Charlaine Harris

CHARLAINE HARRIS DEAD UNTIL DARK (MIRĘS IKI SUTEMŲ) 1 SKYRIUS Aš jau ketverius metus nenustygau vietoje norėdama sutikti vampyrą, kai jis įėjo pro duris. Nuo to laiko, kai jie išlindo iš savo karstų pasirodydami viešumoje prieš ketverius metus, aš nuolat tikėjausi, kad vienas iš jų pasirodys Bon Temps miestelyje. Mūsų miestelyje jau buvo visų rasių atstovų, tai kodėl gi vis dar trūko naujausios – legaliai pripažintų nemirtingųjų pavyzdžių? Bet, ko gero, kaimiška šiaurės Luizianos gyvenvietė vampyrams neatrodė pakankamai patraukli. Iš kitos pusės, Naujasis Orleanas buvo tikras jų susirinkimų centras – vos ne Annos Rice šlamštas, ar ne? Juk nuo Naujojo Orleano iki Bon Temps ne taip jau ir toli, ir kiekvienas, užsukęs į mūsų barą pasakojo, kad ten jų tiek daug, jog jeigu mestelėtum akmenį į kitą gatvės pusę, tikrai vieną iš jų užkliudytum... Vis tik gal geriau to išvengti. O aš vis laukiau savo vampyro. Galėtumėt pasakyti, kad aš per mažai linksminuosi. Ir tai ne dėl to, kad būčiau nepatraukli. Esu patraukli. Esu mėlynakė, blondinė, man dvidašimt penkeri... Mano kojos tvirtos, pilna krūtinė ir liaunas liemuo. Atrodžiau tikrai puikiai apsirengusi Samo mums išrūpintais padavėjų rūbais : juodais šortais, baltais marškinėliais, baltomis kojinaitėmis ir juodais Nike sportbačiais. Bet esu bejėgiška. Bent jau pati apie tai stengiuosi galvoti tokiu būdu. Barų savininkai paprasčiausiai mano, kad aš esu trenkta. Kaip bebūtų, rezultatas lieka tas pats – man niekas neskiria pasimatymų. Todėl net menkutis pasilinksminimas man tampa tikru įvykiu. Ir štai jis – vampyras – atsisėdo prie vieno iš mano aptarnaujamų staliukų. Aš akimirksniu supratau kas jis buvo. Mane sužavėjo tai, kad niekas nepradėjo atsisukęs spoksoti. Niekas jo neperprato! Aš mačiau, kaip lengvai žvilgėjo jo oda, ir aš paprasčiausiai tai žinojau. Aš vos nepradėjau šokti iš džiaugsmo, na, tiesą sakant, aš iš tiesų pradėjau šokti beeidama link baro. Samas Merlotas, mano bosas, žvilgtelėjo į mane pro pilstomo alaus bokalo viršų ir išspaudė lengvą šypseną. Pačiupau savo padėklą bei užsakymų

knygelę ir patraukiau link vampyro stalo. Tikėjausi, kad mano lūpdažis dar nenusivalė ir marškinėliai tebėra švarūs. Buvau truputį įsitempusi ir jaučiau, kaip lengva šypsena kilstelėjo mano lūpų kampučius. Jis atrodė paskendęs savo mintyse ir aš galėjau atidžiai jį ištyrinėti. Man pasirodė, kad jis kiek žemesnio nei šešių pėdų ūgio. Jis turėjo plonus rudus plaukus, gražiai sušukuotus atgal ir dengiančius jo kaklą, o neskusti žandai atrodė šiek tiek senamadiškai. Ir, žinoma, jo oda buvo blyški. Ei, jis juk yra miręs! Na, jeigu tikėtume senomis pasakomis. Bent jau tai, ką atskleidė į politiką prasiveržęs vienas iš jų veikėjų, buvo : jie pasigavo kažkokį tai virusą nuo kurio jie numirė kelioms dienoms, po to tapo alergiški saulės šviesai, sidabrui ir česnakui. Visos kitos smulkmenos priklausė nuo to, kurį laikraštį skaitysi. Šiomis dienomis jie visi buvo perpildyti