau jį atšaldyti; mes šnektelėjome; jis paskambino savo motinai. Dažnai taip daro. Jo motinos kojos dar tvirtos, regėjimas geras; ji dar įnirtingai kovoja komunistų partijos gretose, nors jai aš­ tuoniasdešimt ketveri, viena gyvena savo Avinjono Vilneve; jam dėl jos truputį neramu. Jis juokėsi į ragelį, girdėjau, kaip šūkčioja, prieštarauja, bet greitai nuščiuvo: palankiai progai pasitaikius Manetė - tikra patarška. - Ką ji papasakojo? - Ji vis tvirčiau įsitikina, kad vieną gražią dieną penkias­ dešimt milijonų kinų pereis rusų sieną. Arba numes bom­

Sa nt ūr umo a mž i u s

19

bą bet kur vien iš malonumo sukelti pasaulinį karą. Kaltina mane, kad aš jų pusėje: niekaip jos neįtikinsi, kad ne. - Ar gerai laikosi? Nenuobodžiauja? - Labai mūsų pasiilgo, o nuobodulys... ji nežino, kas tai yra. Jai, mokytojai, turinčiai tris vaikus, pensija buvo laimė, kuria ji dar neatsidžiaugė. Pakalbėjome apie ją ir kinus, apie kuriuos, kaip ir visi, esame taip menkai informuoti. Andrė atsivertė žurnalą. Ir štai aš žvilgčioju į laikrodį, kurio rodyk­ lės, regis, nesisuka.

Staiga jis pasirodė; kaskart nustembu, matydama jo vei­ de darniai susiliejusius tokius skirtingus mano motinos ir Andrė bruožus. Stipriai stipriai mane apkabino, kalbėda­ mas kažką džiugaus, o aš mėgavausi flanelinio jo švarko švelnumu prie skruosto. Išsilaisvinau pabučiuoti Irenos; ji šypsojosi man tokia šalta šypsena, kad nustebau, lūpomis pajutusi švelnų ir šiltą skruostą. Irena. Nuolat ją pamirštu; o ji visada čia. Šviesiaplaukė, pilkšvai melsvomis akimis, minkšta burna, smailiu smakru, o plati kakta - kažkuo ir ne­ reiški, ir užsispyrusi. Greitai išgujau ją iš savo minčių. Buvau su Filipu viena, kaip tais laikais, kai kas rytą jis žadindavo mane, glostydamas man kaktą. - Nė lašelio viskio? - paklausė Andrė. - Ačiū. Gersiu vaisių sultis. Kokia ji racionali! Apsirengusi, susišukavusi su apgal­ vota elegancija - plaukai glotnūs, didelę kaktą dengia kirp­ čiukai, paprastas makiažas, griežtas kostiumėlis. Dažnai,

20

SIMONE

DE B E A U V O I R

vartant kokj moterišką žurnalą, man topteli: „Žiūrėk! Tikra Irena." 0 kartais, ją matydama, sunkiai atpažįstu. „Ji gra­ ži", - sako Andrė. Kartais pritariu: švelnios ausys ir šnervės, perlamutrinės odos švelnumas, kurį pabrėžia tamsus blaks­ tienų mėlis. Bet vos ji krusteli galvą, veidas nuslysta, matai tik burną, smakrą. Irena. Kodėl? Kodėl Filipas visada susi­ eidavo su tokiomis elegantiškomis, santūriomis snobėmis? Matyt, kad įrodytų sau galįs jas suvilioti prie jų neprisirišda­ mas. Maniau, jeigu prisirištų... Maniau, neprisiriš, bet vieną vakarą jis man tarė: „Pranešiu tau didelę naujieną", regis, kiek per daug susijaudinęs, kaip vaikas, kuris šventės die­ ną per daug prisižaidę, per daug prisikvatojo, prisišūkavo. Man krūtinėje nuaidėjo gongas, kraujas mušė į skruostus, įtempiau jėgas, kad sutramdyčiau lūpų virpėjimą. Žiemos vakaras, užtrauktos užuolaidos, lempų šviesa ant pagalvėlių vaivorykštės - ir ta ūmai atsivėrusi netekties bedugnė. „Ji tau patiks - ji iš dirbančių moterų." Dirba tai šen, tai ten kaip script-girl\ Pažįstu tas jaunas šiuolaikines „madingas" mo­ teris. Jos turi kažkokią neaiškią profesiją, pasak jų, stengiasi lavintis, sportuoti, gerai rengtis, nepriekaištingai užlaikyti savo interjerus, tobulai auklėti vaikus, gyventi pasaulietišką gyvenimą, žodžiu, joms visais atžvilgiais turi sektis. 0 iš tik­ ro jos nieko neveikia. Man nuo jų kraujas stingsta gyslose. Jie išvyko į Sardiniją tą dieną, kai užsidarinėjo fakultetas, birželio pradžioje. Per vakarienę prie stalo, kur taip dažnai

* Filmų režisieriaus asistentė (angį.). Sa nt ur umo a mž i u s

21

valgydindavau Filipą (nagi, subaik sriubą; paimk dar truputį jautienos; užkąsk ko nors prieš eidamas į paskaitas), kalbė­ jome apie jų kelionę - graži Irenos tėvų vestuvinė dovana, jie gali sau tai leisti. Ji dažniausiai tylėjo, kaip protinga moteris, gebanti sulaukti akimirkos, kad įterptų gudrią ir kiek netikė­ tą pastabą; retsykiais mestelėdavo kokią trumpą frazę, stul­ binančią - bent jau mano nuomone - paikumu ar banalumu. Grįžome į biblioteką. Filipas metė žvilgsnį į mano stalą. - Gerai padirbėjai? - Darbas juda. Nespėjai perskaityti mano korektūrų? - įsivaizduok, ne. Apgailestauju. - Perskaitysi knygą. Turiu tau egzempliorių. Jo atsainumas mane truputį užgavo, bet aš neišsidaviau. Pasiteiravau: - O tu dabar vėl rimtai sėsi prie disertacijos? Jis neatsakė. Keistai susižvalgė su Irena. - Kas yra? Vėl vykstate į kelionę? - Ne. - Vėl tyla, ir jis piktokai ištarė: - O! Tu supyksi, jūs mane pasmerksit, bet aš per tą mėnesį apsisprendžiau. Su­ derinti asistento pareigas ir disertaciją pernelyg sunku. O juk be disertacijos universitetas man nelemia ko nors ver­ tos ateities. Aš jį palieku. - Ką čia šneki? - Aš palieku universitetą. Esu dar ganėtinai jaunas pa­ keisti krypčiai. - Bet tai neįmanoma. Tu tiek pasiekei ir nepaleisi visko iš rankų, - tariau pasipiktinusi.

22

SIMONE

DE B E A U V O I R

- Suprask mane. Kadaise profesūra buvo aukso amatas. Dabar aš ne vienintelis, kuriam atrodo neįmanoma užsiimti studentais ir lygia greta dirbti sau: jų per daug. - Teisybė, - pritarė Andrė. - Trisdešimt mokinių - tris­ dešimt kartų vienas mokinys. Penkiasdešimt - triukšminga minia. Bet tikriausiai galima rasti kokį aplinkkelį, kad liktų daugiau laiko sau ir baigti disertacijai. - Ne, - kategoriškai atkirto Irena. - Dėstymas, tyrimai iš tiesų per menkai apmokami. Aš turiu pusbrolį chemiką. Valstybiniame mokslinių tyrimų centre jis uždirbdavo aš­ tuonis šimtus frankų per mėnesį. Išėjo į dažų gamyklą ir pa­ sidaro tris tūkstančius. - Tai ne vien pinigų klausimas, - pertarė Filipas. - Žinoma. Dar svarbu užčiuopti laiko pulsą. Trumpomis santūriomis frazėmis ji išklojo viską, ką apie mus galvoja. 0, ji buvo taktiška: tą taktą jauti atkeliavus iš taip toli. (Svarbiausia, nenoriu jūsų įžeisti, nepykit ant ma­ nęs, tai būtų neteisinga - ir vis dėlto yra dalykų, kuriuos būtina jums pasakyti, o jei nesitvardyčiau, pasakyčiau dar daugiau.) Andrė, žinoma, didis mokslininkas, ir aš kaip mo­ teris neblogai prasisiekusi. Bet mes gyvename atitrūkę nuo pasaulio, laboratorijose ir bibliotekose. Jaunoji intelektualų karta nenori atitrūkti nuo visuomenės. Filipas, toks veržlus, nesukurtas mūsų gyvenimo būdui; yra kitų sričių, kur kas labiau atitiksiančių jo mastus. - Galų gale disertacija - pasenęs reikalas, - užbaigė ji. Kodėl ji kartais lepteli tokią nesąmonę?

Sa nt ūr umo a mž i us

23

Irena ne tokia jau kvaila. Ji gyvuoja, skaičiuoja - niekais pavertė pergalę, kurios pasiekiau su Filipu, prieš jį ir dėl jo. Ilgą mūšį, kartais tokį žiaurų man. „Negaliu sukurpti to ra­ šinėlio, man skauda galvą, parašyk raštelį, kad aš sergu." „Ne." Švelnus paauglio veidas raukšlėjosi, seno, žalios akys triuškino mane: „Tu negera." Įsikišdavo Andrė. „Tik vieną kartą..." - „Ne." Mano širdgėla Olandijoje per tas Velykų atos­ togas, kai palikome Filipą Paryžiuje. „Nenoriu, kad nuken­ tėtų tavo egzaminai." 0 jis su neapykanta riktelėjo: „Ir nesivežkit manęs, man nusišvilpt, aš neparašysiu nė eilutės!" 0 paskui jo sėkmė, draugiška mūsų darna. Mūsų darna, kurią dabar griauna Irena. Ji išplėšia man jį antrą kartą. Nenorė­ jau prieš ją pratrūkti, susivaldžiau. - Tai ką ketini daryti? Irena taikėsi atsakyti; Filipas ją aplenkė: - Irenos tėvas turi numatęs įvairių galimybių. - Kokio pobūdžio? Verslo? - Tai dar nėra konkretu. - Tu su juo kalbėjaisi prieš kelionę. Kodėl mums nieko nesakei? - Man reikėjo pamąstyti. Mane pagavo pyktis; neįsivaizduojama, kad jis nepasita­ rė su manim, vos jo galvoje sukirbo mintis mesti universi­ tetą. - Jūs, aišku, mane smerkiate, - suirzęs pasakė Filipas. Žalios jo akys nusidažė audros gaisais, tokiais man pa­ žįstamais.

24

SIMONE

DE B E A U V O I R

- Ne, - atsiliepė Andrė. - Reikia daryti tai, ką nori daryti. - O tu mane smerki? - Uždirbti pinigų man neatrodo stimuliuojantis tikslas. Aš nustebusi. - Sakiau tau, tai ne tik pinigai. - Tai kas konkrečiai? Patikslink. - Negaliu. Turiu susitikti su uošviu. Bet imsiuosi to, ką jis siūlys, tik tada, jei mane tai sudomins. Dar šiek tiek pasiginčijau, kaip galėdama ramiau, steng­ damasi įrodyti jam disertacijos svarbą, primindama anks­ tesnius jo straipsnius, mokslo studijų planus. Jis atsakinė­ jo mandagiai, bet mano žodžiai slydo jam pro ausis. Ne, jis visiškai man nebepriklausė. Net jo išvaizda pasikeitė: kitas plaukų kirpimas, madingesni drabužiai - XVI apygardos sti­ lius. Aš sumodeliavau jo gyvenimą. Dabar dalyvauju jame iš šalies kaip atokus liudytojas. Tokia visų motinų lemtis: bet ką kada nors paguodė tai, kad jo lemtis - bendra lemtis? Andrė palaukė su jais lifto; aš susmukau ant sofos. Ir vėl toji tuštuma. Šios dienos palaima, toji pilnatvė, nors Filipo ir nebuvo, tebuvo įsitikinimas, kad keletą valandų turėsiu jį čia. Laukiau jo taip, lyg jis sugrįžtų ir nebeišeitų: jis visada išeis. Ir mūsų nesutarimas kur kas lemtingesnis, negu man atrodė. Aš nebedalyvausiu jo darbe, mes nebeturėsime bendrų in­ teresų. Ar jam tokie svarbūs pinigai? Ar jis tik nuolaidžiauja Irenai? Taip ją myli? 0 kažin, kokios jų naktys? Veikiausiai ji geba patenkinti ir jo kūną, ir puikybę: įsivaizduoju, kad po ta salonine išvaizda gali slypėti šėlas. Negaliu deramai įvertinti,

Sa nt ūr umo a mž i u s 25

koks svarbus tas ryšys, kurį porai sukuria fizinis pasitenki­ nimas. Seksualumas man nebeegzistuoja. Tą abejingumą va­ dinau ramybe; staiga supratau jį kitaip: tai negalia, jausmų prarastis, be jų aš akla poreikiams, skausmui, džiaugsmams tų, kurie juos turi. Man atrodo, kad nieko nebežinau apie Filipą. Aišku tik tai: kaip man jo trūks! Galbūt jo dėka aš daug­ maž taiksčiausi su savo amžiumi. Jis vedė mane į savo jau­ nystę. Pasiimdavo į 24 Heures du Mans\ į opmeno parodas ir vieną vakarą net į hepeningą. Nerami, kūrybinga jo būtis užpildydavo namus. Ar priprasiu prie tos tylos, tos ramios dienų tėkmės, kurios nebesugriaus joks netikėtumas? Paklausiau Andrė: - Kodėl nepadėjai man atvesti Filipo į protą? - Žmonėms reikia duoti laisvę. Jis niekada per daug ne­ troško būti dėstytoju. - Bet jį domino disertacija. - Iki tam tikros ribos - labai abejotinai. Aš jį suprantu. - Tu visus supranti. Kadaise Andrė buvo toks pat nepakantus kitiems, kaip ir sau pačiam. Dabar jo politinės pažiūros nėra nuosaikes­ nės, bet asmeniniame gyvenime griežtumą jis pasilaiko sau; žmonėms atleidžia, pateisina, juos priima. Net kartais varo mane į neviltį. Kalbėjau toliau: - Tau atrodo, kad uždirbti pinigų - pakankamas gyveni­ mo tikslas? * Seniausios pasaulyje sportinių automobilių lenktynės, nuo 1923 metų kasmet vykstančios netoli Mano miesto Prancūzijoje. 26

SIMONE

DE B E A U V O I R

- Nelabai žinau, kokie buvo mūsų tikslai ir ar jų pakako. Ar jis galvojo taip, kaip sakė, ar smaginosi kurstydamas mane? Tai pasitaiko, kai, jo nuomone, aš per daug įsitveriu savo įsitikinimų ir principų. Dažniausiai taikiai leidžiu jam mane erzinti, įsitraukiu į žaidimą. Bet šįsyk neturėjau ūpo juokauti. Pakėliau balsą: - Kodėl mes gyvenome taip, kaip gyvenome, jeigu tau at­ rodo ne blogiau gyventi kitaip? - Todėl, kad mes nebūtume galėję. - Nebūtume galėję, nes tai mūsų gyvenimo būdas, kuris mums atrodė tinkamas. - Ne. Man pažinti, atrasti buvo manija, aistra ar net tam tikra neurozė be jokio moralinio pagrindo. Niekada nema­ niau, kad visi privalo mane mėgdžioti. 0 aš, tiesą sakant, manau, kad visi turėtų sekti mūsų pa­ vyzdžiu, bet nenorėjau ginčytis. Pasakiau: - Kalbu ne apie visus, o apie Filipą. Jis taps aferistu; ne tam jį auklėjau. Andrė mąstė: - Jaunuoliui sunku turėti tėvus, kuriems per daug pasi­ sekė. Jis nedrįsta patikėti, kad, sekdamas jų pėdomis, jiems prilygs. Mieliau stato už ką kita. - Filipas puikiai pradėjo. - Tu jam padėjai, jis darbavosi tavo šešėlyje. Atvirai kal­ bant, be tavęs jis nebūtų toli pasistūmėjęs ir yra ganėtinai įžvalgus, kad tai suvoktų. Dėl Filipo tarp mudviejų visada tvyrojo slapta priešprie­

Sa nt ūr umo amž i us 27

ša. Gal Andrė buvo nusivylęs, kad jis pasirinko filologiją, ne mokslą; arba tai klasikinis tėvo ir sūnaus rungtyniavimas: jis visada laikė Filipą vidutinybe, o tai juk reiškė pastūmėti jį į vidutinybę. - Žinau, - pasakiau. - Tu niekada juo nepasitikėjai. Ir jei­ gu jis abejoja savimi, tai dėl to, kad mato save tavo akimis. - Galbūt, - taikiai atsiliepė Andrė. - Šiaip ar taip, kalčiausia čia Irena. Jinai jį spaudžia. Nori, kad vyras daug uždirbtų. Ir tik džiaugiasi, kad atplėšia jį nuo manęs. - Ak, nevaidink anytos. Irena ne blogesnė už kurią nors kitą. - Kokią kitą? Ji prišnekėjo nesąmonių. - Pasitaiko. Bet kartais ji gudri. Tai veikiau emocinio pa­ krikimo negu intelekto stokos požymis. Kita vertus, jeigu jai labiau už viską rūpėtų pinigai, ji nebūtų tekėjusi už Filipo, kuris nėra turtingas. - Ji suvokė, kad jis galėtų tokiu tapti. - Kad ir kaip ten būtų, ji pasirinko veikiau jį, ne kokį smulkų snobą. - Jei ji tau patinka, tuo geriau tau. - Kai mums kas nors rūpi, mes turime suteikti šiokį tokį kreditą tiems, kuriuos tas žmogus myli. - Teisybė, - sutikau. - Bet Irena mane varo į neviltį. - Reikia turėti galvoje, iš kokios aplinkos ji kilusi. - Deja, ji niekur neiškilo. Tie stambūs buržua, išpaikinti perkamųjų, įtakingi, reikš­

28

SIMONE

DE B E A U V O I R

mingi, man atrodo nepakenčiami dar labiau nei tuščia salo­ ninė aplinka, prieš kurią maištavau jaunystėje. Kurį laiką tylėjome. Už lango raudonai ir žaliai blykčiojo neono iškaba, tviskėjo aukštos sienos akys. Graži naktis. Bū­ čiau nusileidusi su Filipu į kokią nors terasą išgerti pasku­ tinės taurelės... Andrė kviesti pasivaikščiot beprasmiška, jį aiškiai pradėjo lenkti miegas. Pasakiau: - Kažin kodėl Filipas ją vedė? - Na, žinai, iš šalies niekada nesuprasi šitų dalykų. Atsakė, rodos, abejingai. Jo veidas buvo sukritęs, jis įrėmė pirštą į skruostą ties dantenomis: jau kuris laikas turi šį tiką. - Skauda dantis? -N e . - Tai ko čiupinėji dantenas? - Kad įsitikinčiau, jog tikrai neskauda. Pernai jis kas dešimt minučių tikrindavo pulsą. Teisy­ bė, jam buvo šiek tiek pakilęs kraujospūdis, bet gydymas jį normalizavo iki šimto septyniasdešimties - mūsų amžiui tai puiku. Jis laikė prie skruosto prispaudęs pirštą, akys buvo tuščios - vaidino senį, galiausiai mane įtikins, kad toks ir yra. Akimirką perimta siaubo pagalvojau: „Filipas išėjo, ir aš baigsiu gyvenimą su seniu!" Panorau riktelėti: „Baik, neno­ riu!" Tarytum išgirdęs jis man nusišypsojo, vėl virto savimi, ir mes nuėjome gulti. Jis dar miega; tuojau jį pažadinsiu, mes išgersime labai juodos, labai stiprios kiniškos arbatos. Bet šis rytas nepana­ šus į vakarykštį. Man reikia iš naujo susivokti, kad praradau

Sa nt ūr umo a mž i u s 29

Filipą. Turėčiau tai žinoti. Jis paliko mane tą akimirką, kai pranešė apie savo vestuves; nuo pat gimimo: mane būtų ga­ lėjusi pakeisti žindyvė. Ką aš įsivaizdavau? Jis buvo reiklus, tad įtikėjau esanti nepakeičiama. Jis lengvai leidžiasi pavei­ kiamas, todėl tariausi sukūrusi jį pagal savo modelį. Šiais metais, kai matydavau jį su Irena ar jo žmonos tėvų šeimoje, tokį nepanašų į tą, kuris būdavo su manimi, man atrodė, kad jis prisitaiko, vaidina: tikrasis jo aš buvo mano rankose. 0 jis nusprendė nuo manęs nutolti, sugriauti mūsų darną, išsiža­ dėti gyvenimo, kurį buvau jam sukūrusi tokiomis pastango­ mis. Jis susvetimės. Nagi! Andrė dažnai kaltina mane nepagrįstu optimiz­ mu - galbūt aš kremtuosi dėl niekų? Juk nemanau, kad už universiteto ribų nėra išganymo ar kad parašyti diserta­ ciją - absoliutus imperatyvas. Filipas pasakė, kad imsis tik įdomaus darbo... Bet aš nepasitikiu darbu, kurį jam gali pasiūlyti Irenos tėvas. Nepasitikiu Filipu. Jis dažnai ką nors nuo manęs slėpdavo ar man meluodavo, pažįs­ tu jo trūkumus, esu patyrusi man skirtą jų dalį, jie net­ gi mane graudino, kaip graudintų fizinė nedarna. Bet šį kartą aš pasipiktinusi, kad jis nesidalijo su manimi savo planais. Pasipiktinusi ir sunerimusi. Iki šiol, mane įskau­ dinęs, jis visad mokėdavo paguosti: nesu tikra, kad jam pavyktų dabar.

Kodėl Andrė vėluoja? Dirbau keturias valandas be persto­ jo, galva apsunko; priguliau ant sofos. Per tris dienas Fili-

30

SIMONE

DE B E A U V O I R

pas neparodė jokio gyvybės ženklo; tai nepanašu į jį; jo tyla mane stebina, juo labiau kad, kai jis baiminasi mane užga­ vęs, dažniau skambina, sako lipšnius žodžius. Aš nesupra­ tau, man slėgė širdį, liūdesys plito kaip alyvos dėmė, temdė pasaulį, kuris teikė jam peno. Andrė. Jis darosi vis labiau sugižęs. Vatrenas buvo vienintelis draugas, su kuriuo neveng­ davo matytis, bet supyko, kai pakviečiau jį pietų: „Jis mane vargina." Visi jį vargina. 0 aš? Jis man sakė - labai labai se­ niai: „Nuo tada, kai turiu tave, niekuomet nebebūsiu nelai­ mingas." Bet jis neatrodo laimingas. Nebemyli manęs taip, kaip kadaise. Ką jam šiandien reiškia mylėti? Senu įpročiu jis prie manęs prisirišęs, bet aš nebeteikiu jam džiaugsmo. Gal tai ir neteisinga, bet aš ant jo širstu: jis pasiduoda abe­ jingumui, kuris jame įsišaknijo. Spynoje pasisuko raktas; jis mane pabučiavo; atrodė su­ sirūpinęs. - Vėluoju. - Truputį. - Todėl, kad pas mane į Pedagoginę mokyklą buvo užsu­ kęs Filipas. Drauge išlenkėme taurelę. - Kodėl neatsivedei jo čia? - Jis norėjo pasikalbėti su manim vienu. Kad praneščiau tau, ką turi mums pasakyti. - Ir ką? (Jis išvyksta į užsienį, toli toli, daugeliui metų?) - Tavęs tai nenudžiugins. Aną vakarą jis neišdrįso mums prisipažinti, bet tai jau padaryta. Uošvis surado jam darbą.

Sa nt ur umo amž i us 31

Įtaisė jį į Kultūros ministeriją. Jo amžiui tai nuostabi vieta, paaiškino jis man. Bet tu žinai, ką tai reiškia. - Negali būti. Filipas! To negalėjo būti. Jis pritarė mūsų pažiūroms. Smarkiai rizikavo Alžyro karo metu - to karo, kuris mus nuniokojo ir kurio, kaip regis dabar, niekad nėra buvę; jį daužė antigolistinėse* demonstracijose, per paskutinius rinkimus jis balsavo taip pat kaip mes... - Jis sakosi evoliucionavęs. Supratęs, kad prancūzų kai­ riųjų negatyvizmas niekur nenuvedė, kad tai žuvęs reikalas, o jis nori gauti informacijos, turėti pasauliui įtakos, veikti, kurti. - Lyg girdėtum Ireną. - Bet taip kalbėjo Filipas, - griežtai atrėmė Andrė. Ūmai aš suvokiau. Mane pagavo pyktis. - Ir ką? Jis - karjeristas? Verčia kailį, skatinamas karje­ rizmo? Tikiuosi, jį išbarei. - Pasakiau, kad jam nepritariu. - Nesistengei jo paveikti, kad pakeistų nuomonę? - Aišku, kad taip. Aš diskutavau. - Diskutavai! Reikėjo jį įbauginti, pasakyti, kad mes jo nebegerbsime. Buvai per minkštas, aš tave pažįstu. Staiga mane užplūdo įtarimų, nerimo, kuriuos buvau už­ gniaužusi, banga. Kodėl jis visada susieidavo tik su pernelyg * Golistai - Charles'io de Gaulle'io šalininkai, susibūrę į Prancūzijos pilietinį judėjimą ir partiją (Goliečių sąjungą). Ypač populiarūs XXa. aštuntajame dešimtmetyje. 32

SIMONE

DE

BEAUVOIR

gerai apsirengusiomis turtingomis snobėmis? Kodėl Irena ir tos pompastiškos jungtuvės bažnyčioje? Kodėl jis su savo žmonos šeima atrodė toks įteiklus, toks kerintis? Jis tarpo toje aplinkoje kaip žuvis vandenyje. Aš nenorėjau kištis, o kai Andrė mėgindavo kritikuoti, gindavau Filipą. Aklas pa­ sitikėjimas virto pagieža. Filipas vienu gaištu pakeitė veidą. Karjeristas, intrigantas. - Na, aš su juo pasikalbėsiu. Žengiau prie telefono. Andrė mane sustabdė: - Pirma nusiramink. Scena nieko nepakeis. - Man palengvės. - Prašau. - Netrukdyk. Surinkau Filipo numerį. - Tavo tėvas ką tik man pasakė, kad tu pradedi dirbti Kul­ tūros ministerijoje. Sveikinu! - Ak, prašau, - atsiliepė jis, - nereaguok taip tragiškai. - 0 kaip turėčiau reaguoti? Turėčiau džiaugtis, kai tu net nedrįsti pasikalbėti su manimi akis į akį - taip savęs gėdi­ jiesi? - Visai nesigėdiju. Žmogus turi teisę pakeisti nuomonę. - Pakeisti! Prieš šešis mėnesius tu radikaliai smerkei kultūrinę valstybės režimo politiką. - Ką gi, iš tiesų! Aš pabandysiu ją pakeisti. - Na jau! Tu nesi įtakingas ir tai žinai. Tu apsukriai žaisi tą žaidimėlį, ruošdamas save gražiai karjerai. Tave stumia garbėtroška ir niekas daugiau...

Sa nt ūr umo a mž i u s

33

Nebežinau, ką jam sakiau, jis šaukė: „Nutilk, nutilk!" Kal­ bėjau toliau, jis mane pertraukinėjo, jo balsas darėsi pagie­ žingas, galop jis niršiai sviedė: - Negali būti niekšas vien todėl, kad atsisakai pritarti se­ natviškam jūsų užsispyrimui. - Gana. Nebenoriu tavęs matyti! Numečiau ragelį, atsisėdau - suplukusi, virpanti, pakirs­ tom kojom. Mes ne kartą buvome mirtinai susiėdę, bet šis atvejis buvo rimtas: aš jo nebematysiu. Netikėta jo permai­ na buvo man šleikšti, o jo žodžiai mane įskaudino, nes są­ moningai buvo užgaulūs. - Jis mus įžeidė. Kalbėjo apie mūsų senatvišką užsispyri­ mą. Niekada daugiau su juo nesimatysiu ir nenoriu, kad tu matytumeisi. - Tu taip pat buvai šiurkšti. Nereikėjo pasiduoti emoci­ joms. - 0 kodėl ne? Mūsų emocijos jam nėmaž nerūpėjo; negu mes jam svarbiau karjera, jis sutinka mokėti už ją nutrauk­ tais santykiais... - Jis neketina nutraukti santykių. Ir, beje, to nebus, aš prieš. - Na, o man bus: tarp manęs ir Filipo viskas baigta. Nutilau; vis dar drebėjau iš įtūžio. - jau kuris laikas Filipas rezga kažką neaiškaus, - pasakė Andrė. - Tu nenorėjai to pripažinti, o aš aiškiai supratau. Ir vis dėlto nebūčiau patikėjęs, kad iki to prieis. - Bjaurus smulkus karjeristas, garbėtroška.

34

SIMONE

DE B E A U V O I R

- Taip, - pritarė Andrė suglumusiu tonu. - Bet kodėl? - Kaip kodėl? - Aną vakarą sakėme: žinoma, iš dalies atsakingi mes. Jis padvejojo: - Ambicijas jam įpūtei tu: jis pats buvo ganėti­ nai abejingas. 0 aš, matyt, išugdžiau jo prieštaras. - Dėl visko kalta Irena, - išpyškinau. - Jei nebūtų jos ve­ dęs, jei nebūtų patekęs į tą aplinką, niekada nebūtų buvę jokių sandėrių. - Bet jis ją vedė - iš dalies dėl to, kad ta aplinka darė jam įspūdį. Jau seniai jo vertybės nebe tokios kaip mūsų. Prie­ žastys akivaizdžios... - Juk neginsi jo. - Bandau jį sau paaiškinti. - Joks paaiškinimas manęs neįtikins. Aš su juo daugiau nesimatysiu. Ir nenoriu, kad matytumeis tu. - Neklysk. Aš jam nepritariu. Visai nepritariu. Bet su juo matysiuosi. Tu taip pat. - Ne. Ir jei mane paliksi po to, ką jis man pasakė telefonu, supyksiu ant tavęs taip, kaip dar niekad nesu pykusi. Nekal­ bėk man apie jį. Bet mes negalėjome kalbėti ir apie ką kita. Pavakarienia­ vome tylomis, paskubom, paskui kiekvienas nusitverėme po knygą. Pykau ant Irenos, ant Andrė, ant viso pasaulio. „Žinoma, iš dalies atsakingi mes." Ak, ieškoti priežasčių tuščias dalykas. „Jūsų senatviškas užsispyrimas", - jis išrėkė man šiuos žodžius. Buvau tokia tikra jo meile mums, man; iš tiesų buvau jam ne kažin ko verta - niekas, sendaiktis akse­

Sa nt ūr umo a mž i u s 35

suarų krautuvėlėje; teliko jį taip pat ten nugrūsti. Visą naktį mane smaugė pagieža. Rytą, kai Andrė išėjo, įsmukau į Filipo kambarį, suplėšiau, išmečiau senus laikraščius, senus popierius, sukroviau į lagaminą jo knygas, į kitą - megzti­ nį, pižamą, viską, kas buvo likę spintoje. Prieš plikas lentas mano akys paplūdo ašaromis. Sukirbo tiek graudinančių, jaudinančių, nuostabių prisiminimų. Aš padarysiu jiems galą. Jis mane paliko, išdavė, pašiepė, įžeidė. Niekada jam neatleisiu. Praėjo dvi dienos; apie Filipą mes nekalbėjome. Trečios dienos rytą, žiūrinėdama korespondenciją, tariau Andrė: - Filipo laiškas. - Manau, jis atsiprašo. - Tiktai gaišta laiką. Aš jo neskaitysiu. - O! Vis dėlto žvilgtelėk. Žinai, kiek jam kainuoja žengti pirmą žingsnį. Suteik jam šansą. - Jokių kalbų. (dėjau perlenktą laišką į voką, užrašiau Filipo adresą. - Prašom įmesti jį į pašto dėžutę. Aš per daug lengvai pasiduodavau gražioms jo šypse­ noms, meilioms frazėms. Šįsyk nenusileisiu. Praėjo dvi dienos; po vidurdienio į duris paskambino Irena. - Norėčiau penkias minutes su jumis šnektelėti. Paprastutė suknelė, nuogos rankos, plevenantys plau­ kai: ji atrodė kaip jauna mergaitė, gaivi ir drovi. Niekada dar nebuvau mačiusi jos šiame vaidmenyje. įleidau ją vi­

36

SIMONE

DE B E A U V O I R

dun. Ji, aišku, atėjo apginti Filipo bylos. Sugrąžintas laiškas jj įskaudinęs. Jis atsiprašo už tai, ką sakė telefonu, visiškai taip nemanąs, bet aš juk žinau, koks jo būdas - greitai už­ siplieskia ir prišneka nežinia ką - ir kitos panašios tuščios šnekos. - Kodėl neatėjo pats? - Bijojo, kad neužtrenktumėte durų jam prieš nosį. - Iš tiesų būčiau taip padariusi. Nenoriu jo nė matyti. Baigta. Viskas baigta. Ji nepasidavė. Jam nepakeliama, kad aš ant jo pykstu, jis neįsivaizdavęs, kad aš viską taip paimsianti į širdį. - Vadinasi, jis visai sukvailėjo - tegu eina velniop! - Bet jūs nesuprantate; tėčiui labai pavyko, Filipo amžiu­ je tokia vieta - nuostabus dalykas. Jūs negalite reikalauti, kad jis aukotų jums savo ateitį. - Jis turėjo ateitį - garbingą, atitinkančią jo pažiūras. - Atleiskite: jūsų pažiūras. Jis progresavo. - Jis progresuos - pažįstama giesmelė; suderins savo nuomonę su jūsų interesais. Dabar jis neišsikapsto iš ne­ sąžiningumo liūno: jam terūpi sėkmė. Išsižada savęs ir tai žino, štai kas bjauru, - įpykusi išrėžiau aš. Irena įdėmiai mane nužvelgė: - Kaip įsivaizduoju, jūsų gyvenimas visada buvo neprie­ kaištingas, ir tai leidžia jums iš aukšto visus teisti. Suakmenėjau. - Aš stengiausi būti sąžininga. Norėjau, kad toks būtų Filipas. Labai gaila, kad jūs nukreipėte jį kita vaga.

Sa nt ūr umo a mž i us 37

Ji ėmė juoktis: - Sakytum, jis tapo plėšiku ar pinigų padirbinėtoju. - Atsižvelgiant į jo įsitikinimus, toks pasirinkimas man neatrodo garbingas. Irena atsistojo. - Vis dėlto keistas griežtumas, - pratarė lėtai. - Jo tėvas, politiškai labiau angažuotas už jus, nenutraukė santykių su Filipu. 0 jūs... Nukirtau ją: - Nenutraukė... Norite pasakyti, kad jie buvo susitikę? - Nežinau, - skubiai atsakė ji. - Žinau: kai Filipas jam pranešė apie savo sprendimą, nebuvo kalbos apie santykių nutraukimą. - Tai buvo prieš telefono skambutį. 0 paskui? - Nežinau. - Nežinote, su kuo Filipas matosi ar nesimato? Ji atkakliai pakartojo: -N e . - Tebūnie. Tai nesvarbu, - pasakiau. Palydėjau ją iki durų. Vėl apsvarsčiau paskutines mūsų replikas. Ar ji prasitarė klastingai, ar neapdairiai? Šiaip ar taip, aš apsisprendžiau. Beveik apsisprendžiau. Ne tiek, kad pamirščiau savo pyktį. Bet ganėtinai, ir todėl mane graužė baisus nerimas. Vos grįžo Andrė, jį užsipuoliau: - Kodėl man nesakei, kad vėl buvai susitikęs su Filipu? - Kas tau sakė?

38

SIMONE

DE B E A U V O I R

- Irena. Ji atėjo manęs paklausti, kodėl aš su juo nesimatau - tu juk mataisi. - Aš tave įspėjau, kad su juo matysiuosi. - 0 aš įspėjau, kad už tai mirtinai ant tavęs supyksiu. Tai tu įkalbėjai jį man parašyti. - Kad ne. - Aišku, kad taip. Apmulkinai mane. „Žinai, kiek jam kai­ nuoja žengti pirmą žingsnį." 0 jį žengei tu! Slapčia. - Tavo atžvilgiu pirmą žingsnį žengė jis. - Tavo stumiamas. Jūs susimokėte man už nugaros. Elgėtės su manimi kaip su vaiku, kaip su ligone. Tu neturėjai teisės. Netikėtai mano galvą apniaukė raudonas garas, raudo­ nas ūkas tvyrojo prieš akis, kažkas raudono spengė gerklė­ je. įniršis ant Filipo man ne naujiena, aš save pažįstu. Bet Andrė... kai - retai, labai retai! - ant jo įsiuntu, kyla viesulas, jis teškia mane už daugybės kilometrų nuo jo ir savęs pačios į vienatvę - ir tvilkinančią, ir ledinę. - Niekada man nemelavai! Tai pirmas kartas. - Tarkime, aš buvau neteisus. - Neteisus, kad vėl susitikai su Filipu, neteisus, kad rez­ gei sąmokslą prieš mane su juo ir Irena, neteisus, kad mane mulkinai, man melavai. Daug neteisumų. - Klausyk... Gal ramiai manęs išklausytum? - Ne. Nebenoriu su tavimi kalbėtis, tavęs matyti, man rei­ kia pabūti vienai - einu pakvėpuoti grynu oru. - Eik pakvėpuoti grynu oru ir pasistenk apsiraminti, sausai tarstelėjo jis man.

Sa n t ūr umo a mž i u s 39

Patraukiau gatvėmis, žingsniavau - taip ne sykį dary­ davau, norėdama nuginti baimę, pyktį, atsikratyti įkyrių vaizdų. Tik man jau nebe dvidešimt, net nebe penkiasde­ šimt - labai greit nuvargau. Užsukusi į kavinę išgėriau taurę vyno; akis žeidė ryški neono šviesa. Su Filipu baigta. Vedęs jis perėjo į kitą pusę. Man liko tik Andrė, kurio kaip tik ir nėra. Maniau, kad mes vienas kitą matome kiaurai, darnūs, sujungti kaip Siamo dvyniai. O jis nuo manęs atsiribojo, man pamelavo: ant suolo aš likau viena. Kas sekundę, prisimin­ dama jo veidą, balsą, kursčiau tūžmastį, kuri mane sekino. Kaip tos ligos, kai puoselėji savo kančią: kiekvienas įkvėpi­ mas drasko tau plaučius, ir vis dėlto tu priverstas kvėpuoti. Išėjau iš kavinės ir nužingsniavau toliau. Ir kas tada? svarsčiau apkvaitusi. Mes nesiskirsime. Ir toliau vieniši gy­ vensime šonas prie šono. Aš kibte įsikibsiu savo pretenzi­ jų, kurių nenorėsiu pamiršti. Mintis, kad vieną dieną mano pyktis išgaruos, varė mane į neviltį. Grįžusi radau ant stalo raštelį: „Aš kine." Stumtelėjau mūsų miegamojo duris. Ant lovos gulėjo Andrė pižama, ant žemės stovėjo jo mokasinai, atstojantys jam šlepetes, o ant naktinio stalelio - pypkė, pakelis tabako ir vaistai nuo spaudimo. Akimirką skaudžiai jį pajutau, lyg jį būtų atitoli­ nusi nuo manęs liga ar tremtis ir aš ieškočiau jo paliktuose daiktuose. Akys paplūdo ašaromis. Išgėriau migdomųjų ir atsiguliau. Kai atsibudau ryte, jis miegojo susirietęs, įrėmęs delną į sieną. Nukreipiau akis. jokio siektelėjimo jo link. Mano

40

SIMONE

DE B E A U V O I R

širdis buvo šalta ir gūdi kaip apleista koplyčia, kurioje ne­ besmilksta nė mažiausia lempelė. Šlepetės, pypkė manęs nebejaudino, nebežadino skaudžios netekties jausmo; tai tebuvo pėdsakai to pašaliečio, kuris gyveno su manimi po vienu stogu. Žiauri pykčio, kuris radosi iš meilės ir žudo meilę, prieštara. Aš su juo nesikalbėjau - kol jis bibliotekoje gėrė arbatą, tūnojau savo kambaryje. Prieš išeidamas man šūktelėjo: - Ar nenorėtum, kad pasiaiškintume? - Ne . Nebuvo ko aiškinti. Pyktis, skausmas, sustingusi mano širdis... atsimušę ( tai žodžiai sudužtų. Visą dieną galvojau apie Andrė, ir kartais mintyse kažkas suraibuliuodavo. Lyg susitrenkus galvą - rega susidrumsčia, pasaulį matai dvilypį, skirtinguose lygmenyse, ir negali su­ vokti, kur viršus, o kur apačia. Tuodu atvaizdai - Andrė at­ vaizdas praeityje ir dabartyje - nederėjo tarpusavyje. Kaž­ kur būta klaidos. Ši akimirka - melas: tai ne jis, tai ne aš, ta istorija vyksta kitur. Nebent praeitis buvo miražas: aš kly­ dau dėl Andrė. Nei viena, nei kita, pagalvojau, kai vėl įsten­ giau aiškiai suvokti. Iš tiesų jis pasikeitė. Paseno. Nebeteikia niekam tiek svarbos. Kadaise Filipo elgesys būtų jį suerzi­ nęs: dabar tik jam nepritaria. Jis nebūtų gudravęs man už nugaros, nebūtų melavęs. Jo jautrumas, dorovingumas at­ buko. Ar jis ir toliau risis žemyn? Vis abejingesnis... Nenoriu. Šitą širdies vangumą jie vadina atlaidumu, išmintingumu: tai jumyse įsikuria mirtis. Dar ne, dar ne dabar.

Sa n t ūr umo a mž i u s 41

Tą dieną pasirodė pirmoji mano knygos kritika. Lantjė kaltino mane pasikartojimu. Tas senas kvailys manęs ne­ kenčia; nereikėtų jo paisyti. Bet kadangi buvau irzliai nu­ siteikusi, sudirgau. Būčiau norėjusi pasikalbėti apie tai su Andrė, tačiau būtų tekę su juo susitaikyti, o aš nenorėjau. - Uždariau laboratoriją, - maloniai šypsodamas pranešė jis man vakare. - Galim važiuoti į Vilnevą ir į Italiją, kada tik panorėsi. - Mes nusprendėme šį mėnesį praleisti Paryžiuje, - at­ šoviau sausai. - Gal tu apsigalvojai? - Neapsigalvojau. Andrė veidas sustingo. - Ar dar ilgai pūsiesi? - Bijau, kad taip. - Ką gi! Tu neteisi. Tai neproporcinga tam, kas įvyko. - Kiekvienas turi savo matus. - Taviškiai nukrypsta nuo normos. Tu amžinai tokia pati. Pagauta optimizmo, voliuntarizmo, slepi nuo savęs tiesą, o kai ji galop ima badyti akis, palūžti arba pratrūksti. Tave varo į neviltį - ir dėl to užsipuoli mane - kad pervertinai Filipą. - Tu niekada jo nevertinai. - Ne. Tiesiog nekūriau didelių iliuzijų dėl jo gabumų ir charakterio. Ir apskritai dar per daug nerimavau. - Vaikas nėra lyg eksperimentas laboratorijoje. Jis tampa tuo, kuo jį padaro tėvai. Tu jį vaizdavaisi pralaimėtoją - tai jam neišėjo į naudą.

42

SIMONE

DE B E A U V O I R

- O tu visada vaizduojiesi laimėtoją. Tavo valia. Bet su są­ lyga, kad gebėsi ištvert, kai praloši. Bet tu nesugebi. Stengie­ si išsisukti, nesitveri pykčiu, kaltini trečią ir ketvirtą - gerai bet kas, kad tik nepripažintum savo klaidų. - Kuo nors pasikliauti nėra klaida! - O, kada tu pripažinsi, kad buvai neteisi! Žinau. Jaunystėje man tiek priekaištauta, būti teisiai man taip daug kainavo, kad atkaru save kritikuoti. Bet nebuvau nusiteikusi to pripažinti. Čiupau viskio butelį. - Negaliu patikėti! Tu mane kaltini! Prisipyliau stiklinę ir susiverčiau ją vienu mauku. Andrė veidas, balsas - tas pats, kitas, mylimas, nekenčiamas - vi­ sos tos prieštaros sruvo žemyn mano kūnu; mano nervai, raumenys pastiro lyg nuo kokios stabligės. - Nuo pat pradžių tu atsisakei taikiai diskutuoti. Vietoj to ėmei trūkčioti. O dabar pasigersi. Juokinga, - tarė jis, kai aš prisipyliau antrą stiklinę. - Norėsiu ir pasigersiu. Ne tavo reikalas, duok man ra­ mybę. Nusinešiau butelį į savo kambarį. įsitaisiau lovoje su ro­ manu apie šnipus, bet skaityti nesisekė. Filipas. Jo atvaiz­ das mažumą priblėso - toks mane pagavo įtūžis ant Andrė. Netikėtai pro alkoholio ūkus išvydau nepakeliamai švelnią Filipo šypseną. Pervertintas: ne. Mylėjau jį su visomis jo silpnybėmis: jei būtų buvęs ne toks aikštingas, ne toks ne­ rūpestingas, jam nebūtų taip manęs reikėję. Jei nebūtų buvę už ką jam atleisti, jis nebūtų buvęs toks nuostabiai švelnus.

Sa nt ūr umo a mž i u s 43

Mūsų susitaikymai, jo ašaros, mūsų bučiniai. Bet tuomet tai buvo tik smulkūs prasižengimai. Šiandien - kas kita. Susiverčiau stiklinę, sklidiną viskio, sienos ėmė skrieti ratu, ir aš nugrimzdau. Šviesa sunkėsi pro akių vokus. Aš jų nepravėriau. Galva buvo sunki, o man liūdna, nors mirk. Neprisiminiau savo sapnų. Skendėjau juodose gelmėse, jos buvo skystos ir troš­ kios - mazutas; ir šįryt tik vargais negalais išnirau. Atsimer­ kiau. Andrė sėdėjo fotelyje lovos kojūgaly ir šypsodamas žiūrėjo į mane: - Toliau taip nebetęsime, mažule. Tai buvo jis - praeityje, dabartyje - tas pats, aš jį atpažinau. Bet krūtinėje tebestrygsojo geležinis strypas. Mano lūpos vir­ pėjo. Dar labiau pastirti, nugrimzti į dugną, pasinerti vienat­ vės ir tamsos gelmėse. Arba pabandyti įsitverti tos rankos, kuri į mane tiesiasi. Jis kalbėjo lygiu raminamu balsu, kurį myliu. Pripažino savo klaidas. Bet su Filipu kalbėjęsis mano labui. Žinojęs, kad mudu abu taip kenčiame, tad nusprendęs įsikišti nedelsiant, kol mūsų nesantaika neiškerojo. - Tu visada tokia linksma; nesuvoki, kaip man skaudu matyti tave sielvartaujant! Suprantu, dabar tu ant manęs pyksti. Tačiau nepamiršk, kas mes vienas kitam esame amžinai nepuoselėsi man pagiežos. Silpnai šyptelėjau, jis prisiartino, apkabino mane per pe­ čius - įsitveriau jo ir tyliai pravirkau. Šilta ašarų palaima te­ kėjo skruostais. Kokia atvanga! Kaip sunku nekęsti ko nors, ką myli.

44

SIMONE

DE B E A U V O I R

- Žinau, kodėl tau pamelavau, - pasakė jis truputį vė­ liau. - Todėl, kad senstu. Tiesą sakant, žinojau, kad sukils skandalas; kadaise tai nebūtų manęs sustabdę, o dabar var­ gina mintis apie ginčus. Aš pasirinkau trumpesnį kelią. - Vadinasi, meluosi man vis daugiau? - Pažadu, kad ne. Beje, Filipą matysiu nedažnai - mes nebe ką turime vienas kitam pasakyti. - Tave vargina ginčai: bet vakar vakare išplūdai mane į valias. - Nepakenčiu, kai tu putiesi, verčiau išsiplūsti. Nusišypsojau jam: - Gal tu ir teisus. Reikėjo tai užbaigti. Jis suėmė mane už pečių: - Mes ir baigėme, tikrai baigėme? Tu ant manęs nebepyksti? - Visiškai nebepykstu. Baigta, baigta. Viskas buvo baigta, mes susitaikėme. Bet ar viską vienas kitam pasakėme? Tik jau ne aš. Man spaudė širdį matant, kaip Andrė pasidavė senatvei. Nenorėjau dabar su juo apie tai kalbėti, pirma reikėjo, kad dangus visiškai išsigiedrytų. 0 jis? Ar jis turi slaptų minčių? Ar rimtai man prikaišioja už tai, ką vadina mano optimistiniu voliuntarizmu? Ta audra buvo pernelyg trumpa, kad ką nors tarp mūsų pakeistų: bet ar tai ne ženklas, jog jau kuris laikas - nuo kada? - kažkas nepastebimai pasikeitę.

Sa nt ūr umo a mž i u s 45

Kažkas pasikeitė, galvojau, kai šimto keturiasdešimt kilometrų per valandą greičiu skriejome autostrada. Sė­ dėjau šalia Andrė, mūsų akys matė tą patį plentą, tą patį dangų, bet - neregimas, neapčiuopiamas - tarp mūsų buvo įsiterpęs skiriamasis sluoksnis. Ar jis tai suvokia? Taip, tik­ riausiai. Jeigu jis pasiūlė šią išvyką, vadinasi, tikėjosi, kad, primindama anų laikų keliones, ji galop mus suartins; ji nebuvo panaši į anas, nes nežadėjo jokio malonumo. Turė­ jau būti jam dėkinga už gerumą, bet ne, - buvau įskaudinta jo abejingumo. Taip aiškiai jį jaučiau, kad vos neatsisakiau važiuoti, bet jis tą atsisakymą būtų palaikęs blogos valios ženklu. Kas mums darosi? Mūsų gyvenime būta kivirčų, bet dėl rimtų priežasčių, pavyzdžiui, dėl Filipo auklėjimo. Tai būdavo tikri konfliktai, užbaigdavome juos įnirtingai, bet greitai ir galutinai. Šį sykį tai buvo it dūmų verpetas - dūmų be ugnies - ir dėl savo nepastovumo jis visai neišsisklaidė net per keletą dienų. Ir dar reikia pridurti, kad aistringi su­ sitaikymai kadaise vykdavo lovoje; geismas, jaudulys, pa­ simėgavimas - ir tuščios pretenzijos pavirsdavo plėnimis; mes atsidurdavome vienas prieš kitą, atsinaujinę ir džiaugs­ mingi. Dabar tos priebėgos nebeturėjome. Pamačiau užrašą, išplėčiau akis. - Ką? Mili? Mes išvykome prieš dvidešimt minučių. - Gerai važiavau, - atsiliepė Andrė. Mili. Kai mama mus veždavosi aplankyti močiutės, koks tai būdavo žygis! Mili buvo kaimas, neaprėpiami auksinių kviečių laukai, kurių pakraščiais mes skindavome aguonas.

46

SIMONE

DE B E A U V O I R

Šitas tolimas kaimas dabar arčiau Paryžiaus nei Balzako lai­ kais Neji ar Otejis. Andrė sunkiai rado kur pastatyti automobilį - buvo tur­ gaus diena, mašinų ir pėsčiųjų knibždėlyne. Atpažinau se­ nąją halę, „Auksinio liūto" viešbutį, namus su apiblukusio­ mis čerpėmis. Bet prekystaliai, pastatyti aikštėje, ją pakeitė. Plastikiniai įrankiai, žaislai, trikotažas, konservų dėžutės, parfumerija, papuošalai nė kiek nepriminė senųjų kaimo mugių: tai buvo Monoprix, Inno prekybos centrai, paskli­ dę po atviru dangumi. Stiklinėmis durimis ir pertvaromis tviskėjo didelis knygynas, pilnas knygų ir žurnalų blizgan­ čiais viršeliais. Močiutės namą, kitados įsikūrusį kiek ato­ kiau už miestelio, pakeitė šešiaaukštis pastatas, išdygęs priemiestyje. - Nori taurelės? - Oi ne, - atsakiau. - Tai nebe mano Mili. Iš tikrųjų, nieko nebebuvo kaip anksčiau; nei Mili, nei Filipo, nei Andrė. O aš? - Dvidešimt minučių iki Mili - stebuklas, - pasakiau, kai vėl sėdome į mašiną. - Tik tai nebe Mili. - Taigi. Matyti, kaip keičiasi pasaulis, ir nuostabu, ir liūdna. Pamąsčiau: - Tu vėl šaipysiesi iš mano optimizmo: man visų pirma tai nuostabu. - Man taip pat. Senstant tave slegia ne aplinka, o tu pats. - Man taip neatrodo. Čia ir praloši, bet ir laimi.

