Peizažas Ir Impresionizmas

PAKRUOJO „ATŽALYNO“ GIMNAZIJA

Peizažas ir impresionizmas Referatas

Parengė: 3c kl. Mok. Deimantė Kairytė

2009 Pakruojis

Dailė atsirado seniai, dar priešistoriniais laikais. Seniausieji dirbiniai yra datuojami maždaug 40 000 m.pr.Kr. Skirtingai nuo kitų meno rūšių dailės kūriniai paprastai turi materialią formą, tad nuo seniausių laikų iki pat XIX a. pagrindine dailės šaka buvo laikoma architektūra, o visos kitos šakos (tapyba, skulptūra, taikomoji-dekoratyvinė) ją tik papildė. Architektūriniai stiliai darė įtaką kitoms dailės šakoms. Padėtis pasikeitė XIX a., kai nebuvo sukuriama nieko nauja, o tik kartojami senieji stiliai. Tačiau XX a. atsiranda ir naujosios dailės formos, kurioms būdinga idėjų išraiška. Terminas „dailė“ darosi per siauras apibrėžti gausius šiuolaikinio meno reiškinius ir dėl to daug kur jis pakeičiamas platesne „vaizduojamojo meno“ sąvoka. Dabar ją sudaro vaizduojamoji: tapyba, grafika ir skulptūra ir taikomoji dailė: keramika, tekstilė, oda, amatai, liaudies meistrų dirbiniai ir kt.. Gana plačiai pasaulyje žinoma dailės rūšis yra peizažas. PEIZAŽAS – tai vaizduojamosios dailės žanras, tapybos arba grafikos kūrinys. Peizažas, kaip savarankiškas žanras, susiformavo 17 a. šio laikotarpio darbams būdinga erdvės iliuzija, lyriškumas, subtilus koloritas( spalvos). Peizažus galima išskirti į tokias rūšis kaip urbanistiniai, marinistiniai ir t.t. Juose vaizduojamas dažniausiai natūralus, o kartais žmogaus pakeistas vietovaizdis. Peizažuose meniškai sukuriama erdvės ir perspektyvos iliuzija. Ši sąvoka apima realius arba fantastinius įvairių vietų, gamtos reiškinių, miestų ir architektūros statinių, jūros vaizdus. Jo elementų būta jau Egipto, Mesopotamijos sienų tapyboje, vadinasi tai labai senas užuomazgas turinti dailės rūšis. Senovės graikų ir romėnų sienų tapyboje, mozaikose atsirado vaizdų su perspektyvos elementais( perspektyva – tai daiktų vaizdavimas plokštumoje, laikantis regėjimo taisyklių). Bizantinėje, romaninėje ar ankstyvosios gotikos dailėje peizažas dažniausiai buvo figūrinių kompozicijų fonas, apibūdinantis veiksmo vietą ar aplinką. XIII -XV a. Europos dailėje gamtos motyvai įgijo didesnio savarankiškumo. Renesanso laikotarpiu tapyba buvo atnaujinama. Dailininkų darbuose vis gausėjo gamtos motyvų. Išmokta tiksliau perteikti šviesą, šešėlius, natūralias pozas, žmonių jausmus. To meto paveikslai perpildyti šviesos, džiugios nuotaikos. Paprastai galinis planas tapomas šviesiais tonais, pastatai ir gamtos motyvai apvedami ryškiomis linijomis, dominuoja grynos spalvos. Renesanso laikotarpiu vietovaizdžius pradėta tapyti iš natūros, suformuoti pagrindiniai peizažo erdvės, perspektyvos vaizdavimo principai. Romantizmo epochoje greta portreto, vyravusio Lietuvoje nuo pat XVII a., tapyta daug peizažų. Jiems buvo skiriama ypatinga reikšmė. Vis daugiau buvo vaizduojami kraštovaizdžiai. Kraštovaizdį sudaro matomos savybės žemės plotas, įskaitant fizinius elementus, tokius kaip peizažas, gyvenimo elementų, augalija ir gyvūnija, abstrakčių elementų, tokių kaip apšvietimo ir oro sąlygos, ir žmogiškuosius elementus, pavyzdžiui, žmogaus veiklos ir sukurtos aplinkos apsauga. Žodis kraštovaizdis kilęs iš olandų žodis landschap nuo žemės (tiesiogiai atitinka anglišką žodį žemę) ir priesagos-schap, atitinkančios anglų sufiksas "laivas". Topografiniai, griežti peizažai individualėjo( topografija – taikomasis žemės matavimo mokslas