vampyriško šlamšto. Kaip bebūtų, jo lūpos buvo patrauklios, gražiai išskaptuotos jo veide ir puikūs lenkti antakiai. Nosis buvo kumptelėjusi, lyg iš paveiksle nupiešto Bizantijos princo. Kai galų gale jis į pane pažvelgė aš pamačiau, kad jo akys buvo netgi tamsesnės už plaukus, o jų baltymai baltesni, nei to tikėjausi. - Ką galėčiau jums pasiūlyti? – Paklausiau ir mano balse pasigirdo laimingos gaidelės. Jis kilstelėjo antakius. - Ar jūs turite to sintetinio kraujo buteliuose?- Paklausė. - Labai gaila, bet ne. Samas jų užsakė, turėtumėm gauti sekančią savaitę. - Tuomet taurę raudono vyno, - pasakė jis ir jo balsas nuskambėjo švelniai ir skaidriai, lyg per akmenis bėgančio upelio vanduo. Aš garsiai nusijuokiau. Tai buvo pernelyg tobula. - Pone, nekreipkite į Sookie dėmesio. Ji truputį kvaištelėjusi. – Pasigirdo man gerai pažįstamas balsas nuo suolelio prie sienos. Visas mano džiaugsmas staiga išblėso, bet lūpose vis dar švytėjo šypsena. Vampyras spoksojo į mane stebėdamas, kaip gyvenimo džiaugsmas nyksta iš mano veido. - Tuoj atnešiu jūsų vyną.- Pasakiau ir nusisukau net nežvilgtelėdama į Mako Ratrėjaus niūrų veidą. Jis sėdėdavo čia beveik kiekvieną vakarą. Jis ir jo žmona Denisė. Aš vadinau juos žiurkių pora. Jie stengdavosi kaip begalėdami mane pažeminti nuo tada kai įsikraustė į furgoną Four Tracks Corner stovyklavietėje. Aš tikėjausi, kad jie pradings iš Bon Tems miestelio taip pat staigiai kaip ir pasirodė. Kai jie pirmą kartą įžengė į Merlottes barą, aš labai atidžiai stengiausi išgirsti jų mintis – žinau, žinau, tai tikrai žema. Bet aš nuobodžiavau taip pat kaip ir kiti ir, kadangi didžiąją laiko dalį stengiausi blokuoti aplinkinių mintis, kartais vis tik aš pasiduodavau. Taigi apie Ratrėjų porą aš žinojau keletą dalykų, kurių niekas kitas nežinojo. Bent jau žinojau, kad jie abu buvo kalėjime, tik vis dar nežinojau – kodėl. Girdėjau šlykščias Ratrėjaus mintis, kurias jis uoliai stengėsi išlaikyti. Taip pat

girdėjau Denisės mintis apie tai, kaip ji paliko savo kūdikį, kurį turėjo prieš dvejus metus ir kurio tėvas buvo visai ne Makas. Ir jie niekada nepalikdavo arbatpinigių. Samas pripildė taurę raudono naminio vyno ir padėjo ant mano padėklo žvelgdamas per jo viršų link vampyro stalo. Kai jis vėl į mane pažvelgė aš supratau, kad Samas taip pat žinojo, jog mūsų klientas buvo vienas iš nemirtingųjų. Samo akys buvo Polo Njūmano mėlynumo, visiškai priešingos mano pilkšvo mėlynumo akių spalvai. Samas, kaip ir aš, buvo blondinas, bet jo plaukai buvo stiprūs, turintys šiltą atspalvį ir primenantys lydytą auksą. Jo oda nuolat buvo rusva nuo įdegimo, ir jeigu jis atrodė gana lieknas ir silpnas, aš jau buvau jį mačiusi iškraunant sunkvežimius be marškinėlių ir žinojau, kad jo kūnas buvo tikrai stiprus. Aš niekuomet nesiklausiau Samo minčių. Jis mano šefas. Man jau buvo tekę išeiti iš darbo dėl to, kad sužinojau apie savo buvusius šefus tokių dalykų, kokių niekada nenorėjau žinoti. Bet Samas nekomentavo, jis