Living+under+the+apple Tree

Living under the appletree

Gyvenimas po obelim Visi įvykiai neišgalvoti

"Meilė yra iš anksto pralaimėta kova." Frederic Beigbeder. „Kur gi ne“ - būčiau pasakius prieš keletą metų, kai dar širdis daužydavos vien nuo mylimojo žvilgsnio, o ką jau bekalbėt apie linkstančius kelėnus ir svaigstančią galvą. Deja, tiesa dažniausiai yra tokia, apie kurią visiems norisi nutylėti. Esu jauna. Jauna pesimistė. Pesimistė su giliai širdyje užslėptu noru sutikti savo tikrąją Meilę. Deja, mano protas yra galingesnis už optimistines mintis, neva atjos princas ant balto žirgo ir išvaduos mane, o pasakos pabaigoje, kaip ir turi būti, visi gyvens ilgai ir laimingai. Esu blaiviai mąstanti mergina, todėl puikiai žinau, kad pirma: princai baigia išnykti; antra: princai nebejodinėja baltais žirgais (turbūt dėl visuomenės sveiko proto išsaugojimo); trečia: aš toli gražu ne princesė (tai suprantu kas rytą žvelgdama į veidrodį) ir ketvirta: aš jau turiu savo princą. Turbūt. Pradėsiu nuo klausimo, kurį turbūt kiekviena sau užduodame, vos sutikusios vyriškosios lyties atsovą (vadinkim daiktus tikraisiais vardais – patiną) „ Ar aš jam patinku?“ arba „Kiek labai aš jam patinku?“ Užtenka apsikeisti keliais aistringais žvilgsniais ir viskas jau aišku. Bent mums taip atrodo. Kažkodėl mes, patelės, esam linkusios viską taip sureikšminti, kad iš dalykų, kurie galėtų mus padaryti laimingesnėmis, padaromė krūvą mėšlo. Ir verkiam. Skundžiamės vyrais kokie jie stuobriai, bejausmiai, nieko verti parazitai norintys tik VIENO (visiems aišku KO) . Vos į mus nukrypsta ir ilgiau užsilaiko kokio gražuoliuko žvilgsnis mes iš karto puolam kurti vestuvių planus. Ir, žinoma, nieko neišeina. Aišku graužiamės, depresuojam ir kaltinam visus pasaulio vyrus, bet tik ne save. Ir klystam. Tiesa ta, kad patinai yra iš prigimties geresni medžiotojai nei patelės. Drąsiai galiu lažintis, jog per tą patį laiko tarpą patinas daugiau patelių suvilios, nei patelė patinų. Tokia jau ta motina gamta. Nepriklausomai nuo to, kokio amžiaus patinas, tu jam daugiau ar mažiau patiksi vos davusi sutikimą prasinešti pro tavo apatinius. Anksčiau ar vėliau jis to pareikalaus. Čia jau taip yra ir nieko nebepadarysi. Tavo reikalas sutikti arba nesutikti. Ir net jei sutiksi – neįsisvajok – jis bet kada gali išeiti taip pat greitai kaip ir atėjo. Kiek teko pažinti patinų, nė vieno nesutikau degančiu noru mylėti platoniška meile. Na, tai tokia meilės rūšis, kai skirtingų lyčių atsovai būna kartu ir jiems nereikia sekso. Ši meilės rūšis labiau tinka augalams nei gyvūnams, juolabiau - vyrams. 2