Sa nt ur umo a mž i u s 47

- Prarandi daug daugiau, negu laimi. Tiesą sakant, nema­ tau, ką čia išloši. Gali man pasakyti? - Gera už savęs turėti ilgą praeitį. - Manai, tu ją turi? Aš savosios - ne. Nagi, pamėgink ją sau pasipasakoti. - Aš žinau, kad ji čia. ]i teikia dabarčiai tankį. - Tebūnie. 0 kas daugiau? - Intelektualiai geriau susidorojame su klausimais; su­ tinku, daug ką pamirštame, bet netgi tai, kas pamiršta, vis dėlto lieka mūsų žinioje. - Galbūt tavo srityje. 0 aš jaučiuosi vis didesnis neišma­ nėlis to, kas nėra mano specialybė. Kad perprasčiau kvantinę fiziką, turėčiau grįžti į universitetą kaip paprastas studentas. - Niekas tau netrukdo. - Gal taip ir padarysiu. - Keista, - tariau. - Mes sutariame visais atžvilgiais, iš­ skyrus šį: aš nepastebiu to, ką prarandi sendamas. Jis nusišypsojo: - Jaunystę. - Ji nėra vertybė savaime. - Jaunystė yra tai, ką italai vadina tokiu gražiu vardu: stamina. Syvai, ugnis, leidžiantys mylėti ir kurti. Praradęs tai prarandi viską. Jis kalbėjo tokiu tonu, kad nedrįsau jo kaltinti nuolaidu­ mu. Kažkas jį graužė, o aš nežinojau, kas. Ir nenorėjau žino­ ti, mane tai baugino. Gal tai mus ir skyrė. - Niekada nepatikėsiu, kad tu nebegalėtum kurti, - tariau.

48

SIMONE

DE B E A U V O I R

- Bašlaras’ rašė: „Didieji mokslininkai naudingi mokslui pirmąją savo gyvenimo pusę ir kenksmingi antrąją." Mane laiko mokslininku. Vadinasi, viskas, ką dabar galiu padary­ ti, - stengtis būti ne per daug kenksmingas. Nutylėjau. Teisybė ar ne, jis tikėjo tuo, ką sakė: priešta­ rauti būtų buvę lengvabūdiška. Supratau, kad mano opti­ mizmas dažnai jį erzindavo: tai buvo būdas apsukriai apeiti problemą. Bet ką daryti? Negalėjau drąsiai stoti prieš ją vie­ toj jo. Geriau patylėti. Tylėdami pasiekėme Šampo. - Ši nava iš tikrųjų graži, - pasakė Andrė, kai įėjome į bažnyčią. - Labai panaši j Šanso navą, bet šitos proporcijos sėkmingesnės. - Taip, graži. Nebeprisimenu Šanso navos. - Ta pati pavienių storų ir dvigubų laibų kolonų kaita. - Kokia atmintis! Sąžiningai apžiūrėjome navą, chorą, transeptą. Bažnyčia buvo ne mažiau graži dėl to, kad buvau įkopusi į Akropolį, bet mano nuotaika - nebe tokia kaip tais laikais, kai mes senu kledaru metodiškai naršėme II de Fransą. Nė vienas iš mudviejų neįsijautė. Tiesą sakant, manęs nebedomino skaptuoti kapiteliai, suolai presbiterijoje, kurie kitados mus taip žavėjo. Išėjus iš bažnyčios Andrė paklausė: - Kaip manai, „Auksinis upėtakis" dar gyvuoja? - Eime pažiūrėti.*

* Gastonas Bachelard'as (1884-1962) - prancūzų filosofas. Sa nt ūr umo a mž i us 49

Kadaise tai buvo viena mūsų mėgstamų vietelių - ne­ didelė pakrantės smuklė, kurioje valgydavome paprastus ir labai skanius patiekalus. Atšventėme ten sidabrines vestuves ir nuo tol nebuvome tenai užsukę. Tylus, grįstas nedidukais akmenimis šis miestelis nepasikeitė. Pravažia­ vome pagrindinę dviejų eismo krypčių gatvę: „Auksinis upėtakis" buvo dingęs. Restoranas miške, kuriame susto­ jome, mums nepatiko: gal todėl, kad lyginome jį su savo prisiminimais. - O ką darom dabar? - paklausiau. - Mes kalbėjome apie Vo pilį, Blandi bokštus. - Bet ar tu nori ten važiuoti? - Kodėl ne? Jam buvo nesvarbu, ir man taip pat, bet nė vienas iš mu­ dviejų nedrįsome to pripažinti. Apie ką jis iš tiesų galvojo, kai riedėjome lapija prakvipusiais keliukais? Apie savo atei­ ties dykras? Negalėjau jo ten lydėti. Jaučiau, kad jis šalia ma­ nęs vienas. Ir aš buvau viena. Filipas kelissyk mėgino man skambinti. Padėdavau ragelį, vos atpažinusi jo balsą. Svars­ čiau. Ar per daug iš jo reikalavau? Per daug niekinamo And­ rė atlaidumo? Ar jį kankino toji nedarna? Būčiau norėjusi aptarti tai su Andrė, bet bijojau vėl sukurstyti barnį. Vo pilis, Blandi bokštai: mes įvykdėme savo programą. Kalbėjome: „Gerai prisimenu, neprisimenu, tie bokštai pui­ kūs..." Bet kartais matyti daiktus yra tuščias dalykas. Su jais turėtų sieti koks nors sumanymas ar klausimas. Aš mačiau tik akmenis, sukrautus vienus ant kitų.

50

SIMONE

DE B E A U V O I R

Ta diena mūsų nesuartino, grįžtant Paryžiaus link jau­ čiau, kad abu esame nusivylę ir labai vienas nuo kito nutolę. Man rodės, kad nebegalėsime kalbėtis. Bene tai, ką jie šneka apie nebendravimą, būtų tiesa? Ar taip, kaip įpykusi nujau­ čiau, mes pasmerkti vienatvei, tylai? Ar taip visada buvo, o aš iš atkaklaus optimizmo tvirtinau priešingai? „Reikia pasi­ stengti, - galvojau guldama. - Rytoj ryte pašnekėsim. Paban­ dysim į viską įsigilinti." Jei mūsų vaidas nebaigtas, vadinasi, jis - tik simptomas. Reikia vėl visko imtis iš pašaknų. Ypač nevengti kalbėti apie Filipą. Vienintelė draustina tema - ir visas mūsų dialogas užsikerta. Padaviau arbatą ir ieškojau žodžių pradėti pasiaiškini­ mui, bet čia Andrė tarė: - Žinai, ko aš noriu? Tuoj pat važiuoti į Vilnevą. Pailsėsiu geriau nei Paryžiuje. Tad štai kokią išvadą jis padarė po tos nepavykusios die­ nos: užuot ieškojęs suartėjimo, sprunka! Kartais jis be ma­ nęs praleidžia kelias dienas pas motiną iš meilės jai. Bet čia buvo dingstis pasprukti nuo mūsų akistatos. Buvau skau­ džiai užgauta. - Puiki mintis, - tariau sausai. - Tavo motina bus suža­ vėta. Važiuok. Puse lūpų jis manęs paklausė: - Tu nenori važiuoti? - Puikiai žinai, kad neturiu jokio noro taip greit palikti Paryžiaus. Atvažiuosiu numatytą dieną. - Kaip nori.

Sa n t ur umo a mž i u s 51

Vis tiek būčiau pasilikusi - norėjau padirbėti, be to, pasi­ žiūrėti, kaip bus sutikta mano knyga, aptarti tai su draugais. Bet nustebau, kad jis nesispyrioja. Šaltai paklausiau: - Kada manai išvykti? - Nežinau; netrukus. Neturiu ko čia veikti. - Kodėl ne ryt ryte? Taigi išsiskirsime dviem savaitėms: jis niekada nepalik­ davo manęs ilgiau kaip trims keturioms dienoms, nebent per kongresus. Bene pasirodžiau tokia nemaloni? Jis būtų turėjęs aptarti tai su manimi, užuot parodęs padus. Tačiau išsisukinėjimas, atsitraukimas nepanašu į jį. [žvelgiau čia tik vieną paaiškinimą, vis tą patį: jis sensta. Suirzusi pagal­ vojau: „Ir tegu sau keliauja puoselėti savo senatvės kitur." Tikrai nepajudinsiu nė piršto, kad jį sulaikyčiau. Mes susitarėme, kad jis paims automobilį. Dieną pra­ leido garaže, apsipirko, skambino telefonu: atsisveikino su bendradarbiais. Aš jo beveik nemačiau. Kitą dieną jam sė­ dant į automobilį mudu pasikeitėme bučiniais ir šypseno­ mis. Suglumusi likau bibliotekoje. Man atrodė, kad netikėtai mane palikęs Andrė taip mane baudžia. Ne, jis tiesiog pano­ ro manęs atsikratyti. Atlėgus pirmai nuostabai pasijutau laisva. Gyvenant dviese vis reikia sprendimų. „Kelintą pietausime? Ko norė­ tum užvalgyti?" Kuriami planai. Vienatvėje viskas daroma be išankstinių apmąstymų - tai veikia raminamai. Vėlai kel­ davausi, ilgai gulėdavau, šiltai apsiklosčiusi, stengdamasi nutverti plevenančias sapnų nuotrupas. Gurkšnodama ar­

52

SIMONE

DE B E A U V O I R

batą skaitinėdavau korespondenciją ir niūniuodavau: „Man labai... man labai... man be tavęs labai gerai." Tarp darbo va­ landų bastydavausi. Toji palaiminga būsena truko trejetą dienų. Ketvirtosios popietę kažkas skubiai trumpais spustelėjimais paskambi­ no į duris. Mano širdis ėmė smarkiai plakti. Per duris pa­ klausiau: - Kas ten? - Atidaryk! - riktelėjo Filipas. - Spausiu skambutį tol, kol atidarysi. Atidariau; jis čiupo mane į glėbį ir palenkė galvą man ant peties. - Mano mažyte, brangioji, prašau, nereikia manęs nekęs­ ti. Negaliu gyvent su tavim susipykęs. Prašau. Aš taip tave myliu! Kaip dažnai tas maldaujamas balsas ištirpdydavo mano pagiežą! įleidau jį į biblioteką. Jis myli mane - nėra abejo­ nių. Ar svarbu visa kita? Mano lūpose virpėjo seni žodžiai: „Mano mažyli", bet aš juos užgniaužiau. Jis nebebuvo ma­ žylis. - Nesistenk manęs sugraudinti, per vėlu. Tu viską suga­ dinai. - Klausyk, gal aš buvau neteisus, gal blogai pasielgiau, jau nežinau; aš nebegaliu užmigti. Bet nenoriu tavęs praras­ ti, pasigailėk manęs, per tave aš toks nelaimingas! Jo akyse žibėjo vaikiškos ašaros. Bet jis buvo nebe vaikas. Vyriškis, Irenos vyras, ponėkas.

Sa nt ūr umo a mž i u s 53

- Tai būtų pernelyg patogu, - atsiliepiau. - Tu veiki slap­ čia, puikiai žinodamas, kad varai tarp mūsų pleištą. Ir norė­ tum, kad aš tai ištverčiau su šypsena, kad viskas būtų kaip anksčiau! Ne ir dar kartą ne. - Iš tiesų tu per daug žiauri, per daug fanatiška. Yra tėvų ir vaikų, kurie vieni kitus myli, kad ir kokios skirtingos jų politinės pažiūros. - Tai ne pažiūrų skirtumas. Tu keiti stovyklą iš garbė­ troškos, iš karjerizmo. Štai kas niekinga. - Ne, ne. Mano pažiūros pasikeitė. Gal mane ir lengva paveikti, bet aš tikrai ėmiau viską matyti kitu kampu. Pri­ siekiu! - Tada būtum turėjęs anksčiau mane įspėti. Neregzti int­ rigų man už nugaros, o paskui tėkšti man įvykusį faktą. Nie­ kada tau to neatleisiu. - Aš nedrįsau. Tu taip į mane žiūri, kad man darosi baisu. - Visada taip sakydavai: tai niekad nebuvo pateisinimas. - Bet tu man atleisdavai. Atleisk ir šį sykį. Maldauju. Man nepakeliama būti su tavimi piktuoju. - Nieko negaliu padaryti. Tu pasielgei taip, kad nebegaliu tavęs gerbti. jo akis apniaukė audros gaisai; geriau jau taip. Jo pyktis pakurstys manąjį. - Tavo žodžiai mane žudo. Aš niekada nesvarsčiau, ger­ biu tave ar ne. Jei krėstum kvailystes, dėl to ne mažiau tave mylėčiau. 0 tau meilę reikia pelnyti. Na taip: aš gana pri­ sikamavau, kad neprasižengčiau. Visus mano norus - būti

54

SIMONE

DE B E A U V O I R

lakūnu, autolenktynininku ar reporteriu, veiksmo, nuotykio troškimą - tu laikei kaprizais; aš juos paaukojau, kad įtik­ čiau tau. Pirmąsyk tau nenuolaidžiauju, ir tu su manimi susipyksti. Pertraukiau jį: - Drumsti vandenį. Tavo elgesys mane piktina, štai kodėl nebenoriu tavęs matyti. - Piktina, nes neatitinka tavo planų. Bet neketinu visą gyvenimą tavęs klausyti. Tu pernelyg despotiška. Apskritai neturi širdies, tiktai trokšti galios. - Jo balse skambėjo įnir­ šis ir ašaros: - Na ką gi, sudiev, niekink sau mane iki soties apsieisiu be tavęs! Jis nužingsniavo prie durų, užtrenkė jas paskui save. Li­ kau stovėti prieškambaryje mąstydama: „Jis tuoj sugrįš." Visada grįždavo. Nebūčiau turėjusi jėgų atsispirti, būčiau apsiverkusi drauge su juo. Po penkių minučių nuėjau į bib­ lioteką, atsisėdau ir pravirkau pati sau viena. „Mano maža­ sis berniukas..." Kas yra suaugęs žmogus? Vaikas, turintis daugiau metų. Nuginusi šalin jo amžių, išvydau jį dvylikos metų; neįmanoma buvo ant jo pykti. Ir vis dėlto ne - tai buvo vyras. Nėra jokio pagrindo teisti jį ne taip griežtai, kaip kitus. Ar aš kietaširdė? Ar yra žmonių, gebančių mylėti be pagarbos? Kur prasideda, kur baigiasi pagarba? 0 meilė? Jei jam būtų nesusiklosčiusi karjera universitete, jei jis būtų stūmęs vidutinybės gyvenimą, jam niekada nebūtų pristigę mano švelnumo: juk jam būtų jo reikėję. Jei būčiau tapusi jam nebereikalinga, tai pasididžiuodama būčiau ir toliau jį

Sa n t ūr umo a mž i u s

55

nuoširdžiai mylėjusi. Bet dabar jis nuo manęs sprunka, o aš jį smerkiu. Ką man su juo daryti? Mane apniko liūdesys ir jau nebepaleido. Nuo šiol rytais tvarstydavausi lovoje, sunku būdavo atsibusti, nejaučiant pasaulio ir savo gyvenimo paramos. Nesiryždavau viena pradėti dienos monotonijos. Vos atsikėlus kartais knietėdavo vėl iki vakaro atsigulti. Puldavau prie darbo, ištisas valandas praleisdavau prie stalo, stiprindamasi vaisių sulti­ mis. Pavakary, baigus darbą, man sopėdavo galvą ir mausdavo kaulus. Kartais užmigdavau ant sofos tokiu sunkiu mie­ gu, kad pabudusi jausdavau neramų stingulį: tarytum mano slapčia išnirusi iš tamsos sąžinė dvejotų prieš įsikūnydama. Arba nepatikliu žvilgsniu stebėdavau pažįstamą aplinką pro įsivaizduojamą mirguliuojančią nebūtį, į kurią buvau pasi­ nėrusi. Mano žvilgsnis su nuostaba stabčiojo prie daiktų, kuriuos buvau parsivežusi iš visų Europos kampelių. Erdvė neišsaugojo mano kelionių pėdsakų, atmintis nesistengia jų atgaivinti, o lėlės, vazos, niekučiai - čia. Koks nors menknie­ kis mane žavėjo, persekiojo, neduodamas ramybės. Raudo­ na skepeta greta violetinės pagalvėlės: kada aš paskutinįsyk mačiau fuksijas, jų vyskupo ir kardinolo apdarus, ilgą trapią jų lytį? Spindintį vijoklį, paprastą erškėtrožę, susitaršiusį sausmedį, narcizus, savo baltume atveriančius dideles nu­ stebusias akis - kada? Pasaulyje galėtų jų ir nebebūti, aš to nesuvokčiau. Nei lelijų tvenkiniuose, nei grikių laukuose. Žemė aplink mane - kaip įvairiapusė hipotezė, kurios aš niekad nebepatikrinu.

56

SIMONE

DE B E A U V O I R

Išsiplėšdavau iš tų ūkų, leisdavausi į gatvę, žvelgdavau į dangų, prastai išbaltintus namus. Niekas manęs nejaudi­ no. Mėnesiena, saulėlydžiai, drėgno pavasario, karšto asfal­ to kvapas, aušra ir metų laikai - buvau pažinusi akimirkų, tviskančių it deimantas, bet niekad primygtinai jų neieš­ kodama. Jos išnirdavo netikėtai - staigi atvanga, nelauktas pažadas - per mane apgulusius darbus; mėgavausi jomis paskubom - išeidama iš licėjaus ar metro žiočių, balkone tarp dviejų darbo seansų, bulvare, skubėdama susitikti su Andrė. Dabar žingsniavau per Paryžių - laisva, dėmesin­ ga - ir kupina ledinio abejingumo. Laisvo laiko perteklius, atverdamas man pasaulį, trukdė jį matyti. Taip karštomis popietėmis saulė, skverbdamasi pro nuleistas žaliuzes, įžie­ bia manyje visą vasaros spindesį; kaitrus jos brutalumas mane žilpina. Grįžusi skambindavau Andrė arba jis skambindavo man. Jo motina kovingesnė negu paprastai, jis susitinka su senais bičiuliais, eina pasivaikščioti, darbuojasi sode. Linksmas jo nuoširdumas mane gniuždė. Mąsčiau, kad mes atsidūrėme tame pačiame taške, o tarp mūsų iškilo tylos siena. Telefo­ nas nesuartina - jis įtvirtina atstumą. Jūs nesate dviese, kaip pokalbio metu, nes vienas kito nematote. Ir nesate vienas kaip prieš popierių, kuris leidžia kalbėtis, šnekant apie ką kita, ieškoti, atrasti tiesą. Panorau jam parašyti: tik ką? Į mano sielvartą įsiskverbė nerimas. Draugai, kuriems buvau išsiuntinėjusi savo esė, jau būtų turėję parašyti ir atsiųsti savo atsiliepimus: nė vienas jų to nepadarė, netgi Martiną.

Sa n t ūr umo a mž i u s 57

Savaitei prabėgus po Andrė išvykimo buvo pasipylę nemažai straipsnių apie mano knygą. Pirmadienio straipsniai mane nuvylė, trečiadienio - suerzino, ketvirtadienio - apstulbino. Griežčiausi jų kalbėjo apie pasikartojimą; palankiausi - apie įdomų aiškinimą. Visiems pro akis praslydo mano darbo sa­ vitumas. Ar nesugebėjau jo atskleisti? Paskambinau Mar­ tinai. Kritikai kvaili, pasakė ji man, nereikia jų paisyti. Jos pačios nuomonė? Prieš ją išdėstydama norėtų palūkėti, kol baigs skaityti knygą - greitai baigs ir tai apmąstys dar tą patį vakarą - rytoj ji grįžta į Paryžių. Dėdama ragelį burno­ je jaučiau aitrų skonį. Martiną nenorėjo su manimi kalbėtis telefonu: taigi jos nuomonė nepalanki. Nesuprantu. Šiaip aš neklystu dėl to, ką darau. Po mūsų susitikimo Monsuri parke buvo prabėgusios trys savaitės - trys savaitės, vienos iš pačių nemaloniausių mano gyvenime. Šiaip jau džiaugčiausi, kad vėl pamatysiu Martiną. Bet jaučiausi sunerimusi dar labiau negu tada, kai laukiau agrežė rezultatų. Po trumpų mandagumo frazių aš puoliau: - Taigi? Ką jūs apie tai manote? Ji atsakė man aptakiomis frazėmis, kurios neabejotinai buvo kruopščiai apgalvotos. Toji esė - puiki sintezė, ji nu­ šviečia tam tikras tamsias vietas, deramai pabrėždama tai, ką naujo atnešė mano kūryba. - Bet ji pati... ar ji pasakė ką nors naujo? - Tai nebuvo jos tikslas. - Toks buvo mano tikslas.

58

SIMONE

DE B E A U V O I R

Ji sumišo; aš neatlyžau, neatstojau. Pasak jos, siūlomus metodus aš jau pritaikiusi ankstesnėse savo studijose; dau­ gelyje fragmentų juos netgi akivaizdžiai atskleidusi. Ne, aš nesukūriau nieko naujo. Tai veikiau, kaip sakė Pelisjė, soli­ dus naratyvas. - Norėjau padaryti visai ką kita. Buvau ir priblokšta, ir nepatikli, kaip dažnai nutinka, kai užgriūna bloga naujiena. Nuosprendžio vieningumas buvo slogus. Ir vis dėlto galvojau: „Aš negaliu šitaip klysti.“ Sode prie Paryžiaus vartų, kur vakarieniavome, vargais negalais nuslėpiau savo apmaudą. Galop pasakiau: - Svarstau, ar nuo šešiasdešimties nesi pasmerktas kar­ totis. - Na ir sugalvojote! - Yra daug dailininkų, muzikų, netgi filosofų, kurie sena­ tvėje pranoko patys save, bet rašytojų... ar galite man juos paminėti? - Viktoras Hugo. - Tebūnie. 0 kas daugiau? Monteskjė liovėsi rašęs pen­ kiasdešimt devynerių pabaigęs savo veikalą „Apie įstatymų dvasią“, kurį buvo sumanęs prieš daugelį metų. - Turi būti tokių atvejų. - Bet nė vienas jų neateina jums į galvą. - Na jau! Juk neketinate pulti į neviltį, - priekaištingai tarė Martiną. - Visi kūriniai susideda iš pakilimų ir nuopuo­ lių. Šįsyk jums ne visiškai pavyko tai, ko siekėte: jūs atsi­ griebsite.

Sa nt ūr umo a mž i u s 59

- Nesėkmės dažniausiai mane stimuliuoja. Šį kartą ki­ taip. - Nesuprantu, kodėl. - Dėl amžiaus. Andrė tvirtina, kad mokslininkai išsenka dar prieš penkiasdešimt. Matyt, literatūroje taip pat ateina metas, kai gali tik trypčioti vietoje. - Neabejoju, kad literatūroje - ne, - atsiliepė Martiną. - 0 dėl mokslo? - Čia aš nesu kompetentinga. Vėl išvydau Andrė veidą. Ar jis patyrė tokio pat pobū­ džio nusivylimą kaip aš? Vieną kartą - ir galutinai? Ar ke­ letą kartų? - Tarp jūsų draugų yra mokslininkų. Ką jie mano apie Andrė? - Kad tai didis mokslininkas. - O kaip jie vertina tai, ką jis šiuo metu daro? - jis turi puikią komandą, jų darbai labai reikšmingi. - Jis sako, kad visos naujos idėjos atplaukia iš jo bendra­ darbių. - Gali būti. Mokslininkai, regis, daro atradimus tik bran­ džiame amžiuje. Moksle beveik visas Nobelio premijas gau­ na jauni žmonės. Atsidusau: - Taigi Andrė teisus: jis nieko nebeatras. - Mes neturime teisės lemti ateitį, - atsiliepė Maitina, ūmai pakeitusi toną. - Galų gale, tėra atskiri atvejai. Apibend­ rinimai nieko neįrodo.

60

SIMONE

DE B E A U V O I R

- Norėčiau tuo patikėti, - pasakiau. Ir nukreipiau kalbą. Atsisveikindama Martiną, regis, neryžtingai tarė: - Aš dar sykį perskaitysiu jūsų knygą. Skaičiau ją per greitai. - Jūs skaitėte gerai, bet ji nepavykusi. Tik, kaip sakėte, tai nieko baisaus. - Ničnieko. Neabejoju, kad jūs parašysite dar daug labai gerų knygų. Buvau bemaž įsitikinusi priešingai, bet jai neprieštara­ vau. - Jūs tokia jauna! - pridūrė ji. Man dažnai taip sako, ir aš jaučiuosi pamaloninta. Netikė­ tai tas žodis mane suerzino. Dviprasmiškas komplimentas, pranašaujantis nemalonią rytdieną. Išsaugoti gyvybingu­ mą, gerą ūpą, blaivų protą - tai išlikti jaunam. Tad senatvės dalia - rutina, niūrumas, silpnaprotystė. Aš nesu jauna, tik gerai išsilaikiusi, tai visai kas kita. Gerai išsilaikiusi ir galbūt pribaigta. Išgėriau migdomųjų ir nuėjau gulti. Atsibudus mano būsena buvo keista: veikiau karštli­ giška negu nerami. Išjungiau telefoną ir vėl ėmiausi savo „Ruso“ ir „Monteskjė“. Skaičiau dešimt valandų iš eilės, vos atsitraukdama suvalgyti dviejų kietai virtų kiaušinių ir kumpio griežinio. Keista patirtis - atgaivinti tekstus, su­ kurtus mano plunksnos ir primirštus. Kartais jie domino, stebino, lyg juos būtų parašęs kas kitas; tačiau atpažinau žodyną, frazių struktūrą, kritiką, elipses, pasikartojimus; tie lapai buvo kiaurai persismelkę manimi, šleikštus inty­

Sa nt ūr umo a mž i u s 61

mumas - kaip kvapas kambario, kuriame per ilgai buvai uždarytas. Prisiverčiau įkvėpti gryno oro ir pavakarieniau­ ti netoli esančiame restoranėlyje; namuose išgėriau labai stiprios kavos ir atsiverčiau paskutinę savo esė. Ji dar buvo gyva mano atmintyje, ir man iš anksto buvo žinomas tos akistatos rezultatas. Viską, ką turėjau pasakyti, pasakiau savo dviejose monografijose. Aš tiktai kita forma atkarto­ jau mintis, kurios buvo įdomios. Manydama, kad darau pa­ žangą, klydau. Ir mano metodai, atskirti nuo savito turinio, netgi prarado savo įžvalgas, lankstumą. Aš nepasakiau nie­ ko, ničnieko naujo. Ir žinojau, kad antras tomas bus tik to trypčiojimo vietoje tęsinys. Taigi aš praleidau trejetą metų, rašydama bergždžią knygą. Ne tik nenusisekusią, kaip kai kurios kitos, kur per negrabumą ir paieškas apčiuopom aš atskleidžiau perspektyvas. Beprasmišką. Tinkamą tik sviesti į ugnį. Nelemti ateities. Lengva pasakyti. Aš ją mačiau. Ji tęsiasi prieš mane kiek akis užmato - plyna, dyka. Jokio plano, jo­ kio troškimo. Aš neberašysiu. Tai ką darysiu? Kokia tuštu­ ma manyje, aplink mane. Beprasmiška. Graikai savo senius vadino širšliais. „Bergždžia širšlė", - sako apie save Hekuba „Trojietėse". Tai aš. Buvau palaužta. Svarsčiau, kaip dar įma­ noma gyventi, kai nieko iš savęs nebesitiki. Dėl savimeilės nepanorau paankstinti savo išvykimo ir per telefoną nieko neužsiminiau Andrė. Bet kokios ilgos man pasirodė trys kitos dienos! Magnetofono juostos ryš­ kiaspalviuose aplankuose, knygų tomai, sugrūsti ant lenty­

62

SIMONE

DE B E A U V O I R

nų - nei muzika, nei frazės neįstengė niekuo manęs pra­ džiuginti. Anksčiau iš jų tikėdavausi postūmio ar atvangos. Dabar jose įžvelgiau tik pramogą, nepagrįstą ir šleikščią. Nueiti į parodą, vėl apsilankyti Luvre? Taip troškau tam laiko, kai jo man stigo. Bet jeigu prieš dešimt dienų aš baž­ nyčiose ir pilyse teįstengiau įžiūrėti akmenų krūsnis, tai dabar būtų dar blogiau. Paveikslas nieko nesakytų mano žvilgsniui. Drobėje įžvelgčiau tik spalvas, išspaustas iš tū­ belės ir išsklaidytas teptuku. Vaikštinėti man nuobodu - tai jau supratau. Draugai atostogavo, ir, beje, man nereikėjo nei jų nuoširdumo, nei melo. Filipas... kaip skausmingai jo gedėjau! Vijau šalin jo atvaizdą - jis spaudė man iš akių ašaras. Taigi pasilikau namuose gromuluoti savo apmąstymų. Buvo labai karšta; dusau net nuleidusi žaliuzes. Laikas slūg­ sojo. Siaubinga - noriu pasakyti, neteisinga, kad jis vienu metu gali ir taip greitai skrieti, ir taip lėtai slinkti. Pro Burgo licėjaus duris aš įžengiau neką vyresnė už savo mokinius ir su pasigailėjimu žiūrėjau į senus žilaplaukius mokytojus. Ir op! - aš virtau sena mokytoja, o paskui licėjaus durys už­ sidarė. Mokytojavimo metais buvau susikūrusi iliuziją, kad mano amžius nesikeičia: kiekvienais naujais mokslo metais vėl rasdavau juos, tokius pat jaunus, ir įtikėjau tuo stabi­ lumu. Laiko vandenyne buvau uola, skalaujama vis naujų bangų, neišjudinama ir nenusidėvinti. Ir ūmai mane pa­ gauna srautas ir neš, kol panirsiu į mirtį. Mano gyvenimas tragiškai garma žemyn. Ir vis dėlto šiuo metu jis sunkiasi

Sa nt ūr umo a mž i u s 63

taip lėtai - valanda po valandos, minutė po minutės. Nuolat laukiu - kad ištirptų cukrus, kad išblėstų prisiminimai, už­ sitrauktų žaizda, nusileistų saulė, išsisklaidytų nuobodulys. Keistas {trūkis tarp dviejų ritmų. Mano dienos tolsta nuo manęs šuoliais, o aš geibstu. Man liko vienintelė viltis: Andrė. Bet ar jis įstengs užpil­ dyti tą tuštumą manyje? Kur mes buvome? Ir pirmiausia, kas mes buvome vienas kitam visą tą gyvenimą, kuris va­ dinamas bendru? Norėčiau nuspręsti tai be apgaulės. Tam reikėtų pakartoti mūsų istoriją. Visada žadėjau tai padaryti. Bandžiau. Patogiai įsitaisiusi giliame krėsle, užvertusi akis į lubas, pasakojau sau apie mūsų pirmuosius pasimatymus, santuoką, Filipo gimimą. Nesužinojau nieko, ko jau nebū­ čiau žinojusi. Koks skurdumas! „Praeities dykuma", - pasakė Šatobrianas. Deja, jis buvo teisus! Mat vyliausi, kad mano gyvenimas už manęs - peizažas, po kurį galėsiu į valias kla­ joti, pamažu atskleisdama jo vingius ir kerteles. Ne. Galiu minėti vardus, datas, kaip mokinys pyškina gerai iškaltą pamoką tema, kuri jam svetima. Ir retsykiais atgiję klyvi, išblukę vaizdai, tokie pat abstraktūs, kaip mano senosios Prancūzijos istorijos paveikslai, savavališkai išryškėja bal­ tame fone. Tuose prisiminimuose Andrė veidas niekada nesikeičia. Stabtelėjau. Reikėjo mąstyti. Ar jis mane mylėjo taip, kaip mylėjau jį aš? Pradžioje, manau, taip, ar veikiau nė vienam iš mudviejų nė nekilo toks klausimas: mes taip gerai sutarėme. Bet kai darbas paliovė jį tenkinti, ar jis pastebėjo, kad mūsų meilės jau nebepakanka? Ar nusivylė ja? Manau,

64

SIMONE

DE B E A U V O I R

jis žiūri į mane kaip į invariantą - jei šis pranyktų, tai jį su­ trikdytų, bet jis niekaip neįstengtų pakeisti jo likimo, nes partija lošiama kitur. Tad netgi mano supratingumas jam ne kažin ką duos. Ar kitai moteriai pavyktų duoti jam daugiau? Kas pastatė tarp mūsų užtvarą? Jis, aš, mudu abu? Ar yra šansas ją nugriauti? Buvau pavargusi nuo klausimų. Žodžiai guro mano galvoje: meilė, supratimas, nesutarimas - garsai, neturintys jokios prasmės. Ar kada nors ją turėjo? Kai vieną dieną po vidurdienio sėdau į greitąjį traukinį - Mistralį, ne­ įsivaizdavau, kas manęs laukia.

Jis laukė manęs stoties perone. Po tiek vaizdų ir žodžių ir to bekūnio balso - staiga toks akivaizdus! Įdegęs saulėje, lieknesnis, ką tik pakirptais plaukais, drobinėmis kelnėmis ir trumparankoviais marškiniais, jis kiek skyrėsi nuo to Andrė, kurį buvau palikusi - bet tai buvo jis. Mano džiaugs­ mas negalėjo būti apsimestinis, negalėjo per kelias akimir­ kas išblėsti. Ar galėjo? Jis lipšniai įsodino mane į automobi­ lį ir pakeliui į Vilnevą maloniai šypsojosi. Bet mes buvome taip įpratę maloniai šnekėtis, kad nei gestai, nei šypsena ne kažin ką reiškė. Ar jis iš tikrųjų džiaugiasi vėl mane maty­ damas? Manetė uždėjo man ant peties sausą delną, skubiai pakš­ telėjo į kaktą. - Sveika, vaikeliuk. Kai ji bus mirusi, niekas nevadins manęs „vaikeliuku". Man slogu galvoti, kad dabar aš penkiolika metų vyresnė

Sa nt ūr umo a mž i u s

65

negu ji tada, kai pamačiau ją pirmą kartą. Keturiasdešimt penkerių ji man atrodė beveik tokia pat sena kaip šiandien. Atsisėdau sode su Andrė; nuleipusios nuo saulės rožės skleidė aromatą, veriantį širdį kaip skundas. Pasakiau jam: - Tu atjaunėjai. - Kaimo gyvenimas! 0 kaip laikaisi tu? - Fiziškai gerai. Bet ar matei mano kritiką? - Šį tą. - Kodėl nepasakei, kad mano knyga nieko verta? - Tu perdedi. Ji skiriasi nuo kitų mažiau, negu tau atrodo. Tačiau pilna įdomių dalykų. - Ne taip labai ji tave ir sudomino. - O, mane... Manęs jau niekas nebetraukia. Nėra bloges­ nio skaitytojo už mane. - Net Martinos nuomonė buvo griežta, ir apmąsčius mano taip pat. - Tu išmėginai kai ką labai sudėtingo, ieškojai šiek tiek apgraibom. Bet, manau, dabar aiškiai matai ir antrame tome atsigriebsi. - Deja, ne! Net pati knygos idėja klaidinga. Antras tomas būtų toks pat niekam tikęs kaip pirmasis. Aš baigiu. - Tai tikrai skubotas sprendimas. Duok man perskaityti rankraštį. - Aš jo neatsivežiau. Žinau, kad tai blogai, patikėk. Jis neryžtingai pažvelgė į mane; juk mane ne taip lengva palaužti, ir jis tai žino. - Ką darysi vietoj to?

66

SIMONE

DE B E A U V O I R

- Nieko. Maniau, turiu darbo dvejiems metams. Netikėtai liko tik tuštuma. Jis uždėjo ranką man ant plaštakos. - Suprantu, tu suirzusi. Bet per daug nesikrimsk. Dabar tai neišvengiamai tuštuma, o vėliau vieną dieną tau šaus į galvą kokia nors idėja. - Matai, kokie mes optimistai, kai kalbame apie kitą. Jis neatlyžo - toks buvo jo vaidmuo. Išvardijo autorius, apie kuriuos būtų įdomu pakalbėti. Bet pakartoti mano „Ruso“, mano „Monteskjė“ - kuriems galams? Norėjau rasti kitą kampą; aš jo nerasiu. Prisiminiau, ką man buvo sakęs Andrė. Tą pasipriešinimą, kurį minėjo, aš aptikau savyje. Mano problemų traktavimas, mano mąstymo įpročiai, per­ spektyvos, prielaidos - visa tai buvau aš pati ir neįsivaiz­ davau, kad tai galėtų pasikeisti. Mano kūrinys nekintamas, baigtas. Mano tuštybė dėl to nekentės. Jei šiąnakt turėčiau mirti, tai manyčiau, kad gyvenimas man nusisekė. Bet mane baugino ta dykynė, per kurią dabar kiūtinsiu tol, kol ateis mirtis. Vakarieniaujant man buvo sunku atrodyti kaip nie­ kur nieko. Laimė, Manetė su Andrė įsitraukė į karštą ginčą dėl Kinijos-Tarybų Sąjungos santykių. Anksti užlipau gulti. Mano kambarys skaniai kvepėjo levandom, čiobreliais ir pušų spygliais: atrodė, kad buvau palikusi jį tik vakar. Jau metai! Kiekvieni metai praeina grei­ čiau už ankstesniuosius. Nebūtų reikėję tiek laukti prieš užmingant amžiams. Tačiau žinojau, kaip lėtai gali slinkti valandos. Be to, per daug myliu gyvenimą, kad mane guostų

Sa nt ūr umo amž i us 67

mintis apie mirtį. Kaimo tyloje vis dėlto užmigau raminamu miegu. - Nori pasivaikščioti? - paklausė manęs Andrė kitą rytą. - Žinoma. - Parodysiu tau gražų kampelį, kurį aptikau Gardo pa­ krantėje. Pasiimk maudymosi kostiumą. - Aš jo neatsivežiau. - Manetė tau paskolins. Matysi, susigundysi. Pervažiavom landus - krūmynus siaurais dulkėtais ke­ liukais. Andrė daug kalbėjo. Jau daugybę metų nebuvo taip ilgai čia viešėjęs, jam pakako laiko naujai ištirti apylinkes, aplankyti vaikystės draugus - jis aiškiai atrodė atjaunėjęs, linksmesnis negu Paryžiuje. Manęs jis visai nepasigedo - tai buvo neabejotina. Kiek laiko jis būtų kaip niekur nieko ap­ siėjęs be manęs? Jis sustabdė mašiną: - Matai tą žalią dėmę apačioje? Tai Gardas, susitvenkęs tarsi kokioje lomoje - puiku maudytis ir žavi vietelė. - Klausyk, tai kelio galas. Reikės užkopti atgal. - Nieko baisaus, dažnai taip dariau. jis nugarmėjo stačiu taku, nugarmėjo galvotrūkčiais, už­ tikrintai. Sekiau paskui iš tolo, stabčiodama, klupčiodama: kritimas, lūžis mano amžiuje būtų menkas juokas. Lipti į viršų galėjau greitai, bet niekuomet per daug mikliai nesileisdavau žemyn. - Ar ne gražu? - Labai gražu.

68

SIMONE

DE B E A U V O I R

Atsisėdau uolos šešėlyje. Maudytis - ne. Aš nekokia plaukikė. Ir net prieš Andrė man nemalonu pasirodyti su maudymosi kostiumu. Senio kūnas vis dėlto ne toks atgra­ sus kaip senės, pagalvojau, žiūrėdama, kaip jis pliuškenasi vandenyje. Žalias vanduo, mėlynas dangus, krūmynų kva­ pas: čia man būtų buvę geriau negu Paryžiuje. Jei tik būtų primygtinai kvietęs, būčiau atvažiavusi anksčiau - bet kaip tik to jis nepanoro daryti. Jis įsitaisė šalia manęs ant žvyro. - Be reikalo nesimaudei. Buvo puiku! - Man čia buvo labai gera. - Kaip tau pasirodė mama? Nuostabi, ką? - Nuostabi. Ką ji veikia ištisas dienas? - Daug skaito, klausosi radijo. Pasisiūliau nupirkti jai te­ levizorių, bet ji nepanoro; pasakė: „Pas save bet ko neįsileidžiu." Kapstosi sode. Lanko savo kuopelės susirinkimus. Niekada neliūdi, kaip sako. - Žodžiu, tai geriausias jos gyvenimo tarpsnis. - Iš tikrųjų. Tai vienas tų atvejų, kai senatvė - laimingas amžius, pragyvenus sunkų ir neretai kitų graužiamą gyve­ nimą. Kai ėmėme kopti aukštyn, buvo labai karšta; kelias pa­ sirodė ilgesnis, statesnis, nei sakė Andrė. Jis žergė plačiu žingsniu, o aš, kadaise taip žvaliai kildavusi aukštyn, vilkau­ si atsilikusi toli už jo - tai erzino. Saulė gręžė man smilki­ nius, šaiži įsimylėjusių cikadų agonija vėrė ausis; man trūko kvapo.

Sa nt ūr umo amž i us 69

- Tu per greit eini, - išspaudžiau. - Neskubėk. Aš palauksiu viršuje. Sustojau visa suprakaitavusi. Vėl pajudėjau. Nebebuvau savo širdies, kvėpavimo šeimininkė, kojos manęs beveik neklausė, šviesa žeidė akis, cikadų meilės ir mirties giesmė atkaklia monotonija dildė nervus. Pasiekiau mašiną lieps­ nojančiu veidu ir galva ir, kaip man atrodė, ant insulto ribos. - Man galas. - Reikėjo lipti lėčiau. - Nepamiršiu tavo nesunkių takelių. Grįžome tylėdami. Be reikalo irzau dėl niekų. Visada buvau ūmi: ar tapsiu sugižėle? Reikia susiimti. Bet man ne­ sisekė užgniaužti apmaudo. Ir jaučiausi taip prastai, kad išsigandau, jog būsiu gavusi saulės smūgį. Suvalgiau du pomidorus ir nuėjau pailsėti į kambarį, kur šešėlis, grindų plokštės, baltos paklodės piršo apgaulingą vėsos įspūdį. Užsimerkiau, įsiklausiau į laikrodžio švytuoklės tiksėjimą tyloje. Buvau sakiusi Andrė: „Nežinau, ką prarandi senda­ mas." Ką gi, dabar žinojau! Niekada nežiūrėjau į gyvenimą kaip Ficdžeraldas - kaip į „degradacijos procesą". Maniau, kad mano santykiai su Andrė niekada nepašlis, mano kū­ ryba nepaliaus tobulėti, Filipas kasdien vis labiau panėšės į žmogų, kokį iš jo norėjau padaryti. Dėl savo kūno nesijau­ dinau. Ir tikėjau, kad netgi tyla neša vaisius. Kokia iliuzija! Sent Bevo žodžiai teisingesni negu Valeri: „Daiktais žiedėjama, daiktais pūnama, ir niekada nesubręstama." Mano kū­ nas manęs išsižadėjo. Aš nebegalėjau rašyti; Filipas išdavė

70

SIMONE

DE B E A U V O I R

visas mano viltis, o dar labiau slėgė tai, kad šlyja Andrė ir mano santykiai. Kokia apgavystė toji pažanga, tas kilimas aukštyn, kuriuo aš svaigau, - nes ateina kritimo akimirka. Kilimas aukštyn buvo viliojantis. O dabar viskas riedės labai greitai ir labai lėtai: mes virsime visiškais seniais. Kai nusileidau žemyn, karštis buvo atlėgęs; Manetė skai­ tė prie lango, žvelgiančio į sodą. Amžius jos nenualino, bet kas dedasi jos viduje? Ar ji galvoja apie mirtį? Nuolankiai, baimingai? Nedrįsau pasiteirauti. - Andrė išėjo pažaisti rutuliais, greitai grįš, - pranešė ji man. Įsitaisiau priešais ją. Man rodos, jei sulauksiu aštuonias­ dešimties, nebūsiu į ją panaši. Neįsivaizdavau, kad galėčiau vadinti laisve savo vienatvę ir ramiai mėgautis kiekviena akimirka. Gyvenimas iš manęs po truputį atsiims viską, ką buvo davęs; jis jau pradėjo. - Taigi, - tarė ji, - Filipas metė dėstytojavimą; jam to ne­ pakako; jis nori tapti dideliu ponu. - Deja, taip. - Tas jaunimas niekuo netiki. Reikia pasakyti, kad judu taip pat nelabai kuo tikėjote. - Mudu su Andrė? Na kaipgi. - Andrė yra prieš viską. Tai jo klaida. Todėl Filipas ir pa­ krypo į blogąją pusę. Reikia būti už ką nors. Ji niekad nesusitaikė su mintimi, kad Andrė nestoja į ko­ munistų partiją. Neturėjau noro apie tai diskutuoti. Papasa­ kojau apie rytinę iškylą ir paklausiau:

Sa n t ūr umo a mž i u s

71

- Kur jūs laikote albumą? Toks ritualas - kas metai aš peržiūriu senąjį albumą. Tik jis niekad nebūna toje pačioje vietoje. Ji padėjo jį ant stalo drauge su kartonine dėžele. Pačių seniausių nuotraukų nedaug. Manetė savo vestuvių dieną su ilga santūria suknele. Grupė: ji su vyru, jų broliai, sese­ rys - visa karta, iš kurios ji vienintelė dar gyva. Andrė vai­ kystėje, regis, užsispyręs, ryžtingas. Dvidešimtmetė Renė tarp dviejų brolių. Manėme, kad niekada neatsitokėsime po jos mirties: dvidešimt ketverių metų - o ji tiek tikėjosi iš gyvenimo. Ką būtų iš jo gavusi? Kaip ištvertų savo am­ žių? Tai buvo mano pirmasis susidūrimas su mirtimi - kaip aš verkiau. Paskui verkdavau vis mažiau: mano tėvai, svai­ nis, mano šešuras, draugai. Tai taip pat yra senti. Už ta­ vęs tiek mirčių - apgailėtų, pamirštų. Dažnai skaitydama laikraštį sužinau apie naują mirtį: mėgstamo rašytojo, ko­ legos, buvusio Andrė bendradarbio, vieno mūsų politinio bičiulio, draugo, pamesto iš akių. Tikriausiai keistai jautie­ si, kai lieki, kaip Manetė, vienintelis pradingusio pasaulio liudytojas. - Žiūrinėji nuotraukas? Andrė lenkėsi man virš peties. Pasklaidė albumą, paro­ dė man nuotrauką, kurioje jis, vienuolikmetis, tarp klasės draugų. - Daugiau kaip pusė jų mirę, - pasakė. - Šitas - Pjeras, buvau su juo susitikęs. Su anuo taip pat. Ir su Poliu, kurio nėra nuotraukoje. Jau dvidešimt gerų metų nesimatėme.

72

SIMONE

DE B E A U V O I R

Vos atpažinau. Nepatikėtum, kad jie mano amžiaus: virtę tikrais karšinčiais. Nukriošę kur kas labiau už Manetę. Bu­ vau sukrėstas. - Dėl gyvenimo, kurį čia praleido? - Taip. Jei esi žemdirbys šiame užkampyje, tai nualina žmogų. - Ir tu palyginti su jais pasijutai jaunas? - Ne jaunas. Bet labai privilegijuotas. - Jis užvertė albu­ mą. - Vežuosi tave į Vilnevą išgerti aperityvo. Automobilyje jis man papasakojo apie rutulių partiją, kurią ką tik laimėjo - nuo savo atvykimo padaręs didelę pažangą. Jo nuotaika ir toliau atrodė puiki, mano rūpesčiai jos neapniaukė, pagalvojau šiek tiek apmaudingai. Jis su­ stabdė automobilį prie pakylos, prismaigstytos mėlynų ir oranžinių skėčių, po kuriais žmonės gurkšnojo aperityvą; ore sklandė anyžiaus aromatas. Užsakė jo mums. Stojo ilga tyla. Jis tarė: - Smagi čia vietelė. - Labai smagi. - Sakai tai niūriai. Ilgiesi Paryžiaus? - Oi ne! Šiuo metu man nusispjaut j vietą. - Atrodo, į žmones taip pat. - Kodėl taip sakai? - Tu ne per daug šneki. - Atleisk. Nekaip jaučiuosi. Šį rytą gavau per daug saulės. - 0 juk esi tokia ištverminga. - Aš senstu.

Sa nt ūr umo amž i us

73

Mano balsas nebuvo lipšnus. Ko aš tikėjausi iš Andrė? Stebuklo? Kad burtų lazdelės mostu pavers mano knygą gera, kritiką - palankia? Ar kad greta jo man nė motais bus mano nesėkmė? Jis buvo padaręs man daug smulkių stebuk­ lų; tais laikais, kai gyveno tiesdamasis į ateitį, jo įkarštis užkrėsdavo mane. Jis man įkvėpdavo pasitikėjimo. Tą galią prarado. Net jei tebebūtų išlaikęs tikėjimą savo paties lem­ timi, to nebūtų pakakę, kad aš pasikliaučiau savąja. Jis išsiė­ mė iš kišenės laišką: - Man parašė Filipas. - Iš kur sužinojo, kur tu? - Prieš išvykdamas paskambinau jam atsisveikinti. Jis pasakoja, kad išgrūdai jį pro duris. - Taip. Ir to nesigailiu. Negaliu mylėti to, kurio negerbiu. Andrė įdėmiai pažvelgė į mane. - Nežinau, ar tu iš tiesų nuoširdi. - Nesuprantu. - Kalbi apie moralę, o jautiesi išduota visų pirma emoci­ niu požiūriu. - Abiem. Išduota, apleista - taip; žaizda pernelyg kraujuoja, kad įstengčiau apie tai kalbėti. Mes vėl nugrimzdome į tylą. Ar ji dabar įsiviešpataus tarp mūsų? Pora, kuri tęsia, ką pradėjo, be jokios kitos priežasties: ar tokiais mes tampame? Pralei­ sime dar penkiolika, dvidešimt metų be ypatingų pretenzi­ jų, be priešiškumo, bet kiekvienas savo kiaute, susitelkę į savo rūpesčius, gromuluojantys savo asmeninę nesėkmę, ir

74

SIMONE

DE B E A U V O I R

bet kokie žodžiai bus tušti? Mūsų gyvenimai ėmė nesutapti laike. Paryžiuje aš buvau linksma, jis niūrus. Širdau ant jo, kad jis linksmas, kai aš apniukusi. Pamėginau: - Po trijų dienų būsime Italijoje. Tau tai patinka? - Jei patinka tau. - Man patinka, jei patinka tau. - Nes tau aiškiai nusispjaut, kur esame? - Labai dažnai tau taip pat nusispjaut. Jis nieko neatsakė. Kažkas strigo mūsų dialoge - kiekvie­ nas iškreipdavo tai, ką sakė kitas. Ar mes kaip nors iš to išsikapstysime? Kodėl rytoj, o ne šiandien, Romoje, o ne čia? - Ką gi, grįžtam, - pasakiau netrukus. Mes prastūmėme vakarą, lošdami kortomis su Manete. Kitą dieną aš atsisakiau narsiai stoti prieš saulę ir cika­ dų griežimą. Kuriems galams? Žinojau, kad ir stovėdama prieš popiežių rūmus ar Gardo tiltą būsiu tokia pat abejin­ ga kaip Šampo. Pasiteisinau skaudama galva ir likau namie. Andrė buvo atsivežęs dešimtį naujų knygų, jis įsikniaubė į vieną jų. Man visos jos buvo žinomos. Apžiūrėjau Manetės biblioteką. Garnjė' klasika, keli Plejados" leidiniai, kuriuos buvome jai dovanoję. Prie daugelio šių tekstų jau seniai ne­ turėjau progos grįžti, buvau juos primiršusi. Ir vis dėlto pa­ jutau vangumą, pagalvojusi, kad reikėtų juos vėl perskaity-* * E d itio n s c la s s iq u e s G a r n ie r - leidykla, spausdinanti viso pasaulio prancūzų ir užsienio šalių - literatūros veikalus nuo Antikos iki mūsų dienų. ** B ib lio th è q u e d e la P lé ia d e - prancūzų knygų serija, įkurta 1931 m. Sa nt ūr umo a mž i u s 75

ti. Pamažu juos prisimeni ar bent jau susikuri tokią iliuziją. Pirmasis šviežumas prarastas. Ką man gali duoti tie rašy­ tojai, kurie padarė mane tuo, kas esu ir kuo nebepaliausiu buvusi. Atsivertusi pasklaidžiau kelis tomus; jų skonis buvo beveik toks pat šleikštus, kaip mano pačios knygų: dulkių skonis. Manetė atsiplėšė nuo laikraščio: - Pradedu tikėti, kad savo akimis pamatysiu žmogų Mė­ nulyje! - Savo akimis? Tenai nukeliausi? - juokdamasis paklausė Andrė. - Tu puikiausiai mane supranti. Aš žinosiu, kad jie tenai. Ir tai bus rusai, mano mažyti. Amerikosams su jų grynuoju deguoniu išėjo šnipštas. - Taip, mama, tu pamatysi rusus Mėnulyje, - švelniai pa­ sakė Andrė. - Kai pagalvoji, kad pradėjome urvuose tik su savo de­ šimčia pirštų, - svajingai kalbėjo Manetė, - ir pasiekėme tai, kur esame: pripažink, tai drąsina. - Teisybė, žmonijos istorija graži, - pritarė Andrė. - Gai­ la, kad žmogaus istorija tokia liūdna. - Ji ne visada tokia bus. Jeigu tavo kinai neišlakdins Že­ mės, mūsų anūkai pažins socializmą. Mielai pragyvenčiau dar penkiasdešimt metų, kad tai išvysčiau. - Koks sveikatingumas! Girdi, - kreipėsi į mane Andrė, ji užsiverbuotų dar penkioms dešimtims metų. - O tu ne, mano berniuk?