paprasčiausiai padavė man vyno taurę. Žvilgtelėjau į ją patikrindama, kad ji buvo švari ir patraukiau link vampyro stalo. - Jūsų vynas, pone, - mandagiai ištariau atsargiai padėdama taurę tiesiai preiš jį. Jis ir vėl pažvelgė į mane ir aš paskendau jo nuostabiose akyse taip ilgai, kaip tik galėjau. - Skanaus, - atsargiai pridūriau. Man už nugaros pasigirdo Mako Ratrėjaus riksmas : - Ei, Sookie! Mums čia trūksta alaus! Aš linktelėjau ir atsisukau nurinkti tuščių alaus bokalų nuo žiurkių stalo. Pastebėjau, kad Denisė šiandien buvo puikiai nusiteikusi vilkėdama trumpus marškinėlius ir šortus, jos rusvų plaukų sruogos dailiai krito ant pečių pagal paskutinę madą. Iš tiesų tai Denisė buvo graži, bet tuo pačiu tokia ryški ir savimi pasitikinti, kad man prireikė nemažai laiko tam pastebėti. Po kiek laiko su nepasitenkinimu pastebėjau Ratrėjus prisėdant prie vampyro stalo. Jie kalbėjosi su juo. Jis nebuvo labai kalbus, bet ir nepasišalino. - Tik pažiūrėk į juos, - pasibjaurėjusi ištariau Arlenai, man padedančiai padavėjai. Arlena turėjo ryškiai raudonus banguotus plaukus ir buvo dešimčia metų už mane vyresnė, be to, ji buvo jau keturis kartus ištekėjusi. Ji turėjo du vaikus ir retkarčiais man atrodydavo, kad mane ji laiko trečiuoju. - Naujokas, ar ne? – Beveik be susidomėjimo atsakė ji. Šiuo metu ji susitikinėjo su Renė Lenieru ir, nors man tai neatrodė labai aistringa, ji atrodė gana patenkinta. Aš manau, kad Renė buvo jos antrasis vyras. - Ak, jis vampyras. – Pasakiau nebegalėdama ištverti nepasidalinusi.

- Tikrai? Čia? Na, tu tik pamastyk, - atsakė ji lengvai šyptelėdama. - Brangioji, jis negali būti protingas, jeigu sėdi kartu su žiurkėmis. Iš kitos pusės, Denisė neriasi iš kailio savo pasirodymu. Atkreipiau į tai dėmesį tik po to kai Arlena apie tai užsiminė. Seksualias situacijas ji suvokdavo greičiau nei aš dėl jos patirties ir manosios trūkumo. Vampyras buvo išalkęs. Aš nuolat girdėdavau, kad japonų išrastas sintetinis kraujas palaikydavo vampyrų gyvybę, bet visiškai nenumalšindavo jų alkio. Dėl to kartais ir įvykdavo nelaimingi atsitikimai. ( Tai buvo vampyrų išsireiškimas apie žmonių kraujo siurbimą. ) Ir štai ten sėdėjo Denisė Ratrėj glostydama savo gerklę ir nuolat sukiodama kaklą iš kairės į dešinę... Kokia kekšė. Tuomet į barą įėjo mano brolis Džeisonas ir stipriai mane apkabino. Jis žinojo, kad moterims patinka vyrai gerai besielgiantys su savo šeima kaip ir su neįgaliaisiais, todėl mano apkabinimas buvo vos ne jam suteikiamos rekomendacijos. Ne tai, kad Džeisonui reikėtų pasirodyti geriau nei jis buvo iš tiesų. Jis buvo patrauklus. Žinoma, kartais jis elgdavosi niekšiškai, bet daugelis moterų pasistengdavo to nepastebėti. - Labas, sesute, kaip laikosi senelė? - Puikiai, kaip ir visada. Galėtum užvažiuoti į svečius. - Užvažiuosiu. Kas šiandien vienišas ? - Apsidairyk pats. Pastebėjau, kaip Džeisonas peržvelgė salę atidžiai nužiūrėdamas moterų rankas, plaukus, marškinėlius ir lūpas. - Ei, ten yra DeeAnne. Ar