žemėlapiams ar planams daryti). Romantiniuose peizažuose daugiau dėmesio skirta nacionaliniam gamtovaizdžiui, atsirado žmogaus nuotaikų ir gamtos reiškinių ryškių paralelių: baimė, skausmas asocijavosi su tamsiomis spalvomis ir niūriais vaizdais, bei atvirkščiai – džiaugsmas ir laimė su šviesiomis). XIX a. II pusėje paplito realistinis peizažas, akcentuojantis gamtos materialumą, realistų peizažams būdingas paprastumas, subtilūs tonai. Dominuojančiu žanru peizažas pasidarė impresionizmo dailėje. Reikšmingų darbų sukūrė postimpresionistai. Peizažo dekoratyvumą ir ekspresyvumą atskleidė fovistai(pirmieji modernistinio meno atstovai), deformavo abstrakcionistai. IMPRESIONIZMAS (XIX a. pab- XX a. pr.) – meno judėjimas, prasidėjęs Paryžiuje, kai grupė dailininkų apie 1860 m. pradėjo viešai eksponuoti savo darbus. Impresionizmas kilo iš realistinio meno. Dabar impresionizmas priskiriamas prie populiariausių Vakarų meno srovių, šio termino kilmė susijusi su noru įžeisti apibūdinti kūrinių, kurie atrodė neįtikėtinai eskiziški ir nebaigti, parodą. Šiuos kūrinius sukūrusius dailininkus vienijo tai, kad jie atmetė pasenusį, "nuobodų" meną, kurį skatino oficialusis Salonas, bet jų meniniai siekiai skyrėsi. Impresionistai turėjo du pagrindinius tikslus: vaizduoti modernų gyvenimą ir tapyti atvirame ore. Vienas iš esminių impresionistų kūrybos principų - tapyba po atviru dangumi, plenere (prancūziškai plein air - atviras oras) impresionizmui buvo labai svarbus. Dailininkai paliko savo dirbtuves ir ėmė tapyti gamtoje. Tokia kūryba davė galimybę perteikti oro ir šviesos sąveiką, tapyti apšvietimą, kintantį priklausomai nuo paros laiko, saulės šviesos. Tačiau tai nebuvo nauja. Visą XIX amžių dailininkai peizažistai atvirame ore aliejiniais dažais darydavo eskizus, pagal kuriuos dirbtuvėse tapydavo paveikslus. Nuo penktojo dešimtmečio Barbizono ir Marlotės kaimų apylinkėse Fonteblo miške susijusios su plenerine tapyba. Barbizono stilistinės mokyklos atstovas Šarlis Fransua Dobinji - vienas pirmųjų į savo paveikslus iš natūros pažvelgė kaip į baigtus ir tinkamus eksponuoti. Pažymėtina, kad jis buvo kritikuojamas už "mėgavimąsi įspūdžiu". Glero dirbtuvės grupės narį Monė pleneru Normandijos pakrantėje sudomino Eženas Bodenas ir Johanas Bartoldas Jonkintas. Nuo 1863 metų Monė ėmė rengti tapymo ekspedicijas į Fonteblo mišką, kuriame kartu su Renuaru, Baziliu ir Sislėjumi suformavo impresionistinės dailės raišką. Pavadinimas kilo iš prancūzų dailininko Klodo Monė paveikslo „Įspūdis“, „Saulėtekis“ (angl. Impression, Sunrise, pranc. Impression, soleil levant).Pagrindinis impresionizmo principas – atspindėti akimirką, sustabdyti judesį, atspindėti realybės nepastovumą, pagrįsti įspūdžiu. Šiai srovei svarbus gamtos vaidmuo; manoma, kad laikas – kintantis dalykas, viskas pasaulyje be paliovos keičiasi, nieko neįmanoma apibrėžti, todėl menininkas turi vaizduoti ne rezultatą, bet procesą. Labai daug dėmesio skiriama jausmams, vidinei žmogaus būsenai. Visų vertybių matas – žmogus, individas, kuris elgiasi spontaniškai, manoma, kad viskas užkoduota pasąmonėj. Spalvų naudojimo požiūriu impresionistai toliausiai pažengė nuo akademinės tradicijos. Nuo studijų metų jie žavėjosi ekspresyviomis romantizmo meistro Ežežno