76

SIMONE

DE B E A U V O I R

- Ne, mama, nuoširdžiai ne. Istorija juda tokiais keistais keliais, kad man vargiai galėtų atrodyti ją turint ką bendro su manimi, jaučiuosi išėjęs iš rikiuotės. Tad po penkiasde­ šimt metų!.. - Žinau, tu niekuo nebetiki, - nepritariamai pasakė Ma­ nėte. - Tai ne visai teisinga. - 0 kuo tu tiki? - Žmonių kančia ir tuo, kad tai siaubinga. Reikia padaryt viską, kad tai įveiktume. Tiesą sakant, daugiau niekas man neatrodo svarbu. - 0 kodėl tada ne bomba, - įsiterpiau aš, - kodėl ne nebū­ tis? Kad viskas išlėktų į orą, kad taip ir baigtume. - Kartais kyla pagunda to trokšti. Bet aš verčiau svajoju apie gyvenimą be skausmo. - Gyvenimą, kad iš jo ką nors padarytum, - karingai pa­ reiškė Manetė. Mane nustebino Andrė tonas - jis nebuvo toks atsainus, kaip atrodė. „Gaila, kad žmogaus istorija tokia liūdna." Ko­ kiu balsu jis tai ištarė! Pažvelgiau į jį ir pajutau tokį postūmį jo link, kad staiga mane užtvindė tikrumas. Niekuomet mes nebūsime du pašaliečiai. Vieną artimiausią dieną, gal rytoj, mes vėl atrasime vienas kitą, nes mano širdis jį jau atrado. Ir po vakarienės pasivaikščioti pasiūliau aš. Mes lėtai kopėme prie Šventojo Andriejaus forto. Paklausiau: - Ar tikrai manai, kad nėra nieko svarbaus - nebent tik įveikti kančią?

Sa nt ūr umo a mž i u s

77

- O kas daugiau? - Nelinksma. - Ne. Juolab kad nežinome, kaip ją nugalėti. - Jis kurį lai­ ką patylėjo: - Mama klysta sakydama, kad mes niekuo neti­ kime. Bet praktiškai joks atvejis nėra visapusiškai mūsiškis: mes ne už TSRS ir jos susitarimus ir ne už Kiniją; o Prancū­ zijoje - nei už valstybinę santvarką, nei už jokią opozicinę partiją. - Nemaloni padėtis, - pasakiau. - Tai iš dalies paaiškina Filipo elgesį; kai tau trisdešimt, būti prieš visus - nieko skatinančio. - Šešiasdešimties taip pat ne. Tai ne dingstis išsižadėti savo pažiūrų. - Ar tai iš tiesų buvo jo pažiūros? - Ką nori pasakyti? - 0, žinoma, didelės neteisybės, didelės niekšystės jį kir­ šina. Bet jis niekada nebuvo pernelyg politizuotas. Perėmė mūsų pažiūras, nes negalėjo kitaip pasielgti - pasaulį jis matė mūsų akimis; bet kiek pats buvo įtikėjęs? - O jo rizika per Alžyro karą? - Tasai jam nuoširdžiai kėlė pasibjaurėjimą. Be to, de­ monstracijos buvo veiksmas, nuotykis. Tai neįrodo, kad jis būtų buvęs griežtai kairysis. - Keista maniera ginti Filipą - jį triuškinant. - Ne. Aš jo netriuškinu. Kuo daugiau mąstau, tuo daugiau randu jam pateisinimų. Galvoju, kaip mes jį mygome - ir galop jam prireikė trūks plyš pasireikšti prieš mus. Be to,

78

SIMONE

DE B E A U V O I R

tu kalbi apie Alžyrą: jis buvo baisiai nusivylęs. Nė vienas tų tipų, dėl kurių jis merkė kailį, neparodė jam jokio gyvybės ženklo. O didysis žmogus ten - de Golis. Mes susėdome ant žolės forto papėdėje. Klausiausi Andrė balso, ramaus ir įtaigaus; mes vėl galėjome kal­ bėtis, kažkas manyje atsimezgė. Pirmą kartą pagalvojau apie Filipą nepiktai. Ir ne linksmai, o taikiai: gal todėl, kad Andrė staiga tapo man toks artimas, jog Filipo paveikslas nublanko. - Taip, mes jį mygome, - geranoriškai pripažinau. - Ma­ nai, turiu su juo pasimatyti? - paklausiau. - jam būtų be galo skaudu, jeigu liktum su juo piktuoju: kokia iš to būtų nauda? - Aš nenoriu jo skaudinti. Jaučiuosi šalta, ir tiek. - 0, žinoma, mūsų ryšys su juo niekad nebebus toks, kaip anksčiau. Pažvelgiau į Andrė. Man pasirodė, kad tarp jo ir manęs viskas vėl yra taip kaip anksčiau. Švytėjo mėnuo ir maža iš­ tikimai jį lydinti žvaigždutė - ir mane apgaubė didi ramybė: „Žvaigždele, aš tave matau - tą, kurią mėnuo pasilieka sau." Gerklėje atsiliepė seni žodžiai - taip, kaip buvo parašyti. Jie siejo mane su senaisiais amžiais, kai žvaigždės spindėjo taip pat kaip šiandien. Ir tas atgimimas, ir tas nepertraukiamas tęsinys sudarė amžinybės įspūdį. Žemė man atrodė skais­ ti kaip pirmaisiais gyvavimo amžiais, ir toji akimirka buvo kupina pilnatvės. Buvau čia, žvelgiau į mėnesienos skalauja­ mus čerpių stogus po mūsų kojomis - be jokios priežasties,

Sa nt ūr umo a mž i u s

79

vien iš malonumo juos matyti. Toks nesuinteresuotumas tu­ rėjo kankinamo žavesio. - Štai literatūros privilegija, - tariau. - Vaizdai defor­ muojasi, blanksta. Žodžius nusineši su savimi. - Kodėl apie tai mąstai? - paklausė Andrė. Padeklamavau jam dvi „Okaseno ir Nikoletės"' eilutes. Apgailestaudama pridūriau: - Kokios gražios čia naktys! - Taip. Gaila, kad negalėjai atvažiuoti anksčiau. Net pašokau: - Gaila! Betgi pats nenorėjai, kad atvažiuočiau! - Aš? Tai gražiausia! Pati atsisakei. Kai tau pasakiau: „Ko­ dėl tuoj pat neišvykus į Vilnevą?", tu atsakei: „Gera mintis. Pirmyn." - Viskas buvo ne taip. Tu pasakei - prisimenu pažodžiui: „Ko norėčiau - tai nuvažiuoti į Vilnevą." Buvau tau įgrisusi, viskas, ko norėjai, buvo pasprukti. - Išprotėjai! Aš, aišku, turėjau galvoj: noriu, kad mes va­ žiuotume į Vilnevą. 0 tu man atsakei: pirmyn, - ir tavo bal­ sas mane sustingdė. Tačiau aš tave pakviečiau. - Ak, puse lūpų; tikrai tikėjaisi, kad atsisakysiu. - Nieko panašaus. Jis atrodė toks nuoširdus, kad mane apniko abejonė. Ar aš galėjau suklysti? Scena buvo įsirėžusi mano atmintyje, aš negalėjau jos iškraipyti. Bet neabejoju, kad jis nemeluoja. * A u c a ss in e t N ic o le tte (XII ar XIII a.) - anoniminė viduramžių Prancū­ zijos „dainuojama istorija". 80

SIMONE

DE

BEAUVOIR

- Kaip kvaila, - pasakiau. - Buvau tokia sukrėsta, pama­ čiusi, kad nusprendei išvykti be manęs. - Kvaila, - pritarė Andrė. - Kažin, kodėl taip pagalvojai? Pamąsčiau: - Aš tavimi nepasitikėjau. - Nes aš tau pamelavau? - Jau kuris laikas man atrodei pasikeitęs. - Kaip? - Tu vaidinai senį. - Tai ne vaidyba. Pati vakar man sakei: aš senstu. - Bet tu pasidavei. Daugybe atvejų. - Pavyzdžiui? - Turi tiką - ta maniera lytėti dantenas. - A, toji!.. -Kas? - Ten šioks toks žandikaulio užkratas - jei pablogės, ne­ besilaikys tiltelis, ir turėsiu nešioti protezus. Įsivaizduoji? Įsivaizduoju. Kartais sapne man išbyra visi dantys, ir aš akimirksniu pasijuntu nukriošėlė. Protezai... - Kodėl man nepasakei? - Yra nemalonumų, kuriuos pasilaikome sau. - Ir galbūt be reikalo. Taip ir kyla nesusipratimai. - Galbūt. - Jis atsistojo: - Eikš, mes peršalsime. Aš taip pat atsistojau. Pamažu nusileidome žolėtu šlaitu. - Taip, iš dalies tu teisi sakydama, kad aš vaidinau, - pa­ sakė Andrė. - Aš atsitokėjau. Pamatęs visus tuos tipus, nukriošusius kur kas labiau negu aš, bet į viską žiūrinčius taip,

Sa nt ūr umo amž i us 81

kaip yra, ir nedarančius iš to dramų, iškoneveikiau save. Nu­ sprendžiau nepasiduoti. - A, štai kas! O aš pamaniau, kad tavo nuotaika pasitaisė, nes nebuvo manęs. - Na ir mintys! Priešingai, paimti viršų ryžausi daugiau­ sia dėl tavęs. Nenoriu būti senas šiknius. Senis - to gana; šiknius - ne. Paėmiau jį už rankos, priglaudžiau ją prie savosios. Aš atgavau Andrė, kurio niekuomet nebuvau praradusi ir nie­ kada neprarasiu. Mes (žengėme j sodą, susėdome ant suolo po kiparisu. Mėnuo ir jo žvaigždutė tviskėjo virš namo. - Ir vis dėlto teisybė, kad senatvė egzistuoja, - pasa­ kiau. - Ir ne juokas pripažinti sau, kad viskas baigta. Jis uždėjo delną man ant rankos: - Negalvok taip. Manau, suprantu, kodėl tau nepavyko ta esė. Tu rėmeisi tuščia ambicija: įdiegti naujovę, pranokti save. Tai neatleistina. Suprasti ir paaiškinti Ruso, Monteskjė buvo konkretus planas, kuris tave toli nuvedė. Jei vėl užsika­ binsi, dar gali sukurti gerą darbą. - Mano kūrinys liks toks, koks yra: aš pamačiau savo ribas. - Teisybė, savimonės požiūriu tu neką gali laimėti. Bet dar gali sudominti skaitytojus, praturtinti juos, paskatinti mąstyti. - Tikėkimės. - O aš apsisprendžiau. Dar metai, ir viską užraukiu. Vėl imuosi studijų, atsigriebsiu už tai, kas praleista, užpildysiu spragas.

82

SIMONE

DE B E A U V O I R

- Manai, paskui bus lengviau vėl išjudėti? - Ne. Bet yra dalykų, kurių neišmanau ir kuriuos noriu išmanyti. Tik todėl, kad išmanyčiau. - Tau to pakaks? - Bent kurį laiką. Nežvelkime per toli į priekį. - Tavo tiesa. Mes visada žvelgėme toli į priekį. Ar išmoksime gyventi po truputį? Sėdėjome šalimais po žvaigždėmis, jusdami ait­ rų kipariso kvapą, mūsų rankos lietėsi; dabar laikas buvo sustojęs. Jis vėl pajudės. Ir kas tada? Ar aš dar galėsiu dirb­ ti - taip ar ne? Ar išblės mano pagieža Filipui? Ar vėl apniks baisus nerimas senstant? Nežvelgti per toli į priekį. Tolu­ moje - mirties siaubas ir atsisveikinimas; dantų protezai, išijas, luošumas, silpnaprotystė, vienatvė svetimame pasau­ lyje, kurio mes nebesuprasime ir kurio eiga tęsis be mūsų. Ar man pavyks nepakelti akių į tuos horizontus? Ar išmok­ siu juos suvokti be siaubo? Mes kartu, ir tai mūsų šansas. Mes padėsime vienas kitam išgyventi tą paskutinį nuotykį, iš kurio nebegrįšime. Ar tai padarys jį mums pakenčiamą? Nežinau. Tikėkimės. Pasirinkimo nėra.

Sa nt ūr umo a mž i u s 83

Monologas „Ji atsikeršija monologu." Flaubert

M

ulkiai! Aš užtraukiau užuolaidas idiotiškas spalvotų žibintų ir eglučių spinduliavimas neprasiskverbia

į vidų tačiau triukšmas smelkiasi kiaurai sienų. Motorai stabdžiai o štai dabar jie pradeda mygti signalus laiko save bosais prie savo šeimyninių Peugeot 404 niekam tikusių pusiau sportinių varganų Renault Dauphine baltų kabrio­ letų vairo. Baltas kabrioletas su juodom sėdynėm puiku­ mėlis tie tipai švilpia kai aš pralekiu pro juos su savo įky­ pais akiniais Herme's firmos skarele ant galvos, o jie tariasi mane priblokšią savo purvinais kledarais ir plyšojančiais signalais! Susidurtų jie tiesiai po mano langais tai bent pa­ sismaginčiau. Šunsnukiai jie drasko man ausų būgnelius, o aš nebeturiu kištukų dviem paskutiniais užkimštas tele­ fono skambutis tikri šlykštynės, jau verčiau išūžtos ausys nei girdėti kad telefonas tyli. Baigt šitą šurmulį šitą tylą: miegoti. Bet aš nesudėsiu bluosto vakar nepavyko man kėlė siaubą kad tai šios dienos išvakarės. Pavartojau tiek mig­ domųjų kad jie nebeveikia o tas sadistas daktaras juos man

Mo n o l o g a s 87

kiša žvakutėmis negaliu aš prikimšti savęs kaip patrankos. Man reikia pailsėti būtinai reikia noriu kad rytoj su Tris­ tanu viskas klostytųsi gerai jokių ašarų jokių riksmų. „Šita padėtis nenormali. Net finansų požiūriu koks išlaidavimas! Vaikui reikia motinos." Vėl praleisiu bemiegę naktį nebeiš­ laikys nervai man nepavyks. Šunsnukiai! Jie zvimbia man galvoje matau juos girdžiu juos. Jie apsiryja kenksmingu žąsų kepenėlių paštetu ir apdegusiu kalakutu apsilaižo Alberas ir ponia Nanar Etjenetė jų snargliai mano motina; nenormalu kad tikras mano brolis tikra motina atiduoda pirmenybę mano buvusiam vyrui. Man į juos nusišvilpt tik tegu netrukdo man miegoti; paskui tinki tik j beprotnamio palatą viską pripažįsti teisybę ir melą to tegu nesitiki aš tvirtos prigimties jie manęs nesuvystys. Kokia kankynė tos jų šventės; jau gana šlykštu ir kito­ mis dienomis! Visad nekenčiau Kalėdų Velykų Liepos 14. Tėtis pasitupdydavo Nanarą ant peties kad tas matytų fe­ jerverkus, o aš dičkė likdavau ant žemės įsprausta tarp jų kūnų tiesiai sulig jų organais tos suplukusios minios orga­ nų tvaike ir mama sakydavo „žiū ji ir vėl verkšlena" jie man įsprausdavo į rankas ledų man jie nerūpėjo sviesdavau juos šalin, o jie dūsaudavo negali juk skelti man antausio Liepos 14 vakarą. Jis tai manęs neliesdavo buvau jo numylėtinė: „Nelaba maža moterytė." Bet kai jis gavo galą ji nebesivaržė arė savo žiedais man snukį. Aš nesyk nesu skėlusi antausio Silvi. Nanaras buvo karalius. Ji pasiimdavo jį į lovą rytais gir­ dėdavau juos kutenantis jisai sako tai netiesa o aš žinoma

88

SIMONE

DE B E A U V O I R

bjaurybė jis neprisipažins jie niekada neprisipažins gal jis netgi pamiršo kad pamirštų tai kas jiems nepatogu jie tikri gudreivos o aš juos knisu nes prisimenu; ji slankiodavo po savo apšnerkštą kambarį pusnuogė baltu šilkiniu peniua­ ru dėmėtu ir pradegintu cigaretėmis jis prisiplojęs jai prie šlaunies vemt verčia tos motinos su savo mažais patinėliais aš turėčiau būti panaši į jas o ne! Man reikia gerų vaikų tikrų vaikų ir kad Fransisas nepasidarytų pedalas kaip Nanaras. Nanaras su savo penkiais vaikais vis tiek agrastas manęs neapmausi reikia iš tiesų neapkęsti moterų kad vestum tąją dručkę. Tai nesiliauja. Kiek jų ten? Paryžiaus gatvėse jų šimtai tūkstančių. Ir panašiai visuose miestuose visoje žemėje; trys milijardai ir viskas krypsta tik į bloga; dar per mažai bado jų vis daugiau; net dangus greit bus nusiaubtas jie grumdysis erdvėje kaip greitkeliuose o į mėnulį negalėsi žiūrėt negalvodamas kad tie mulkiai tenai laido gerkles. Aš mylėjau mėnulį jis buvo panašus į mane, o jie suteršė jį kaip suteršia viską tos nuotraukos siaubingos; dulkėtas pilkšvas vargeta ir bet kas gali trypti jį kojomis. Buvau švari tyra nesitaikstanti. Nuo vaikystės tai buvo mano kraujyje: negudrauti. Vėl matau ją tą juokingą mergai­ čiukę sulamdyta suknute mama taip blogai mane prižiūrė­ jo o toji ponia šveplena: „Tai ar myli savo mažąjį broliuką?" 0 aš ramiai atsakiau: „Aš jo nekenčiu." Šaltis; mamos akys. Kad pavyduliavau nieko nuostabaus visose knygose taip rašo; stebėtina kad su malonumu tai pripažinau. Jokių nuo­

Mo no l o g a s 89

laidų jokios komedijos: ta maža moterytė tai aš atpažįstu. Aš garbinga tikra aš nevaidinu; dėl to jie laido gerklę jiems nepatinka kai juos aiškiai permatai jie nori kad tikėtum jų saldžiais žodeliais ar bent apsimestum. Štai vienas jų maskaradų: tas šuoliavimas laiptais juokas spengiantys balsai. Kas tai matė barškintis nustatytą dieną nustatytą valandą nes pakeičiamas kalendorius? Visą gyve­ nimą tokia isterija buvo man šlykšti. Reikėtų išdėstyti jį savo gyvenimą. Tiek moterų tai daro jas spausdina apie jas kalba jos riečia nosį o mano knyga būtų įdomesnė už jų kvailystes; aš kentėjau bet išgyvenau ir be melo be apgavysčių; kaip jie niurzgėtų išvydę mano vardą ir nuotrauką vitrinose ir pa­ saulis sužinotų tikrąją tiesą. Krūvos vyrų kristų man po ko­ jomis jie tokie snobai puola prie bjauriausios baidyklės jei tik ji įžymi. Galbūt susitikčiau ten bent vieną kuris sugebėtų mane mylėti. Tėvas mane mylėjo. Daugiau niekas. Viskas iš čia ir kilo. Alberui terūpėjo nusimuilinti mylėjau jį beprotiškai vargšė kvaišelė. Ką aš galėjau iškentėti jauna ir tyra kokia buvau! Tada neišvengiamai kreti kvailystes; gal tai buvo suregzta klasta įrodanti kad jis nepažinojo Olivjė? Šlykštus triukas jis mane palaužė. Taip ir turėjo nutikti jie šoka man virš galvos. Vadinasi mano naktis pasmerkta rytoj iš manęs nieko nebus prieš susitinkant su Tristanu teks gerti vaistus ir tai geruoju nesibaigs. Nereikia! Šunsnukiai! Gyvenime man liko tiktai miegas. Šunsnukiai. Jie turi teisę draskyti man ausis mane

90

SIMONE

DE B E A U V O I R

trypti, tuo ir naudojasi. „Toji įkyrėlė iš apačios negalės laidy­ ti gerklės šiandien Naujųjų Metų diena." Šaipykitės aš rasiu kaip jus pričiupti ta įkyrėlė dar jums atsirūgs aš niekada ne­ sileidau trypiama. Alberas įsiusdavo: „Nebūtina kelti skan­ dalo!" kurgi ne! Jis šoko su Nina organas prie organo ji atsta­ čiusi savo didžiules krūtis dvelkė kvepalais bet po jais jautei bidė smarvę o jis nenustygo įsiręžęs kaip briedis. Skandalai taip esu savo gyvenime jų sukėlusi. Išlikau ta maža moterytė kuri atrėžė: „Aš jo nekenčiu" nuoširdi bebaimė dora. Jie prakiurdys lubas ir nubrazdės man ant galvos. Matau juos iš čia tai per daug atgrasu jie trinasi vienas į kitą orga­ nas prie organo nuo to sudrėksta, tos moterėlės pučia gūžį nes ano tipo kotas pastyręs. Ir kiekvienas taikosi įstatyti ragus savo geriausiam draugui savo brangiausiai draugei darys tai šiąnakt kad ir vonios kambaryje net neatsigulę už­ vertę suknelę ant prakaituoto pasturgalio kai eis pasisiūti nevalyvai kaip pas Rozą mano skandalo naktį. Galbūt ims kruštis krūvoj su pora iš viršaus tie penkiasdešimtiniai to­ kio amžiaus kad iškruštum reikia iškrypėliškų triukų. Ne­ abejoju kad Alberas su savo dama kruša Kristiną su ja jis turbūt nesivaržo. Kokia vargšė kvaišelė aš buvau dvidešim­ ties pernelyg naivi pernelyg drovi. Koks graudus nerangu­ mas tikrai buvau verta kad mane mylėtų. Ak, buvau žiauriai apvilta gyvenimas nebuvo man dovanėlė! Po velnių dvesiu kaip noriu gerti noriu valgyti bet keltis iš fotelio šliaužti į virtuvę tai mane pribaigs. Žvarbstu šioje skylėje bet jei atsuksiu šildymą oras visiškai perdžius nebe-

Mo no l o g a s 91

ra seilių burnoje o nosis dega. Kokia šlykštynė ta jų civiliza­ cija. Mes galim pribjauroti mėnulį bet apšildyti butą ne. Jei tokie gudrūs išrastų robotus kurie atneštų man vaisių sulčių kai noriu kurie tvarkytų namus o man nereikėtų aplink juos tūpčioti ir klausytis jų skiedalų. Marjetė rytoj neateis tuo geriau jos seno tėvo vėžys man per gerklę lenda. Dar šita, aš ją pažabojau daugmaž žino savo vietą. Yra tokių kurios maukšlinasi gumines pirštines plaudamos indus ir vaidina damas to tai nepakenčiu. Ir ne­ noriu kad jos būtų nevaleikos kad salotose rastum plaukų o ant durų pirštų antspaudus. Tristanas mulkis. Aš labai ge­ rai su jomis namų darbininkėmis elgiuosi. Bet noriu kad jos dirbtų savo darbą švariai be istorijų ir nepasakotų man savo gyvenimo. Tad reikia jas mankštinti taip kaip reikia mankš­ tinti vaikus kad iš jų padarytum ko nors vertus suaugusius. Tristanas neišmankštino Fransiso; toji šliundra Marjetė palieka mane nelaimėje; svetainė po jų viešnagės bus pri­ bjaurota. Jie atsivilks su kokia nors nieko verta dovanėle mes pasibučiuosim aš patieksiu mažų pyragaičių o Fransisas man pyškins atsakymus kuriuos jam bus įkalęs jo tėvas me­ luoja jis kaip didelis. 0 aš vaidinsiu gerą mergaitę. Pasaky­ siu jam Tristanui: vaikas iš kurio atima motiną visada blogai baigia tampa nusikaltėliu arba žydru juk tu to nenori. Man šlykštus ramus mano balsas; man maga suklykti: nenorma­ lu kad iš motinos pagrobia sūnų! Bet aš nuo jo priklausau. „Pagrasink jam skyrybomis" sakė Dėdė. Jis nusišaipė. Vyrai taip laikosi vieni kitų, įstatymas toks neteisingas o jo ran­

92

SIMONE

DE B E A U V O I R

kos tokios ilgos kad skyrybos būtų pripažintos dėl mano kaltės. Jis pasiliktų Fransisą daugiau nė skatiko o butui su­ diev! Nieko negali padaryt prieš tą šlykštų šantažą: pensija ir butas už Fransisą. Aš priklausau nuo jo. Be perkamųjų ne­ gali apsiginti esi mažiau negu niekas dvigubas nulis. Kokia žioplė buvau nesavanaudiška lengvabūdiška kai spjoviau į pinigus! Nepriverčiau jų kaip pridera mokėt tų avigalvių. Jei būčiau likusi su Floranu būčiau pasidariusi gražaus pinigė­ lio. Tristanas paėmė mane savo aistra aš jo pasigailėjau. Ir štai! Tas pasipūtėlis vaidina Napoleonuką paliko mane nes aš ne isterikė nepuoliau prieš jj ant kelių. Aš jį užspęsiu. Pa­ sakysiu kad išdėsiu mažyliui tiesą: aš ne ligonė gyvenu vie­ na nes tavo šunsnukis tėvas mane paliko apsuko man galvą paskui kankino net pakėlė prieš mane ranką. Iškirst nervų priepuolį prieš mažylį persipjauti venas ant jų kilimėlio prie durų, tai ar ką nors kita turiu priemonių jomis pasinaudo­ siu jis pas mane sugrįš aš nepūsiu viena šioje landynėje su tais tipais viršuje kurie trypia mane kojomis ir kaimynais kurie kas rytą prižadina mane su savo radiju ir nieko kas atneštų man paėst kai išalkstu. Visos tos kekšės turi vyrus kurie jas saugo vaikus kurie jas aptarnauja o aš nieko: taip nebegali tęstis. Jau dvi savaitės kai mane mausto vanden­ tiekio meistras, mane vienišą moterį jie sau viską leidžia tai taip niekšinga kai guli ant žemės žmonės tave trypia. Aš ne­ pasiduodu laikausi bet į vienišą moterį visiems nusispjaut. Durininkas šaiposi. Dešimtą ryto teisėta įsijungti radiją: jei jis mano kad padarys man įspūdį savo skambiais žodžiais.

Mo no l o g a s 93

Keturias naktis iš eilės aš juos kamavau jie žinojo kad tai aš bet kaip mane nutversi tai pasismaginau; jie mane pašalino iš abonentų sąrašo sumanysiu ką kita. Ką? Naktį jie miega dieną dirba sekmadienį eina pasivaikščioti tų galvijų nie­ kaip nepaimsi. Vyras po mano stogu. Vandentiekio meist­ ras ateitų durininkas mandagiai mane sveikintų kaimynai užčiauptų snukį. Po šimts perkūnų! Noriu kad mane gerbtų noriu vyro sūnaus šeimos kaip visų. Kaip būtų miela vedžioti į cirką į zoologijos sodą mažą vienuolikmetį berniuką. Aš jį greit išmankštinčiau. Jis būtų sukalbamesnis už Silvi. Toji buvo kietas riešutėlis išglebėlė ir pasalūnė kaip tas šliužas. 0, aš ant jos nepykstu vargšė meilutė visi jie kurstė ją prieš mane o ji buvo to amžiaus kai mergaitės nekenčia motinų jie vadina tai jausmų dvily­ pumu bet tai neapykanta. Dar viena tų tiesų kuri juos siuti­ na. Etjenetė nesitvėrė pykčiu kai jai pasakiau kad užmestų akį į Klodi dienoraštį. Ji verčiau neužmes kaip tos moterys kurios neina pas gydytoją iš baimės kad joms vėžys taip ji lieka gera geros mergaitės mamytė. Silvi nebuvo gera įsitiki­ nau tuo kai perskaičiau jos dienoraštį; bet faktas yra faktas. Nebuvau per daug sukrėsta žinojau reikia tik palūkėti kol vieną dieną ji susipras ir jų pykčiui pripažins kad aš teisi. Kantrybės man nestigo niekada nepakėliau prieš ją rankos. Aišku gyniausi. Pasakiau jai: „Manęs tu nesudorosi." Už­ sispyrusi kaip ožka ištisas valandas dienas verkšlendavo ko įsigeidusi nebuvo jokios priežasties jai vėl matytis su Tris­ tanu. Mergaitei reikia tėvo sumokėjau kad tai sužinočiau;

94

SIMONE

DE B E A U V O I R

tačiau niekas nesakė kad reikėtų dviejų. Jau Alberas buvo ganėtinai neparankus ėmė viską ką jam leido įstatymas ir dar daugiau teko grumtis dėl kiekvieno colio jei nebūčiau kovojus jis būtų ją sugadinęs. Suknelės kurias jai dovanojo buvo nepadorios. Nenorėjau kad mano dukra taptų kekše kaip mano motina. Septyniasdešimties metų o sijonai iki kelių visas veidas nutinkuotas! Anądien susitikus ją gatvė­ je perėjau į kitą pusę. Jei taip atrodydama būtų puolusi su manimi taikytis gražiai būčiau atrodžiusi. Aišku kaip dieną ji visada tokia trenkta už tuos pinigus kuriuos suploja kirpė­ jui galėtų leist sau namų darbininkę. Daugiau jokių signalų jau geriau tas šurmulys kuris sklinda iš bulvaro; trinksi durelės jie šūkaloja juokiasi kaž­ kuris traukia dainą jie jau girti o viršuje nesiliauja tas pra­ gariškas triukšmas. Man nuo jų bloga liežuvis apsinešęs ir kelia siaubą tuodu spuogeliai man ant šlaunies. Aš saugausi valgau tik dietinius produktus bet vis tiek juk yra žmonių kurie juos čiupinėja nebūtinai švariom rankom, šiame pa­ saulyje nėra higienos oras užterštas ne tik dėl automobilių ir gamyklų bet dėl tų milijonų nešvarių burnų kurios jį ryja ir spjaudo nuo ryto iki vakaro; kai pagalvoju kad skendžiu jų pūtavime kyla noras sprukti kuo toliau į dykumą; kaip iš­ saugoti švarų kūną tokiame purviname pasaulyje užterštos visos mūsų odos poros ir vis dėlto aš buvau sveika švari ne­ noriu kad jie mane užkrėstų. Jeigu gaučiau atgulti į ligos pa­ talą neatsirastų kas gaištų mane slaugydamas. Mano vargšė nustekenta širdis gali sustoti niekas nieko nesužinos mane

Mo no l o g a s 95

tai baugina. Už durų jie ras dvėselieną aš dvoksiu prisidergusi po savimi žiurkės bus nugraužusios man nosį. Nudvėsti vienai gyventi vienai, ne nenoriu. Man reikia vyro noriu kad Tristanas sugrįžtų, pašvinkęs pasaulis jie rėkauja juokiasi o aš čia aš galuojuosi; keturiasdešimt treji metai per anksti tai neteisinga aš noriu gyventi. Buvau sukurta didžiam gyveni­ mui: kabrioletas apartamentai suknelės ir kitkas. Jis klojo pinigus ir jokių komedijų - tik šiek tiek lovoje kas reikia tai reikia - jam terūpėjo su manimi gulėti ir puikuotis manimi prašmatniuose baruose buvau graži mano gražiausias lai­ kotarpis visos draugės dvėsė iš apmaudo. Skaudu prisiminti tuos laikus niekas manęs niekur nebevedžioja kiurksau čia nors užsiknisk. Man įgriso įgriso įgriso įgriso įgriso įgriso įgriso įgriso

įgrisoįgriso įgriso įgriso įgriso įgriso įgriso

įgriso įgriso

įgrisoįgriso įgriso įgriso įgriso įgriso įgriso

įgriso įgriso

įgrisoįgriso įgriso įgriso įgriso įgriso įgriso

įgriso įgriso

įgrisoįgriso įgriso įgriso įgriso įgriso įgriso

įgriso įgriso

įgrisoįgriso įgriso įgriso įgriso įgriso įgriso

įgriso įgriso

įgrisoįgriso įgriso įgriso įgriso įgriso įgriso

įgriso įgriso

įgrisoįgriso įgriso įgriso įgriso įgriso įgriso

įgriso įgriso

įgrisoįgriso įgriso įgriso įgriso įgriso įgriso

įgriso įgriso

įgrisoįgriso įgriso įgriso įgriso įgriso įgriso

įgriso įgriso

įgrisoįgriso įgriso įgriso įgriso įgriso įgriso

įgriso įgriso

įgrisoįgriso įgriso įgriso įgriso įgriso įgriso

įgriso įgriso

įgrisoįgriso įgriso įgriso įgriso įgriso įgriso

įgriso įgriso

įgrisoįgriso įgriso įgriso įgriso įgriso įgriso

įgriso įgriso

įgrisoįgriso įgriso įgriso įgriso įgriso įgriso

96

SIMONE

DE B E A U V O I R

įgriso įgriso įgriso įgriso įgriso įgriso įgriso įgriso įgriso įgri­ so įgriso įgriso įgriso įgriso įgriso įgriso įgriso įgriso įgriso įgriso įgriso įgriso įgriso įgriso įgriso įgriso įgriso įgriso. Tas šunsnukis Tristanas noriu kad jis pakviestų mane į restoraną į teatrą aš pareikalausiu aš per mažai reikalauju viskas ką jis sugeba tai atsivilkti čia vienas arba su vaiku svaido man plačias naivias šypsenas ir po valandos nusi­ muilina. Ir šiąnakt jo nė kvapo! Šunsnukis! Man nuobodu kaip man nuobodu tai nežmoniška. Jei miegočiau tai prastumčiau laiką. Bet tas triukšmas lauke. Ir manau jie šaiposi: „Ji viena kaip pirštas." Dar pasišaipys kai Tristanas pas mane sugrįš. Jis sugrįš jeigu jį primygsiu. Vėl lankysiuosi pas mo­ deliuotojus rengsiu vakarėlius kokteilius mano nuotrauką su gilia iškirpte spausdins Vogue mano krūtys atlaiko viską. „Matei Miurielės nuotrauką?" Jie bus šlykščiai prisidulkinę o Fransisas jiems papasakos apie mūsų iškylas zoologijos sodas cirkas Ledo rūmai aš jį popinsiu ir jie gaus susikimšti atgal į gerklę savo šmeižtus ir melą. Kokia neapykanta! Aiš­ ku viskas per daug aišku. Jiems nepatinka kai juos pernelyg aiškiai permatai; o aš esu tikra nevaidinu aš nuplėšiu kau­ kes. Jie to man neatleidžia. Motina kuri pavydi savo dukrai ko tik nepamatysi. Ji sviedė mane Alberui į glėbį kad manęs atsikratytų ir dėl kitų priežasčių ne nenoriu tuo patikėti. Kokia kiaulystė pastūmėti mane į tą santuoką mane tokią aistringą karštą ugningą o jis manieringas miesčionis be­ jausmis o jo instrumentas tikras makaronas. Būčiau supra­ tusi koks vyras būtų tikęs Silvi. Aš ją prilaikiau taip buvau

Mo no l o g a s 97

griežta bet švelni visada pasirengusi su ja paplepėti norėjau būti jos draugė, jei mano motina būtų taip elgusis su mani­ mi rankas kojas būčiau jai bučiavusi. Bet koks nedėkingas būdas! Ji mirusi na ir kas? Mirusieji ne šventieji. Ji nebend­ ravo nieko man nepatikėdavo. Jos gyvenime buvo kažkas berniukas o galbūt mergaitė toji karta tokia iškrypusi žinok dabar kad nori. Bet ji buvo budri. Jokio laiško jos stalčiuo­ se o dvejus paskutinius metus nė lapelio dienoraščio; jei ir toliau jį rašė tai pasiutusiai gerai slėpė net po jos mirties nieko neradau. Įniršusi nes vykdžiau savo motinos pareigą. Aš egoistė kai ji tąsyk pabėgo būtų buvę ne pro šalį palikti ją tėvui. Be jos būčiau turėjusi šansą pakeist savo gyvenimą. Susitvardžiau jos labui. Kristina su savo trim vaikiščiais jai būtų pats tas didelė penkiolikos metų mergaitė kuriai būtų užkrovusi visus bjaurius darbus vargšė pupytė ji pati nesu­ sivokė tas nervų priepuolis kurį suvaidino prieš farus... Taip farus. Kodėl turėčiau jaudintis? Ji nesukurta policijos šune­ liams. Alberas siūlantis man pinigų kad išsižadėčiau Silvi. Amžinai pinigai, kokie menkystos tie vyrai mano kad viską gali nusipirkti visų pirma man jo perkamieji nė motais tai buvo skatikai šalia to ką man mokėjo Tristanas. Ir net skur­ do prispausta aš nebūčiau pardavusi savo dukros. „Nagi liaukis, su ta mergiote turėsi tik vargo" sakė man Dėdė. Ne jos nosiai suprasti kas yra motina jai visad rūpėjo tik jos malonumai. Bet negali visada tik imti reikia mokėti ir duoti. Aš turėjau daug ką duoti Silvi būčiau iš jos padariusi gerą mergaitę o pati nieko iš jos nereikalavau. Buvau pasiauko­

98

SIMONE

DE B E A U V O I R

jimo įsikūnijimas. Koks nedėkingumas! Nieko nuostabaus kad paprašiau tos mokytojos pagalbos. Pasak dienoraščio Silvi ją dievino ir aš maniau kad ji neprasižios ta šlykšti nie­ ko verta intelektuale. Matyt jas siejo kur kas daugiau negu įsivaizdavau buvau tokia naivi niekada neįžvelgiu blogio tie galvočiai visi homikai. Silvi riksmai po to ir mano motina kuri man per telefoną pareiškė kad aš neturinti teisės kištis į savo dukros draugystes. Taip ir pasakė kištis. „A tai dėl to tu nesikišai. Ir prašau nepradėti vėl." Taip šaltai. Ir padėjau ragelį. Mano tikra motina eina prieš prigimtį. Silvi galiausiai būtų susipratusi. Tai vienas iš tų dalykų kurie žudė mane kapinėse. Mąsčiau: „Kiek vėliau ji būtų pripažinusi kad aš teisi." Siaubingas prisiminimas žydras dangus visos tos gė­ lės apsiašarojęs prieš visus žmones Alberas Dievulėli reikia tvardytis. Aš tvardžiausi ir vis tiek žinojau kad nuo to smū­ gio niekada neatsigausiu. Jie laidojo mane. Buvau palaidota. Jie visi susimokė mane nugramzdinti. Net šiąnakt jokio gy­ vybės ženklo. Jie puikiai žino kad švenčių naktimis kai visi linksminasi ryja ir dulkinasi vienišiai gedėtojai lengvai gali nusižudyti. Jiems patiktų kad aš gaučiau galą nors jie mane ir ištrėmė aš tikras diegas jų apatinukėse. O ne! nesulauks to malonumo! Aš noriu gyventi noriu prisikelti. Tristanas sugrįš pas mane teisingumas bus atstatytas aš išsikapstysiu iš to mėšlo. Jei dabar su juo pasikalbėčiau pasijusčiau geriau gal galėčiau užmigti. Jis tikriausiai namie anksti eina gulti taupo. Būti ramia draugiška jam nepriešgyniauti antraip mano nakčiai galas.

Mo no l o g a s 99

Jis neatsiliepia. Jo nėra namie arba jis nenori atsiliepti. Išjungė garsą nenori manęs girdėti. Jie mane teisia smerkia ir nė vienas manęs neišklauso. Aš niekuomet nebausdavau Silvi jos neišklausiusi tai ji užsiverdavo ji nenorėdavo kal­ bėtis. Dar vakar jis neleido man išsakyti nė ketvirčio to ką turėjau jam pasakyti ir jaučiau kaip jis knapsi laido gale. Tai varo į neviltį. Aš samprotauju aiškinuosi įrodinėju; žings­ nis po žingsnio kantriai vedu juos tiesos link įsivaizduoju kad jie manęs klausosi o paskui teiraujuosi: „Ką aš dabar pasakiau?" Jie nežino jie įspraudžia į ausis kimštukus o jei kokia frazė prasmunka pro juos jie atsako kokias nors nesąmones. Aš pradedu iš naujo kaupiu naujus argumen­ tus: tas pats žaidimėlis. Alberas čia buvo tikras čempionas bet Tristanas taip pat ne prastesnis. „Tu turėtum mudu su mažyliu išsivežti atostogų." Jis neatsako kalba apie ką kita. Vaikai priversti klausytis bet jie randa išeitį pamiršta. „Ką aš pasakiau, Silvi? - Tu pasakei kad jei esi apsileidęs dėl smulkmenų tai esi apsileidęs ir dėl svarbių dalykų ir kad aš privalau prieš išeidama susitvarkyti kambarį." O paskui kitą dieną ji jo nesutvarko. Kai verčiu Tristaną manęs išklausyti o jis niekaip negali sugriauti mano argumentų - sūnui reikia motinos motina negali apsieiti be savo vaiko tai taip akivaiz­ du iš kailio išsinerk bet to nepaneigsi - tada jis sprunka pro duris galvotrūkčiais darda laiptais kol aš rėkiu laiptinėje bet greitai liaujuosi iš baimės kad kaimynai nepalaikytų manęs kuoktelėjusia; tai tokia niekšystė jis puikiai žino kad aš ne­ pakenčiu skandalų dabar kai ir taip jau turiu name prastą

100

SIMONE

DE B E A U V O I R

reputaciją užtat jų elgesys toks keistas - nei šioks nei toks kad kartais ir aš pati taip elgiuosi. Ak! kokio velnio aš visad taip gerai laikiausi man pro subinę lindo Tristano begėdystė trankus jo juokas storas balsas būčiau norėjusi kad jis nud­ vėstų kai visų akivaizdoje šurmuliuodavo su Silvi. Vėjas! Staiga pakilo viesulas toks koks man patiktų ko­ kia nors didelė katastrofa kuri viską nušluotų ir mane tai­ fūnas ciklonas mirusi aš pailsėčiau jei neliktų nieko kas apie mane galvotų; atiduoti jiems savo lavoną savo vargšą gyvenimą ne! Bet nugramzdinti visus kitus į nebūtį būtų neprošal; aš pavargau su jais grumtis net kai aš viena jie neatstoja tai varo iš proto kad visa tai baigtųsi! Deja! Ne­ sulauksiu aš savo taifūno niekada negaunu ko noriu. Tai tik paprasčiausias vėjūkštis jis bus išvertęs keletą liepų keletą kaminų viskas šiame pasaulyje menka ir gamta ir žmonės. Tik aš viena audžiu didingas svajas verčiau jas apriboti vis­ kas mane amžinai nuvilia. Gal reikėtų susikišti visus tuos dalykėlius subinėn ir eiti gulti. Bet aš dar per daug įdirgusi nenustygsiu lovoje. Jei jis būtų atsiliepęs jei mes būtume maloniai pasikalbėję būčiau apsiraminusi. Jam nusišvilpt. Mane čia drasko širdį vedan­ tys prisiminimai skambinu jam o jis neatsiliepia. Neplūsiu jo nepradėsiu nieko iš to nebus. Aš bijau rytojaus. Turėsiu būt pasirengusi prieš keturias o nebūsiu sudėjusi bluosto nusileisiu nupirkti pyragaičių kuriuos Fransisas trupins ant kilimo sudaužys kokį nors mano mažmožį jis neišmankštin­ tas tas vaikas ir nerangus kaip jo tėvas kuris visur barstys

Mo no l o g a s

101

pelenus o jei padarysiu pastabą Tristanas mane tik įsiutins jis niekada neįstengė suprasti koks vis dėlto baisus darbas švariai užlaikyti namus. Dabar jie nepriekaištingi ta švari išblizginta tviskanti svetainė kaip kadaise mėnulis. Ryt va­ kare septintą valandą visur bus priteršta pribjaurota man teks imtis didžiojo tvarkymo plovimo. Mane visiškai pri­ baigs vėl viską jam aiškinti nuo a iki z. Jis kietakaktis. Kokia kvaiša buvau kad dėl jo palikau Floraną! Mudu su Floranu sutarėme jis daug mokėdavo man apsimokėjo tai sąžinin­ giau negu tos istorijos kai seki sau pasakėles. Aš per daug jausminga man atrodė toks meilės įrodymas kad jis man peršasi ir dar Silvi maža nedėkingoji norėjau kad ji turė­ tų tikrą šeimą ir nepriekaištingą motiną ištekėjusią moterį bankininko žmoną. 0 aš iš kailio nėriausi vaidindama damą bendraudama su tais ožiais. Nieko nuostabaus kad kartais nebeištverdavau. „Tu blogai elgiesi su Tristanu“ sakė man Dėdė. 0 vėliau: „Ar aš tau nesakiau!“ Teisybė aš nenuolaidi maištauju neapskaičiuoju. Gal būčiau išmokusi prisitaikyti be visų tų nusivylimų. Tristanas gadino man kraują aš jam tai parodydavau. Žmonės nenori kad jiems sakytų tiesą. Nori kad visi tikėtų saldžiais jų žodeliais ar bent jau apsi­ mestų kad tiki. Na o aš įžvalgi nuoširdi aš nuplėšiu kaukes. Toji dama kuri šveplena: „Ar myli savo mažąjį broliuką?“ O aš oriu balseliu: „Aš jo nekenčiu.“ Aš ir likau toji maža moterytė kuri sako tai ką galvoja negudrauja. Man širdį veria kai girdžiu pretenzingas jo kalbas o visi tie mulkiai suklupę prieš jį. Aš sutrypčiau jų skambius žodžius sutraiškyčiau

102

SIMONE

DE B E A U V O I R

juos: pažanga gerovė žmogaus ateitis pagalba neišsivysčiusioms šalims taika pasaulyje. Aš ne rasiste bet mane užkni­ so saracėnai žydai juodžiai lygiai taip kaip geltonieji rusai jankiai prancūzai. Užkniso žmonija, ką ji man davė klausiu. Jei jie tokie mulkiai kad vieni kitus galabija bombarduoja naikina napalmu aš neliesiu ašarų. Milijonas išžudytų vai­ kų ir kas iš to? Vaikai visada tik šunsnukių peras taip ma­ žumą atlaisvinama planeta jie pripažįsta kad ji per tankiai apgyvendinta na tai ką? Žeme dėta aš bjaurėčiausi visais tais parazitais ant savo sprando nusipurtyčiau juos. Mielai dvėsiu jei nudvės ir jie visi. Vaikiščiai kurie man niekas nė nemanau dėl jų virkauti. Mano dukra mirusi o sūnų iš ma­ nęs pavogė. Būčiau jj susigrąžinusi. Būčiau padariusi iš jo ką nors gero. Bet man reikėtų laiko. Tristanas man nepadėjo šlykš­ tus savanaudis mūsų ginčai jį vargino jis man sakydavo: „Pa­ lik ją ramybėje." Nereikėtų turėti vaikų vienu atžvilgiu Dėdė teisi jie jums kelia tik rūpesčius. Bet jeigu jų turi reikia juos teisingai auklėti. Tristanas visada stodavo į Silvi pusę; bet net jeigu aš ir būdavau neteisi - tarkime tai pasitaikydavo pedagogine prasme neleistina kad vienas iš tėvų nepritar­ tų kitam. Jis palaikydavo ją net tada kai teisi būdavau aš. O mažoji Žana; susigraudinu galvodama apie ją jos drėgną su­ žavėtą žvilgsnį; kokia miela gali būti maža mergaitė ji man priminė mano vaikystę savo durininkės motinos skurdžiai rengiama apleista apdaužyta ujama visada apyverksmė; aš jai atrodžiau graži ji glostydavo mano kailius padary­

Mo no l o g a s

103

davo man smulkių paslaugėlių o aš slapčiomis įbrukdavau jai smulkių pinigėlių duodavau saldainių vargšei meilutei. Ji buvo Silvi bendraamžė būčiau norėjusi kad jos susidrau­ gautų Silvi mane iš tikrųjų nuvylė. Niurnėdavo: „Man su Žana nuobodu." Aiškindavau jai kad ji beširdė bardavau ją bausdavau. Tristanas ją gynė atseit draugystei neįsakysi tas kivirčas truko ilgai aš norėjau kad Silvi išmoktų kilniaširdiš­ kumo galų gale nusimuilino pati mažoji Žana. Viršuje jie jau truputį aprimo. Žingsniai balsai ant laip­ tų dar trinksi kvailos jų mašinų durelės bet jie nebešoka. Suprantu. Dabar tas metas kai jie dulkinasi lovose ant sofų ant žemės automobiliuose didžioji apsivėmimo valanda kai išvemiama kalakutas ir tikrai šlykštu man atrodo čia tren­ kia vėmalais uždegsiu smilkalų lazdelę. Jei galėčiau užmigti nenoriu miego išauš dar negreit niūri valanda o Silvi mirė manęs nesupratusi aš dėl to neatsigausiu. Tas smilkalų kva­ pas laidotuvių kvapas; žvakės gėlės katafalkas: mano nevil­ tis. Mirusi; tai neįmanoma! Valandų valandas prasėdėjau prie jos lavono galvodama ne ne ji tuojau atsibus aš tuojau atsibusiu. Tiek pastangų grumtynių pasiaukojimo dramų: veltui. Mano gyvenimo kūrinys pranyko. Aš nieko nepalikau likimo valiai; bet žiauriausias iš atsitiktinumų stojo man skersai kelio. Silvi mirusi. Jau penketas metų. Mirusi. Vi­ siems laikams. Negaliu to ištverti. Gelbėkit man negera man per daug negera tegu mane iš čia išveda aš nenoriu kad vėl prasidėtų žlugimas ne padėkite man aš nebegaliu nepalikite manęs vienos...