ji laisva? - Ji čia su sunkvežimio vairuotoju iš Hamondo. Jis trumpam pasišalino. O, štai pažvelk į jį. Džeisonas pasivaipė ir mane nustebino tai, kaip kitos moterys nesugebėdavo pastebėti už jo šypsenos slypinčio savanaudiškumo. Netgi Arlena susiglostė marškinėlius, kai jis įėjo, o juk ji po savo ketverių vestuvių turėtų jau geriau suvokti vyrų elgesį. Dawn, kita padavėja su kuria aš dirbau, perbraukė ranka plaukus ir ištiesino nugarą atstatydama savo krūtinę. Džeisonas jai pamojo ranka. Ji apsimesdama pašaipiai šyptelėjo. Ji jau nebesusitikinėjo su Džeisonu, bet vis dar troško, kad pastarasis ją pastebėtų. Aš buvau tikrai užsiėmusi – beveik visi miestelio gyventojai kažkuriam laikui šeštadieniais užeidavo į Merlotte’s – todėl trumpam pamiršau savąjį vampyrą. Kai vėl ištaikiau akimirką į jį pažvelgti, jis šnekėjosi su Denise. Makas žvelgė į jį su tokia godžia veido išraiška, kad aš tikrai susirūpinau. Priėjau arčiau prie jų stalo atidžiai žvelgdama į Maką. Nutariau atsipalaiduoti ir jų pasiklausyti.

Makas ir Denisė sėdėjo kalėjime už tai, kad ištuštino vieno vampyro kraują. Smarkiai nusivylusi, bet kaip visuomet praktiška aš nunešiau keletą bokalų alaus keturių žmonių staleliui. Nuo to laiko kai pasklido gandas, kad vampyrų kraujas gali laikinai išgydyti kai kurias ligas ir ir sustiprina seksualinį potencialą, pasklido nelegali gryno vampyrų kraujo prekyba. Ten, kur yra pasiūla, yra ir paklausa. O aš ką tik perpratau žiurkių porą. Jie įviliodavo vampyrus į spastus ir juos nukraujuodavo, o po to pardavinėdavo mažučius jų kraujo flakonus po 200 dolerių už kiekvieną. Tai taip pat buvo naujaas, prieš du metus pasirodęs narkotikas. Kai kurie pirkėjai netgi išprotėdavo paragavę vampyrų kraujo, bet prekybos tai nesustabdydavo. Nukraujavęs vampyras ilgai neišgyvendavo. Kai kuriems įbesdavo kuolą į krūtinę, kitus paprasčiausiai palikdavo po atviru dangumi. Po to patekėdavo saulė ir tuo viskas pasibaigdavo. Retkarčiais pasirodydavo istorijų, kai vampyrams pavykdavo išsilaisvinti. Tuomet atrasdavo brakonierių lavonus. Dabar mano vampyras jau pakilo ir ruošėsi išeiti su žiurkėmis. Mako akys sutiko mano žvilgsnį ir jis atidžiai įsižiūrėjo į mano veido išraišką. Po to, kaip ir visi kiti, jis staiga nusisuko. Tai mane įsiutino. Tikrai įsiutino. Ką aš turėčiau daryti ? Kol aš svarsčiau jie jau išėjo laukan. Ar vampyras patikės manimi, jeigu išlėksiu laukan ir viską jam papasakosiu? Niekas manimi netikėdavo. O jeigu kartais man pasisekdavo ir jie patikėdavo, jie pradėdavo manęs bijoti ir nekęsti už minčių skaitymą. Arlena maldavo manęs pasakyti apie ką galvojo jos ketvirtasis vyras kai jis užsuko čia vieną vakarą, nes ji buvo tikra, kad jis ruošėsi palikti ją ir vaikus, bet aš nieko jai nesakiau nes norėjau išlaikyti vienintelę draugę, kurią turėjau. Ir netgi Arlena nesugebėjo tiesiai manęs to paprašyti, nes tai reikštų pripažinti, kad aš turėjau šią dovaną. Žmonės nenorėjo to pripažinti. Jiems labiau patikdavo galvoti, kad