Kad ir kaip ten bebūtų, visi pereinam tą santykių aiškinimosi etapą. Na, nebent tai vienas iš tų retų atvejų, kai patinus aplanko „nušvitimas“ – įsimylėjimas iki ausų ir dar iš pirmo žvilgsnio, tačiau ir šiuo atveju neapsieinama vien susikabinimu už rankučių. Po to jau viskas lyg ir savaime rutuliojasi – pristatymas draugams, tėvams, giminei ir panašios kvailystės. Dažniausias santykių seka yra tokia: draugystė, gyvenimas kartu, sužadėtuvės, vestuvės, vaikai ir senatvės sutikimas kartu. Aišku, kiekvienai porai visi šitie etapai gali būti sukeisti vietom arba gal jų visai nebūti. Na, bent man šis modelis priimtiniausias. Buvo. Tiesa ta, kad aš per daug mąstau. Tai, manau, yra viena didžiausių mano ydų, kurios graužia mano rimtuolį vaikiną, kuris rimtai nusiteikęs šeimyniniam gyvenimui su visais priedais. Deja, aš nei to šeimyninio gyvenimo ir juolabiau priedų – nenoriu...Jis turbūt teisus, sakydamas, kad aš ne šeimyniška. Gal būt...Aš nežinau, kas nutiks po kelių metų, tačiau jis žino. Ir aš supratau, kad vyras, su kuriuo praleidau daugiau nei keturis metus, manęs visai nepažįsta ir nesupranta. Mano situacija keistoka todėl, kad aš užuot savo sužadėtiniui lesusi smegenis dėl santuokos ir vaikų apie tai visai nekalbu...Kalba jis. Ir kuo toliau, tuo man baisiau. Bijau ne santuokos ir vaikų, o išardyti tą gražią mūsų draugystę. Tiksliau tai, kas iš jos beliko. Sako, kad visame kame pasitaiko anomalijų – nukrypimų nuo normalumo, tačiau aš nesijaučiu esant nenormali. Aš tiesiog nenoriu santuokos ir visų jos pasėkmių. Ir kodėl negalima mylėti be kvailos pompastikos ir žiedų, ir baltos suknelės, ir bažnyčios neįskaudinus to, kas dar tau brangu? Bet kokiu atveju vienas kažkuris jausis skriaudžiamas. Nesvarbu, ar tai vyras ar tai moteris. Vis vien poroje vienas myli labiau...ir, matyt, tai nesu aš... 1 skyrius. Snaudžiantis ugnikalnis. Esant tokiam metų laikui, kai oro drėgmė daugiau nei devyniasdešimt procentų ir krenta lapai ir saulės vis mažiau, sunku nepradėti elgtis kvailai. Vis dažniau pradėjau sapnuoti keistus sapnus. Sapnuoju, jog susikraunu lagaminą ir išskrendu kažkur. Ir taip vos ne kas naktį. Po tokių sapnų norom nenorom pradedi galvot, kas būtų jeigu būtų. Na, kad ir ta mintis, jog imčiau ir išeičiau niekam nieko nepaaiškinus. Visai nesunku suprasti, kodėl mane kankina tokios mintys...Mano sugyventinis vis dažniau kalba visokius vėjus (apie santuoką, sekso trūkumą, ir panašiai), čia toks oras, kad ir būdamas sveiko proto gali greitai jo nebeturėti, žmonės be jokių emocijų kaip zombiai, ateities planai sugriuvo, nes kažkoks protingas dėdė sugalvojo, kad reikia išnaudoti tą vienintelę gyvybės rūšį, kuri sugeba išgyventi su apvaliu nuliu kišenėj – studentus – iki galo (suprask, jei jau neturi nieko – atiduok kelnes). Taigi...savaime suprantamas dalykas, kad nebesinori nieko...Nei to sekso, nei bendraut su kitais žmonėm, nei studijuot. Norisi tik vieno gero dalyko, kas dar liko – miego, nes daugiau sau leisti negaliu. Baigiu pavirsti į zombę. Turbūt vienintelis geras dalykas, kas paskutiniu metu man nutiko, tai vaikino sutikimas iš senesnių laikų. Na iš tų, kai dar mokiaus vidurinėj. Jis vardu Donatas. Atrodo, kad buvau per daug jau blogos nuomonės apie vyrus. Nėra jie visi tik sekso maniakai, nors tokiam malonumui vyrams sunku atsispirti. Juk vyrai stiprūs tik fiziškai, o emociškai – retas kuris. Taigi...Donatas...Aukštas, 3

simpatiškas, mėlynų akių tamsiaplaukis, kurio judėjimas šokių aikštelėje primena labiau Justin‘ą Timberlake‘ą. Retas, kuris taip moka judėti. Po beveik penkių metų susitikom klube. Buvo smagu pamatyti pažįstamą veidą, kuris plačiai nusišypsojo. Jis mielas vaikinas. Atrodo, kad tik jis mane supranta ir bent truputį nuoširdžiai domisi kas vyksta su manim. Ar tai labai blogai – nežinau. Bet kad blogai tai faktas. Antras faktas, kad aš esu kvailė. Jis ne kartą mane kvietė susitikti ir aš neatsisakiau. Bet dar nesusitikom. Turbūt todėl, kad dar turiu truputį sąžinės ir nežadu lakstyti su kitais, o gyventi su vienu. Ne....To nebus. O kvailė esu todėl, kad jam nepaskiau, kad gyvenu su vyru ir mes susižadėję. Ar tai labai blogai...? Bet nesijaučiu blogai su Donatu bendraudama...Ko nepasakyčiau apie santykius su savo sugyventiniu. Jis paskutiniu metu baisiai manim nepatenkintas. Nesu tokia aktyvi lovoj, kaip kad jis norėtų. Nenoriu...Nebetraukia jis manęs...Nebėra aistros, noro ČIA IR DABAR. Nebėra traukos...Ir tai vėl mano kaltė. Čia išryškėja trečias faktas, kuris labiau skamba kaip diagnozė – aš tikrų tikriausia kvailė. Daug gražių ir simatiškų vyrų rodo man dėmesį, o aš nesugebu juo džiaugtis savęs nekaltinus ir negraužus. Na, eilės nestovi prie mano durų su puokštėm (aš to net nepakęsčiau), tačiau vyrų dėmesiu negaliu skųstis. Žodžiu...NEGERAI. Man kažkas tikrai negerai. Gyvenu su vyru, kuris nori to, ko labiau trokšta kiekviena moteris ir mane tai varo į neviltį, tačiau nedarau nieko, kad palegvėtų. Gyvenu su vyru, kuriam nejaučiu be pagarbos nieko daugiau...Na, gal senų laikų nostalgiją, kai būdavo begalo gera vien tylėti ir į viens kitą žiūrėti...Ech...Turbūt tikrai tėra vien išeitis išeiti nieko nesakius. Bet kur...?

4