104

SIMONE

DE B E A U V O I R

Ką prisikviesti? Alberas Bernaras jie bemat numes rage­ lį; jis žliumbė prieš visus bet šiąnakt godžiai rijo ir kikeno o aš prisimenu ir verkiu. Mano motina; motina vis tiek yra motina aš jai nieko nepadariau tai ji sudergė mano vaikystę įžeidė mane išdrįso man pasakyti... Noriu kad ji atsiimtų ką pasakiusi aš nebegyvensiu su tuo riksmu ausyse dukra ne­ ištvers motinos prakeikimo net jei toji ir paskutinė kekšė. „Tu man skambinai?.. Aš taip pat nustebčiau bet pagaliau taip galėjo nutikti vieną tokią naktį kad tu pagalvotum apie mano sielvartą ir suprastum jog motina ir dukra negali likti piktuoju iki pat mirties; juolab kad tikrai nesuprantu ką tu gali man prikišti... Nerėk taip...“ Ji numetė ragelį. Jai reikia ramybės. Šliundra ji mane į šuns dienas deda turiu užčiaupti jai snukį. Kokia neapykan­ ta! Ji visad manęs nekentė vienu šūviu nušovė du zuikius ištekindama mane už Albero: užsitikrino sau malonumus o man nelaimę. Nenorėjau to pripažinti aš per daug dora per daug tyra bet tai bado akis. Tai ji nusičiupo jį per visokias gudrybes ir iškrušo, ją tokią barškinti nieko žavaus bet su tais vyrais kuriuos buvo per save perleidusi ji matyt žino­ jo visokiausių triukų ir kitų dalykėlių buvo iš tokių kurios apžergia vyruką matau ją iš čia taip šlykštu kaip dulkinasi tos moterėlės. Buvo per daug nukriošusi kad jį pasilaikytų pasinaudojo manimi jie šaipėsi man už nugaros ir vėl taip darė; tą dieną kai aš netikėtai grįžau ji buvo visa raudona. Kiek jai buvo kai ji liovėsi? Gal ji krušasi su žigolo ji ne tokia vargšė kaip sakosi bus pasilikusi brangenybių kurias slap­

Mono l o g a s

105

čiomis prastūminėja. O man atrodo kad po penkiasdešim­ ties reikia turėti padorumo ir liautis; aš lioviausi gerokai anksčiau nuo savo gedulo pradžios. Manęs tai nebedomina aš užraukiau niekada nebegalvoju apie tuos dalykus net sapne. Toji mumija šiurpas krečia kai įsivaizduoji jos tarpu­ kojį ji varva kvepalais bet iš apačios dvokia dažosi čiustijasi bet nesiprausia ne tai ką aš vadinu praustis ji vaidindavo jog prausiasi po dušu kad parodytų savo subinę Nanarui. Jos sūnus jos žentas: vemt verčia. Jie man sakė: „Tavo galvoje vienas purvas." Mokėjo taip pasakyti. Pasakysi jiems kad jie įklimpę į mėšlą jie užriks kad tai tavo kojos nešvarios. Mano gerosios draugužės būtų norėjusios mane apmauti visos moterys menkystos o jis man šaukdavo: „Tu šlykšti!" Pavydas nėra bjaurus tikroji meilė naguota ir raguota. Aš nebuvau iš tų kurios sutinka dalintis ar kruštis krūvoje kaip Kristina aš norėjau kad mes būtume garbinga pora pavyzdi­ nė pora. Aš moku valdytis bet nesu mazgotė manęs niekad negąsdino skandalai. Neleidau kad iš manęs tyčiotųsi galiu atsigręžti į praeitį: nieko verto paniekos nieko dviprasmiš­ ko. Bet aš balta varna. Vargšė balta varna: ji viena pasaulyje. Štai kas juos siu­ tina: aš pernelyg tobula. Jie norėtų mane sudoroti jie užda­ rė mane į narvelį. Uždaryta įkalinta aš galiausiai mirsiu iš sielvarto tikrai mirsiu. Regis taip nutinka net žindomiems kūdikiams kai niekas jais nesirūpina. Tobulas nusikaltimas nelieka jokių pėdsakų. Jau penkeri metai šitų kančių. Tas mulkis Tristanas man sako: keliauk pinigų tau pakanka. Pa­

106

SIMONE

DE B E A U V O I R

kanka pinigų keliauti apgailėtinai kaip kadaise su Alberu: niekas manęs nebeprivers. Skurdas visad bjaurus bet kelio­ nėje! Aš ne snobė rūmai prabanga su perlais apsikarsčiusio­ mis moterimis ir pamaivomis durininkais išrėžiau Tristanui kad man tai nelimpa. Bet antrarūšės landynės ir pigios knaipės tai jau ne! Neaiškios paklodės purvinos staltiesės mie­ got svetimų prakaite jų nešvarumuose valgyti kaip reikiant neišplautais stalo įrankiais yra kur pasigauti pakirkšnučių ar sifilį o kvapai mane verčia vemti; o ką jau kalbėti apie tai kad man mirtinai užsiraukia viduriai nes šikinykai kur visi dergia mane visiškai užsiuva; šūdo broliavimasis man labai ne kas. O be to kas tai matė bastytis vienai? Su Dėdė mes smaginomės elegantiškai dvi dailios merginos kabriolete plaukai vėjyje; Romoje naktį Piazza dėl Popolo mes į valias puikavome. Su kitais bičais taip pat smaginausi. Bet viena! kaip mano metų atrodysi paplūdimiuose kazino jei su tavi­ mi nėra vyro? Muziejai griuvėsiai man jie per gerklę lindo su Tristanu. Aš ne isterikė nepuolu į transą prieš aptrupė­ jusias kolonas ar senus išklerusius barakus. J praėjusių am­ žių žmones man nusispjaut jie mirę tai jų vienintelis pra­ našumas prieš gyvuosius bet savo laikais jie buvo tokie pat šikniai. Gražumėlis: aš nesutinku; kokiu reikia būti snobu kad alpėtum dėl kiaulysčių dvokiančių nešvariais baltiniais dėl kopūsto koto! Ir visada visur tas pats jie kemša keptas bulvytes paelją ar picą tas pats išperų tuntas šlykštus tuntas turčiai drabsto jus purvais vargšai siunta ant jūsų pinigų se­ niai pliauškia niekus jaunimas šaiposi vyrai pučiasi moterys

Mono l o g a s

107

skečia šlaunis. Jau geriau lindėti savo urve skaityti juodąją seriją nors ji pasidarė tokia paika. Telis irgi tokia asilų ban­ da! Aš buvau sukurta kitai planetai supainiojau paskyrimo vietą. Ko jie kelia šurmulį tiesiai po mano langais? Stovi prie savo vežėčių ir nesiryžta iš čia nėšintis. Ką jie gali vieni ki­ tiems pasakoti? Snargliai snarglės komiškos su savo mini ir pėdkelnėm linkiu joms galą gauti, ką jos neturi motinos? ir vaikinai su savo plaukais ant kaklo. Šitie matomi iš tolo atro­ do kone švarūs. Bet visos tos ausinės po kuriom tik utėlėms veistis jei policijos prefektas turėtų bent krislą energijos su­ grūstų juos į cypę. Koks jaunimas! Kvaišinasi gniaužosi nie­ ko negerbia. Tuoj išversiu kibirą vandens jiems ant galvos. Jie gali išlaužti duris išmalti man snukį aš beginklė verčiau uždaryti langą. Rozos dukra atrodo to stiliaus o Roza vaidi­ na vyresniąją seserį jos nesiskiria kaip sulipusios. Tačiau ji kietai ją laikė net skaldė antausius nesistengė jos įtikinėti buvo įnoringa despotiška; nepakenčiu įnorių. O! Rozos lau­ kia smagus rytojus Dėdė taip ir sako kad Danielė grįš pas ją nėščia... O aš iš Silvi būčiau padariusi gerą mergaitę. Dova­ nočiau jai suknelių papuošalų didžiuočiausi ja mes drauge eitume į žmones. Teisingumo nėra. Štai kas mane varo iš proto: neteisybė. Kai pagalvoju kokia aš buvau motina! Tris­ tanas tai pripažino; aš jį priverčiau tai pripažinti. Ir po to jis man šaukia jog viskam pasirengęs kad tik nepaliktų man Fransiso; jiems nusišvilpt į logiką jie šneka dievaižin ką ir parodo kulnus. Jis stačia galva garma laiptais kol aš klykiu

108

SIMONE

DE

BEAUVOIR

laiptinėje. Taip jis manęs nesudoros. Aš priversiu jį suteikt man tai kas priklauso: prisiekiu savo galva. Jis grąžins man mano vietą šeimoje vietą žemėje. Aš padarysiu iš Fransiso gerą vaiką pažiūrėsim kokia aš motina. Jie mane galabija tie niekšai. Rytdienos korida mane žudo. Aš noriu laimėti. Noriu noriu noriu noriu noriu. Išbursiu sau ateitį. Ne. Jeigu nepavyks puolu pro langą nenoriu jie būtų per daug laimingi. Galvoti apie ką kita. Apie sma­ gius dalykus. Tą vyruką iš Bordo. Mes nieko vienas iš kito nesitikėjome nieko vienas kito neklausinėjome nieko vie­ nas kitam nežadėjome gulėme į lovą ir mylėjomės. Tai tru­ ko tris savaites ir jis išvyko į Afriką aš verkiau verkiau. Tas prisiminimas man tikra atvanga. Taip nutinka tik kartą gy­ venime. Gaila! Kai apie tai pagalvoju sakau sau jeigu jie būtų mokėję mane mylėti aš būčiau buvusi kaip šilkinė. Šūdžiai jie mane pribaigė jiems nusispjaut į viską visi jie gali dvėsti savo kertėje vyrai apgaudinėti jų žmonos motinos dročinti jų vaikai jokių kalbų tyliu man šleikštus tas atsargumas ir kad niekas nedrįsta turėt savo nuomonės. „Tavo brolis vis dėlto šykštokas" taip man pasakė Alberas aš per daug kilni kad gilinčiausi į šituos dalykus bet teisybė jie rijo tris kartus daugiau negu mes ir po lygiai dalijo sąskaitą... O paskui jis man priekaištauja: „Nereikėjo tau jam persakyti." Pliaže tai buvo tikras puikumėlis. Etjenetei ašaros riedėjo skruostais sakytum prakaitas. „Dabar kai jis žino pasitaisys" atsakiau aš jam. Buvau naivi: maniau kad jie gali pasitaisyti kad pa­ protinus gali juos išauklėti. „Nagi Silvi pamąstyk. Žinai kiek

Mo nol ogas

109

kainuoja šita suknelė? Ir kiek kartų tu ją apsivilksi? Mes ją grąžinsime.“ Vis tas pats per tą patį aš nusivariau. Nanaras liks nagas iki savo dienų galo. Alberas vis veidmainingesnis melagis slapukas. Tristanas visada toks patenkintas savimi gražbyliautojas. Aš neriuosi iš kailio dėl nieko. Kai pamė­ ginau išmokyti Etjenetę rengtis Nanaras mane išplūdo: jai dvidešimt dveji o aš rengiu ją kaip seną mokytoją! Ji ir to­ liau spaudėsi į margas suknutes. O Roza man riktelėjo: „Tu pikčiurna!“ Iš lojalumo aš jai sakiau moterys turi laikytis tarpusavyje. Kas man padėkojo? Aš jiems paskolinau pini­ gų nesigviešdama jokios naudos niekas man nebuvo dėkin­ gas kai kurie net bambėjo kai pareikalavau grąžinti skolą. Draugužės kurias apipyliau dovanomis kaltino mane kad pučiuosi. Ir reikia pamatyti kaip žmonės kuriems aš pada­ riau paslaugą patyliukais sprunka bet Dievas mato kad aš nepiktnaudžiavau. Aš ne iš tų kurie įsitikinę kad visi jiems skolingi. Teta Margeritė: „Ar gali mums užleist savo butą kol šią vasarą būsi kruize?“ Ak! po velnių nagi viešbučiai sukurti ne šunims o jei jie negali sau leisti viešnagės Pary­ žiuje tegu lindi savo užkampyje. Butas šventas dalykas bū­ čiau jautusis kaip išprievartauta. Čia kaip Dėdė: „Nereikia leistis suryjamam“ pasakė ji man. Bet pati mane mielai su­ rytų: „Gal turėtum man paskolinti vakarinį apsiaustą? Tu niekuomet niekur neini.“ Niekuomet neinu bet eidavau; tai mano suknelės mano apsiaustai jie man žadina daugybę prisiminimų nenoriu kad kokia nors silkė spraustųsi į juos vietoj manęs. 0 paskui jie dvokia. Jei aš numirčiau mama ir

110

SIMONE

DE B E A U V O I R

Nanaras pasidalintų mano nuodėvas o ne noriu gyventi kol kandys viską sukapos o jei man bus vėžys viską ištrenksiu velniop. Gana jau jie manimi naudojosi, Dėdė pirmutinė. Gėrė mano viskį didele nešėsi su mano kabrioletu. O dabar vaidina nuoširdžią draugę. Tačiau net nesusiprato paskam­ bint man šiąnakt iš Kurševilio. Kai jos raguotis keliauja ir jai nuobodu tada taip ji atvelka savo storą subinę net jei aš to visai nenoriu. Bet šiandien Naujųjų Metų šventė aš viena aš kamuojuosi. Ji šoka ji linksminasi nė minutės nepagalvojo apie mane. Niekas niekada apie mane nepagalvoja. Lyg bū­ čiau išbraukta iš pasaulio. Lyg manęs niekada nebūtų buvę. Ar aš esu? Oi! įžnybau sau taip kad bus mėlynė. Kokia tyla! Daugiau jokių automobilių jokių žingsnių ga­ tvėje jokio šurmulio name mirtina tyla. Lavoninės tyla ir jų žvilgsniai į mane žvilgsniai kurie smerkia manęs neišklau­ sę besąlygiškai. Ak jie kieti! Visus savo sąžinės priekaištus jie užkorė man ant sprando tobulas atpirkimo ožys ir galop jiems pavyks rasti pretekstą savo neapykantai. Mano nelai­ mė jų nenuginklavo. Tačiau man atrodo kad ir pats Šėtonas būtų manęs pasigailėjęs. Visas mano gyvenimas bus tos dvi vieno birželio antra­ dienio popietės valandos. „Panelė per daug kietai miega ne­ galiu jos prižadinti.“ Širdis man pašoko aš puoliau šaukda­ ma: „Silvi tu sergi?“ Ji regis miegojo buvo dar šilta. Viskas baigėsi jau prieš keletą valandų pasakė man gydytojas. Kly­ kiau blaškiausi po kambarį kaip išprotėjusi; Silvi Silvi ko­ dėl man taip padarei! Vėl matau ją ramią atsipalaidavusią ir

Mo no l o g a s

111

save paklaikusią ir tas laiškelis jos tėvui nieko nereiškė su­ plėšiau jį jis buvo mizanscenos dalis tai buvo tik mizanscena esu tikra esu tikra - motina pažįsta savo dukrą - kad ji ne­ norėjo mirti bet padaugino dozę ji mirė koks siaubas! Per­ nelyg paprasta su tais vaistais kurių įsigyji be jokio vargo; tos mergiūkštės dėl menkiausio nieko vaidina savižudybę; Silvi elgėsi pagal madą: ji neatsibudo. Ir jie subėgo bučiavo Silvi nė vienas nepabučiavo manęs o mano motina šaukė: „Tu ją nužudei!" Mano motina tikra mano motina. Jie nutildė ją bet jų veidai jų tyla gniuždanti jų tyla. Taip, jei būčiau iš tų motinų kurios keliasi septintą ryto ją būtų išgelbėję bet aš gyvenu kitu ritmu tai ne nusikaltimas, iš kur aš galėjau žinoti? Visad būdavau namie kai ji grįždavo iš licėjaus dau­ gelis motinų negali to pasakyti pasirengusi su ja paplepėti ją išklausinėti ji pati užsidarydavo savo kambaryje atseit mokytis. Jai niekad manęs netrūko. O mano motina kuri manimi nesirūpino apleido ji išdrįso! Nesusigriebiau ką at­ sakyti man svaigo galva drumstėsi akyse. „Jei šiąnakt grįžu­ si būčiau ją pabučiavusi..." Bet aš tausojau jos miegą o ji po pietų man atrodė beveik linksma. Kokia kančia tos dienos! Dvidešimt kartų pamaniau kad nebeištversiu. Draugės mo­ kytojai dėjo ant karsto puokštes netardami man nė žodžio; jei mergaitė nusižudo kalta motina: taip jos samprotauja iš neapykantos savo pačių motinoms. Tikros guitynės. Aš vos nesileidau primygiama. Po laidotuvių susirgau. Kartojau sau: „Jei būčiau atsikėlusi septintą... Jei sugrįžusi būčiau ją pabučiavusi..." Man atrodė kad visas pasaulis girdi mano

112

SIMONE

DE B E A U V O I R

motinos riksmą nebedrįsau išeiti iš namų sėlindavau pa­ sieniais saulė kalė mane prie gėdos stulpo man atrodė kad žmonės į mane žiūri kad kuždasi rodo į mane pirštais gana gana geriau mirti vietoje negu vėl išgyventi tas valandas. Numečiau dešimt kilogramų tikras skeletas prarasdavau pusiausvyrą svirduliavau. „Psichosomatika" pasakė gydyto­ jas. Tristanas man davė pinigų klinikai. Pasiutimas kokius klausimus aš gvildenau būčiau galėjusi nuo to išprotėti. Ta­ riama savižudybė ji norėjo kažkam pakiaulinti: kam? Aš ją per mažai prižiūrėjau reikėjo nepaleisti jos nė per žingsnį pasirūpinti kad ją sektų tirtų tą reikalą demaskuotų kaltąjį berniuką ar mergaitę galbūt tą kekšę mokytoją. „Ne, ponia, jos gyvenime nieko nebuvo." Jos užsispyrė tos dvi raganos jų žvilgsniai mane triuškino; visos jos melagingai susimo­ kiusios net ir po mirties. Bet manęs ji nesudorojo. Aš žinau, jos amžiuje kai dabar tokie papročiai negali būti kad nieko nebūtų buvę. Gal ji buvo nėščia ar pakliuvo į kokios lesbės nagus ar į ištvirkėlių gaują kas nors ją šantažavo ir išnau­ dojo grasindami viską man papasakoti. Aš nenoriu nieko įsivaizduoti! Tu galėjai viską man papasakoti Silvi būčiau tave ištraukusi iš tos nešvarios istorijos. Tai išties buvo nešvari istorija todėl ji ir parašė Alberui: „Tėti prašau at­ leisti bet aš nebegaliu." ji negalėjo su juo pasikalbėti nei su kitais; jis jai gerinosi bet jie buvo svetimi. Ji būtų galėjusi pasikliauti vien manimi. Be jų. Be jų neapykantos. Šunsnukiai! Vos manęs nepri­ baigėte bet jums nepavyko. Aš ne jūsų atpirkimo ožys; aš

Mono l o g a s

113

nusipurčiau sąžinės priekaištus. Išrėkiau jums tiesas apie jus kiekvienam savas pluoštas ir nebijau jūsų neapykantos einu kiaurai. Šunsnukiai! tai jie ją nužudė. Jie drabstė mane purvais kurstė ją prieš mane elgėsi su ja kaip su kankine jai tai patiko vaikai mėgsta vaidinti kankinius; ji rimtai pažiū­ rėjo į savo vaidmenį nepasitikėjo manimi nieko nepasakojo. Vargšė mergaitė. Jai reikėjo mano paramos mano patarimo jie tai atėmė iš jos pasmerkė ją tylai ji neįstengė išsikapstyti viena suvaidino šitą komediją ir nuo jos mirė. Galvažudžiai! Jie nužudė ją Silvi mano Silvetę mano mažąją numylėtinę. Aš tave mylėjau. Jokia motina nebūtų įstengusi labiau pasiau­ koti; man rūpėjo tik tavo gerovė. Atsiverčiu fotografijų albu­ mą žiūriu į visas Silvi! tą kiek sutrikusį vaiko veidą slapu­ kišką paauglės veidą. Tai septyniolikmetei mergaitei kurią jie man nužudė aš sakau tiesiai į akis: „Aš buvau geriausia iš motinų. Vėliau tu būtum man padėkojusi.“

Išsiverkus man palengvėjo mane pradeda lenkti miegas. Neužmigti šitame fotelyje aš prabusiu viskas vėl bus žlugę. Įsistatyti žvakutes atsigulti. Prisukti žadintuvą vidurdieniui kad turėčiau laiko pasiruošti. Aš privalau laimėti. Vyras na­ muose mano mažasis berniukas kurį vakarais bučiuosiu visas tas švelnumas kuris eina perniek. Be to tai būtų rea­ bilitacija. Ką? aš mingu aš paistau niekus. Tai bus antausis jiems skersai snukio. Tristanas šis tas jie jį gerbia. Noriu kad jis liudytų už mane: jie bus priversti suteikti man kas pri­ klauso. Tuojau paskambinsiu. Įtikinti jį jau šiąnakt...

114

SIMONE

DE

BEAUVOIR

„Tu man skambinai... A! Pamaniau kad tai tu. Miegojai atleisk bet man taip malonu išgirsti tavo balsą ši naktis to­ kia bjauri iš nieko nesulaukiau jokio gyvybės ženklo tačiau jie juk žino kad kai esi slegiamas didžiulės nelaimės negali pakęsti švenčių viso to triukšmo tų šviesų pastebėjai Pary­ žius dar niekad nebuvo toks apšviestas kaip šiais metais jie turi iš ko švaistyti geriau sumažintų mokesčius užsida­ riau namuose kad to nematyčiau. Negaliu užmigti man per daug liūdna aš vieniša apmąstau dalykus turiu su tavim tai aptarti be ginčų svarbiausia draugiškai gerai paklausyk tai ką tau turiu pasakyti tikrai labai svarbu nesumerksiu akių kol nebūsime to aptarę. Tu manęs klausaisi taip? Visą naktį mąsčiau daugiau neturėjau ką veikti ir išties patikėk šita pa­ dėtis nenormali toliau taip nebegali tęstis pagaliau mes vis dar susituokę koks išlaidavimas tie du butai tu parduotum saviškį mažiausiai už dvidešimt milijonų o aš tau netruk­ dyčiau nebijok jokių kalbų apie vedybinį gyvenimą mes ne­ bemylime vienas kito aš užsidaryčiau galiniame kambaryje nepertraukinėk manęs tu galėtum vedžiotis visas tas panas kurių panorėtum kas man darbo bet kadangi mes likome draugai tai kodėl negyventi po vienu stogu. Tai ir Fransiso labui. Pagalvok bent kiek apie jį visą naktį tik tai ir dariau kraustausi iš galvos. Vaikui blogai išsiskyrę tėvai jis tampa pasalūnu ydingu melagiu turi kompleksų užsisklendžia. Tu neturi teisės atimti iš jo tikrą šeimą... Bet grįžtant prie to tu nuolat stengiesi pasprukti bet šįsyk noriu kad manęs iš­ klausytum. Tai per daug savanaudiška netgi tiesiog siaubin­

Mo nol ogas

115

ga: atimti iš sūnaus motiną iš motinos sūnų. Nei iš šio nei iš to. Aš neturiu jokių ydų negeriu nesikvaišinu ir tu pats pripažinai kad buvau labiausiai pasiaukojusi iš motinų. Tai­ gi? Nepertraukinėk manęs. Jei mąstai apie savo romaniukus kartoju aš nekliudysiu tau kruštis. Tik nesakyk man kad aš nesugyvenama kad tave ėdžiau tavimi naudojausi. Taip aš reikloka prigimtis mano maištinga; bet jei būtum turėjęs truputį kantrybės jei būtum pasistengęs mane suprasti ir gebėjęs su manim kalbėtis užuot spyriojęsis viskas tarp mu­ dviejų būtų geriau klostęsi tu taip pat ne šventasis nereikėtų įsivaizduoti; pagaliau praeitis yra praeitis; aš pasikeičiau; tu tai supranti; aš kentėjau subrendau aš ištveriu dalykus ku­ rių neištverdavau netrukdyk man kalbėti tau nėra ko bijoti skandalų mes maloniai gyvensim greta vienas kito o mažylis bus laimingas koks ir turi teisę būti nežinau dėl ko tu galė­ tum prieštarauti... Kodėl ne metas apie tai kalbėti? Šis metas man puikiausiai tinka. Vis dėlto gali man paaukoti penkias minutes miego aš juk akių nesudėsiu kol tas klausimas ne­ bus suderintas nebūk amžinai toks savanaudis per daug nedora trukdyti žmonėms miegoti jie nuo to gali kvaištelėti aš nenoriu. Septynerius metus tūnau vienut viena kaip už­ keikta o ta šlykšti gauja šaiposi tu man tikrai skolingas leisk man kalbėti tu man daug skolingas žinai todėl kad vis dėlto tavo elgesys nebuvo per daug garbingas; tu suvaidinai aistrą aš mečiau Floraną ir nutraukiau ryšius su savo draugais o paskui tu mane palikai visi tavo draugai atsuko man nugarą; kodėl apsimetei kad mane myli? Kartais svarstau ar tai ne­

116

SIMONE

DE B E A U V O I R

buvo iš anksto apgalvotas ėjimas... Taip iš anksto suregztas: tokia neįtikėtina toji didelė meilė o paskui tas pabėgimas... Tu nesuvokei? Nekartok man kad aš už tavęs ištekėjau iš iš­ skaičiavimo turėjau Floraną galėjau turėt jų daugybę ir įsi­ vaizduok būti tavo žmona mane ne per daug viliojo tu ne Napoleonas ką bemanytum nekartok man to arba aš imsiu rėkti nieko nesakai bet girdžiu kaip votuloji burnoje žodžius netark jų tai netiesa netiesa nors rėk tu suvaidinai beprotiš­ ką meilę o aš leidausi suvystoma... Ne nesakyk man: klausyk Miuriele atmintinai žinau tavo atsakymus kartojai juos man šimtus sykių gana skiedalų su manimi nieko iš to nebus ir nenutaisyk tokio dirglaus veido taip sakau dirglaus veido matau tave ragelyje. Tu dar bjauresnis už Alberą tasai buvo jaunas kai mes susituokėme o tau buvo keturiasdešimt penkeri turėjai įvertinti savo atsakomybę. Žodžiu gerai praeitis yra praeitis. Pažadu kad tau nepriekaištausiu. Viską pamir­ šime pradėsim nuo nulio aš galiu būti švelni ir miela žinai jei su manim ne per žiauriai elgiamasi. Nagi pasakyk kad sutarta rytoj suderinsime detales... „Niekše! Tu keršiji mane kankini nes aš prieš tave nesiseilėjau tačiau pinigai nedaro man įspūdžio arogancija ir skambūs žodžiai taip pat ne. „Niekada nė už ką pasauly­ je“ o čia mes dar pažiūrėsim. Aš ginsiuosi. Pasikalbėsiu su Fransisu pasakysiu jam kas tu per vienas. 0 jei prieš jį pa­ sidarysiu galą manai jam liks gražus prisiminimas?.. Ne tai ne šlykštus šantažas bjaurus mulki kai toks gyvenimas čia man nereikės didelių pastangų nusišauti. Nereikia privaryti

Mono l o g a s

117

žmonių iki paskutiniųjų tada jie gali viską net esama motinų kurios nusižudo su savo vaiku...“ Niekšas! Niekšas! Jis padėjo ragelį... Jis neatsiliepia jis neatsilieps... Šunsnukis. Ak, širdis man daužosi tuoj gausiu galą. Man negera man per daug negera jie žudo mane po truputį nebegaliu nusileisiu į jo saloną persipjausiu venas kai jie atkilūs visur bus kraujas o aš negyva... Ak, per smar­ kiai trinktelėjau prasiskėliau galvą tai jiems reikia užtvoti. Galva į sieną ne ne aš neišprotėsiu jie manęs nepribaigs aš ginsiuosi rasiu priemonių. Kokios priemonės šunsnukiai šunsnukiai aš tuoj uždusiu širdis neatlaikys reikia nusira­ minti... ...Dieve mano! Padaryk kad tu egzistuotum! Padaryk kad būtų dangus ir pragaras aš vaikščiosiu rojaus alėjomis su savo mažuoju berniuku ir brangiąja mergaite o jie visi jie raitysis liepsnose iš pavydo aš žiūrėsiu kaip jie čirška ir dejuoja ir juoksiuosi juoksiuosi ir vaikai juoksis drauge su manimi. Tu man skolingas šį revanšą Dieve. Reikalauju kad man jį suteiktum.

118

SIMONE

DE

BEAUVOIR

Palaužta moteris

P irm a d ie n is , rugsėjo 3 0 . Les S a lin e s ’

Kokia nejprasta aplinka - tos apleisto miesto apybraižos kaimo pakraštyje ir už amžių ribos. Nuėjau iki pusračio vi­ durio, užkopiau centrinio paviljono laiptais; ilgai stebėjau santūrią didybę tų namų, pastatytų kažkokiais tikslais, bet niekada niekam netarnavusių. Jie tvirti, jie tikri, tačiau ap­ leisti, tad atrodo kaip kokia fantastinė šmėkla: kyla klausi­ mas, kieno? Šilta žolė po rudenišku dangumi ir nukritusių lapų kvapas man primena, kad aš dar neapleidau šio pasau­ lio, tik atsitraukiau per du šimtus metų į praeitį. Nuėjau pa­ siimti iš automobilio daiktų; patiesiau ant žemės apklotą, numečiau pagalvėles, padėjau tranzistorių ir klausydama­ si Mocarto užsirūkiau. Už dviejų trijų dulkėtų langų jaučiu kažką esant: matyt, ten kontoros. Prie vienų sunkių durų su-*

* La S a lin e - buvęs karališkasis druskynas Rytų Prancūzijoje, vienos reikšmingiausių XVIII a. Europos druskos kasyklų, suprojektuotos architekto Claude'o Nicolas Ledoux valdant karaliui Liudvikui XV. Palaužta mo t e r i s

121

stojo sunkvežimis, vyrai jį atidarė ir į kėbulą prikrovė maišų. Niekas daugiau nedrumstė popietės tylos - joks lankytojas. Koncertui pasibaigus skaičiau. Taip atsitraukusi, atsidūriau toli toli, nežinomos upės pakrantėje; pakėlusi akis regėjau save tarp šitų akmenų, taip atstu nuo savo gyvenimo. 0 keisčiausia, kad esu čia ir tuo džiaugiuosi. Bijojau grįži­ mo į Paryžių vienatvės. Iki šiol, jei nebūdavo Moriso, visose kelionėse mane lydėdavo mergaitės. Maniau, kad man stigs Koletės entuziazmo, Liusjenos reiklumo. Bet štai man grą­ žinamas tas pamirštas džiaugsmas. Laisvė atjaunino mane keliom dešimtim metų. Tad užvertusi knygą ėmiau rašyti pati sau kaip kokia dvidešimtmetė. Su Morisu niekad neišsiskiriu lengva širdimi. Kongresas truks tik savaitę, ir vis dėlto, kai riedėjome iš Muženo į Ni­ cos oro uostą, man gniaužė gerklę. Jis taip pat buvo susi­ jaudinęs. Kai garsiakalbis pakvietė keleivius, skrendančius į Romą, stipriai stipriai mane pabučiavo: - Laimingos kelionės. - Laimingo skrydžio. Prieš nueidamas jis dar sykį atsigręžė: akys buvo nera­ mios, ir tas nerimas įsismelkė į mane. Pakilimas pasirodė dramatiškas. Keturmotoriai kyla pamažu - tai ilgas „iki pasimatymo“. Reaktyvinis lėktuvas atsiplėšė nuo žemės šiurkščiai kaip „sudiev“. Bet netrukus aš jau mėgavausi. Ne, man neliūdna, kad nėra dukrų: priešingai. Aš galiu važiuoti taip greitai ar lėtai, kaip man patinka, važiuoti ten, kur noriu, sustoti, kai šaus

122

SIMONE

DE B E A U V O I R

į galvą. Nusprendžiau savaitę paklajoti. Keliuosi auštant. Automobilis laukia manęs gatvėje, kieme kaip ištikimas žir­ gas; jis drėgnas nuo rasos; nušluostau jam akis ir smagiai skrodžiu saulės nutviekstą dieną. Šalia baltas krepšys su Michelin žemėlapiais, Mėlynuoju gidu, knygomis, vilnoniu megztiniu, cigaretėmis: mano kuklus bičiulis. Niekas neirzta, kai smuklės šeimininkės teiraujuosi jos viščiuko su vė­ žiais recepto. Tuojau vakaras, bet dar šilta. Viena tų jaudinančių aki­ mirkų, kai žemę ir žmones sieja tokia darna, jog, rodos, neį­ manoma, kad kas nors būtų nelaimingas.

Antradienis, rugsėjo 14

Vienas mano bruožų, kuris žavi Morisą: koks stiprus mano, kaip jis vadina, „dėmesingumas gyvenimui“. Jis atgijo per šią trumpą akistatą su savimi. Dabar, kai Kolete ištekėjo, o Liusjena Amerikoje, turėsiu į valias laiko jį puoselėti. - Tau bus nuobodu. Gal reikėtų pradėt dirbti, - pasakė Morisas Mužene. Jis buvo atkaklus. Bet aš bent jau kol kas nenoriu. Paga­ liau trokštu nors truputį pagyventi sau. Ir pasimėgauti su Morisu ta vienatve dviese, kurios mums taip ilgai stigo. Min­ tyse sukasi spiečius planų.

Palaužta mo t e r i s

123

P e n ktad ien is, rugsėjo 1 7

Antradienį paskambinau Koletei: jai gripas. Ji prieštaravo, kai pasakiau, kad tuoj pat grįžtu į Paryžių - Žanas Pjeras puikiai ją prižiūrįs. Bet man buvo neramu, ir tą pačią dieną parvažiavau namo. Radau ją lovoje, labai sulysusią; kas va­ karą ji karščiuoja. Jau rugpjūtį, kai lydėjau ją į kalnus, buvau sunerimusi dėl jos sveikatos. Greičiau Morisas ją apžiūrėtų, ir norėčiau, kad pasitartų su Talbo. Štai man ant rankų dar viena globotinė. Kai trečiadienį po vakarienės palikau Koletę, buvo taip šilta, kad nuvažia­ vau iki Lotynų kvartalo; atsisėdusi vienoje terasoje surūkiau cigaretę. Prie gretimo staliuko sėdinti mergiūkštė nenulei­ do akių nuo mano Chesterfield pakelio; paprašė cigaretės. Aš ją užkalbinau; išsisukusi nuo mano klausimų, ji pakilo eiti; penkiolikmetė - nei mokinukė, nei prostitutė - mane suintrigavo; pasisiūliau pavėžėti ją namo. Ji atsisakė, bet pa­ dvejojo ir galop prisipažino nežinanti, kur nakvos. Šįryt pa­ sprukusi iš Centro, kur ją buvo įkurdinusi Socialinė tarnyba. Priglaudžiau ją dviem dienoms. Jos motina, daugiau mažiau psichinė ligonė, ir patėvis, kuris mergaitės nekenčia, atsisa­ kę savo teisių į ją. Teisėjas, nagrinėjantis jos atvejį, pažadė­ jo pasiųsti ją į prieglaudą, kur ji galbūt išmoktų kokio nors amato. 0 kol kas ji „laikinai" šešis mėnesius gyvena tuose namuose, iš kurių niekad niekur neina - nebent sekmadienį į mišias, jei turi noro - ir kur jai neduodama kuo užsiim­ ti. Jos ten - kokios keturios dešimtys paauglių, materialiai

124

SIMONE

DE B E A U V O I R

gerai aprūpintų, bet geibstančių iš nuobodulio, pasibjau­ rėjimo, nevilties. Vakarais kiekviena gauna migdomųjų. Jos įsigudrina juos atsidėti ir vieną gražią dieną praryja visą at­ sargą iš karto. - Pabėgimas, bandymas nusižudyti, - to reikia, kad teisė­ jas mus prisimintų, - pasakė man Margarita. Pabėgimai - lengvi ir dažni, o jei ilgai neužtrunkantys, tai nebūna ir jokių nuobaudų. Prisiekiau jai, kad dangų su žeme sumaišysiu, bet pasi­ stengsiu, kad ją perkeltų į prieglaudą; ji patikėjo ir sutiko grįžti į Centrą. Nesitveriau pykčiu matydama, kaip ji kiūtina pro duris į vidų, nuleidusi galvą, vilkdama kojas. Graži mer­ gaitė, nekvaila, labai maloni ir nori tik darbo: jie žudo jos jaunystę - jos ir daugybės kitų. Rytoj paskambinsiu teisėjui Baronui. Koks atšiaurus Paryžius! Net švelniomis rudens dieno­ mis mane slegia tas atšiaurumas. Šįvakar jaučiu tarsi kokią depresiją. Sumaniau perdirbti vaikų kambarį į svetainę, in­ tymesnę nei Moriso kabinetas ir laukiamasis. Ir suvokiu, kad Liusjena niekada čia nebegyvens. Namuose bus ramu ir taip greitai. Labiausiai jaudinuosi dėl Koletės. Laimė, rytoj grįžta Morisas.

Palaužta mo t e r i s

125

Rugsėjo 22 , tre č ia d ie n is

Štai viena priežasčių - pagrindinė! - kodėl niekaip neprisiverčiu dirbti: man būtų nepakeliama galvoti, kad negaliu visiškai atsiduoti žmonėms, kuriems manęs reikia. Beveik ištisas dienas praleidžiu prie Koletės lovos. Karštis jai neatlėgsta. „Nieko baisaus“, - sako Morisas. Bet Talbo reikalauja tyrimų. Į galvą lenda neramios mintys. Šįryt mane priėmė teisėjas Baronas. Labai malonus. Margaritos Dren atvejis jam atrodo apgailėtinas: o juk kiek tokių pasitaiko. Bėda, kad tų vaikų nėra kur įkurdinti, nėra personalo, kuris galėtų deramai jais pasirūpinti. Vyriausybė piršto nepajudina. Tad nepilnamečių teisėjų, socialinių dar­ buotojų pastangos atsitrenkia kaip kakta į sieną. Centras, kuriame įkurdinta Margarita, - tik tranzitinis punktas; po trijų ar keturių dienų ją turėjo perkelti kitur. 0 kur? - neži­ nia. Tos mergaitės apgyvendintos ten, kur nenumatyta, kuo joms užsiimti ar prasiblaškyti. Vis dėlto jis pasistengs ras­ ti Margaritai vietą. Ir rekomenduos Centro darbuotojoms, kad leistų man ją lankyti. Tėvai nepasirašė dokumento, ku­ riuo visiškai atsisakytų savo teisių, bet mergaitės jie niekuo gyvu nepasiims; jiems jos nereikia, o jai tai būtų blogiausias sprendimas. Iš Teismo rūmų išėjau suirzusi dėl sistemos aplaidumo. Jaunųjų pažeidėjų laukia vis niūresnės perspektyvos, ir nenumatoma jokių kitų priemonių - tik sustiprintas griež­ tumas.

126

SIMONE

DE B E A U V O I R

Kadangi atsidūriau prie Šventosios Koplyčios durų, įėjau vidun, užkopiau įvijais laiptais. Tenai buvo svetimšalių tu­ ristų ir porelė, susikibusi už rankų; ji apžiūrinėjo vitražus. Aš žiūrinėjau išsiblaškiusi. Vėl galvojau apie Koletę ir jaudi­ nausi. Ir jaudinuosi. Negaliu skaityti. Man palengvėtų tik pasi­ kalbėjus su Morisu: bet jis pareis ne anksčiau kaip vidur­ naktį. Grįžęs iš Romos leidžia vakarus laboratorijoje su Talbo ir Kutiurjė. Sako, jie artėja prie tikslo. Suprantu, jis viską aukoja savo tyrinėjimams. Tačiau pirmąsyk esu rimtai susi­ rūpinusi, o jis tuo rūpesčiu su manim nesidalija.

Rugsėjo 25, šeštadienis

Langas tamsus. To ir tikėjausi. Anksčiau - anksčiau ko? kai aš retsykiais kur nors išeidavau be Moriso, grįžtant pro raudonas užuolaidas visada skverbdavosi šviesos spindu­ lys. Tekinom įveikdavau tris aukštus, skambindavau į duris, per daug nekantraudama net neieškodavau rakto. Užlipau neskubėdama, įkišau raktą į spyną. Koks tuščias butas! Koks tuščias! Aišku, juk jame nieko nėra. Bet ne, grįžusi namo aš visada aptinku Morisą, net jeigu jo ir nėra. Šįvakar durys atsiveria į tuščius kambarius. Vienuolikta valanda. Rytoj sužinosime tyrimų rezultatus, ir man baisu. Man bai­ su, o Moriso nėra. Žinau. Jis turi užbaigti savo darbus. Ir vis tiek ant jo pykstu. „Man tavęs reikia, o tavęs nėra!" Knieti

Palaužta mo t e r i s

127

užrašyti tuos žodžius ant popieriaus ir prieš einant gulti padėti vestibiulyje matomoje vietoje. Kitaip nutylėsiu kaip vakar, kaip užvakar. Jis visada būdavo čia, kai man jo reikėdavo. ...Palaisčiau kambarinius augalus; pradėjau tvarkyti kny­ gų lentyną ir staiga sustingau. Mane nustebino jo abejin­ gumas, kai pasiūliau įsirengti tą svetainę. Reikia pripažinti sau tiesą; o man visada reikėjo tiesos - jei jos siekdavau, va­ dinasi, man jos reikėjo. Na ką gi! Morisas pasikeitė. Leidosi suvirškinamas savo profesijos. Jis nebeskaito. Nebesiklau­ so muzikos. (Aš taip mėgdavau mūsų tylą ir susikaupusį jo veidą, kai klausydavomės Monteverdžio ar Čarlio Parke­ rio.) Mudu nebevaikštinėjame po Paryžių ir jo apylinkes. Beveik niekada iš tikrųjų nesikalbame. Jis darosi panašus į savo kolegas - virsta karjeros ir pinigų darymo automatu. Aš neteisi. Į pinigus, į socialinę sėkmę jam nusispjaut. Bet nuo tada, kai nepaisydamas mano nuomonės prieš dešimt metų nusprendė specializuotis, jis po truputį - to aš ir bi­ jojau - pasidarė nejautrus. Net Mužene šiemet atrodė man atokus: nekantravo grįžti į kliniką ir laboratoriją, išsiblaš­ kęs ir netgi paniuręs. Nagi! 0 jei jau visai atvirai... Nicos oro uoste man spaudė širdį dėl tų slogių praėjusių atostogų. 0 apleistuose druskynuose pajutau tokią laimę todėl, kad Morisas už šimtų kilometrų vėl tapo man artimas. (Keistas daiktas tas dienoraštis: tai, kas nutylima, jame svarbiau už tai, kas aprašoma.) Sakytum jam neberūpi asmeninis gy­ venimas. Kaip lengvai praėjusį pavasarį jis atsisakė mūsų

128

SIMONE

DE

BEAUVOIR

kelionės į Elzasą! Tačiau mano nusivylimas jį nuliūdino. Aš linksmai pasakiau: - Kad išgydytum nuo leukemijos, verta šj tą paaukoti! O kadaise medicina Morisui buvo žmonės iš kūno ir kraujo, kuriems reikia pagalbos. (Per stažuotę Košene bu­ vau tokia nusivylusi, tokia išmušta iš vėžių dėl šalto žymių profesorių geraširdiškumo, studentų vangumo: ir gražiose tamsiose to eksterno akyse įžvelgiau tokį pat skausmą, pyk­ tį, kaip mano. Matyt, tada aš jį ir pamilau.) Bijau, kad dabar ligoniai jam yra tik atvejai. Verčiau domėtis, negu gydyti. Tai atspindi ir jo santykiai su artimaisiais: jis tolsta nuo realaus pasaulio - jis, kadaise toks gyvastingas, linksmas, toks jau­ nas būdamas keturiasdešimt penkerių, - kaip tada, kai su juo susipažinau... Taip, kažkas pasikeitė, nes rašau apie jį slapčia. Jei taip darytų jis, pasijusčiau išduota. Mes buvome vienas kitam visiškai atviri. Dar tebesame; mus skiria mano pyktis; greitai jis bus nuginkluotas. Jis iš manęs pareikalaus trupučio kantrybės: po karštligiškų pervargimo tarpsnių stoja ramybė. Pernai jis taip pat dažnai dirbdavo vakarais. Taip, bet aš turėjau Liusjeną. O svarbiausia, niekas manęs neslėgė. Jis puikiai žino, kad dabar aš negaliu skaityti ar klausytis plokštelių, nes man baisu. Raštelio prieškambaryje nepaliksiu, bet su juo pasikalbėsiu. Po dvidešimt ar dvidešimt dvejų santuokos metų daug kas nuleidžiama negirdom: tai pavojinga. Ma­ nau, pastaruoju metu buvau per daug įnikusi į rūpinimąsi mergaitėmis. Kolete buvo labai emocinga, o Liusjena - labai

Palaužta mo t e r i s

129

įnoringa. Nebuvau tokia laisva, kaip būtų norėjęs Morisas. Jis turėjo apie tai užsiminti, užuot pasinėręs į darbus, kurie dabar jį nuo manęs skiria. Mums reikia pasiaiškinti. Vidurnaktis. Aš taip nekantrauju. Man taip knieti jį vėl atrasti, užgniaužti pyktį, kuris dar kunkuliuoja manyje, kurį jaučiu spoksodama į laikrodį. Rodyklė nė krust; aš irztu. Moriso atvaizdas išsikreipia: kokia prasmė grumtis su liga ar kančia, jei taip lengvabūdiškai elgiesi su savo paties žmo­ na? Tai abejingumas. Tai nejautrumas. Beprasmiška pykti. Gana. Jei Koletės tyrimai bus blogi, man rytoj prireiks viso šalto kraujo. Tad privalau pasistengti ir užmigti.

Rugsėjo 26, sekmadienis

Vadinasi, tai atsitiko. Tai atsitiko man.

Rugsėjo 27, pirmadienis

Na ką gi, taip! Tai atsitiko man. Tai normalu. Turiu save įtikinti ir pažaboti pyktį, smaugusį vakar visą dieną. Taip, Morisas man melavo; tai taip pat normalu. Būtų galėjęs taip daryti ir toliau, užuot man pasakęs. Turiu būti jam dėkinga už atvirumą, nors ir pavėluotą. Šeštadienį aš pagaliau užmigau; kartkartėmis tiesiau ranką į vietą šalia: antklodė buvo lygi. (Mėgstu užmigti

130

SIMONE

DE B E A U V O I R

anksčiau už jį, kol jis dar dirba savo kabinete. Pro miegus girdžiu, kaip teka vanduo, jaučiu silpną odekolono kvapą, ištiesiu ranką - jo kūnas ryškėja po antklode - ir nugrimztu į palaimą.) Trankiai bilstelėjo lauko durys. Šūktelėjau: - Morisai! Buvo trečia valanda nakties. Iki trečios valandos nakties jie nedirbo - gėrė ir plepėjo. Atsisėdau lovoje: - Kelintą tu grįžti? Iš kur pareini? Jis atsisėdo į krėslą. Rankoje laikė viskio taurę. - Žinau, trečia valanda. - Kolete serga, aš netveriu iš nerimo, o tu grįžti trečią nakties. Iki trijų jūs nedirbote. - Koletei blogiau? - Jai ne geriau. Tau nusispjaut! Žinoma, kai užsiverti ant pečių visos žmonijos sveikatą, serganti dukra ne kažin ką reiškia. - Nebūk tokia atšiauri. Jis žiūrėjo į mane rimtai ir šiek tiek liūdnai, ir aš ištirpau, kaip ištirpstu visada, kai jis apgaubia mane ta tamsia ir šilta šviesa. Tyliai paprašiau: - Pasakyk, kodėl taip vėlai grįžti. Jis nutylėjo. - Jūs gėrėte? Lošėte pokerį? Kur nors ėjote? Tu pamiršai laiką? Jis tebetylėjo, kažkaip primygtinai sukinėdamas tarp pirš­ tų taurę. Aš išpyškinau pirmus pasitaikiusius absurdiškus žodžius, kad išmuščiau jį iš vėžių ir išplėščiau pasiaiškinimą:

Palaužta mo t e r i s

131

- Kas čia darosi? Tavo gyvenime yra moteris? Nenuleisdamas nuo manęs akių, jis atsakė: - Taip, Monika, mano gyvenime yra moteris. (Virš mūsų galvos ir po kojom viskas buvo žydra; už są­ siaurio matyti Afrikos krantas. Jis glaudė mane prie savęs. „Jei tu mane apgaudinėtum, pasidaryčiau galą." - „Jei tu mane apgaudinėtum, man nė nereikėtų pasidaryti galo. Aš mirčiau iš sielvarto." Prieš penkiolika metų. Jau? Ką reiškia penkiolika metų? Dukart du - keturi. Aš myliu tave, myliu tik tave. Tiesa nesunaikinama, laikas nieko nekeičia.) - Kas ji? - Noeli Gerar. - Noeli! Kodėl? Jis gūžtelėjo pečiais. O kaipgi. Atsakymą aš žinojau: graži, įspūdinga, gundanti. Iš tų nuotykių be jokių padarinių, kurie glosto vyrų savimeilę. Ar jam reikia glostyti savimeilę? Jis nusišypsojo man: - Džiaugiuosi, kad paklausei. Nepakenčiama buvo tau meluoti. - O nuo kada man meluoji? Jis vos akimirką sudvejojo. - Melavau tau Mužene. Ir sugrįžęs. Iš viso penkias savaites. Mužene jis galvojo apie ją? - Gulėdavai su ja, kai likdavai vienas Paryžiuje? - Taip. - Dažnai susitikinėdavai? - 0 ne! Juk žinai, aš dirbu.

132

SIMONE

DE B E A U V O I R

Paprašiau patikslinti. Du vakarai ir viena popietė sugrį­ žus - tai nemažai. - Kodėl iš karto manęs neperspėjai? Jis nedrąsiai pažvelgė į mane ir apgailestaudamas tarė: - Tu sakei, kad mirtum iš sielvarto... - Tai tik žodžiai. Staiga panorau pravirkti: liūdniausia, kad dėl to ne­ mirsiu. Pro mėlynas ūkanas žiūrėjom į Afriką tolumoje, ir žodžiai, kuriuos tarėme, buvo tik žodžiai. Atvirtau aukš­ tielninka. Tasai smūgis mane apsvaigino. Galva ištuštėjo iš nuostabos. Reikėjo laiko, kad suvokčiau, kas atsitiko. „Miegokim", - tariau. Pyktis mane pažadino anksti. Koks nekaltas jis atrodė su tais vešliais plaukais virš kaktos, atjaunintas miego. (Rug­ pjūčio mėnesį, kai manęs nebuvo, šalia jo atsibusdavo ji: negaliu patikėti! Kodėl važiavau su Kolete į kalnus? Ji juk nelabai ir norėjo, pati užsispyriau.) Penkias savaites jis man melavo! „Šįvakar rimtai pasistūmėjome į priekį." 0 grįžo iš Noeli. Magėjo jį papurtyti, įžeisti, užrikti. Susivaldžiau. Pali­ kau ant pagalvės raštelį: „Iki vakaro", įsitikinusi, kad tai, jog manęs nėra, paveiks jį labiau už kokį priekaištą; kai žmo­ gaus nėra, nieko negali jam atsakyti. Žingsniavau gatvėmis, kur akys veda, apsėsta žodžių: „Jis man melavo." Mintyse skriejo vaizdai: Moriso žvilgsnis, šypsena, skirti Noeli. Vijau juos šalin. Jis nežiūri į ją taip, kaip žiūri į mane. Nenorėjau kentėti, nekentėjau - mane smaugė pagieža: „Jis melavo!" Taip, sakiau: „Mirčiau iš sielvarto", bet jis mygo mane taip

Palaužta mo t e r i s

133

sakyti. Įsikarščiavęs labiau už mane, sudarinėjo mūsų su­ tartį: jokio kompromiso, jokio savivaliavimo. Mes važiavo­ me siauru Šen Bertrano de Komin keliuku, ir jis mane mygo: „Tau visada manęs pakaks?“ Užsiplieskė, nes aš nepakanka­ mai karštai atsakiau (užtat koks susitaikymas senos smu­ klės kambaryje, pilname pro langą svyrančių sausmedžių kvapo! Prieš dvidešimt metų: tai buvo vakar.) Man jo paka­ ko, aš gyvenau tik jam. O jis dėl įgeidžio išdavė mūsų prie­ saikas! Mąsčiau: pareikalausiu, kad jis tuoj pat nutrauktų tuos santykius... Buvau pas Koletę; ištisą dieną ją slaugiau, nors viduje viskas virte virė iš pykčio. Grįžau namo išsekusi. „Pareikalausiu, kad nutrauktų tuos santykius.“ Bet ką reiš­ kia žodis „pareikalauti“ po to meilės ir darnos gyvenimo? Niekada neprašiau sau nieko, ko nelinkėčiau ir jam. Jis mane apkabino, atrodo, kiek sutrikęs. Kelissyk skam­ binęs Koletei; niekas neatsiliepęs (kad niekas jos netruk­ dytų, buvau išjungusi skambutį). Jis iš proto ėjęs apimtas nerimo. - Bet neįsivaizdavai, kad pasidarysiu galą? - Viską įsivaizdavau. Jo nerimas glostė man širdį; išklausiau jo be jokio prie­ šiškumo. Žinoma, jis be reikalo man melavo, bet reikia su­ prasti: pirmoji dvejonė - sniego gniūžtė; nebedrįsti prisipa­ žinti, nes reikia pripažinti ir tai, kad melavai. Ši kliūtis dar sunkiau įveikiama tiems, kurie vertina nuoširdumą taip kaip mes. (Man tai pažįstama: su kokiu įniršiu aš būčiau melavu­ si, kad nuslėpčiau melą.) Man niekada neteko meluoti. Pir­

134

SIMONE

DE B E A U V O I R

mieji Liusjenos ir Koletės melai pakirto man rankas ir kojas. Buvo sunku pripažinti, kad visi vaikai meluoja motinai. Tik ne man! Aš ne iš tų mamų, kurioms meluojama. Kvaila pui­ kybė. Visos moterys tariasi esančios kitokios; visos mano, kad joms negali nutikti kai kurie dalykai - ir visos klysta. Šiandien aš daug mąsčiau. (Laimė, Liusjena Amerikoje. Reikėtų prieš ją vaidinti komediją. Ji neduotų man ramy­ bės.) Buvau nuėjusi pas Izabelę pasikalbėti. Ji man padėjo, kaip visada. Bijojau, kad ne taip mane supras, nes juodu su Šarliu viską grindžia laisve, ne taip kaip mudu su Morisu ištikimybe. Bet jai tai netrukdė, pasakė ji man, širsti ant vyro ir kartais jaustis nesaugiai: prieš penketą metų maniu­ si, kad jisai ją paliks. Patarė man apsišarvuoti kantrybe. Ji labai gerbia Morisą. Jos nuomone, nieko nuostabaus, kad jis panūdęs meilės nuotykio, atleistina, kad iš pradžių nuslė­ pęs tai nuo manęs; be abejo, jį tai greitai išvargins. Tokių reikaliukų pikantiškumas - naujumo jausmas; laikas veikia prieš Noeli; jos žavesys Moriso akyse nublanks. Tik jeigu aš noriu, kad po šio išbandymo nenukentėtų mūsų meilė, ne­ reikia vaidinti aukos ar būti pikčiurna. - Būk supratinga, linksma. 0 svarbiausia, draugiška, pasakė ji man. Taip ji galų gale atsikovojusi Šarlį. Kantrybė nėra esminis mano bruožas. Bet aš turiu prisiversti. Ir ne tik taktine, bet ir dorovine prasme. Mano gyvenimas toks, kokio norėjau: turiu būti verta tos privilegijos. Jei praskysiu sulig pirma kliūtimi, viskas, ką apie save manau, bus tik iliuzija. Aš at­

Palaužta mo t e r i s

135

kakli, atsigimiau į tėtį, ir Morisui tai patinka, bet vis dėlto noriu suprasti kitą ir kaip nors prisitaikyti. Kad vyras po dvidešimt dvejų santuokos metų turi romaną, nieko nuo­ stabaus, Izabelė teisi. Pati būčiau nenormali - žodžiu, infan­ tili - jei to nepripažinčiau. Atsisveikinus su Izabele manęs visai netraukė lankyti Margaritos, bet ji parašė man graudų laiškelį; nenorėjau jos nuvilti. Koks liūdnas tas priimamasis, kokie nykūs paauglių veidai. Ji parodė man savo piešinius, visai neblogi. Norėtų tapti dekoratore ar bent vitrinų apipavidalintoja. Žodžiu, dirbti. Aš pakartojau jai teisėjo pažadus. Papasakojau, ko­ kius dariau žygius, kad gaučiau leidimą sekmadieniais ją pasiimti. Ji manimi pasikliauja, tikrai mane mėgsta, ji pakentės: bet ne iki begalybės. Šįvakar mudu su Morisu kur nors nueisime. Taip pata­ ria Izabelė ir žurnalai: kad atgautumėt vyrą, būkite linksma, elegantiška, abu eikite į žmones. Man nereikia jo atgauti: aš jo nepraradau. Bet turiu jo dar daug ko paklausti, ir po­ kalbis bus laisvesnis, jei mes kur nors pavakarieniausime. Svarbiausia, nenoriu, kad tas pokalbis panėšėtų į oficialią apklausą. Man neduoda ramybės viena idiotiška smulkmena: ko­ dėl jis laikė rankoje viskio taurę? Aš pašaukiau: Morisai! Jis buvo numatęs, kad pažadinta trečią valandą nakties aš jo klausinėsiu. Be to, šiaip jis taip garsiai netranko lauko durų.