aš esu beprotė. Kuo kartais aš ir būdavau. Taigi, aš dvejojau. Susijaudinusi ir išsigandusi ir supykusi, o po to suvokiau, kad turėjau reaguoti. Be to mane paskatino Mako man skirtas žvilgsnis – lyg aš nebūčiau verta jo dėmesio. Aš nuslinkau prie Džeisono link baro, kurį valė DeeAnne beveik neliesdama kojomis žemės. Visi puikiai žinojo, kad ji gana retai ką nors valydavo. Iš kitos jos pusės trynėsi vairuotojas iš Hamondo. - Džeisonai, - Skubiai sumurmėjau. Jis atsisuko į mane perspėjamai mane nužvelgdamas. – Klausyk, ar toji grandinė vis dar mėtosi tavo Pikapo bagažinėje?

- Niekuomet be jos neišvykstu iš namų. – Tingiai atsakė jis atidžiai permesdamas mane akimis ir ieškodamas bet kokių bėdos požymių. – Sookie, ar tu ruošiesi su kuo nors muštis? Aš plačiai jam nusišypsojau, buvau taip įpratusi vaipytis visą dieną, kad tai tikrai nebuvo sunku. - Labai tikiuosi, kad to neprireiks. - Ei, gal tau reikia pagalbos? – Juk, be visa ko, jis buvo mano brolis. - Ačiū, ne. - Atsakiau stengdamasi, kad mano balsas nuskambėtų užtikrintai. Po to patraukiau link Arlenos. - Klausyk, man reikia išeiti kiek anksčiau. Prie mano staliukų liko nedaug klientų, ar gali juos aptarnauti? – Neprisiminiau, kad jau būčiau Arlenos prašiusi ko nors panašaus, o pati jai padėjau begalę kartų. Ji taip pat pasisiūlė man padėti. - Viskas gerai, - Atsakiau. – Grįšiu, kai tik galėsiu. Jeigu prižiūrėsi mano staliukus, aš išvalysiu tavo priekabą. Arlena su džiaugsmu supurtė raudonas bangas. Aš priėjau prie personalo durų ir paaiškinau Samui kur ruošiuosi eiti. Jis tik linktelėjo. Neatrodė labai patenkintas. Tuomet išėjau pro užpakalines duris stengdamasi žingsniuoti kuo tyliau per girgždantį žvirgždą. Personalo automobilių stovėjimo aikštelė buvo iš kitos baro pusės. Joje buvo virėjo mašina, Kaip ir Arlenos, mano bei Down. Man iš dešinės šiaurinėje pusėje stovėjo Samo Pikapas su priekaba. Aš patraukiau iš darbuotojų stovėjimo aikštelės į juodai betonuotą ir daug didesnę klientų automobilių stovėjimo aikštelę vakarinėje baro pusėje. Properšą, kurioje buvo pastatytas baras, supo tankūs medžiai, stovėjimo aikštelę dengė žvyras. Samas pasirūpino puikiu apšvietimu ir aplinkui viskas atrodė keistai paslaptinga. Pamačiau šalia stovinčią ryškiai raudoną sportinę Ratrėjų mašiną ir žinojau, kad jie yra kažkur netoliese. Pagaliau radau Džeisono Pikapą. Tai buvo daili juoda mašina su rožinėmis juostomis iš šonų. Žinoma, jam patikdavo būti pastebėtam. Aš palypėjau ant pakylos ir ištraukiau iš priekabos grandinę – ploną žiedų grandinę, kuri pavirsdavo puikiu ginklu muštynėse. Padariau iš jos kilpą ir tvirtai prispaudžiau prie krūtinės, kad ji neskambėtų. Trumpam susimasčiau. Vienintelė kiek nuošalesnė vietą, į kurią Ratrėjai galėjo nuvilioti vampyrą, buvo pačiam aikštelės gale, kur medžiai buvo tokie tankūs, kad dengė netgi mašinas. Patraukiau ta kryptimi stengdamasi judėti greitai ir tyliai. Kas kelias sekundes vis sustodavau ir pabandydavau įsiklausyti. Gana greitai išgirdau