Delakrua (1798 -1863) kūrinių spalvomis. Tapydami plenere jie susidomėjo natūraliomis spalvomis ir trumpalaikiais šviesos refleksais, kuriuos įmanoma pavaizduoti spartesne technika nei kruopštus akademinės dailės procesas. Kad atkurtų regimąjį pasaulį, impresionistai naudojo kelias grynas spalvas. Jų pastebėjimą, jog daiktų spalvos yra "nepastovios", o priklauso nuo aplinkos, patvirtino mokslo atradimai. XIX amžiaus viduryje Eženas Ševrolis įrodė, kiek daug optinių efektų galima gauti dedant vieną spalvą prie kitos. Impresionistai daug naujo įnešė ir į paveikslo kompoziciją. Ankstesni paveikslai buvo kruopščiai apgalvoti, ramūs, todėl neretai veikiantieji asmenys atrodė tarsi tyčia pozuotų. Impresionistai komponavo paveikslą taip, lyg tai butų atsitiktinai paimtas gabalėlis tikrovės. Dažnai paveikslo kraštas tarsi nukirsdavo žmogaus figūrą arba kokį nors daiktą. Savo paveikslams impresionistai neieškojo kokių nors intriguojančių, žaismingo turinio siužetų. Jie tapė įprastus daiktus, peizažus, miesto vaizdus, savo amžininkus. Aišku, kad po to, kai XIX a. dailininkai vaizdavo tik seniai praėjusius laikus ir tolimas šalis, šiuolaikine realybe dvelkiantys paveikslai tiesiog gaivino. Kita vertus, impresionistai tikrovę vaizdavo lyg ir be aistros, stengdamiesi maksimaliai tiksliai perteikti tik išorinę, matomą pusę. Norėdami parodyti praeinančių akimirkų ir besikeičiančio oro bei apšvietimo reikšmingumą, jie pradėjo tapyti tuos pačius motyvus atskirais dienos ir metų laikais, t.y. kūrė skirtingo kolorito(spalvų) ir nuotaikos paveikslus. Žymiausi impresionizmo dailininkai: Klodas Monė, Dega, Polis Sezanas, Gogenas, Rodenas, Renuaras. Taigi, dailė yra labai plati meno rūšis, kuri dar skirstoma į labai daug smulkesnių dalių. Peizažas yra gana gerai žinomas daugeliui žmonių ir šia tema sukarta nemažai garsiu paveikslų, kurie visais laikais žavėjo žmones. Ši tapybos atšaka gyvuoja jau nuo XVII a. Ir nepanašu, kad ketintų apleisti mūsų kultūrą.

Literatūros sąrašas

Iš interneto, interneto svetainės: 1. 2. 3. 4.

http://mkp.emokykla.lt/ars/puslap_z/peiz_pagr.htm http://lt.wikipedia.org/wiki/Dail%C4%97 http://www.fructusartis.lt/contents/coid,3198/RENESANSAS-ATGIMIMAS http://www.mokslai.lt/referatai/analize/6872.html

Knygos: 1. Vaughan W. Romantizmas ir menas 2000 2. Lietuvos dailės istorija. Vilniaus dailės akademijos leidykla 2002