136

SIMONE

DE B E A U V O I R

R ugsėjo 2 8 , a n tra d ie n is

Per daug išgėriau, bet Morisas juokėsi ir pasakė, kad aš ža­ vinga. [domu: jam reikėjo mane apgauti, kad atgaivintume mūsų jaunystės naktis. Nėra nieko blogiau už rutiną: sukrė­ timas pažadina. Nuo keturiasdešimt šeštųjų Šen Žermen de Prė pasikeitė: publika čia kitokia. - Ir kita epocha, - liūdnokai pasakė Morisas. Nebuvau įkėlusi kojos į naktinį restoraną beveik penkio­ lika metų, ir mane viskas žavėjo. Mes šokome. Vieną mirks­ nį, stipriai stipriai mane glausdamas, jis pasakė: - Tarp mūsų niekas nepasikeitė. Mudu nerišliai šnekėjomės: bet aš, palaimingai apgirtusi, primiršau, ką jis sakė. Apskritai yra taip, kaip aš ir maniau: Noeli - žavi, ambicijų graužiama advokatė, vieniša moteris išsiskyrusi, turi dukrą - itin laisvų pažiūrų, pasaulietė, ryž­ tinga: visiška mano priešingybė. Morisui parūpo sužinoti, ar jis gali patikti tokio tipo moterims. „Jei panorėčiau..." svarsčiau aš, flirtuodama su Kijanu; vienintelis per mano gyvenimą flirtas, ir greit jį nutraukiau. Moriso, kaip ir dau­ gelio vyriškių, viduje snūduriuoja anaiptol ne pasitikintis savimi paauglys. Noeli jį apmaldė. Ir akivaizdu, kad tai kū­ niška istorija: Noeli labai patraukli.

Palaužta mo t e r i s

137

Rugsėjo 2 9 , tre č ia d ie n is

Pirmą kartą Morisas praleido vakarą su Noeli man žinant. Aš su Izabele žiūrėjau seną Bergmano filmą, paskui Hochepot suvalgėme burgundišką fondiu. Man visada su ja smagu. Ji išsaugojo mūsų jaunystės polėkį: kiekvienas filmas, kiekvie­ na knyga, kiekvienas paveikslas tebėra tokie pat svarbūs; dabar, kai dukros mane paliko, mudvi dažniau lankysimės parodose, koncertuose. Ištekėjusi ji taip pat metė studijas, bet intelektualinis jos gyvenimas daug intensyvesnis negu mano. Reikia pasakyti, ji augino tik vieną sūnų, o ne dvi duk­ ras. Be to, nėra apspista „šlapių vištų" kaip aš; neturi progų tokių sutikti. Pasakiau jai, kad be vargo ėmiausi šypsenų taktikos, nes esu įsitikinusi, kad ta istorija Morisui išties ne tokia jau reikšminga. „Tarp mūsų niekas nepasikeitė", - pa­ sakęs jis man užvakar. Iš tiesų aš kur kas labiau kamavausi prieš dešimtį metų: jei jis turi naujų ambicijų, jeigu darbo Simkos gamykloje nuobodaus, prastai apmokamo, bet paliekančio jam daug laisvo laiko, darbo, kurį jis taip uoliai dirba - jam nepa­ kanka, vadinasi, namuose jis nuobodžiauja, ir jo jausmai man priblėso. (Ateitis įrodė priešingai. Man tik apmaudu, kad visai nebedalyvauju jo veikloje. Jis man pasakodavo apie savo ligonius, minėdavo įdomius atvejus, aš stengiau­ si jiems pagelbėti. Dabar esu atstumta nuo jo tyrinėjimų, o poliklinikos pacientams manęs nereikia.) Izabelė ir tada man padėjo. įtikino mane gerbti Moriso laisvę. Taigi ture-

138

SIMONE

DE B E A U V O I R

jau išsižadėti senojo idealo, kurį įkūnijo mano tėvas ir kuris buvo gyvas manyje. O tai buvo sunkiau, nei užmerkti akis prieš žingsnį į šalį. Paklausiau Izabelės, ar ji laiminga. - Nesuku sau galvos dėl tokių dalykų: tad, manau, atsa­ kymas: taip. Šiaip ar taip, rytais ji prabunda gerai nusiteikusi. Man tai atrodo tinkamas laimės apibrėžimas! Ir aš kas rytą atmer­ kusi akis nusišypsau.

Šį rytą taip pat. Prieš guldama išgėriau nembutalio ir beregint užmigau. Morisas sakė grįžęs apie pirmą. Aš jo nie­ ko neklausiau. Man padeda tai, kad nesu pavydi fiziškai. Mano kūnui nebe trisdešimt, Moriso kūnui - taip pat. Jie susitinka su malonumu - tiesą sakant, retai - bet be įkarščio. O, aš ne­ pasiduodu iliuzijoms. Noeli patraukli savo šviežumu; jos lovoje Morisas atjaunėja. Manęs tai nejaudina. Pavydėčiau moteriai, kuri Morisui ką nors duotų. Bet mano susitikimai su Noeli ir tai, ką apie ją girdėjau, ganėtinai įtikinami. Ji įkū­ nija viską, ko mes nemėgstame: karjerizmą, snobizmą, pi­ nigų godulį, aistrą puikuotis. Jokių savo minčių; jai stinga jautrumo: ji keliaklupsčiauja madai. Jos koketiškumas toks begėdiškas ir demonstratyvus, kad aš net svarstau, ar tik ji ne frigidiška.

Palaužta mo t e ri s

139

Rugsėjo 30, k e tv irta d ie n is

Šį rytą Koletei buvo 36,9°; ji keliasi. Morisas sako, kad toji liga siaučia visame Paryžiuje: žmogus karščiuoja, sublogsta, o paskui pasveiksta. Nežinia kodėl, matydama ją vaikštinė­ jant po tą mažą butuką, aš iš dalies suprantu Moriso apmau­ dą. Ji ne mažiau protinga negu jos sesuo; chemija ją domino, studijos klostėsi sėkmingai, gaila, kad jas metė. Ką ji veiks kiauras dienas? Turėčiau jai pritarti; ji pasirinko tą patį ke­ lią, kaip ir aš, bet aš turėjau Morisą. Žinoma, ji turi Žaną Pje­ rą. Sunku įsivaizduoti, kad žmogaus, kurio nemyli, pakaktų gyvenimui užpildyti. Ilgas laiškas nuo Liusjenos, sužavėtos studijomis ir Ame­ rika. Reikia ieškoti stalo svetainei. Užsukti aplankyti paraly­ žiuotos senutės Banjoletėje. Kam tęsti tą dienoraštį, jei neturiu ko rašyti? Pradėjau jį, nes mane trikdė vienatvė; tęsiau iš nerimo, nes mane glumi­ no Moriso elgesys. Bet dabar, kai viską aiškiai matau, neri­ mas išsisklaidė; manau, mesiu šiuos užrašus.

Spalio 1, penktadienis

Pirmąsyk nebeištvėriau. Per pusryčius Morisas man pareiš­ kė, kad nuo šiol, leisdamas vakarus su Noeli, nakčiai liksiąs pas ją. Pasak jo, taip padoriau ir jos, ir mano atžvilgiu.

140

SIMONE

DE B E A U V O I R

- Kadangi tu nesipriešini šitai mano istorijai, leisk man ją išgyventi korektiškai. Turint galvoje visus tuos vakarus, kuriuos jis praleidžia laboratorijoje, visus tuos pietus, kurių negrįžta, Noeli jis skiria beveik tiek pat laiko, kiek ir man. Aš priešgyniavau. Jis pritrenkė mane apskaičiavimais. Jei skaičiuosime valan­ domis, tiek jau to, jis daugiau laiko praleidžia su manimi. Bet didžiąją laiko dalį dirba, skaito žurnalus arba mudu su­ sitinkame su draugais. Kai jis su Noeli, užsiima tik ja. Galop nusileidau. Jei pasirinkau supratingą, taikų elgesį, reikia laikytis taktikos. Nesusidurti kaktomuša. Jei sugadin­ siu jo nuotykį, per atstumą jis atrodys jam gražesnis, jis ims krimstis. Jei leisiu išgyventi jį „korektiškai", tai greitai jį iš­ vargins. Taip tvirtino Izabelė. Kartoju sau: „Kantrybės." Vis dėlto reikia pripažinti, kad Moriso amžiuje kūniška istorija šį tą reiškia. Mužene jis, aišku, galvojo apie Noeli. Aš suprantu tą nerimą jo žvilgsnyje Nicos oro uoste: jis svarstė, ar aš ką nors įtariu. Ar gėdijosi, kad meluoja? Ar tai buvo gėda, ar nerimas? Akyse vėl stovi jo veidas, bet negaliu su­ prast, kas jame atsispindi.

Spalio 2, šeštadienis. Rytas

Jie su pižamomis, geria kavą, šypsosi... Nuo to vaizdo man bloga. Kai atsitrenki į akmenį, iš pradžių pajunti smūgį, su­ skausta vėliau: po savaitės aš pradėjau kentėti. Anksčiau

Palaužta mo t e r i s

141

jaučiausi veikiau priblokšta. Mąsčiau, vijau šalin tą skaus­ mą, kuris persmelkė mane šį rytą: vaizdai. Suku ratu po butą; sulig kiekvienu žingsniu - naujas vaizdas. Atidariau jo drabužių spintą. Pažvelgiau į pižamas, marškinius, trum­ pikes, apatinius marškinėlius ir pravirkau. Kad kita glaustytųsi skruostu į šitą švelnų šilką, minkštą nertinį - aš to nepakęsiu! Man pristigo budrumo. Maniau, kad Morisas sensta, daug dirba, kad turiu prisitaikyti prie jo abejingumo. Jis ėmė elgtis su manimi daugmaž kaip su seseria. Noeli suža­ dino jo geismus. Ar jis temperamentingas, ar ne, kaip elgtis lovoje, tikrai žino. Jis atgavo išdidų džiaugsmą patenkinti moterį. Gulėti - ne tik gulėti. Juos sieja tas intymumas, ku­ ris priklausė tik man. Ar pabudęs jis glaudžia ją prie peties, vadindamas savo gazele, savo girių paukštele? Ar sugalvojo kitų vardų, kuriuos ištaria jai tuo pačiu balsu? Ar atrado ir kitą balsą? Jis skutasi, šypsosi jai - akys tamsesnės, labiau žvilgančios, burna po baltų putų kauke nuogesnė. Jis išdyg­ davo tarpdury su didžiule raudonų rožių puokšte, susukta į celofaną: ar jis dovanoja jai gėlių? Smulkučiai pjūklo dantukai rėžia man širdį.

Šeštadienio vakaras

Iš įkyrių minčių mane išplėšė atėjusi ponia Dormua. Mes paplepėjome; atidaviau jos dukrai daiktus, kurių nepasiėmė

142

SIMONE

DE B E A U V O I R

Liusjena. Po pusaklės mitomanės valytojos, kuri užversdavo mane pasakojimais apie savo negandas, nestabilios psichi­ kos vagiliaujančios moters, aš vertinu tą dorą ir tvirtą mote­ rį, vienintelę, kurią pasisamdžiau ne todėl, kad padaryčiau jai paslaugą. Buvau išėjusi apsipirkti. Šiaip jau ilgai bastausi po gatvę, pilną kvapų, garsų ir šypsenų. Stengiuosi prasimanyti norų, tokių pat įvairiopų, kaip didžiulis vaisių, daržovių, sūrių, paštetų, žuvų pasirinkimas. Iš gėlių pardavėjo perku glėbį rudens. Šiandien mano gestai buvo automatiški. Skubiai prisikroviau pintinę. Niekada iki šiol nepatirtas jausmas: mane slėgė gera kitų žmonių nuotaika. Per pietus pasakiau Morisui: - Iš teisybės mes nepasikalbėjome. Aš nieko nežinau apie Noeli. - Bet juk taip, aš tau pasakiau, kas svarbiausia. Tiesa, jis man pasakojo apie ją „Klube 46“: gaila, kad klausiau tik puse ausies. - Ir vis tiek nesuprantu, ką joje radai nepaprasta: tokių gražių moterų - daugybė. Jis pamąstė: - Jai būdinga savybė, kuri turėtų tau patikti: be atodairos atsiduoti tam, ką daro. - Žinau, ji garbėtroška. - Tai kas kita nei garbės troškimas. Jis nutilo, matyt, susigėdęs, kad man girdint liaupsina Noeli. Turbūt aš neatrodžiau itin padrąsinamai.

Palaužta mo t e r i s

143

S p alio 5, a n tra d ie n is

Dabar, kai Kolete nebeserga, aš praleidžiu pas ją kiek per daug laiko. Kad ir kokia ji meili, jaučiu, jog mano rūpestis gali jai įgristi. Kai tiek gyvenai dėl kitų, sunkoka pasikeisti, gyventi sau. Neįpulti į pasiaukojimo žabangas: puikiai ži­ nau, kad žodžiai „duoti" ir „gauti" gali būti sukeisti vietomis, ir kaip man svarbu, kad mano mergaitėms manęs reikėtų. Čia aš niekad nedūmiau akių. „Tu nuostabi, - sakydavo man Morisas, sakydavo dažnai, viena ar kita proga, - nes kai da­ rai malonumą kitiems - pirmiausia jauti malonumą pati." Aš juokiausi: „Taip, tai egoizmo forma." Tas švelnumas jo aky­ se: „Nuostabiausia, kokia gali būti.“

Spalio 6, trečiadienis

Vakar man atgabeno stalą, kurį nusižiūrėjau sekmadienį blusų turguje; tikrą stalą iš fermos - gruoblėto medžio, vie­ tomis lopytą, sunkų, didžiulį. Ta svetainė dar gražesnė nei mūsų kambarys. Kad ir kaip liūdėjau vakar vakare - kinas, nembutalis: toks režimas netruks man įgristi - mane džiu­ gino malonumas, kurį jis patirs šį rytą. Ir iš tiesų, jis mane pasveikino. Bet kaip? Prieš dešimt metų aš apstačiau kam­ barį, kol jis budėjo prie savo sergančios motinos. Prisimenu jo veidą, balsą: „Kaip bus gera, mes būsime čia laimingi!" Jis įkūrė didelę ugnį. Nusileido nupirkti šampano ir atnešė

144

SIMONE

DE

BEAUVOIR

man raudonų rožių. Šį rytą jis pasižiūrėjo, pritarė - kaip čia pasakius? - geravališkai. Taigi jis iš tikrųjų pasikeitė? Jo prisipažinimas mane savaip nuramino: jis turi romaną, viskas paaiškinama. Bet ar būtų užmezgęs romaną, jei būtų nepasikeitęs? Aš tai nujaučiau, ir tai buvo viena neaiškių mano pasipriešinimo priežasčių: nepasikeitęs pats, nepakeisi savo gyvenimo. Pi­ nigai, prašmatni aplinka: jisai persisotinęs. Kai mes vargiai sudurdavom galą su galu, mano išradingumas jį žavėdavo: „Tu nuostabi!" Paprastas žiedelis, gražus vaisius, megztinis, kurį jam nunėriau, buvo didieji lobiai. Svetainė, kurią įren­ giau su tokia meile - ką gi! - ji niekuo neypatinga, palyginti su Talbo butu. O Noeli butas? Koks jis? Turbūt prabangesnis už mūsiškį.

Spalio 7, ketvirtadienis

Galų gale, kas man iš to, kad jis man sako tiesą? Dabar lei­ džia naktis su ja: juos tai tenkina. Svarstau... Bet tai perne­ lyg akivaizdu. Tos trinktelėjusios durys, viskio taurė: viskas buvo apskaičiuota. Mano klausimus išprovokavo jis. 0 aš, vargšė kvaišelė, patikėjau, kad jis man prisipažino iš sąži­ ningumo... ...Dieve mano, kaip skausminga pykti! Maniau, neįveik­ siu pykčio, kol jis negrįš. Tiesą sakant, nėra jokios priežas­ ties privaryti save iki tokios būklės. Jis nežinojo, nuo ko

Palaužta mo t e r i s

145

pradėti, ir pasitelkė gudrybę, kad įveiktų sunkumus: tai ne nusikaltimas. Bet norėčiau žinoti, ar jis pasisakė dėl manęs, ar dėl savo paties komforto.

Spalio 9, šeštadienis

Šįvakar buvau patenkinta savimi, nes praleidau dvi ramias dienas. Parašiau dar vieną laišką socialinei darbuotojai, ku­ rią rekomendavo Baronas ir kuri man neatsakė. įkūriau ži­ dinį ir pradėjau megzti sau suknelę. Apie pusę vienuoliktos suskambo telefonas. Talbo prašė Moriso. Atsakiau: - Jis laboratorijoje. Maniau, kad ir jūs tenai. - ...Tai yra... turėjau ten eiti, bet man gripas. Maniau, Lakombas jau grįžęs, paskambinsiu jam į laboratoriją, atleis­ kite, kad sutrukdžiau. Paskutinės frazės buvo ištartos paskubom, gyvai. Aš gir­ dėjau tik tylą: „...Tai yra." Paskui - vėl tyla. Sustingau, įbedu­ si žvilgsnį į telefoną. Dešimtsyk pakartojau tas dvi replikas kaip sena nudilusi plokštelė: „...Kad ir jūs tenai - ...Tai yra..." Ir kaskart ta nepermaldaujama tyla.

146

SIMONE

DE

BEAUVOIR

S p alio 10, s ekm ad ien is

Jis grįžo prieš pat vidurnaktį. Pasakiau jam: - Skambino Talbo. Maniau, jis su tavim laboratorijoje. Jis atsakė, nežiūrėdamas j mane: - Jo tenai nebuvo. Pasakiau: - Nebuvo ir tavęs. Stojo trumpa tyla: - Tikrai. Aš buvau pas Noeli. Ji labai prašė užeiti. - Užeiti! Tu praleidai ten tris valandas. Ar dažnai eini pas ją, kai man sakai, kad dirbi? - Kaip! Bet juk tai pirmas kartas, - atsiliepė jis taip pasi­ piktinęs, lyg niekada nebūtų man melavęs. - Ir vienu kartu per daug. Ir kurių galų reikėjo pasakyti tiesą, jei ir toliau meluoji? - Tu teisi. Bet aš neišdrįsau... Nuo tos frazės aš net pašokau: tiek tramdomo {siūčio, to­ kios pastangos išsaugoti skaidrumo regimybę. - Neišdrįsai? Ar aš kokia furija?! Parodyk man kitą tokią nuolaidžią moterį kaip aš! Jo balsas suskambo nemaloniai. - Neišdrįsau todėl, kad anądien pradėjai skaičiuoti: tiek valandų Noeli, tiek valandų man... - Šit kaip! Tai tu pribloškei mane savo apskaičiavimais! Jis akimirką padvejojo ir, regis, atgailaujamu tonu pasakė: - Gerai, prisipažįstu, kaltas! Daugiau niekada nemeluosiu.

Palaužta mo t e ri s

147

Paklausiau, kodėl Noeli taip magėjo jj pamatyti. - Jos padėtis ne tokia jau smagi, - atsakė jis. Mane vėl pagavo pyktis: - Tai jau viršūnė! Suguldama su tavimi žinojo, kad aš eg­ zistuoju! - Ji to nepamiršta: ją tai ir kankina. - Aš jai trukdau? Ji norėtų sau tavęs viso? - Ji labai prie manęs prisirišusi... Noeli Gerar, toji smulki šalta karjeristė, vaidinanti įsimylėjėlę, - na, truputį per daug! - Jei jus tai tenkina, aš galiu pasitraukti! - pareiškiau. Jis uždėjo delną man ant rankos: - Monika, prašau, nereikia taip į viską reaguoti! Jis atrodė nelaimingas ir išvargęs, bet aš, besikraustanti iš proto dėl vieno jo atodūsio, nebuvau linkusi užjausti. Sau­ sai tarstelėjau: - 0 kaip, tavo nuomone, turėčiau reaguoti? - Ne taip atšiauriai. Gerai, aš be reikalo pradėjau šią isto­ riją. Bet dabar, kai tai padaryta, turiu stengtis išsisukti nieko per daug neįskaudindamas. - Gailesčio aš neprašau. - Ne gailestis svarbu! Skaudinti tave - labai savanaudiš­ ka, mane tai slegia. Bet suprask, aš turiu atsižvelgti ir į Noeli. Aš atsistojau; jaučiau, kad nebesitvardau. - Eime gulti. Ir tą vakarą pagalvojau, kad galbūt Morisas dabar at­ pasakoja tą pokalbį Noeli. Kaip apie tai nepagalvojau? Jie

148

SIMONE

DE

BEAUVOIR

kalba apie save, taigi ir apie mane. Tarp jų esama bendru­ mo, kaip tarp Moriso ir manęs. Noeli - ne šiaip kliuvinys mūsų gyvenime: tai aš problema, kliūtis jų idilei. Jai šitai ne įgeidis; su Morisu ji rezga rimtą romaną, - o ji gudri. Pir­ mas mano postūmis buvo teisingas; reikėjo iškart padaryti tam galą, pareikšti Morisui: arba ji, arba aš. Kurį laiką jis būtų ant manęs širdęs, bet paskui, ko gero, padėkojęs. Ne­ įstengiau to padaryti. Mano norai, mano siekiai, interesai niekada nebuvo atsieti nuo jo. Tais retais atvejais, kai jam prieštaraudavau, tai vykdavo dėl jo, jo labui. Dabar reikė­ tų atvirai sukilti prieš jį. Neturiu jėgų pradėti tokio mūšio. Bet nesu tikra, kad mano kantrybė nėra apmaudi klaida. Liūdniausia, kad Morisas anaiptol neatrodo man dėkingas. Regis, kupinas didžiojo vyriško nelogiškumo jis man prie­ kaištauja dėl sąžinės graužaties, kurią jaučia mano atžvil­ giu. Ar reikėtų būti dar supratingesnei, abejingesnei, dar geriau nusiteikusiai? Ak, nebežinau! Niekada dar nesu taip dvejojusi, kaip pasielgti. Na taip - dėl Liusjenos! Bet tada prašydavau Moriso patarimo. Labiausiai mane trikdo vie­ natvė greta jo.

Spalio 14, ketvirtadienis

Mano jausmais manipuliuojama. Kas diriguoja tai intrigai? Morisas, Noeli, abu drauge? Nežinau, kaip ją įveikti - apsi­ mestinai nuolaidžiauti ar priešintis? Ir kur esu stumiama?

Palaužta mo t e r i s

149

Vakar, grįžtant iš kino, Morisas atsargiai pasakė norįs prašyti manęs malonės: jis ketinąs praleisti savaitgalį su Noeli. Užtat pasistengs šiais vakarais nedirbti, ir mes turėsi­ me daug laiko sau. Aš pratrukau pykčiu. Jo veidas sustingo: - Nebekalbėkime apie tai. Jis vėl pasidarė lipšnus, bet aš buvau sukrėsta, kad jam kažko neleidžiu. Jis laiko mane ribota ar bent jau atšiauria. Kitą savaitę nedvejodamas man meluos: mes galutinai vie­ nas nuo kito atitolsime... „Pabandyk išgyventi tą istoriją su juo", - sakė man Izabelė. Prieš eidama gulti pasakiau, kad apmąsčiau ir apgailes­ tauju dėl savo reakcijos: palieku jam laisvę. Jis neatrodė links­ mas, priešingai, man pasirodė, kad matau jo akyse liūdesį: - Žinau, daug iš tavęs prašau; per daug prašau. Nemanyk, kad manęs negraužia sąžinė. - O! Sąžinė! Ir kas iš to? - Aišku, nieko. Sakau tik šiaip. Gal būtų garbingiau jos neturėti. Ilgai neužmigau; jis, atrodo, taip pat. Apie ką jis galvo­ ja? 0 aš svarsčiau, ar ne be reikalo nusileidau. Nuolaida po nuolaidos - kur aš nueisiu? Ir kol kas iš to jokios nau­ dos. Žinoma, dar per anksti. Kol tas romaniukas nepradėjo švinkti, reikia leisti, kad sunoktų. Kartoju tai sau. Ir patikiu esanti išmintinga, o sykiais kaltinu save bailumu. Iš tiesų aš beginklė, nes niekada neįsivaizdavau turinti teisių. Daug ti­ kiuosi iš žmonių, kuriuos myliu - gal per daug. Tikiuosi ir netgi prašau. Bet reikalauti nemoku.

150

SIMONE

DE B E A U V O I R

S p a lio 15, p e n k ta d ie n is

Jau seniai buvau mačiusi Morisą tokį linksmą, tokį lipšnų. Šiandien po pietų jis rado dvi valandas ir palydėjo mane į hetitų meno parodą. Turbūt viliasi suderinti mūsų gyveni­ mą ir savo nuotykį: jei tai neilgai truks, aš nieko prieš.

Spalio 1 7, sekmadienis

Vakar jis išsmuko iš lovos prieš aštuonias ryto. Pajutau jo odekolono kvapą. Patyliukais uždarė miegamojo ir buto duris. Pro langą mačiau, kaip smagiai ir kruopščiai blizgina automobilį; man pasirodė, kad niūniuoja. Virš paskutinės rudens lapijos mėlynavo švelnus vasa­ riškas dangus. (Akacijos lapų aukso lietus rausvame ir pil­ kame kelyje grįžtant iš Nansi.) Jis sėdo į automobilį, užvedė motorą, o aš žiūrėjau į savo vietą šalia jo; savo vietą, kurioje tuoj įsitaisys Noeli. Jis išvažiavo į kelią, automobilis nurie­ dėjo, ir aš pajutau, kaip man nupuolė širdis. Jis važiavo labai greitai ir dingo iš akių. Visiems laikams. Ir niekada negrįš. Tas, kuris grįš, bus nebe jis. Kaip įmanydama stūmiau laiką. Kolete, Izabelė. Pažiūrė­ jau du filmus: Bergmaną du kartus iš eilės - taip jis mane sukrėtė. Šįvakar užsidėjau džiazo plokštelę, įkūriau židinyje ugnį ir mezgiau žiūrėdama į liepsną. Vienatvė manęs ne­ baugina. O nedidelėmis dozėmis netgi padeda atsipalaiduo-

Palaužta mo t e r i s

151

ti: žmonės, kurie man brangūs, nualina širdį. Aš nerimauju dėl raukšlelės, dėl nusižiovavimo. Ir kad nebūčiau įkyri ar juokinga, turiu nutylėti savo būgštavimus, užgniaužti polė­ kius. Galvoti apie juos per atstumą - tikra atvanga. Pernai, kai Morisas buvo simpoziume Ženevoje, dienos man atrodė trumpos: šis savaitgalis begalinis. Mečiau mezginį, jis ma­ nęs nebesaugojo: ką jie veikia, kur jie, ką vienas kitam sako, kaip vienas į kitą žiūri? Maniau, įstengsiu nepasiduoti pa­ vydui, bet ne. Išnaršiau jo kišenes ir popierius ir, žinoma, nieko neradau. Kai jis buvo Mužene, ji veikiausiai jam rašė: slapčia nuo manęs jis važiuodavo atsiimti laiškų iki pareika­ lavimo. Ir laiko juos kur nors klinikoje. Jei paprašyčiau, ar man juos parodytų? Paprašyti... ko? To vyriškio, iškylaujančio su Noeli, kurio aš net negaliu įsivaizduoti - ir nenoriu jo įsivaizduoti - nei veido, nei žodžių? To, kurį aš myliu ir kuris myli mane? Ar tai tas pat? Nebežinau. Ir nežinau, ar darau iš musės dramb­ lį, ar laikau dramblį muse. ...Paieškojau priebėgos mūsų praeityje. Išdėliojau prieš ugnį dėželes, pilnas nuotraukų. Radau nuotrauką, kurioje Morisas su savo skiriamuoju gydytojo raiščiu ant rankovės: kokie darnūs buvome tą dieną, kai prie Didžiųjų Augustiniečių krantinės slaugėme FFP sužeistuosius. Štai Korsikos kyšulio kelyje senas dusulingas automobilis, kurį mums ati­ davė jo motina. Prisimenu tą naktį prie Korto, kai sugedo * FFI (F o rc e s f r a n ç a is e s d e l'in té r ie u r ) judėjimo vidinės pajėgos 1944 m. 152

SIMONE

DE B E A U V O I R

-

Prancūzijos Pasipriešinimo

automobilis. Mes sėdėjome nejudėdami, įbauginti vienatvės ir tylos. Aš pasakiau: „Reikėtų pamėginti jį pataisyti." - „Pir­ ma pabučiuok mane" - atsiliepė Morisas. Mes stipriai stip­ riai ir ilgai bučiavomės, ir mums atrodė, kad niekas pasau­ lyje negali mūsų ištikti. {domu. Ar tai ką nors reiškia? Visiems tiems vaizdams, kurie ką nors sako mano širdžiai, daugiau kaip dešimt metų: Europos iškyšulys, Paryžiaus išvadavimas, sugrįžimas iš Nan­ si, mūsų įkurtuvės, gedimas Korto kelyje. Galiu prisiminti ir kitus įvykius: paskutinės mūsų vasaros Mužene, Venecija, mano keturiasdešimtasis gimtadienis. Tie ne taip mane jau­ dina. Galbūt seniausi prisiminimai visada atrodo gražiausi. Aš pavargau gvildendama klausimus, į kuriuos nerandu atsakymų. Žemė slysta man iš po kojų. Nebeatpažįstu buto. Daiktai atrodo savo pačių klastotės. Sunkus svetainės sta­ las: jis tuščiaviduris. Tarytum namus ir mane pačią kas nors būtų nusviedęs į ketvirtą matavimą. Nenustebčiau, jei išėju­ si atsidurčiau priešistorės girioje ar 3000-ųjų metų mieste.

Spalio 19, antradienis

Tarp mūsų tvyro įtampa. Dėl mano ar dėl jo kaltės? Pasitikau jį kaip niekur nieko; jis man papasakojo apie savo savaitgalį. Jie buvę Solonėje; matyt, Noeli patinka Solonė. (Bene ji tu­ rėtų kokį nors skonį?) Krūptelėjau, kai jis pasakė, kad vakar jie vakarieniavę ir nakvoję Fornevilio viešbutyje:

Palaužta mo t e r i s

153

- Tokioje snobiškoje ir brangioje vietoje? - Ten labai gražu, - atsakė Morisas. - Izabelė man sakė, kad ta vieta žavi amerikiečius: dau­ gybė kambarinių augalų, paukščių ir tariamų senienų. - Yra ir kambarinių augalų, ir paukščių, ir senienų - tikrų ar tariamų. Bet ten labai gražu. Nesiginčijau. Pajutau jo balse įtampą. Apskritai Mori­ sas mėgsta susirasti kokią neprašmatnią užeigėlę, kur gali gerai pavalgyti, apytuštį viešbutį gražioje atokioje vietoje. Gerai, sutinku, vieną kartą jis atsitiktinai nusileido Noeli, bet juk nebūtina apsimetinėti, kad jam patinka tos vulgary­ bės, kurios ją žavi. Nebent ji jau daro jam įtaką. Rugpjūtį jis drauge su ja uždaroje peržiūroje (Noeli vaikšto tik į uždaras peržiūras ar oficialias iškilmes) matė paskutinį Bergmano filmą, ir jis pasirodė jam nekoks. Matyt, Noeli įtikino, kad Bergmanas nebemadingas - kitų kriterijų ji neturi. Jis jos apakintas, nes ji tvirtina viską žinanti. Vėl matau ją per tą vakarienę pas Dianą pernai. Ji perskaitė ištisą paskaitą apie hepeningus. 0 paskui ilgai postringavo apie Rampalio bylą, kurią ką tik laimėjo. Išties juokingas numeris. Liusė Kutiurjė atrodė sumišusi, o Diana pamerkė man kaip sąmokslininkė. Tačiau vyrai klausėsi išsižioję: tarp jų ir Morisas. Ir vis tiek nepanašu, kad jis užkibtų už tokio akių dūmimo. Nereikėtų puldinėti Noeli, bet kartais nesusitvardau. Dėl Bergmano nesiginčijau. 0 vakarieniaujant įtraukiau Morisą į kvailą kivirčą, nes jis man įrodinėjo, kad prie žuvies kuo puikiausiai gali gerti raudonąjį vyną. Tipingas Noeli požiū­

154

SIMONE

DE B E A U V O I R

ris: taip nuostabiai išmanyti, kas tinkama, ir to nesilaikyti. Tad gyniau paprotį užgerti žuvį baltuoju vynu. Mes įsikarš­ čiavome. Kaip apmaudu! Kad ir kaip ten būtų, aš nemėgstu žuvies.

Spalio 20, trečiadienis

Tą naktį, kai Morisas man prisipažino, aš pagalvojau, kad turėsiu įveikti nemalonią, bet aiškią situaciją. Tačiau neži­ nau, kur esu, prieš ką turiu kovoti, ar yra kur kovoti ir dėl ko kovoti. Ar tokiais atvejais kitos moterys jaučiasi tokios pat bejėgės? Izabelė kartoja, kad laikas veikia mano naudai. Norėčiau ja patikėti. Dianai vis tiek, apgaudinėja ją vyras ar ne, jei tik jis uoliai rūpinasi ja ir vaikais. Ji neįstengtų nieko man patarti. Vis dėlto aš jai paskambinau, nes norėjau dau­ giau sužinoti apie Noeli: ji pažįsta ją ir jos nemėgsta. (Noeli gretinosi prie Lemersjė, bet šis ją atstūmė; jam nepatinka, kad jam kas pultų ant kaklo.) Aš pasiteiravau, kiek laiko ji jau žinanti apie Morisą. Ji apsimetė nustebusi ir tvirtino, kad Noeli jai nieko nesakiusi: jos toli gražu nėra artimos draugės. Papasakojo man, kad būdama dvidešimties Noeli labai naudingai ištekėjo. Vyras su ja išsiskyręs - matyt, jam įgriso būti apgaudinėjamam - bet ji išsikovojusi didžiulius alimentus, pešanti iš jo nuostabias dovanas, kuo puikiausiai sutarianti su naująja jo žmona ir dažnai ilgai viešinti jų vilo­ je La Napule. Ji permiegojusi su daugybe tipų - dažniausiai

Palaužta mo t e r i s

155

naudingų jos karjerai, o dabar turbūt įsigeidusi tvirto ryšio. Bet jei nusičiups vyrą, turtingesnį ir žymesnį už Morisą, tai jį paliks. (Geriau jau iniciatyva būtų jo.) Jos dukrai keturiolika metų; ji auklėjama pačia snobiškiausia dvasia: jodinėjimas, joga, Viržini suknelės. Ji mokosi Elzaso mokykloje su antrą­ ja Dianos dukra ir neapsakomai įsivaizduoja. Bet skundžia­ si, kad motinai ji nerūpinti. Diana sako, kad Noeli užsiprašo iš klientų besaikių honorarų, kad iš kailio neriasi dėl savo reklamos ir siekdama laimėti pasiruošusi bet kam. Mes pri­ siminėme jos puikavimą pernai. Nuo tokio susidorojimo aš keistai atlėgau. Tai panėšėjo į magiškus kerus: įsmeigi adatą, ir varžovė bus suluošinta, subjaurota, o meilužis išvys atgra­ sias jos žaizdas. Man atrodė neįsivaizduojama, kad mūsų nu­ pieštas Noeli portretas nepaveiktų Moriso. (Vieną dalyką aš jam pasakysiu: Rampalio bylą gynė ne ji.)

Spalio 21, ketvirtadienis

Morisas beregint karštai puolė jos ginti: - Taip ir girdžiu Dianą! Ji nekenčia Noeli! - Teisybė, - pritariau aš. - Bet jei Noeli tai žino, ko pas ją landžioja? - 0 ko Diana su ja susitikinėja? Tokie jau tie pasaulieti­ niai ryšiai. Na? - paklausė jis gan karingai. - Ko Diana tau pripasakojo? - Tu pasakysi, kad tai piktavališkumas.

156

SIMONE

DE B E A U V O I R

- Tai jau tikrai: moterys, kurios nieko neveikia, negali pa­ kęsti tų, kurios dirba. (Moterys, kurios nieko neveikia: nuo šios frazės man su­ spaudė širdį. Tai ne Moriso žodžiai.) - 0 ištekėjusios moterys nemėgsta, kad kas pultų ant kaklo jų vyrams, - atkirtau. - A, tai Dianos versija?! - regis, pralinksmėjęs paklausė Morisas. - Noeli, aišku, tvirtina priešingai. Kiekvieno tiesa vis ki­ tokia... Aš pažvelgiau į Morisą. - O kuris tavo atveju puolė kitam ant kaklo? - Aš tau pasakojau, kaip viskas susiklostė. Taip, „Klube 46" jis pasakojo, bet gana miglotai. Noeli pas jį atvedusi dukrą, kuriai buvo anemija, jis pasiūlęs jai drau­ ge praleisti vakarą, ji sutikusi; jie atsidūrę lovoje. O, man vis tiek. Išpyškinau: - Jei nori žinoti, Dianos nuomone, Noeli savanaudė, kar­ jeristė ir snobė. - Ir tu ja patikėjai? - Šiaip ar taip, ji melagė. Aš papasakojau apie Rampalio bylą, kurią ji teigė gynusi, o juk buvo tik Brevano asistentė. - Bet ji niekad kitaip ir nesakė. Mano, jog byla yra jos tik tiek, kad daug prie jos darbavosi. Jis arba melavo, arba klastojo prisiminimus. Aš beveik neabejojau, kad ji tvirtino gynusi tą bylą.

Palaužta mo t e r i s

157

- Vis dėlto ji priskiria sau visą bylos sėkmę. - Klausyk, - tarė jis linksmai, - jeigu jai būdingi visi tie trūkumai, apie kuriuos kalbi, kaip paaiškinsi, kad galiu pra­ leisti su ja bent penkias minutes? - Aš nesiaiškinu. - Neketinu jos teisinti. Bet, patikėk, ji verta pagarbos mo­ teris. Ką pasakyčiau prieš Noeli, Morisas įžvelgs mano pavydą. Geriau tylėti. Bet ji man tokia atkari. Panaši į mano seserį: tokia pat savikliova, tokia pat gražbylystė, tokia pat tariamai atsaini elegancija. Matyt, vyrams patinka toks koketiškumo ir atšiaurumo mišinys. Kai man buvo šešiolika, o jai - aš­ tuoniolika, Marisė sužlugdydavo visus mano flirtus. Tad supažindindama ją su Morisu buvau pašiurpusi iš baimės. Susapnavau siaubingą košmarą, kuriame jis ją įsimyli, jis pasipiktino. „Ji tokia paviršutiniška! Tokia dviveidė! Netik­ ras pinigas, dirbtinis brangakmenis. 0 tu - tikra brangenybė.’’Autentiška: tuo metu tas žodis buvo madingas. Jis sakė, kad aš autentiška. Na, regis, mane mylėjo, ir aš nebepavydėjau seseriai, buvau laiminga, kad esu tokia, kokia esu. Bet kaip tada jis gali gerbti Noeli, kuri yra tos pačios padermės kaip Marisė? Niekaip nesuprantu, kaip jam gali patikti kas nors, kas man toks atgrasus - ir kuris turėtų jam nepatikti, jeigu jis ištikimas mūsų normoms. Jis iš tikro pasikeitė. Lei­ dosi suviliojamas netikrų vertybių, kurias niekinome. Arba tiesiog klysta dėl Noeli. Norėčiau, kad jam greičiau atsivertų akys. Mano kantrybė baigia išsekti.

158

SIMONE

DE B E A U V O I R

„Moterys, kurios nieko neveikia, negali pakęsti tų, kurios dirba.“ Toji frazė mane nustebino ir užgavo. Morisui atrodo, kad moteriai derėtų turėti profesiją; jis labai krimtosi, kai Kolete pasirinko santuoką ir šeimyninį gyvenimą, net buvo pyktelėjęs ant manęs, kad jos neatkalbėjau. Bet galų gale jis pripažįsta, kad moteris turinti ir kitų saviraiškos būdų. Jis niekada nemanė, kad aš „nieko“ nedarau, priešingai, stebė­ josi, kad taip rimtai užsiimu jam rūpimais dalykais, puikiai užlaikau namus ir nenuleidžiu akių nuo mergaičių - ir nie­ kada neatrodau įsitempusi ar pervargusi. Kitos moterys, jo akimis, visada pernelyg vangios ar dirglios. Mano gyvenime būta pusiausvyros; jis net sakydavo - harmonijos. „Tavo vis­ kas harmoninga.“ Nepakenčiama, kad jis perima Noeli pa­ nieką moterims, kurios „nieko neveikia“.

Spalio 24, sekmadienis

Pradedu perprasti Noeli žaidimėlį: ji norėtų paversti mane mylinčia ir nuolankia būtybe, kuriai lemta tūnoti namie. Man patinka sėdėti su Morisu kertėje prie židinio, tačiau nepakeliama, kad į koncertą, į teatrą jis visad vedžiojasi ją. Penktadienį ėmiau protestuoti, kai jis man pasakė, kad buvo su ja vernisaže. - Tu negali pakęsti vernisažų! - atšovė jis. - Bet mėgstu tapybą.

Palaužta mo t e r i s

159

- Jei ji būtų buvusi gera, būčiau grįžęs jos apžiūrėti su tavimi. Lengva pasakyti. Noeli skolina jam knygas; dedasi inte­ lektuale. Galbūt aš mažiau už ją susipažinusi su šiuolaikine literatūra ir muzika. Bet apskritai nesu nei menkiau išsila­ vinusi, nei mažiau protinga. Kartą Morisas man parašė, kad pasikliauja mano nuomone labiau nei bet kuria kita, nes ji „ir protinga, ir naivi". Aš stengiuosi tiksliai išreikšti tai, ką galvoju, ką jaučiu: jis taip pat, ir nieko mums nėra svarbiau už nuoširdumą. Nereikia leisti Noeli apakinti Moriso savo pūtimusi. Paprašiau Izabelės, kad padėtų man atsigriebti. Žinoma, slapčia nuo Moriso, kitaip jis mane išjuoks. Ji ir toliau įkalbinėja mane, kad būčiau kantri; įrodinėja, kad Morisas nenusipelnė prarasti palankumo, kad aš pri­ valau su juo elgtis pagarbiai ir draugiškai. Man į gera tai, ką ji apie jį šneka; sukdama dėl jo galvą, nepasitikėdama, jį smerkdama aš galop lioviausi jį pažinti. Teisybė, pirmaisiais metais tarp jo Simkos kabineto ir mažo butuko, kuriame ply­ šojo vaikai, jo gyvenimas būtų buvęs liūdnas, jei nebūtume taip vienas kito mylėję. Vis dėlto, pasakė ji, internatūrą jis metęs dėl manęs; būtų galėjęs ant manęs net supykti. Čia aš nesutinku. Jam sutrukdė karas; mokslai pradėjo jį varginti, jis norėjo suaugusio vyro gyvenimo. Dėl mano nėštumo bu­ vome atsakingi abu; Peteno laikais negalėjo būti jokios kal­ bos apie abortą. Ne, pagieža būtų buvusi neteisinga. Mūsų santuokoje jis buvo toks pat laimingas, kaip ir aš. O vienas iš jo nuopelnų - kad tokiomis nepalankiomis, netgi sunkiomis

160

SIMONE

DE B E A U V O I R

sąlygomis jis įstengė būti toks linksmas, toks švelnus. Iki ši­ tos istorijos aš niekada neturėjau ko jam prikišti. Šis pokalbis mane padrąsino: paprašiau Moriso drauge praleisti kitą savaitgalį. Norėčiau, kad jis su manimi vėl būtų linksmas, nuoširdus, kaip anksčiau, kad prisimintų mūsų praeitį. Pasiūliau sugrįžti į Nansi. Jis atrodė sumišęs ir pri­ slėgtas, lyg nujausdamas, kad anoje pusėje jo laukia scenos. (Norėčiau, kad ji jam įrodytų, jog dalybos neįmanomos.) Jis nepasakė nei taip, nei ne: tai priklausą nuo jo ligonių.

Spalio 27, trečiadienis

Šį savaitgalį jis niekaip negalės ištrūkti iš Paryžiaus. Vadina­ si, Noeli pasipriešino. Aš sukilau; pirmą kartą jo akivaizdoje apsiverkiau. Jis atrodė sukrėstas: - Oi, neverk! Pamėginsiu rasti, kas mane pavaduos! Galop pažadėjo man, kad ras išeitį: jis taip pat norįs tokio savaitgalio. Tai teisybė arba ne. Bet aišku, kad mano ašaros jį sutrikdė. Praleidau valandą priimamajame su Margarita. Ji nekant­ rauja. Kokios ilgos turi būti dienos! Socialinė darbuotoja maloni, bet negali išleisti Margaritos su manim be leidimo, kurio vis nėra. Matyt, iš paprasto aplaidumo, nes aš prisiimu visą atsakomybę.

Palaužta mo t e r i s

161

S p alio 2 8 , k e tv irta d ie n is

Taigi šeštadieniui ir sekmadieniui mes išvykstame. - Išsisukau! - pareiškė jis man pergalingu tonu. Aiškiai didžiavosi atsispyręs Noeli: pernelyg didžiavosi. Vadinasi, kova buvo arši, tad jinai daug jam reiškia. Man jis visą vakarą atrodė jdirgęs. Išgėrė dvi taures viskio vietoj vienos, traukė cigaretę po cigaretės. Perdėtai žvaliai aptari­ nėjo maršrutą; mano santūrumas jį nuvylė: - Tu nepatenkinta? - Žinoma, patenkinta. Buvau patenkinta tik iš dalies. Noeli užėmė tiek vietos jo gyvenime, jog jam tenka grumtis, kad išsivežtų mane sa­ vaitgaliui? 0 aš pati ar laikau ją varžove? Ne. Aš atsisakau kaltinimų, apskaičiavimų, klastos, pergalių, pralaimėjimų. Įspėsiu Morisą: „Su Noeli dėl tavęs aš nesivaržysiu."

Lapkričio 1, pirmadienis

Tai buvo taip panašu į praeitį: beveik patikėjau, kad iš to pa­ našumo atgims praeitis. Mes riedėjome per miglą, paskui po gražia šalta saule. Bar le Diuke, Šen Miljelyje vėl, susijaudinę taip pat, kaip kadaise, apžiūrinėjome Ližjė Rišjė* kūrinius; * L ig ie r R i c h ie r į 1500-1567) - Renesanso pradžios Lotaringijos skulp­ torius. 162

SIMONE

DE

BEAUVOIR

tai aš jį su jais supažindinau; nuo to laiko mes nemažai ap­ keliavome, daug pamatėme, o „Griaučiai“ vis dar stulbina mane. Nansi prieš Stanislovo aikštės groteles pajutau, kaip dilgtelėjo širdį: skausminga laimė - tokia ji buvo keista. Se­ nose provincijos gatvelėse aš spaudžiau jo ranką savojoje, o jis kartais apglėbdavo man pečius. Mes kalbėjomės apie viską, apie nieką ir daug - apie mūsų dukras. Jis negali suprasti, kaip Kolete ištekėjo už Žano Pjero; chemija, biologija - mintyse jis kūręs jai nuosta­ bią karjerą; mes būtume palikę jai visišką jausmų ir seksua­ linę laisvę, ji tai žinojo. Kodėl ji taip susižavėjo tuo vaikinu, tokia vidutinybe, kad net paaukojo jam savo ateitį? - Jai taip gerai, - pasakiau. - Norėčiau, kad būtų kitaip. Liusjenos, jo numylėtinės, išvykimas dar labiau jį nuliū­ dino. Nors ir pritardamas dukros nepriklausomybės sie­ kiams, jis būtų norėjęs, kad ji liktų Paryžiuje, užsiimtų me­ dicina ir taptų jo bendradarbe. - Tada ji nebūtų buvusi nepriklausoma. - Būtų. Būtų turėjusi savo gyvenimą, dirbdama su manimi. Tėčiai niekada neturi tokių dukrų, kokių nori, nes su­ sikuria tam tikrą idėją, prie kurios jos turėtų prisitaikyti. Motinos priima jas tokias, kokios jos yra. Koletei pirmiau­ sia reikėjo saugumo, Liusjenai - laisvės; suprantu jas abi. Kiekviena savaip - Kolete tokia jautri, tokia žmogiška, Liusjena - tokia energinga, tokia graži - jos man atrodo visiškai sėkmingos.

Palaužta mo t e r i s

163

Mes apsistojome tame pačiame viešbutuke kaip prieš dvi­ dešimt metų, ir tai buvo tas pats kambarys - galbūt kitame aukšte. Aš atsiguliau pirma ir žiūrėjau, kaip jis vaikštinėja su savo mėlyna pižama, basas ant nutrinto kilimo. Neatrodė nei linksmas, nei liūdnas. 0 mane apakino vaizdas, šimtus kartų prisimintas, sustingęs, bet nenuvalkiotas, dar tebetviskantis šviežumu: Morisas basomis žingsniuoja tuo kilimu su savo juoda pižama; pasistatęs apykaklę - ji įrėmina jo veidą - jis vaikiškai susijaudinęs šneka, kas ant seilės užeina. Supratau, kad vykau čia vildamasi vėl atrasti tą vyriškį, pametusį galvą iš meilės: jau daug metų nebuvau jo susitikusi, nors visada tą prisiminimą kaip permatomas muslinas dengia vizijos, kurias turiu apie jį susikūrusi. Šį vakarą, kaip tik dėl to, kad aplinka buvo ta pati, per ryšį su tuo žmogumi iš kūno ir krau­ jo, kuris rūkė cigaretę, senasis vaizdinys pažiro į dulkes. Aš atskleidžiau pribloškiantį dalyką: laikas eina. Pravirkau. Jis atsisėdo ant lovos krašto, švelniai mane apkabino: - Brangioji, mano mažyte, neverk, ko verki? Jis glostė man plaukus. Pakšnojo į smilkinį. - Nieko, baigta, - atsakiau. - Viskas gerai. Man buvo gera, kambarys skendėjo malonioje prieblan­ doje, Moriso lūpos, rankos buvo švelnios; mano burna pri­ gludo prie jo, ranka slystelėjo po pižamos švarku. Bet staiga jis pakilo, krūptelėjęs mane atstūmė. Sušnabždėjau: - Aš tau tokia bjauri? - Nekvailiok, brangioji! Aš mirštu iš nuovargio. Grynas oras, pasivaikščiojimas. Man reikia numigti.

164

SIMONE

DE

BEAUVOIR

įsmukau po antklode. Jis atsigulė. Užgesino šviesą. Man rodės, aš kapo dugne, kraujas sustingo gyslose, negaliu pa­ judėti nei verkti. Mes nesimylėjome nuo Muženo; ir dar jei apskritai vadinsime tai mylėjimusi... Užmigau apie ketvirtą ryto. Kai prabudau, jis grįžo į kambarį - apsirengęs; buvo apie devynias. Paklausiau, iš kur pareina. - Prasivaikščiojau. Bet lauke lijo, o jis buvo be lietpalčio, neperšlapęs; jis ėjo skambinti Noeli. Ji reikalavo, kad jis skambintų; jai net neuž­ teko didžiadvasiškumo palikti jį man visam tam nelemtam savaitgaliui. Nutylėjau. Diena slinko lėtai. Abu jautėme, kad stengiamės būti malonūs ir linksmi. Susitarėme vakarienei grįžti į Paryžių ir užbaigti vakarą kine. Kodėl jis mane atstūmė? Prie manęs dar gretinasi gat­ vėje, prisiliečia keliu kine; aš šiek tiek papilnėjau: nedaug. Mano krūtys po Liusjenos gimimo prarado vaizdą; bet prieš dešimt metų jos Morisui atrodė jaudinančios. 0 Kijanas prieš dvejus metus mirtinai troško su manimi pergulėti. Ne. Jei Morisas krūptelėjo, tai todėl, kad jam neina iš galvos Noeli; jis negalėtų mylėtis su jokia kita. Jei jis šitaip pametęs dėl jos galvą ir leidžiasi taip jos apakinamas, viskas kur kas rimčiau, negu man atrodė.

Palaužta mo t e r i s

165

L a p k rič io 3, tre č ia d ie n is

Moriso meilumas man beveik skausmingas: jis apgailestau­ ja dėl to incidento Nansi. Bet daugiau niekada nebučiuoja manęs į lūpas. Jaučiuosi labai nelaiminga.