silpną urzgimą ir tylius balsus. Sėlinau tarp mašinų ir pamačiau juos ten, kur ir tikėjausi. Vampyras gulėjo nugara ant žemės skausmo iškreiptu veidu, sidabrinės grandinėlės juosė jo riešus ir kulkšnis. Sidabras. Ant žemės jau buvo du kraujo pilni maišeliai prie pat Denisės kojų ir, kol aš stebėjau, ji jau taisė trečiąjį prie jo venos. Jie buvo atsukę į mane nugaras ir kol kas vampyras manęs nepastebėjo. Aš leidau nukristi keliams grandinės metrams, kad geru užsimojimu ji galėtų lengvai trinktelėti. Kurį turėčiau pulti pirmąjį? Jie abu buvo smulkaus sudėjimo, bet gana gudrūs. Prisiminiau, kaip įžeidžiamai Makas manęs atsikratė ir kaip jis niekuomet nepalikdavo arbatpinigių. Pirmą pulsiu Maką. Tiesą sakant, man dar niekada nebuvo tekę muštis. Vis tik kažkaip aš sugebėjau žvelgti į visa tai optimistiškai. Lėtai išlindau iš už Pikapo ir lyg lasą mestelėjau grandinę. Ji apsisuko apie Mako nugarą parklupdydama jį šalia aukos. Jis suriko ir pašoko. Trumpai žvilgtelėjusi Denisė padvejojo dėl dar nebaigusio pribėgti kraujo trečiojo maišelio. Mako ranka nusviro prie jo batų. Aš garsiai nurijau seiles. Jo rankoje pasirodė peilis. - Och... – sušnibždėjau žvelgdama į jį. - Tu, išprotėjusi kekše! – Suriko jis. Jo balsas garsiai nuskambėjo tamsoje ir jis mastė kaip čia geriau pasinaudojus peiliu. Aš buvau pernelyg susikaupusi ties jo mintimis ir pamačiau ryškų vaizdą to, kaip jis įsivaizdavo įvykių eigą. Tai tikrai mane įsiutino. Pradėjau artintis link jo su pačiom blogiausiom mintim, norėdama sužeisti jį taip smarkiai kaip tik įstengsiu. Bet jis jau buvo pasiruošęs ir šoktelėjo link manęs laikydamas atkištą peilį kol aš kėliau grandinę. Praslysdamas pro mano ranką jis paprasčiausiai blogai susikaupęs nepataikė. Kai jis pradėjo atsitraukti, švystelėjau grandinę ir ji apsisuko aplink jo kaklą kaip mylimojo rankos. Mako džiaugsmo šūkis pavirto gargaliavimu. Jis išmetė peilį ir stvėrėsi abiem rankomis už grandinės. Nebeturėdamas oro įkvėpti jis nukrito ant kelių traukdamas iš mano rankų grandinę. Na, tiesą sakant, tai Džeisono grandinė. Aš greitai pasilenkiau ir paėmiau Mako peilį laikydama jį atkištą taip, lyg puikiai mokėčiau juo naudotis. Denisė jau palinko link manęs atrodydama lyg ragana dėl mus supusios prieblandos ir blankaus apšvietimo. Staiga ji sustojo ten, kur buvusi pastebėdama mano rankose Mako peilį. Ji nusikeikė ir suriko, o po to pradėjo kalbėti šlykščius dalykus. Aš palaukiau kol ji truputį apsiramins ir ištariau: - Dink. Iš. Čia. Denisės akyse degė tokia neapykanta, kad mano galvoje galėjo pragręžti porą skylių. Ji pasilenkė norėdama susirinkti kraujo maišelius, bet aš ženklu jai parodžiau, kad to nedarytų. Tuomet ji kilstelėjo Maką ant kojų. Iš jo burnos vis dar sklido prislopintas gargaliavimas, o rankomis jis laikė suėmęs grandinę. Denisė beveik vilkte nuvilko jį link mašinos ir mestelėjo link keleivio pusės durelių. Stengdamasi iškrapštyti raktus iš savo kišenės ji įšoko į vairuotojo vietą.