Lapkričio 5, penktadienis

Laikiausi gerai, bet kokiomis pastangomis! Laimė, Morisas buvo mane įspėjęs. (Bet, nors ir kažin ką sakytų, aš atkakliai įsikibusi nuomonės, kad jis turėjo uždrausti jai ateiti.) Vos nelikau namie; jis užsispyrė: mudu ne taip dažnai kur nors einame, juk aš nenoriu atimti iš savęs to kokteilio, be to, kaip paaiškinti, kodėl manęs nėra? O gal jam atrodė, kad viskas būtų pernelyg aišku? Žiūrėjau į Kutiurjė, Talbo poras, į visus tuos draugus, kurie taip dažnai lankydavosi mūsų namuose, ir svarsčiau, kiek jie žino, jeigu kartais Noeli su Morisu juos priiminėja. Su Talbo Morisas nėra artimas; bet, aišku, po to vakaro, kai šis padarė netaktą telefonu, jis atspėjo, kad vis­ kas dedasi man už nugaros. Nuo Kutiurjė Morisas nieko ne­ slepia. Girdžiu jo sąmokslininkišką balsą: „Aš atseit labora­ torijoje su tavimi/' O kiti, ar jie įtaria? Ak, aš taip didžiavausi mūsų pora: pavyzdine pora. Mes įrodėme, kad meilė gali būti tvari ir neblėstanti. Kiek kartų laikydavau save absoliučios ištikimybės čempione! Pavyzdinė pora subyrėjo į druzgus! Lieka vyras, kuris apgaudinėja žmoną, ir apleista žmona, ku-

166

SIMONE

DE B E A U V O I R

riai meluojama. Ir už tą pažeminimą aš skolinga Noeli. Sun­ ku tuo patikėti. Taip, galbūt ji atrodo gundomai, bet objek­ tyviai - koks akių dūmimas! Ta prislopinta šypsenėlė, kiek pakreipta galva, ta maniera gerte gerti pašnekovo žodžius ir staiga atmetus galvą prapliupti žaviu sidabriniu juoku. Stipri moteris - ir vis dėlto tokia moteriška. Su Morisu ji elgėsi taip pat, kaip pernai pas Dianą: santūri ir sykiu artima, o jis atro­ dė lygiai toks pat paikai sužavėtas. Ir kaip pernai toji kvaiša Liusė Kutiurjė spoksojo į mane, atrodo, sumišusi. (Ar pernai Morisas jau buvo Noeli suviliotas? Ar tai krito į akis? Taip, pastebėjau, koks jis apsalęs, bet man nė netoptelėjo, kad tai gali turėti padarinių.) Linksmai jai pasakiau: - Noeli Gerar man atrodo žavinga. Morisas turi skonį. ji išpūtė akis: -A k , jūs žinote?! - 0 kaipgi! Pakviečiau ją kitą savaitę išgerti taurelės. Norėčiau išsi­ aiškinti, kas žino, kas nežino, nuo kada. Ar jie manęs gailisi? Ar šaiposi? Galbūt aš ribota, bet norėčiau, kad jie visi išmir­ tų ir taip dingtų tas pasigailėtinas paveikslas, kurį jie dabar turi apie mane susidarę.

Lapkričio 6, šeštadienis

Pokalbis su Morisu išmušė mane iš vėžių, nes jis buvo ra­ mus, draugiškas ir atrodė nuoširdus. Prabilusi apie vaka­

Palaužta mo t e r i s

167

rykštį kokteilį, aš jam išklojau - taip pat visai nuoširdžiai kuo mane trikdo Noeli. Pirmiausia, man nepatinka advokato profesija; už pinigus ginamas bet koks tipas, net jei teisy­ bė kieno nors kito pusėje. Tai gėdinga. Morisas atsakė, kad Noeli savo profesija verčiasi labai žaviai, kad nesiima bet kokio atvejo, kad taip, iš turtuolių užsiprašo didelių hono­ rarų, bet yra daugybė žmonių, kuriems ji pagelbsti už dyka. Netiesa, kad ji savanaudė. Vyras padėjo jai įsigyti kabine­ tą: kodėl ne, jeigu jie išsaugojo puikius santykius? (Bet ar ji juos išsaugojo ne tam, kad jis apmokėtų jos kabinetą?) Ji nori prasisiekti: nieko smerktino, jei pasirenki priemones. Čia aš nebeištvėriau: - Ir taip sakai tu - o juk pats niekad nesistengei prasi­ siekti. - Jei ryžausi specializuotis, vadinasi, man jau buvo įgri­ sęs tas sąstingis. - Visų pirma, nebuvo jokio sąstingio. - Intelektualine prasme buvo. Aš toli gražu neišspaudžiau iš savęs visko, ką galiu. - Tebūnie. Tačiau tu juk veikei ne iš karjerizmo paskatų: norėjai ugdyti intelektą, spręsti tam tikras problemas. Tai nebuvo pinigų ir karjeros klausimas. - Prasisiekti advokatui - taip pat kas kita, negu pinigai ir reputacija; gini teisme vis įdomesnius atvejus. Pasakiau, kad ir kaip ten būtų, Noeli be galo svarbus aukštuomenės gyvenimas. - Ji daug dirba, jai reikia atsipalaiduoti, - atsakė jis man.

168

SIM ONE

DE B E A U V O I R

- Bet kodėl oficialios iškilmės, generalinės repeticijos, madingi restoranai? - visa tai man atrodo beprasmiška. - Beprasmiška? Kodėl? Visos pramogos kažkuo bepras­ miškos.

Tai mane pribaigė. Tas, kuris ne mažiau už mane neken­ čia aukštuomenės gyvenimo! - Galų gale pakanka penketą minučių jos paklausyti, ir suprasi, kad Noeli - nieko autentiško. - Autentiško... ką tai reiškia? Šitą žodį buvo taip įsikandę. - Ir tu pats pirmas. Jis nutylėjo. Aš neatlyžau: - Noeli man primena Marisę. - Ne, ne. - Patikėk, panaši į ją; iš tų žmonių, kurie niekad nestab­ telės pažvelgti į saulėlydį. Jis nusijuokė: - Žinai, nebedažnai stabteliu ir aš. - Na jau! Tu ne mažiau už mane mėgsti gamtą. - Tarkime. Bet nesuprantu, kodėl visų skonis turėtų būti toks kaip mūsų. Jo nesąžiningumas mane papiktino. - Klausyk, - pasakiau, - turiu tave įspėti dėl vieno daly­ ko: aš nesivaržysiu dėl tavęs su Noeli; jeigu ji tau geriau už mane, tavo reikalas. Aš nekovosiu. - Kas tau liepia kovoti? Aš nekovosiu. Bet staiga man pasidarė baisu. Ar galėtų

Palaužta mo t e r i s

169

būti, kad Morisui ji geresnė negu aš? Toji mintis man niekuo­ met nebuvo šovusi į galvą. Žinau, kad man būdinga - gerai, atsisakykime žodžio „autentiškumas", gal jis ir pretenzin­ gas - tam tikra kokybė, kurios stinga jai. „Tu aukštos koky­ bės", - didžiuodamasis sakydavo man tėtis. Morisas taip pat, tik kitais žodžiais. Šitą kokybę aš pirmiausia ir vertinu žmo­ nėse - Moriso, Izabelės; Morisas - kaip aš. Ne. Negali būti, kad jam labiau už mane patiktų kažkas tokio dirbtinio kaip Noeli. Ji „cheap",’ kaip sako anglai. Bet man neramu, kad jis taikstosi su tiek dalykų, kurie man atrodo nepriimtini. Pir­ mą kartą suvokiau, kad tarp mūsų atsirado properša.

Lapkričio 10, trečiadienis

Užvakar paskambinau Kijanui. Ak, aš tuo nesididžiuoju. Man reikėjo įsitikinti, ar dar galiu patikti kokiam nors vyrui. Įrodymas gautas. Ir kas man iš to? Dėl to nepradėjau labiau patikti pati sau. Aš anaiptol nepasiryžau su juo pergulėti: nei to nedary­ ti. Nemažai laiko skyriau savo tualetui: įsibėriau kvapiųjų druskų į vonią; nusilakavau kojų nagus. Apgailėtina! Per dvejus metus jis nesenstelėjo, tik tapo rafinuotesnis, jo veidas Įdomesnis. Buvau pamiršusi, kad jis toks gražus. Ko gero, jis taip suskato mane kviesti ne todėl, kad niekam būtų

* Pigus (angį.). 170

SIMONE

DE B E A U V O I R

nepatikęs. Gal tai praeities prisiminimai, ir aš bijojau - labai bijojau - kad jis nenusiviltų. Bet ne. - Ar jūs laimingas? - Būčiau, jei dažniau matyčiau jus. Viskas dėjosi jaukiame restorane už Panteono: senos Naujojo Orleano plokštelės, itin savotiški atlikėjai, - geras repertuaras, anarchistinis stilius. Kijanas pažinojo beveik visus salėje: dailininkus, kaip ir jis pats, skulptorius, muzi­ kantus, daugiausia jaunimą. Ir padainavo, pritariant gitarai. Prisiminė, kokios plokštelės, kokie patiekalai man patiko; nupirko rožę; buvo be galo lipšnus, ir aš suvokiau, kaip to dabar stinga Morisui. Ir žarstė man tuos kiek kvailokus komplimentėlius, kurių nebegirdžiu: apie mano rankas, mano šypseną, balsą. Po truputį leidausi užliūliuojama to švelnu­ mo. Pamiršau, kad Morisas dabar šypsosi Noeli. Galų gale aš taip pat gavau savo dalį šypsenų. Ant popierinės servetėlės jis nupiešė dailų mano portretėlį: aš tikrai neatrodau kaip sena griuvena. Truputį išgėriau - nedaug. Ir kai jis įsiprašė pas mane išgerti taurelės, sutikau. (Buvau jam sakiusi, kad Morisas užmiestyje.) Pripyliau mums abiem viskio. Jis ne­ judėjo, bet jo akys vis sekiojo mane. Man atrodė absurdiš­ ka matyti jį įsitaisiusį toje vietoje, kur visada sėdi Morisas; mano žvalumas išblėso. Suvirpėjau. - Jums šalta. Jkursiu ugnį. Jis puolė prie židinio taip veržliai ir nerangiai, kad nuver­ tė medinę statulėlę, kurią su Morisu pirkome Egipte ir kurią taip mėgstu. Riktelėjau: ji perskilo pusiau!

Palaužta mo t e r i s

171

- Aš ją sutaisysiu, - pasakė jis, - tai labai paprasta. Bet atrodė nusiminęs; matyt, dėl mano šūksnio; rikte­ lėjau aš labai garsiai. Netrukus pasakiau esanti pavargusi, turiu eiti gulti. - Kada vėl pasimatysime? - Aš jums paskambinsiu. - Nepaskambinsite. Paskirkime pasimatymą dabar. Nurodžiau pirmą pasitaikiusią dieną. Aš ją atšauksiu. Jis išėjo, o aš likau paikai stovėti su perskilusia statulėle abie­ jose rankose. Ir apsipyliau ašaromis. Morisas, man rodos, susiraukė, kai pasakiau, kad buvau susitikusi su Kijanu.

Lapkričio 13, šeštadienis

Man tolydžio dingojasi, kad pasiekiau dugną. 0 paskui dar giliau grimztu į dvejones ir sielvartą. Liusė Kutiurjė leidosi užspendžiama kaip vaikas, net svarstau, ar nepadarė to ty­ čia... Ta istorija trunkanti jau daugiau kaip metai. Ir spalio mėnesį Noeli buvo su juo Romoje! Dabar aš suprantu, kas atsispindėjo Moriso veide Nicos oro uoste: nerami sąžinė, gėda, baimė būti pričiuptam. Mes esame linkę kliautis nuo­ jauta po viskam. Bet čia aš nieko neprasimanau. Kažką nu­ jaučiau, nes kylantis lėktuvas pervėrė man širdį. Mes nuty­ lime nemalonumus, nerimą, kuriems apibūdinti nerandame žodžių, bet kurie egzistuoja.

172

SIMONE

DE B E A U V O I R

Palikusi Liusę ilgai žingsniavau, pati nežinodama, kur. Buvau apkvaitusi. Dabar suprantu: žinia, kad Morisas guli su kita moterimi, mane ne taip ir nustebino. Nevisiškai atsitiktinai aš paklausiau: Ar tavo gyvenime yra moteris? Nesuformuluotas, neapibrėžtas, neapčiuopiamas, šis spė­ jimas dūlavo tuštumoje pro Moriso išsiblaškymą, jo atito­ limą, šaltumą. Būtų perdėta sakyti, kad aš nujaučiau. Bet galų gale nenukritau iš padebesių. Kol Liusė man kalbėjo, aš kritau, kritau, kol pasijutau visiškai sudužusi. Šio atra­ dimo nusmelkta turiu peržvelgti visus tuos metus: Mori­ sas sanguliauja su Noeli. Tai ilgas romanas. Kelionė į Elzasą, į kurį mes nenuvažiavome. Pasakiau: „Aš aukojuosi dėl leukemijos išgydymo.“ Vargšė kvaišelė! Paryžiuje jį laikė Noeli. Per vakarienę pas Dianą juodu jau buvo meilužiai, ir Liusė tai žinojo. 0 Diana? Pabandysiu ją patraukti už liežu­ vio. Kas žino, gal visas tas reikalas prasidėjo dar anksčiau? Prieš dvejus metus Noeli buvo susidėjusi su Luji Bernaru; bet gal ji buvo užmezgusi kelis romanus. Kai pagalvoju, kad esu priversta spėlioti! Ir kalba čia sukasi apie Morisą ir mane! Visi draugai, aišku, žinojo! Ak, koks skirtumas?! Man neberūpi, ką pasakys žmonės. Aš per daug priblokšta iš pagrindų. Man nusispjaut, kaip atrodysiu jų akyse. Svar­ bu išgyventi. „Tarp mūsų niekas nepasikeitė!“ Kokias iliuzijas aš kū­ riau išgirdusi šią frazę. Jis norėjo pasakyti, kad niekas ne­ pasikeitė, nes jau metus mane apgaudinėja? O gal apskritai nieko nenorėjo pasakyti?

Palaužta mo t e r i s

173

Kodėl jis man melavo? Manė, kad neįstengsiu ištverti tie­ sos? Ar gėdijosi? Tai kodėl galiausiai pasakė? Matyt, dėl to, kad Noeli pavargo nuo to slapukavimo? Ką ir sakyti, tai, kas mane ištiko, siaubinga.

Lapkričio 14, sekmadienis

Ak, gal jau geriau būčiau patylėjusi. Bet aš niekada nie­ ko neslėpiau nuo Moriso, bent jau nieko rimto. Negalėjau užgniaužti širdyje jo melo ir savo nevilties. Jis trinktelėjo kumščiu j stalą: „Visa tai piktos paskalos!" Jo veidas mane sukrėtė. Aš pažįstu tą veidą, pagautą pykčio, aš jį myliu; kai Moriso reikalaujama nusižengti principams, jo lūpos persikreipia, žvilgsnis darosi atšiaurus. Bet šį kartą tai skirta man ar beveik man. Ne, Noeli nebuvo su juo Ro­ moje. Ne, iki rugpjūčio jis su ja negulėjo. Retsykiais su ja pasimatydavęs, juos galėjo sutikti kartu, bet tai dar nieko nereiškia. - Niekas jūsų nebuvo sutikęs; bet tu viską pasisakei Kutiurjė, o tas papasakojo Liusei. - Aš pasakiau, kad susitikinėju su Noeli, o ne kad su ja miegu. Liusė viską iškraipė. Tuojau pat paskambink Kutiurjė ir paklausk jo. - Puikiai žinai, kad tai neįmanoma. Aš pravirkau. Buvau pažadėjusi sau neverkti, bet pravir­ kau. Pasakiau:

174

SIMONE

DE B E A U V O I R

- Verčiau būtum man viską pasakęs. Žinodama, kokia iš tiesų padėtis, gal būčiau pasistengusi ištverti. Bet įtarinėti nieko nežinant nepakenčiama. Jei tave su Noeli siejo tik pa­ simatymai, kodėl nuo manęs slėpei? - Gerai. Pasakysiu tau visą tiesą. Bet tada patikėk ma­ nimi. Pernai aš tris kartus pergulėjau su Noeli, ir tai tikrai nėra svarbu. Romoje su ja nebuvau. Tu manim tiki? - Nežinau. Tu man tiek primelavai! Jis plačiai skėstelėjo rankomis iš nevilties: - Ką man padaryti, kad tave įtikinčiau? - Tu negali nieko padaryti.

Lapkričio 16, antradienis

Kai jis įeina, kai man šypsosi, kai mane bučiuoja sakydamas: „Sveika, brangioji", - tai Morisas: jo gestai, veidas, jo šiluma, kvapas. Ir akimoju mane užplūsta begalinis švelnumas: jis čia. Tuo ir tenkintis, nesistengti žinoti: aš beveik suprantu Dianą. Bet tai stipriau už mane. Man rūpi sužinoti, kas de­ dasi. 0 labiausiai - kada jis vakarais iš tikrųjų eina į labora­ toriją? Kada pas ją? Negaliu paskambinti, jis supras ir įsius. Pasekti jį? Išsinuomoti automobilį ir jį pasekti? Ar tik patik­ rinti, kur jo automobilis? Tai niekinga, tai žema. Bet man reikia išsiaiškinti. Diana sako nieko nežinanti. Paprašiau jos ką nors išpešti iš Noeli:

Palaužta mo t e r i s

175

- Ji pernelyg klastinga ir nieko nepasakos. - Jūs žinote apie jų romaną iš manęs. Jei taip pasakysite, ji bus priversta ką nors atsakyti. Vis dėlto ji man pasižadėjo apsiklausinėti apie Noeli: jos turinčios bendrų pažįstamų. O, jei atskleisčiau ką nors, kas ją sužlugdytų Moriso akyse! Beprasmiška kabinėtis prie Liusės Kutiurjė. Morisas bus ją pamokęs per jos vyrą. O tas pasakys Morisui, kad vėl bu­ vau su ja susitikusi... Ne, tai būtų netaktiška.

Lapkričio 18, ketvirtadienis

Kai aš pirmą kartą nuėjau Moriso sekti prie laboratorijos, automobilis stovėjo aikštelėje. Antrą kartą ne. Aš liepiau nuvežti mane prie Noeli namų. Ilgai ieškoti nereikėjo: smū­ gis tiesiai į širdį! Aš taip mėgau mūsų automobilį - ištikimą gyvulėlį, tokį šiltą, raminamą; ir staiga jis tapo mano išda­ vystės įrankiu; pajutau jam neapykantą. Apkvaitusi stovė­ jau tarpuvartėje. Norėjau netikėtai išdygti prieš Morisą, kai jis išeis iš Noeli namų. Jį tai tik įsiutintų, bet aš buvau tokia paklaikusi, kad turėjau ką nors daryti, nesvarbu ką. Sam­ protavau. Mąsčiau: „Jis meluoja, kad mane patausotų. Jei jis mane tausoja, vadinasi, aš jam rūpiu. Gal būtų blogiau, jeigu jam būtų vis tiek." Beveik pavyko save įtikinti, ir čia gavau antrą smūgį tiesiai į širdį: juodu išėjo drauge. Pasi­ slėpiau. Jie manęs nepastebėjo. Pėsčiomis patraukė bulvaru

176

SIMONE

DE B E A U V O I R

iki didelės aludės. Žingsniavo susikibę už parankių, greitai, juokdamiesi. Būčiau galėjusi šimtus kartų juos įsivaizduoti žingsniuojančius susikibusius už parankių, besijuokiančius. Bet neįsivaizdavau. Neką labiau, negu iš tiesų įsivaizduočiau juos lovoje - man stinga drąsos. 0 matyti - kas kita. Ėmiau virpėti. Nors buvo šalta, prisėdau ant suolelio. Ilgai virpė­ jau. Grįžusi atsiguliau, o kai jis vidurnaktį sugrįžo, apsime­ čiau mieganti. Bet kai jis man vakar vakare pranešė: „Einu į laboratori­ ją", aš paklausiau: - Tikrai? - Žinoma. - Šeštadienį tu buvai pas Noeli. Jis pažvelgė į mane taip šaltai, kad tai buvo dar baisiau už pyktį: - Tu mane šnipinėjai! Mano akys paplūdo ašaromis: - Tai mano gyvenimas, mano laimė. Turiu žinoti tiesą. 0 tu ir toliau man meluoji! - Stengiuosi išvengti scenų, - atšovė susierzinęs. - Aš nekeliu scenų. -Ne? Jis vadina scena kiekvieną mūsų pasiaiškinimą. Ir galop, kadangi jam prieštaravau, aš prabilau garsiau, ir įvyko scena. Aš vėl prašnekau apie Romą. Jis vėl paneigė. Ar ji ten buvo? Ar, atvirkščiai, ji buvo Ženevoje? Mane graužia nežinia.

Palaužta mo t e r i s

177

L a p k rič io 2 0 , šeštad ien is

Scenoms - ne. Bet aš nerangi. Nesitvardau, žarstau replikas, kurios jį erzina. Reikia pripažinti: vos jis pareiškia kokią nors nuomonę, aš šoku tvirtinti priešingai, įsitikinusi, kad tą nuomonę jam įpiršusi ji. Iš teisybės neturiu nieko prieš opmeną. Bet Moriso pataikavimas tam „optiniam sadizmui" mane siutino: aišku, į tą parodą jį pasiuntė Noeli. Kvailai spyriojausi, kad tai ne tapyba, o kadangi jis ginčijosi, aš jį užsipuoliau: ar jis tikisi atjaunėsiąs, eidamas iš proto dėl kiekvieno mados dvelktelėjimo? - Be reikalo pyksti. - Pykstu, nes taip nori būti madingas, kad visai prarandi kritinį požiūrį. Nieko neatsakęs jis patraukė pečiais. Aplankiau Margaritą. Praleidau nemažai laiko su Kolete. Bet nėra ko apie tai kalbėti.

Lapkričio 21, sekmadienis

Apie savo romaną su Morisu Noeli - bent pasak Dianos, kuria aš nelabai pasitikiu - tik tuščiažodžiaujanti. Padėtis esanti visiems opi, bet veikiausiai pavyks rasti pusiausvyrą. Aš, žinoma, labai puiki moteris, tačiau vyrai mėgsta įvairo­ vę. Kaip ji įsivaizduoja ateitį? Ji atsakė: „Pagyvensim - pa­ matysim" ar kažką panašaus. Buvo budri.

178

SIMONE

DE

BEAUVOIR

Diana man papasakojo vieną istoriją, tačiau pernelyg miglotą, kad ja pasinaudočiau. Noeli vos nestojusi prieš Drausmės tarybą, mat prisigretinusi prie vienos kolegės kliento, solidaus kliento, ir šis atsiėmęs iš tos kolegės bylą ir perdavęs ją Noeli. Tokios priemonės Teisingumo rūmuose laikomos neleistinomis, o Noeli tai jau nebe pirmas kartas. Bet Morisas man atrėžtų: „Piktos paskalos!" Pasakiau jam, kad Noeli dukra skundžiasi, jog motina ja nesirūpina. - Visos tokio amžiaus mergaitės skundžiasi motinomis: prisimink savo vargus su Liusjena. Iš tiesų Noeli anaiptol neapleidusi savo dukros. Ji moko ją gyventi savarankiškai ir yra teisi. Tai buvo akmuo į mano daržą. Jis dažnai šaipydavosi, kad aš - tikra perekšlė. Kelis kartus net buvome dėl to susibarę. - Ar tos mažytės nejaudina, kad kažkoks vyras leidžia naktis jos motinos lovoje? - Butas didelis, o Noeli labai atsargi. Beje, nuo dukros ji neslepia, kad po skyrybų jos gyvenime esama vyrų. - Keistas motinos atviravimas dukrai. Tiesą sakant, argi tau tai neatrodo šiek tiek skandalinga? - Ne. - Neįsivaizduočiau tokių santykių su Kolete ir Liusjena. Jis nutylėjo; ta tyla aiškiai bylojo, kad Noeli auklėjimo metodai kur kas pranašesni už manuosius. Mane tai užgavo: aiškiau negu aišku, kad Noeli elgiasi taip, kaip jai patogiau­ sia, - nesirūpina vaiko interesais. O aš visada dariau prie­ šingai.

Palaužta mo t e r i s

179

- Na, žinoma, - tariau, - viskas, ką daro Noeli, - gerai. Jis nekantriai numojo ranka: - Ak, nekalbėk man visą laiką apie Noeli. - Kaip to išvengti? Ji - tavo gyvenime, o tavo gyvenimas man rūpi. - Na, kas rūpi, o kas ir nerūpi. - Kas nerūpi? - Mano profesinis gyvenimas, atrodo, tau nerūpi. Apie jį tu niekada nekalbi. Tai buvo klastingas kontrpuolimas. Jis puikiai žino, kad specializuodamasis perėjo į sritį, kur negaliu stebėti jo veiksmų. - Ką galėčiau apie tai pasakyti? Tavo tyrinėjimai mane absoliučiai pranoksta. -

Tu neskaitai netgi mano mokslo populiarinimo

straipsnių. - Medicina niekada nedomino manęs kaip mokslas. Mane traukė gyvas ryšys su ligoniais. - Vis dėlto galėtum pasmalsauti, ką aš darau. Jo balse pasigirdo pagieža. Švelniai jam nusišypsojau. - Juk myliu ir vertinu tave, nepaisydama to, ką tu darai. Jei tapsi garsiu mokslininku, įžymybe ir visa kita, manęs tai nenustebins - tu tikrai to vertas. Bet prisipažįstu, mano nuomone, tau nieko tai nepridės. Nesupranti? Jis taip pat nusišypsojo man: - Na, taip. Jis ne pirmą kartą skundžiasi mano abejingumu jo kar­

180

SIMONE

DE B E A U V O I R

jerai, ir iki šiol buvo neprošal, kad truputį irzta. Ūmai man toptelėjo, kad tas abejingumas netaktiškas. Noeli skaito jo straipsnius, komentuoja, kiek palenkusi galvą, sužavėta, su šypsniu lūpose. Bet kaip man pakeisti savo elgseną? Tai būtų baltais siūlais siūta. Visas tas pokalbis buvo slogus. Ne­ abejoju, kad Noeli nėra gera motina. Tokia sausa, tokia šalta moteris negali duoti dukrai to, ką aš daviau saviškėms.

Lapkričio 22, pirmadienis

Ne, nereikia stengtis persekioti Noeli jos srityje, verčiau grumtis savojoje. Morisas jautriai reaguodavo į visus rūpes­ čius, kuriais buvau jį apsupusi, o aš jį apleidau. Visą dieną tvarkiau mūsų spintas. Supakavau žiemai vasarinius dra­ bužius, ištraukiau iš naftalino ir išvėdinau žieminius, per­ žiūrėjau juos. Rytoj eisiu pirkti puskojinių, megztinių, piža­ mų, kurių jam trūksta. Ir dar reikėtų dviejų gerų batų porų; rinksimės juos drauge, kai tik jis atras laisvą minutę. Pilnos spintos, kuriose kiekvienas daiktelis savo vietoje, taip rami­ namai veikia. Gausa, saugumas... Krūvos plonų nosinių, koji­ nių, nertinių - atrodo, ateitis negalėtų manęs nuvilti.

Palaužta mo t e r i s

181

L a p k rič io 23, a n tra d ie n is

Man net negera iš gėdos. Reikėjo apie tai pagalvoti. Grįžusio namo pietų Moriso veidas buvo kaip blogiausiomis jo die­ nomis. Beveik išsyk jis man išpyškino: - Tu be reikalo pasikliauji savo drauge Diana. Noeli papa­ sakojo, kad ji atlieka tikrą tyrimą - tarp advokatų ir bendrų judviejų pažįstamų. Ir visur šneka, kad ją įpareigojusi tu. Aš užraudau, jaučiausi įskaudinta. Morisas niekad ma­ nęs nesmerkdavo, su juo aš buvau saugi: ir štai aš prieš jį kaltininkė, kaip liūdna! - Tik pasakiau, kad norėčiau sužinoti, kas per viena Noeli. - Verčiau būtum paklaususi manęs, užuot kursčiusi pa­ skalas. Manai, aš nematau, kokia yra Noeli? Žinau jos trūku­ mus ne blogiau nei privalumus. Aš ne įsimylėjęs mokinukas. - Bet nemanau, kad tavo nuomonė būtų itin objektyvi. - Ir manai, kad Diana ir jos draugužės objektyvios? Jos tikros piktavalės. Gali neabejoti, nepagailės ir tavęs. - Gerai, - tariau. - Pasakysiu Dianai prikąsti liežuvį. - Labai patarčiau! Jis pasistengė nukreipti pokalbį. Mandagiai šnektelėjo­ me. Bet aš degu iš gėdos. Pati pažeminau save jo akyse.

182

SIM ONE

DE B E A U V O I R

L a p k rič io 2 6 , p e n k ta d ie n is

Nebegaliu prieš Morisą jaustis kitaip kaip prieš teisėją. Jis kažką apie mane galvoja, o ką - nesako: dėl to man stačiai svaigsta galva. Taip ramiai žiūrėjau į save jo akimis. Net ki­ taip savęs nematydavau - tik jo akimis: paveikslas gal per daug įteiklus, bet apskritai jame atpažindavau save. Dabar svarstau: ką jis mato? Ar atrodau jam ribota, pavydi, plepi ir net klastinga, nes atlieku tyrimą jam už nugaros? Tai ne­ teisinga. Jis taip daug atleidžia Noeli, tad ar negali suprasti neramaus mano susidomėjimo ja? Nekenčiu paskalų; aš jas pakursčiau, tegu, bet turiu kuo pasiteisinti. Beje, tos istori­ jos jis nebemini; tikras džentelmenas. Tačiau suvokiu, kad su manim atvirai nebešneka. Kartais atrodo, kad jo žvilgs­ nyje matau... na, ne visai gailestį; sakyčiau, pašaipėlę? (Tas keistas žvilgsnis, kurį jis į mane metė, kai papasakojau jam apie savo pasimatymą su Kijanu.) Taip, lyg regėtų mane kiaurai ir aš jam atrodyčiau apgailėtina ir truputį juokinga. Pavyzdžiui, jis užklupo mane klausantis Štokhauzeno'; nu­ taisęs keistą toną paklausė: - Žiūrėk! Kimbi į moderniąją muziką? - Izabelė paskolino savo mėgstamas plokšteles. - Ji mėgsta Štokhauzeną? Naujiena. - Taip, naujiena. Kartais skonis tobulėja. - 0 tau patinka?

* Karlheinzas Stockhausenas (1928-2007) - vokiečių kompozitorius. Palaužta mo t e r i s

183

- Ne. Aš čia nieko nesuprantu. Jis nusijuokė, pabučiavo mane, tarsi mano nuoširdumas būtų jį nuraminęs. Iš tiesų jis buvo apskaičiuotas. Supratau jį nuvokiant, kodėl aš klausausi tos muzikos, ir nebūtų ma­ nimi patikėjęs, jei būčiau tvirtinusi, kad ja mėgaujuosi. Rezultatas: aš neišdrįsiu pasikalbėti su juo apie neseniai perskaitytas knygas, nors iš tiesų kai kurie tų „naujųjų ro­ manų" man patiko. Jis iš karto pagalvotų, kad noriu pranok­ ti Noeli. Kaip viskas darosi sudėtinga, vos atsiranda slaptų minčių! Painus pasiaiškinimas su Diana. Ji saikstosi savo vaikais niekam nesakiusi, kad informaciją renkanti man. Matyt, pa­ čiai Noeli taip pasirodė. Diana prisipažino patikėjusi vienai draugei: „Taip, šiuo metu aš domiuosi Noeli Gerar." Bet tai anaiptol manęs nekompromituoja. Žinoma, ji buvo nerangi. Paprašiau jos baigti tą apklausą. Ji atrodė įsižeidusi.

Lapkričio 27, šeštadienis

Aš turiu išmokti tvardytis, būti apdairi, tačiau tai taip sveti­ ma mano prigimčiai! Buvau nuoširdi, atvira - ir rami, o da­ bar mano širdis pilna nerimo ir pagiežos. Kai jis vos pakilęs nuo stalo atsivertė žurnalą, man toptelėjo: „Pas Noeli jis taip nesielgia", ir nesusivaldžiusi piktai leptelėjau: - Pas Noeli taip nesielgtum! Jo akys žybtelėjo.

184

SIM ONE

DE B E A U V O I R

- Tik norėjau užmesti akį į vieną straipsnį, - atsiliepė oriai. - Nesišiaušk šitaip dėl niekų. - Aš nekalta: viskas mane erzina. Stojo tyla: prie stalo aš jam pasakojau, ką veikiau dieną, ir neturėjau ko pasakyti. Jis stengėsi man padėti: - Baigei Vaildo „Laiškus"? - Ne. Nebeskaičiau. - Sakei, įdomu... - Kad tu žinotum, kaip man nusispjaut į Vaildą ir kaip neturiu noro apie jį kalbėti! Bibliotekos muzikos skyriuje buvau pasiėmusi vieną plokštelę. - Nori, pasiklausom kantatos, kurią parsinešei? - Gerai. Ilgai neklausiau - rauda smaugė man gerklę; muzika da­ bar buvo tik alibis. Mes nebeturėjome ką vienas kitam pasa­ kyti, kamuojami tos pačios istorijos, apie kurią jis nenorėjo kalbėti. Kantriai manęs paklausė: - Ko tu verki? - Nes tau su manim nuobodu. Nes mudu nebegalime kal­ bėtis. Tu pastatei tarp mūsų sieną. - Tai tu ją statai nesiliaudama aimanuoti. Kasdien po truputį vis labiau grimztu į neviltį. Aš to ne­ norėčiau. Ir vis dėlto kažkokia mano dalis to nori. Kai jis atrodo linksmas ir nerūpestingas, mąstau: „Tai pernelyg paprasta." Ir bet kokia dingstis gera sudrumsti jam ramybę.

Palaužta mo t e r i s

185

L a p k rič io 30, p irm a d ie n is

Stebėjausi, kad Morisas dar neužsiminė apie slidinėjimą. Grįžtant iš kino vakar vakare paklausiau, kur šiemet norė­ tų važiuoti. Jis, regis, išsisukinėdamas atsakė dar apie tai negalvojęs. Užuodžiau kažką įtartino. Pamažu įgyju uoslę; beje, tai nesunku: visada būna kas nors įtartino. Aš neat­ lyžau. Jis išpyškino labai greitai, nežiūrėdamas į mane: - Važiuosim, kur norėsi, bet turiu įspėti, kad tikiuosi ke­ letą dienų praleisti Kurševelyje su Noeli. Visada tikiuosi blogiausio, ir visada būna blogiau, nei ti­ kiuosi: - Kiek dienų? - Dešimt. - O kiek laiko praleisi su manim? - Dešimt dienų. - Čia tai bent! Atimi iš manęs pusę mūsų atostogų ir ati­ duodi jas Noeli! Pyktis užkando man žadą. Vos pavyko išspausti: - Jūs nusprendėte tai drauge, nepasitarę su manimi? - Ne, aš su ja apie tai dar nekalbėjau, - atsakė jis. - Ką gi! Daryk taip ir toliau! Ir nekalbėk, - mestelėjau. Jis oriai tarė: - Man svarbios tos dešimt dienų su ja. Tuose žodžiuose nuaidėjo vos pridengtas grasinimas: jei iš manęs jas atimsi, mūsų atostogos kalnuose virs pra­ garu. Buvo atgrasu, kad nusileisiu tam šantažui. Gana nuo-

186

SIMONE

DE B E A U V O I R

laidžiauti! Iš to nebus jokios naudos; bjauriuosi pati savimi. Reikia žvelgti tiesai į akis. Tai ne nuotykis. Jo gyvenimas su­ sideda iš dviejų dalių, ir aš nesu geresnioji iš jų. Gana. Tuo­ jau jam pasakysiu: „Ji arba aš."

Gruodžio 1, antradienis

Taigi neklydau: jis manipuliavo manimi. Prieš lemtingą pri­ sipažinimą mane „nualsino", kaip nualsinamas ar užvaiko­ mas bulius. Įtartinas prisipažinimas - pats savaime gudry­ bė. Ar juo tikėti? Juk nebuvau apakusi aštuonerius metus. Paskui jis pasakė, kad tai buvo netiesa. Ar jis ir dabar meluo­ ja? 0 kur tiesa? Ar jos dar esama? Kaip aš įsiutau! Ar tikrai buvau tokia užgauli? Nelabai prisimeni, ką sakai, ypač kai esi tokios būklės. Iš tikrųjų no­ rėjau jį įžeisti; man pernelyg gerai pavyko. O juk pradėjau labai ramiai: - Aš nenoriu dalybų; reikia rinktis. Jis atrodė prislėgtas, tarsi galvotų: „Na, štai! Taip ir turėjo atsitikti! Kaip man išsisukti?" Ir prabilo labiausiai kerinčiu savo balsu: - Prašau tavęs. Nereikalauk manęs nutraukti ryšių su Noeli. Ne dabar. - Taip, dabar. Ta istorija jau ganėtinai užsitęsė; aš ir taip per ilgai ją pakenčiau. Karingai pažvelgiau į jį.

Palaužta mo t e r i s

187

- Nagi, kas tau svarbiau? Ji ar aš? - Aišku, tu, - atsakė jis vangiai. Ir pridūrė: - Bet man svarbi ir Noeli. Mane užplūdo įniršio banga: - Tai pasakyk tiesą. Ji tau svarbesnė! Na ką gi! Keliauk pas ją. Išeik. Išeik tučtuojau. Pasiimk daiktus ir eik. Ištraukiau iš spintos jo lagaminą, bet kaip suverčiau į jį baltinius, nuėmiau pakabas. Jis čiupo mane už rankos: „Liaukis!“ Aš nesilioviau. Norėjau, kad jis išeitų: tikrai norė­ jau, buvau nuoširdi. Nuoširdi, nes tuo netikėjau. Tarsi kokia šleikšti psichodrama, kurioje vaidinama tiesą. Tai tiesa, bet ji vaidinama. Riktelėjau: - Eik pas tą kekšę, tą intrigantę, tą neaiškią advokatėlę! Jis nutvėrė mane už rankos: - Atsiimk savo žodžius. - Ne. Ji bjauri boba. Tu užkibai už jos meilikavimų. Ji tau geresnė už mane iš tuštybės. Tu aukoji mūsų meilę savo tuš­ tybei. Jis man kartojo: „Nutilk.“ Bet aš nenutilau. Pakrikai išrė­ žiau jam viską, ką manau apie Noeli, taip pat apie jį. Taip, ne­ aiškiai prisimenu. Pasakiau, jog jis leidžiasi, kad jam dumtų akis kaip kokiai menkystei, kad pasidarė snobas ir karjeris­ tas, kad jis - nebe žmogus, kurį mylėjau, kad kadaise turė­ jęs širdį, aukojęsis kitiems, o dabar surambėjęs, savanaudis, kuriam rūpi tik karjera. - Kas savanaudis? - užriko jis. Ir perrėkė mane. Tai aš savanaudė - aš, be atodairos pri-

188

SIMONE

DE B E A U V O I R

vertųsi jį mesti internatūrą, norėjusi, kad jis visą gyvenimą būtų vidutinybė, kad išlaikytų jį namuose, pavyduliavusi jo darbui: kastruotoja... Suklikau. Internatūrą metė jis pats. Jis mane mylėjo. Taip, bet nenorėjo iš karto vesti, aš tai žinojusi - ir dėl kūdikio bū­ tume galėję rasti išeitį. - Nutilk! Mes buvome laimingi, nepaprastai laimingi: tu sakei, kad gyveni tik mūsų meilei. - Teisybė: tu man nepalikai nieko kito. Reikėjo pagalvoti, kad vieną dieną tai virs man kančia. O kai panorau išsilais­ vinti, iš kailio nėreisi, kad sukliudytum. Tiksliai nebeprisimenu frazių, bet tokia buvo tos siau­ bingos scenos prasmė. Aš buvusi savininkiška, valdinga, grobuonė - ir su dukromis, ir su juo. - Tu pastūmėjai Koletę į tą beprotišką santuoką, ir Liusjena išvyko dėl to, kad pabėgtų nuo tavęs. Tai mane įsiutino; aš vėl ėmiau rėkti, apsiverkiau. Man net išsprūdo: - Jei taip blogai apie mane galvoji, kaip dar gali mane my­ lėti? 0 jis sviedė man į veidą: - Bet aš tavęs nebemyliu. Po tų scenų prieš dešimt metų mano meilė tau išblėso. - Meluoji! Meluoji, kad mane pakankintum! - Tai tu meluoji. Tvirtini mėgstanti tiesą: leisk, ją tau iš­ klosiu. Paskui ką nors nuspręsime. Taigi jau aštuonerius metus jis manęs nebemylįs ir gu­

Palaužta mo t e r i s

189

lįs su kitomis moterimis: dvejus metus su mažąja Pelren; su kliente iš Pietų Amerikos, apie kurią aš išvis nieko nežinan­ ti; su viena klinikos slaugytoja; pagaliau pusantrų metų su Noeli. Aš klykiau, manęs vos neištiko nervų priepuolis. Tada jis davė man raminamųjų, jo balsas pasikeitė: - Klausyk, aš tikrai negalvoju to, ką dabar pasakiau. Bet tu tokia neteisi, kad ir aš darausi neteisus! Jis mane apgaudinėjo, taip, teisybė. Bet nenustojo manęs branginti. Paprašiau, kad išeitų. Jaučiausi bejėgė, stengdamasi perprasti tą sceną, atskirti, kas tikra, kas ne­ tikra. Vėl prisiminiau vieną atvejį. Prieš trejus metus kartą grįžau namo, kai jis manęs nelaukė. Jis juokėsi, kalbėdamas telefonu - tuo švelniu sąmokslininko juoku, kurį gerai pa­ žįstu. Žodžių nenugirdau: tik tą švelnų sąmokslininko balsą. Žemė išslydo man iš po kojų: atsidūriau kitame gyvenime, kuriame Morisas mane apgaudinėja, o aš klykiu iš skausmo. Trankiai žengdama prisiartinau: - Kam skambini? - Savo slaugytojai. - Labai jau draugiškai su ja šneki. - O, ji žavi mergina, labai man patinka, - it niekur nieko atsakė jis. Vėl grįžau į savo gyvenimą, prie vyro, kuris mane myli. Beje, jei būčiau išvydusi jį lovoje su kokia nors moterim, nebūčiau patikėjusi savo akimis. (Ir vis dėlto prisiminimas gyvas: nepaliestas, skausmingas.)

190

SIMONE

DE B E A U V O I R

Jis sanguliavo su tomis moterimis: bet ar manęs nebemy­ lėjo? Ir kas jo priekaištuose tikra? Jis puikiai žino, kad dėl internatūros ir mūsų santuokos viską sprendėme drauge: iki šio ryto niekad to neneigė. Prasimanė pretenzijas savo apgavystėms pateisinti: jei aš neteisi, ne toks jis ir kaltas. Bet kodėl pasirinko tokias? Kam ta žiauri frazė apie duk­ ras? Aš taip didžiavausi, kad man su jomis susiklostė - su kiekviena skirtingai, pagal jų pačių prigimtį. Kolete kaip aš turi pašaukimą šeimos židiniui: dėl ko būčiau turėjusi jai prieštarauti? Liusjena norėjo išbandyti savo sparnus: aš jai netrukdžiau. Iš kur tiek nepagrįstos pagiežos? Man skauda galvą, nebelabai aiškiai ką įžiūriu. Paskambinau Koletei. Ji ką tik išėjo: vidurnaktis. Ji man buvo į gera, ji man buvo į bloga, nebežinau, kas man gera, kas bloga. Ne, aš nebuvusi valdinga, savininkiška, grobuonė; ji man pakiliai tvirtino, kad aš buvusi tobula motina ir mudu - jos tėvas ir aš - puikiai sutarę. Liusjena, kaip dau­ gelis jaunuolių, sunkiai pakentė šeimyninį gyvenimą, bet tai ne mano kaltė. (Liusjenos santykiai su manim sudėtingi, ji dievina tėvą - klasikinis Edipo kompleksas: tai nieko neįro­ do mano nenaudai.) Kolete suirzo: - Man bjauru, kad tėtis pasakė tau tai, ką pasakė. Bet ji pavyduliavo Morisui dėl Liusjenos: buvo jo atžvil­ giu karinga ir dabar per daug skuba nutverti jį nusikaltimo vietoje. Ir per daug stengiasi mane paguosti. Prašnekėjau su Kolete valandų valandas ir niekur nepasistūmėjau. Aš aklavietėje. Jei Morisas - niekšas, jį mylėdama sužlug-

Palaužta mo t e r i s

191

džiau sau gyvenimą. Bet galbūt jis ne be reikalo manęs ne­ bepakenčia? Tada, vadinasi, aš nepakenčiama, niekinga, net nežinia kodėl. Abi hipotezės siaubingos.

Gruodžio 2, trečiadienis

Izabelė mano - bent taip sako - kad Morisas negalvoja nė ketvirčio to, ką išdrožė. Jis turėjo nuotykių man neprisipa­ žindamas: nieko originalaus. Ji man tolydžio kartojo, kad dvidešimt metų ištikimybės vyrui nėra įmanoma. Žinoma, geriau Morisas būtų prisipažinęs, bet jis jautėsi saistomas priesaikų. Savo pretenzijas man, matyt, ką tik sukūrė: jei būtų vedęs mane prieš savo valią, aš būčiau supratusi, mes nebūtume buvę tokie laimingi. Ji man pataria pamiršti ir at­ leisti. Atkakliai įsitikinusi, kad man pavyks. Vyrai pasirenka lengviausią kelią: paprasčiau likti su žmona, negu leistis į naujo gyvenimo pavojus. Ji privertė mane telefonu užsire­ gistruoti pas vieną seną savo draugę, ginekologę - ši puikiai išmananti porų problemas ir, jos nuomone, padėsianti man aiškiai suvokti savo istoriją. Tegul. Nuo pirmadienio Morisas tupinėja apie mane, kaip visa­ da, kai perlenkia lazdą. - Kodėl leidai man aštuonerius metus gyventi apgaudi­ nėjamai? - Nenorėjau tavęs skaudinti. - Turėjai pasakyti, kad manęs nebemyli.

192

SIMONE

DE

BEAUVOIR

- Bet tai netiesa: pasakiau iš pykčio; aš visada labai tave branginau. Ir branginu. - Negali manęs branginti, jei manai bent pusę to, ką iš­ klojai. Tikrai manai, kad aš netikusi motina? Be abejonės, iš visų tų piktų žodžių, kuriuos jis sviedė man j veidą, šie mane labiausiai sukiršino. - Netikusi - perdėta. - Bet?.. - Aš tau visad kartojau, kad tu per daug tūpčioji apie mūsų mažės. Užtat Kolete per daug nuolankiai prisitaikė prie tavęs, o Liusjenai sukurstei priešiškumą, kuris tave dažnai skaudindavo. - Bet kuris galų gale padėjo jai save realizuoti. Ji paten­ kinta savo dalia, o Kolete - savąja: ko dar nori? - Jeigu jos iš tikro patenkintos... Nesispyriojau. Jo galva pilna slaptų minčių. Bet yra at­ sakymų, kurių išgirsti man pristigtų jėgų: tad neklausinėju.

Gruodžio 4, penktadienis

Negailestingi prisiminimai. Kaip man buvo pavykę juos nu­ ginti, nukenksminti? Tas žvilgsnis prieš dvejus metus Mikone, kai jis man pasakė: „Nagi, nusipirk vientisą maudomuką." Aš žinau, žinojau: šioks toks celiulitas ant šlaunų, nebe visai plokščias pilvas. Bet man atrodė, kad jam tai nerūpi. Kai Liusjena šaipydavosi iš putlių kūmučių su bikini, jis už­

Palaužta mo t e r i s

193

sistodavo: „Na ir kas? Kam tai kliudo? Jei sensti, tai dar ne priežastis drausti savo kūnui mėgautis oru ir saule." 0 man reikėjo saulės ir oro, tai niekam netrukdė. Ir vis dėlto - gal­ būt dėl tų jaunų gražuolių, kurios šmirinėjo po paplūdimį jis man pasakė: „Nusipirk vientisą maudomuką.“ Beje, aš jo nenusipirkau. 0 paskui buvo ginčas pernai, tą vakarą, kai Talbo ir Kutiurjė poros atėjo vakarienės. Talbo vaidino didį bosą, pasveikino Morisą dėl pranešimo apie kažkokių virusų kil­ mę, ir Morisas atrodė pamalonintas kaip mokinukas, gavęs geriausio mokinio prizą. Mane tai suerzino - aš nemėgstu Talbo; kai jis sako ką nors tokio kaip: „Tai šis tas!“, galė­ čiau skelti jam antausį, jiems išėjus juokdamasi pasakiau Morisui: - Netrukus Talbo apie tave pasakys: tai šis tas! Tau se­ kasi! Jis sudirgo. įsikarščiavęs labiau negu visada, prikišo man, kad nesidomiu jo darbais ir niekinu jo pasiekimus. Pa­ sakė, kad jam nerūpi būti vertinamam apskritai, jei manęs konkrečiai nejaudina tai, ką jis daro. Jo balse buvo tiek ap­ maudo, kad man staiga kraujas sustingo gyslose: - Kiek priešiškumo! Jis atrodė nustebęs: - Nešnekėk niekų! Paskui jis įtikino mane, kad tai buvęs ginčas, kaip dauge­ lis kitų. Bet į mane padvelkė mirtinu šalčiu.

194

SIMONE

DE B E A U V O I R

Pavydžiu jo darbui: reikia pripažinti, kad jo žodžiuose yra tiesos. Dešimt metų tarpininkaujant Morisui aš vyk­ džiau eksperimentą, kuris mane domino: gydytojo santykis su ligoniu; aš dalyvavau, jam patarinėjau. Tą tarpusavio ryšį, tokį svarbų man, jis ryžosi nutraukti. Tad, prisipažinsiu, nie­ kada nesistengiau pasyviai iš tolo dalyvauti jo pasiekimuo­ se. Taip, jie manęs nejaudino: aš žaviuosi juo kaip žmogu­ mi, ne tyrinėtoju. Bet kastruotoja - kaip neteisinga! Aš tik atsisakiau vaidinti entuziazmą, kurio nejaučiu: jam patiko mano nuoširdumas. Nenoriu tikėti, kad jis žeidė jo tuštybę. Morisas nėra vidutinybė. Ar yra, ir Noeli moka tuo naudo­ tis? Pasibjaurėtina mintis. Viskas drumsčiasi mano galvo­ je. Tariausi žinanti, kas aš, kas jis: ir ūmai nebeatpažįstu mūsų - nei jo, nei savęs.

Gruodžio 6, sekmadienis

Kai tai nutinka kitiems, atrodo lyg koks ribotas, lengvai apibrėžiamas, pataisomas atvejis. Ir lieki visiškai viena, kai tave ištinka svaiginantis išbandymas, kurio nepajėgia ap­ rėpti vaizduotė. Naktimis, kurias Morisas praleidžia pas Noeli, aš bijau neužmigti; bijau ir užmigti. Ta tuštuma greta manęs, lygi ir šalta paklodė... Nors geriu migdomuosius, sapnuoju. Daž­ nai sapne alpstu iš sielvarto. Moriso akivaizdoje jaučiuosi lyg paralyžiuota, veide - visas pasaulio skausmas. Laukiu,

Palaužta mo t e r i s

195

kad jis pultų prie manęs. O jis meta į mane abejingą žvilgsnį ir nutolsta. Atsibudau, dar buvo naktis; slėgė sutemų našta, buvau kažkokiame koridoriuje, garmėjau juo, jis darėsi vis siauresnis, man trūko kvapo; netrukus teks šliaužti, ir aš lik­ siu čia užspeista, kol gausiu galą. Surikau. Ir ėmiau šaukti jį jau tyliau, apsipylusi ašaromis. Kas naktį šaukiu jį; ne jį - tą kitą, kuris mane mylėjo. Ir svarstau, ar nebūtų geriau, jei jis būtų miręs. Mąstau: mirtis - vienintelė nepataisoma nelai­ mė; jei jis mane paliktų, aš pasveikčiau. Mirtis buvo siaubin­ ga, nes įmanoma, nutraukti santykius - pakenčiama, nes to neįsivaizdavau. Bet iš tiesų mąstau: jei jis būtų miręs, bent žinočiau, ką praradau ir kas esu. Nieko nebežinau. Visas mano ankstesnis gyvenimas subyrėjo kaip per tuos žemės drebėjimus, kai žemė ryja save pačią: ji dumba jums pavy­ mui sprunkant. Kelio atgal nėra. Dingo namas - ir kaimas, ir visas slėnis. Net jeigu išgyvensite, nieko neliks - net viete­ lės, kurią užėmėte ant žemės. Rytais aš tokia palūžusi, kad jei dešimtą neateitų namų tvarkytoja, kasdien tvarsyčiaus lovoje, kaip sekmadienį, iki pat vidurdienio ar galbūt, kai Morisas negrįžta pietų, visą dieną. Ponia Dormua jaučia, kad kažkas ne taip. Išnešdama pusryčių padėklą, priekaištingai man sako: - Jūs nieko nevalgėte! Ji neatlyžta, ir aš kartais dėl šventos ramybės sugraužiu skrebutį. Bet kąsnis stringa gerklėje. Kodėl jis manęs nebemyli? Mėginu aiškintis, kodėl jis mane mylėjo. Bet tokio klausimo sau nekeli. Net jei nesi nei

196

SIMONE

DE B E A U V O I R

pasipūtėlis, nei savimyla, būti savimi, tik savimi taip nepa­ prasta, taip ypatinga, jog, atrodo, savaime suprantama, kad esi vienintelis ir kam nors kitam. Jis mane mylėjo, ir tiek. Amžinai, nes tai visada būsiu aš. (Ir mane stebino kitų mo­ terų aklumas. Keista, kad savo pačios istoriją galiu suvokti tik padedama kitų patirties - kuri nėra mano, kuri niekuo nepadeda.)

Kvailos fantazijos. Kažkoks filmas, matytas vaikystėje. Žmona eina pas vyro meilužę: „Jums tai tik įgeidis. 0 aš jį myliu!“ Ir sujaudinta meilužė pasiunčia ją vietoj savęs į nak­ tinį pasimatymą. Tamsoje vyras laiko ją kita, o ryte baisiai susigėdęs sugrįžta pas ją. Tai buvo senas nebylus filmas, jį demonstravo dėl juoko, bet mane jis labai sujaudino. Vėl matau ilgą tos moters suknelę, lygiai sušukuotus plaukus. Pakalbėti su Noeli? Bet jai tai ne įgeidis, o rimta užmačia. Ji pasakytų man, kad jį myli; ir jai, žinoma, malonu visa kas, ką jis šiandien gali duoti moteriai. O aš jį mylėjau, kai jam buvo dvidešimt treji: neaiški ateitis, sunkumai. Mylėjau be jokių garantijų; pati atsisakiau karjeros. Beje, aš nieko nesigailiu.

Gruodžio 7, penktadienis

Kolete, Diana, Izabelė: o aš taip nemėgau atvirauti. Ir šian­ dien po pietų Mari Lamber. Ji turi didelę patirtį. Taip norė­ čiau, kad įstengtų man paaiškinti.

Palaužta mo t e r i s

197

Iš ilgo mūsų pokalbio peršasi mintis, kaip menkai aš pati suprantu savo istoriją. Visą savo praeitį moku atmintinai ir staiga nebežinau nieko. Ji manęs paprašė trumpos rašyti­ nės santraukos. Ką gi. Man atrodė, kad nėra gražesnės profesijos už tą medi­ ciną, kuria vertėsi tėtis savo kabinete Banjolė. Bet pirmai­ siais studijų metais buvau sukrėsta, pasibjaurėjusi, pilna kasdienio siaubo. Ne sykį man sviro rankos. Morisas buvo eksternas, ir iš pirmo žvilgsnio mane sujaudino tai, ką įžvelgiau jo veide. Abu buvome patyrę tik trumpus nuo­ tykius. Pamilome vienas kitą. Tai buvo beprotiška meilė, protinga meilė. Kai jis anądien man pasakė, kad aš jį at­ plėšusi nuo internatūros, tai buvo žiauri netiesa: iki šiol visada prisiimdavo atsakomybę už savo sprendimą. Jam įgriso studentauti. Jis norėjo suaugusio vyro gyvenimo, šeimos židinio. Ištikimybės sutartis, kurią sudarėme, jam rūpėjo dar labiau negu man - antroji jo motinos santuo­ ka sukėlė jam liguistą netekties, išsiskyrimo siaubą. Mes susituokėme keturiasdešimt ketvirtųjų vasarą, ir mūsų laimės pradžia sutapo su svaigiu Išvadavimo džiugesiu. Morisą patraukė socialinė medicina. Jis susirado vietą Simkos automobilių gamykloje. Ten nebuvo reikalaujama tokios drausmės, kaip iš kvartalo gydytojo, ir jis mėgo savo pacientus darbininkus. Pokaris Morisą nuvylė. Darbas gamykloje ėmė įgristi. Kutiurjė, sėkmingai baigęs internatūrą, įkalbėjo jį drauge su juo pereiti į Talbo kliniką, dirbti jo komandoje, specia­

198

SIMONE

DE B E A U V O I R

lizuotis. Mari Lamber leido man pajusti, kad prieš dešimt metų aš per daug įnirtingai priešinusis; matyt, pernelyg pa­ brėžtinai demonstravusi, kad širdies gilumoje taip ir nepa­ keičiau nuomonės. Bet tai nepakankama priežastis liautis mane mylėti. Koks, tiesą sakant, ryšys tarp jo gyvenimo ir jo jausmų permainų? Ji manęs pasiteiravo, ar jis dažnai man priekaištaudavęs, kritikuodavęs mane. O, mudu ginčijamės - mes abu karšta­ košiai. Bet tai niekada nieko rimto. Bent jau man. Mūsų seksualinis gyvenimas? Nežinau, kokiu metu jis ėmė vėsti. Kuris mudviejų pavargo pirmas? Kartais mane užgaudavo jo abejingumas: dėl to leidausi į flirtą su Kijanu. 0 gal jį nuvylęs mano šaltumas? Bet, man regis, čia antra­ eilis dalykas. Tai būtų dingstis, kodėl jis sanguliavęs su ki­ tomis moterimis, bet ne tai, kad nutolo nuo manęs. Nei kad toks apsalęs nuo Noeli. Kodėl ji? Bent jau būtų iš tikrųjų graži, labai jauna ar ne­ paprastai protinga, tada suprasčiau. Kentėčiau, bet supras­ čiau. Jai trisdešimt aštuoneri, ji nieko sau, bet ne daugiau, ir labai paviršutiniška. Tai kodėl? Pasakiau Mari Lamber: - Neabejoju, kad esu vertesnė už ją. Ji nusišypsojo: - Ne čia esmė. Kur esmė? Išskyrus naujumo pojūtį ir dailų kūną, ką Noeli gali duoti Morisui, ko jis negautų iš manęs? Ji atsakė: - Mes niekada neperprantame kitų meilės. Bet esu įsitikinusi, tik neįstengiu to išreikšti: Moriso ry­

Palaužta mo t e r i s

199

šys su manimi - giluminis, apimantis tai, kas jame yra esmi­ nio, taigi nesugriaunamo. Su Noeli jį saisto tik patys pavir­ šutiniškiausi jausmai: kiekvienas iš jų galėtų tolygiai mylėti ką nors kitą. Mudu su Morisu tarytum suaugę. Deja, mano ryšys su Morisu nėra nesugriaunamas, nes jis pats tą ryšį griauna. Kur toji bėda? Ar tai nerodo vien ūmaus susižavėji­ mo Noeli, panašaus į aistrą, bet veikiai išsikvėpsiančio? Ak, tos vilties skeveldros, kartkartėmis perveriančios man širdį, skausmingesnės už pačią neviltį. Dar vienas klausimas, kurį narstau mintyse ir į kurį jis taip ir neatsakė: kodėl man prasitarė tik dabar? Ne anksčiau? Būtinai turėjo mane įspėti. Aš taip pat būčiau užmezgusi romanų. Ir dirbusi; prieš aštuonerius metus būčiau sukaupusi drąsą ką nors veikti; nebūtų šitos tuštu­ mos aplinkui. Kaip tik tai labiausiai papiktino Mari Lamber: kad nutylėdamas Morisas atėmė iš manęs galimybę drąsiai, apsišarvavus nutraukti santykius. Vos suabejojęs savo jausmais, jis privalėjo paskatinti mane susikurt ne­ priklausomą nuo jo gyvenimą. Ji mano - aš taip pat - kad Morisas nutylėjęs, norėdamas užtikrinti dukroms laimin­ gą šeimą. Kai po pirmų jo prisipažinimų džiaugiausi, kad nėra Liusjenos, klydau: tai nebuvo atsitiktinumas. Bet jei taip - šlykštu: jis nusprendė mane palikti tada, kai nebe­ turiu mergaičių. Nepakeliama pripažinti, kad visą gyvenimą paaukojau tokiam savanaudžiui. Turbūt aš neteisi! Beje, Mari Lamber taip ir pasakė:

200

SIMONE

DE B E A U V O I R

- Reikėtų žinoti, ką jis apie tai mano. Kai moteris papasa­ koja nutrūkusių santykių istorijas, niekada negali nieko su­ prasti. Tai „vyriška paslaptis", kur kas labiau nesuvokiama, nei „moteriška paslaptis". Aš pakišau jai mintį pasikalbėti su Morisu; ji atsisakė; nebūčiau taip ja pasikliovusi, jei jinai jį pažinotų. Ji buvo la­ bai draugiška, bet vis dėlto linkusi į nutylėjimus, dvejones. Iš tikrųjų naudingiausia man būtų Liusjena, kandus kri­ tinis jos mąstymas; visus tuos metus ji praleido, statydama šerį, ir dėl to galėčiau jai paaiškinti. Bet laiške ji parašys tik banalybes.

Gruodžio 10, ketvirtadienis

Eidama pas Kutiurjė, kuris gyvena netoli Noeli namų, ma­ niau atpažinusi automobilį. Bet ne. Nors kaskart, kai pama­ tau tamsiai žalią Citroën DS pilku stogu ir žaliai raudonomis sėdynėmis, man rodosi, kad tai tas, kurį vadinau mūsų ma­ šinyte ir kuris dabar - jo mašina, nes mūsų gyvenimai nebesusipynę. Ir man liūdna. Anksčiau visada žinojau, kur jis, ką veikia. Dabar jis gali būti bet kur: būtent ten, kur matau tą automobilį. Eiti pas Kutiurjė nederėjo; kai jam paskambinau ir pra­ nešiau ateisianti, atrodė labai sumišęs. Bet man reikia su­ prasti. - Žinau, jūs Moriso draugas, - pasakiau atėjusi. - Neke­

Palaužta mo t e r i s

201

tinu prašyti informacijos, tik norėčiau sužinoti vyrišką po­ žiūrį į šį reikalą. Jis atlėgo, bet ničnieko man nepasakė. Vyrui labiau negu moteriai reikią permainų. Keturiolika ištikimybės metų retas atvejis. Meluoti normalu: niekas nenori įskaudinti. 0 įpykus išrėžiama tai, kas negalvojama. Žinoma, Morisas mane tebemyli: galima mylėti du žmones, kiekvieną sa­ vaip... Visi jie jums aiškina, kad tai normalu - tai yra tai, kas nutinka kitiems. O aš stengiuosi pasinaudoti tuo visrakčiu! Tarytum ant kortos nebūtų pastatyta Morisas, aš ir tai, ko nepakartojamo esama mūsų meilėje.

Ir reikėjo taip žemai pulti! Viltis įsižiebė, kai viename sa­ vaitraštyje perskaičiau, kad meilės baruose ši savaitė Šau­ liui neš didelę sėkmę. Užtat nusiminiau, pas Dianą pavarčiu­ si astrologinę knygiūkštę: atrodo, Šaulys ir Avinas toli gražu nesukurti vienas kitam. Paklausiau Dianos, ar ji žinanti, koks Noeli ženklas. Ne. Ji pyksta ant manęs po nemalonaus mūsų pasiaiškinimo ir su pasitenkinimu man išklojo, kad Noeli kiek daugiau kalbėjusi jai apie Morisą. Ji niekada jo neišsižadės - nei jis jos. 0 aš - puiki moteris (regis, ji laikosi įsikandusi šitos formuluotės), bet, tiesą sakant, nesuvokian­ ti tikrosios Moriso vertės. Ar Morisas būtų skundęsis mani­ mi Noeli? „Tu bent jau domiesi mano karjera." Ne, jis negalė­ jo taip pasakyti, nenoriu tuo tikėti. Tikroji jo vertė... Moriso vertė nesiriboja socialiniais jo pasiekimais, jis pats tai pui­

202

SIM ONE

DE B E A U V O I R

kiai žino, žmones jame traukia kas kita. Ar aš dėl jo klydau? Ar esama tuščios pasaulietinės pusės, kuri išsiskleistų greta Noeli? Prisiverčiau nusijuokti. 0 paskui pasakiau, kad vis dėlto norėčiau suprasti, ką vyrai randa Noeli. Diana pakišo man mintį: išnagrinėti mūsų trijų braižą; nurodė man adre­ są, patikėjo - ne be išskaičiavimo - Noeli laišką. Nuėjau pa­ imti vieno paskutiniųjų Moriso laiškų, parašiau grafologui laiškelį, kuriuo paprašiau greito atsakymo, ir nuėjusi viską perdaviau jo durininkei.

12, sekmadienis

Grafologo tyrimai mane sutrikdė. Pasak jo, įdomiausias braižas - Moriso: didis protas, plati kultūra, darbštumas, ištvermingumas, nuovokumas, sumišę išdidumas ir pasiti­ kėjimo savimi stoka, iš pažiūros labai atviras, bet, tiesą sa­ kant, slapukas (išdėstau trumpai). Manyje jis įžiūrėjo daug teigiamų savybių: pusiausvyra, linksmumas, nuoširdumas, rūpestis kitais; bet įžvelgė ir tam tikrą emocinį godumą, kuris gali slogiai veikti mano aplinką. Tai sutampa su tuo, ką man prikaišiojo Morisas: įkyri, savininkiška. Gerai žinau turinti tokį polinkį - bet jį taip stengiausi įveikti! Dėjau tiek pastangų, kad duočiau Koletei ir Liusjenai laisvę, neužversčiau jų klausimais, gerbčiau jų paslaptis. Ir Morisui: taip dažnai užgniauždavau susirūpinimą, sutramdydavau savo polėkį, vengdavau užeiti į jo kabinetą, kad ir kaip knietėjo,

Palaužta mo t e r i s

203

arba nenuleisti nuo jo akių, kai jis skaitydavo šalia manęs. Norėjau būti greta, bet jų neslėgti: ar man nepavyko? Grafologas atskleidžia veikiau polinkius negu elgesį. O Morisas mane piktai užsipuolė. Nuo jų sprendimo man nepasidaro aiškiau. Kad ir kaip ten būtų, net jei aš esu šiek tiek nesai­ kinga, pernelyg ekspansyvi, pernelyg budri, žodžiu, šiek tiek varžanti, Morisui tai nėra pakankama priežastis atiduoti Noeli pirmenybę. Na, o ji, jos portretas, net jei prieštaringesnis negu mano ir jame daugiau trūkumų, apskritai man atrodo palankes­ nis. Ji ambicinga, mėgsta pasirodyti, tačiau pasižymi spal­ vingu jausmingumu, turi daug energijos, didžiadvasiškumo ir labai guvų protą. Nesakau, kad aš - kažkas nepaprasto; bet Noeli tokia paviršutiniška, kad negali būti pranašesnė už mane, netgi protu. Reikės užsakyti kontrekspertizę. Vis dėlto grafologija nėra tikras mokslas.

Kankinuosi. Kokia aš atrodau žmonėms? Ir visai beša­ liškai - kas aš? Gal ne tokia protinga, kaip įsivaizduoju? Tokius klausimus pateikti beprasmiška - niekas nedrįs pa­ sakyti, kad aš kvaila. Ir ką gali žinoti? Visi tariasi esantys protingi, net žmonės, kurie man atrodo kvaili. Štai kodėl moteris visada jautresnė komplimentams jos išvaizdai, ne protui: apie protą ji turi savo privačius įsitikinimus, kaip ir visi kiti, taigi jie nieko neįrodo. Kad suvoktum savo ribas, reikia gebėti jas pranokti: vadinasi, iššokti aukščiau bam­ bos. Visada suprantu, kas man sakoma, ką perskaitau: bet

204

SIMONE

DE B E A U V O I R

galbūt suprantu per greitai, neįstengusi suvokti minties brandos ir sudėtingumo. Ar suvokti Noeli pranašumą man trukdo mano trūkumai?

Šeštadienio vakaras

Ar tai tas šansas, šią savaitę pažadėtas Šauliui? Telefonu Diana man pranešė naujieną, kuri gali turėti lemiamos svar­ bos: Noeli gulėjo su leidėju Žaku Valenu. Tai vienai Dianos draugei pasakiusi pati ponia Valen: ji nutvėrusi vieną laiš­ ką ir nekenčianti Noeli. Kaip pasakyti Morisui? Jis taip pa­ sikliauja Noeli meile; nusileis iš padebesių. Tik manimi jis nepatikės. Man reikėtų įrodymų. Bet juk negaliu nueiti pas ponią Valen, kurios nepažįstu, ir paprašyti tų laiškų. Valenas labai turtingas. Iš jo ir Moriso Noeli pasirinktų jį, jei jis su­ tiktų skirtis. Kokia intrigantė! jei galėčiau ją gerbti, mažiau kentėčiau. (Žinau, kitos moterys galvoja apie savo varžovę: jei galėčiau ją niekinti, ne taip kentėčiau. Beje, pati pagalvo­ jau: nei ją gerbiu, nei vertinu, kad kentėčiau.)

13, sekmadienis

Parodžiau Izabelei grafologo atsakymus: jai nepadarė įspū­ džio - ji netiki grafologija. Tačiau emocinis godulys, kurį atskleidžia tyrimas, patvirtina Moriso priekaištus anądien -

Palaužta mo t e r i s

205

atkreipiau j tai jos dėmesį. Ir pati žinau, kad iš žmonių tikrai daug tikiuosi ir gal per daug iš jų reikalauju. - Žinoma. Kadangi tu gyveni dėl kitų, tai daug išgyveni ir per juos, - atsakė ji man. - 0 meilė, draugystė ir yra tarsi kokia simbiozė. - Bet kam nors, kas nepripažintų simbiozės, aš atrodau tironiška? - Mes slegiame žmones, kuriems nerūpime, o jie mums rūpi - čia svarbu situacija, o ne charakteris. Paprašiau jos pasistengti ir apibūdinti man, kokia jai at­ rodau, ką ji apie mane galvoja, ji nusišypsojo: - Tiesą sakant, niekaip neatrodai. Tu mano draugė, tu čia. Ji tvirtino, kad kai nieko nėra pastatyta ant kortos, žmo­ nės patinka arba nepatinka, bet tu nesi susidaręs apie juos jokios nuomonės. Aš jai patinkanti, ir tiek. - Ar - atvirai, visai atvirai - tu laikai mane protinga? - Aišku. Tik ne tada, kai klausinėji manęs tokių dalykų. Jeigu mes abi kvaišos, bet viena kitą laikome protingomis ką tai įrodo? Ji pakartojo, kad šiuo atveju kalbama ne apie mano pri­ valumus ir trūkumus: Morisą traukia naujovė; pusantrų metų - tai dar naujovė.

206

SIMONE

DE B E A U V O I R

14, p irm a d ie n is

Siaubingas nuopuolis { liūdesio gelmes. Kai tau liūdna, ne­ beturi noro įžvelgti nieko linksmo. Niekada atsibudusi nebeuždedu plokštelės. Nebesiklausau muzikos, nebeinu į kiną, nebeperku nieko patrauklaus. Atsikeliu išgirdusi, kad atėjo ponia Dormua. Išgeriu arbatos, sukremtu skrebutį, kad padaryčiau jai malonumą. Ir žvelgiu į dieną, kurią ir vėl turiu prastumti. Ir galvoju...

Kažkas paskambino į duris. Kurjeris įteikė man didelę lelijų ir rožių puokštę su rašteliu: „Gražaus gimtadienio. Morisas." Vos durims užsidarius apsipyliau ašaromis. Aš gi­ nuosi jauduliu, juodais planais, neapykanta: o tos gėlės, tas prarasto, negrįžtamai prarasto švelnumo priminimas grio­ vė visą mano gynybą. Apie pirmą spynoje pasisuko raktas; burnoje pajutau bjaurų skonį - baimės skonį. (Tokį pat, kaip ir tada, kai ėjau į kliniką pas savo mirštantį tėvą.) Ta šeima kaip mano pa­ čios atvaizdas, gyvenimo prasmė, mano džiaugsmas dabar šitas pašalietis, teisėjas, priešas: kai jis stūmė duris, mano širdis daužėsi iš baimės. Jis labai greitai priėjo prie manęs, nusišypsojo, šypsodamas mane apkabino: - Su gimtadieniu, brangioji. Tyliai pravirkau ant jo peties. Jis glostė man plaukus: - Neverk. Nenoriu, kad būtum nelaiminga. Aš taip prie tavęs prisirišęs.

Palaužta mo t e r i s

207

- Sakei, jau aštuonerius metus manęs nebemyli. - Ne, ne. Paskui pasakiau, kad tai buvo netiesa. Aš prie tavęs prisirišęs. - Bet nebemyli? - Mylėti galima taip įvairiai. Mes susėdome, pasikalbėjome. Išsipasakojau jam kaip Izabelei ar Mari Lamber - patikliai, draugiškai, objekty­ viai - tarsi tai būtų ne mūsų pačių istorija. Aptarinėjome problemą lyg iš šalies, kaip niekur nieko, kaip aptarinėjome tiek kitų. Mane vėl nustebino jo aštuonerių metų tyla. Jis pakartojo: - Tu sakei, mirtum iš sielvarto... - Taip sakyti mane vertei tu: mintis apie neištikimybę tave, regis, taip jaudino... - Jaudino. Todėl ir nutylėjau: kad viskas atrodytų taip, lyg aš tavęs neapgaudinėčiau... Tai buvo kerai... Be to, aišku, man buvo gėda... Aš pasakiau, kad labiausiai norėčiau suprasti, kodėl jis man atsivėrė tik šiemet. Jis prisipažino, kad iš dalies dėl jo santykių su Noeli, be to, jam atrodę, kad turiu teisę žinoti. - Bet tu nepasakei tiesos. - Gėdijausi, kad tau melavau. Jis gaubė mane tamsiu šiltu žvilgsniu, rodos, atveriančiu jį man iki pačių jo sielos gelmių - tokį, rodos, nekaltą ir švel­ nų kaip kadaise. - Didžiausia tavo kaltė, - tariau, - kad leidai man patik­ liai snūduriuoti. Ir štai aš - keturiasdešimt ketverių metų,

208

SIMONE

DE B E A U V O I R

tuščiomis rankomis, be profesijos, be jokių interesų, išsky­ rus tave. Būtum mane įspėjęs prieš aštuonerius metus, bū­ čiau susikūrusi nepriklausomą gyvenimą ir lengviau prisi­ taikiusi prie padėties. - Bet, Monika! - atsiliepė jis, regis, apstulbęs. - Prieš sep­ tynerius metus aš primygtinai siūliau tau imtis sekretorės darbo Revue médical redakcijoje. Tu tai išmanei ir galėjai susikurti įdomią darbo vietą: tu nepanorai! Buvau beveik pamiršusi tą pasiūlymą - toks jis man atro­ dė nereikšmingas. - Praleisti visą dieną toli nuo namų ir vaikų už šimtą tūkstančių frankų per mėnesį - man tai pasirodė visai ne­ įdomu, - pasakiau. - Taip tu ir atsakei. Aš primygtinai reikalavau. - Jei būtum atskleidęs tikrąsias savo priežastis - kad jau nebesu tau viskas ir taip pat turėčiau laikytis atokiau, bū­ čiau sutikusi. - Paskui vėl siūliau darbą Mužene. Tu vėl atsisakei! - Tada man užteko tavo meilės. - Dar nevėlu, - tarė jis. - Aš nesunkiai rasiu tau darbą. - Manai, tai būtų paguoda? Prieš aštuonerius metus vis­ kas būtų atrodę ne taip absurdiška; bent jau būčiau turėjusi šansų ką nors pasiekti. O dabar!.. Mes ilgai trypčiojome vietoje. Aiškiai jaučiu, jo sąžinė būtų ramesnė, jei man surastų ką veikti. Neturiu jokio noro jos apraminti. Grįžau prie mūsų gruodžio pirmosios pokalbio: reikš­

Palaužta mo t e r i s

209

minga data; ar jis tikrai laiko mane savanaude, valdinga, įkyruole? - Net įpykęs juk neišlaužei to iš piršto? Jis padvejojo ir nusišypsojęs paaiškino. Mano privalumai turį ir trūkumų. Aš pasiaukojanti, dėmesinga, puiku, tačiau kartais, kai esi blogai nusiteikęs, tai slegia. Aš tokia ištiki­ ma praeičiai, kad menkiausias užmaršumas virsta kone nu­ sikaltimu, tad jautiesi kaltas, pakeitęs skonį ar nuomonę. Tegul. Bet ar jis jaučiąs man pagiežą? Prieš dešimtį metų ant manęs pyko, žinau - mudu iš tiesų daug vaidijomės; bet viskas jau praeityje - jis padarė tai, ko norėjo, o aš ilgainiui pripažinau, kad jis buvo teisus. 0 mūsų santuoka - ar jam atrodo, kad aš priverčiau jį mane vesti? Nieko panašaus; mes sprendėme drauge... - Anądien man priekaištavai, kad nesidomiu tavo darbu? - Teisybė, šiek tiek dėl to kremtuosi, bet būtų dar labiau apgailėtina, jei domėtumeisi juo priverstinai, kad man įtik­ tum. Jo balsas buvo toks drąsinamas, kad išdrįsau pateikti la­ biausiai mane jaudinantį klausimą: - Pyksti ant manęs dėl Koletės ir Liusjenos? Jos tave nu­ vylė, ir tau atrodo, kad dėl to kalta aš? - Kokią teisę turėčiau nusivilti? Ir kokią teisę ant tavęs už tai pykti? - Tai kodėl kalbėjai su manim, pilnas tokios neapykantos? - O, padėtis nelengva ir man. Širstu pats ant savęs, ir tai labai neteisingai nukrypsta į tave.

210

SIMONE

DE B E A U V O I R

- Vis tiek nebemyli manęs kaip anksčiau; taip, tebesi prie manęs prisirišęs; bet tai nebe tokia meilė kaip tada, kai mums buvo dvidešimt. - Tau taip pat tai nebe tokia meilė kaip tada, kai mums buvo dvidešimt. Būdamas dvidešimties, mylėjau pačią mei­ lę drauge su tavimi. Visą tą egzaltuotą savo anų laikų esybės dalį aš praradau; štai kas pasikeitė. Buvo gera draugiškai šnekučiuotis kaip kadaise. Sunku­ mai tirpo, klausimai sklaidėsi kaip dūmai, įvykiai švelnėjo, tikra ir netikra skendo miglotų niuansų žaisme. Iš esmės nieko nenutiko... Galop patikėjau, kad Noeli nėra... Iliuzija, triukas. Tiesą sakant, tie plepalai ničnieko nepakeitė. Mes vadinome daiktus kitais vardais: jie nė nekrustelėjo iš vie­ tos. Aš nieko nesužinojau. Praeitis liko tokia pat neaiški. Ateitis tokia pat netikra.

15, antradienis

Vakar vakare aš panorau vėl pratęsti vilčių nepateisinusį popietės pokalbį. Bet Morisas po vakarienės turėjo darbo, o baigęs norėjo eiti gulti. - Gana pasikalbėjom tą popietę. Nėra ko pridurti. Rytoj man anksti keltis. - Iš tiesų mes nieko nepasakėme. Jis nutaisė nuolankų veidą:

Palaužta mo t e r i s 211

- Ką dar galėčiau pasakyti? - Ką gi! Vis dėlto šį tą norėčiau žinoti: kaip tu įsivaizduoji mūsų ateitį? Jis nutilo. Primygau jį prie sienos. - Nenoriu tavęs prarasti. Ir nenoriu išsižadėti Noeli. O šiaip esu sutrikęs... - O ją tenkina toks dvilypis gyvenimas? - Privalo tenkinti. - Taip, kaip ir mane? Kai pagalvoju, kad „Klube 46“ drįsai man pasakyti, kad tarp mūsų niekas nepasikeitė! - Aš to nesakiau. - Mes šokome, ir tu pasakei: niekas nepasikeitė! Ir aš ta­ vimi patikėjau! - Tai tu, Monika, man pasakei: svarbiausia, kad tarp mūsų niekas nepasikeitė. Aš neprieštaravau, nutylėjau. Tada buvo neįmanoma į tai gilintis. - Tu taip sakei. Puikiai prisimenu. - Žinai, tu buvai gerokai išgėrusi; tu prisikūrei... Aš lioviausi. Koks skirtumas? Svarbu, kad jis nenori išsi­ žadėti Noeli. Žinau ir negaliu tuo patikėti. Staiga jam pareiš­ kiau, kad nusprendžiau nevažiuoti į kalnus slidinėti. Rimtai viską apmąsčiau ir esu patenkinta savo sprendimu. Kadaise taip mėgau kalnus drauge su juo. Vėl išvysti juos tokiomis aplinkybėmis būtų kančia. Važiuoti ten su juo pirmai ir iš­ vykti nugalėtai, išguitai kitos, užleisti jai vietą būtų nepa­ kenčiama. Dar šlykščiau atvažiuoti po Noeli, žinant, kad Mo­ risas jos ilgisi, kad lygina jos ir mano siluetą, mano liūdesį ir

212

SIMONE

DE B E A U V O I R

jos juoką. Tik būčiau dar netaktiškesnė, o jis tik dar labiau norėtų galutinai manęs atsikratyti! - Važiuok su ja dešimčiai dienų, kurias jai pažadėjai, ir sugrįžk, - pasakiau. Pirmą kartą šioje istorijoje perėmiau iniciatyvą į savo rankas, ir jis atrodė labai suglumęs. - Bet, Monika, noriu vežtis tave. Mes praleidome drauge tokių gražių dienų sniegynuose! - 0 taip. - Tu šią žiemą neslidinėsi? - Žinai, slidinėjimo malonumai tokiomis aplinkybėmis ne kažin ko verti. Jis mane įkalbinėjo, įtikinėjo, atrodė nusiminęs. Prie mano nuolatinio liūdesio jis pripratęs, bet atimti iš manęs slides - čia jį graužia sąžinė. (Aš neteisi; jis nepripranta, jo sąžinė nerami, jis geria migdomuosius, jo veidas sukritęs. Manęs tai nejaudina - o gal veikiau ant jo už tai pykstu. Jei jis kankina mane sąmoningai, suvokdamas priežastį ir kamuodamasis pats, vadinasi, jam nepaprastai rūpi Noeli.) Mes ilgai kalbėjomės. Aš nenusileidau. Į pabaigą jis atro­ dė toks išvargęs - bruožai ištįsę, ratilai paakiuose - kad pasiunčiau jį gulti. Jis nugrimzdo į miegą kaip į ramybės uostą.

Palaužta mo t e r i s

213

16, tre č ia d ie n is

Žiūriu, kaip lietaus lašai slysta stiklu, kurį neseniai čaižė lietus. Jie nekrinta vertikaliai; sakytum mažučiai gyvūnėliai dėl neaiškių priežasčių juda kairėn, dešinėn, prasmukdami tarp kitų, nejudančių lašų, stabčiodami, vėl išsijudindami, lyg ko nors ieškotų. Atrodo, nebeturiu ko veikti. Aš visuo­ met turėdavau ką veikti. Dabar megzti, ruošti valgį, skaityti, klausytis plokštelių - viskas man atrodo beprasmiška. Mo­ riso meilė suteikdavo svarbos kiekvienai mano gyvenimo akimirkai. Dabar jis tuščias. Viskas tuščia: daiktai, akimir­ kos. Ir aš. Anądien paklausiau Mari Lamber, ar aš atrodau jai pro­ tinga. Giedras jos žvilgsnis įsmigo man į akis. - Jūs labai protinga... Pasakiau: - Bet yra vienas bet... - Intelektas sunyksta, jeigu jo nemaitiname. Turėtumėt leisti vyrui paieškoti jums darbo. - Darbas, kurį gebu dirbti, nieko man neduos. - Tai dar visai neaišku.

Vakaras

Šįryt mane aplankė nušvitimas: dėl visko kalta aš. Rim­ čiausia mano klaida - nesuvokti, kad laikas eina. Jis ėjo, o

214

SIM ONE

DE B E A U V O I R

aš likau sustingusi tobulos tobulo vyro žmonos vaidmeny­ je. Užuot susirūpinusi seksualiniu mūsų gyvenimu, svaigau praėjusių naktų prisiminimais. Įsivaizdavau, kad išsaugojau trisdešimtmetės veidą ir kūną, užuot prisižiūrėjusi, mankštinusis, lankiusi grožio salonus. Leidau savo intelektui atrofuotis; nebesilavinau, atidėliojau: vėliau, kai mane paliks mergaitės. (Galbūt ir tėvo mirtis taip pat prisidėjo prie šio apsileidimo. Kažkas manyje nutrūko. Nuo tos akimirkos aš sustabdžiau laiką.) Taip, jaunutė studentė, kurią vedė Morisas, kuri domėjosi (vykiais, idėjomis, knygomis, tikrai skyrėsi nuo dabartinės moters, kurios pasaulėlis telpa tarp keturių sienų. Tiesa, stengiausi ten įkalinti ir Morisą. Ma­ niau, jam užtenka šeimos, maniau, jis priklauso tik man. Apskritai viskas man atrodė sustyguota: tai turėjo erzinti jį, besikeičiantį ir viskuo abejojantį. Susierzinimas... tai nedo­ vanotina. Ir man nereikėjo spyriotis dėl mūsų ištikimybės sutarties. Jei būčiau grąžinusi Morisui laisvę - ir galbūt iš­ naudojusi savąją - Noeli nebūtų pasinaudojusi tuo pogrin­ džio žavesiu. Būčiau tuoj pat drąsiai davusi atkirtį. 0 gal dar ne vėlu? Pasakiau Mari Lamber ketinanti viską išsiaiškinti su Morisu ir imtis priemonių. Vėl imu po truputį skaityti, klausytis plokštelių, dedu rimtesnes pastangas: numesti keletą kilogramų, dailiau rengtis. Laisviau šnekėtis su Mo­ risu, vengti tylos. Ji išklausė manęs be entuziazmo. Norėjo sužinoti, katras - Morisas ar aš - buvo atsakingas dėl pir­ mojo mano nėštumo. Mudu abu. Na, aš - ta prasme, kad per daug pasiklioviau kalendoriumi, bet ne mano kaltė, jeigu jis

Palaužta mo t e r i s

215

mane apgavo. Ar primygtinai reikalavau pasilikti kūdikį? Ne. Nepasilikti? Ne. Sprendimas buvo priimtas savaime. Ji, regis, abejojo. Jos nuomone, Morisas puoselėja man rimtą pagiežą. Atrėmiau ją Izabelės argumentu: jeigu jis nebūtų to norėjęs, mūsų santuokos pradžia nebūtų buvusi tokia lai­ minga. Jos atsakymas man atrodo įmantrus: nenorėdamas prisipažinti sau, kad apgailestauja, Morisas pastatė kortą ant meilės, karštligiškai troško laimės: o kai ši išblėso, vėl pasidavė pagiežai, kurią buvo užgniaužęs. Pati jaučia, kad jos paaiškinimas neįtikimas. Ankstesnės jo pretenzijos ne­ atrodo tokios nuodingos, kad būtų jį nuo manęs atstūmusios, jei nebūtų radęsi naujų. Aš patvirtinau, kad jokių naujų pretenzijų nebuvę. Tiesą sakant, Mari Lamber mane truputį erzina. Jie visi mane erzina, nes tikriausiai žino kažką, ko nežinau aš. Arba Morisas ir Noeli skleidžia savo įvykių versiją. Arba jie turi šitokių istorijų patirtį ir taiko man savo schemas. Arba mato mane iš šalies tokią, kokios nematau aš, ir viskas darosi aišku. Mane tausoja, ir šnekėdamasi su jais aš jaučiu nu­ tylėjimus. Mari Lamber man pritaria, kad atsisakiau kalnų kurorto: bet tik todėl, kad išvengčiau kančių; jos nuomone, Moriso nusiteikimas dėl to nepasikeis. Pasakiau Morisui suprantanti savo kaltę. Jis nutildė mane vienu tų išvargusių mostų, prie kurių pradedu priprasti. - Tu neturi ko sau prikišti. Nebegrįžkime į praeitį! - 0 kas dar man liko? Toji slogi tyla.

216

SIM ONE

DE B E A U V O I R

Aš turiu tik praeitį. Bet ji - nebe laimė, nebe pasididžiavi­ mas, o mįslė, baimė. Norėčiau išplėšti iš jos tiesą. Bet ar ga­ lima pasikliauti savo atmintimi? Aš daug ką pamiršau ir gal kartais net iškraipau faktus. (Kas pasakė: „Niekas nepasi­ keitė"? Morisas ar aš? Šiame dienoraštyje parašiau, kad jis. Gal dėl to, kad norėjau tuo patikėti...) Mari Lamber neprita­ riau šiek tiek iš priešiškumo. Moriso pagiežą buvau pajutu­ si ne kartą. Per mano gimtadienį jis išsigynė. Bet kai kurie žodžiai, intonacijos dar aidi manyje; nenorėjau to sureikš­ minti - ir vis dėlto tai prisimenu. Kai Kolete nusprendė taip „idiotiškai" ištekėti, jis netiesiogiai puolė mane: kaltino dėl jos sentimentalumo, saugumo poreikio, drovumo, vangu­ mo. Bet didžiausias smūgis jam buvo Liusjenos išvykimas. „Liusjena iškeliavo, norėdama pabėgti nuo tavęs." Žinau, jam taip atrodo. Kiek čia tiesos? Ar su kitokia motina - ne tokia rūpestinga, ne tokia įkyria - Liusjena būtų pakentusi gyvenimą šeimoje? Tačiau man atrodė, kad praėjusiais me­ tais viskas tarp mūsų klostėsi sklandžiau, ji buvo ne tokia nervinga: kodėl ji išvyko? Nebežinau. Jei man nepasisekė išauklėti dukrų, visas mano gyvenimas nieko vertas. Nega­ liu tuo patikėti. Bet vos mane apninka dvejonės, nuo to ima svaigti galva! Ar Morisas lieka su manimi iš gailesčio? Tuomet turė­ čiau jam pasakyti, kad išeitų. Širdis neleidžia. Jeigu jis pa­ siliks, galbūt Noeli nebeištvers ir pastatys kortą ant Valeno ar ko nors kito. Arba jis vėl suvoks, kas mes buvome vienas kitam.

Palaužta mo t e r i s

217

Mane kamuoja jo niaurumo ir švelnumo kaita. Nieka­ da nežinau, koks jis pravers duris. Tarsi bijotų mane nu­ skriausti, bet ir bijotų suteikti man per daug vilčių. Ar turė­ čiau skendėti neviltyje? Tada jis apskritai pamirštų, kas aš buvau ir kodėl jis mane mylėjo.

1 7, ketvirtadienis

Margarita vėl pabėgo; jie negali jos rasti. Ji paspruko su vie­ na mergaite - tikra valkata. Užsiims prostitucija, vogs. Liūd­ na. Bet aš neliūdžiu. Niekas manęs nebejaudina.

18, penktadienis

Vakar vakare aš juos vėl mačiau. Slankiojau aplink L' An 2000 užeigą, kur jie dažnai lankosi. Juodu išlipo iš atviro Noeli automobilio; jis paėmė ją už rankos, jie juokėsi. Namie, net meiliosiomis valandėlėmis, jis būna nuolat paniuręs; jo šypsena dirbtinė. „Padėtis ne iš lengvųjų..." Greta manęs jis nė akimirkos to nepamiršta. Su ja - taip. Jis juokėsi - atsipa­ laidavęs, nerūpestingas. Panorau ją įskaudinti. Žinau, tai bo­ biška, neteisinga, ji man nieko neskolinga; bet taip jau yra.

Žmonės - bailiai. Paprašiau Dianos suvesti mane su drauge, kuriai ponia Valen papasakojo apie Noeli. Ji sumišo.

218

SIMONE

DE B E A U V O I R

Draugė nebe taip užtikrinta tuo faktu. Valenas sanguliauja su jauna advokate. Ponia Valen nepasakė jos vardo. Galima įtarti, kad tai Noeli, kelissyk gynusi teisme leidyklą. Bet gal ir kita... Anądien Diana buvusi kategoriška. Arba toji drau­ gė bijo, kad nekiltų jokių istorijų, arba Diana bijo, kad jų nepridaryčiau aš. Ji prisiekė, kad ne; jai terūpi man padėti! Kurgi ne. Bet jie visi turi savo supratimą, kaip man geriau­ sia padėti.

20, sekmadienis

Kaskart, susitikusi su Kolete, apipilu ją klausimais. Vakar ji net apsiašarojo. - Man niekuomet neatrodė, kad tu mus per daug lepini, man patiko būti lepinamai... Ką Liusjena galvojo apie tave paskutiniais metais prieš išvykdama? Mudvi nebuvome la­ bai artimos, ji smerkė ir mane. Mes jai atrodėme per daug sentimentalios, ji vaidino kietuolę. Beje, ar svarbu, ką ji gal­ vojo? Ji ne orakulas. Aišku, Kolete niekada nejautė susierzinimo, nes savaime prisitaikydavo prie to, ko aš iš jos tikėjausi. Ir, žinoma, jai negali atrodyti, kad apgailėtina būti tuo, kas esi. Paklausiau, ar ji nenuobodžiaujanti. (Žanas Pjeras visai šaunus, bet ne itin įdomus.] Ne, veikiau labai užsiėmusi; užlaikyti namus ne taip paprasta, kaip ji maniusi. Nebeturinti kada skaityti nei klausytis muzikos.

Palaužta mo t e r i s

219

- Pasistenk tai daryti, - patariau jai, - kitaip galiausiai atbuksi. Pasakiau, kad man gerai pažįstamas tas atvejis. Ji nusi­ juokė: jeigu aš kvaila, ji mielai sutinkanti taip pat tokia būti. Ji švelniai mane myli, bent jau to iš manęs niekas neatims. Bet ar aš ją palaužiau? Iš tiesų buvau numačiusi jai visai ki­ tokį gyvenimą: aktyvesnį, turiningesnį. Maniškis, kai turė­ jau tiek metų, šalia Moriso buvo kur kas aktyvesnis. Ar ji nugeibo gyvendama mano šešėlyje? Kaip norėčiau pamatyti save kitomis, ne savo akimis! Pa­ rodžiau tuos tris laiškus vienai Koletės draugei, kuri truputį užsiiminėja grafologija. Ją ypač sudomino Moriso braižas. Ji palankiai atsiliepė apie mane; kur kas prasčiau apie Noeli. Bet rezultatai buvo iškreipti, nes ji, aišku, suvokė tos konsul­ tacijos prasmę.

Sekmadienio vakaras

Ką tik buvau maloniai nustebinta, kai Morisas pasakė: - Per Kūčias, žinoma, būsime drauge. Manau, jis siūlo man kompensaciją už kalnų kurortą, ku­ rio atsisakiau. Priežastis nesvarbi. Nusprendžiau negadinti sau malonumo.

220

SIMONE

DE B E A U V O I R

Gruodžio 27, sekmadienis

Veikiau viską sugadino tas malonumas. Tikiuosi, Morisas to nepastebėjo. Jis užsakė staliuką „Klube 46". Prabangi vėlyva vakarienė, puiki programa. Jis žarstė pinigus ir meilius žo­ džius. Vilkėjau nauja suknele, šypsojausi, bet mane slėgė ne­ pakeliamas liūdesys. Visos tos poros... Gerai apsirengusios, išsipusčiusios, susišukavusios, pasidažiusios moterys juo­ kėsi, rodydamos puikių dantistų išpuoselėtus dantis. Vyrai pridegdavo joms cigaretę, pylė šampano, jie persimesdavo žvilgsniais ir švelniais žodeliais. Anksčiau ryšys, saistantis kiekvieną ją su kiekvienu savo juo, kiekvieną jį su kiekviena savo ja, man atrodė akivaizdus. Aš tikėjau poromis, tikėjau mūsiške. Dabar mačiau atskirus žmones, atsitiktinai išdės­ tytus vienas prieš kitą. Kartkartėm atgydavo senasis mira­ žas; Morisas man atrodė suaugęs su mano oda; jis nesugrą­ žinamai buvo mano vyras, kaip Kolete - mano dukra; ryšys, kurį gali užmiršti, kuris gali nusilpti, bet niekada nenutrūks. Beje, tarp jo ir manęs daugiau nieko nebuvo: du svetimi žmonės. Norėjau riktelėti: viskas melas, komedija, parodi­ ja; drauge gerti šampaną - tai anaiptol ne bendrauti. Grįžus namo Morisas mane pabučiavo: - Smagus vakaras, tiesa? Jis atrodė patenkintas, atsipalaidavęs. Pasakiau: taip, ži­ noma. Gruodžio 31-ąją švęsime pas Izabelę.

Palaužta mo t e r i s

221

Sausio 1

Neturėčiau džiaugtis gera Moriso nuotaika: tikroji jos priežastis - kad netrukus išvyks dešimčiai dienų su Noeli. Bet jei pasiaukojimo kaina atgaunu jo švelnumą ir gerą nuotaiką - o šiaip jis nuolatos atšiaurus ir irzlus - aš iš­ lošiu. Atėję pas Izabelę mudu vėl buvome pora. Daugiau mažiau išklibusios, daugiau mažiau kreivai šleivai lopy­ tos, bet vis dėlto vieningos mus supo poros. Izabelė ir Šarlis, abu Kutiurjė, Kolete su Žanu Pjeru ir kiti. Buvo puikių džiazo plokštelių, aš leidau sau šiek tiek išgerti, ir pirmą kartą nuo... nuo kada? - man buvo linksma. O linksmu­ mas - tai skaidrus oras, laiko tėkmė, lengvas kvėpavimas; daugiau nieko man nereikėjo. Nebežinau, kaip leidausi pasakoti apie Ledu Les Salines, kitaip sakant, Druskynus, smulkiai juos apibūdinti. Jie klausėsi susidomėję, bet man staiga toptelėjo mintis: ar nepanašu, kad aš mėgdžioju Noeli, norėdama sublizgėti kaip ji, ir ar Morisui vėl neat­ rodau juokingai menka. Jis buvo mažumą sudirgęs. Pasi­ vedėjau Izabelę į šalį: - Ar aš per daug kalbėjau? Pasirodžiau juokinga? - Kad ne, - paneigė ji, - tai, ką pasakojai, buvo labai įdomu! Jai buvo nesmagu matant, kad aš tokia sunerimusi. Ar dėl to, kad be reikalo susijaudinau? Ar kad ne be reikalo? Vėliau pasiteiravau Moriso, kodėl jis buvo sudirgęs. - Bet aš nebuvau sudirgęs! - Sakai taip, lyg būtum buvęs.

222

SIMONE

DE B E A U V O I R

- Ne, ne. Gali būt, jį suerzino mano klausimas. Nebežinau. Nuo šiol visada, visur mano žodžiai ir veiksmai turi išvirkščią pusę, kurios aš neperprantu.

Sausio 2

Vakar vakarieniavome pas Koletę. Vargšelė, ji taip stengė­ si, bet niekas jai nepavyko. Žiūrėjau į ją Moriso akimis. Iš tikrųjų, jos butui trūksta jaukumo. Net rengdamasi, apstatydama butą ji nerodo jokios iniciatyvos. Žanas Pjeras la­ bai malonus, ją dievina, tikras meilutis. Bet nežinia, apie ką su juo kalbėtis. Jie niekur neina, turi nedaug draugų. Tikrai blankus, ribotas gyvenimas. Ir vėl su siaubu pagalvojau: ar aš kalta, kad šauni penkiolikmetė mokinukė virto šia blan­ kia moteryte? Metamorfozė dažna - esu daug tokių mačiusi: bet galbūt tai visada dėl tėvų kaltės? Visą vakarą Morisas buvo labai linksmas, labai draugiškas ir išėjus nieko neko­ mentavo. Bet manau, kad apie tai mąsto.

Man pasirodė keista, kad Morisas vakar visą dieną pra­ leido namie, o vakarą - su manimi pas Koletę. Šmėstelė­ jo įtarimas, ir aš ką tik paskambinau į Noeli kabinetą: jei būtų atsiliepusi ji, būčiau padėjusi ragelį. Atsiliepė jos sek­ retorė: - Ponia Gerar grįš į Paryžių tik rytoj.

Palaužta mo t e r i s

223

Kaip galėjau būti tokia naivi? Noeli išvykusi, tad aš - lai­ kina priemonė. Dūstu iš pykčio. Man knieti išguiti Morisą, visiems laikams užbaigti tą reikalą.

{nirtingai jį užsipuoliau. Jis atsakė, kad Noeli išvykusi, nes jis nusprendęs praleisti šias Kalėdas su manimi. - Ne, ne! Dabar prisimenu: ji visad praleidžia šventes su dukra pas savo vyrą. - Ji ketino ten būti tik ketvertą dienų. Jis žiūrėjo ( mane, nutaisęs tą nuoširdų veidą - tam jam reikia taip mažai pastangų. - Šiaip ar taip, jūs surezgėte tai drauge! - Žinoma, aš jai pasakiau. - Jis gūžtelėjo pečiais. - Mote­ rys patenkintos tik tada, kai gauna tai, kas iš kitos išplėšta per jėgą. Svarbu ne pats objektas, o nuraškyta pergalė. Juodu tai nusprendė drauge. Taip, teisybė, tai temdo visą malonumą, kurį patyriau tomis dienomis. Jei ji būtų pasi­ priešinusi, jis tikrai būtų jai nusileidęs. Taigi aš priklausau nuo jos, nuo jos aikščių, didžiadvasiškumo ar smulkmeniš­ kumo: tiesą sakant, nuo jos interesų. Rytoj vakare jie išva­ žiuoja į Kurševelį. Svarstau, ar tik mano sprendimas nebu­ vo klaidingas. Jis praleis ten tik dvi atostogų savaites vietoj trijų (o tai auka, pabrėžė jis man, turint omenyje jo aistrą slidinėjimui). Taigi liks dar penkios dienos, kurias jis praleis be Noeli. O aš prarandu dešimt dienų dviese su juo. Ji turės į valias laiko vynioti jį apie pirštą. Grįžęs jis man pareikš, kad tarp mūsų viskas baigta. Aš lioviausi taikstytis! Pagalvojau

224

SIMONE

DE B E A U V O I R

apie tai gan apatiškai. Jaučiu, kad ir kaip ten būtų, aš vis tiek žuvusi. Jis mane tausoja, gal bijo, kad nepasidaryčiau galo tai neįmanoma, aš nenoriu mirti - bet jo prieraišumas Noeli nemąžta.

Sausio 15

Reikėtų atsidaryti konservų dėžutę. Arba prisiversti prisi­ leisti vonią. Bet tada ir toliau mintimis sukčiausi ratu. Jeigu prisiversčiau prisileisti vonią. Bet tada ir toliau mintimis sukčiausi ratu. Kai rašau, tai kažkuo užsiimu ir galiu pa­ sprukti. Kiek valandų be valgio? Kiek dienų nesiprausus? Daviau namų tvarkytojai atostogų, gyvenu užsidariusi, kaž­ kas du kartus skambino į duris, vis čirškė telefonas, niekada neatsiliepiu - tik aštuntą vakaro Morisui. Jis skambina kas­ dien, punktualiai, susirūpinusiu balsu: - Ką tu šiandien veikei? Atsakau, kad buvau susitikusi su Izabele, Diana arba Ko­ lete, kad buvau koncerte, kine. - O ką veiki šįvakar? Sakau, kad eisiu pas Dianą ar Izabelę, į teatrą. Jis neat­ lyžta: - Ar gerai laikaisi? Gerai miegi? Nuraminu jį ir klausiu, kaip sniegas: nekoks, oras taip pat ne per puikiausias. Jo balsas skamba niūriai, lyg Kurševelis jam būtų sunki katorga. O aš žinau, kad vos pakabinęs

Palaužta mo t e r i s

225

ragelį jis juokdamasis skubės į barą, kur jo laukia Noeli, ir jie gers sausą vyną, gyvai aptarinėdami dienos įvykius. Pati tai pasirinkau, argi ne? Pasirinkau užsikasti laidojimo rūsyje; nebežinau, kada diena, kada naktis; kai man per daug blogai, kai nebegaliu tverti, geriu alkoholį, raminamuosius arba migdomuosius. Kai šiek tiek palengvėja, ryju stimuliuojančius ir pasineriu į detektyvinius romanus: apsirūpinau jais. Kai mane smau­ gia tyla, įsijungiu radiją, ir iš tolimos planetos iki manęs at­ sklinda balsai, kuriuos vos suprantu: tas pasaulis turi savo laiką, valandas, savo įstatymus, kalbą, pramogas - visa tai man visiškai svetima. Kokį apsileidimo lygį galima pasiekti, kai esi vienui vienas, įkalintas! Kambarys trenkia šaltu taba­ ku ir alkoholiu, visur pelenai, aš purvina, patalynė purvina, už purvinų stiklų - purvinas dangus, toji nešvara - kiautas, kuris mane saugo, aš iš jo niekada neišlįsiu. Būtų papras­ ta slystelėti gilėliau, į nebūtį, taip, kad nebesugrįžtum. Savo stalčiuje turiu, ko reikia. Bet nenoriu, nenoriu! Man ketu­ riasdešimt ketveri, mirti dar per anksti ir neteisinga! Nebe­ galiu gyventi. Nenoriu mirti. Dvi savaites nieko nerašiau į šį sąsiuvinį, nes perskai­ čiau jį. Ir pamačiau, kad žodžiai nieko nereiškia. Įsiūtis, košmarai, siaubas nepavaldūs žodžiams. Viską išdėstau po­ pieriuje, kai atgaunu jėgas, pagauta nevilties ar vilties. Bet žlugimas, atbukimas, sumaištis šiuose puslapiuose neišsa­ kyta. Be to, jie taip meluoja, taip klysta. Kaip manimi buvo manipuliuojama! Po truputį, po truputį Morisas privertė

226

SIM ONE

DE B E A U V O I R

mane išpyškinti: „Rinkis!", kad galėtų atsakyti: „Noeli aš ne­ išsižadėsiu." Ak, neketinu vėl grįžti prie tos istorijos. Šiame dienoraštyje nėra nė eilutės, kuriai nereikėtų patikslinimo ar paneigimo. Pavyzdžiui, jei pradėjau jj Druskynuose, tai ne dėl to, kad netikėtai vėl atgavau jaunystę, ir ne todėl, kad užpildyčiau savo vienatvę, o kad nuginčiau kažkokį nenu­ sakomą nerimą. Jis slypėjo tos popietės tyloje ir kaitroje, susijęs su Moriso niaurumu ir jo išvykimu. Taip, visuose tuose puslapiuose aš mąsčiau taip, kaip rašiau, ir mąsčiau atvirkščiai - o tai suvokusi visiškai išsimušiau iš vėžių. Kai kurios frazės verčia mane rausti iš gėdos... „Man visada rei­ kėjo tiesos - jei jos siekdavau, vadinasi, man jos reikėjo." Ar galima šitaip apsigauti dėl gyvenimo! Ar visi tokie akli, ar aš - kvaiša tarp kvaišų? Ne tik kvaiša. Aš melavau sau. Kaip aš sau melavau! įtikinėjau save, kad Noeli nereikšmin­ ga, kad Morisas atiduoda pirmenybę man - nors puikiai ži­ nojau, kad tai netiesa. Vėl ėmiausi plunksnos ne tam, kad sugrįžčiau atgal, o kad tuštuma manyje, aplink mane buvo tokia neaprėpiama, ir to gesto reikėjo įtikinti save, kad aš dar gyva. Kartais atsistoju prie lango, pro kurį mačiau jį išvažiuo­ jant vieną šeštadienio rytą prieš ištisą amžinybę. Mąstau: „Jis negrįš." Bet nesu tokia įsitikinusi. Tai akimirkos nuojau­ ta - to, kas įvyks vėliau, kas įvyko. Jis negrįžo. Ne jis: ir vieną dieną šalia manęs nebeliks net jo regimybės. Automobilis čia, pastatytas prie šaligatvio, jis jį paliko. Automobilis buvo įrodymas, kad jis čia, ir jo vaizdas šildė man širdį. Tai tik

Palaužta mo t e r i s

227

nuoroda, kad Moriso nėra. Jis išvykęs. Išvykęs visiems lai­ kams. Be jo aš negyvensiu. Bet nusižudyti nenoriu. Taigi?