Kai išgirdau variklio burzgimą aš staiga suvokiau, kad žiurkės ką tik įgijo naują ginklą. Greičiau nei kada buvau judėjusi aš pribėgau prie vampyro kilstelėdama jo galvą. - Nagi, spirkis kojomis! Sugriebiau jį už pažastų ir trūktelėjau atgal iš visų jėgų tuo pačiu metu kai jis suprato kas vyksta ir stipriai atsispyrė kojomis. Mes jau pasislėpėme už medžių linijos kai link mūsų garsiai riaumodama lėkė mašina. Denisė pralėkė vos pro kelis centimetrus nuo mūsų, bet ji turėjo išvengti aukštai iškilusių medžių šaknų. Po to pasigirdo nutolstantis žiurkių mašinos riaumojimas. - Ak, nieko sau, - garsiai iškvėpiau suklumdama šalia vampyro nes mano keliai ilgiau manęs nebelaikė. Ilgą minutę aš garsiai kvėpavau stengdamasi atgauti kvapą. Vampyras sujudėjo ir aš pažvelgiau į jį. Didžiausiam savo siaubui pastebėjau nuo jo riešų, kuriuos juosė sidabrinė grandinė, kylant lengvus garus. - Ak, tu, vargšas padare. – ištariau pykdama pati ant savęs dėl to, kad iš karto juo nepasirūpinau. Vis dar besistengdama atgauti kvapą pradėjau nuiminėti plonas sidabro juosteles, kurios pasirodė besančios viena labai ilga grandine. - Vargšelis... – Sumurmėjau visai nesusimastydama kaip kvailai tai skambėjo. Mano pirštai judėjo lengvai ir aš gana greitai išlaisvinau jo riešus. Stengiausi suvokti, kaip žiurkėms pavyko taip nukreipti jo dėmesį ir perversti jį į tokią padėtį ir jas uždėti. Mano nugara nubėgo šiurpas stengiantis tai įsivaizduoti. Vampyro rankos apsupo jo liemenį kol aš stengiausi išlaisvinti jo kojas. Jo kulkšnys atrodė geriau, nes pagrobėjai nepasivargino numauti jam džinsų prieš apjuosdami sidabro grandinėmis. - Atleisk, kad nepasirodžiau greičiau. – Ištariau atsiprašydama. – Juk po minutės tu pasijusi geriau, tiesa? Ar nori, kad aš pasišalinčiau? Tai privertė mane pasijusti kiek geriau, kol jis nepridūrė : - Jie gali sugrįžti. Aš dar neįstengsiu kovoti. Jo gražus balsas nuskambėjo nelygiai, bet negalėčiau pasakyti, kad jo balse išgirdau nusiskundimą. Susierzinusi atsisukau jo pusėn ir, kol jis stengėsi susiimti nutariau apsidrausti. Atsisėdau atsukdama jam nugarą ir palikdama jam šiek tiek privatumo. Žinojau, kaip būna nemalonu, kai į tave spokso skaudžiais momentais. Nuleidau akis žemėn ir vėl susitelkdama ties žvyru padengtu paviršiumi. Permečiau akimis aikštelę. Kelios mašinos išvyko, kelios atvyko, bet nė viena nepriartėjo prie šio aikštelės galo. Iš lengvo oro gūsio už manęs aš supratau, kad vampyras atsisėdo. Jis palaukė prieš prabildamas. Pasukau galvą kairėn norėdama į jį pažvelgti. Jis buvo daug arčiau nei tikėjausi.

Plačiai atvertos tamsios jo akys žvelgė į mane. Jo raumenys jau atsipalaidavo. -Ačiū, - nejaukiai pasakė jis. Taigi, jam kaip ir daugeliui vyriškos giminės atstovų nepatiko būti išgelbėtam moters. Tipiškai vyriška. Kadangi jis elgėsi nelabai dėkingai aš pamaniau, kad galėčiau ir aš padaryti ką nors nelabai tinkamo ir visiškai atvėrusi mintis nutariau į jį įsiklausyti. Išgirdau... Tylą. - Ak... – Ištariau pati savo balse išgirsdama šoką, beveik nesuvokdama to, ką sakiau. – Aš negirdžiu tavęs. - Ačiū! – Lėtai ištarė vampyras perdėtai judindamas lūpas. - Ne, ne tai. Aš girdžiu tave, kai tu kalbi, bet... – Ir susijaudinusi padariau tai, ko niekuomet nebūčiau dariusi, nes tai buvo nekuklu, ir asmeniška ir tai atskleidė kaip smarkiai aš buvau paveikta. Aš pilnai į jį atsisukau ir uždėjau savo delnus iš abiejų jo balto veido pusių ir atidžiai į jį įsižiūrėjau. Aš sutelkiau visas jėgas. Nieko. Jaučiausi taip, lyg būčiau ilgą laiką klausiusi radijo negalėdama pasirinti ko klausytis ir po to staigiai persijungusi į dažnį, kurio negalėjau girdėti. Tai buvo pasakiška. Jo akys patamsėjo ir praplatėjo, bet jis vis dar nepajudėjo. - Ak, atleisk man. – Pasakiau pasijutusi nejaukiai. Greitai atitraukiau rankas ir apsimečiau žiūrinti į kelią. Pradėjau murmėti apie Maką ir Denisę tuo pačiu metu mastydama, kaip būtų nuostabu turėti draugą, kurio negalėčiau girdėti išskyrus tuos atvejus, kai jis prakalbs. Kokia nuostabi buvo jo tyla... - Taigi aš vis tik nusprendžiau ateiti patikrinti kaip tu jauteisi. – Pridūriau suvokdama, kad neturėjau nė menkiausio supratimo apie ką kalbėjau. - Tu atėjai čia tam, kad mane išgelbėtum. Tai gana drąsu. – Pasakė jis tokiu gundančiu balsu, kad DeeAnne jau būtų išvirtusi iš kojų. - Nesielk taip. – Pasakiau suirzusi grįždama realybėn. Negalėdamas tuo patikėti jis sekundę žvelgė į mane, po to jo veidas įgavo natūralų balkšvą šaltumą. - Ar tu nebijai būti viena su išalkusiu vampyru? – Paklausė jis ir jo balse vis tik nuskambėjo kažkas tai pavojingo. - Ne.

-O gal tu manai, kad todėl jog tu mane išgelbėjai, aš kažką tau pajusiu? Vampyrai dažnai išduoda tuos, kas jais pasitiki. Mes neturime žmogiškų skrupulų. - Daugelis žmonių taip pat išduoda tuos, kurie jais pasitiki. – Atkirtau. Aš galiu būti praktiška. – Aš nesu visiškai kvaila. – Kilstelėjau ranką ir parodžiau savo sidabrine grandine apjuostą kaklą. Kol aš stengiausi susiimti buvau apjuosusi žiurkių grandine apie kaklą ir riešus. Jis sudrebėjo. - Žinai, kojos taip pat yra sultingų venų. – Pasakė jis saldžiu kaip gyvatės balsu. - Tik nešnekėk nešvankybių. – Atkirtau. – Nesiruošiu to klausytis. Mes dar kartą tylėdami vienas į kitą pažvelgėme. Aš bijojau, kad daugiau niekuomet jo nepamatysiu.