Kodėl? Daužau galvą į akligatvio sienas. Juk dvidešimt metų nemylėjau niekšo! Nebuvau, pati to nesuvokdama, kvailė ar pikčiurna! Mūsų meilė buvo tikra, tvirta: tokia pat tvirta kaip tiesa. Tik laikas bėgo, o aš to nesuvokiau. Laiko upė, upės vandenų sukelta erozija: tad štai, jo meilę pagrau­ žė laiko vandenys. Bet kodėl tada manosios ne? Išėmiau iš spintos dėželes, kuriose laikome savo senus laiškus. Visoms Moriso frazėms, kurias moku atmintinai, mažiausiai dešimt metų. Kaip ir prisiminimams. Taigi, atro­ do, aistringa meilė tarp mudviejų - bent jau jo meilė man tetruko dešimt metų, o prisiminimai atspindėjo dešimtį kitų metų, viskam suteikdami atbalsį, kurio iš tikrųjų nebuvo. Tačiau visus tuos paskutinius metus jo šypsena buvo tokia pat, tokie patys žvilgsniai. (Ak, jei tik aš vėl susigrąžinčiau tuos žvilgsnius ir tas šypsenas!) Vėlesni laiškai smagūs ir švelnūs, bet skirti dukroms beveik tiek pat, kiek ir man. Ret­ sykiais kokia nors nuoširdi frazė ryškiai skiriasi nuo įprasto tono: bet jose esama kažko dirbtinio. Kai panorau perskai­ tyti savo laiškus, akis apniaukė ašaros.

Aš juos perskaičiau, ir apėmė keistas neramumas. Iš pradžių jie dera prie Moriso laiškų, karšti ir džiugūs. Vėliau juose pasigirsta keista gaida, neaiškiai verksminga, kone priekaištinga. Aš perdėtai jausmingai tvirtinu, kad mes my-

228

SIMONE

DE B E A U V O I R

lime vienas kitą kaip pirmąją dieną, reikalauju, kad jis tai paliudytų, žarstau klausimus, kurie diktuoja atsakymus: kaip galėjau jais tenkintis, žinodama, kad išplėšiau juos per prievartą? Bet aš to nesuvokiau, pamiršau. Daug ką pamir­ šau. Kas ten per laiškas, kurį jis man atsiuntė ir kurį pasa­ kiau jam sudeginusi po mūsų pokalbio telefonu? Tik miglo­ tai prisimenu: buvau Mužene su vaikais, jis baigė ruoštis kažkokiam egzaminui, aš jam prikišau, kad per mažai man rašo, jis atsikirto atšiauriai. Labai atšiauriai. Sukrėsta puo­ liau prie telefono; jis atsiprašė, maldavo sudeginti tą laiš­ ką. Ar yra ir kitų epizodų, kurių išsižadėjau? Įsivaizdavau visada esanti teisi. Baisu pagalvoti, kad mano pačios istorija praeityje tėra tamsybės.

Po rytdiena

Vargšė Kolete! Pasistengiau jai paskambinti du kartus žvaliai, kad ji nesijaudintų. Bet ją vis dėlto nustebino, kad neateinu jos aplankyti, nekviečiu pas save. Ji skambino ir daužė į duris taip įnirtingai, kad atidariau. Ji atrodė tokia nustėrusi, kad išvydau save jos akimis. Išvydau butą ir taip pat nustėrau. Ji privertė mane nusiprausti, susikrauti laga­ miną ir persikelti pas ją. Namų tvarkytoja viskuo pasirū­ pins. Vos Žanas Pjeras išeina, aš kabinuosi į Koletę, apipilu ją klausimais. Ar mudu su tėvu daug ginčydavęsi? Vienu metu - taip, tai ją tikrai išgąsdinę, nes iki tol mudu taip

Palaužta mo t e r i s

229

gerai sutarėme. Bet vėliau niekuomet nebuvę jokių scenų, bent jau jos akivaizdoje. - Tačiau jau nebuvo kaip anksčiau? Ji atsakė buvusi per maža, kad suprastų. Ji man nepa­ deda. Jei pasistengtų, galėtų įduoti man tos istorijos raktą. Man rodos, ji kažką nutyli, tarytum taip pat turėtų slaptų minčių. Kokių? Ar aš pasidariau negraži? Tikrai pernelyg ne­ graži? Taip, dabar aš tokia: perkarusi, plaukai kaip pakulos, veidas pajuodęs. Bet prieš aštuonerius metus? Nedrįstu jos paklausti. Ar aš kvaila? Ar bent nepakankamai protinga Mo­ risui? Siaubingi klausimai, kai nesi pratęs galvoti apie save.

Sausio 19

Ar galiu patikėti? Ar man būtų atlyginta už pastangas neri­ boti Morisui laisvės, nesikabinti į jį? Pirmą kartą po ištisų savaičių šiąnakt miegojau be košmarų; kažkas atsimezgė mano gerklėje. Viltis. Dar trapi, bet jau čia. Buvau pas kirpė­ ją, grožio salone, apsitvarkiau, namai išblizginti; kai sugrįžo Morisas, net nupirkau gėlių. Bet pirmieji jo žodžiai buvo: - Kaip tu atrodai! Teisybė, aš numečiau keturis kilogramus. Priverčiau Koletę prisiekti, kad nesakys jam, kokią mane rado, bet beveik neabejoju, kad ji pasakė. 0 gal ir ne be reikalo. Jis mane ap­ kabino. - Vargšele tu mano!

230

SIMONE

DE B E A U V O I R

- Betgi viskas puiku, - atsiliepiau. (Buvau išgėrusi libriumo, man reikėjo atsipalaiduoti.) Ir savo nuostabai, ašaras pamačiau jo akyse. - Aš elgiausi kaip niekšas! Atsakiau: - Mylėti kitą moterį nėra niekšiška. Tu čia nieko negali padaryti. Jis patraukė pečiais: - Ar aš ją myliu? Mėgaujuosi šia fraze jau dvi dienos. Jie praleido dvi sa­ vaites drauge pasinėrę į kalnų pramogas ir grožį, o jis grįžęs sako: „Ar aš ją myliu?" Tokios partijos aš nebūčiau drįsusi šaltakraujiškai sulošti; bet mano neviltis išėjo man į gera. Tas užsitęsęs pasimatymas pradėjo alinti jų aistrą. Jis pakartojo: - Aš to nenorėjau! Nenorėjau, kad būtum nelaiminga. Tokie nuvalkioti posakiai menkai mane jaudina. Jei tai būtų buvęs tik gailestis, aš nebūčiau atgavusi vilties. Bet jis balsu man girdint pratarė: „Ar aš ją myliu?" Ir aš manau, kad galbūt tai dekristalizacijos pradžia, kuri jį atplėš nuo Noeli ir grąžins man.

Sausio 23

Visus vakarus jis leidžia namie. Nupirko naujų plokštelių; išklausėme jas. Pažadėjo man, kad vasario pabaigoje neil­ gam išvyksime į Pietus.

Palaužta mo t e r i s

231

Žmonės palankesni negandai negu laimei. Pasakiau Mari Lamber, kad Kurševelyje Noeli nukrito kaukė ir Morisas tik­ riausiai galutinai grįžta pas mane. Ji puse lūpų pratarė: - Jei tai tvirtas nusistatymas, tuo geriau. Galų gale ji man nieko vertingo nepatarė. Neabejoju, man už nugaros jie apie mane kalba. Narsto savo minteles apie mano istoriją. Man jų nepatiki. Pasakiau Izabelei: - Ne be reikalo draudei man padaryti tai, kas nebepatai­ soma. Iš esmės Morisas niekada nesiliovė manęs mylėjęs. - Galima įsivaizduoti, - atsiliepė ji veikiau skeptišku tonu. Užsiplieskiau: - Galima įsivaizduoti? Manai, jis manęs nebemyli? Visad tvirtinai priešingai... - Nemanau nieko konkretaus. Man rodos, jis pats nežino, ko nori. - Ką? Tu sužinojai ką nors naujo? - Ničnieko. Nesuprantu, ką ji būtų galėjusi sužinoti. Tiesiog ją apni­ kusi prieštaros dvasia: kai abejojau, ji mane guodė; kai at­ gaunu pasitikėjimą, ima dvejoti.

Sausio 24

Reikėjo numesti ragelį, pasakyti: „Jo nėra" arba net ničnieko neatsakyti. Koks įžūlumas! Ir susijaudinęs Moriso veidas!

232

SIMONE

DE B E A U V O I R

Griežtai su juo pasikalbėsiu, vos tik grįš. Jis šalimais skai­ tinėjo laikraščius, ir čia suskambo telefonas: Noeli. Pirmą kartą: ir to jau per daug. Labai mandagiai tarė: - Norėčiau pasikalbėti su Morisu. Paikai padaviau jam ragelį. Jis beveik nekalbėjo, atrodė siaubingai suirzęs. Kelissyk pakartojo: - Ne, tai neįmanoma. Ir galop pasakė: - Gerai. Tuojau ateisiu. Vos jis padėjo ragelį, riktelėjau: - Tu neisi! Drįsta tave persekioti čia! - Klausyk. Mes žiauriai susibarėme. Ji puolusi į neviltį, nes aš jai nedaviau jokios žinios. - Aš taip pat dažnai puldavau į neviltį, bet niekada tau neskambinėjau, kai būdavai pas Noeli. - Maldauju, nereikia visko komplikuoti! Noeli gali nusi­ šauti. - Na jau! - Tu jos nepažįsti. Jis blaškėsi į visas puses, paspyrė fotelį, ir aš supratau, kad, šiaip ar taip, jis ten eis. Jau tiek dienų mes taip gerai sutarėme, kad aš vėl pajutau baimę. Pasakiau: - Keliauk. Bet kai tik grįš, aš su juo pasikalbėsiu. Jokių scenų. Aš tik nenoriu, kad su manimi elgtųsi kaip su mazgote.

Palaužta mo t e r i s

233

S ausio 2 5

Aš palaužta. Jis paskambino man ir pasakė, kad nakvos pas Noeli, kad negali jos tokios palikti. Aš priešgyniavau, jis nu­ metė ragelį - tada paskambinau aš, o jie nukėlė ragelį. Vos nešokau į taksi ir nenudūmiau belstis pas Noeli. Neišdrįsau stoti akis į akį prieš Morisą. Išėjau iš namų, žingsniavau per nakties šaltį, nieko nematydama, nesustodama, leipėdama. Mane parvežė taksi; apsirengusi sukniubau ant sofos svetai­ nėje. Mane pažadino Morisas: - Kodėl neatsigulei? jo balsas skambėjo nepritariamai. Siaubinga scena. Pasa­ kiau, kad jis leido dienas su manim tik dėl to, kad susivaidijo su Noeli - vos jai pamojus pirštu nukurnėjo pas ją, o aš galiu sau dvėsti iš sielvarto. - Tu neteisi! - pasipiktinęs atšovė jis. - Jei nori žinoti, mes susibarėme dėl tavęs. - Dėl manęs? - Ji norėjo, kad aš pratęsčiau mūsų viešnagę kalnuose. - Verčiau pasakyk, kad norėjo, jog tu su manim išsiskirtum! Aš verkiau, verkiau... - Puikiai žinai, kad galiausiai mane paliksi. -N e .

234

SIMONE

DE B E A U V O I R

Sausio 3 0

Kas darosi? Ką jie žino? Jie su manimi nebe tokie, kokie buvo. Izabelė užvakar... Buvau vaidinga. Apkaltinau ją blogai man patarus. Nuo pat pirmos dienos aš su viskuo sutikau, viską ištvėriau, o rezultatas: Morisas ir Noeli elgiasi su ma­ nimi kaip su pastumdėle. Ji netvirtai gynėsi - pradžioje ne­ žinojusi, kad tai jau užsitęsęs romanas. Pasakiau: - Ir nenorėjai pripažinti, kad Morisas - niekšas. Ji nesutiko: - Ne. Morisas ne niekšas! Vyras, užspeistas tarp dviejų moterų; niekas tokiais atvejais gerai neatrodo. - Jam nereikėjo veltis į tokius dalykus. - Tai pasitaiko ir labai puikiems žmonėms. Ji atlaidi Morisui, nes daug leidžia Šarliui. Bet jųdviejų istorija visai kitokia. - Nebemanau, kad Morisas puikus žmogus, - pasakiau. Jžvelgiu jo menkystę. Nesižavėdama jo pasiekimais, užga­ vau jo tuštybę. - Čia tu neteisi, - atkirto ji kažkaip griežtai. - Jei vyras mėgsta kalbėti apie savo darbą, tai ne tuštybė. Aš visada ste­ bėjausi, kad tau taip mažai rūpi Moriso darbas. - Neturiu ką įdomaus apie jį pasakyti. - Ne. Bet jis tikrai būtų norėjęs pasipasakoti savo sunku­ mus, savo atradimus. Man toptelėjo įtarimas: - Tu jį matei? Jis su tavim kalbėjosi? Pergudravo tave?

Palaužta mo t e r i s

235

- Nesvaičiok! - Stebiuosi, kad stoji į jo pusę. Jei jis puikus žmogus, va­ dinasi, dėl visko kalta aš. - Ne, ne; kartais žmonės nesutaria, ir nė vienas jų nėra dėl to kaltas. Anksčiau ji su manim kalbėjo kitu tonu. Kokie žodžiai, kurių nepasako, sukasi jiems ant liežuvio galo? Grįžau prislėgta. Kokie netikėti padariniai! Jis visą laiką leidžia su Noeli. Tomis retomis akimirkomis, kurias skiria man, vengia būti su manim akis į akį: vedasi mane į restora­ ną ar į teatrą. Jis teisus: tai ne taip skaudu, kaip likti ten, kur būta mūsų šeimos židinio.

Kolete ir Žanas Pjeras iš tikrųjų mieli. Jie taip rūpina­ si manimi. Nusivedė pavakarieniauti į jaukų restoranėlį Šen Žermen de Prė kvartale, kur leidžia labai geras plokšte­ les; ten grojo bliuzą, kurio dažnai klausydavomės su Morisu, ir aš suvokiau, kad tai visa mano praeitis, visas mano gyve­ nimas, kuris iš manęs atimtas, kurį aš jau praradau. Omai netekau sąmonės, prieš tai, atrodo, riktelėjusi. Beveik išsyk atsipeikėjau. Bet Kolete buvo sukrėsta. Ji įširdo: - Nenoriu, kad taip galuotumeisi. Kadangi tėtis su tavimi šitaip elgiasi, turėtum pasiųsti jį kuo toliau. Tegu sau gyvena su ta moterėle - tau bus kur kas ramiau. Dar prieš mėnesį ji nebūtų man davusi tokio patarimo. Jei būčiau gera žaidėja, liepčiau Morisui išsidanginti. Bet paskutinis mano šansas - kad ir Noeli nervintųsi, keltų sce-

236

SIMONE

DE B E A U V O I R

nas ir blogai pasirodytų. Ir dar - kad gera mano valia sujau­ dintų Morisą. Be to, net jeigu jis ir retas svečias, vis dėlto čia jo namai. Aš gyvenu ne dykumoje. Apninka silpnumas, bailumas; bet aš neturiu priežasčių sau kenkti ir mėginu iš­ tverti. Žiūriu į savo egiptietišką statulėlę - ji puikiai susiklijavo. Pirkome ją drauge. Ji buvo persmelkta švelnumo, dangaus mėlio. Štai ji - nuoga, suluošinta. Paimu ją į rankas ir ver­ kiu. Negaliu nešioti vėrinio, kurj Morisas dovanojo man ke­ turiasdešimtojo gimtadienio proga. Visi daiktai, visi baldai aplink mane nuskalauti rūgšties. Iš jų likę tik kažkokie širdį vedantys griaučiai.

Sausio 31

Aš nebesitvardau. Smunku žemyn, vis žemyn. Morisas ma­ lonus, paslaugus. Tačiau sunkiai slepia džiaugsmą, atgavęs Noeli. Daugiau nesakytų: „Ar aš ją myliu?" Vakar vakarie­ niavau su Izabele ir raudodama sukniubau jai ant peties. Laimė, tai vyko apytamsiame bare. Ji sako, kad aš piktnau­ džiauju stimuliuojančiais ir raminamaisiais, ardau savo sveikatą. (Teisybė, ardau. Šį rytą pradėjau kraujuoti - dviem savaitėm anksčiau, nei būčiau turėjusi.) Mari Lamber pata­ rė nueiti pas psichiatrą: ne psichoanalizei, o medicininiam gydymui. Bet kuo jis galės man padėti?

Palaužta mo t e r i s

237

V asario 2

Kadaise buvau tvirta ir būčiau išgrūdusi Dianą pro duris, bet dabar aš tik lepšė. Kaip galėjau su ja bendrauti? Ji mane linksmino, ir tais laikais viskas klostėsi be padarinių. - Ak, kaip jūs sublogote! Kokia atrodot pavargusi! Ji atėjo iš smalsumo, iš piktumo - beregint tai pajutau. Nereikėjo jos priimti. Ji ėmė čiauškėti, aš nesiklausiau. Neti­ kėtai ji mane puolė: - Kaip skaudu matyti jus tokią. Suimkite save į rankas, prasiblaškykite; pavyzdžiui, išvažiuokite į kelionę. Kitaip jus ištiks nervinė depresija. - Aš puikiai jaučiuosi. - Na jau, na! Jūs kremtatės. Patikėkite, ateina metas, kai privalu, sukaupus jėgas, atsijungti. Ji apsimetė dvejojanti. - Niekas nedrįsta pasakyti jums tiesos; o aš manau, kad dažnai pernelyg tausoti žmones - jiems tik į bloga. Jūs turite patikėti, kad Morisas myli Noeli: tai labai rimta. - Jums taip sakė Noeli? - Ne tik Noeli. Draugai, kurie dažnai matydavo juos Kurševelyje. Jie atrodė tvirtai pasiryžę drauge kurti savo gyve­ nimą. Mėginau nutaisyti atsainią miną: - Morisas meluoja Noeli ne mažiau, kaip ir man. Diana užjaučiamai pažvelgė į mane. - Šiaip ar taip, būsiu jus įspėjusi. Noeli ne iš tų mergi-

238

SIMONE

DE B E A U V O I R

nų, kurios leidžiasi mulkinamos. Jei Morisas jai neduos, ko ji nori, jinai jį paliks. Ir jis tai puikiai žino. Nustebčiau, jeigu elgtųsi kitaip. Ji beveik išsyk išėjo. Girdžiu ją iš čia: „Vargšelė Monika! Kaip ji atrodo! Ir dar puoselėja iliuzijas!" Kekšė. Aišku, jis myli Noeli - kitaip nekankintų manęs dėl niekų.

Vasario 3

Man nereikėjo klausinėti. Aš tiesiu jam kartį, kurios jis sku­ biai įsitvers. Pasiteiravau Moriso: - Ar Noeli sako tiesą - kad nusprendei gyventi su ja? - Ji tikrai taip nesako, nes tai netiesa. Jis padvejojo. - Bet aš norėčiau... su ja apie tai nekalbėjau, tai susiję su tavimi... kurį laiką pagyventi vienas. Tarp mūsų tvyro įtampa, ji dingtų, jei mes nebegyventume - o, tik laikinai! - drauge. - Tu nori mane palikti? - Ne, ne. Mes matytumėmės tiek pat. - Nenoriu! Aš surikau. Jis nutvėrė mane už pečių. - Liaukis! Liaukis! - pasakė švelniai. - Tai buvo tik idėja. Jei ji tau tokia skaudi, aš jos atsisakau. Noeli nori, kad jis mane paliktų - spaudžia jį, kelia jam scenas: aš tuo neabejoju. Tai jinai jį verčia. Aš nenusileisiu.

Palaužta mo t e r i s

239

V asario 6, to lia u be d ato s

Kiek tuščios drąsos reikia paprasčiausiems dalykams, kai prarandi gyvenimo skonį! Vakarais aš paruošiu arbatinį, puodelį, prikaistuvį, išdėlioju kiekvieną daiktelį į savo vietą, kad ryte besitęsiantis gyvenimas pareikalautų kuo mažiau pastangų. Ir vis dėlto bemaž neįmanoma išsirangyti iš pata­ lų, pažadinti dieną. Namų tvarkytoją kviečiuos! antrai die­ nos pusei, kad galėčiau rytais pagulėti, kiek norėsiu. Kartais atsikeliu tik tada, kai Morisas pirmą valandą grįžta pietų. 0 jei negrįžta, - tik tada, kai ponia Dormua pasuka spynoje raktą. Morisas suraukia antakius, kai pirmą valandą pasitin­ ku jį su peniuaru, nesišukavusi. Jam atrodo, kad vaidinu jam nevilties komediją. Arba bent, kad nededu pastangų, reika­ lingų „teisingai išgyventi" situaciją. Jis taip pat man kala: - Tau reikėtų nueiti pas psichiatrą. Aš ir toliau kraujuoju. Jei gyvenimas galėtų iš manęs ište­ kėti ir man nereikėtų dėti tam nė mažiausių pastangų! Čia esama tiesos. Man reikėtų sėsti į Niujorko lėktuvą, nuvykti pas Liusjeną ir sužinoti tiesą. Ji manęs nemyli; ji pasakys tiesą. Tada nubraukčiau viską, kas bloga, viską, kas man kenkia, viską tarp Moriso ir savęs grąžinčiau į vėžes.

Vakar vakare, kai grįžo Morisas, sėdėjau svetainėje pa­ tamsiais su chalatu. Buvo sekmadienis, atsikėliau gerokai įdienojus; užvalgiau kumpio ir išgėriau konjako. 0 paskui sėdėjau, įsiklausydama į savo mintis, ratu skriejančias gal-

240

SIMONE

DE B E A U V O I R

voje. Prieš jam sugrįžtant išgėriau raminamųjų ir atsisėdau į fotelį nė neketindama degti šviesos. - Ką tu veiki? Kodėl neužsidegi šviesos? - Kuriems galams? Jis mane išbarė - švelniai, bet apskritai suirzęs. Kodėl aš nesusitikinėju su draugais? Kodėl nebuvau kine? Išvardijo penkis dėmesio vertus filmus. Tai neįmanoma. Buvo metas, kai galėdavau eiti į kiną, net į teatrą viena. Todėl, kad nebu­ vau viena. Jaučiau jį savyje, aplink save. Dabar, likusi viena, galvoju: „Aš viena/' Ir man baisu. - Toliau taip nebegalima, - pasakė jis man. - Kaip nebegalima? - Nevalgyti, nesirengti, užsikasti šitame bute. - Kodėl ne? - Tu susirgsi. Arba išprotėsi. Negaliu tau padėti, nes esu visko priežastis. Bet maldauju, nueik pas psichiatrą. Pasakiau: ne. Jis mygo, mygo. Pagaliau neteko kantrybės. - Kaip ketini iš to išsikapstyti? Nieko nedarai. - Iš ko išsikapstyti? - Iš šito marazmo. Sakytum tyčia save gramzdini. Jis užsidarė kabinete. Mano, jog šantažuoju jį savo ne­ laime, kad įbauginčiau ir jis manęs nepaliktų. Ar aš žinau, kas aš? Gal kažkokia siurbėlė, mintanti kitų gyvenimu: Mo­ riso, dukrų, visų tų vargšių „šlapių vištų“, kurioms tariausi padedanti. Savanaudė, nė už ką neatpalaiduojanti gniaužtų; aš geriu, aš apsileidusi, privariau save iki ligos, slapčia ke­ tindama jį sugraudinti. Klastinga, pergedusi iki kaulų sme­

Palaužta mo t e r i s

241

genų, vaidinanti komediją, piktnaudžiaujanti jo gailesčiu. Turėčiau jam pasakyti, kad gyventų sau su Noeli ir būtų lai­ mingas be manęs. Neįstengiu.

Aną naktį sapne vilkėjau žydra suknele, ir dangus buvo žydras.

Tos šypsenos, tie žvilgsniai, žodžiai... jie negalėjo dingti, jie plevena bute. Aš dažnai girdžiu tuos žodžius. Balsas la­ bai aiškiai ištaria man į ausį: „Mano mažyte, brangute, mano brangusis..." Žvilgsnius, šypsenas reikėtų nutverti praskren­ dančius, netikėtai priglausti Morisui prie veido - ir tada vis­ kas būtų kaip anksčiau.

Vis dar kraujuoju. Man baisu.

- Kai atsiduri taip žemai, telieka kilti aukštyn, - sako Mari Lamber. Kokia nesąmonė! Visada gali smukti žemiau - ir dar - vis dar žemiau. Dugno nėra. Ji taip sako, kad manęs atsikratytų. Aš jai įgrisau. Visiems įgrisau. Tragedijos... kurį laiką viskas gerai, žmones jos domina, jiems smalsu, vilioja jų kvapas. 0 paskui, kai viskas ima kartotis, mindžikuoti vietoje, ima slėgti; slėgti netgi mane. Izabelė, Diana, Kolete, Mari Lam­ ber - joms jau per akis; ir Morisas...

242

SIM ONE

DE B E A U V O I R

Žmogus prarado savo šešėlį. Nebežinau, kas jam nutiko, bet tai buvo siaubinga. O aš praradau savo atvaizdą. Nedaž­ nai į jį žiūrėdavau, bet jis buvo čia, fone, toks, kokį jį buvo nutapęs Morisas. Moteris tiesmuka, natūrali, „autentiška", nesmulkmeniška, be kompromisų, tačiau supratinga, jautri, mąstanti, dėmesinga reiškiniams ir žmonėms, aistringai at­ sidavusi tiems, kuriuos myli, kurianti jų laimę. Gražus, švie­ sus gyvenimas, kupinas pilnatvės, „harmoningas". Tamsu, aš savęs nebematau. O ką mato kiti? Galbūt ką nors atgrasaus.

Jie kuždasi man už nugaros. Kolete ir jos tėvas, Izabelė ir Mari Lamber, Izabelė ir Morisas.

Vasario 20

Pagaliau jiems nusileidau. Mane gąsdino tas plūstantis krau­ jas. Gąsdino tyla. įpratau skambinti Izabelei tris kartus per dieną, Koletei - vidury nakties. Taigi dabar kai kam moku pinigus, kad mane išklausytų - iš tikro keista. Jis primygtinai pareikalavo, kad vėl imčiausi dienoraščio. Puikiai suprantu tą gudrybę: jis bando vėl sudominti mane savimi pačia, grąžinti man tapatybę. Bet mane domina tik Morisas. O kas gi aš? Manęs tai niekad per daug nejaudi­ no. Buvau rami, nes jis mane mylėjo. Jeigu nebemyli... Man svarbu išsiaiškinti tik vieną dalyką: ką aš padariau, kad jis paliovė mane mylėti? Ar nieko nepadariau, o jis - niekšas,

Palaužta mo t e r i s

243

ir ar nereikėtų jo nubausti - ir jo bendrininkės drauge su juo? Daktaras Markė visko imasi iš kito galo: jam rūpi mano tėvas, motina, tėvo mirtis; jis nori, kad pasakočiau apie save, o aš noriu kalbėti tik apie Morisą ir Noeli. Vis dėlto pasi­ teiravau, ar jam atrodau protinga. Taip, žinoma, bet protas nėra atskira savybė; tolydžio narstant įkyrias mintis protas darosi man nebepavaldūs. Morisas elgiasi su manimi, pilnas to sumišusio švelnu­ mo ir slapto dirglumo, kurį žmonėms sužadina ligoniai. Jis kantrus, toks kantrus, kad man maga suklikti - kartais taip ir darau. Jei išprotėčiau, tai būtų neblogas būdas ištrūkti. Tačiau Markė tvirtina, kad man tai negresia: esu tvirtai su­ ręsta. Netgi veikiama alkoholio ir kvaišalų aš niekada nepa­ metu proto. Šitas kelias ne man.

Vasario 23

Kraujavimas liovėsi. Aš prisiverčiu truputį užvalgyti. Vakar ponia Dormua švytėjo, nes suvalgiau visą jos suflė su sūriu. Ji mane jaudina. Per visą tą užsitęsusį košmarą, iš kurio vos kapstausi, nebuvo gailestingesnio žmogaus už ją. Kas vakarą po pagalve rasdavau švarutėlius naktinius marškinius. Tad kartais, užuot atsigulusi su drabužiais, apsivilkdavau nak­ tinukus, kurie savo švara įpareigodavo ir mane apsiliuobti. Po pietų ji man sakydavo: „Paruošiau jums vonią", ir aš išsimaudydavau. Gamindavo skanius patiekalus. Neįkyrėdama

244

SIMONE

DE B E A U V O I R

jokiomis pastabomis ir klausimais. Ir man buvo gėda, gėda dėl savo apsileidimo, nors aš turtinga, o ji neturi nieko. „Bendradarbiaukite", - prašo daktaras Markė. Mielai. Mielai noriu pasistengti vėl save atrasti. Atsistojau prieš veidrodį: kokia aš bjauri! Koks negražus mano kūnas! Nuo kada? Nuotraukose prieš dešimt metų atrodau sau visai dai­ li. Praėjusių metų nuotraukose - ne taip blogai, tačiau tai mėgėjiškos nuotraukos. Ar mane pakeitė tų penkių mėnesių neganda? Ar jau seniai pradėjau ristis žemyn? Prieš savaitę parašiau Liusjenai. Ji atsakė nuoširdžiu laišku. Kad labai kremtasi dėl to, kas mane ištiko, tikrai no­ rėtų su manim apie tai pasikalbėti, nors neturi nieko ypatin­ go pasakyti. Kviečia mane atvykti į Niujorką - susitarsianti, kad galėtų praleisti ten dvi savaites; mes pašnekėtume, be to, aš prasiblaškyčiau. Bet dabar aš nenoriu niekur keliauti. Noriu kautis būdama čia. Kai prisimenu sakiusi: „Aš nekovosiu!"

Vasario 26

Paklausiau psichiatro, ėmiausi darbo. Vaikštau į Nacionali­ nės bibliotekos periodikos skyrių, atidžiai perverčiu senus medicinos žurnalus vienam tipui, rašančiam apie medicinos istoriją. Nežinau, kaip tai gali išspręsti mano problemas. Pa­ ruošusi dvi tris korteles per dieną, nepatiriu jokio pasiten­ kinimo.

Palaužta mo t e r i s

245

Kovo 3

Na štai! Jie mane pasiuntė pas psichiatrą, kad atgaučiau jėgas prieš lemiamą smūgį. Kaip tie nacių gydytojai, kurie atgaivindavo savo aukas, kad galėtų vėl jas kankinti. Rikte­ lėjau jam: - Nacis! Kankintojas! Jis atrodė priblokštas. Iš tikrųjų auka buvo jis. Net pasa­ kė man: - Monika! Pagailėk manęs bent truputį! Ir vėl paaiškino, be galo atsargiai, kad mūsų bendras gyvenimas nieko vertas, kad jis nesikraustysiąs pas Noeli, ne, bet išsinuomosiąs mažą butuką. Tai mums netrukdys matytis, net praleisti drauge dalį atostogų. Pasakiau: ne, rėkiau, plūdausi. Šį sykį jis nepasakė, kad atsižada savo minties.

Kokie niekai jų ergoterapija! Mečiau tą idiotišką darbą. Vėl galvoju apie Po apsakymą: geležinės sienos suartėja, peilio formos švytuoklė siūbuoja virš mano širdies. Kartais stabteli, bet niekada nepakyla aukštyn. Tik keli centimetrai skiria ją nuo mano odos.

246

SIMONE

DE B E A U V O I R

Kovo 5

Atpasakojau psichiatrui paskutinę mūsų sceną. Jis pasakė: - Jei jums pakaktų drąsos, iš tiesų verčiau būtų - bent kuriam laikui - atitolti nuo vyro. Ar Morisas jam sumokėjo, kad taip kalbėtų? Pažvelgiau jam tiesiai į veidą. - jdomu, anksčiau to nesakėte. - Norėjau, kad jums pačiai kiltų tokia mintis. - Ji kilo ne man, o mano vyrui. - Taip. Bet vis dėlto apie ją man papasakojote jūs. O paskui ėmė sukti man galvą istorijomis apie prarastą ir atgautą tapatybę, būtiną atstumą, grįžimą į save. Tauškalai.

Kovo 8

Psichiatras liovėsi mane gniuždyti. Nebeturiu jėgų, nebesi­ stengiu kovoti. Morisas ieškosi buto: turi nusižiūrėjęs kelis. Šįsyk aš net nesipriešinau. Tačiau mūsų pokalbis buvo siau­ bingas. Pasakiau be pykčio - visiškai palaužta, išsekusi: - Verčiau būtum perspėjęs, kad nusprendei mane palikti, po vasaros atostogų ar netgi Mužene. - Bet aš tavęs nepalieku. - Žaidi žodžiais. - Be to, nieko nebuvau nusprendęs. Viskas susidrumstė man prieš akis.

Palaužta mo t e r i s

247

- Nori pasakyti, kad šešis mėnesius mane mėginai ir aš praradau savo šansus? Tai šlykštu. - Ne, ne. Tai susiję su manimi. Tikėjausi rasti išeitį tarp Noeli ir tavęs. Ir jaučiuosi visai kvaištelėjęs. Net nebesiseka dirbti. - Kad tu išeitum, reikalauja Noeli. - Ši padėtis jai nepakenčiama ne mažiau negu tau. - Jei būčiau geriau ją pakentusi, pasiliktum? - Bet tu negalėjai. Mane žudė net tavo gerumas, tavo ty­ lėjimas. - Palieki mane todėl, kad tave per daug slegia gailestis, kurį tau žadinu? - O, prašau, suprask mane! - maldaujamai ištarė jis. - Aš suprantu, - atsakiau. Gal jis ir nemelavo. Gal šią vasarą nebuvo apsisprendęs; blaiviai žiūrint, turbūt jam net atrodė niekšiška sutrypti man širdį. Bet Noeli jį persekiojo. Gal pagrasino nutraukti santykius? Tad galop jis sviedžia už borto mane. Pakartojau: - Suprantu. Noeli pasiūlė tau sandėrį. Tu palieki mane, arba ji tave meta. Na ką gi! Ji nuoširdžiai verta paniekos. Juk būtų galėjusi sutikti, kad man liktų šiek tiek vietos tavo gy­ venime. - Bet tos vietos liko, mieloji. Jis dvejojo: paneigti ar pripažinti, kad nusileido Noeli? Aš pakursčiau jį: - Niekada nebūčiau patikėjusi, kad pasiduosi šantažui.

248

SIMONE

DE B E A U V O I R

- Nėra jokio sandėrio nei šantažo. Man reikia trupučio vienatvės ir tylos, reikia vietelės sau: pamatysi, viskas tarp mūsų geriau klostysis. Jis pasirinko versiją, kuri, jo nuomone, turėtų mažiausiai mane skaudinti. Ar ji buvo tikra? Niekuomet nesužinosiu. Užtat žinau, kad po metų ar dvejų, kai aš apsiprasiu, jis ap­ sigyvens su Noeli. Kur aš būsiu? Kape? Beprotnamyje? Man vis tiek. Viskas man vis tiek... Jis reikalauja - taip pat Kolete ir Izabelė, jie daugmaž surezgė tai drauge ir galbūt net įpiršo Liusjenai mintį pasi­ kviesti mane - kad aš dviem savaitėms išvykčiau į Niujorką. Man bus ne taip skaudu, jeigu jis išsikraustys, kai manęs ne­ bus, aiškina jis. Iš tikrųjų, kai pamatysiu jį iškraustant savo spintas, nervų priepuolis neišvengiamas. Ką gi. Aš ir vėl nu­ sileidžiu. Gal Liusjena padės man suprasti save, nors dabar tai visiškai nebesvarbu.

Kovo 15, Niujorkas

Negaliu susilaikyti, vis laukiu Moriso telegramos ar skam­ bučio, kuris man praneš: „Nutraukiau santykius su Noeli", ar tiesiog: „Apsigalvojau. Lieku namie." Ir, aišku, nesulaukiu. Pagalvoju, kokia laiminga galėjau būti, pamačiusi šį miestą! 0 aš nieko nematau. Morisas ir Kolete palydėjo mane į oro uostą; buvau pri­ sirijusi raminamųjų; Liusjena perims mane atvykus kaip

Palaužta m o t e r i s

249

bagažą, kurį tempi su savimi, kaip luošę ar nevisprotę. Mie­ gojau, apie nieką negalvojau ir nusileidau ūke. Kokia elegan­ tiška pasidarė Liusjena! Jau nebe mergina: moteris, kupina pasitikėjimo. (0 ji taip nekentė suaugusiųjų. Kai sakydavau jai: „Pripažink, kad aš teisi", ją pagaudavo įtūžis: „Tu neteisi! Neteisi, nes esi teisi.") Ji nusivežė mane automobiliu į gra­ žų butą 50-ajame prospekte, kurį jai dviem savaitėms už­ leido viena draugė. Ir kraustydama lagaminus aš mąsčiau: „Priversiu ją viską man paaiškinti. Sužinosiu, kodėl aš pa­ smerkta. Tai bus ne taip nepakenčiama kaip nežinia." Ji man pasakė: - Labai dailiai atrodai sublogusį. - Buvau per stora? - Truputį. Dabar geriau. Rimtas jos balsas mane baugino. Vis dėlto vakare paban­ džiau su ja šnektelėti. (Mes gėrėme sausą vyną triukšminga­ me bare, kur buvo siaubingai karšta.) - Tu matei, kaip mes gyvenome, - pasakiau. - Ir net buvai labai man kritiška. Nebijok manęs užgauti. Pasistenk paaiš­ kinti, kodėl tavo tėvas nebemyli manęs. Ji nusišypsojo šiek tiek su gailesčiu: - Bet, mama, nieko nuostabaus, kad po penkiolikos san­ tuokos metų liaujiesi mylėjęs žmoną. Būtų keista, jei būtų atvirkščiai! - Yra žmonių, mylinčių vienas kitą visą gyvenimą. - Jie apsimetinėja. - Klausyk, neatsakinėk man kaip kiti - apibendrinimais.

250

SIMONE

DE B E A U V O I R

Nieko nuostabaus, tai natūralu; man to nepakanka. Aš ti­ kriausiai klydau. Kur? - Klydai tikėdama, kad meilės istorijos nepasibaigia. 0 aš tai supratau: vos pradedu prie ko nors prisirišti, pereinu prie kito. - Taigi tu niekad nemylėsi! - Aišku, ne. Matai, kur tai veda. - Kurių galų gyventi, jei nieko nemyli! Negaliu apgailestauti, kad mylėjau Morisą, ar net trokšti, kad šiandien jo nebemylėčiau; norėčiau, kad jis mane mylėtų. Ir kitom dienom neatlyžau: - Na, pažiūrėk į Izabelę, pažiūrėk j Dianą ir Kutiurjė porą: kai kurios santuokos laikosi. - Tai statistikos klausimas. Kai dedi galvą už santuokinę meilę, nusitveri galimybės keturiasdešimties metų būti palik­ ta tuščiomis rankomis. Tu ištraukei tuščią bilietą; ne tu viena. - Perskridau vandenyną ne todėl, kad šnekėtum man ba­ nalybes. - Čia tiek mažai banalybės, kad tu niekad apie tai nepa­ galvojai ir netgi nenori tuo patikėti. - Statistika nepaaiškina, kodėl tai atsitiko man! Ji trukteli pečiais, nukreipia pokalbį, vedasi mane į teat­ rą, į kiną, aprodo miestą. Bet aš nepasiduodu: - Tau atrodė, kad aš nesuprantu tėvo, kad nebuvau jo verta? - Kai man buvo penkiolika - taip maniau, kaip ir visos mergaičiukės, įsimylėjusios tėvą.

Palaužta mo t e ri s

251

- Ką tu konkrečiai galvojai? - Kad per mažai juo žaviesi: man jis buvo tarsi koks antžmogis. - Tikrai be reikalo labiau nesidomėjau jo darbais. Manai, jis už tai ant manęs pyko? - Už ką? - Už tai ar už ką kita. - Kiek žinau, ne. - Mes daug ginčydavomės? - Ne. Man girdint, ne. - Vis dėlto penkiasdešimt penktaisiais; Kolete prisimena... - Nes ji nuolat kabinosi tavo sijono. Ir buvo už mane vy­ resnė. - Tai kodėl, tavo nuomone, tėvas mane palieka? - Dažnai tokio amžiaus vyrai trokšta pradėti naują gyve­ nimą. įsivaizduoja, kad jis bus naujas amžinai. Tikrai iš Liusjenos nieko neišpeši. Ar ji tokios blogos nuomonės apie mane, kad net neįstengia man to pasakyti?

Kovo 16

- Nenori su manimi kalbėti: taip blogai apie mane galvoji? - Na ir mintis! - Teisybė, aš vis kartoju tą patį. Bet noriu aiškiai matyti savo praeitį. - Svarbu ateitis. Susirask vyrų. Arba imkis darbo.

252

SIMONE

DE B E A U V O I R

- Ne. Man reikia tavo tėvo. - Gal jis dar pas tave sugrįš. - Puikiai žinai, kad ne. Mes jau dešimt kartų apie tai kalbėjomės. Aš ją taip pat varginu, erzinu. Jeigu ją primygčiau, ji galbūt galiausiai pra­ trūktų ir prabiltų. Bet jos kantrybė varo mane į neviltį. Kas žino, gal jie jai parašė, išklojo apie mano atvejį, įtikino ją mane pakęsti. Dieve mano! Gyvenimas toks glosnus, toks šviesus, trykš­ ta kaip šaltinis, kai viskas gerai klostosi. Bet pakanka kokio susikirtimo, ir supranti, kad jis neperžvelgiamas, kad nieko nežinai apie žmogų nei apie save, nei apie kitus: kas jie to­ kie, ką mąsto, ką daro, kokį tave mato. Paklausiau jos, kaip ji vertina savo tėvą. - 0, aš! Aš nieko nesmerkiu. - Tau neatrodo, kad jis pasielgė kaip niekšas? - Atvirai kalbant, ne. Matyt, prisikūrė iliuzijų apie tą mo­ terėlę. Naivuolis. Bet ne niekšas. - Manai, jis turi teisę mane paaukoti? - Žinoma, tau sunku. Bet kodėl turėtų aukotis jis? Aš pui­ kiai žinau, kad niekam nesiaukosiu. Ji pasakė tai lyg puikuodama. Ar ji tokia atšiauri, kokia nori pasirodyti? Svarstau. Ji, man regis, kur kas mažiau pa­ sitikinti savimi, nei atrodė iš pradžių. Vakar paklausinėjau jos apie ją pačią. - Klausyk, norėčiau, kad būtum man nuoširdi - tavo tė­ vas man tiek primelavo. Ar į Ameriką išvykai dėl manęs?

Palaužta mo t e r i s

253

- Na ir sugalvojai! - Tėvas tuo neabejoja. Ir baisiausiai ant manęs už tai širsta. Žinau, kad sunkiai mane pakentei. - Veikiau tarkime, kad nesu sukurta šeimyniniam gyve­ nimui. - Tu manęs neapkentei. Išvykai, kad manęs atsikratytum. - Neprasimanyk; tu manęs neslėgei. Ne, aš tik norėjau sužinoti, ar galėsiu skristi savo sparnais. - Dabar žinai. - Taip, žinau, kad galiu. - Tu laiminga? - Čia vienas tavo žodelių. Man jis nieko nesako. - Tai, vadinasi, nesi laiminga. Ji karingai pareiškė: - Mano gyvenimas mane kuo puikiausiai tenkina. Darbas, pramogos, trumpi susitikimai: tokia egzistenci­ ja man atrodo bevaisė. Liusjena šiurkšti, nekantri - ne tik su manim - tai, regis, nerimo ženklas. Šitas meilės išsiža­ dėjimas taip pat neabejotinai mano kaltė: jai įsipyko mano sentimentalumas, ir ji stengiasi būti nepanaši į mane. Jos laikysenoje esama kažko nelankstaus, net nemalonaus. Ji supažindino mane su kai kuriais savo draugais, ir mane nu­ stebino jos elgesys su jais: visą laiką budri, santūri, kandi; jos juokas nelinksmas.

254

SIM ONE

DE B E A U V O I R

Kovo 2 0

Kažkas Liusjenai ne taip. Joje esama - nesiryžtu ištarti to žodžio, jis kelia man siaubą, bet vienintelis tinka - piktumo. Kritiška, pašaipi, agresyvi - visada ją tokią pažinojau; tačiau žmones, kuriuos vadina savo draugais, jinai koneveikia, kupina tikros pagiežos. Pasimėgaudama rėžia jiems į akis nemalonią tiesą. Iš tikrųjų tai tik paprasti pažįstami. Ji sten­ gėsi parodyti man žmonių, bet apskritai jos gyvenimas labai vienišas. Piktumas - gynyba: nuo ko? Kad ir kaip ten būtų, ji - ne ta stipri, spinduliuojanti džiaugsmu, pasižyminti pu­ siausvyra mergina, kokią ją įsivaizdavau būdama Paryžiuje. Ar man nepasisekė su jomis abiem? Ne, o ne! Paklausiau jos: - Ar tau, kaip ir tėvui, atrodo, kad Kolete kvailai ištekėjo? - Ištekėjo taip, kaip ir turėjo ištekėti. Tik ir svajojo apie meilę, tad neišvengiamai turėjo pamesti galvą dėl pirmo pa­ sipainiojusio vaikino. - Ar aš kalta, kad ji tokia? Ji nusijuokė savo nelinksmu juoku: - Tu visada labai perdėtai įsivaizdavai savo atsakomybę. Aš neatlyžau. Pasak jos, vaikystėje svarbu psichoanalitinė situacija, kuri egzistuoja nežinant tėvams, net prieš jų valią. Auklėjimas - tai, ko jame esama sąmoningo, apgalvo­ to - turėtų visai antraeilę reikšmę. Mano atsakomybė būtų tuščia. Menka paguoda. Nemaniau, kad turėsiu gintis, kad esu kalta: mano mergaitės buvo mano pasididžiavimas.

Palaužta mo t e r i s 255

Dar paklausiau: - Kaip aš tau atrodau? Ji nustebusi pažvelgė į mane. - Noriu pasakyti: kaip mane apibūdintum? - Tu labai prancūziška, labai soft', kaip čia sakoma. Ir tikra idealiste. Tau stinga gynybos - tai vienintelis tavo trū­ kumas. - Vienintelis? - Na, taip. O šiaip tu guvi, linksma, žavi. Jos apibūdinimas labiau panėšėjo | santrauką. Pakarto­ jau: - Guvi, linksma, žavi... Ji atrodė sumišusi: - 0 kaip save matai tu pati? - Kaip liūną. Viskas nugrimzdę dumble. - Tu atsigausi. Ne, ir turbūt tai blogiausia. Tik dabar suvokiu, kokią iš es­ mės sau jaučiau pagarbą. Bet visus žodžius, kuriais mėgin­ čiau ją nusakyti, nužudė Morisas, viešai išsižadėjęs taisyk­ lių, kuriomis remdamasi aš vertinau kitus ir save. Niekada neketinau juo abejoti - tai yra abejoti savimi. 0 dabar svars­ tau: dėl ko atiduoti pirmenybę vidiniam gyvenimui prieš pasaulietišką, apmąstymams - prieš lengvabūdiškumą, pa­ siaukojimui prieš ambicijas? Man terūpėjo kurti aplink save laimę. Aš nepadariau Moriso laimingo. Mano dukros taip

* Švelnus, malonus (angį.).

256

SIMONE

DE B E A U V O I R

pat nėra laimingos. Tai ką? Nieko nebežinau. Ne tik to, kas esu, bet ir kokia turėčiau būti. Juoda ir balta sumišo, pasau­ lis - kratinys, nebėra jokių kontūrų. Kaip gyventi, netikint niekuo, net savimi pačia? Liusjena pasipiktinusi, kad mane taip menkai domina Niujorkas. Anksčiau aš nedažnai išlįsdavau iš savo kiaukuto, bet kai išlįsdavau, domėjausi viskuo: peizažais, žmonėmis, muziejais, gatvėmis. Dabar aš mirusi. Mirusioji, kuri turi iš­ tempti kiek dar metų? Kai ryte pramerkiu akis, man atro­ do neįmanoma išsilaikyti net iki vienos dienos galo. Vakar vonioje niekaip negalėjau kilstelėti rankos: kam kelti ranką, kam statyti koją prieš koją? Likusi viena, nežinia kiek stoviu nejudėdama ant šaligatvio krašto, tarsi paralyžiuota.

Kovo 23

Rytoj išvykstu. Aplink vis tokia pat tiršta tamsa. Pasiunčiau telegramą prašydama, kad Morisas nevažiuotų į Orli. Netu­ riu drąsos stoti prieš jį akis į akį. Jis bus išėjęs. Aš grįžtu, o jis bus išėjęs.

Kovo 24

Štai. Manęs laukė Kolete ir Žanas Pjeras. Pavakarieniavau pas juos. Jie mane parlydėjo čionai. Langas buvo tamsus;

Palaužta mo t e r i s

257

visada bus tamsus. Mes užlipome laiptais, jie pastatė laga­ minus svetainėje. Nepanorau, kad Kolete liktų nakvoti: tu­ rėsiu priprasti. Atsisėdau prie stalo. Sėdžiu. Ir žiūriu į dvejas duris: Moriso kabineto ir mūsų miegamojo. Užvertos. Durys užvertos, kažkas tyko už jų. Jeigu nejudėsiu, jos neatsidarys. Nejudėti; niekada nejudėti. Sustabdyti laiką ir gyvenimą. Bet žinau, kad pajudėsiu. Durys lėtai atsivers, ir aš pa­ matysiu, kas už jų. Tai ateitis. Durys į ateitį. Jos tuoj atsida­ rys. Iš lėto. Neišvengiamai. Aš ant slenksčio. Tėra tos durys ir tai, kas tyko už jų. Man baisu. Ir negaliu nieko pasišaukti j pagalbą. Man baisu.

258

SIMONE

DE B E A U V O I R

turinys

Santūrumo amžius 5 Monologas 85 Palaužta moteris 119

Simone de Beauvoir

P alau žta m o te r is romanas

Redaktorė Donata Linčiuvienė

Dailininkė Ieva Kuzmienė

Maketuotoja Dalia Kavaliūnaitė

Išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, K. Sirvydo g. 6, LT-01101 Vilnius www.rsleidykla.lt [email protected] Tiražas 1 500 egz. Spausdino AB „Spauda", Laisvės pr. 60, LT-05120, Vilnius

Šią knygą sudaro trys istorijos: „Santūrumo amžius“, „Monologas“ ir „Palaužta moteris“. Jos intymios kaip susitikimas tête-à-tête. Pavergiančios gyvenimiška išmintimi. Atskleidžiančios, ką ge­ riausio geba legendinės rašytojos plunksna. Jų herojės aiškiai su­ vokia viena - laikas išblėsina norą trokšti ir pakerta galimybę būti trokštama. „Santūrumo amžiuje“ vaizduojama moteris iš pradžių išsiskiria ypač tvirtais principais, bet kuo toliau, tuo labiau, veikiama šei­ minių ir karjeros aplinkybių, praranda pasitikėjimą savimi. Ji su­ vokia, kad jai nebepavyks bendrauti su sutuoktiniu kaip anksčiau, ir jaučiasi išduota sūnaus. Pagrindinės „Monologo“ herojės duk­ tė nusižudė, išsiskyrusi ji neteko sūnaus globos, jos santykiai su motina - įtempti. Ji monologo forma beviltiškai protestuoja prieš savo šeimą bei visuomenę. „Palaužta moteris“ - tai intymus hero­ jės Monikos dienoraštis. Išėjus iš namų suaugusiems vaikams, ji ima tolti nuo sutuoktinio ir staiga sužino, kad jis ją apgaudinėja jau aštuonerius metus... Simone de Beauvoir (1908-1986) - prancūzų literatūros klasikė, garsi filosofė, feministė, viena įtakingiausių pasaulio moterų.

7 8 9 9 8 6 3 99 5 44